– Užsiimi labai daug skirtingų veiklų. Ką veikei šiandien prieš mums susitinkant?

– Šiuo metu aktyviai dirbu studijoje ir ruošiuosi naujiems projektams, tačiau, kaip ir normalus freelanceris, bandau papildomai daryti skirtingus darbus šalia kūrybinės veiklos. Šiuo metu pradėjau dirbti administracijoje, o tai nėra talentą ar kūrybą ypač skatinantis formatas, tačiau kartais nebeišgali būti tik menininku ir freelanceriu, tad atsiranda alternatyvių darbų.

– O kaip kūryba? Kokius pastaruoju metu darei darbus, kam ruošiesi?

– Jau labai greitai kartu su kolegomis pristatysime noktiurną balsams, perkusijai ir aktorei „Aušra Foucault šešėlyje“. Jis kuriamas kartu su choru „Šiaulių polifonija“ ir nuostabia komanda: poetė Aušra Kaziliūnaitė parašė libretą, muziką kūrė Kristupas Bubnelis, režisuoja Augustas Gornatkevičius, aš kuriu choreografiją. Komandoje taip pat dirba ir scenografiją kuria jaunosios kartos kūrėjai Barbora Matonytė ir Liudvikas Kesminas, o vaizdo medžiagą – Karolina Latvytė-Bibiano ir Ūla Valentaitė. Premjera vyks lapkritį Kauno valstybinėje filharmonijoje, o vėliau kūrinys tęs savo muzikinę kelionę po kitus Lietuvos miestus. Jis grįstas prancūzų istoriko ir filosofo Michelio Foucault panoptikumo idėja. Tiek kūrybinės komandos, tiek ir atlikėjų yra nemažai, jie dažnai veikia tarpdiscipliniškai, taigi tai turėtų būti gan ekstravagantiškas pastatymas.

Ne taip seniai, šį rudenį, dalyvavau Vilniaus galerijų savaitgalyje, rengiau uždarymo performansą „Fantomas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Meninių akcijų savaitėje su kolege Inga Galinyte pristatėme kitą darbą – „30 minučių ant liepto“ lietuviškai, o angliškai vadinosi „Failing My Best“ (šypsosi).

Kitais metais su kolegų grupe, autorių kolektyvu „XYZ Collective“, pristatysime tris bendras parodas: Klaipėdos kultūros komunikacijų centre, Mažvydo bibliotekoje ir vienoje galerijoje Vilniuje, kurios pavadinimo kol kas nenoriu atskleisti. Metų pradžioje susitelksiu į naujus kūrinius, dalyvausiu keliose meno rezidencijų programose, balandį savo kūrinius pristatysiu Čekijoje, grupinėje parodoje. Tad laukia įdomi ir produktyvi metų pradžia ir bendra kūryba su mylimais kolegomis.

B. Frątczako nuotr.

– Ar kaskart kuri originalius naujus meno kūrinius visiems šiems renginiams, parodoms?

– Kai nedirbu nuolatinio darbo, visada bandau kažką daryti studijoje ir kurti naujus kūrinius. Jaučiu vidinį poreikį kurti naujus kūrinius perdirbant senus (kalbant apie vizualųjį meną). Performansus dokumentuoju ir archyvuoju, kartkartėmis jie grįžta atgal į sceną ar galerijos erdvę su papildoma energija. Dabar toks laikas, kai reikia žongliruoti daug skirtingų elementų, tad stengiuosi kūrinius siųsti ir į skirtingas institucijas užsienyje. Taigi ne tik kad naujų kūrinių gamyba, bet ir bandymas išsivalyti darbų sandėlį tampa kūrybos proceso dalimi – kad jie būtų  pristatyti ir / ar parduoti, atsirastų muziejų ar privačiose kolekcijose.

– Kaip vyksta darbų siuntimas?

– Kadangi neturiu jokių protežė, tai vyksta tiesiog rankiniu būdu. Bandau išsirinkti organizacijas arba institucijas skirtingose vietose ir rašyti laiškus su pasiūlymais. Mėginu rašyti ir draugams, kurie yra išvykę į užsienį ir dirba įdomiose institucijose. Kartais rašau jiems prašydamas padėti surasti kontaktus ir pan.

– Be to, kad dirbi skirtingose srityse kūrybos lauke,  užsiimi ir tam tikra aktyvia veikla – esi Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas, naujai įsikūrusios Meno darbuotojų profesinės sąjungos narys...

– Tų pozicijų nesivaikau, nesistengiu specialiai jose būti. Kiek esu menininkas, tiek susiduriu su šioms sritims būdingomis problemomis. Matau, kad kolegos irgi susiduria. Man tai  beprotiškai svarbu, ir taip visąlaik buvo nuo paauglystės, visąlaik dalyvavau skirtingų organizacijų veiklose, nes suprantu tai kaip tam tikrą pilietinę atsakomybę. Dalyvauju ne tik Lietuvos aktorių gildijoje ir Meno darbuotojų profesinėje sąjungoje, bet ir kitose organizacijose. Prisidedu prie DEMOS – kritinės minties instituto veiklos, esu žurnalo „Lūžis“ (jame žvelgiama  iš kairiosios politinės perspektyvos į skirtingus socialinius, politinius ir kultūrinius aspektus Lietuvoje ir užsienyje) redakcinės kolegijos narys, atsakingas už kultūros skiltį. DEMOS ir Kairiųjų aljanse taip pat esu susijęs su šia politine perspektyva, ten vėlgi iš kultūrinės pusės dalyvauju. Tokiose organizacijose kaip LATGA, AGATA, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungoje ir kitose organizacijose stengiuosi būti aktyvus narys. Man tai atrodo svarbu ir reikalinga.

I. Vyšniauskaitės nuotr.

– Ką dabar veikiate su Lietuvos aktorių gildija, Meno kūrėjų profesine sąjunga? Kokius klausimus sprendžiate?

– Su Lietuvos aktorių gildija viskas juda gana teigiama linkme. Buvau vienas iš gildijos steigėjų, tačiau viskas prasidėjo nuo to, kai aktorius Martynas Nedzinskas pradėjo šią iniciatyvą: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susėdome tarp spektaklių, mūsų buvo gal apie dešimt, kalbėjome, kad reikėtų sukurti aktoriams atstovaujančią organizaciją, kuri tiesiogiai galėtų formuoti praktinę aktorių gerovę, institucijose ir už jų ribų gintų aktorių teises. Tuo metu kalbėjome, kad aktoriaus specialybė ir darbas yra devalvuojama. Vienam pasako vieną sumą, kitam – kitą ir prašo jų nekalbėti tarpusavyje. Duoda pasirašyti sutartis, kur visko atsisakai, visiškai atiduodi teises, taip pat, pavyzdžiui, jei nepavyktų įrašyti garsą, nemokamai privalėtum pergarsinti. Kad tavo veidą jau gali naudoti ne tik filme, bet ir daugybėje X vietų. Svarbi tema buvo įkainiai už aktoriaus darbo pamainą. Pirmame susitikime mūsų buvo kiek daugiau nei dešimt, tačiau, nusprendus steigti organizaciją, į  steigiamąjį susirinkimą susirinko apie 50 įvairių kartų aktorių. Nors dinamika keičiasi su laiku ir pradžioje būna labai daug motyvacijos, kai norisi pakeisti pasaulį, bet paskui prasideda amerikietiški kalneliai – kai kurie dalykai pavyksta, kai kada motyvacija nusėda. Dažnai darbas nevyriausybinėse organizacijose yra grįstas savanoriška veikla, niekas už tai atlyginimo nemoka, darai tai iš geros valios ir tikėdamasis teigiamų pokyčių ateityje, taip yra ir su Lietuvos aktorių gildija. Kad įvyktų kažkoks geras pokytis visiems, mažiausia bėda yra finansai, nes tai darbai, kurie tiesiogiai į teigiamą pusę keičia sociopolitinę žmonių gerovę. Su Lietuvos aktorių gildija surengėme akciją „Tuščia vieta“ prie Seimo – iš skirtingų teatrų Vilniaus mieste žmonės prinešė tuščių kėdžių, sustatė, uždėjo švarkus ir paliko prie Seimo, taip atkreipdami dėmesį, kad aktorių specialybė yra tarsi tuščia vieta. Kultūros darbuotojo pozicija apskritai yra nepakankamai įvertinta. Aktorius yra suvokiamas kaip intelektualas ar žurnalų viršelių žmogus, žvaigždė – ir seriale, ir filme vaidina. Realybė yra kitokia. Mes įsivaizduojame, kad aktorius gerai uždirba, bet nebūtinai taip yra.

Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie tuos aktorius-freelancerius, kurie dirba kine, turėkite omenyje, kad per metus jie tikriausiai filmuojasi viename filme, geriausiu atveju – dviejuose. Filmas dažniausiai filmuojamas per 20 pamainų, jeigu užsienietiškas – gal 30 pamainų, iš tų 20–30 pamainų aktorius dalyvaus vienoje, dviejose, trijose ar keturiose pamainose, jei jo vaidmuo nepagrindinis. Pagrindiniai irgi greičiausiai nedalyvaus visose 20–30 pamainų. Aktoriaus atlyginimo žemutinė riba yra 300 eurų, tai suskaičiuokime – pabaigoje filmo gauni 1 200 eurų. Jie filmuojiesi antrame filme – 2 400 eurų. Tačiau tai ir bus visų metų tavo kino patirtis ir atlyginimas, nuo kurio dar turėsi susimokėti mokesčius. Kai kurie galvoja, kad aktoriai daug uždirba teatruose ar reklamose. Tačiau ten labai panašios kainos. Reklamoje už pamainas aktoriai gauna beveik tokius pačius atlyginimus, o teatre yra pavyzdžių, kai aktorius gauna vos 20 eurų už spektaklį. Tai ir yra socialinė nelygybė aktorių atžvilgiu. Iš vienos pusės, aktoriai yra vieši asmenys, bet ant rankų gali suskaičiuoti, kiek yra tų, kurie gali išgyventi tik iš savo amato ar tapdami influenceriais (liet. – nuomonių formuotojais), generuojančiais peržiūras internete, taip už jas vėliau gaudami pinigus.

Dabar apsibrėžėme ir bandysime įtvirtinti standartines aktorių sutartis. Paprastai kiekviena prodiuserių kompanija atneša šūsnį savo sutarčių, kur iš esmės yra pažeidžiami aktorių interesai. Aktoriai dažnai jų neskaito. Tai edukacijos trūkumas. Kartu su teisininkais ir AGATA paruošėme standartinę aktoriaus sutartį, kurią bandysime patvirtinti su Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Lietuvos kino centru ir kitomis organizacijomis, kad tai būtų sutarties pavyzdys, naudojamas lietuviškuose projektuose ir užsienio gamybos projektuose, filmuojamuose Lietuvoje. Kad tai užtikrintų ir antiseksualinio priekabiavimo gaires, darbo sąlygų valandinius elementus, atlyginimus už viršvalandžius ar darbus po filmavimo.

– Ką gero nuveikėte su Meno kūrėjų profesine sąjunga?

– Prieš tai atsakiau kaip aktorius, o dabar turbūt turiu paminėti, kad esu baigęs ir skulptūros bakalaurą ir magistrą, tad veikiu ir vizualiojo meno lauke. Tad, nors ginu aktorių interesus, gerai žinau ir vizualiojo meno lauko problemas. Vizualiojo meno srityje – dar blogiau. Pavyzdžiui, parodose menininkai dažnai dalyvauja nemokamai, jie investuoja savo pinigus į meno kūrinius ir galiausiai negauna jokio honoraro. Šioje srityje socialinė apsauga dar komplikuotesnė. Tad šios profesinės sąjungos tikslai panašūs kaip Lietuvos aktorių gildijos – sukurti socialinio saugumo aplinką, kad darbo sąlygos ir meno pristatymas būtų adekvatus ir įvertintas pinigais, žmonės nebūtų palikti ties skurdo riba.

– Daugelis menininkų dirba kitus darbus – kas ką moka.

– Formuojasi toks požiūris: eikite, susiraskite normalų darbą ir nebūkite išmaldos prašytojai. Tačiau turi menininko išsilavinimą, tokia tavo profesija, esi profesionalas, gal net įvertintas valstybiniais apdovanojimais, bet vis tiek tai uždaras ratas. Lietuvoje yra toks dalykas, kad, kol nesi pripažintas užsienyje, tol čia nebūsi ypatingu asmeniu. Tavo kūryba nebus perkama, įvertinta ar pristatoma platesniu formatu.

Į šią profsajungą galima kreiptis, jei turi skundą dėl darbo sąlygų, – ji mėgins padėti išsikovoti geresnes sąlygas. Žinau, kad dabar yra nagrinėjami keli atvejai. Nuoširdžiai manau, nors ir kartojuosi, kad dalyvavimas skirtingų organizacijų veikloje yra pilietinė pozicija, o dar svarbiau, kad tai nėra kalba apie vieną individą, tai gerovės kūrimas didesnei bendruomenei, kuri kai kada gali būti apatiška ir nesiimti jokių veiksmų. Pats renkuosi būti tuo, kuris inicijuoja teigiamus pokyčius ir labai kviečiu prisijungti kitus būti geresnės ateities dalimi.

– Prisimenu tave iš paauglystės kaip šokio menininką, užsiimi vaidyba, gyvenai Niujorke ir dirbai su Jonu Meku, paskui – LRT televizijoje. Portugalijoje buvai rezidencijos meno vadovu, dabar užsiimi skulptūra, instaliacija... Kaip visos šios veiklos, patirtys susipina tavo kūryboje, kaip veikia viena kitą?

– Taip, viskas susipina, daugumą šių dalykų ir toliau darau. Ėjau mokytis šokio, kai buvau paauglys, nes labai norėjau būti aktoriumi. Lankiau teatro studiją prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, tada dėstytojai mums duodavo pirmo kurso scenos kalbos, vaidybos, judesio užduotis ir, pasirodo, aš buvau labai lankstus. Sakė, kad kiekvienas aktorius turi mokėti šokti ir dainuoti, todėl nuėjau į stojamuosius M. K. Čiurlionio meno mokykloje, atlikau visas užduotis, kurių prašė, ir patekau į baleto skyrių. Buvau vienintelis vaikinas klasėje. Tačiau į čiurlionkę nuėjau, nes norėjau būti aktoriumi, man tiesiog gerai sekėsi šokis. Tuomet transformavau šokį į perfomatyvų judesio meną, Lietuvoje tuo metu buvo tik keli menininkai, tokie kaip Evaldas Jansas ar Jurga Barilaitė, kurie taip dirbo. Vilniuje buvo „Fluxus ministerija“, mane ten pamatė J. Mekas ir pasakė, kad aš turėčiau būti Niujorke. Taip po kelių mėnesių išvykau į Niujorką. Tuomet dvejus metus gyvenau tarp Niujorko ir Lietuvos, kūriau performansus. Tęsiau ir savo kaip aktoriaus karjerą (pirmą kartą kine nusifilmavau keturiolikos Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“). Kartu vėliau atsirado ir tarpdiscipliniškumas. Pasirinkau skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros katedroje. Ji yra labai atvira – ten gali kurti ir garso meną, gali – performansą, šokį, objektus, instaliacijas ir t. t. VDA tavęs neuždaro vienoje srityje, ji labai atvira institucija ir tai man be galo patinka. Pirmąją personalinę parodą surengiau, kai tik įsikūrė galerija „AV17“, man buvo gal dvidešimt keli, tad vizualųjį meną kūriau dar prieš skulptūros studijas. Studijos buvo tik įtvirtinimas to, kas man ir taip patiko.

V. Vaitiekūno nuotr.

– Gal yra kažkas iš šių veiklų, su kuria šiuo metu labiausiai identifikuojiesi?

– Ne, nemanau, kad yra kuri nors viena. Grįšiu prie profsąjungų temos, gyvenimas sunkus – ne man vienam, ir kitiems.  Žmonės dirba po kelis darbus – du, tris, keturis ir, esant infliacijai, menininkas yra situacijoje, kuri labai nepalanki. Būti menininku ir juo išlikti yra misija, bet ji labai sunkiai įgyvendinama, nes saugumo nėra užtektinai. Kai atsiranda galimybė pristatyti savo kūrybą, tai didžiausias džiaugsmas. Priimu kiekvieną galimybę viešai pristatyti savo darbus kaip absoliučią dovaną iš aplinkos. Lietuvoje veikianti sistema nesukurta menininkui būti menininku. Yra programos kaip LTKT arba kitos, bet jos  orientuotos į rezultatą, o ne į procesą. Kad pateiktum rezultatą, turi būti ilgas procesas, vienam kūriniui tai gali tęstis metus arba dvejus. Pavyzdžiui, prieš pateikdama paraišką tu (šio teksto autorė taip pat yra kino režisierė – aut. past.) ilgai galvoji idėją, ją vystai. Arba ką reikės daryti po filmavimų – bus dar ilgesnis procesas. Kurdamas vizualųjį meną ar būdamas aktoriumi taip pat turi ilgai dirbti.

– Kokios temos, raiškos formos, medijos šiuo metu tau labiausiai rūpi, ką daugiausia naudoji?

