Apie optimistus ir pesimistus pokalbis su psichologe Ugne Juodyte.

– Ar pesimistais, optimistais yra gimstama ar tampama?

– Geras klausimas, bet nėra labai paprastas. Vieni moksliniai tyrimai sako, kad iš tikro tai yra genetiškai perduodama, kažkokia dalis. Bet labai didelė dalis priklauso nuo mūsų, kokioje mes aplinkoje augome, kokius šeimos modelius matėme, kaip jie elgėsi, kaip jie dorojosi su sudėtingomis situacijomis, kokias traumines patirtis mes esame turėję ir tada mes visą tą bagažą atsinešame. Tada mes turime labiau optimistiškesnį arba pesimistiškesnį požiūrį į gyvenimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar galima pasikeisti? Ar optimistas gali virsti pesimistu, pesimistas optimistu?

– Teoriškai taip, o praktiškai tai nėra taip paprasta. Kai terapiniame darbe susitinku su žmonėmis, kurie sako, labai noriu tapti optimistu, dažniausiai, nes į pesimizmą tikriausiai retai kada žmogus nori nueiti. Tai yra kelionė. Ne metų, ne dviejų ir ne trijų tikriausiai. Kodėl? Todėl, kad, kaip ir minėjau, optimistinis arba pesimistinis požiūris susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Tai reiškia, kad tai labai labai giliai mumyse įsišakniję, įsitikinimai, kažkokie modeliai, kaip mes tikimės, kad žmonės su mumis bendraus. Na, ir šitie žmonės dažniausiai turi, jeigu tai yra pesimistai, trapią savivertę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie labai nepasitiki savimi ir nepasitiki pasauliu. Kol tai pasikeičia, jūs įsivaizduokite, kiek turi kitokių situacijų įvykti, kad žmogaus mąstyme, tikėjime iš principo pasikeistų pasaulėžiūra.

Jeigu mes vaikui sakysim, kaip tau gerai pasisekė, kaip tave aplinka palaiko, mokysime, kad tu esi stiprus ir aplinka, tavo žmonės yra palaikantys ir pasaulis tada tam žmogui bus tikrai draugiškesnis, jis tikrai augs optimistiškesnis.

– Tai reiktų poros metų terapijos. Ar galima šiek tiek lengviau pakeisti požiūrį ? Gal yra kažkokių tyrimų, praktikų?

– Taip, žinoma, kad yra. Keli žingsniai, nuo ko rekomenduočiau pradėti. Pirma, tai atpažinti, kodėl aš esu toks, koks esu. Kodėl, pavyzdžiui, esu pesimistiškesnis. Kokios aplinkybės buvo augant, kokios tėvų arba artimų žmonių žinutės perduotos, kokias traumines patirtis aš turėjau, kurios suformavo mane. Tai atpažįstu. Tada kai atpažįstu, einu į kitą etapą. Antras – stebiu savo mintis dabartyje. Ir kai pastebiu, kad jų yra daugiau, pavyzdžiui, pesimistiškų negu optimistiškų, sakau: „Stop, laba diena, mano mielos mintys, aš jus pamačiau“. Ir aš jų kokiu būdu nenuveju. Aš jas pamatau, priimu, kad jos yra, nes čia yra viena mano dalis, tai mes jos negalime kažkaip išimti. Bet kaip aš galėčiau šiek tiek labiau pamatyti pasaulį kitaip? Trečias dalykas yra treniruotės. Na, žinot, kaip mes treniruojame kūną, tai mes galime ir šitą momentą treniruoti. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną skirti kokias penkias ar dešimt minučių pagalvoti, kas šiandien buvo gero, kas buvo malonaus. Galbūt tai galėtų būti dėkingumo praktika, kai aš dėkoju sau už tai, ką padariau, kaip padariau, kas aplinkoje įvyko. Ir dar kitas momentas, jeigu aplinka ir žmonės aplinkui bus pesimistinė – pokytis bus labai sunkus. Ieškokite žmonių, iš kurių galite mokytis, kurių optimizmas jus nustebintų. Ir su smalsumu eiti į tokius santykius ir tyrinėti juos.

– Kaip atpažinti, ar vaikas yra optimistas ar pesimistas? Kokie ženklai tą rodo, išduoda?

– Nelengvas klausimas. Viskas priklauso nuo to, kokiam amžiaus tarpsnyje vaikas yra. Jeigu tai yra mažylis, kai tų emocijų nėra daug, jis reguliuoti jų dar nelabai moka, sunku atpažinti. Bet kai jau paauga, galima atkreipti dėmesį į kelis momentus. Pirmas momentas – kaip vaikas sprendžia iššūkius, ar jis mato juos kaip galimybę tobulėti, mokytis, pasiekti kažko naujo, ar tai mato kaip sunkumą, susigūžia net, pasikeičia visa vaiko pozicija. Kitas momentas – kaip greitai jis po kažkokios stresinės, sudėtingos situacijos atsigauna. Optimistai vis tik iš to išeina greičiau, pesimistai šiek tiek lėčiau. Jiems sunkiau išeiti iš būsenos, iš netgi pačios situacijos. Kitas momentas – jeigu mes jau žinome, kaip jis sprendžia tas situacijas, kaip jis iš jų išeina – kaip vaikas apskritai pasitiki savimi, ar labai, ar matome, kad kažkas yra, lyg nori susigūžti nuo aplinkos, atsitraukti.

– Ką mums, patiems tėvams, daryti, kad, tarkime, jei yra optimistas, tai ir toliau ugdyti optimizmą, o jei pesimistas, tai kažkaip toliau ugdyti optimistiškesnį požiūrį?

– Aš pirmiausia šiek tiek keisčiau patį klausimą ir požiūrį į tai. Nes kas atsitinka, kai mes sakome, norim pakeisti žmogų iš karto, norim tarsi laužyt tą asmenybę? Ne, gal mes visų pirma galėtume padėti pažinti vaikui. Taip labai sąmoningai mokyti daryti pasirinkimus. Tu dabar esi tokioj situacijos, taip galvoji, o ką dabar norėtum daryti? Ne laužyti, o ugdyti sąmoningumą. Kitas momentas – iš ko mokosi vaikas? Iš artimiausios aplinkos. Tai reiškia, stebėkite, kaip patys elgiatės, ką darote. Ir trečias dalykas yra apie tą patį pasitikėjimą savimi. Jeigu mes vaikui sakysim, kaip tau gerai pasisekė, kaip tave aplinka palaiko, mokysime, kad tu esi stiprus ir aplinka, tavo žmonės yra palaikantys ir pasaulis tada tam žmogui bus tikrai draugiškesnis, jis tikrai augs optimistiškesnis.

61,3 proc. apklaustųjų nurodė, jog per pastaruosius penkerius metus nuomonė apie pabėgėlius blogėjo. Manančių, kad jų požiūris apie pabėgėlius blogėjo, dalis mažėjo – 2021 metais taip galvojančių buvo 71,8 procento.

