Ir verkia, ir koneveikia

Darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas Vytautas Ročys atviravo, kad tarp nubaustų darbdavių nemažą dalį sudaro Ukrainos piliečiai.

Jį labiausiai stebina tai, kad imdamiesi kurti verslą užsieniečiai nepasidomi mūsų šalies įstatymais ir patys prisipažįsta – mūsų Darbo kodekso būna nė nematę.

Jie nė nenutuokia, kaip reikia įdarbinti darbuotojus, kam apie tai pranešti, su kokiomis valdiškomis įstaigomis bendrauti.

Dažnas nori vystyti verslą, bet nenori paisyti mūsų šalies įstatymų.

„Neretai Darbo inspekcijos darbuotojus bando paveikti psichologiškai, kalba apie tai, kad nori pakelti mūsų šalies ekonomiką, kad atvyko iš karo siaubiamos šalies, kad jų šalyje nėra tokių suvaržymų ir jie dirba kur kas laisviau, liberaliau, o va, mes juos baudžiame. Tenka pasakyti tiesiai – išlygų nėra ir negali būti, kiekvienas kuriantis įmonę turi domėtis, kaip tai daroma šioje šalyje. Kai pradedame jiems aiškinti, ko jie neatliko, dažnai pamatome nesupratimo išraišką veiduose ir išgirstame priekaištą, esą tyčia norime juos bausti. Matome ir ašarų, išgirstame nepagrįstų priekaištų. Dažnas nori vystyti verslą, bet nenori paisyti mūsų šalies įstatymų“, – atvirai pasakojo V. Ročys, paaiškindamas, kad suvaržymai darbdaviams suteikia garantijų darbuotojams.

Vytautas Ročys. VRK nuotr.

Darbo inspekcijos atstovai rengia seminarus, ilgai ir detaliai aiškina įstatymų niuansus.

Tyrimas – po skundo

Minėdamas vieną dažniau pasitaikančių pažeidimų V. Ročys pasakojo apie apmokymus, kurie gali būti vykdomi tik oficialiai įdarbinus darbuotoją.

Mokymo laikas turi būti įskaičiuojamas į darbo laiką. Tiesa, darbo sutartyje gali būti apspręsta, kad dalį sumos už mokymus darbuotojas turėtų sumokėti pats, jei iš darbo išeina išdirbęs trumpiau nei dvejus metus.

Neretai įmonių vadovai surengia mokymus, už kuriuos pakviestiems žmonėms nemoka atlyginimo, iš grupės mokomų asmenų atsirenka tokius, kurie niekada jų neapskųs, o galiausiai apgauna ir tuos pačius atrinktuosius.

Tačiau, kol realiai nėra pažeisti įstatymai, o darbuotojas tik nujaučia, kad gali būti apgautas, tyrimui jokio pagrindo nėra.

Ukrainos piliečiai Lietuvoje yra įsteigę daug mažųjų bendrijų, darbuotojus vadina akcininkais, bet jų oficialiai neįdarbina, nors šie asmenys realiai dirba.

Fondai pažeidžia įstatymus

Šiuo metu Darbo inspekcijos Klaipėdos teritoriniame padalinyje tiriama net kelių labdaros fondų veikla. Panašių tyrimų turi ir Vilniaus padalinio darbuotojai.

Dažniausiai oficialiai deklaruojama, kad žmonės šiuose fonduose dirba neatlygintinai. Ne taip retai į gatves ir prie prekybos centrų siunčiami nepilnamečiai, jiems nurodoma rinkti labdarą.

Nors niekur nefiksuojama, žodžiu sutariama, kad nepilnamečiai už šį darbą kasdien gaus po 20 eurų. Tai yra nelegalaus įdarbinimo pavyzdžiai.

Darbo inspekcijos pareigūnai ne vieną tokio fondo steigėją jau nubaudė.

Pasakodamas apie užsieniečius, Lietuvoje kuriančius įmones, V. Ročys minėjo, kad neretai tokie darbdaviai pažeidžia ir migracijos, ir užimtumo įstatymus.

Negeba pasakyti, kas nutiko

Ukrainiečiai yra aktyvūs kovodami už savo, kaip darbuotojų teises. Jie aiškiai ir suprantamai formuluoja nepasitenkinimo esmę.

Darbo inspekcijos darbuotojai vis dažniau susiduria su mūsų šalyje dirbančiais azerbaidžaniečiais, kirgizais, tadžikais, gruzinais.

