Karališki padarai, panašūs į tuos iš jūros

Veganams skirtoje parduotuvėlėje parduodamas produktas pavadintas skambiai: „Augalinės kilmės Karališki padarai, panašūs į tuos iš jūros. 300 g Vantastic Foods“.

„Tai yra geriausias metų produkto pavadinimas. Nors dar tik liepos vidurys, bet jis neabejotinai – čempionas“, – ketvirtadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ rašė visuomenės veikėjas, žurnalistas Andrius Tapinas.

„Šis pavadinimas yra puikus, toks su humoru“, – portalui pasakojo interneto influencerė, vertėja Ieva Nakvišėlė, kuri ir pasidalijo šia nuotrauka. Anot moters, šį neseniai atsiradusį produktą galima rasti parduotuvėlėje „Veggo“. Tiesa, moteris prisipažino, kad šio produkto pati taip ir neįsigijo.

„Facebook“ nuotr.

Internautai atkreipė dėmesį ir į produkto sudėtį, kuri jų nepradžiugino. „Šiame kulinariniame „stebukle“ yra ir rūdžių. Kitaip sakant, geležies oksido. Įdomu, rūdys yra dvivalentės geležies ar trivalentės?“, – klausė internautas Albertas. Kitiems į akis krito ir tai, kad sudėtyje parašytas konjakas yra priskiriamas tirštikliams. 

Produktą pervadino

Produkto platintojų atstovė portalui tikino, kad šis gaminys buvo pervadintas po vienos iš Lietuvos institucijų apsilankymo. „Mums buvo paaiškinta, jog veganiška krevetė – ne krevetė, obuolių sūris – ne sūris, riešutų sviestas – ne sviestas, kokosų pienas – ne pienas ir panašiai. Tai yra veganiškiems produktams pavadinti negalima naudoti gyvulinės kilmės produktų pavadinimų, net jei jie visais laikais buvo naudojami ir yra suprantami vartotojų. Tai neva būtų klaidinimas. Pažiūrėjome į šį mums keltą iššūkį su humoru, taip ir kilo toks šmaikštus pavadinimas“, – sako ji.

Mums buvo paaiškinta, jog veganiška krevetė – ne krevetė, obuolių sūris – ne sūris, riešutų sviestas – ne sviestas, kokosų pienas – ne pienas ir panašiai. Tai yra veganiškiems produktams pavadinti negalima naudoti gyvulinės kilmės produktų pavadinimų.

Moteris patikino, kad dažniausiai dėl žaismingų pavadinimų jie sulaukia pirkėjų šypsenų ir pagyrų. 

„Vartotojai pritaria, kad apribojimai dėl veganiškų produktų pavadinimų yra akivaizdi pagalba pieno ir mėsos pramonei, o reikalavimai nėra racionalūs. Mūsų kūrybiškumas šiuo atveju neklaidina vartotojų. Jeigu produktas yra „veganiškas sūris“ arba „veganiška krevetė“ – logiška, kad tai produktai, sukurti iš veganiškų ingredientų, siekiant kuo geriau imituoti „originalą“. Visi žinome, kas yra riešutų sviestas, kokosų pienas, obuolių sūris ir t. t., bet dėl nesuprantamų priežasčių esame priversti šiuos produktus pervadinti. O kad pervadintume reikia pasitelkti kūrybiškumą – tai nėra taip paprasta! Rekomendacijų jokios institucijos nepateikia“, – problemą dėsto atstovė.

Tiesa, šio produkto pardavimo rodikliai nepateisino prekybininkų lūkesčių, tad asortimente jo nebeliks. 

