Lietuvos zoologijos sode gyvenantis rausvųjų pelikanų (Pelecanus onocrotalus) pulkas sulaukė pagausėjimo – šiuo metu sode su naujuoju jaunikliu auginama 11 pelikanų. Ši rūšis Lietuvos zoologijos sode gyvena nuo 1979  metų – tais metais rausvųjų pelikanų kolekciją tesudarė keli paukščiai. Tai jau devintasis pelikano jauniklis zoologijos sode, kuriam sėkmingai pavyko išsiristi ir augti Lietuvoje.

Paukščių skyriuje dabar jau vedėjos pareigas einanti Raimonda Varlauskienė prisimena, kad tik pradėjus dirbti sode rausvųjų pelikanų tebuvo vos du. „Kai atėjau dirbti į paukščių skyrių 1991 metais, skyriuje buvo tik du suaugę patinai. Sodui buvo aktualu išauginti kur kas gausesnį pelikanų būrį, todėl šie paukščiai 1994-ais metais buvo perduoti Chomutovo zoologijos sodui (Čekija – red. past.) veisimo tikslais. 1995-ais metais iš šio zoologijos sodo gavome keturis jauniklius, tris patinus ir vieną patelę, o 1996 metais atvyko dar dvi jauniklės patelės. Toks paukščių būrys tapo perspektyvus ir drauge su skyriuje dirbančiais specialistais pradėjome ilgą ir sunkią šių paukščių veisimo programą,“ – pasakojo specialistė.

Lietuvos zoologijos sodo patinai visam laikui liko Čekijoje, tačiau sodas vėliau įsigijo pelikanų grupę, kurią sudarė devyni individai: keturi patinai ir penkios patelės. Pirmieji atvykę paukščiai 1999 metais jau buvo lytiškai subrendę, tačiau jauniklių ilgą laiką sulaukti nepavyko. Tik 2002 metais lapkričio mėnesio pradžioje valant voljerą pelikanų žiemojimo patalpose prižiūrėtojas rado sudaužytą kiaušinį. Tai buvo pirmasis ženklas, kad paukščiai pasiruošė vesti jauniklius.

„Tuoj pat atnešėme šiaudų, kad paukščiai galėtų statyti lizdus. Tais metais buvo sukrauti trys lizdai ir perėjo trys poros. Buvo sudėti devyni kiaušiniai. Leidome perėti patiems paukščiams, tačiau tais metais jauniklių nesulaukėme, nes dalis kiaušinių buvo sudaužyti, dalis – neapvaisinti. Tvarkant voljerą šiene radome vieną kiaušinį, kurį patikrinus paaiškėjo, kad jauniklis žuvęs pirmoje vystymosi stadijoje. Kitais metais (2003 – 2004 žiema red. past.) nutarėme kiaušinius inkubuoti. Paruošėme kiaušinių medinius muliažus, kuriais keitėme iš lizdų paimtus kiaušinius. Iš viso surinkome 8 kiaušinius, visus įdėjome į inkubatorių,“ – apie ilgus bandymus zoologijos sode sulaukti pelikanų jauniklių pasakojo paukščių skyriaus vedėja Raimonda.

2004 metais zoologijos sode buvo išperinti du jaunikliai, tačiau nei vienas neišgyveno. „Atėjus 2004-2005 metų veisimosi laikotarpiui, vėl bandėme išsiritusį inkubatoriuje jauniklį auginti ir vėl nesėkmė, todėl, kai inkubatoriuje pradėjo skilti kitas kiaušinis, nutarėme surizikuoti ir grąžinome perinčiai porai kiaušinį atgal. Po kelerių metų nesėkmių ir nenusisekusio jauniklių auginimo dirbtinai, neturėjome ko prarasti,“ – apie sunkumus veisiant pelikanų jauniklius kalbėjo Raimonda.

„Ir štai, mums pasisekė, jauniklis sėkmingai išsirito 2005 m. sausio 27 d. ir tėvai jį išaugino. Tai pirmas pelikanų jauniklis Lietuvos zoologijos sode. 2006 metais mūsų jauniklis vardu Dudis, nes tai buvo patinas, išvyko į Klaipėdos minizoo,“ – apie pirmąjį sėkmingai pasaulį išvydusį pelikano jauniklį pasakojo paukščių skyriaus vedėja.

