Vaiko mirtis – katastrofa tėvams. Todėl sunku suvokti atvejus, kai mažylių žudikais tampa patys jų gimdytojai. Pasirodo, liūdnai pagarsėjusios klaipėdietės Viktorijos Filiponenko padarytas nusikaltimas prieš 100 metų ir dar anksčiau Lietuvoje nebuvo jokia naujiena.
Liūdnasis Angeliukų kvartalas
Šalia Klaipėdos esančiose Lėbartų kapinėse palaidota beveik 45 tūkst. žmonių, iš jų keli tūkstančiai – vaikai.
"Jie laidojami dviejose vietose. Tas teritorijas mes vadiname Angeliukų kvartalais. Jie suformuoti dar tada, kai pradėjo veikti šitos kapinės", – pasakojo viešumo nepanorusi kapinių darbuotoja.
Vaikų laidojimas – skausminga procedūra ir patiems darbuotojams. Pasakojama, kad ilgą laiką mažyliams duobes kasdavo duobkasys Ignas. Pinigų jis už tai neimdavo. Tiesiog tokia yra jo žmogiška nuostata.
"Pamenu vieno vaikelio laidotuves, kai tėvas tiesiog į rankas pasiėmęs karstelį su savo naujagimiu ėjo prie kapo duobės. Širdį draskantis vaizdas. Prie to dalyko negali priprasti", – pasakojo kapinių darbuotoja.
Kas mėnesį čia vyksta 1–2 vaikų laidotuvės. Kai kurie kapai prižiūrimi, nuolatos žydi gėlės, dega žvakės, padėti žaisliukai.
Tačiau nemažai kapelių stūkso žolėje ir tik nedidelis kauburėlis byloja, kad ten yra kažkas palaidota.
"Neseniai buvo atvejis, kai motina atsisakė laidoti savo vaiką, motyvų nepaaiškino. Tačiau jos socialinė padėtis ir gyvenimo būdas atsakė į visus klausimus. Vaikelį palaidojome valstybės lėšomis", – pasakojo darbuotoja.
Nežinomas vyras. 2009 m.
Vaikų mirčių priežastys pačios įvairiausios – nuo ligų, nelaimingų atsitikimų iki tyčinių nužudymų. Tokiais atvejais, kai vaiko tapatybė aiški, amžinojo poilsio jis atgula į kapą, ant kurio užrašytas jo vardas ir pavardė.
Tačiau yra ir tokių mažylių, kurie vardo neturi. Jų gyvenimas baigėsi tragiškai net neprasidėjęs. Tarp neatpažintųjų velionių vaikų pasitaiko nedažnai. Pastarasis skaudus įvykis – naujagimių dvynukų laidotuvės.
Nors praėjo lygiai 4 metai, tai – sunkiai pamirštamas įvykis.
Naujagimių motina klaipėdietė V.Filiponenko už vieno iš jų nužudymą (kitas dvynys esą gimė negyvas) nuteista kalėti 10 metų.
Tada, 2009 m. birželio pradžioje, praėjus lygiai mėnesiui po to, kai jų palaikus atliekų konteineryje rado benamis, broliukai buvo palaidoti už valstybės pinigus viename kape atskiruose karsteliuose ne vaikų kvartale, o ten, kur laidojami už valstybės lėšas.
Laidotuvėse dalyvavo tik kapinių darbuotojai. Ant kapo atsirado dvi lentelės, su vienodais užrašais "Nežinomas vyras 2009 m.".
Net mirę – vieniši
Klaipėdos savivaldybės darbuotoja Jolanta Daukšienė tuo metu dirbo kapinių tarnyboje. Ir jai su dar vienu kolega teko liūdna misija palaidoti mažuosius dvynius.
"Aš apie juos kasdien galvoju. Tada buvo toks jausmas, tarsi laidočiau savo vaikus. Man baisiausia, kad tie vaikeliai net mirę buvo vieniši. Dievas – tai motinai teisėjas", – sakė J.Daukšienė.
Šiandien mažyliams būtų ketveri. Kapinių darbuotoja patvirtino, kad nuo palaidojimo niekas iš vaikų artimųjų nesidomėjo jų kapais ir juolab nesikreipė dėl perlaidojimo.
Tiesa, tarp lentelių, kuriose gamta jau spėjo ištrinti bet kokius ženklus, kažkas pastatė medinį stačiatikių kryžių.
Ant kapo auga žolė, kurią kartkartėmis nupjauna kapinių darbuotojai. Jokių gėlyčių, žvakučių ar kokio nors žaislo niekada ten nebuvo. Vaikų lemtį nulėmė jų mama, turėjusi būti ta, kuri juos saugos ir gins visą gyvenimą.
"Ten kaip buvo palaidoti tie vaikučiai, taip ir liko. Mes neturime pagrindo ką nors keisti. Lentelės jau išblukusios, tikimės, kad kada nors atsiras pinigų sutvarkyti už valstybės lėšas palaidotų asmenų lenteles", – vylėsi kapinių darbuotoja.
Tačiau net ir tuo atveju neaišku, ar bus įrašytos tų vaikų pavardės ir vardai, kurių jiems niekas nesuteikė.
Nužudymą planavo?
Prokuroras Aurelijus Stanislovaitis tyrė ne vieną vaiko nužudymo bylą. Tarp jų ir garsųjį V.Filiponenko nusikaltimą.