Parduotuvėlės „Veggo“ atstovė turi paaiškinimą ir žmonėms, kuriems užkliuvo produkto sudėtis: „Geležies oksidas yra dažiklis, kuris dažnai naudojamas ir maistui nudažyti – jis žymimas E172. Neretai cheminiai elementai įgauna įvairių formų ir yra taikomi skirtingose srityse. Tai nereiškia, kad produktas yra gaminamas iš rūdžių, nugremžtų nuo surūdijusios tvoros. „Konjakas“, galbūt, nėra pats geriausias sudėtinės dalies vertinys, bet tai yra angliško žodžio „konjac“ (ne „conjac“) vertimas. Šis ingredientas yra augalinės kilmės, naudojamas kaip tirštiklis. Jis primena krakmolą.“

Norėdami išsiaiškinti, kur pagaminta jūsų įsigyta prekė, nenustebkite, jei kilmės šalis – „visa plati Europos Sąjunga“. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Produktų saugos ir kokybės departamento direktorė Rasa Pupienienė pažymi, kad, jei prekė yra gaminama ar atvežta iš ES šalies, gamintojai neprivalo nurodyti konkrečios valstybės. Tačiau po tokiu ženklinimu gali slypėti faktas, kad produktas pagamintas iš žaliavų, atvežtų iš trečiųjų šalių.

LRT.lt laišką parašęs vilnietis Arūnas stebisi, kartais ant produktų pakuočių aptinkantis ženklinimą „kilmės šalis: ES“. Vyras sako norintis žinoti, kur pagaminta jo įsigyjama prekė, nesinešiodamas su savimi brūkšninių kodų skaičių lentelės ar mintinai ją išmokęs.

„Jau ne kartą pastebėjau, kad ant kai kurių prekių, netgi maisto produktų pakuočių pažymėta, jog jų kilmės šalis – ES arba produktas ten pagamintas, pavyzdžiui, Lietuvos gamintojo užsakymu. Be abejo, pagal produkto brūkšninio kodo skaičius galima sužinoti, kurioje konkrečiai šalyje jis pagamintas, tačiau juk nevaikščiosi kasdien į parduotuvę su brūkšninių kodų lentele.

Kita vertus, atrodo keistai, kad kilmės šalis – ES. Pradėkime nuo to, kad tokios šalies nėra, tai šalių bendrija. Galbūt, nurodant tokią kilmės šalį, bandoma nuslėpti, iš kur gautos produkto gamybai naudotos žaliavos?“ – klausia vyras, įsigijęs maisto papildų ir duonos lazdelių, pagamintų ES.

Žaliavos iš trečiųjų šalių

VVTAT Produktų saugos ir kokybės departamento direktorė R. Pupienienė sako, kad ženklinimas „kilmės šalis: ES“ reiškia, jog prekė pagaminta vienoje iš ES šalių. Kadangi ES reglamentų ir standartų prekių gamyboje reikalavimai taikomi vienodai visoms ES šalims, tokia informacija yra leidžiama.

„Pagal Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų ženklinimo ir kainų nurodymo taisykles, prekės kilmės šalis turi būti nurodoma, jeigu prekė importuota iš Europos Bendrijai nepriskiriamų šalių ar teritorijų. Tačiau jeigu prekė yra pagaminta arba įvežta ir ES šalies, tokios informacijos pateikti neprivaloma“, – aiškina VVTAT specialistė.

Tiesa, kaip pažymi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė Ona Sužiedelytė, gali būti, kad po ženklinimu „kilmės šalis: ES“ slypi faktas, jog prekė yra pagaminta iš žaliavų, atvežtų iš trečiųjų šalių.

„Produkto kilmės ženklinimas parodo jo pagaminimo vietą, tačiau tai nebūtinai reiškia žaliavų kilmę, todėl produkto sudėtyje gali būti žaliavų ir iš trečiųjų šalių.

ES yra numačiusi pokyčius šiuo klausimu, ateityje gamintojams reikės nurodyti pagrindinės sudedamosios dalies kilmės šalį, jei ji skiriasi. Tačiau kai kurie gamintojai savo produktus savanoriškai taip ženklina jau ir dabar, nurodydami pagrindinės žaliavos kilmės šalį“, – kalba O. Sužiedėlytė.

Atsinaujinęs Klaipėdos dramos teatras vis labiau prisijaukina pastato erdves ir šįvakar publikai atvers dar vieną. Atnaujintas monospektaklis – Marko Ravenhillo „Produktas“, kuriame vaidina aktorius Igoris Reklaitis, bus rodomas teatro Kamerinėje salėje. Taip kolektyvas pavadino repeticijų salę, kurioje keletą spektaklių publika galėjo pamatyti dar rekonstruojant teatrą.

