Veisimosi sezoną pelėdiniai paukščiai pradeda anksti – jau žiemai baigiantis galima išgirsti vestuvinių balsų ir ūbavimų, o kovo–balandžio mėnesiais šie paukščiai pradeda perėti.

Natūraliai įvairios pelėdų rūšys kiaušinius deda skirtingose vietose: kai kurios rūšys užima senus nenaudojamus stambių paukščių lizdus, kitos įsikuria drevėse ar atitinkamo dydžio uoksuose, dar kitos peri nulūžusių stuobrių ertmėse.

Tokių natūralių vietų miškuose nėra gausu.

Kaip galime padėti pelėdoms susirasti daugiau tinkamų veisimosi vietų?

Norėdami padėti šiems paukščiams, galime iškelti tinkamo dydžio inkilus.

„Pačiai smulkiausiai žvirblinei pelėdai tinkamas inkilas šiek tiek didesnis už varnėno inkilą, tačiau stambesnėms pelėdų rūšims – naminei ar uralinei – inkilai turi būti daugiau kaip pusės metro aukščio ir apie 40 cm pločio“, – paaiškino Valstybinių miškų urėdijos Gamtotvarkos skyriaus specialistas Mindaugas Ilčiukas.

Pasak miškininko, geriausia tokius inkilus kelti dideliuose miško masyvuose – potencialiose pelėdų veisimosi vietose, brandžiuose medynuose.

Galima tokius inkilus kelti šalia miško laukymių ar didesnių miško aikščių – pelėdos dažnai maisto ieško atviresnėse vietose.

Svarbu keliant inkilą jį pakabinti taip, kad būtų stabiliai pritvirtintas ir nesiūbuotų, o priskridimo prie landos neužstotų šakos.

Tinkamiausias kabinimo aukštis – daugiau kaip 5 m nuo žemės.

Pelėdos nesuka lizdo ir neneša lizdinės medžiagos, todėl keliant joms inkilus būtina įberti drožlių, kad sudėti kiaušiniai negulėtų visiškai ant inkilo dugno.

Įtaria išsekimą

Skandalinga istorija nutiko prieš porą metų. Tikrintojų desanto sulaukęs zoologijos sodas tuo metu laikė aštuonias pelėdas.

Aplinkos apsaugos departamento darbuotojams kliuvo paukščių laikymo dokumentacija. Pelėdos buvo konfiskuotos ir nugabentos į Kauno zoologijos sodą.

Paėmė aštuonias, o grąžino tik šešias.

Sparnuočiai čia gyveno penkiolika mėnesių. Tiek truko E.Legecko bylinėjimasis su aplinkosaugininkais.

Kauno zoologijos sode laikytos pelėdos neteko gyvybės esą dėl nežinomų priežasčių.

Viešai šio zoologijos sodo darbuotojai anuomet aiškino, jog pelėdos krito dėl hepatito ir enterito, esą buvo jau garbaus amžiaus.

"Niekas nežino, kaip ten jos buvo laikomos ir kas ten atsitiko. Vienai buvo nustatyta dehidratacija, kitai – išsekimas. Jei jau aplinkosaugininkai nusprendė jas konfiskuoti, kol išsianalizuos dokumentus, tai kam reikėjo tuos paukščius išvežti? Galėjo čia būti, kol pasibaigs ginčai. Paėmė aštuonias, o grąžino tik šešias", – istoriją prisiminė E.Legeckas.

Edvardas Legeckas / Redakcijos archyvo nuotr.

Gavo dovanų

Gamtininkas tikino, jog tokiose situacijose zoologijos sodai nenoriai ima svetimus įnamius.

"Visko atsitinka. Būna, gyvūnai nugaišta. Bet šį kartą paukščiai Kaune buvo išgyvenę visus metus. Tokiais atvejais zoologijos sodai prisiima visą atsakomybę. Bet mes ieškinį teikėme aplinkosaugininkams. Jei konfiskavo, tegul ir laiko, atsako už gyvūną", – kalbėjo E.Legeckas.

Klaipėdiečiai 2013 m. pelėdas buvo gavę dovanų iš Hadonynės zoologijos sodo.