Pasak tyrimą pristačiusios nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrimų vadovės Giedrės Blažytės, šiais metais pastebima, kad visuomenės sutelktumas ir atvirumas priimant karo pabėgėlius iš Ukrainos atsispindi ir visuomenės nuostatų apklausos rezultatuose.

„Žinome, kokioje situacijoje gyvename dabar, ir kokias naujienas girdime nuo vasario mėnesio pabaigos. Nenustebino, kad yra tikrai didelis palaikymas bendrai pabėgėlių grupei. Ko gero pabėgėliai, kuomet kalbame apie socialinę distanciją, šiuo atžvilgiu Lietuvos gyventojų yra suvokiama, kad pirmiausia kalbame apie karo pabėgėlius iš Ukrainos“, – sakė ji.

Bėgančių nuo Rusijos pradėto karo pabėgėlių iš Ukrainos priėmimui pritaria 79,7 proc. tyrimo dalyvių.

Apklausos duomenys taip pat rodo bendrai sumenkusias neigiamas visuomenės nuostatas pabėgėlių atžvilgiu.

Apklausoje 27.3 proc. respondentų įvardijo, kad nenorėtų su pabėgėliais gyventi kaimynystėje (2021 metais tokių buvo – 47,1 proc.), 13,9 proc. – kad nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje (2021 metais – 27,7 proc.).

33 proc. apklaustųjų nenorėtų pabėgėliams išnuomoti būsto (2021 metais – 48,3 proc.).

Taip pat mažėjo nesutinkančiųjų, kad į Lietuva būtų priimti klimato kaitos pabėgėliai musulmonai ir karo pabėgėliai musulmonai.

„Matome tikrai pozityvėjančias nuostatas musulmonų, irakiečių ir sirų atžvilgiu, kurios, iš tiesų, pastaraisiais metais buvo gana negatyvios“, – nurodė G. Blažytė.

Matome tikrai pozityvėjančias nuostatas musulmonų, irakiečių ir sirų atžvilgiu, kurios, iš tiesų, pastaraisiais metais buvo gana negatyvios.

2022 metų apklausos rezultatai rodo, kad padaugėjo gyventojų, pritariančių integracijos priemonių taikymui Lietuvoje gyvenantiems ir į šalį atvykstantiems pabėgėliams.

Didžioji dalis – 80 proc. pritarė vaikų švietimo organizavimui (2021 metais – 62 proc.), lietuvių kalbos kursų organizavimui – 75 proc. (2021 metais – 60 proc.), nemokamų teisinių konsultacijų organizavimui – 60 proc. respondentų (2021 metais – 45 proc.).

Kaip ir praeitais metais, daugiausiai respondentų įvardijo, kad kaimynystėje nenorėtų gyventi su romais (58,6 proc.), iš įkalinimo įstaigų išėjusiais asmenimis (57,7 proc.), savo būsto labiausiai išnuomoti nenorėtų iš įkalinimo įstaigų išėjusiems asmenims (63 proc.) ir romams (59 proc.).

Išaugo priešiškumas rusams

Apklausos rezultatuose pastebima, kad išaugo nenorinčių gyventi kaimynystėje su rusais skaičius – nuo 6,2 proc. 2021-aisiais iki 16 proc. 2022 metais.

Ekspertai tai sieja su Rusijos invazija Ukrainoje.

2022 metų duomenimis, rusams savo būsto išnuomoti nenorėtų 23,1 proc. apklaustųjų (2021 metais – 9,9 proc.), su rusais dirbti vienoje darbovietėje nenorėtų 13,6 proc. respondentų (2021 metais – 4,5 proc.)

Uždavus klausimą apie tai, kaip per pastaruosius penkis metus pasikeitė nuomonė apie tam tikras visuomenės grupes, 74,6 proc. apklaustųjų nurodė, jog požiūris į Lietuvoje gyvenančius rusus labai pablogėjo arba greičiau pablogėjo nei pagerėjo. 2021 metais taip manančių buvo 26,7 procento.

„Nereikėtų labai stebėtis, kad negatyvėja nuostatos ir rusų atžvilgiu. Nes vėl gi, daugiausia apie rusus mes girdime iš negatyvios pozicijos“, – sakė G. Blažytė.

Nereikėtų labai stebėtis, kad negatyvėja nuostatos ir rusų atžvilgiu. Nes vėl gi, daugiausia apie rusus mes girdime iš negatyvios pozicijos.

Tuo tarpu apie 64,4 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų pažymėjo, kad jų požiūris į Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius per pastaruosius penkerius metus labai pagerėjo ar greičiau pagerėjo nei pablogėjo. Taip pat atsakiusių 2021-aisiais buvo 48,7 procento.

Pagrindinis informacijos šaltinis – žiniasklaida

Apklausos duomenimis, pagrindiniu informacijos šaltiniu apie įvairias pabėgėlių ir migrantų grupes išlieka žiniasklaida, išskyrus karo pabėgėlius iš Ukrainos, su kuriais asmeninį kontaktą įvardijo turėję 37 proc. respondentų.

Daugiau nei du trečdaliai tyrimo respondentų įvardijo, kad apie ne Europos Sąjungos piliečius, kurie Lietuvoje pasiprašė prieglobsčio (61 proc.) ir kuriems šalyje suteiktas prieglobstis (65 proc.), taip pat – apie migrantus, kurie į Lietuvą atvyko neteisėtai (64 proc.), žino iš žiniasklaidos.

Anot žiniasklaidos monitoringo ir žurnalistikos inovacijų programos „Media4Change“ vadovės Neringos Jurčiukonytės, tokie duomenys patvirtina, koks svarbus vaidmuo, formuojant visuomenės nuomonę, tenka žiniasklaidai.

„Drįsčiau teigti, kad žiniasklaidos vaidmuo yra labai svarbus. Neatsitiktinai matome, kad gyventojai, respondentai apklausoje teigia, kad nuomonę susiformavo iš žiniasklaidos“, – sakė ji.

Anot N. Jurčiukonytės, svarbu į tai atkreipti dėmesį tuomet, kai dėl didelės stigmos, esančios socialinės distancijos ar kitų aplinkybių, tokių visuomenės narių taip lengvai nesutinkame ar neidentifikuojame.

„Tikrai, žiniasklaidos vaidmuo yra labai svarbus. Ypatingai turint omenyje, kad tos grupės, kurių atžvilgiu distancija yra didžiausia, nėra taip lengvai sutinkamos ir žmonės neturi galimybės suformuoti savo asmeninę nuomonę iš asmeninės patirties“, – pasakojo nevyriausybininkė.

„Media4Change“ analitikė teigia, jog galima pastebėti koreliaciją tarp to, kaip grupė yra vaizduojama žiniasklaidoje ir kokios nuostatos visuomenėje sklando jos atžvilgiu. Pasak N. Jurčiukonytės, šiais metais daugelio grupių vaizdavimas gerėjo.

Reprezentatyvią gyventojų apklausą atliko kompanija „Baltijos tyrimai“, ją užsakė Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto (LSMC SI) Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“.