– Visa tai, apie ką kalbame, yra susiję. Turiu asmeninį vidinės temos pasirinkimą – tai socialinis teisingumas. Man beprotiškai rūpi šie dalykai. Kai kuriu būtent vizualųjį meną, bandau tai atliepti, ar tai būtų LGBT situacija, ar moterų teisės, ar priekabiavimas, ar socialinio neteisingumo dėl atlyginimų tema. Bandau gvildenti tą temą, į ją įsigilinti, ieškau kūriniams įkvėpimo joje. Man visada patiko Ezopo kalba. Ji suteikia plotmę interpretuoti kūrinius įvairiapusiškai. Tačiau iškelti vieną ar kitą temą į viešąjį diskursą jau yra kaip misija. Tikiu, kad viskas yra politiška. Išeini iš namų, atsistoji ant suklypusios plytelės ir tai yra politika. Sakyčiau, menas yra absoliučiai politiškas, tik ne visi menininkai tai pripažįsta, nes nebūtinai visi mato tas įtakas. Dar vienas elementas – savo kuriamuose vizualiojo meno darbuose stengiuosi naudoti daugiau kaip 50 proc. perdirbtų ar pernaudojamų medžiagų, pavyzdžiui, kažką, kas yra rasta arba ką panaudoju iš naujo. Tvarumas ir ekologija – mano vertybinis pasirinkimas, kuriuo vadovavausi ir vadovausiuosi.

– Ar kūryba svarbu perteikti ir jausmą, nebūtina, kad kūrinys veiktų tik intelektualiai?

– Vizualųjį meno kūrinį sukuri ir palieki interpretacijai, papildomai paslaptį užrašai apraše. Jei kūrinys neturi tiesioginio vaizdinio, jis labai atviras interpretacijai, menininkas gali net pats nežinoti viso spektro, kaip tas kūrinys gali būti interpretuojamas ar kaip veikia žiūrovą. Gali būti ir kitų formatų, kaip, pavyzdžiui, vienas požiūris, kad nori, jog žiūrovai išgirstų tavo žinutę, nes nori ją pasakyti labai aiškiai ir raiškiai, o kitas požiūris – sukuri kūrinį ir paleidi jį. Viskas, ką matai, yra teisinga, nėra kažkokių neteisingų reakcijų. Toks požiūris mane labai išlaisvina ir leidžia platesnei publikai patirti šiuolaikinį meną per savo vidinius aspektus.

– Koks tavo kūrybos procesas? Kaip kyla idėjų? Ar pats padarai viską nuo–iki, net ir turint galvoje meno kūrinio gamybą?

– Stengiuosi viską daryti pats, bet būna atvejų, kai trūksta įgūdžių, pavyzdžiui, suvirinimo. Tada paprašau kolegų, kad bent jau mane prižiūrėtų ar pamokytų, kaip tai daryti. Kai už tave padaro, tarsi prarandi savo įrankį. Dėl idėjų – inspiracijos ateina per knygų skaitymą, kitų meno kūrinių žiūrėjimą, bandymą sąmoningai sapnuoti. Nieko naujo čia neišrandu, meno istorijoje tai jau daug kartų būta. Dažniausiai mintys užklumpa labai netikėtai, yra žurnalas, kuriame jas užrašau ir plėtoju. Didžiosios dalies idėjų nepavyksta įgyvendinti čia ir dabar, bet kartais prie jų  grįžtu ir tada būna labai geras jausmas, kai iš užrašų ir teorijos tai tampa kūriniu.

– Kokie būtų tavo patarimai pradedantiems menininkams?

– Kolegoms ir draugams labai siūlau visąlaik visur dalyvauti, teikti paraiškas, nesvarbu, kad sulauksi atsakymo „ne“. Galbūt iš dešimties paraiškų išgirsi vieną „taip“, bet vis tiek reikia labai stengtis ir bandyti. Siūlau pretenduoti iškart į daugiau vietų, nes būna, kad užpildai vieną paraišką, mėnesį lauki atsakymo ir išgirsti „ne“. Tai sugriauna viltį, jautiesi nieko vertas. Reikia tai nuryti, reikia bandyti, siųsti į daugiau institucijų ir tada žiūrėti. Kitų žmonių vertinimas dar nereiškia, ar tu tikrai menininkas, ar ne, esi tikrai gabus, ar ne. Viskas priklauso nuo tavo vidinio darbo ir įdirbio.

Ieškantiems pusiausvyros

Festivalio atidarymui (rugsėjo 13 d. Klaipėdos dramos teatre) jo rengėjai parinko prancūzų trupės „Sous le Manteau“ cirko spektaklį „Mikado, mažos pasakos apie kritimą“. Spektaklis scenoje atkartoja žaidimo „Mikado“ suremtų strypų struktūrą, tik šįkart ji milžiniška. Šeši akrobatai pasiruošę beprotiškiausiems iššūkiams. Jaudulys kyla iš žinojimo, kad viskas gali sugriūti bet kurią akimirką. Bet tegu prasideda žaidimas, kuris turėtų patikti tiek šeimoms, tiek visiems, gyvenime ieškantiems pusiausvyros.

Net keliais svarbiais apdovanojimais Italijoje 2019 m. įvertintas Zoé Bernabéu ir Lorenzo Covello šokio spektaklis „Šiek tiek daugiau“ Klaipėdoje bus parodytas spalio 27 d. Tai – dar vienas pusiausvyros tyrimas, kai siekiama priartėti prie ribų prieš pat lūžio tašką. Pusiausvyra tarp dviejų protų, dviejų kūnų, tarp žodžių ir judesių. Meilė kaip lažybos, kaip bandymas, kaip fizinės ir emocinės metamorfozės galimybė. Dar truputis ir viskas sugriūtų. Prancūzų trupės „Compagnie Fleur Lemercier“ šešėlių teatro ir gyvos muzikos spektaklis „Tamsioji materija“ – apie vieną iš labiausiai neapibrėžtų fizikos temų, gaubiamų nežinomybės, bet kartu skatinančių smalsumą ir menines fantazijas. Žiūrovai (amžius neribojamas) viso spektaklio metu (rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d.) kviečiami laisvai judėti ir keisti savo žiūros tašką, dėl to scena taps kūrybiška ir interaktyvia žaidimų aikštele.

Garso menininkas A. Šimkūnas. / D. Bielkausko nuotr.

Žmogus ir dėžė

Čia ir dabar gimstantys garsai yra ir spektaklio „Out of the Box“ muzikinis pagrindas. Festivalyje pristatomoje premjeroje (rugsėjo 27 d.) kūrybinė komanda (Karina Novikova, Goda Giedraitytė, Aleksas Mažonas, Donatas Bielkauskas, Marius Eidrigevičius) vystys žmogaus ir dėžės santykių temą. Scenoje pasirodys trys skirtingo amžiaus, skirtingo profesinio išsilavinimo ir skirtingos gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuos skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Dėžė spektaklyje tampa jo ašimi. Stovinti scenoje ji – ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta, kaip lobių skrynia ar muzikinė dėžutė. Rekomenduojama tarpdisciplininio meno ir eksperimentinio garso mėgėjams.

Kinematografinio garso mėgėjus turėtų sudominti ir spektaklis „MOS“ (spalio 3 d.). Tai – vizuali judesio, garso ir vaizdo sąveika, kurioje du atlikėjai filmų scenas ir judančių vaizdų serijas įgarsina originaliais garso prietaisais ir savita plastikos išraiška. Spektaklio choreografė Ioanna Paraskevopoulou (Graikija) su šiuo darbu šiemet įtraukta į Europos šokio tinklo „Aerowaves“ sudarytą „Twenty23“ perspektyviausių kūrėjų dvidešimtuką.

Scena iš spektaklio „Mikado“. / P.-Y. Chouin nuotr.

Negirdėta Klaipėda

Autentiškas istorijas gyvais instrumentais, tikrais smegenų tyrimo aparato MRI garsais ir balsu įgarsins Indrė Dirgėlaitė, Vytautas Labutis, Kristupas Kmitas ir D. Bielkauskas. Audiovizualinė improvizacija „Brain Poetry“ (spalio 18 d.) – apie gebėjimą nepalūžti, kovoti su savimi bei aplinka ir judėti tolyn. „Kas verčia kūną bėgti nuo realybės? Ką aš renkuosi? Ryšys tarp emocijų, jausmų ir kūno... Neskaityk... Nežiūrėk... Gyvenk.“

Garso meno archeologams festivalis šiemet dovanos ir susitikimą su vienu įdomiausių šio žanro kūrėjų Lietuvoje – Audriumi Šimkūnu (aka Sala). Jau kelis dešimtmečius garso meno sferoje dirbantis kūrėjas spalio pradžioje reziduos Klaipėdoje, čia rinks ir įrašinės miesto aplinkos garsus. Kūryboje menininką domina tylūs, dažnai net negirdimi garsai, kurių klausymuisi jis naudoja netradicines technines priemones: povandeninius ar kontaktinius mikrofonus, seisminius daviklius, elektromagnetinių laukų antenas ir kt.

Be Klaipėdos vietogarsių rinkimo ir dokumentavimo meninės rezidencijos metu, A. Šimkūnas visus mėgstančius vaikščioti ir norinčius išgirsti negirdima pakvies į garsines ekskursijas po miestą. O spalio 28 d. jo surinktų garsų žemėlapiai virs autorine garsine kompozicija „Negirdėta Klaipėda“ ir vizualiu koncertu, kurio premjera taps festivalio uždarymo renginiu netradicinėje erdvėje.