Nuo 2006 metų zoologijos sodas Kaune sėkmingai vykdo rausvųjų pelikanų priežiūrą, kasmet sulaukiant bent vieno jauniklio. Iki šios dienos zoologijos sode gimė devyni jaunikliai. Planuojama, kad šis mažylis atėjus šiltesniems orams išvyks į Olandijos zoologijos sodą.

Žinoma, kad nelaisvėje rausvieji pelikanai gali išgyventi iki penkiasdešimt metų. Šie paukščiai gyvena ramiose sekliose jūrų įlankose ir upių deltose, apaugusiose nendrėmis, švendrais ir meldais. Lytiškai subręsta 3-4 gyvenimo metais. Poras sudaro visam gyvenimui. Peri įvairaus dydžio kolonijomis. Jų lizdai – didžiuliai ~1,8 m pločio statiniai, sukrauti iš sausų nendrių, švendrų ir meldų.

Pelikanai deda 2-4 baltai rusvus kiaušinius, kuriuos pasikeisdami peri patinas ir patelė 29-30 dienų. Rausvasis pelikanas yra didesnis už gulbę. Patinai sveria 9-15 kg, o patelės – 5-9 kg. Skrisdamas, panašiai kaip garniai, suriečia kaklą ir pritraukia snapą. Pagrindinis pelikanų maistas yra įvairios žuvys. Vienas paukštis per dieną jų gali sulesti apie 1,5 kg. Tai puikūs žvejai. Išsirikiavę pusračiu jūros įlankoje ar upės žiotyse varo žuvis į seklumą ir čia jas žvejoja.

Istorija, nutikusi Turkijoje, dar kartą iliustruoja, kad žmogus ir paukštis gali tapti geriausiais draugais.

62-ejų metų žvejys Hacis Besiras Akgunduzas susibičiuliavo su pelikanu. Paukščiui prieš penkerius metus prireikė žmonių globos, nes lūžo jo sparnas.

Nuo tol laiko žvejys savo parduotuvėje siūlomais skanėstais palepina ir apetitu nesiskundžiantį sparnuotį. Tai, kad juodu sieja šilta draugystė, rodo nuotraukos, kuriose pelikanas meiliai žnaibo seno žvejo barzdą. 

Linkmenų miestelio tvenkinyje balandžio pradžioje pastebėtas rožinis pelikanas. Tai pranešė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

Šis Pietų Europos paukštis nustebino gamtosaugininkus, nes rožinio pelikano perėjimo vietos yra Volgos, Dunojaus upių deltose, Kaspijos, Azovo jūrų pakrantėse.

Gali būti, kad pelikanas pasiklydo, pakliuvęs į baltųjų gandrų srautą ir kartu su jais atlėkė iki Lietuvos. Pelikanas iš tvenkinio išskrido ir dabar jo vieta nežinoma. Jis galėjo persikelti į Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus. Šiaurės Lietuvoje šis paukštis pastebėtas pirmą kartą, nors anksčiau buvo užklydęs į Žuvintą.

Pastebėta, kad pelikanai mūsų kraštuose dažniausiai ieško baltųjų gandrų draugijos.

Ką pranašauja pelikanai – ankstyvą pavasarį ar klimato šiltėjimą, gamtininkai spręsti nesiryžta.

Nykstančias gyvūnų rūšis tyrinėjantys ir Raudonąją knygą pildantys mokslininkai, 2013 m. ištyrę 71 tūkst. gyvūnų rūšių,  turi ir blogų, ir gerų naujienų.

Anot mokslininkų, džiugiausia naujiena ta, kad kietaodžių vėžlių populiacija per metus žymiai padidėjo, ypatingai – Atlanto vandenyne. O liūdniausia – miškų žirafomis vadinamų okapijų populiacija grėsmingai sumažėjo.

2013 m. Raudonoji knyga mini 49 jubiliejų. Prie jos projekto dirba daugiau nei tūkstantis įvairiausių organizacijų, 11 tūkst. savanorių mokslininkų iš 160 pasaulio šalių.