"Ieškinyje nurodėme, jog patirta žala siekia 500 eurų, rėmėmės rinkos kaina. Tačiau esmė ne pinigai, čia buvo principo reikalas. Teismas panaikino aplinkosaugininkų sprendimus, konfiskacija buvo panaikinta. Kyla klausimų dėl aplinkosaugininkų kompetencijos. Man rodos, jie tik pasirodyti nori, jog labai dirba, bet iš esmės apie gyvąją gamtą nieko nesupranta", – piktinosi E.Legeckas.

Bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėję Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai konstatavo, kad žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginama remiantis Civilinio kodekso nuostatomis.

"Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės", – pastebėta nutartyje.

Žiemą budino mešką

Tačiau toliau nutartyje aiškinama, jog ginčas buvo kilęs dėl administracinės atsakomybės.

Teismų praktikoje laikomasi tokios pozicijos, jog vien tik administracinio nusižengimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas.

Paprastai tariant, jei koks nors valstybės pareigūnas surinktų duomenis ir nuspręstų iškelti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui administracinę bylą, net jei ji būtų vėliau teismo nutraukta, tai nereikštų, jog valstybės pareigūnas dirbo aplaidžiai ar ėmėsi neteisėtų veiksmų.

Teismas atmetė ieškinį dėl žalos priteisimo.

Zoologijos sodo ir aplinkosaugininkų santykius nuolat lydi skandalai ir kuriozai.

Prieš kylant ginčui dėl pelėdų, aplinkosaugininkai puikiai žinojo nuo 2013 metų, kiek ir kokios  pelėdos gyvena zoologijos sode.

Nežinia kodėl privalomajame nurodyme buvo liepta paženklinti tik tris pelėdas, o vėliau pretenzijos reikštos dėl aštuonių.

Prieš keletą metų šioje įstaigoje buvo kilęs kitas skandalas. Žiemos miegui susiruošusią mešką aplinkosaugininkai suskubo budinti ir po įnirtingų kovų konfiskavo. Išsigabenti buvo ir meškėnai.

Tačiau teismo sprendimu gyvūnai vėl buvo grąžinti į buvusius namus.

Todėl Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus jau šį šeštadienį, gruodžio 7 d., 11 val. kviečia į nemokamą renginį, kurio metu:

– pusę pasaulio apkeliavęs gamtos fotografas K. Čepėnas džiugins unikaliais kadrais iš pelėdų kasdienybės;

– iš „pelėdų daktarės“ Gintarės Grašytės sužinosite, kuo pelėdos yra unikalios;

– 4 dešimtmečius pelėdas tyrinėjantis Saulius Rumbutis atskleis subtiliausias pelėdų gyvenimo paslaptis.

Organizatorių nuotr.

Departamento pareigūnai gavo pranešimą, kad interneto svetainėje skelbiu.lt bandoma parduoti narvą su dviem naminėmis pelėdomis.

Pradėjus tyrimą, abi pelėdos konfiskuotos, nes paaiškėjo, kad asmuo laikė paukščius, neturėdamas leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus.

Taip pat pažeidėjas ketino parduoti saugomus paukščius, neturėdamas reikalingų komercinio naudojimo sertifikatų ar leidimo prekiauti

laukiniais gyvūnais.

Jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas bei gresia bauda nuo 60 iki 300 eurų.

Kelių savaičių amžiaus pelėdžiukai į jos namą įkrito per kaminą. Pelėdos išperėjo vaikus ant kamine buvusių širšių lizdo likučių, tačiau šis neatlaikė ir kartu su pelėdžiukais įkrito į nenaudojamą židinį. Moteris pasakojo, kad pelėdžiukai buvo labai nusilpę, tačiau sumaitinus keletą grambuolio lervų atsigavo ir reikalavo daugiau maisto. Jai kilo klausimas, kuo galima pelėdžiukus maitinti ir ką toliau su jais daryti.

Pasikonsultavę su „Atgal į gamtą - pagalba laukiniams gyvūnams“, namo gyventojai nusprendė į šalia namo esantį medį įkelti specialiai pelėdoms pagamintą inkilą, ten sudėti jauniklius ir stebėti, ar grįš jų tėvai. Jau tą patį vakarą abi suaugusios pelėdos buvo nufilmuotos videokamera, viena iš jų landžiojo į inkilą. „Pelėda grįžo ir maitina pelėdžiukus, neapsakomai didelis džiaugsmas“, – dalinosi emocijomis Alina. Pelėda inkile buvo nufilmuota ir dienos metu, todėl neliko abejonių, kad tikrieji tėvai rado savo pelėdžiukus ir vėl jais rūpinasi.