Spektaklis „Šiek tiek daugiau“ – dar vienas pusiausvyros tyrimas. / Melqart pro nuotr.

Vienintelis Vakarų Lietuvoje

Tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų šalių meninę patirtį ir kūrėjų kūrybinį potencialą. Festivalyje pristatomi šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko, performanso, muzikos ir vizualaus meno kūrėjai bei jų grupės. Tai – vienintelis interdisciplinaraus pobūdžio festivalis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje, be kultūrinės, vykdantis ir edukacinę funkciją – ugdo publiką, supažindina ją su šiuolaikine meno raiška, padėdamas ją suprasti ir vertinti.

„Plartforma“ – ilgametis Klaipėdos miesto reprezentacinis festivalis, 2019–2021 m. įtrauktas į strateginių Lietuvos festivalių sąrašą, 2015 m. apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Festivalį organizuoja menininkų grupė „Žuvies akis“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Organizatoriai pasilieka teisę keisti festivalio programą. Visa programa ir naujausia informacija – internetinėje svetainėje www.plartforma.lt arba FB puslapyje „Menų festivalis Plartforma“. Bilietus į mokamus festivalio renginius platina www.bilietai.lt.

Performatyvumas tapo nenuneigiamu ir provokuojančiu pastarųjų penkiasdešimties metų meno pasaulio elementu.

Tokie yra ir menininkės M. Dirsytės, savo karjerą pradėjusios nuo drąsių performansų, metančių iššūkį įprastoms meno, saviraiškos ir pažeidžiamumo sampratoms, kūriniai.

M. Dirsytės performansai neatskiriami nuo instaliatyvios scenografijos, fiziškai suvaržančios performerę, bet kartu ir psichologiškai atveriančios ją publikai.

Performanso „Aš tavo saulė“ (2015) metu žiūrovas, įėjęs į lubas siekiantį vamzdį, tarsi žemę ir dangų jungiančią grandį, sau virš galvos mato jam (o gal begaliniam atspindžiui veidrodyje) meilės prisipažinimus sakančią vaisiaus pozoje esančią menininkę.

Žiūrovą apėmęs nejaukumo ir atsitraukimo jausmo paradoksas veikia kaip veidrodis, atspindintis mūsų vidinius konfliktus ir ribas, su kuriomis susiduriame bendraudami su kitais žmonėmis.

Šis ir kiti M. Dirsytės performansai provokuoja žiūrovus iš naujo įvertinti savo pačių emocinį pasaulį, santykius su aplinka ir vertybes.

Performanse „Kompleksas“ (2016) Monika drauge su dar septyniomis moterimis viešai dalijosi pačiais intymiausiais, itin asmeniškais pasakojimais.

Vieša išpažintis, kurios metu dalyvės ir verkia, ir juokiasi, taip pat rodo, kad bendruomenės galia ir pasidalijimas savo asmeniniais išgyvenimais gali padėti mums atrasti stiprybę, solidarumą ir pasitikėjimą savimi bei kitais.

Menininkės performansai neretai įtraukia publiką į emocinį dialogą, kuriame žiūrovai gali pajusti savo pačių trūkumus ir patirčių spragas, taip pat užuojautą (arba piktdžiugą) kito žmogaus atžvilgiu.

Performanse „Pan/demos“ (2020) menininkė juda per klaustrofobiškas stiklinių dėžių sistemas, kurios tampa ne tik karantininės saviizoliacijos, bet ir įstrigimo technologijų sukurtame dirbtiniame pasaulyje metafora.

Šiuo performansu kūrėja skatina mūsų sąmoningumą ir gilesnį suvokimą apie mūsų pačių vietą šiame pasaulio labirinte.

Pats naujausias M. Dirsytės performansas „Balansuoti grožį“ (2023), ko gero, yra pats pavojingiausias menininkės karjeroje – 14 valandų ji praleido vaikščiodama su aukštakulniais ant ledo podiumo.

Performansas provokuoja diskusiją apie grožio, tobulumo siekio bei moterų (ir ne tik) patiriamą spaudimą visuomenėje.

M. Dirsytės kūrybinė strategija, pagrįsta ištverme ir savidisciplina, leidžia peržengti įprastas kūno ribas ir atskleisti santykį tarp kintančių erdvės ir laiko veiksnių.

Performansų metu ji bando ištverti sunkias, varginančias ir net pavojingas aplinkybes, negalėdama visiškai sukontroliuoti rezultatų.

Prisitaikymas yra esminis išgyvenimo aspektas, kurio rezultatai tampa akivaizdūs performansų pabaigoje. Tačiau menininkės kūriniai nesiekia šlovinti kančios. Jų esmėje slypi begalinis pozityvumas, viltis, kad visi gyvenimo sunkumai ir iššūkiai, tiek išoriniai, tiek vidiniai, bus įveikti.

Publika gali rinktis, ką matyti: cinikai gali džiaugtis performerės nepatogumu ir skausmu, empatiškesni žiūrovai gali ne tik palaikyti savo buvimu, bet ir prieiti, padėti ištverti, o abejingieji tiesiog stebi.

Paroda veiks iki birželio 4 d.

Parodų rūmų darbo laikas: trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Tarpukario autentika čia derės su naujomis funkcijomis. Be įprastų filmų seansų, kino salėje planuojama rengti ir modernaus šokio bei kitų scenos menų pasirodymus. Antrame atgijusio tarpukariu būtent filmams demonstruoti pastatyto pastato aukšte bus įkurta erdvė, skirta edukacinėms dirbtuvėms.

Naujovių sulauks ir miesto reprezentaciniai rūmai – Kauno rotušė, kur šiais laikais įkurdintas nuo XIX amžiaus veikiantis Kauno miesto muziejus. Renovuojant šį baltąja gulbe vadinamą pastatą, rūsyje bus panaikintos tarybiniais laikais pastatytos plonų sienų pertvaros ir atveriama didelė ištisinė erdvė ekspozicijoms bei instaliacijoms. Atnaujinamos inžinerinės sistemos, įrengiamos šildomos grindys, naujas apšvietimas. Pirmajame rotušės aukšte greta modernios aukščiausio lygio muziejaus ekspozicijos bus formuojamos papildomos erdvės kavinei, konferencijų salei.

Planuojami išskirtiniai renginiai, parodos, performansai ir kitos turiningos veiklos, patrauksiančios tiek kauniečių, tiek visų europiečių dėmesį.

Planuojamas ir miesto savivaldybės įsteigtų Kauno menininkų namų atnaujinimas. Numatomas fasado remontas, langų ir durų restauravimas, pastato apšvietimo rengimas.

„Ilgo ir atkaklaus pasirengimo laikotarpį kitąmet vainikuos Kauno tapimas Europos kultūros sostine. Tam labai planingai ruošiamasi visame mieste. Planuojami išskirtiniai renginiai, parodos, performansai ir kitos turiningos veiklos, patrauksiančios tiek kauniečių, tiek visų europiečių dėmesį. Neabejojame, jog 2022-aisiais visas Kaunas pulsuos kultūra“, – Eltai sakė Kauno miesto savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Arnoldas Bukelis.

Pirmadienį, vos pakėlus „Šiaulių naktų“ vėliavą, prasidėjo ir meninės, kūrybinės dirbtuvės „Kilowac“. Antrąkart rengiamas „Kilowac“ šiemet vyksta Zubovų rūmuose, kuriuose anksčiau mokėsi nemažai Lietuvos menininkų. Dabar šis pastatas uždarytas, neveikia, todėl kūrybinės dirbtuvės bent trumpam grąžina meną į Zubovų rūmus, įveiklina juos.

Tą pačią dieną išleistame Šiaulių plaukimo mokyklos baseine „Delfinas“ buvo surengta Laimos Beržinytės-Gulbininienės fotografijų paroda, performansas-instaliacija „Lacus“. Žiūrovai galėjo vaikščioti sekliąja baseino dalimi, giliojoje kabojo fotografijos. „Aš matau sąsają su žmogaus gyvenimu. Viena pusė yra kūniškoji, kita – dvasinė“, – kalbėjo parodos autorė.

Antradienį vykę „Sarkazmo tyrimai #1“ surinko pilnutėlę Šiaulių dramos teatro salę, bilietų norintys jau nebegalėjo nusipirkti. Apie sarkazmą kalbėjosi romano „Pietinia kronikas“ autorius Rimantas Kmita su dviem internete labai populiariais komikais – Paul de Miko ir Luku Šidlausku, kuriančiu audioteatrą „Šventinis bankuchenas“. „Šiauliuose sarkazmą tyrinėti būtina. Renginys pavyko, galvosime apie naujus“, –  sako „Šiaulių naktų“ organizatorius R. Ruokis.

Kai matai tokius pasirodymus savo mieste – apima labai geras jausmas.