Tyrimas buvo atliktas 2022 metų rugsėjo 16–27 dienomis, apklausti 1024 Lietuvos gyventojai nuo 18 metų. Apklausa vyko 124 atrankos taškuose, 30 miestų ir 57 kaimuose.

Tyrimo rezultatų paklaida sudaro 3,1 procento.

Tuo tarpu „Media4Change“ žiniasklaidos stebėsenos komanda išanalizavo per 100 tūkst. darbų, kuriuose minimos didžiausią socialinę distanciją patiriančios grupės. Pasak organizacijos, stebėti darbai iš penkių televizijos kanalų, 11 radijo stočių, 428 interneto portalų, 115 nacionalinių ir regioninės spaudos leidinių.

Profesorius M. Clarke BBC Radio 4 laidoje „Today“ teigė, kad Rusijos kariai daro beveik visas taktines klaidas, kurias tik įmanoma padaryti.

„Atrodo, kad Rusijos karių pajėgos yra visiškai nepasirengusios. Ukrainiečiai stabdo Rusijos kariuomenės veržimasi visose srityse ir netgi vykdo gana efektyvias atsakomąsias atakas. Rusijos kariai praranda daug technikos ir karių“, – sakė jis.

M. Clarke teigimu, Ukraina turi NATO standartus atitinkančią karo lauko valdymo sistemą, kuri buvo sukurta padedant NATO šalims nuo 2014 metų.

Kalbėdamas apie penktadienio rytą įvykdytą ataką prieš lėktuvų techninės priežiūros gamyklą Lvive JK karybos ekspertas svarstė, kad Rusijos kariai siekia infrastruktūros, kuri laiko ore Ukrainos lėktuvus.

Smogimas mieste, esančiame vos už 70 km nuo Lenkijos sienos, jo nuomone, taip pat yra bandymas išgąsdinti Vakarus, kad jie nepadėtų ukrainiečiams.

Kinus pakeitė rusai

Viename didžiausių, spalvingiausių, daugiausia turistų pritraukiančiame Artimųjų Rytų uoste – verslo ir pramogų centre Dubajuje gyvenimas tapo kitoks per trumpą laiką.

Dar kovo 9-ąją čia beveik nebuvo nerimo ženklų dėl baisiojo viruso, tik nedaugelis realiai saugojosi užkrato.

Oro taršą mažinančias kaukes, kaip ir anksčiau, dėvėjo tik dulkėse dirbantys statybininkai, kurių dauguma yra indai ir pakistaniečiai.

Tiesa, jau tada prie Dubajuje lankomiausių šokančių fontanų didžiumą žiūrovų sudarė nebe kinai, o rusai. Kinų čia neliko daugiau nei prieš mėnesį.

Aukščiausias pasaulio pastatas Burdž Chalifa vis dar verčia aikčioti žavintis jį nušviečiančiais ornamentais, bet asmenukę jo fone pasidaryti norinčiųjų būrys kur kas skystesnis nei prieš mėnesį ar net savaitę.

Pasigrožėti ypatingu vaizdu susirinkdavo kur kas mažiau nei anksčiau žmonių, bet bendra nuotaika vis dar buvo pakili.

Pamatę žmogų su medicinine kauke, daugelis nulydėdavo nuostabos kupinu žvilgsniu ir stengdavosi tokį aplenkti ratu. Kaukes ryšėjo daugiausia kinai.

Pamatę baltaveidžius vietiniai neretai nesugebėdavo nuslėpti siaubo, nes nemažai jų mano, kad nuo koronaviruso kenčiantys italai – visi europiečiai.

Tačiau vos po vienos kitos dienos prasilenkdami žmonės ėmė sukti vieni nuo kitų veidus, stengėsi laikytis didesnių atstumų.

Pamatę baltaveidžius vietiniai neretai nesugebėdavo nuslėpti siaubo, nes nemažai jų mano, kad nuo koronaviruso kenčiantys italai – visi europiečiai.

Vos po kelių dienų gatvėse, parduotuvėse ir visuomeniniame transporte pradėjo daugėti kaukėtų žmonių.

Viešbučiai ir pasilinksminimo vietos kasdien vis labiau tuštėjo.

Pakuotėje – 55 kaukės

Praėjusią savaitę grėsmingos žinios iš Europos ir vis didėjantis užsikrėtusiųjų skaičius šalyje ėmė versti daugelį Dubajaus gyventojų jausti realų nerimą.

Viešose vietose atsirado apie apsisaugojimą nuo užkrato skelbiančių užrašų. Europiečiams neįprastai atrodo raginimas atsisakyti tradicinio arabų pasisveikinimo – pasitrynimo nosimis. Vietinės moterys, visur vaikštančios su tarnaitėmis, stengiasi išsiskirti ne tik savo apdarais, bet ir apsaugos priemonėmis.

Tipiškas vaizdas – išsipuošusi ponia savo veidą dengia brangiu respiratoriumi, o iš paskos einanti jos tarnaitė iš Azijos ryši tik ploną medžiaginę kaukę.

Nuo kovo 16 d. duris užvėrė sporto klubai, baseinai.

Milžiniški prekybos centrai ištuštėjo. Paprastai įkyriai kiekvieną praeivį kalbinantys prekeiviai stovi tylūs.

Vaistinėse, kurios įrengtos beveik kiekvienoje metro stotyje, daugelis prašo dezinfekavimo priemonių ir apsauginių kaukių. Medicininės kaukės parduodamos pakuotėmis po 55 vienoje. Vienos kaukės kaina perkant pakuotę – apie pusę euro.

Ne vieną kilometrą besitęsiantis takas palei Dubajaus kanalą, juosiantį centrinę miesto dalį, tapo judrus. Anksčiau čia dažniausiai galima buvo sutikti darbininkus, šluostančius turėklus ir kraunančius savo mobiliojo ryšio telefonus.

Dabar daugybė europietiškos išvaizdos sportiškai apsirengusių žmonių mankštinasi, žaidžia su vaikais, bėgioja. Šioje miesto vietoje dvelkia optimizmu.

Sulaukė Kinijos padėkos

JAE oro uostai yra patogi vieta persėsti keliautojams, tad milžiniški Dubajaus ir Abu Dabio oro uostai paprastai nenurimdavo visą parą.

Sekmadienio, kovo 15-osios, rytą pirmasis Dubajaus oro uosto terminalas buvo visiškai tuščias. Iš šio terminalo vykstama kitų oro linijų lėktuvais. Tik prie turkų oro linijų registravimo postų rikiavosi aštuoniskart susivijusi eilė. Tą rytą skrido šios šalies lėktuvas, Europos lėktuvų skrydžiai buvo atšaukti.

Tiesa, kituose terminaluose gyvybė nebuvo apmirusi.

Praėjusią savaitę viena didžiausių pasaulio oro bendrovių "Emirates" trečdaliu sumažino skrydžių. Į Kiniją jos lėktuvai vis dar skrenda, tiesa, ne į labiausiai viruso paveiktus regionus. Skrydžių palydovams leista dirbti su kaukėmis ir pirštinėmis. Jungtinių Arabų Emyratų oro linijų skrydžių palydovai tikrinami po kiekvieno reiso,  jau yra ir užsikrėtusiųjų.