 „Atgal į gamtą“ vadovė Viktorija teigia, kad naminės pelėdos neretai ieško prieglobsčio žmonių kaimynystėje. Gamtoje naminės pelėdos savo lizdų nekrauna, o peri medžių drevėse, stuobriuose (iš vidaus išpuvusiuose medžiuose be viršūnės) ar specialiai joms iškeltuose inkiluose. Tačiau tinkami perėjimui gali pasirodyti ir kaminai, kurie paukščiams primena medžio stuobrį. Deja, čia paukščių gali laukti įvairūs pavojai. „Esame girdėję įvairių istorijų. Pavyzdžiui į vienos miško sodybos kaminą nuolatos įlysdavo pelėdos. Vieną kartą įkritusį paukštį žmonės rado laiku ir išlaisvino, tačiau vieną dieną atvykę kamine rado jau negyvą, suodiną pelėdą. Po šio įvykio kamino angą namo gyventojai iš karto uždengė metaliniu tinklu", - sako Viktorija.

Tačiau kaip elgtis radus pelėdžiukus nesaugioje vietoje? „Dažnai žmonės netiki, kad ant žemės rastais pelėdžiukais rūpinasi tėvai ir mano, kad jie yra našlaičiai ar iškrito iš lizdo", -  pasakoja Viktorija. “Tačiau pelėdžiukai palieka savo lizdavietę dar neskraidantys ir moka puikiai ropinėti šakomis. Tėvai juos dar maitina ir prižiūri. Jeigu pelėdžiuką radote ant žemės ir jis nėra akivaizdžiai sužeistas (matosi lūžęs sparnas, koja, kraujuojanti vieta), galima tiesiog užkelti jį ant medžio šakos, kur jam bus saugiau. Šiuo atveju istorija buvo kiek kitokia, nes tokio amžiaus pelėdžiukai lizdavietės dar nepalieka ir ant šakos jiems būtų nesaugu. Sudėti juos atgal į kaminą buvo neįmanoma, todėl žmonės turėjo pagaminti inkilą ir pakabinti jį kitoje vietoje, negu buvo senoji pelėdų lizdavietė. Tačiau tikrieji tėvai savo jauniklius išgirdo ir pas juos sugrįžo,“ - sako „Atgal į gamtą“ vadovė.

„Tokios istorijos puikiai įrodo, kad pelėdos nepalieka savo vaikų“, - teigia Viktorija. Žmonės neretai nori užauginti jauniklius patys, tačiau neturint jokių žinių kaip rūpintis tokiais paukščiais, kokiu maistu juos maitinti, esant sužeidimams – kaip gydyti, užauginti juos teisingai labai sunku. Be to, jaunikliai greitai pripranta prie žmonių. Jie gali tapti pernelyg jaukūs, kad gyventų gamtoje, ir bus pasmerkti gyvenimui nelaisvėje.

Šį kartą Mažeikių gyventoja pasielgė teisingai – rado tinkamo maisto ir kuo skubiau iškėlė inkilą, todėl pelėdžiukų istorija baigėsi laimingai. „Mes džiaugiamės, kad yra tokių ryžtingų, neabejingų laukinei gamtai žmonių ir laiminga pabaiga pelėdų šeimynai!“, - sako Viktorija.

Lietuvoje dažnai sutinkamos naminės pelėdos gyvena miškuose, tačiau nevengia ir žmogaus kaiminystės – įsikuria senuose parkuose ir kituose gyvenviečių ar miestų želdiniuose. Perėjimui dažniausiai pasirenka medžių dreves ar didesnių išmatavimų inkilus. 

Šios pelėdos pradeda perėti anksti - kovo mėnesio pabaigoje balandžio mėnesio pradžioje, tačiau neretai didesniuose miestuose – Vilniuje ir Kaune perinčios pelėdos aptinkamos net sausio ar vasario mėnesiais. Toks ankstyvas perėjimas miestuose aiškinamas didele grobio gausa. Naminės pelėdos miestuose medžioja ne tik peles ir žiurkes, bet lengvai pastveria karvelius, kuosas, strazdus, zyles, žvirblius. Pelėdos čia visada sočios, todėl ir perėti pradeda anksčiau.