A. Balčiūno nuotr.

„Šiaulių naktų“ rengėjai džiaugiasi, kad į Šiaulius pavyko pasikviesti originalių ir netikėtų performansų, spektaklių. Trečiadienį šiauliečiai išvydo Rudi van der Merwe ir Béatrice Graf spektaklį „Trofėjus“ – konkrečiai lokacijai specialiai pritaikytą spektaklį, kuriame trys, įspūdingomis barokinėmis suknelėmis apsirengusios figūros, stato kryžius, užkariauja erdvę. Šiaulių dramos teatre vyko Ginto Gascevičiaus ir Phil'o Von'o pasirodymas, kuriame jungėsi flamenko šokis, perkusinė ir elektroninė muzika, teatro ir performanso elementai. Žiūrovai liko užburti garso ir vaizdo vibracijų.

Ketvirtadienį šiauliečius į bendrą ratą subūrė Ben'o Fury'o and Simon'o Thierrée'o (Belgija) projektas „Darvišo košmaras“. Smuikininko ir šokėjo pasirodymas kalbėjo apie brolystę. Pasirodymo pabaigoje belgai į bendrą dainą bandė įtraukti ir į ratą susirinkusius žiūrovus. „Kai matai tokius pasirodymus savo mieste – apima labai geras jausmas. Jaučiuosi pasaulio dalimi. Mano miestas pulsuoja kultūra, menu“, – kalbėjo spektaklyje sutikta šiaulietė Milda. 

E. Aleksandravičienės nuotr.

Šias penkias naktis vyko įvairūs renginiai – naktinėtojai galėjo mokytis siūti vintažinius naktinius kūrybinėse dirbtuvėse „Naktiniai“, vyko naktinio tinklinio varžybos,  buvo mokoma kvapų paslapčių, skaitoma paskaita apie santykius „Pora kaip tvora“, Zubovų rūmuose pradėjo veikti „Kalbantis paminklas“, buvo rodomas naktinis kinas, vyko robotų varžybos, rengiamos ekskursijos po Šiaulius,  įvyko „Poviliuko slemo“ finalas.

Penktadienį ir šeštadienį „Šiaulių naktys“ dovanos begalę renginių. Ypatingai rengėjai kviečia į festivalį „Šiauliai Jazz‘2019“, kuriame koncertuos ir tik pradedantis jaunimas, ir tikros džiazo žvaigždės. Dar prieš prasidedant koncertui, 17.45 val., prie Kaštonų alėjos vyks Rankų susikabinimo akcija, skirta 30-tosioms Baltijos kelio metinėms. 

Taip pat, kaip rašė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, J.Juodytės kūryboje tyrinėjama liminalumo būsena („limen“, išvertus iš graikų k., reiškia „slenkstį“.) Kitaip tariant, ją domina transformacija (skaisti – nešvari, mergelė – motina, moteris – motina) – virsmas, užveriantis viena ir atveriantis kita. Aš nesu menotyrininkė. Toli gražu. Tiesą pasakius, nesu ir performatyvaus meno gerbėja. Greičiau esu žmogus iš gatvės. Tad – perspėju – likęs tekstas yra parašytas iš širdies.

„Nuotaka“, 2011, 9 min.

Nuotaka lėtai vynioja raudoną kilimą, dengiantį centrinės bažnyčios navos grindis. Kilimas – prieštvaninis, nuaustas kokiam nors fabrike su Lenino abrozdu ant direktoriaus kabineto sienos. Vynioja gan lėtai – pradedu ieškoti dešimties skirtumų tarp kairės ir dešinės bažnyčios pusių. Randu keletą. Dešinėje pusėje prieblanda sakralesnė, užtat kairėje pusėje yra sakykla ir aukų dėžutė.

Nuotakai baigus vynioti kilimą, mano protas, išsiilgęs dirgiklių, pradeda siautėti. Net gėda prisipažinti, apie ką.

O nuotaka, tarsi tiksliai žinodama, kas dedasi mano galvoje, netikėtai ant grindų pasistato dubenį su vandeniu – judesiai tikslūs, pamirko jame savo suknelės kraštą ir imasi darbo. Keturpėsčia kruopščiai valo bažnyčios grindis. Kone pedantiškai. Vis patraukiamas dubuo aidi, šluostymas aidi, gręžiama medžiaga aidi. Vanduo dubenyje tamsėja, suknelė purvinasi, o grindys švarėja.

Š..., pagalvoju, kaip gaila tos suknelės, kaip gaila nuotakos kelių, besibraižančių į nelygumus. Ir pamatau savo močiutę, pamatau savo mamą, matau mus visas, valančias grindis, blizginančias langus, pasistiebusias ant kėdės, nuo lubų nurenkančias voratinklius, siurbiančias kilimus, kepančias blynus, plaunančias kūdikių užpakalius, matau mus, stovinčias priešais veidrodį ir taisančias nutekėjusį akių tušą, matau, kaip purvinasi mūsų baltos suknelės, kaip išsausėja mūsų rankos, kaip į nelygumus braižosi mūsų dienos ir naktys. Dar matau, kaip švarėja bažnyčios grindys, kaip jos blizga ir atspindi vitražų mėlynumą.

– Jurga, ką tu išgyvenai valydama bažnyčios grindis, ar prisimeni?

– Performansas visada yra čia ir dabar. Tokia jo paskirtis. Videoperformansas, naudojant medijas,  gali būti pakartotas peržiūrų skaičiumi neribotą kiekį kartų. Tačiau medžiagoje vaizdu jis vis tiek išlieka nepakitęs – per kameros akį užfiksuotas taip, kaip buvo tą akimirką. Laikui bėgant, keičiasi tik žiūrovo nuotaika ir būsena. Kai dabar žiūriu „Nuotaką“, matau ten nebe save, o tiesiog kenčiančią moterį. Ir esu pastebėjusi, kad su videoperformansais taip yra. Atlikus veiksmą ir jį užfiksavus, aš, kaip asmuo, išnykstu. Lieka metafora. „Nuotakoje“ moteris labai sutrikusi. Vienas jos gyvenimo etapas baigiasi, bet ji jaučiasi taip, tarsi baigiasi ne etapas, o pats gyvenimas. Viskas, ką ji gali tą sekundę, toje užfiksuotoje dabartyje, – frustruoti ir paversti tai vaizdu.

– Man šis performansas atrodo labai realistiškas. Skauda žiūrėti. Skauda žiūrėti, kaip holivudinių filmų įskiepyta svajonė susipurvina buiteške. Suknele pasipuoši kelioms valandoms, o likusį laiką dirbi darbus. Meilė yra darbas. Sunkus ir purvinas darbas. Kokių dar interpretacijų teko išgirsti?

– Buvo sakančių, kad aš neva pasisakau prieš santuoką, kad tai santuokos kritika. Vienam kunigui šis performansas pasirodė esantis apie Bažnyčią. Apie tai, kaip ji turi apsivalyti. Man tai labai patinka. Plačios, bet tikslios žiūrovų interpretacijos rodo, kad meno kūrinys yra geras, nes atveria mintį, įtraukdamas asmeninę žiūrėtojo patirtį.

– Neseniai buvau susitikusi vieną savo pažįstamą, progresyviai nusiteikusį jauną psichologą. Gėrėme nealkoholinį alų, valgėme veganišką guliašą, kalbėjomės apie santykius ir šis pasakė, kad „mūsų ateitis yra poli“ (tikriausiai turėta omeny poligamija – aut. past.), suprask, santuoka yra atgyvena. Viena moteris prie gretimo staliuko net atsisuko į mus pasižiūrėti. Ką manai apie tokias prognozes?

– Santuoka yra ne tik emocinis darinys santykiams realizuoti. Tai – ir teisinis institutas. Jei kas nors turi skyrybų patirčių su vaikais ir lizinginiais butais, tai patvirtins. Ir įstatymai gana svarbūs (kiekvienam dėl skirtingų priežasčių) – ta pati LGBT bendruomenė kovoja, kad būtų įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka.  Manau, kad „poli“ – viena iš žodžiais įvardijamų formų santykiams nusakyti. Tačiau mane domina kas kita. Prašyčiau kitą kartą paklausti progresyviai nusiteikusio jauno psichologo, ką jis siūlo daryti su nuoskauda, kalte, emocinio artumo ilgesiu, seksualinėmis nesėkmėmis ir buitiniu susierzinimu – manau, kad visos šios besikartojančios santykių realybės negali išspręsti ir poligamija.

„Šiuolaikinės madonos“, 2011

Jų veidai, visų pirma, akys, sakyčiau, šiek tiek net plėšiančios, revoliucingos, bet labiausiai rankos, kurios šiaip jau turėtų laikyti Kūdikėlį Jėzų – vienos tvirtai sukryžiuotos ant krūtinės, kitos sunkiai remiasi į šlaunis, dar kitos prilaiko žydrąjį nuometą. Atrodo, visos bando pasakyti, kad joms viskas gerai. Be kūdikėlio. Bando pasakyti, kad ir taip yra ką veikti, kad jaučiasi visavertės, kad iki gyvo kaulo įgriso tas klausimas. Kiekgi galima apie tuos kūdikėlius? Pasaulyje ir taip jau gyvena milijonai nelaimingų, alkanų vaikų. Per daug.