Sunkiausia yra padėti tiems, kurie nekalba nei angliškai, nei rusiškai.

„Labai vargstame su tokiais žmonėmis. Jie neretai atsiveda kokį vos kelis žodžius rusiškai mokantį tautietį, kuris nelabai gali padėti susikalbėti. Galbūt šie užsieniečiai turi rimtą pagrindą skųstis, bet tenka gerokai pavargti, kol išsiaiškiname, ko jie nori ir kokias aplinkybes liudija“, – pasakojo valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos padalinio vadovas.

V. Ročys tvirtino, kad dalis skundų būna nepagrįsti, kartais žmonės ateina įsikarščiavę dėl kokio nors darbdavio pasakymo ar sprendimo.

Tiesa, didesnioji skundų dalis tampa pagrindu pradėti tyrimą, kai žmonės negauna viso žodžiu suderėto atlygio, o išsakyti pažadai į darbo sutartį neįrašomi.

Nemaža dalis ukrainiečių skundžiasi patyrę skriaudą iš mūsiškių darbdavių ir didesnioji šių skundų dalis turi rimtą pagrindą. Įprastai skunduose rašoma apie neišmokėtą atlygį.

EŽTT teigimu, ikiteisminis tyrimas daugiau kaip penkerius metus užtruko ne dėl Lietuvos institucijų kaltės, o dėl sudėtingo finansinių nusikaltimų tyrimo ir ilgai trunkančių tarptautinės teisinės pagalbos prašymų įgyvendinimo.

Strasbūro teismas taip pat atmetė kitą dalį nigeriečio skundo dėl jo teisės į pagarbą asmeniniam ir šeimos gyvenimui pažeidimo, nes jis neišnaudojo visų nacionalinės teisės galimybių.

Anot bylos medžiagos, 2014-ųjų liepą Lietuvos bankas sulaukė daugiau kaip 1 mln. 850 tūkst. JAV dolerių (per 1,5 mln. eurų) pavedimo į vienos bendrovės sąskaitą iš Honkonge registruotos įmonės. Tuomet Lietuvoje bandyta iš sąskaitos išgryninti 100 tūkst. eurų, o likusius pinigus persiųsti nenustatytiems gavėjams Italijoje.

Bankui kilus įtarimų dėl operacijos, sąskaita buvo įšaldyta, apie įvykį informuota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

Praėjus kiek daugiau nei savaitei pranešimas apie įtarimus buvo įteiktas šį skundą EŽTT parašiusiam Nigerijos piliečiui, jo banko sąskaita taip pat buvo įšaldyta. Nustatyta, kad vyras buvo pinigų Lietuvoje sulaukusios bendrovės akcininkas, jis bendravo su jos direktoriaus pareigas einančiu kitu Nigerijos piliečiu ir abu jie žinojo, jog įmonė iš tiesų jokios veiklos nevykdo.

Tų pačių metų liepą Nigerijos pilietis buvo suimtas dviejų mėnesių laikotarpiui, vėliau ši kardomoji priemonė buvo pakeista į registraciją policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą.

Vyro teigimu, tais pačiais metais buvo panaikintas jo leidimas gyventi Lietuvoje, kurį institucijos atsisakė pratęsti dėl to, kad jis buvo laikomas grėsmę nacionaliniam saugumui keliančiu asmeniu, tačiau tuo pat metu jis buvo įpareigotas likti Lietuvoje.

Skunde Strasbūro teismui vyras tvirtino per kelerius metus taip ir nesulaukęs kaltinimų bei teismo proceso ir teigė, kad tokie Lietuvos teisėsaugos veiksmai pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintą jo teisę į teismą, per įmanomai trumpiausią laiką.

Atsiliepimus skundui pateikusi Lietuva tuo metu tvirtino, kad ikiteisminis tyrimas užtruko ne dėl teisėsaugos institucijų kaltės, o dėl to, kad byla yra itin sudėtinga ir tarptautinė, tyrime nusiųsti prašymai pateikti informaciją kitoms šalims – Honkongui, Vengrijai, Ispanijai, JAV ir Danijai, o šių atsakymų gavimas užtrunka.

„Stengdamasis nepakeisti savo nuomonės į ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomonę, Teismas vis tik nemato, kaip Lietuvos institucijos galėjo pagreitinti ikiteisminį tyrimą ar, kad kažkokie kiti tyrimo veiksmai galėjo būti atlikti tol, kol jos laukė atsakymų iš užsienio dėl jų teisinės pagalbos prašymų“, – rašoma EŽTT sprendime.