1991 metais Vilniuje, Rasų kapinėse, 2008 metais Verkių parke, 2017 ir 2018 metais Vingio parke aptikti jau išskridę naminės pelėdos jaunikliai. Kadangi šios pelėdos peri apie 30 dienų, tiek pat laiko jaunikliai išbūna lizduose, tad šiuose lizduose kiaušiniai buvo dedami sausio mėnesio pradžioje ir viduryje ir net gruodžio mėnesio paskutinėmis dienomis. Pastarasis atvejis anksčiausiai registruotas šios pelėdų rūšies perėjimo atvejis Lietuvoje.

2010-03-28 Kaune, Ąžuolyno parke Deivis Dementavičius aptiko iš uokso išskridusius naminės pelėdos jauniklius. Šiame lizde kiaušiniai buvo dedami sausio mėnesio paskutinėmis dienomis.

Gali būti, kad dėl klimato kaitos kartais anksti pradeda perėti ir ne didmiesčiuose gyvenančios naminės pelėdos. Štai  Kėdainių r., Krakių – Dotnuvos miške radome vieną pelėdų pora, kuri kiaušinius inkile pradėjo dėti vasario viduryje.

Ankstyvi perėjimai gruodžio, sausio, vasario mėnesiais registruoti Britų salų, Prancūzijos, Vokietijos didmiesčiuose. Kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje skirtingais metais šios pelėdos pradėdavo perėti lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiais.

Naminė pelėda nėra reta paukščių rūšis, tačiau daug jų žūna po susidūrimų su automobiliais. Dėl iškertamų išpuvusių drevėtų medžių šiems paukščiams trūksta natūralių perimviečių, todėl senuose miškuose ir parkuose keldami inkilus galime bent dalinai pagelbėti šiems puikiems sparnuočiams.

6,5 metų trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 430 tūkst. žmonių Didžiojoje Britanijoje, parodė, kad pelėdoms gresia didesnis pavojus mirti jauniems nei vyturiams.

Tyrime dalyvavusių žmonių amžius svyravo nuo 38 iki 73 metų. Dalyviai priskyrė save kategorijoms „neabejotinai rytinis žmogus“, „labiau rytinis nei naktinis žmogus“, „labiau naktinis nei rytinis“ arba „neabejotinai naktinis žmogus“. Jie taip pat pateikė duomenis apie savo svorį, rūkymo įpročius, socialinę bei ekonominę padėtį.

Naktibaldų grupei priklausantys asmenys buvo labiau linkę kentėti nuo psichologinių sutrikimų, diabeto, skrandžio ir kvėpavimo sunkumų bei buvo labiau linkę rūkyti, gerti alkoholį ir kavą.

Tyrėjai mano, kad pelėdų tipo žmonėms turėtų būti leidžiama pradėti ir baigti darbą vėliau, nes darbas įprastiniu ritmu, kai reikia itin anksti keltis, šiems žmonėms gali sukelti stresą, lemti prastą mitybą ir kitus nesveikus įpročius.

„Pelėdos, bandančios gyventi vyturių pasaulyje, gali susidurti su sveikatos pasekmėmis“, – sakė profesorė Kristen Knutson.

Reikia pasakyti, kad tokio – pūgų mėnesio – vardą vasaris paprastai pateisindavo. Jei bandysite prisiminti visus šio mėnesio nuotykius ir atsitikimus, pusnyse pradingusius automobilius, užpustytus kelius, vėl atkursite tikrąjį jo veidą. Deja, jau buvusį, seniai neregėtą ir vargu ar bepasikartosiantį.

Paskutinių metų žiemos ir vasariai neturi kuo pasigirti. Tiesiog jėgų pristinga viskam: šalčiui, sniegui, net tikrai pūgai. Tačiau, kaip sako, su žiema nejuokauk. Ir kaskart, išsiruošiant į gamtą ilgesniam laikui, reikia pasižvalgyti – ar neatskrieja vėjai, ar neatneša naujo snygio.