Kuo ilgiau žiūriu į jas, tuo stipriau išryškėja du siužetai: Madona, iš kurios atimtas vaikas, – matau žiojinčią tuštumą, arba šiuolaikinė moteris, pasirinkusi neturėti vaikų ir besimatuojanti Madonos kostiumą, – matau manifestą, matau revoliuciją. Konfliktas akivaizdus.

– „Šiuolaikinės madonos“ manyje pasėjo daug klausimų. Žiūrint į jas darosi įdomu, ką Madona būtų nuveikusi su savo gyvenimu be Kūdikėlio Jėzaus? Darosi įdomu, kodėl šiuolaikinei moteriai turėtų būti įdomus Madonos kostiumas? Pagaliau, kokia bus ateities moteris? Ar ji turės gimdą?

– Į šiuos klausimus atsakymo, deja, neturiu (juokiasi). „Šiuolaikines madonas“ sugalvojau atostogaudama Tailande. Tuo metu man buvo trisdešimt metų ir galvoje pradėjo suktis klausimai – ar noriu turėti vaikų, ar šalia yra žmogus, su kuriuo galiu auginti vaikus. Fotografijai reikėjo labai aiškaus vaizdinio, kuriame išryškėtų moteris, nusprendusi neturėti vaikų, gyvenanti be vaikų. Lietuvos kontekste Madona yra labai stiprus motiniškos meilės simbolis, todėl ją ir pasirinkau.

Ir išties, taip, norėjosi sukurti manifestą.

– O dabar, kai pati turi dukrą, ką manai apie šiuolaikines madonas?

– Dabar šiuolaikinės madonos man labiau siejasi su motinomis, auginančiomis kitokius vaikus. Neseniai teko girdėti, kaip viena vienuolė, aiškindama Mergelės Marijos meilę, sakė, kad ši taip pat augino nepaprastą, arba keistą, vaiką. Ir šiandien, kai daug atviriau kalbama apie įvairiausius psichinius ir emocinius sutrikimus, negalias ir kitus niuansus, apie tai, kaip didžiulė mūsų visuomenės dalis vis dar nesugeba mylėti žmonių, kuriems to labiausiai reikia, man šiuolaikinė Madona reiškia motiną arba tiesiog moterį, priimančią vaiką tokį, koks jis yra. Skamba gana paprastai, ar ne?

„Gera mama, bloga mama“, 2013

Moteris žaidžia klases. Mėto akmenuką ir šokinėja, kartais sustodama ant vienos kojos kaip koks gandras. Vietoje skaičių ant plytelių užrašyti žodžiai „bad mother“ ir „good mother“. Ilgainiui mintys mane nusineša į Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Pirmą kartą skaičiau būdama septyniolikos ir, greičiausiai, nieko ten nesupratau, tačiau viena šiame romane aprašyta scena mane sukrėtė iki grabo lentos. Kūdikio mirtis. Kūdikis Rocamadour‘as ėmė ir numirė intelektualų vakarėlio siautuly, o jo motina, panirusi į diskusijas, muziką ir taurę, šito nė nepajuto. Skaičiau ir negalėjau patikėti. Juk turėjo pajusti. Juk turėjo nemirti.

– Praeitą sekmadienį pergalingai ištrūkau iš namų. Ėjau susitikti su seniai matytais draugeliais. Vėlavau apie pusvalandį, nes norėjau prasieiti ir nors kartą šią žiemą pajusti, kaip apledėja mano nosyje esantys plaukeliai. Atėjusi supratau, kad vėluoju ne tik laike. Mano bičiuliai filosofai jau užsisakinėjo po antrą. Ir man, nors ir buvau prisižadėjusi šįkart niekam nieko nepasakoti apie savo nuostabų vaiką (nes juk nelabai bevaikiams įdomu) ar apie tai, kaip man puikiai sekėsi gimdyti, pirmoji prasprūdusi istorija buvo apie tai, kaip nuėjau apžiūrėti prancūziško darželio, ir išėjusi apsiverkiau, nes supratau, kad nė viena auklėtoja pasaulyje nemylės mano vaiko taip, kaip aš. Ir išvis nė vienas žmogus pasaulyje nemylės mano vaiko taip, kaip aš. „Didelis krokodilas, kurio burnoje jūs sėdite, – štai kas yra motina. Ir negali žinoti, kada ji užsimanys sučiaupti savo nasrus (Jaqcues Lacanas)“, – ėmė ir štai taip elegantiškai mane nužudė vienas iš bičiulių filosofų.

– Tėvystės patirtis yra tokia pat kaip ir šuolis parašiutu ar nardymas – nupasakoti yra neįmanoma šito nepatyrusiems (juokiasi). Turiu ir aš istorijų. Prieš rugsėjo pirmąją mano dukra grįžo iš parduotuvės išsirinkusi ir su savo tėčiu nusipirkusi kuprinę. Kuprinė buvo mėlyna, su astronautu ir kosmosu. Pamačiusi kuprinę, dukros paklausiau: „Kodėl išsirinkai būtent šią kuprinę“?  „Todėl, kad mėgstu mėlyną spalvą ir man patinka kosmosas“, – užtikrintai atsakė. Tačiau jau po savaitės manęs paprašė nupirkti naują kuprinę – vaikai tyčiojasi ir vadina ją nemergaite. Juk mergaitės nebūna kosmonautėmis! Ir mergaitės nemėgsta mėlynos spalvos! Labai supykau. „Štai kaip tai prasideda, – pagalvojau. – Mėlynos spalvos kompleksu, kuris baigiasi nevienodais atlyginimais.“ Ir iš to pykčio sugalvojau idėją. Pradėjau ieškoti lakūnės su mėlyna uniforma, kuri sutiktų ateiti į klasę ir realiai parodytų pirmokams, kad mergaitės gali tapti lakūnėmis. Be to, tai būtų labai gera proga pakalbėti man, kaip menininkei, su vaikais apie tai, kad spalvos neturi lyties. Pasirodo, apie tai reikia kalbėti! Juk tai nėra savaime suprantama vaikams, nuo gimimo pažymėtiems griežtai klasifikuojamų rožinių ir žydrų daiktelių. Paskambinau į AGAI (Antano Gustaičio aviacijos institutas) ir, keliems žmonėms papasakojusi savo liūdną istoriją, gavau Gretos Adlytės – drąsios merginos – ketvirtakursės, būsimos lakūnės, nuo paauglystės skraidančios sklandytuvais, telefono numerį. Ji skyrė laiko susitikti su pirmokais, parodyti filmuką apie sklandymą ir papasakoti savo profesijos pasirinkimo istoriją. Dariau tai iš pykčio. Liemenėlių deginimo laikai baigėsi, o mes vis neišlipame iš mėlynos spalvos. Dariau ir iš meilės, žinoma. Esu motina-krokodilas. Arba viskam pasiruošęs transformeris.

– „Google“ ieškodama šio tavo videoperformanso, radau Didžiojoje Britanijoje ypač populiarios Ginos Ford, rašančios apie vaikų priežiūrą, knygą tokiu pačiu pavadinimu. Ši moteris pataria nesidalyti savo lova su vaiku, vengti akių kontakto po dešimtos valandos vakaro ir neglostyti vaiko, kai jis žinda, – visa tai turėtų padėti jam greičiau užmigti. O man atrodo, kad visi šie metodai turėtų padėti kūdikiui pasijusti visiškai vienam šiame pasaulyje. Ir juos taikyti gali tik blogos mamos.

– Įdomu, ar G.Ford norėtų, kad jos mylimasis su ja taip elgtųsi po dešimtos vakaro – staiga pradėtų vengti dvasinio ir kūniško kontakto?  Vienaip ar kitaip, manau, kad tema „Kaip geriausia auklėti vaikus“ patenka į tą patį sunkiojo kalibro sąrašą, kaip ir politika, religija, abortai, eutanazija ir pan. Apie tai reikia kalbėti pasveriant kiekvieną žodį ir su pagarba. Juk kartais tėvai ar globėjai, linkėdami paties geriausio savo vaikui, jį labai traumuoja, o kartais, patys negavę pakankamai meilės, augina jį apytuštėmis širdimis, ir taip iš kartos į kartą persiduoda tas visa paralyžiuojantis meilės ilgesys.