Abu Dabyje veikianti bendrovė paskelbė savo darbuotojams mokėsianti dvigubai už skrydžius į Kiniją, bet pasiryžę tam darbuotojai ryžtasi ir dar vienam išbandymui – vietoje 24 valandų poilsio po ilgo ir sunkaus skrydžio jiems suteikiama tik 15 valandų pertrauka.

Už tokį gestą Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė JAE vadovams išreiškė padėką.

Labiau domino "Eurovizija"

Lėktuvas iš Dubajaus į Stokholmą to sekmadienio rytą buvo nepilnas.

Atsipalaidavę, pailsėję prie šiltos jūros, įdegę švedai veidų nedengė kaukėmis. Milžiniškame oro uoste jie pirko lauktuves, juokavo ir, nesibaimindami artumo, su daugybe žmonių šmirinėjo po bemuites parduotuves ar kavinukes.

Panašu, kad švedams iki šiol COVID-19 nėra baisus. Jie įsitikinę, kad valstybei nereikia izoliuotis nuo pasaulio, nes virusas juos jau pasiekė.

Stokholmo oro uoste netikrinama atskrendančių asmenų sveikata, atidžiai apžiūrimi tik keliautojų pasai. Didžiausia pokalbių aktualija švedams buvo "Eurovizija".

Įvairiose įmonėse dirbantys žmonės rengė savotiškus eurovizinės dainos konkursus. Žmonės klausėsi pretendentų dainų ištraukų, balsavo spėliodami, kuri jų pateks į konkurso finalą, ir taip varžėsi su kitomis savo regiono įmonėmis.

Net kai Italijoje mirė šimtai žmonių, o pačioje Švedijoje užsikrėtusiųjų skaičius artėjo prie tūkstančio, "Eurovizijos" tema jiems tebebuvo aktualesnė.

Tiksliausiai atspėjusieji gaudavo diplomų, statulėlių, ir tai sukeldavo jiems didžiulį džiaugsmą.

Net kai Italijoje mirė šimtai žmonių, o pačioje Švedijoje užsikrėtusiųjų skaičius artėjo prie tūkstančio, "Eurovizijos" tema jiems tebebuvo aktualesnė.

Praėjusią savaitę švedai patyrė sukrėtimą – pranešta, kad "Eurovizijos" konkursas šiemet atšaukiamas.

Daugelyje viešų Švedijos vietų atsirado ir buteliukų su dezinfekciniu skysčiu, matomose vietose išklijuoti plakatai su nurodymais, kaip saugotis užkrato, įvestas apribojimas – vienoje patalpoje negali būti daugiau nei 500 žmonių.

Bijo tik kvailiai?

Karlshamne kalbinta švedė Lotta atspindėjo ne tik savo pačios, bet ir daugelio savo tautiečių nuomonę apie pandemiją.

Moteris tikino bijanti ne viruso, o žmonių, kurie jo baiminasi, nes jie esą nestabilios psichikos ir neturi jokio supratimo, kas tai yra, manydami, kad užsikrėtę būtinai mirs.

Maisto ir tualetinio popieriaus pirkimas jai primena savotišką pamišimą. Juk Švedija yra viena didžiausių popieriaus gamintojų ir ko jau ko, o tualetinio popieriaus ji tikisi parduotuvėse visada rasti.

Moteris suvokė, kad ketvirtadienį Švedijoje paskelbtas bemaž pusantro tūkstančio infekuotų minėtu virusu žmonių skaičius realiai tėra maža dalis iš tikrųjų užsikrėtusiųjų, o 12 mirusių žmonių tėra labai mažas visos šalies populiacijos nuošimtis. Anot Lottos, tai kur kas menkesnis procentas, nei mirštama nuo bet kurios kitos ligos.

Pašnekovė įsitikinusi, kad visi mirusieji buvo ligoti ir vyresni nei 70 metų amžiaus. Būdama sveika ir darbinga, ši moteris yra tikra, kad nė nepajus, net jei "pagaus" virusą.

Visa tai Lotta girdėjo per televiziją iš Švedijos visuomenes sveikatos organizacijos atstovų lūpų ir besąlygiškai tuo tiki.

Švedai įsitikinę, kad nėra svarbu žinoti, ar yra užsikrėtę virusu, svarbiausia – sukarščiavus ar pradėjus kosėti dvi savaites neiti iš namų.

"Korona yra virusas, o tai reiškia, kad jis bet kada gali grįžti. Kitą kartą, kai jis vėl pasirodys, mes jau būsime įgiję imunitetą. Uždarius žmones namuose viruso nesunaikinsime. Mes turime įgauti imunitetą ir apsaugoti senukus. Manau, visa ši sumaištis baigsis vasaros pabaigoje, artimiausią mėnesį mūsų laukia sunkiausias metas, netrukus daugelis žmonių pradės dirbti iš namų. Geriausiu atveju atgal į darbo vietas grįšime apie liepos mėnesį. O ekonomikai stabilizuotis ir grįžti į buvusį lygį prireiks poros metų. Dėl nutrūkusių kelionių daugybė žmonių praras darbą", – svarstė švedė.

Danai dirba namuose

Tuo metu danai kur kas rimčiau žiūri į pandemiją ir didelė dalis jų jau antrą savaitę dirba namuose. Parduotuvės šluojamos, ir gyventojai tuo piktinasi.

Kopenhaga taip pat ištuštėjusi. Tiesa, dalis žmonių vis dar vaikštinėja sostinės gatvėmis, nors muziejai, kavinės, restoranai neveikia.

Dabar puikus metas fotografuoti nurimusią Kopenhagą. Danai moka pramogauti namuose, nemažai jų išnaudoja galimybę išvykti į savo vasarvietes.

Visomis viešojo transporto priemonėmis raginama naudotis ne piko valandomis, laikytis saugaus atstumo, nelipti į pilnus traukinius, o trumpus atstumus geriau įveikti dviračiu arba eiti pėsčiomis.

O Vokietijoje gyvenantys ir dirbantys jauni klaipėdiečiai virtualioje erdvėje po pasaulį išsibarsčiusiems draugams neslėpdami skelbia, kad nebijo viruso: esą seniai tegu miršta, jiems ir taip laikas, o mirtinas užkratas jaunų nepalies.

Liko už borto

"Tie, kurie mane išties artimai pažįsta, nenustebo, nes žino, kokia aš galiu būti", – sako pašnekovė.

Tuo metu Zochos vaidmuo visai neseniai rampos šviesą išvydusiame Oskaro Koršunovo pastatyme aktorei suteikė galimybę atsiskleisti daugeliui netikėtu amplua.

"Daug kas manęs klausia, kaip aš sukūriau tą savo Zochą, o aš atsakau, kad iki šiol tiesiog neturėjau progos scenoje parodyti save taip įvairiapusiai. Nes dažniausiai vaidmenys turi vienokią ar kitokią liniją. Apskritai man tai turbūt sudėtingiausias, dramatiškiausias ir brangiausias vaidmuo per mano 24 metų teatrinį gyvenimą, – svarstė pašnekovė. – Dar niekada neteko kurti vaidmens nuo mergaitės iki brandžios moters. Tai labai plati amplitudė. Ir kaip aktorei nepaprastai didelė dovana, nes aš galiu būti įvairi. Keistis, tapti vis kitokia."