Tačiau mūsų tai neturėtų sustabdyti. Keliauti po vis šviesėjančią gamtą, kai diena tapo ilgesnė dviem valandomis, yra smagu ir žingeidu. Smalsus žmogus gamtoje pamato, atranda daugiau nei kiti. Ar to galime išmokti?

Žinoma, taip! Štai ir šį rytą keliaudami į gamtą žinokite, kad reikia patikrinti lazdynų žirginius, medžių pumpurus, tarp žibuoklių lapų pasižvalgyti žiedinių pumpurų, surasti genio kalvę, kur jis lukštena kankorėžius, prie upelio būtinai apžiūrėti bebrų nugraužtus krūmus ir surasti pačių graužikų pėdas.

Dar reikia tikėtis sniegu bėginėjančių vorų, juodų „aksominių“ minkštvabalių lervų ir aštriais plaukeliais pūkuotų drugio meškutės vikšrų. O pėdų pėdų...

Sniego raštas – ypatingas. Sniege likusios žvėrių ir paukščių pėdos gali daug ką papasakoti. Tereikia pažinti, kieno jos yra, pasekti jomis ir pabandyti suprasti, ką reiškia vieni ar kiti pėdsako ženklai.

Ne visada lengva rasti atsakymus, nes žvėrys šiaip sau nevaikšto. Jų gyvenimai turi labai aiškią tvarką, kuriai niekas nenusižengia. Todėl jeigu pėdų rašte aptiksite kažką labai nesuprantamo – neskubėkite spręsti, pagalvokite – o kodėl taip galėjo atsitikti?

Štai šviežiame sniegelyje lapės pėdos – apskritos lyg pinigėliai, pabirusios tiesia eilute. Paprastai lapė keliauja viena. Bet štai prie jos pėdų atsiranda dar vienos, dar... Čia kažkas vyko...

Iš tikro, stebėtis nėra ko – į lapių pasaulį ateina labai atsakingas, o žmonės sakytų – džiaugsmingas metas – vestuvės, lapių ruja.

Praeitą sekmadienį, kaip ir buvo žadėta, vėjai išlaužė Kuršių marių ledą ir jo luitus stūmė, nešė ir vertė į kalnus krantuose, ant Ventės rago molo. Čia tokie vaizdai įprasti, bet ne dabar, ne žiemą.

Iš tikrųjų taip turi būti pavasarį. O dabar atrodo, kad ledas dar sykį bus paklotas. Iki pavasario – gal net du kartus.

Tačiau dar sugrįžkime į vandens telkinius, kur atsivėrė properšos, kur vėjas, pagavęs laisvo vandens paviršių, tuos atvirus plotus beregint išplatino. Juos iš karto pastebėjo paukščiai – žiū, virš vandens ratus suka, žvalgosi ir kažko lesamo ieško kirai, ant ledų sangrūdos nusileidžia jūrinis erelis. O vandenyje baltuoja gulbės, rožiniu baltumu švyti didieji dančiasnapiai, plaukioja klykuolės.

Sakytum, net nežinia, iš kur tie paukščiai atsirado, kas jiems pranešė apie tokias naujienas – laisvus, atvirus vandenis.

Gamtos paštas labai geras, čia viskas sužinoma laiku arba net šiek tiek prieš būsimą įvykį. Taigi, ir šie paukščiai kažkaip išgirdo, sužinojo ir atskubėjo. Tikėtina, kad jiems teks trauktis, vėl keltis į upes ir laukti.

Mūsų jau nestebina didžiosios zylės giesmės, vasarį prasideda kitas paukščių aktyvumo etapas. Tai ne tik žvirbliai, kurie sulaukę saulutės ima čirškauti kaip niekada garsiai.

Tai daugelis pas mus žiemojusių sparnuočių, kurie staiga atrado naują galimybę džiaugtis ilga tapusia diena. Kol kas ypač tobulų jų giesmių nelaukime. Bet ir tos giesmės, kad ir kokios būtų, skirtos tikrai ne veisimosi metui. Jos rodo gerą sparnuočių nuotaiką ir iš lėto besikeičiančią fiziologinę būseną.