(„Nuoga ir patenkinta“, 2012)

Įsivaizduoju, kaip sėdžiu įsivyniojusi į baltą drobę pašiurpusia oda ir stebiu Jurgos rankų judesius,  girdžiu kreidos brėžius popieriuje. Ši paklausia, kaip aš jaučiuosi savame kūne. O aš, demonstratyviai patylėjusi, nes juk žinau, kad pokalbis įrašomas, atsakau: „Visai neblogai.“ Ir tuomet pradedu ilgą monologą apie savo kūno patirtis, atmintį, išmintį, apie tai, kaip svarbu yra girdėti savo kūną, nes jis galbūt protingesnis už mus. Galiausiai paprašau, kad parodytų man eskizus, nes noriu pamatyti, ar mano krūtys juose nenukarusios.

– Šis tavo projektas niekur neeksponuojamas. Kodėl?

– Čia yra viso gyvenimo darbas. Todėl būtinai nupiešiu ir tave, kai tik vėl grįšiu prie šio projekto.

– O koks tavo pačios santykis su nuogumu plačiąja šio žodžio prasme? Ar esi nuoga ir patenkinta?

– Šiuolaikinei moteriai, nuolat atakuojamai tobulų vaizdų, būti taikoje su savo nuolat kintančiu kūnu yra niekada nesibaigiantis darbas. Nors, aišku, kai kurioms pavyksta. Manau, toms, kurios labiausiai dirba su tuo dvasiškai.

(„Sudie“, 2014–2015, 8.43 min.)

Rožiniai vyriški marškiniai kabo miške. Vėjas, lietus, sniegas, lapai jiems suteikia gyvybės. Rožiniai vyriški marškiniai turi savo kūno kalbą – kartais jie ramūs, išsitiesę, kartais choleriškai mosikuoja rankovėmis, it tūždami, kartais vos vos žaismingai linguoja. Įsivaizduoju, kad vyras, kadaise vilkėjęs tuos marškinius, turėjo tokią pačią kūno kalbą. Ir, žiūrint į besikeičiančią gamtą, tas žiūrėjimas į tuos marškinius kiek prailgsta, atsisveikinimas su jais prailgsta. Arba aš tiesiog nemoku medituoti.

– Ruošdamasi interviu su prancūzų rašytoja feministe Virginie Despentes, peržiūrėjau ir perskaičiau begalę kitų interviu su ja. Pastebėjau vieną atsikartojimą – Virginie dažnai sako, kad jai atsibodo, ką apie traumas, kylančias iš moterų ir vyrų santykio, galvoja moterys. Jai daug įdomesnė vyrų nuomonė. Ką apie tai manai?

– Ji teisi dėl šio teiginio. Aš irgi esu pavargusi nuo moters monologo. Norėtųsi dialogo. Kita vertus, juk sielos skausmas neturi lyties. Šiuo atveju man įdomiausia yra metafora, į kurią įsijausti gali bet kas, turintis išsiskyrimo patirties. Ir vyras, ir moteris.

Tačiau lytis pasidaro labai svarbi, kai kalbame apie būdus – kaip skausmą iš savęs išgyvendinti. Ir šiame etape telpa visos cliches, kurias tik esame matę ir girdėję. Įdomu, ar Jeffas Koonsas, išgyvenęs dvasiškai sunkų išsiskyrimą, sukurtų tokį pat kūrinį kaip Tracey Emin?

– Kadre ar už kadro vaizduoji žmogų, kuris priima sprendimus, prisiima atsakomybę, galbūt daro klaidas, jaučia ir mąsto, galų gale atlieka performansą vienas. Savo kūriniais vienaip ar kitaip tu kalbi apie fizinį ir emocinį vienišumą, vienatvę, vienumą – apie dykumą, į kurią kiekvienas kartkartėmis esame pakviečiamas.

– Taip, ir toje dykumoje knibžda milžiniška gyvybės infrastruktūra (šypsosi). Linkiu kiekvienam ją pamatyti arba išgirsti, arba pajusti.

Visus autorės performansus galima rasti svetainėje www.juodyte.lt.

P. Pavlenskis labiausiai žinomas dėl 2013 metų lapkritį Maskvos Raudonojoje aikštėje surengto performanso, per kurį jis išsirengė nuogas ir prie grindinio vinimis prisikalė sėklides. Menininkas, tąsyk apkaltintas chuliganizmu, sakė, kad šis jo performansas simbolizavo visuomenės abejingumą totalinei policijos kontrolei.

Trečiadienį pranešta, kad P. Pavlenskiui ir jo partnerei Oksanai Šalyginai pareikšti kaltinimai dėl „svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu“.

Po pirmadienį paryčiais įvykdyto padegimo P. Pavlenskis buvo uždarytas į policijos psichiatrijos padalinį, tačiau trečiadienį teisėjas nusprendė jam skirti kardomąjį kalinimą, naujienų agentūrai AFP sakė su anonimiškumo sąlyga kalbėjęs teismo pareigūnas.

33 metų P. Pavlenskis yra surengęs ne vieną prieš Kremlių ir pilietinių teisių suvaržymus Rusijoje nukreiptą akciją. Gegužę Prancūzija šiam menininkui suteikė politinį prieglobstį.

P. Pavlenskis ir O. Šalygina buvo areštuoti pirmadienį apie 3 val. Grinvičo (6 val. Lietuvos) laiku priešais Prancūzijos banko skyrių Paryžiuje.

Socialiniuose tinkluose pasirodžiusiose nuotraukose matyti priešais įėjimą į banko skyrių Bastilijos aikštėje stovintis juodos spalvos drabužiais vilkintis P. Pavlenkis ir jam iš šonų liepsnojantys du pastato langai.

P. Pavlenskio drastiški, neretai skausmingi performansai, nukreipti prieš pilietinių ir politinių laisvių suvaržymus Rusijoje, išgarsino šį menininką ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje.

Be garsiojo 2013 metų performanso istorinėje Maskvos aikštėję, kurį pavadino „Fiksacija“, P. Pavlenskis taip pat buvo užsisiuvęs lūpas. Tai jis padarė protestuodamas prieš dviejų merginų pankroko grupės „Pussy Riot“ narių įkalinimą už performansą pagrindinėje Maskvos katedroje, kuriuo buvo pašiepti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ir Kremliaus ryšiai.

Protestuodamas prieš represinių įstatymų priėmimą P. Pavlenskis taip pat buvo nuogas apsivyniojęs spygliuota viela bei nusipjovęs dalį ausies spenelio.

2015 metų lapkritį menininkas padegė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) Maskvos būstinės duris Liubiankoje – liūdnai pagarsėjusiame pastate, kuriame sovietų laikais buvo įsikūrusi KGB.

Už šį performansą „Grėsmė“ P. Pavlenskiui buvo skirta 500 tūkst. rublių (7,4 tūkst. eurų) bauda. Jis buvo pripažintas kaltu dėl kultūros paveldo objekto apgadinimo, bet paleistas.

Pernai menininkas mėnesį praleido liūdnai pagarsėjusioje Rusijos psichiatrijos ligoninėje, kur jam buvo atliekama psichiatrinė ekspertizė. Jis buvo pripažintas esąs sveiko proto.

Tai – tik dalis naujos krypties pasirodymų, veiksiančių pirmą kartą pristatomoje festivalio Koncepto scenoje.

Pasak Koncepto scenos kuratorės, aktorės Eglės Valadkevičiūtės, šį kartą festivalis ištrins bet kokias ribas ne tik tarp žanrų, bet ir tarp mokslo ir meno. „Juk tam, kad kažkas galėtų atlikti muzikinius kūrinius, pirmiausia reikėjo išrasti instrumentus ar techniką, kuria jie bus atliekami. Todėl šiais metais ne tik kalbėsime, klausysimės ir grožėsimės menu, festivalyje pristatysime ir praktiškai parodysime, ko reikia, kad menas gimtų ir koks didžiulis kelias nueinamas šiame kūrimo procese“, – sako scenos kuratorė.

Kaip gimsta menas?

Visomis festivalio dienomis veiksiančioje popup galerijoje po atviru dangumi bus pristatomi perspektyvių jaunųjų Lietuvos menininkų Rūtos Matulevičiūtės, Elenos Šimulynaitės, Ievos Terejevos, Vikos Pranaitytės darbai.

Dailininkai E. Šimulynaitė ir Galintas Laurišas kurs paveikslus realiu laiku – visiems festivalio svečiams bus suteikta galimybė pamatyti, kaip vyksta profesionalus dailės procesas. E. Šimulynaitė tapo siurrealistinius, abstrakčius, kiek psichodelinius paveikslus. G. Laurišas, įkvėptas street art kultūros savo kūriniuose nagrinėja žmogaus gyvenimą dabartiniame pasaulyje. Pasak paties menininko, jo kūrinius inspiruoja „sistema“, kuri tam tikra prasme kelia nerimą, priklausomybes, o šiuolaikinės technologijos atitolina žmogų nuo realybės.

Koncepto scenos paskaitų spektras šiemet itin platus – nuo Sibiro šamanizmo iki sudėtingų fizikos procesų. Paskaitą apie garso sintezatorius ves Mantas Mulokas. Jis supažindins kaip veikia garso sintezatoriai ir kokie procesai vyksta su garsu. Profesionalus muzikantas iš Australijos, gyvenęs, studijavęs ir dirbęs beveik visuose pasaulio žemynuose, Reesas Archibaldas skaitys paskaitą apie garso suvokimą pasaulio kultūrose.