Suprantu, kad lįsti į apatinius įdomiau, nes tada ir skaitomumas ar žiūrimumas didesnis. Bet būtų keista, kad tiek kartų gavusi per galvą, daryčiau tą patį.

Vitališka, begaliniai mylinti gyvenimą, išmintinga ir netgi kritiškiausiose situacijose randanti išeitį – tokiomis akimis savo heroję regi Eglė.

"Man patinka jos požiūris. Aš pamilau šį personažą. Galbūt ir todėl, kad tarp mūsų įžvelgiu tam tikrų paralelių – kovoti už save, nenuleisti rankų. Jei man neduoda vaidmenų, aš pati sau juos susirandu", – šypteli pašnekovė.

Eglė atvirai kalba apie skaudžią pastarojo meto profesinę patirtį.

"Po atnaujinto teatro atidarymo mes beveik nebeturime darbo – pirmiausia kalbu apie moteris. Ir tai sakau atsakingai. Pradėkime nuo to, kad "Karalienėje Luizėje" pagrindinis vaidmuo teko ne mūsų teatro aktorei. Gink Dieve, neturiu nieko prieš nuostabią aktorę Ingą Jankauskaitę, bet to pirmojo pasirodymo laukėme devynerius metus. Kiek aktorių mirė, kiek išėjo į kitus teatrus. O tie, kurie liko, liko už borto. Nes stovi kampe, neištari nė žodžio, tavo vaidmuo – panešti kėdę", – ironizavo pašnekovė.

"Kaip aktorius gali gyventi be scenos? Žinoma, kad norime ir užsidirbti, ir būti įvertinti, bet svarbiausia – trokštame save realizuoti. Juo labiau mano amžiuje, kai esi jau brandus, turi ką pasakyti žiūrovui, bet sykiu ir kupinas jėgų, gražiausiame savo teatriniame amžiuje, kai tavo laikas skleistis", – sako aktorė.

Šeima: brangiausi Eglės vyrai – Elijas ir Jokūbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Antonija subrandino Zochą

Tačiau, kaip tikina pašnekovė, į šią situaciją ji žvelgia filosofiškai.

"Gyvenimas yra toks. Ir visiškai nenoriu, jog tai nuskambėtų taip, tarsi aš skundžiuosi. Man nieko nėra blogiau, kad manęs gailėtųsi", – teigia Eglė.

Tad penktus metus kolegijos studentams scenos kalbą, vaidybą bei režisūros pagrindus dėstanti aktorė surado būdų, kaip save papildomai realizuoti ir scenoje.

Antai su džiazo virtuozu Vytautu Labučiu prieš bemaž ketverius metus Eglė pristatė poezijos ir muzikos vakarą "Jausmų džiazas".

"Maniau, tai bus vienkartinė, mano 20-mečio scenoje progai skirta programa. Tačiau mus ėmė kviestis į įvairius miestus – šiandien jau apvažinėjome turbūt visą Lietuvą. Pati dėlioju repertuarą, programa nuolat keičiasi. Sulaukiame labai daug gražių atsiliepimų, tad man šis projektas suteikia begalinio džiaugsmo. Ir duoda sceną, nes aš be jos kaip aktorė tiesiog degraduočiau", – pripažino pašnekovė.

Dar vienas sėkmingas Eglės darbas – Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje "Santuoka be įsipareigojimų", kuriame ji vaidina drauge su kolega Ramūnu Šimukausku.

"Spektaklis gyvuoja apie devynerius metus, ir mes jį suvaidinome jau kokius 150 kartų. Tokio darbo Klaipėdos dramos teatre, kai esi scenoje nuo–iki, nebuvau turėjusi. Būtent per šį Antonijos vaidmenį aš išlaisvėjau – jei nebūčiau jo turėjusi, mano Zocha niekada nebūtų buvusi tokia, kokia yra šiandien", – neabejoja aktorė.

Tikėjimas: optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti E.Jackaitė prisipažįsta, jog "sustyguoti" gyvenimą jai padeda malda ir dvasinės praktikos. (Viktorijos Vaišvilaitės nuotr.)

Netelpanti į standartus

Simboliška, jog būtent už vaidmenį kitame O.Koršunovo pastatyme – spektaklyje "Pašaliniams draudžiama" – prieš trejetą metų Eglė už antraplanį vaidmenį buvo nominuota "Auksiniam scenos kryžiui".

Galbūt jau šįkart Zochos vaidmuo bus lemtingas? Kaip sako pati Eglė, apie tai ji nesvarstanti, nes tai tiesiog ne jos valioje.

"Tuo metu, kai buvau nominuota "Auksiniam scenos kryžiui", man daug kas sakė, jog mano vaidmuo buvo toks geras, kad net komisija negalėjo užsimerkti. Juk tik ne Jackaitė, nes aš nesu tipinė aktorė – pagal standartus tikra menininkė negali važinėti gera mašina, negali būti tokia veikli. Pas mus menininkas turi būti nevalgęs, nepritekliuje", – prakalbusi apie vis dar gajus stereotipus šypteli pašnekovė.

Eglė neneigia, jog materialinis gyvenimas jai – anaiptol ne paskutinėje vietoje.

"Jei sakyčiau kitaip, tikrai meluočiau. Galiu skraidyti padebesiais, bet kartu labai tvirtai stoviu ant žemės. Ir tai net ne mano pasirinkimas, tai atėjo iš vaikystės. Vis dėlto vaikui augti be mamos – didelis išbandymas, ir tas nesaugumo jausmas lydi visą gyvenimą. Tad man svarbi mano buitis, man svarbu, kad nieko netrūktų nei man, nei mano vaikams, – sako dviejų sūnų mama. – Žinoma, ne viskas matuojama pinigais, ir mano pačios veikla labai įvairialypė. Yra ir neatlygintinų dalykų, kai pati galiu pasakyti: ačiū, kad turėjau galimybę būti su jumis."

Negaliu sakyti, kad dabar jau esu tokia ar anokia. Esu visokia. Nes jei būtume angelai – visi seniai skraidytume danguje.

Purvui užsiaugino odą

Kaip pripažįsta Eglė, būtų taip pat kvaila teigti, jog tam tikros finansinės naudos neteikia būtent jos žinomumas – kuo labiau esi žinomas, tuo labiau esi geidžiamas įvairiuose renginiuose ir tuo aukštesni tavo honorarai.

Vis dėlto profesinėje veikloje tai aktorei neretai kiša koja.

"Na taip, esu spalvinga. Bet kažko prisigalvoti gali tik tie žmonės, kurie manęs asmeniškai nepažįsta. Režisieriai, būna, nori ne pažįstamo, ne televizinio veido, ne populiaraus žmogaus. Džiaugiuosi, kad O.Koršunovas to nesutapatina, jis žino mano aktorines galimybes, žino, kaip galiu suvaidinti", – kalbėjo jau ketvirtame šio režisieriaus spektaklyje vaidmenį sukūrusi klaipėdietė.