Teismas taip pat pasisakė, kad teisėsaugos veiksmai tyrime nebuvo pertekliniai ir atkreipė dėmesį, kad dalis gautų atsakymų nebuvo pakankamai informatyvūs, todėl reikalavo ir dar papildomų susirašinėjimų su užsienio teisėsaugos institucijomis.

„Taip pat yra akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas vystėsi, o įrodymai turėjo būti surinkti iš vis daugiau ir daugiau jurisdikcijų“, – pažymėjo Teismas.

Skundą nagrinėję teisėjai be kita ko pažymėjo, kad visi kiti tyrimo veiksmai – apklausos, poėmiai ir kratos – buvo atlikti tinkamai ir pakankamai greitai.

Nagrinėdamas klausimą dėl panaikinto leidimo gyventi Teismas pasisakė, kad nors situacija ir yra šiek tiek paradoksiška, kai žmogus yra įpareigotas neišvykti iš Lietuvos, tačiau neturi leidimo joje gyventi, tačiau niekuomet per visą ikiteisminį tyrimą nebuvo svarstomas jo deportacijos klausimas.

Taip pat pažymėta, kad jis per šį laikotarpį vis tiek galėjo gyventi Lietuvoje ir sugebėjo sukurti šeimą.

„Todėl Teismas nėra pasiruošęs pasisakyti, kad net ir įtarimų sulaukęs pareiškėjas patyrė nors kokių aiškių ir praktinių pasekmių (...) visa neigiama įtaka leidimui gyventi aiškiai kilo dėl to, kad jis buvo įtariamas sunkiu nusikaltimu“, – pažymima sprendime.

Skundo dalyje dėl pažeistos teisės pagarbai asmeniniam ir šeimyniniam gyvenimui EŽTT pritarė Lietuvos pozicijai, kad Nigerijos pilietis neskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendimų nepratęsti leidimo jam gyventi Lietuvoje ir atsisakymo registruoti jo santuoką su 2015 metais gimusio sūnaus lietuve motina.

Strasbūro teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas nesiskundė dėl to, kad jis negali gyventi su savo vaiku ir jo motina.

„Teismas pritaria valstybės pozicijai, kad pareiškėjas galėjo pateikti skundus nacionaliniuose teismuose, tačiau to nepadarė. Iš to seka, kad ši skundo dalis turi būti atmesta dėl nevisiškai išnaudotų nacionalinių teisinių priemonių“, – rašoma sprendime.

Joje rašoma, kad dauguma nuteistųjų apie perkėlimą buvo įspėti likus mažiau nei vienai dienai iki perkėlimo, taip pat buvo atvejų, kai nuteistieji apie perkėlimą buvo informuoti likus vos valandai iki jo.

„Todėl atitinkamai nuteistiesiems nebuvo sudaromos galimybės nei apskųsti tokių priimtų nutarimų, nei apie pasikeičiančią bausmės atlikimo vietą informuoti savo artimuosius“, – teigiama Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto pasirašytoje žmogaus teisių stebėsenos ataskaitoje.

Joje taip pat rašoma, kad skirstant perkeliamus nuteistuosius į kitas įkalinimo įstaigas, nebuvo atsižvelgta į nuteistųjų ar jų artimųjų gyvenamąją vietą, todėl tai galėjo sudaryti nepatogumų nuteistiesiems ir jų artimiesiems palaikyti ryšį.

„Padidėję atvykimo kaštai bei laiko sąnaudos lemia tai, kad nuteistuosius artimieji lanko rečiau, todėl natūraliai kyla kliūčių palaikyti ryšius su artimaisiais. Silpnos sveikatos ar specialių poreikių turintiems artimiesiems pasimatymai su nuteistaisiais tapo itin sudėtingi ar net nebeįmanomi, nes ilgesni atstumai šiems asmenims yra sunkiai įveikiami“, – teigiama ataskaitoje.

Seimo kontrolieriai taip pat teigia, kad įkalinimo įstaigos, į kurias buvo perkelti nuteistieji, nebuvo pasirengusios užtikrinti jų galimybės tęsti mokslus, sudaryti sąlygas dirbti.