Pranašiška pjesė

Toje salėje prieš penkerius metus buvo rodomas ir pagal šiuolaikinės dramaturgijos krikštatėvio M.Ravenhillo pjesę sukurtas monospektaklis „Produktas“. Jame aktorius I.Reklaitis persikūnija į prodiuserį, filmų aktorei Olivijai pristatantį savo naują scenarijų, kuris ją turėtų padaryti žvaigžde. Prodiuserio siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas, religinis fundamentalizmas.

„Produktas“ yra sumani šiuolaikinės visuomenės fantomų satyra. „Keista ir pranašiška pjesė. Ji skirta 2001 m. rugsėjo 11 d. tragiškiems Niujorko įvykiams atminti. Ir nors pjesė atsirado 2005 m., bet jau tada autorius įspėjo pasaulį apie būsimus teroro aktus Europoje“, – sakė aktorius I.Reklaitis.

Situacijas sukonkretins

Kas paskatino atnaujinti spektaklį? Pirmiausia ypač aktuali tema. Antra vertus, pirmojoje versijoje aktorę Oliviją I.Reklaičiui atstodavo visa publika. Tada jis kreipdavosi tai į vieną, tai į kitą žiūrovę, ir kone visos sutrikdavo. „Pajutau, kad moterims, kai į jas kreipdavausi su labai atvirais tekstais, pasidarydavo nejauku“, – prisiminė I.Reklaitis.

Todėl dabar nutarta situacijas sukonkretinti, į publiką infiltruoti aktorę Reginą Šaltenytę – Oliviją, kuri ir taps pjesės personažo – Prodiuserio visų kreipinių centru.

I.Reklaitis pripažino atsargiai žiūrintis į monospektaklius, bet šis veikalas jo kūrybinėje biografijoje atsirado kiek netikėtai. Anot aktoriaus, prieš penkerius metus spektaklio režisierius Tomas Jašinskas parašė jam mandagų ir protingą laišką. Tada atsiuntė kelis lapus. „Perskaičiau, o buvo Velykos, ir pagalvojau, kad gal pagelbėsiu žmogui. Režisierius kažkokiame renginyje Vilniuje turėjo prisistatyti kaip jaunas menininkas. O kai supratau, kad ne kelių, o dvylikos lapų yra toji pjesė, susimąsčiau... Bet per Velykas duoto pažado nesinorėjo laužyti“, – pasakojo I.Reklaitis.

Surado aktualių temų

Maždaug po metų pjesė atsirado teatro repertuare. Aktorius surado svarbių dalykų, dėl ko verta buvo imtis darbo, – vidinis konfliktas, istorija istorijoje ir pan. Jo personažą kamuoja kūrybinė krizė, jis siekia įtikinti aktorę vaidinti, nes jam žūtbūt reikia darbo, tiksliau – pinigų. Pasak I.Reklaičio, skaudūs ir rugsėjo 11 d. įvykiai Niujorke, be to, spektaklio metu tenka persikūnyti į daug personažų – Oliviją, nes spektaklyje kaip minėta yra istorija istorijoje, ir rugsėjo 11 d. įvykiuose Niujorke žuvusį Olivijos mylimąjį, ir teroristą Mahometą. Konfliktas tarp krikščionybės ir islamo aktoriui irgi atrodo įdomi ir aktuali tema.

Atnaujintas spektaklis bus rodomas šiandien Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje. Pradžia – 18.30 val. Trukmė – 1 val. 10 min. Bilietai – po 6,35 Eur.

„Facebook“ skelbia, kad būti prisijungusiam prie interneto yra kiekvieno žmogaus teisė ir plečia prieigą, „Google“ ketina internetą skleisti per balionus, kuriuos vėliau pakeis nepilotuojami lėktuvai, o Elono Musko planas – mikropalydovai Žemės orbitoje, tačiau ekspertai sako, kad pirmiausia tai – ne noras išgelbėti pasaulį ir internetą padaryti prieinamą tolimose vietovėse, o savireklama ir naujų verslo nišų paieškos.