Eglė neneigia viešumoje pasirodžius informacijai apie save kartais paskaitanti internautų komentarus.

"Tačiau dėl negatyvių pasisakymų neišgyvenu, nes tik piktas ir nelaimingas žmogus gali turėti laiko ir noro taip rašyti apie jam nepažįstamą žmogų. Man labai patinka posakis – mesdamas purvą į kitą prisimink, kad tas purvas gali jo nepasiekti, o tavo rankos liks purvinos. Kas mane išties sužeidžia – tai žmonių meilė, gerumas, tam atsparumo neturiu. O piktiems dalykams esu užsigrūdinusi. Jei mane puola, nesiginu, palieku visus su tuo pačiu purvu – vadinkite, kaip norite, aš žinau, kokia ir kas aš esu", – dėsto klaipėdietė.

Kita vertus, teigia pašnekovė, šiandien ji nebėra toji E. Jackaitė, kuri į kairę ir dešinę dalija interviu bei atvirauja apie asmeninį gyvenimą.

"Esu nuoširdi ir atvira, tačiau jau išmokau pamoką, kad reikia labai pamatuoti, su kuo ir ką kalbi. Nebedalinu visiems iš eilės interviu, nebeinu į visas iš eilės televizijos laidas ir neįsileidžiu žurnalistų į savo namus. Ir kai man užduoda labai asmenišką klausimą, išmokau pasakyti – kitas klausimas. Suprantu, kad lįsti į apatinius įdomiau, nes tada ir skaitomumas ar žiūrimumas didesnis. Bet būtų keista, kad tiek kartų gavusi per galvą, daryčiau tą patį", – šypteli moteris.

Sėkmė: bendras darbas su kolega R. Šimukausku – nuotaikingas spektaklis "Santuoka be įsipareigojimų" gyvuoja jau devynerius metus. ("Sivakoff Photography" nuotr.)

Nesijaučia nelaistoma gėle

Kaip sako pati Eglė, šiandien patys svarbiausi vyrai jos gyvenime – du sūnūs: šiuo metu režisūros studijas Vilniuje kremtantis 24-erių Jokūbas bei jaunėlis 10-metis Elijas.

"Todėl niekada nesakau, kad mano santykiai nesusiklostė. Dar ir kaip susiklostė! Nes abu vaikai – iš nuostabios didelės meilės, o ne iš bėdos. O kad nesusiklostė standartinis šeimos modelis, čia jau kiti niuansai. Ir ar nuo to blogiau, ar geriau, kas gali pasakyti? – retoriškai klausia pašnekovė. – Kažkur skaičiau, kad tik labai stipri moteris gali sau leisti gyventi viena. Nes nemanau, kad kažkam kiltų abejonių, jog nesulaukiu dėmesio. Tačiau natūralu, kad yra ir tam tikra kartelė, ir supratimas, ko nenori, kas netenkina, ir kad turi galimybę leisti sau pagalvoti, kaip tau geriau, dėl ko šiandien ir nėra tų šeiminių saitų. Bet tai nereiškia, kad esu viena, kad neišgyvenu jausmų. Nes turbūt nuvysčiau kaip ta nelaistoma gėlė. Būčiau labai nelaiminga. O aš nesu nelaiminga."

Šiandien mano gyvenime – daugiau brandos, ramybės ir pilnatvės, prisipažįsta Eglė.

Vertė: Zochos vaidmenį spektaklyje "Mūsų klasė" aktorė vadina didžiule likimo dovana. ("Axe Photography" nuotr.)

"Žinoma, aš kiekvieną dieną – kelyje. Ir kiekviena diena – išbandymas. Negaliu sakyti, kad dabar jau esu tokia ar anokia. Esu visokia. Nes jei būtume angelai – visi seniai skraidytume danguje. Tačiau aš labai sau padedu. Turbūt jau aštuonerius metus visai nevartoju alkoholio. Atsisakiau mėsos. Ir esu maldoje. Turėjau daug dvasinių kelionių – Izraelis, Lurdas, man gera pagyventi ir Lietuvos vienuolynuose, dalyvauti tylos rekolekcijose. Va, visai neseniai sugrįžau iš dvasinių pratybų. Ne vienus metus bičiulės esame su vienuole Liucija. Branginu ir vertinu tai. Net Naujuosius metus kartu esame su ja pasitikusios. Tai mano prioritetai ir vertybės, o ne šventė dėl šventės. Žinoma, jei yra darbo ir žinau, kad iš to uždirbsiu, tai ir darau, nes taip reikia dėl geresnio mano vaikų gyvenimo. Bet jei esu laisva, pasidovanoju sau dovaną – tokį dvasinį SPA. Nes jis man labai reikalingas", – atvirauja pašnekovė.

Taigi, supraskite: net jei antra Jonaitienė prie upelio smaugtų dvynukus, policija vis tiek plasnotų linksmaisiais angelais, o į įvykį sureaguotų tik po šventės. Trejų devynerių dieta – svarbesnė.

Šiame groteskiškame atsainumo transe galima būtų tik įsivaizduoti ligonio reakciją į skelbimą ant operacinės durų: "Labas rytas, šiandien nedirbsime, nes švenčiame Medicinos darbuotojų dieną. Prašome supratingumo."

O kaip linksmai toks skelbimas plevėsuotų gaisrinėje, muitinėje arba degalinėje?

Panašus policijos akibrokštas buvo ir šią vasarą, kai komunikacijos specialistės apreiškė, jog švęs Žemaičių Kalvarijos atlaidus: "Pareigūnai dalyvauja ne tik Mišiose, bet ir Kryžiaus Kelio procesijoje, kurioje meldžiasi ties kiekviena iš dvidešimties jos stočių. Taip ieškoma dvasios vertybių ir stiprybės."

Tik gal vis dėlto dvasios vertybių paieška derėtų užsiimti po darbo, kaip tai daro visi normalūs žmonės. Kas būtų, jei prekybos centro kasininkė, atėjus jūsų eilei, ūmai imtų ieškoti dvasios stiprybės maldoje?

Visa ta blyški situacija byloja ne ką kita, o tą pačią sovietmečiui būdingą biudžetinio darbuotojo demotyvaciją, kuri tarsi vėžys ėda mūsų viešąjį sektorių.

Biudžetininkams vis dar nėra svarbus jų veiklos rezultatas. Svarbiausia čia – procesas, kuris kiekviena proga stimuliuojamas tuščiais pokalbiais bei vegetatyvinėmis iniciatyvomis, dangstančiomis veltėdžiavimą, nekompetenciją ir chronišką tinginystę.

Štai tik ką nuvilnijo šventa žinia: sunkiai dirbantis Seimas steigia jau ne vieną, o dvi papildomas vicepirmininko pareigybes. Viena įkainota 66 tūkst. eurų per metus, taigi dvi bus už 132 tūkst. eurų. Čia, matyt, tiek vien veltėdžių algoms numatyta.

