„Žiemojimas su mirusiais“ autorė Greta Gudelytė.

Konkurse gali dalyvauti pradedantieji rašytojai, dar neišleidę savo autorinių knygų jokiu formatu.

2024 m. konkursui, kuriame dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla kvietė metų pradžioje, pateikti 40 poezijos ir 23 prozos rankraščiai. Juos, kaip įprasta, anonimiškai vertina Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos patvirtintos poezijos ir prozos komisijos. Poezijos rankraščius šiemet vertino poetai Ieva Toleikytė (komisijos pirmininkė), Jurgita Jasponytė ir Dainius Gintalas, prozos – rašytojai Danutė Kalinauskaitė (komisijos pirmininkė), Alvydas Šlepikas ir Renata Šerelytė.

„Esu žurnalistė, scenaristė iš Kauno, – pristatydama savo būsimą knygą sakė Rūta Vyžintaitė-Lajienė. „Galbūt todėl poeziją atrandu šį tą vis sužinodama: mane sujaudina faktai, žodžiai, skaičiai, žemėlapiai ir jų sukurtos istorijos bei situacijos. Kaip 90-inių vaikas, tad daugiausia tokių „sužinojimų“ paveldėjau iš XX amžiaus Lietuvos ir Rytų Europos patirčių, todėl ir knygą pavadinau „Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį  „Liuksemburgo radiją“, į svajonę kartais neįmanomo, į mažų dalykų dideles jūras“, – sakė ji. 

Pasak Gretos Gudelytės, jos apsakymų rinkinys gali būti traktuojamas ir kaip pasakos suaugusiems: „Savo kūrybą priskirčiau keistosios literatūros žanrui. Man asmeniškai ši knyga primena raganystės pokštą, pilną mitologinių pėdsakų, archajiško simbolizmo, šamaniškų receptų ir sapno logikos.“

Skelbdamos nugalėtojas abi konkurso komisijos išskyrė ir kitus jų prielankumą pelniusius kūrinius. Poezijos kategorijoje – Lilijos Rakovos, Eglės Elenos Murauskaitės ir Oresto Razumo rankraščiai, o prozos – Monikos Kavaliauskaitės ir Mariaus Lukošiaus.

Laureačių pirmąsias knygas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis rudenį.

Šį pavasarį sukanka 30 metų, kai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla rengia Pirmosios knygos konkursą. Apvalią sukaktį minintis Pirmosios knygos konkursas šįmet pažymėtas Lietuvos leidėjų asociacijos rengiamuose Knygos apdovanojimuose už talentų puoselėjimą.

2023 m. PK konkursui, kuriame dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla kvietė metų pradžioje, pateikti 36 poezijos ir 34 prozos rankraščiai. Juos anonimiškai, kaip įprasta, vertina Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos patvirtintos Poezijos ir Prozos komisijos. Poezijos rankraščius šiemet vertino poetai Marius Burokas (komisijos pirmininkas), Daiva Čepauskaitė ir Ieva Toleikytė, prozos – rašytojai Alvydas Šlepikas (komisijos pirmininkas), Danutė Kalinauskaitė ir Agnė Žagrakalytė.

Šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureatai – poezijos rankraštį „Mikrosfera“ atsiuntusi Justina Žvirblytė ir prozos kūrinio „Nedetektyvai“ autorius Augminas Petronis, kurie sutiko duoti interviu. Jų pirmąsias knygas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis iki šių metų pabaigos.

– Papasakokite šiek tiek apie save būsimiems jūsų knygos skaitytojams.

Justina: Gimiau ir užaugau Panevėžio rajone, Šilų miestelyje, tarp daržų, šiltnamių, medžių ir paukščių. Vaikystėje labai mėgau piešti, rinkti akmenis, norėjau būti archeologe, rašytoja, dailininke, mokslininke ir viskuo, kuo tik įmanoma. Nors nuo pat vaikystės mėgau įvairiausius menus, niekada nesvarsčiau būti menininke „pilnu etatu“ – traukė tikslieji ir gamtos mokslai. Baigusi mokyklą atsikėliau į Vilnių, čia baigiau biofizikos bakalauro studijas, paskui molekulinės biologijos magistrą, o šiuo metu esu biochemijos doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja VU Biotechnologijos institute. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas yra mokslas – tai, be ko, bent kol kas, neįsivaizduoju savo gyvenimo. Be meno irgi nelabai – taip ir laviruoju, manau, šios sritys viena kitą papildo ir tik pagerina.

Augminas: Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri. Visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Mokyklą, muzikos mokyklą, universitetą lankiau ir pirmuosius darbus dirbau senamiestyje, su kuriuo irgi jaučiuosi susigyvenęs. Dabar dirbu LR Seime, kartu su žmona auginame dukrą.