„Konkrečiu atveju, keturi į Alytaus pataisos namus perkelti nuteistieji prieš perkėlimą mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje. Tačiau tyrimo metu administracija mums nurodė, kad informacijos apie šių nuteistųjų mokslą iki jų perkėlimo į įstaigą ligšiol neturėjo, todėl atitinkamai po perkėlimo šiems nuteistiesiems nebuvo sudarytos galimybės tęsti mokymąsi, o dvyliktoje klasėje mokęsi nuteistieji negalėjo dalyvauti Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos laikymo egzamine“, – pastebima ataskaitoje.

Anot Seimo kontrolierių, nuteistiesiems dažnai nebuvo užtikrinamas ir netgi minimalus aprūpinimas baldais – kamerų tipo patalpose trūko sėdimų vietų ten patalpintiems kaliniams.

Be to, nuteistieji savo asmeninius drabužius yra priversti skalbti kibiruose šaltu vandeniu ir džiovinti tose pačiose kamerose. Jose taip pat nepakankamas apšvietimas.

„Natūralios šviesos šaltinis žmogui yra ypatingai svarbus, jis padeda palaikyti tinkamą emocinę pusiausvyrą, mažina galimybes pasireikšti depresijai“, – teigia Seimo kontrolieriai.

Seimo kontrolierių įstaiga Kalėjimų departamentui rekomendavo imtis priemonių, kad būtų užtikrintos nuteistųjų tinkamos laikymo, higienos bei aprūpinimo sąlygos, taip pat galimybės tęsti mokslą, dirbti, gauti socialinę reabilitaciją.

Kalėjimų departamentas žada užtikrinti, kad rekomendacijos būtų įgyvendintos

Kalėjimų departamento vadovas Virginijus Kulikauskas BNS perduotame komentare teigė, kad Seimo kontrolierių ataskaita padės gerinti situaciją įkalinimo įstaigose.

„Seimo kontrolierių įstaiga padeda įgyvendinti bausmių vykdymo sistemai keliamus uždavinius, tinkamai užtikrinant nuteistųjų teisinę padėtį. Kiekviena pažyma, ataskaita yra tam tikros gairės gerinti situaciją įkalinimo įstaigose“, – sakė V. Kulikauskas.

Jis taip pat pridūrė, kad spalio pabaigoje įkalinimo įstaigų vadovai buvo supažindinti su Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita bei įpareigoti užtikrinti, kad rekomendacijos būtų įgyvendintos.

„Nurodyta užtikrinti rekomendacijų įgyvendinimą“, – teigė Kalėjimo departamento vadovas.

Iš Lukiškių kalėjimo paskutiniai kaliniai į kitas įkalinimo įstaigas išvežti birželio pabaigoje. Iš viso nuo sausio pradžios iš čia iškelta beveik 600 asmenų.

Didžioji dalis iš 92 Lukiškėse kalėjusių nuteistųjų iki gyvos galvos perkelti į Pravieniškių pataisos namus. Kalėjimo režimu kalinti nuteistieji išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius anksčiau teigė, kad į kitas Lietuvos įkalinimo įstaigas iškelti kaliniai toliau bausmę atlieka tomis sąlygomis, kokiomis tą darė ir Lukiškėse.

Apie tai, kad 1904 metais pastatytas kalėjimas turėtų būti kuo greičiau iškeldintas, o pastatai – parduoti, pradėta kalbėti dar 2007 metais. Vėliau jį iškelti bandė ir kelios kitos vyriausybės. Paskutiniai ketinimai tai padaryti žlugo 2015 metais.

Septynių teisėjų kolegija Strasbūre nusprendė, kad beveik penkerius metus trukęs suėmimas pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamą „teisę per priimtiną laiką į teisminį nagrinėjimą arba paleidimą iki teismo“.

Kompensacijas iš valstybės gaus šiuo metu kalintys Saulius Velečka, Norbertas Tučkus, Audrius Petkauskas ir Tadas Petrošius.

„Teismas (...) laikosi nuomonės, kad nei bylos sudėtingumas, nei faktas, kad byla yra susijusi su organizuotu nusikalstamumu, negali pateisinti tokios trukmės sulaikymo kaip šiuo atveju“, – paskelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Strasbūro teisėjų teigimu, ilgi tarpai tarp teismo posėdžių rodo, jog Lietuvos teismai nesiėmė priemonių procesui paspartinti.

Tokiomis aplinkybėmis Teismas daro išvadą, kad šalies tarnybos nepademonstravo reikiamo uolumo nagrinėjant pareiškėjams iškeltą baudžiamąją bylą per ilgą jų sulaikymo laikotarpį.