Dar reikės asmeninių vairuotojų, limuzinų, benzino, kanceliarinių kanabėkučių, kabinetų, kompiuterių, baldų, sekretorių-referenčių, valytojų, patarėjų, apsaugos ir kitų triperių, taigi realiosios išlaidos bus dar du tris kartus didesnės.

Anot R.Karbauskio, atsipirks. Kaip ir kuo atsipirks, nepasakė. Turbūt turguje urmu kojines pardavinės – "darys pliusą", kad naudą tautai neštų.

Argi jums gaila? Pinigai juk ne iš jūsų kišenės, o valdiški, taigi – niekieno. Apsiskarmalavę tokia logika Seimo patvaldžiai stoja į vieną eilę su tais, kuriuos dabar nori demaskuoti pačių jų sulipdyta 2008 metų krizės tyrimo komisija.

Negana to, dar ir iš M.Vainiutės karjeros liekanų sukonstravo Seimo kontrolierę už kokius 40 tūkst. eurų per metus. Į ministrus nebetinka, tai tegul ką nors ten kontroliuoja, nepaliksi gi žmogaus Darbo biržos dispozicijai. Tegul į biržą eina statistiniai eiliniai – tie, kurie ne ministerijoje darbo neteko, – danguje ne taip, kaip žemėje.

O ir žodis "taupyti" paliekamas tik skurdo paribiuose gyvenantiesiems bei pensininkams. Visą gyvenimą iš valdiškų pinigų sirpusiems vegetatyviniams biudžeto sutvėrimams tuo veiksmažodžiu nusakoma savybė nėra žinoma.

Nėra žinomas ir daiktavardis "gėda", susijęs su tam tikrais sąžinės priekaištais, kurie normaliam žmogui neleistų užmigti naktimis. Kaip sakė ankstesnis Seimo pirmininkas A.Valinskas, viskas "pofik".

Jos – merginos ir moterys, į kurias pasižiūrėjus iškart aišku, kad prieš išeidamos iš namų nemažai užtruko piešdamos veidus ir spręsdamos, koks drabužis geriau pabrėžia pranašumą. Jos apskritai didžiąją gyvenimo dalį leidžia puoselėdamos save, na, tiksliau, išorinę savo pusę. Ir atrodo iš tiesų puikiai – preciziškai sutvarkyti antakiai, grakšti it gazelės eisena, bateliais, apie kuriuos vien pagalvojus man jau skauda kojas, nepriekaištingos šukuosenos, stilingi drabužiai. Tik pažiūrėjus į jas visai nesinori žavėtis (nebent jų valios pastangomis atsisakyti angliavandenių), o pasidaro kažkaip...šalta. Nes tų "pačių sau gražių" merginų veidai lediniai, o akys šaukte šaukia: "Ne tau, nevykėli, mama princesę augino."

Kaskart, kai prie jų prieina koks nors pabendrauti nusiteikęs drąsuolis, jei tik šis nėra panašus į Bradą Pitą ar ant piršto nesukioja mersedeso raktelio, nužvelgia tą žmogų tarsi šis būtų išmatomis išsitepęs, kartais mesteli dar ir įžūlesnę frazelę ar skausmo kupinomis akimis pažiūri į greta stovinčią tokią pačią draugę, atsidūsta ir nusisuka. Tą žvilgsnį labai gerai nusakė vienas mano draugas: "Akys, nuo kurių vyrams kiaušai susitraukia…"

Žinote, kas yra patraukliausia? Žmogiškumas. Paprastumas. Šypsena. Gyvenimui atviros akys. Sveikas humoras. Sugebėjimas pasijuokti iš savęs.

O paskui jos viena kitai guodžiasi, kad normalių vyrų neliko, visi jie kuiliai, nori tik vieno, o pastarąjį kartą pasimatyme jos buvo, dar kai turėjome litą. Neretai dar ir neišgali suprasti, kaip čia taip nutinka, kad visi simpatiški ar turtingesni – užimti ir draugauja su kažkokiomis krokodilėmis. Turiu nuvilti, tų normalių vyrų yra. Tik kai moteris stovi tokiu veidu, tarsi "pilve siaustų uraganas, o espumizano, kaip tyčia, po ranka nėra", jokiam sveiko proto vyriškiui nekyla noro nei prie jos artintis, nei kalbinti… O jei netyčia kas ir užkalbina, tai dažniausiai iš tiesų galvodamas apie tą vieną. Ir dar ta pozicija, kuria susireikšminusio vakaro kompanionės veido nebus matyti…

Žinote, kas yra patraukliausia? Žmogiškumas. Paprastumas. Šypsena. Gyvenimui atviros akys. Sveikas humoras. Sugebėjimas pasijuokti iš savęs, diskutuoti įvairiausiomis temomis. Empatija skirti nors šiek tiek dėmesio žmogui, kuriam pasirodei pakankamai įdomi, kad prieitų ir užkalbintų, net jei tai tebus 5 minučių pokalbis naktinio klubo rūkomajame. Kokio velnio gadinti nuotaiką ir griauti pasitikėjimą savimi žmogui, kuris gal du mėnesius kaupė drąsą užkalbinti gražią merginą? Tikrai neskatinu tam užkalbinusiam jaunuoliui kartis ant kaklo, bet spręsti, kad vien dėl to, jog esi graži, įgavai teisę negerbti žmonių, parodo, kad gražus yra tikrai ne vidus… Nieko neturiu prieš išpuoselėtą išvaizdą. Tikrai nieko prieš ją taip pat neturi ir vyrai. Bet, patikėkite, net ir pati gražiausia moteris, nuolatos susiraukusi it analinė anga, praranda visą savo žavesį.

Nors abejoju, kad tos mano aprašytos herojės skaito spaudą, kurioje nėra komiksų iš aukštuomenės renginių ar mados tendencijų koliažų, tačiau vis vien pasidalysiu vienu patarimu. Mielos merginos, jei nustotumėte su tokiu susireikšminimu vaidinti princeses, šansai, kad kas nors vieną dieną iš tiesų ims elgtis su jumis kaip su tokiomis, smarkiai išaugtų. Tad kitą kartą, besiruošdamos su draugėmis į miestą vakaroti, kartu su savo nematoma karūna neužmirškite pasiimti ir kito aksesuaro – iš tolo matomos šypsenos.

Milijardierius verslo magnatas antradienį atsitraukė nuo jo būstinėje Manhatano dangoraižyje „Trump Tower“ vykstančių savo būsimos administracijos formavimo derybų ir po dešimties minučių kelionės atvyko į dienraščio „The New York Times“ redakciją duoti išsamaus interviu apie savo planus.

D. Trumpas šiame interviu atsiribojo nuo alternatyviųjų dešiniųjų sparno aktyvistų, kurie džiūgavo dėl jo pergalės ir vadino ją baltųjų viršenybės triumfu, taip pat nuo raginimų patraukti baudžiamojon atsakomybėn Hillary Clinton (Hilari Klinton) ir uoliai gynė savo pasaulinę verslo imperiją.