Minėtų projektų kritikai pabrėžia, kad, nors internetas žmonėms suteikia galių, drauge jas ir atima, paversdamas vartotojais ir rinkodaros taikiniais. Gausybę kritikos gauna „Facebook“ – ypač dėl to, kad už paslaugą žmonės moka dėmesiu ir asmenine informacija, o ne grynaisiais. Kai kas nors yra nemokama, esi ne klientas, o produktas.

Prisijungti prie interneto – žmogaus teisė

Dešimt metų gyvuojančio socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų skaičius neseniai pasiekė 1 mlrd. 390 mln. Jis – vis dar antra pagal didumą pasaulyje „šalis“. Paskutinį 2014 m. ketvirtį įmonės pelnas taip pat buvo maždaug trečdaliu didesnis nei 2013 m.

„Žmonės mėgsta dėmesį. Jie nori ne tik kalbėtis su kitais, bet ir kad juos mėgtų, mylėtų, kreiptų į juos dėmesį. O „Facebook“ tam – ideali aplinka, nes ten labai mažai negatyvių dalykų: yra mygtukas „patinka“, o „nepatinka“ nėra ir tikrai niekada nebus, nes tai būtų komerciškai nesėkminga“, – sako portalo „Naujoji komunikacija“ vyriausiasis redaktorius Adomas Rutkauskas.

„Facebook“ jau nusipirko kitų socialinių tinklų, tokių kaip „Whatsup“ ar „Instagram“, bet kito dešimtmečio planas, kaip sako jo įkūrėjas Markas Zuckerbergas, – siekis, kad galimybę spausti „patinka“ turėtų visas likęs pasaulis. Tam, anot M. Zuckerbergo, pirmiausia reikia, kad visas pasaulis būtų prisijungęs prie interneto.

„Per pastaruosius 10 metų „Facebook“ vykdė misiją padaryti pasaulį atviresnį ir prisijungusį.  Ir mums tai reiškia visą pasaulį, ne tik žmones šalyse, kur jau yra internetas. Mes tikime, kad būti prisijungus prie interneto yra žmogaus teisė, o mūsų kartos vienas iš pagrindinių iššūkių – tą teisę suteikti. Norime padėti sukurti internetą, kuris veiktų visiems“, – tvirtina M. Zuckerbergas.

„Facebook“ prioritetas – savireklama

M. Zuckerbergas – žmogus, kuriam nė viena problema neatrodo neišsprendžiama. Ir būtent jis – jų visų sprendėjas. Silicio slėnyje įsikūrusiose įmonės patalpose, kurias galima vadinti miesteliu, – restoranai su nemokamu maistu darbuotojams ir jau ne pirmas, o turbūt „nulinis“ pasaulis. Kad geriau suvoktų kitokį, trečiąjį, įmonė simuliuoja „prastą interneto ryšį“ ir kviečia kitas įmones išbandyti savo programėles tokiomis sąlygomis, kaip Indijos kaime.

Iš tiesų dauguma pasaulio gyventojų jau turi prieigą prie interneto – 85 proc. gyvena netoli bokšto, kur yra bent jau 2G ryšys, tiesiog jo dar nenaudoja.

Į projektą „Internet.org“ M. Zuckerbergas pakvietė „Samsung“, „Nokia“, „Ericsson“ ir kelias kitas panašias kompanijas. Jie dirba su ne pelno organizacijomis, bendruomenėmis, ekspertais, kurdami programėles, siedami jas su tam tikru geografiniu regionu, kur nėra ryšio, ir galvodami apie tai, koks turinys ten būtų patrauklus vietiniams.

Tada pasirenkama tinkama kalba, kas itin sudėtinga daugiau nei 1,5 tūkst. kalbų (iš jų – 22 oficialiomis) kalbančioje Indijoje, ir viskas tarsi „suvyniojama“ į vieną programėlę. Einama pas vietinį mobilaus ryšio tiekėją ir įkalbinėjama tą programėlę siūlyti nemokamai. Zambijoje, pavyzdžiui, siūlomi orai, „Wikipedia“, „Google“ paieška, moterų teisių informacija.