„Vyriausybė nepateikė jokios informacijos, kad šalies tarnybos būtų mėginusios suderinti glaudesnį ir veiksmingesnį posėdžių tvarkaraštį, siekiant išvengti besikartojančių atidėjimų ar atšaukimų“, – rašoma sprendime.

„Tokiomis aplinkybėmis Teismas daro išvadą, kad šalies tarnybos nepademonstravo reikiamo uolumo nagrinėjant pareiškėjams iškeltą baudžiamąją bylą per ilgą jų sulaikymo laikotarpį“, – teigiama jame.

Ketveriukė teismo prašė jiems priteisti po 40 tūkst. eurų, tačiau Strasbūro teismas nusprendė, kad tai būtų pernelyg didelė suma.

Nuteistieji taip pat neįtikino teisėjų, kad per suėmimo laikotarpį jiems nepagrįstai būtų ribojami sutuoktinių pasimatymai.

Nusikaltėliai buvo suimti 2013 metų sausį įtarus didelio narkotikų ir psichotropinių medžiagų kiekio laikymu ir platinimu pasitelkiant nusikalstamą grupuotę.

„Agurkiniai“ iškart buvo suimti ir teismai kas du – tris mėnesius pratęsdavo suėmimus dėl rizikos, kad jie slapstysis nuo teisingumo bei vykdys naujus nusikaltimus.

Byla teismui perduota 2014 metų liepą. Po 41 posėdžio jie 2017 metų gruodį pripažinti kaltais dėl nusikalstamo susivienijimo ir įvairių nusikaltimų, susijusių su narkotikais.

Gaujos lyderiu įvardijamas S. Velečka nuteistas kalėti keturiolika su puse metų, kiti trys nuteistieji – metais arba pusantrų metų trumpiau.

Šių bylų apeliacijos tebenagrinėjamos.

Už banko plėšimą nuteistam Danui Vizgirdai Slovėnija turės išmokėti 6400 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 2500 eurų už bylinėjimosi išlaidas.

Strasbūro teismas kaip nepagrįstą atmetė Slovėnijos vyriausybės paaiškinimą, kad rusų vertėjas skirtas todėl, jog rusų kalba Lietuvoje esą plačiai vartojama.

„Slovėnijos Vyriausybė nepateikė jokio kito paaiškinimo, kodėl paskirdamos jam vertėją tarnybos manė, jog D. Vizgirdos rusų kalbos žinios yra pakankamos“, – rašoma teismo pranešime.

Teismas nustatė, kad slovėnų institucijos privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjas gerai moka rusų kalbą, prieš priimdamos sprendimą vartoti ją vertimo tikslais.

„Teismas padarė bendrą išvadą, kad D. Vizgirdai nebuvo užtikrinta pakankama kalbinė pagalba, todėl tai sudarė sąlygas nagrinėjant bylą jam aktyviai liudyti prieš save. Tai reiškia, kad visas bylos nagrinėjimas tapo nesąžiningas ir kad teisės buvo pažeistos“, – konstatavo septynių teisėjų kolegija.

Teismas padarė bendrą išvadą, kad D. Vizgirdai nebuvo užtikrinta pakankama kalbinė pagalba, todėl tai sudarė sąlygas nagrinėjant bylą jam aktyviai liudyti prieš save.

D. Vizgirda buvo areštuotas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn 2002 metais dėl dalyvavimo banko apiplėšime Slovėnijoje.

Lietuviui buvo suteiktas rusų kalbos vertėjas ir pateikiami dokumentų vertimai į rusų kalbą per visą baudžiamąjį procesą, įskaitant policijos tyrimą, kaltinamąjį aktą ir teismo procesą.

2002-ųjų liepą jis ir trys kiti lietuviai buvo nuteisti už plėšimą ir neteisėtą praturtėjimą bei automobilio vagystę. D. Vizgirdai skirta kiek daugiau nei aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Jo apeliacinis skundas buvo atmestas.

Vėliau lietuvis skundėsi nacionaliniams teismams, kad, be kita ko, jis gerai nemoka rusų kalbos, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo pareiškimą šiuo klausimu ir kad buvo pažeista jo teisė vartoti savo kalbą baudžiamojo proceso metu.

Galiausiai 2006-ųjų sausį jo skundą atmetė Aukščiausiasis Teismas, o 2008-ųjų liepą – Konstitucinis Teismas.