– Kaip manote, ar skaitytojams geriau žinoti apie autorių? Ar domitės rašytojų asmenybėmis, biografijos faktais? Ar buvo Jūsų skaitymo istorijoje toks atvejis, kai apie autorių (-ę) ką nors sužinoję, pagalvojote: geriau to nežinoti?

Jei autorius viešai pasisakydamas tam tikrais vertybiniais klausimais pasirodo besąs, pavyzdžiui, netolerantiškas homofobas, seksistas ar koks plokščiažemininkas – ties tuo santykis ir baigiasi, sunku žvelgti į jo kūrybą nešališkai.

 

Justina:: Nežinau, ar skaitytojams būtina žinoti apie autorių – pati autorių biografijomis dažniausiai nesidomiu, bet šioks toks kontekstas leidžia geriau suprasti tam tikrus motyvus, simbolius, kartais net praturtina patį kūrinį. Yra taip buvę, bet nežinau, ar geriau nežinoti. Kas mane pažįsta, žino, kad esu gan kategoriškas žmogus. Sakykim, jei autorius viešai pasisakydamas tam tikrais vertybiniais klausimais pasirodo besąs, pavyzdžiui, netolerantiškas homofobas, seksistas ar koks plokščiažemininkas – ties tuo santykis ir baigiasi, sunku žvelgti į jo kūrybą nešališkai.

Augminas: Nemanau, kad būtina žinoti apie autorių – galbūt tai priklauso nuo to, kaip giliai ir artimai skaitytojas nori susipažinti su kūriniu. Tikrai kitaip skaityčiau Nabokovą, jei nieko nežinočiau apie jo pomėgį gaudyti drugelius ar svarbą, kurią jis teikė neįtikėtiniems pasikartojimams bei sutapimams.

Gana dažnai pasidomiu patikusių knygų autoriais. Vis išgirstu kokį literatūrologų kalvės atstovą skelbiant žinią apie autoriaus mirtį, bet stokoju tikėjimo šia keista religija.

O apie paskutinį klausimą – ne, niekada taip nėra buvę. Manau, kad geriau žinoti tiesą, net jei tai nemaloni tiesa. Atrodo, bent tikiuosi, kad kūrinių nemėgti veikiau esu linkęs dėl pačių kūrinių, o ne dėl autoriaus biografijos. Juk vertinant svarbiausia ne tai, kad rašytojas buvo, tarkim, komunistas, o tai, kad jo kūriniai yra tiesmuka propaganda, nykūs, tušti ir nuobodūs.

– Ką veikėte, kai užklupo gera žinia – kad laimėjote konkursą ir kad šiemet bus išleista Jūsų pirmoji knyga?

Justina: Intensyviai dirbau namuose, analizavau duomenis ir ruošiau pranešimą susitikimui su vieno projekto kolegomis.

Augminas: Kapsčiausi darže. Žmona man sušuko: „Tau skambina!“ – „Kas?“ – „Nežinau“. Gerai neatsimenu, gal suniurnėjau ką nors panašaus į „Ir ko čia vėl dabar kažkam reikia“. Tada atsiliepiau, sužinojau naujieną ir labai apsidžiaugiau.

– Apibūdinkite keliais sakiniais savo būsimą knygą.

Justina: Sunku kalbėti apie savo kūrybą, tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas atras vis kitų temų ir požiūrio kampų. Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais. Bendrai, sakyčiau, kad jie – apie vienokias ar kitokias sistemas, buvimą su jomis ir jų dalimi.

Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais.

 

Augminas: Ji atsirado iš sumanymo pažaisti su daugeliui detektyvinių istorijų būdinga struktūra. Aišku, čia galima lengvai nukeliauti prie kitos ir daug didesnės banalybės – klaidžiojimo tamsoje be išeities; paslapties, kurią personažai nesėkmingai bando atskleisti, kuri taip ir nepaaiškėja skaitytojui, ir taip neva atskleidžiama šiuolaikinio individo susvetimėjimo drama ar pan. Norėjau, kad abi šios galimybės būtų savotiškas fonas toms trumpoms istorijoms, bet kad skaitytojo už kiekvieno kampo lauktų kas nors netikėto.

– Kada parašėte savo pirmąjį tekstą? Ar jį tebesaugote?

Justina: Visad maniau, kad parašiau pirmąjį tekstą antroje klasėje, pamokos metu. Tada tiesiog atėjo suvokimas, kad galiu kažką imti ir parašyti, iš nieko – man tai pasirodė labai įdomu ir smagu, gal todėl ir rašau. Bet tvarkydama vaikystės reliktus, radau piešinį-eilėraštį apie rudenį, kuris skambėjo taip: Ruduo ruduo jau krinta / lapai pamažu / ruduo ruduo už lango / vis labiau tamsu / ruduo ruduo jau keltis /reike mums ankščiau./ Ir parašas, prie kurio nurodyta – „rašytoja“. Man buvo gal penkeri ar šešeri. Skaityti ir rašyti išmokau labai anksti, už tai esu dėkinga seserų žaidimams.