Išrinktasis prezidentas taip pat, regis, sušvelnino savo poziciją dėl pažado pasitraukti iš tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, pernai Paryžiuje COP21 konferencijoje pasirašytos istorinės sutarties dėl kovos su pasauliniu atšilimu, kuri įpareigoja valstybes mažinti atmosferos taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.

„Labai įdėmiai į tai žiūriu. Mano požiūris į tai atviras“, – sakė D. Trumpas „The New York Times“ vadovams ir žurnalistams per pietus dienraščio redakcijoje.

Per savo kampaniją prieš lapkričio 8-osios rinkimus D. Trumpas minioms fabrikų darbininkų, angliakasių ir naftininkų nuosmukį išgyvenančiame Amerikos sunkiosios pramonės regione bei šalies pietuose nekart žadėjo, kad jam tapus prezidentu, Jungtinės Valstijos pasitrauks iš tarptautinių klimato susitarimų.

Dar 2012 metais milijardierius socialiniame tinkle „Twitter“ rašė: „Globalinio atšilimo koncepciją sukūrė kinai, siekdami paversti JAV gamybos pramonę nekonkurencinga“.

Antradienį „The New York Times“ skiltininko Thomo Friedmano (Tomo Fridmano) paprašytas pakomentuoti savo poziciją šiuo klausimu, sausio 20 dieną prezidento pareigas pradėsiantis eiti D. Trumpas pripažino, kad tarp pramonės ir pasaulinio atšilimo esama ryšio.

„Manau, esama tam tikro ryšio. Kažkiek, kažkokio. Svarbu, ar jis didelis“, – sakė D. Trumpas ir pridūrė, kad bet kokiu atveju jam susirūpinimą kelia tai, kiek vadinamosios žaliosios priemonės „atsieis mūsų kompanijoms“.

„Nacių pasveikinimas“

Pokalbis dienraščio „The New York Times“ redakcijoje įvyko kitą dieną po neviešos D. Trumpo diskusijos su JAV televizijos tinklų vadovais, kuri, kaip pranešama, buvo itin nedraugiška.

Antradienio susitikimas galbūt reiškia laikinas paliaubas tarp išrinktojo prezidento ir jo nekenčiamos žiniasklaidos.

D. Trumpas savo „Twitter“ žinutėse reguliariai pliekia „žlungantį „The New York Times“ ir nepamiršo to padaryti ir prieš antradienio susitikimą. Tačiau per pietus redakcijoje jis atsiribojo nuo grasinimų sugriežtinti įstatymus dėl šmeižto ir linksmai bendravo su dienraščio žurnalistais.

„Tikrai jį skaitau. Deja“, – pripažino D. Trumpas. – Gyvenčiau 20 metų ilgiau, jei jo neskaityčiau“.

Keliskart apie tai paklaustas, D. Trumpas taip pat pasmerkė vadinamųjų alternatyviųjų dešiniųjų judėjimą, kurio lyderiai savaitgalį buvo susitikę Vašingtone ir iškėlę rankas nacių stiliumi sveikino jo pergalę.

D. Trumpas kiek kontroversiškai tvirtino, kad dėl jo pasaulinės verslo imperijos ir jo prezidento pareigų negali kilti viešų ir privačių interesų konfliktas – bent jau taip tikina teisininkai, su kuriais jis konsultavosi.

„Įstatymas yra visiškai mano pusėje. Prezidentui negali kilti viešų ir privačių interesų konflikto“, – sakė jis.

D. Trumpas taip pat sakė, kad peržiūri savo poziciją pritarti šiurkštiems įtariamųjų tardymo metodams. Tai padaryti jis nusprendė po savaitgalį įvykusio pokalbio su atsargos generolu Jamesu Mattisu (Džeimsu Matisu) – kandidatu į gynybos sekretoriaus postą.

Išrinktasis prezidentas taip pat sakė, jog „labai norėtų“ sudaryti susitarimą, kuris padarytų galą ne vieną dešimtmetį vykstančiam konfliktui tarp Izraelio ir palestiniečių. Tačiau apie brutalų karą Sirijoje jis kalbėjo kur kas labiau miglotai.

„Turime užbaigti vykstančią beprotybę“, – sakė jis.

D. Trumpas nepagailėjo liaupsių Barackui Obamai (Barakui Obamai), kurį pakeis Baltuosiuose rūmuose, ir sakė, kad nepaisant griežto jo rinkimų kampanijos tono, jam buvo garbė susitikti su prezidentu.

D. Trumpas išsižadėjo ir savo grasinimų padaryti viską, kad jam rinkimuose pralaimėjusi H. Clinton stotų prieš teismą.

Per rinkimų kampaniją D. Trumpas kaltino H. Clinton, kad ji neteisėtai ištrynė tūkstančius savo elektroninių laiškų, mėginama nuslėpti pažeidimus, susijusius su jos darbu Valstybės departamente, taip pat tvirtino, jos labdaros fondas užsiėmė sukčiavimu.

D. Trumpui per rinkimų kampanijos renginius žeriant šiuos kaltinimus savo varžovei, jo šalininkai skanduodavo: „Į cypę ją!“

Specialus prokuroras

Per pokalbį „The New York Times“ redakcijoje D. Trumpo buvo paklausta, ar jis neketina atsisakyti savo grasinimo paskirti specialų prokurorą tyrimui dėl H. Clinton atlikti. Šį grasinimą respublikonas išsakė pačiai H. Clinton per jų antruosius rinkimų kampanijos debatus.

„Manau, tai labai supriešintų šalį“, – pripažino išrinktasis prezidentas.

Milijardierius respublikonas seka savo pirmtakų pavyzdžiu ir neskuba pristatyti savo kabineto, todėl prie „Trump Tower“ lūkuriuojantiems žurnalistams nelieka nieko kita, tik vaikytis gandų, jam rengiant susitikimus su potencialiais kandidatais.

Jei Vašingtono politinis elitas tikisi, kad rinkimų kampanijos metu populistinę ir provokacinę retoriką aktyviai naudojęs D. Trumpas į aukščiausius postus paskirs nuosaikius valdžios koridorių senbuvius, jam greičiausiai teks nusivilti.

D. Trumpas savo vyriausiuoju strategu jau paskyrė karingą kovotoją su isteblišmentu, kuris save apibūdiną kaip „ekonominį nacionalistą“, o patarėju nacionalinio saugumo klausimais pasiūlė tapti atsargos generolui, kurį B. Obama atleido jį iš Gynybos žvalgybos agentūros vadovo posto po skundų dėl jo vadovavimo stiliaus. Beje, šis atsargos generolas sulaukė griežtos kritikos, kad pernai Maskvoje dalyvavo Kremliaus ruporu laikomos valstybinės televizijos RT iškilmėse, per kurias sėdėjo šalia Rusijos prezidento Vladimiro Putino.

D. Trumpas, 70-metis verslo magnatas ir televizijos realybės šou žvaigždė, kuriai politinių normų nepaisymas padėjo pirmuoju bandymu iškovoti svarbiausią valdžios postą pasaulyje, turėtų dabar keistis?