Šių metų ataskaitai parengti buvo ištirta daugiau nei 71 tūkst. gyvūnų rūšių, iš kurių net 21 tūkst. yra ant išnykimo ribos. 799 rūšys jau paskelbtos išnykusiomis, 61 išnykusi laukinėje gamtoje ir daugiau nei 4 tūkst. paskelbtos esančios ypač dideliame pavojuje.

Anot Raudonosios knygos departamento Cambridge`o universitete biologo Craigo Hiltono Tayloro, visgi ištirta tik maža visų planetos rūšių dalis, tačiau tai suteikia vertingos informacijos apie pokyčius Žemėje.

Nationalgeographic.com pateikia penkių labiausiai nykstančių rūšių naujienas 2013 m..

Okapija

Okapijos – ypač retai sutinkami gyvūnai, gyvenantys Kongo miškų glūdumose. Nors jų išvaizda iš pirmo žvilgsnio primena zebrus, tačiau okapijų anatomija yra kur kas artimesnė žirafoms. Mokslininkai juokauja, kad šie gyvūnai taip retai aptinkami, kad kartais net prilyginami vienaragiams.

„Buvome labai nustebinti, kai pamatėme, kaip stipriai sumažėjo okapijų populiacija. Dabar bandysime imtis rimtų priemonių jų išsaugojimui“, – sakė C. H. Tayloras.

Kietaodžiai vėžliai

Kietaodžiai – didžiausių vėžlių rūšis Žemėje, jų individai kartais sveria ir 700 kg. Prieš keletą metų kietaodžių populiacija žymiai sumažėjo. Tiesa, nors Ramiajame vandenyne jų vis dar mažėja, Atlante situacija kur kas geresnė.

Anot C. H. Tayloro, teigiamus pokyčius lėmė griežtesnė jų poravimosi vietų apsauga, žvejybos pramonės kontrolė ir kur kas geresnė žvejybos įranga, į kurią vis rečiau įsipainioję žūva vėžliai.

Baltasparnė pūkinė vištelė

Apie baltasparnes pūkines vištelės mokslininkai turi labai mažai informacijos. Žinoma tik tiek, kad jos mėgsta drėgną klimatą, poravimosi laikotarpiu ieško aukštesnių vietų ir daugiausiai gyvena Etiopijoje ir Zimbabvėje.

Skaičiuojama, kad šių balandžio dydžio paukščių liko tik apie 700.

„Problema ta, kad dauguma jų gyvenamųjų vietų yra naikinamos plečiant gyvenvietės ir pan. Gyvenamosios vietos netektis prie visiško išnykimo baltasparnes pūkines vištelės prives greičiau nei galime tikėtis“, – teigė C. H. Tayloras.

Kalifornijos lapė

Prieš 20 metų Kalifornijos lapių buvo likę vos 1,5 tūkst. Svarbiausia priežastis buvo tai, kad lapių gyvenamas vietas užėmė auksiniai ereliai ir žiurkės. Taigi mažos Kalifornijos lapės arba buvo suėdamos, arba užkrečiamos nepagydomomis ligomis.

Tačiau mokslininkai perkėlė erelių populiaciją ir sustabdė kai kurių ligų plitimą. Dabar Kalifornijos lapių jau yra 5,5 tūkst.

Albatrosas

„Nors albatrosai šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, galime pranešti ir gerų naujienų", – sakė C. H. Tayloras.

Albatrosai yra dideli jūros paukščiai, kurie gali skristi tokias ilgas distancijas, kad neretai keliauja po visą planetą. Didžiąją laiko dalį albatrosai praleidžia sukdami ratus virš vandenyno. Pastaraisiais metais albatrosų žymiai sumažėjo. Besiplečianti žvejybos pramonė šiuos paukščius paprasčiausiai paliko be maisto.

Skaičiuojama, kad albatrosų populiacijos dydis nustojo mažėti. Taip atsitiko dėl to, kad mokslininkai apsaugojo jų poravimosi vietas ir išnaikino jų kiaušinius ėdusias žiurkes.