Augminas: Kai man buvo dvylika, su tėvais atostogavome Nidoje. Tada, prisiskaitęs Geraldo Durrello („Mano šeima ir kiti gyvūnai“), aprašiau gintarų gaudymą, kai šėlstančio entuziazmo apimtas tėvas tempia į krantą jūržoles, kurių kaugėse gintarų ieško nusikamavę vaikai. Mano šeimai ta nepikta satyra patiko. Istoriją užrašiau ant lapų, išplėštų iš tėčio užrašinės. Gaila, nežinau ar ji išliko.

– Kaip Jums atrodo, kodėl rašote? Kaip atėjo supratimas, kad jau laikas dalyvauti konkurse?

Justina: Nežinau, kodėl rašau, stengiuosi to nedaryti, nerašau specialiai. Dabar rašau tik tada, kai kažkas susidėlioja savaime ir neiškrenta iš galvos. Gal todėl esu itin neproduktyvi, per metus parašau vos kelis tekstus. Daug taisau, redaguoju ir „marinuoju“, didžioji dalis tekstų taip ir lieka taisymo stadijoje. Ir „Mikrovisatoje“ yra tekstų kurie man nelabai. O kad laikas dalyvauti konkurse, man jau keletą metų kartoja pažįstamos rašytojos ir rašytojai. Šiemet pagaliau prisiruošiau sudėlioti rankraštį ir buvau nustebinta sėkmės.

Augminas: Trečiame kurse perskaičiau Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“. Man ta knyga patiko, pagalvojau: „Oho, aš irgi norėčiau kaip nors taip“. Nusipirkau sąsiuvinį, į kurį iš pradžių rašiau trumpus eskizus, atsiminimų nuotrupas, kartais bandydavau nuodugniai aprašyti kokią nors patalpą ir t. t.

Studijų metais dirbau bernardinai.lt dienraštyje, rengdavau interviu, įvairias apžvalgas, kartais ir savo paties nuomonę sudėdavau į publicistinius tekstus. Tuometinė vyr. redaktorė Rosita Garškaitė labai kantriai su manimi dirbo, iš jos išmokau daug dalykų apie rašymą – kalbos valdymą, tai, kad svarbiausia galvoti apie skaitytoją, stengtis į tekstą pažiūrėti jo akimis. Juk tai galioja ir publicistikai, ir grožinei kūrybai.

Karantino metais įsidrąsinau trumpą apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“ – tame buvo truputis sportinio intereso: ar galiu? Ar „patempiu lygį“? Ir jį išspausdino! Rodos, kaip tik tada žmona pasiūlė pabandyti ką nors parengti „Pirmosios knygos“ konkursui. Taigi, pabandžiau.

Karantino metais įsidrąsinau trumpą apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“ – tame buvo truputis sportinio intereso: ar galiu? Ar „patempiu lygį“? Ir jį išspausdino!

 

– Ar Jūsų rankraštį skaitė artimieji, draugai? Ar sulaukėte kritiškų atsiliepimų ir apskritai – kaip reaguojate į kritiką?

Justina: Ne, artimieji ir draugai nepublikuotų mano tekstų paskaityti negauna, na nebent sužadėtinis kartais išgirsta šviežią tekstą. Rankraštį rodžiau būsimam redaktoriui, jo poetine nuojauta pasitikiu labiausiai ir kritikos labai laukiu, visad prašau nevynioti, sakyti tiesiai, jei blogai. Būna, kad prireikia paaiškinimo ar patikslinimo, būna, kad netinkamas žodis, viską išklausau ir dažniausiai atsižvelgiu.

Augminas: Taip, ne visada pasitikiu vien savo vertinimu, gana dažnai prašydavau ko nors kito permesti akimis mano kūrinį. Visada jaučiuosi labai dėkingas, kad žmonės skiria laiko mano rašiniams. „Nedetektyvų“ rankraštį daviau keletui bičiulių, keli iš jų perskaitė. Gavau ir pagyrimų, ir pastabų, kurios buvo ypač naudingos šlifuojant galutinį juodraščio variantą. Atrodo, priėmiau kritiką ramiai ir dėmesingai. Tiesa, niekas nesakė, kad apskritai visas sumanymas „nesąmonė“ – nežinau, kaip būčiau reagavęs.

Už kritiką, palaikymą ir juodraštyje sudėtus kablelius esu ypač dėkingas savo seseriai.

– Ką skaitote, kokie skaitiniai įkvepia? Kokia knyga ar kokio rašytojo kūryba Jums svarbi, gal net tapo savastim?