Prokuroras pripažįsta, kad tokiais atvejais tenka tramdyti emocijas. Pasak A.Stanislovaičio, jo specializacija – nužudymai, tad jei nesugebėtų suvaldyti emocijų, jau seniai būtų beprotnamyje.
Paklaustas apie V.Filiponenko atvejį, prokuroras pabrėžė, kad byloje aiškiai nustatyta, jog tuo metu, kai vaikui buvo atimta gyvybė, ji kambaryje buvo viena ir veiksmus atliko tik ji. Tai pripažino ir pati V.Filiponenko.
"Byloje nustatytos aplinkybės, kad vis dėlto neauginti ir atsikratyti vaikų būtent tokiu būdu, nuslepiant, o ne kažkam atiduodant, buvo planuota. Nėštumą slėpė nuo pačių artimiausių žmonių, tai byloja, kad ji ketino vaikais atsikratyti", – pabrėžė prokuroras.
Vaikžudžių ginti nenori
Advokatui Vaclovui Janušauskui teko ginti vieną klaipėdietę, įtartą nužudžius savo dviejų su puse mėnesio kūdikį. Vėliau dėl nusikaltimo apkaltintas ir vaiko tėvas.
V.Janušausko teigimu, kai moteris pradėjo pasakoti, jis išsigandęs už ją pačią.
"Ji taip drąsiai ir paprastai kalbėjo apie tą nusikaltimą, kad net suabejojau, ar ji psichiškai sveika. Pasakojo su visomis smulkmenomis, kaip ji nužudė savo vaiką, kaip ėmė jį už galvos ir trankė į stalą, kol kūdikis liovėsi kvėpavęs. Paskui jį jau negyvą paguldė ir nuėjo miegoti", – prisiminė advokatas.
Įniršio motyvas – kūdikis verkė, o sugyventinis pareikalavo jį nutildyti. Tiesa, antrojoje apklausoje sulaikytoji jau prakalbo kitaip, ji jau kaltę vertė savo sugyventiniui.
Pasirodo, ta moteris buvo psichiškai sveika ir dabar yra nuteista.
"Tokių bylų savo praktikoje daugiau neturėjau ir nenoriu. Man tai buvo labai baisi byla. Siaubas ir dabar apima prisiminus", – neslėpė advokatas.
Mirtinas nepakantumas
Smurtas ir vaikų žudynės Lietuvoje – jokia naujiena. Istorikė Dalia Marcinkevičienė parašė monografiją apie santuokas ir skyrybas. Joje pabrėžiama, kad XIX a. ir XX a. pradžioje pavainikiai Lietuvoje buvo nepageidaujami ir tokie atvejai, kaip V.Filiponenko nusikaltimas, buvo masinis reiškinys.
"Mergų vaikai" XIX a. ir tarpukario Lietuvoje irgi buvo žudomi.
"Dėl prastos priežiūros ir aplinkinių abejingumo "benkartai" mirdavo vos gimę, todėl jų motinų pasiaiškinimuose dažnai skambėjo įprasta frazė: "kada tas kūdikis numirė", – savo studijoje rašė D.Marcinkevičienė.
Teigiama, kad tuo metu Lietuvoje žiaurų elgesį su naujagimiais skatino ypač nepakanti pažiūra į pavainikius ir jų motinas.
"Žemaičių vyskupijos konsistorijos posėdžių protokolai mirga įrašais apie gimusius negyvus pavainikius. Atvykusiems policininkams ir teismo ekspertams moterys aiškindavo, kad vaikas mirė gimdant. Tačiau tyrimas nustatydavo žmogžudystę. Pavainikius žudydavo įvairiai: uždusinant ar kuo nors trenkiant per galvą", – rašė istorikė D.Marcinkevičienė.
Vagystė – didesnis nusikaltimas
Mokslininkė stebėjosi to meto aplinkinių abejingumu ir pernelyg mažomis bausmėmis už vaikų nužudymus.
"1858 m. gegužės 18 d. samdinė Liudvika Malkauskaitė šeimininko tvarte pagimdė nesantuokinį kūdikį, numetė jį nuo laiptų, o lavonėlį paslėpė po šienu. Netrukus ji grįžo į trobą. Iškviesta policija terado vaiko kūno dalis – kitką suėdė į tvartą atklydęs šuo. Moterį teismas nuteisė 50 rykščių", – archyvinius dokumentus savo studijoje citavo istorikė.
D.Marcinkevičienė pabrėžė, kad XIX a. kopūstų vagystė iš rusų karininkui priklausančio daržo buvo vertinama kur kas griežčiau. Tai padariusi Antanina Petkevičiūtė 1868 m. buvo įkalinta 4 mėnesius.
O netyčinis vaiko nužudymas dažniausiai nesulaukdavo jokios bausmės. 1859 m. Kauno baudžiamojo ir civilinio teismo rūmai išteisino moterį, Viekšnių pirtyje netyčia nuskandinusią mažametį sūnų.
"Mažą, be šeimos vaiką XIX a. visuomenė pripažino nevisaverčiu. Pavainikius motinos palikdavo gatvėse, laukuose, užakusiuose šuliniuose ar pamesdavo svetimiems", – savo studijoje rašė mokslininkė.