Sunkiausia, žinoma, įtikinti bendroves, kad duomenis jos nemokamai siūlytų visą laiką, o ne tik „pirmą kąsnį“, kol vartotojai užsikabins.

„Facebook“ vadovas niekada nepasakė, kad su tokiais planais gali būti susijęs mažėjantis tinklo vartotojų skaičius Rusijoje ar Kinijoje, šioms kuriant savus tinklus. O kita populiari kritika – kad tokioje metodologijoje daug arogancijos – kodėl „Facebook“ turi reguliuoti trečiųjų šalių telefono operatorių verslo planus?

„Tai yra savireklama ir bandymas atsiriekti pyrago riekę. Nes pirmiausia visas dėmesys eina  „Facebook“, viskas daroma, kad jis veiktų. Iš esmės tai logiška, nes „Facebook“ galima adaptuoti gana nedideliam interneto srautui, kurį  palaikytų vietinė palyginti silpna infrastruktūra. Tai tiesiog – nauja rinka „Facebook“, – pastebi informacinių technologijų specialistas Adomas Rutkauskas.

Internetą skleis balionai

„Facebook“ – ne vienintelė įmonė, bandanti atsiriekti gabalą pyrago. Bandymų prijungti trečiąsias šalis prie interneto yra daugybė. Pavyzdžiui,  „Google Project Loon“ – interneto tiekimas per balionus.

Įmonės novatorius Richas DeVaulis pasakoja, kad balionai skrenda grupe ir kiekvienas jų turi anteną, kuri aprūpina internetu maždaug 4 km skersmeniu. Prie jų galima prisijungti per specialią interneto anteną, tvirtinamą prie pastato. Vienam balionui su signalu nuslinkus, į jo vietą atslenka kitas, todėl balionai, sako R. DeVaulis, nuolat būna maždaug 20 km aukštyje ir skleidžia internetą.

„Manau, kad ne tokioje tolimoje ateityje, gal po poros metų, žemėje skraidžios tūkstančiai balionų, dreifuodami stratosferoje grupėmis, ir daugybėje kaimų bei tolimų vietovių matysite namus, ūkius, gal kavines su tomis interneto antenomis. Pasaulis bus daug geriau susijungęs nei iki šiol. Tačiau įdomu ir tai, kad tai bus ryšys, kurį galima dinamiškai adaptuoti. Tokiais atvejais, kai dėl nelaimių ar žemės drebėjimų ryšys ant žemės bus sutrikęs, galėsime sutelkti daugiau šių balionų“, – kalba R. DeVaulis.

Numatyta, kad ateityje „Google“ interneto prieigą teikiančių balionų projektą pakeis „Titan Aerospace“ nepilotuojami lėktuvai, kurie talkintų palydovų tinklui.

Kitas planas – mikropalydovai

Dar viena interneto plėtros svaja yra sukurta Elono Musko. Jis, pasak A. Rutkausko, dar žinomas kaip elektromobilių gamintojų ir visos elektromobilių aptarnavimo infrastruktūros tinklo kūrėjas, taip pat – pirmas privatus kosmoso vežėjas, neseniai atlikęs pirmuosius bandymus su raketa „SpaceX“, kuri ateityje, planuojama, gabens krovinius į Tarptautinę  kosminę stotį.

„Vienas neseniai paties E. Musko paskelbtas projektas, tik kol kas dar labai mažai pristatytas, yra planas paleisti į Žemės orbitą apie 700 mikropalydovų, daugmaž tokio paties dydžio, koks buvo pirmasis lietuviškas palydovas, ir taip sukurti interneto prieigą. Tai turėtų būti žemų kainų internetas, todėl, žinoma, negreitas“, – kalba A. Rutkauskas.

Tačiau, anot IT specialisto, šiuo atveju svarbiau ne interneto greitis, o galimybė gauti informaciją, pavyzdžiui, tai ypač praverstų kalnuose, aukštikalnėse ir pan.