Svečiai iš Austrijos Leo Bettinelli ir Nina Fountedakis pristatys neseniai patobulintą muzikinį instrumentą „LaserHarp“, kuris šiemet pelnė mokslinį apdovanojimą. O kvantinės fizikos ekspertas Vytenis Pranculis skaitys paskaitą intriguojančiu pavadinimu „Kvantinis šuolis jūsų fizikos suvokimui“.

Eksperimentinė muzika ir radijo teatras

Muzikinė Koncepto miestelio programa bus persipynusi su įvairiais garso performansais. Praėjusiais metais didžiulio populiarumo sulaukusio radijo teatro „Bilietų nėra“ aktoriai į festivalį atvyksta ir šiais metais. Aktorių trupė audio performansais žadins klausytojų vaizduotę iš naujo atrasdama bei kurdama naujus audio teatro žanrus. Siekdami atgaivinti klausymo kultūrą ir surasti daugiau teatro ir garso meno sąsajų, menininkai muzikinių, režisūrinių bei performatyvių eksperimentų metu kuria audio atmosferą, kuri pasitelkdama garsines išraiškas netikėtai atskleidžia literatūrinės medžiagos turinį. „Bilietų Nėra“ audioteatro spektakliai glostys klausą bei jausmus klasikinę bei modernią literatūrą perpindami elektroniniais garsais.

Pasak E. Valadkevičiūtės, Koncepto scenoje naktimis skambės eksperimentinė elektroninė muzika. Tarp įdomiausių pasirodymų – jaunų aktorių grupė „Whale sounds“, kursianti legendą apie vienišą banginį. O Iggi & DJ Saga aka MLDC projektas visus žmones kvies į improvizacinę Jam sesiją. Visiems puikiai pažįstamas reivo krikštatėvis DJ Saga su savo programa pasirodys ir pagrindinėje festivalio scenoje.

Vienas įdomiausių Koncepto scenos pasirodymų – audiovizualinio eksperimentinio/idm elektroninės muzikos atlikėjo ir kompozitoriaus „Number Eleven“ šou. Garsėjantis vizualizacijomis, reaguojančiomis į garsą bei sudėtingų ritminių kombinacijų pasirodymais atlikėjas festivalyje pristatys savo trečiąjį albumą „Protrusion“ kuriame viskas netikėtai pakrypsta į audringiausią chaosą per visą „Number Eleven„ kūrybos laikotarpį. Taip pat atlikėjas gros kūrinius ir iš pirmųjų savo albumų.

Festivalis „Yaga Gathering“ vyks liepos 28 d. – rugpjūčio 1 d. Varėnos rajone, Ežeraičio miške prie Spenglos ežero ir šaltinio.

Šiemet festivalis  vyko ne tik Vilniaus mažajame teatre, bet ir  „išėjo” iš teatro, įsikūrė naujoje erdvėje ir  tapo  atskiru gyvu organizmu miesto voratinklyje.

Gegužės 18 d. 19 val., baigiamaisiais festivalio akcentais taps  Donato Grudovich performansai:  „Mistinis striptizas“ ir „Šnabždesių naktis“,  kurie numatyti trečiadienį  eksperimentinėje teatro erdvėje  – „Kvartalas“.  D. Grudovich performansai skiriami visiems, o ypač tiems, kuriems šiuolaikiniame mene trūksta aktyvumo, opiumo, bendrų pastangų ir, svarbiausia, tikros, juntamos naudos visuomenei.

Bilietų į  „Kvartale” vyksiančius performansus  teirautis prie įėjimo (Labdarių g. 3 C).

Žiema trunka ilgiau nei kuris kitas metų laikas. Ji prasideda anksčiau, nei ženklina kalendorius, ir pasibaigia gerokai vėliau, nei tikimasi. Pačiam šalčiausiam žiemos taške paprastai net viltis, kad pavasaris ateis ir "vasaris nebus amžinai" (prisiminus Vaidos Tamoševičiūtės performansą "Vasaris nebus amžinai", pagal Alinos Orlovos dainą "Vasaris"), sustingsta į ledo luitą.

Siekdami tikslumo, sakytume, kad žiema, regis, trunka ilgiau nei pavasaris, vasara, ruduo. Nes klampi tyli tamsa, kurioje skendime šaltaisiais mėnesiais, tarsi atbukina mūsų percepcijas, padedančias suvokti laiko bėgimą. Kalendorius liudija, kad žiema – tai gruodis, sausis, vasaris, todėl ir, regis, visa kita, nepriklausoma nuo kalendoriaus, yra tik regimybė, individuali nuojauta.

Knygoje "Time Warped" ("Deformuotas laikas") Claudia Hammond rašo apie sudėtingus procesus, vykstančius mūsų smegenyse. Procesus, nuo kurių priklauso, kaip suvokiame laiką. Tai, kaip laikas bėga – skuba, palikdamas mus užnugaryje, ar velkasi kaip besispyriojantis vaikas – priklauso nuo to, ar mes susitelkiame į tai, kas vyksta, ar dėmesį sutelkiame veikiau į savo vidų. Dar kitaip jis teka tuomet, kai nesugebame susitelkti apskritai, kai mūsų dėmesys šokinėja nuo vienų dalykų prie kitų. Ne ką mažesnę įtaką nei dėmesys ir mūsų gebėjimas jį sutelkti laiko percepcijai turi ir emocijos bei atmintis.

Kalbame apie laiką, nes šįsyk "Winter CREATurE" pakvietė keturias menininkes atlikti po vieną keturių valandų trukmės performansą. Kiekviena jų pati apsibrėžė temą savo ilgos trukmės kūriniui, tačiau visos jos darbuosis ir su laiku, laike ar prieš laiką, žiūrovus įtraukdamos į keturias laiko versijas, kurių kiekviena truks tiek pat, tačiau kiekviena plėtosis ir žiūrovų bus suvokiama kitoniškai. Nė vienai šių menininkių nebuvo iš anksto apibrėžtas renginio konceptas, kiekvienai buvo pateiktas darbo rėmas: keturios valandos.

Židrija Janušaitė

Dirba tapybos, instaliacijos, žemės, vaizduojamojo meno ir performanso srityse, organizuoja meno projektus, nuo 2007 m. menininkė aktyviai dalyvauja parodose, projektuose ir festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje. Ž.Janušaitė savo performansų metu dalijasi vidine tyla, nurimusio proto būsena pristabdo laiką ir sukuria erdvę, kurioje ta tyla ir rimtimi, ar veikiau galimybe jas pajusti, dalijasi su žiūrovu. Paskutinį vasario savaitgalį menininkė atliks naują savo performansą "Įtemptas ilgesys", kuriame kels klausimus apie tai, kas esti, patirdama tą per laiką išsitempiančią ilgesio būseną, kai ilgesys – ne apie praėjusį laiką, ne apie žmogų, ne apie vietą.

Inga Galinytė

Kurį laiką dirbo ir kūrė grafinio dizaino srityje, eksperimentavo su įvairiomis medžiagomis, tačiau pastaraisiais metais pagrindine jos medija tapo kūnas, o forma – performanso menas, kuris, anot pačios Ingos, "įgalino suvokti ir išjausti universalią žmogaus patirtį". "Winter CREATurE" metu menininkė atliks performansą "Išgalvotas gyvenimas" apie nerimastingą ieškojimą ir įtampą tarp kasdienės būties kraštutinumų.

Greta Bernotaitė

Baigė komunikacijos ir dizaino studijas, o šiuo metu gilinasi į meno terapiją ir judesio meną. Greta keturių valandų trukmės performanse, kurio konceptą baigia žodžiais: "Aš turiu visą pasaulio laiką", bus savo laiko valdovė: treji metai patirčių, užfiksuotų dienoraščiuose, taps skaičiais, ženklinančiais jos kūną, galbūt suteiksiančiais atsakymą ar palengvėjimą.

Kristina Marija Kulinič

Į performanso meną ateina iš aktorystės patirties, ji studijuoja aktorystę ir vaidina teatre. Veikiausiai natūralu, kad ši patirtis menininkei kelia identiteto klausimų, bandant suvokti, kas skiria ją pačią nuo jos kuriamų įvaizdžių, vaidinamų jausmų, kas apibrėžia ją pačią. Būdama "sau", veikdama laike, provokuodama vidinį vyksmą, Kristina bando veikiau tyrinėti nei teigti. Mintis, veiksmas, objektas – visa tai yra provokacija pačios sau ir žiūrovo, pasirenkančio ją patirti ir per ją tirti save.

Kas? Performanso vakaras "Winter CREATurE".

Kur? "POST" galerijoje (Laisvės al. 51A, 4 aukštas),

Kada? Vasario 27 d. nuo 17 iki 21 val.