Sako, kad jau krankliai ore vartosi... Ir jūriniai ereliai kliksi. Kad apuokai prie savo lizdaviečių grįžo ir naminės pelėdos. Nuostabiausias šios žiemos reiškinys, žinoma, čimčiakų antplūdis. Jis prasidėjo rudens pabaigoje ir šiek tiek nusilpęs tęsiasi iki šio. Ypač jis pastebimas Ventės rage, Kuršių nerijoje.

Iš tikro, kaip tik dabar reikia kelti inkilus. Bent jau pelėdoms, nes jos turi užsiimti sau tinkamas teritorijas. Paklausite – o dėl jų gamtoje vyksta ginčai? Jie labai rimti?

Na, jei ūbavimas yra tinkama priemonė reikšti savo pretenzijas, tada – rimti. Šiemet turėtų būti pelėdų metai, nes pernai gerai derėjo eglės, jų sėklos tapo maistu pelėms, kurios labai gerai dauginosi. Taigi, ir pelėdos turėtų atsigauti, vėl išvesti ne po 1–2, bet po 4–5 pelėdžiukus.

Bet ir kryžiasnapiai dėl to eglių derliaus tokie gausūs. Juos šią žiemą galima girdėti visur. Juos fotografavau net pačiame Vilniaus centre. O kur auga bet kokios eglės – tegul mūsiškės arba dygiosios, kryžiasnapiai darbuojasi nekreipdami dėmesio ne į žmones, nei į mašinas. Štai eina žmonės ir nemato, kad nuo viršūnės krinta kryžiasnapių jau išgliaudyti kankorėžiai. Beje, ir ant žemės jų jau eilė...

Ko trūksta, kad tą pamatytume, kad suprastume priežastį?

Nieko ypatingo. Tiesiog reikėtų sustoti, užversti galvą ir pamatytume besidarbuojančius paukščius.

Negi taip paprasta?

Taip, visai. Tačiau mes turime palikti kryžiasnapius ramybėje ir keliauti pas pelėdas, nes liko nebaigti jų reikalai. Inkilas joms kalamas pusės metro aukščio ar dar aukštesnis, ertmė viduje – 30 cm, landa 15–16 cm skersmens. Pelėdiniame inkile reikia įberti sluoksnelį smulkių pjuvenų. Visa kita paukštis įsiruoš pats.

Na gerai, o kur ir kaip kabinti inkilą?

O taip, inkilai pelėdoms kabinami pamiškėse, ne prie kelių, miško kirtaviečių pakraščiuose, o sodybose – kraštiniuose medžiuose, kuo toliau namų. Tiesa, būna atvejų, kai pelėdos įsikuria ir prie pat gyvenamos trobos. Inkilas keliamas ne žemiau kaip į 5–6 metrų aukštį, geriau – pavieniame medyje.

Nemažai pelėdų lizdų sunaikina kiaunės. Jos šniukštinėja ir patikrina visus inkilus, dreves. Kaip galima nuo jų apsisaugoti?

Yra tik viena patikima priemonė: 2–3 metrų aukštyje medį apjuosti „skardiniu sijonu“, kuris yra gaubtas lyg skėtis ir trukdo kiaunei lipti kamienu aukštyn. Žinokime – jei jau gebėjome sukalti ir iškelti inkilą, pasirūpinkime ir paukščių saugumu. Kitaip inkilas gali būti vieta, kur mūsų privilioti paukščiai bus sunaikinti.

Paklausite – o ką dar galima rasti miške? Be jokios abejonės, galima rasti rudenį ar žiemos pradžioje numestus stirninų bei briedžių ragus. Galima aptikti žydinčių žalčialunkių, stebėti kankorėžius lukštenančias voveres, o prie upelio, ant ledo krašto – ką tik žuvį nutvėrusią puotaujančią ūdrą.

Gamtos takai ne visada būna balti, išrašyti žiemos raštu. Be tokio rašto visa informacija gaunama sunkiau. Tačiau pastabiems žmonėms kiekvienas žingsnis yra svarbus, ką nors sakantis.

Man atrodo, kad abejojantys savimi turėtų įgauti drąsos ir keliauti patys, atrasti, aiškintis surastus pėdsakus ir žymes.

Gali būti, kad taip atrasite nuostabių savo gebėjimų.