Interneto įmonėms svarbiausia – pelnas

Vis dėlto įmonės interneto plėtros, net ir romantiškai „pasaulį gelbėjančiai“ skambančių projektų, imasi tik tada, kai mato pelno nišą, sako ekspertai. Taip rodo ir lietuvių socialinio tinklo „Eskimi“, turinčio tūkstančius vartotojų Nigerijoje ir kitur, pavyzdys: anksčiau interneto antraštėse buvo kalbama apie „pelno iškeitimą į plėtrą besivystančiuose regionuose“, o dabar tai – jau seniai projektas, kuriam nebereikia investicijų. Lietuva – seniai nebėra tų „trečiojo pasaulio šalių“ sąraše, apie kurias kalba „Facebook“ vadovas.

O Matematikos ir informatikos instituto vyresnysis darbuotojas Laimutis Telksnys, vadovavęs vienam iš projektų „Rain“ – plačiajuosčio interneto plėtros kaimiškose vietovėse, sako, kad internetas Lietuvoje itin išplėtotas.

„Privačios įmonės plėtoja interneto ryšį tik tose vietovėse, kur galimas pelnas. Lietuvoje maždaug prieš 10 metų buvo „Rain“ projektas, inicijuotas Lietuvos valstybės su Europos Sąjunga. Šiais metais, baigus jį įgyvendinti, 98 proc. Lietuvos teritorijos bus padengta moderniausiu plačiajuosčiu interneto ryšiu. Taigi Lietuva dabar išėjo į pirmaujančių pasaulyje kelių valstybių gretas“, – pastebi L. Telksnys.

Egzistuoja ir „daiktų internetas“

„Facebook“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad vien Indijoje, išplėtus prieigą prie interneto nuo dabartinių 15 proc. iki 75 proc. lygio, būtų sukurta 65 mln. darbo vietų, sumažintas skurdas, mažėtų ankstyvų mirčių.

A. Rutkausko žodžiais, internetas, kaip ir visos technologijos, skatina progresą, todėl, pavyzdžiui,  sveikatos apsaugos sistema veikia patikimiau, greičiau reaguojama, greičiau ir lengviau keičiamasi duomenimis, o dėl to didėja vidutinė gyvenimo trukmė ir pan.

Be to, sako IT specialistas, jau egzistuoja „daiktų internetas: „Jau ne tik tradiciniai įrenginiai (kompiuteriai ar mobilieji telefonai) jungiasi prie interneto. Jungiasi ir kiti daiktai, namų apyvokos įrenginiai. Tarkim, sėdėdamas kavinėje, galiu užprogramuoti namuose esantį dulkių siurblį, kad, kol aš grįšiu, jis išsiurbtų kambarius.“

Kai gauni nemokamai, esi ne klientas, o produktas

M. Zuckerbergo projekto „Internet.org“ kritikai sako, kad galimybė prisijungti prie interneto nepalyginti mažiau svarbi nei vanduo ar medicina. Nors internetas žmonėms suteikia galių, drauge jas ir atima, paversdamas vartotojais ir rinkodaros taikiniais.

Be anksčiau minėtų programėlių, „Facebook“ nusipirko saulės baterijomis veikiančių bepiločių lėktuvų įmonę „Ascenta“ iš Didžiosios Britanijos. Tikslas toks pat – internetą padaryti prieinamą tolimose vietovėse. „Google“ irgi turi savo bepiločių lėktuvų programą.

Gausybę kritikos gauna ir „Facebook“. Ypač dėl to, kad už paslaugą žmonės moka dėmesiu ir asmenine informacija, o ne grynaisiais. Kai kas nors yra nemokama, esi ne klientas, o produktas.

Bet, kaip žurnale „Time“ pastebi žurnalistas ir rašytojas Levas Grossmanas, per pastarąjį dešimtmetį žmonija ne tik priprato prie „Facebook“: ji prie jo puolė išalkusi, lyg būtų ko nors panašaus laukusi visą gyvenimą, lyg tai būtų paskutinė žmonijos veislės socialinės infrastruktūros dalis.

Turint galvoje, kad „Facebook“ įkūrėjas M. Zuckerbergas irgi vargiai įsivaizdavo, kad jo sukurtas produktas vartotojų skaičiumi kada nors beveik prilygs Kinijai, abejoti, kad kuris nors jo planas nepasiteisintų su kaupu, būtų keistoka.