Be kita ko tai susiję ir su kolektyvo požiūriu į darbą. Ką daryti, kad ryte būtume pakilios nuotaikos, kad ir koks niūrus oras bebūtų už lango? Atlikti dvylikos žingsnių kasdienę programą.

1. Dienos darbų sąrašą pasidaryti iš vakaro. Nauda – ne tik sutaupytas naujos darbo dienos pradžios laikas, bet ir geresnis miegas: iš vakaro einama miegoti atsikračius minčių apie rytojaus darbus, sako darbo efektyvumo specialistai.

2. Pakankamai miegoti. Geriausia, žinoma, eksperimentuojant patiems suprasti, kiek turi trukti miegas, kad jaustumėtės žvalūs. Tiesa, savąją miego trukmę atrasite ne tada, kai aplinkybių prispaustas išmiegosite keturias valandas ir jausitės žvalūs. Pasitikrinti, ar tikrai pailsite tiek miegodami turite per keletą parų. Gali atsitikti, kad vieną naktį išmiegoję trumpiau, antros dienos vakare anksčiau nei įprastai būsite nebedarbingas.

3. Kelkitės neatidėliodami. Vienas blogiausių ryto įpročių – vis nuspausti žadintuvo mygtuką. Specialistų teigimu, pelėdos tikrai gali tapti vyturiais – ar bent jau prisitaikyti prie tokio poreikio. Tereikia bent savaitę nustatyti žadintuvo signalą šiek tiek anksčiau nei būtina ir iškart atsikelti. Iš pradžių tai bus skausminga, bet galiausiai priprasite ir atsikelsite trykšdamas energija.

4. Sportuokite ryte. Sportas pakelia nuotaiką, suteikia energijos . Be to, tyrimai parodė, kad sportas padeda geriau susikaupti ir įpratina geriau planuoti laiką. Ką bekalbėti apie kantrybę, kurios prireikia ir šeimoje, ir darbe.

5. Turėkite ryto ritualą. Kas įpranta skaityti laikraštį, kas medituoja ar naršo internete – įprasta dienos pradžia nuteikia palankiai.

6. Pusryčiaukite. Net jei atrodo, kad ryte jūsų skrandis dar miega, įpraskite pusryčiauti. Pagailėkite savo kūno, juk jis visą naktį badavo. Suvalgykite bent jogurto su vaisiais, pjaustytais žalumynais ar riekelę viso grūdo duonos su mėgstamu užtepu.

7. Būkite punktualus. Viskas logiška: kas anksti atsikelia, niekur nepavėluoja. Geriausia kelionę į darbą susiplanuoti su laiko rezervu.

8. Bendraukite su kolegomis ir viršininku. Be kita ko tai pagelbės ir tiems kolegoms, kurie ryte niekaip neįsivažiuoja į darbo ritmą. Rezultatas – visa komanda dirbs produktyviau.

9. Pirmiausiai "pabučiuokite varlę". Tiksliau – griebkite sunkiausios, nemaloniausios, nuobodžiausios ar kitaip jums nepatinkančios užduoties. Kol esate pilnas energijos, geriau susikaupiate, galite nuveikti sunkesnius darbus.

10. Nešvaistykite laiko susirinkimams. Žinoma, jei jis privalomas, neraginame ignoruoti. Tačiau gal galite pakeisti jo laiką (ar inicijuoti tokį pakeitimą). Kam švaistyti kokybiškiausias rytines valandas pašnekesiams? Išimtis – jei aptariama tikrai svarbi užduotis.

11. Apsibrėžkite laiką, kiek skiriate naujienoms sužinoti. Geriau kas valandą skirti penkias minutes naujienoms sužinoti, laiškams ar kolegų žinutėms peržiūrėti, nei daryti tai nuolatos.

12. Darykite rytines pertraukas. Specialistai griežtai kritikuoja įmones, kurios draudžia darbuotojams naršyti ar tikrinti savo profilius socialiniuose tinkluose. 10 šiam reikalui – ar trumpam pasivaikščiojimui skirtų minučių, trumpa kavos pertraukėlė, nuteikia pozityviai, didina pasitenkinimą darbu ir kelia produktyvumą. Vienintelė sąlyga: reikia nepamiršti, kad į darbą ateinama ne daryti pertraukėlių.