Justina: Šiuo metu grožinės literatūros beveik neskaitau. Negalėčiau pasakyti, kad konkretaus rašytojo kūryba tapo mano savastimi. Mėgstu visokius almanachus, rinkinius – susidomėti kokiu nors kūrėju užtenka ir vieno ar poros tekstų. Turbūt labiausiai nuskaitytas lentynoje 2012-ųjų Poezijos Pavasario almanachas. Paauglystėje patyriau tam tikras skaitymo bangas, stadijas, kai galvoje sukdavosi eilutės ar net ištisi eilėraščiai – iš pirmesnių buvo Gintaras Gutauskas, Mačernis, Gedgaudas, Marčėnas, Ališanka ir kiti. Neseniai teko pagyventi Paryžiuje, ten su manimi keliavo Gretos Ambrazaitės „Adela“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“. Visos trys labai patiko.

Augminas: Esu juokavęs, kad didžiausią įtaką mano rašymui yra padarę Andrius Užkalnis (kurį su dideliu susidomėjimu skaitydavau vėlyvojoje paauglystėje) ir Rasa Drazdauskienė (tarp kurios verstų knygų yra ir G. K. Chestertono „Ortodoksija“, ir Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“).

Vaikystėje ir paauglystėje skersai išilgai išbraidžiau herojišką J. R. R. Tolkieno pasaulį. Iki šiol retkarčiais vis pačiumpu ką nors iš jo laiškų, kokią nebaigtą poemą ar dar neskaitytą biografiją. Nemaža dalimi Tolkieno dėka vėliau susidomėjau tuo, ką galima pavadinti senąja literatūra (taip į vieną stalčių suguldant kūrinius, kuriuos mažai kas sieja, išskyrus tai, kad jie buvo parašyti ikimoderniais laikais) – savo malonumui perskaičiau „Nybelungų giesmę“, „Kalevalą“, „Eneidą“, „Iliadą“, šį bei tą iš skandinavų edų, Dantės, Šekspyro kūrinius ir pan. Žinoma, skaičiau tik lietuviškus ir angliškus vertimus, originalai man neįkandami. Be to, norint šiuos kūrinius suprasti giliai, reikia specialaus pasiruošimo ir išsilavinimo, kurio neturiu. Aišku, kartais skaitymo smagumui pakanka tiesiog siužeto ir įsigyventi į kūrinio atmosferą.

Jau minėjau Evelyną Waugh – perskaičiau viską, ką radau lietuviškai, tada skaičiau romanus angliškai, tada ėmiausi laiškų, dienoraščių, biografinių knygų ir visko, ką pavyko rasti internete. Man svarbus autorius ir G. K. Chestertonas, nors, manau, kad eseistika, o ne grožinė kūryba buvo didžioji jo literatūrinių raumenų stiprybė.

Pastaruoju metu išgyvenau savotišką Vladimiro Nabokovo „fazę“ – jau perskaičiau viską, ką pavyko rasti lietuviškai ir šį bei tą angliškai. Draugams gimtadienio proga vis įkišu „Pniną“, kuris, mano galva, yra fantastiškai gražus ir nuostabiai į lietuvių kalbą išverstas kūrinys.

Kelias pas skaitytoją

Knyga, kaip pastebi jos vertėjas į lietuvių kalbą, buvęs žurnalistas Kazys Uscila, dienos šviesą išvydo Paryžiuje 1985 m. Ji išėjo kaip garsaus publicisto, leidėjo, visuomenės veikėjo, lenkų kalba Prancūzijos sostinėje ėjusio mėnraščio „Kultura“ steigėjo ir redaktoriaus Jerzy Giedroyco (beje, lietuviškų šaknų asmenybės), leistos knygų serijos „Biblioteka „Kultury“ 408-asis tomas. Dabar ši knyga tapo prieinama ir mūsų skaitytojui – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido ją išverstą į lietuvių kalbą.

Knygos kelias pas Lietuvos skaitytoją, anot vertėjo, nebuvo rožėmis klotas. Įtikinti potencialų leidėją, kad knyga verta Lietuvos skaitytojo dėmesio, taigi ją reikia versti, pavyko daugiau negu prieš penkerius metus. Tačiau su išlyga – leidyklos vadovai pasakė: leisime knygą tik tokiu atveju, jeigu jos vertimą ir leidimą finansiškai parems Lietuvos kultūros taryba arba kitos mūsų šalies arba Lenkijos institucijos. Kelerius metus nepavyko tai išrūpinti, o kai pasisekė ir knyga buvo išversta, net ir suredaguota, iškilo problemų dėl autorinių teisių: Č.Milošo palikuonių teises ginanti agentūra, žinoma, sutarusi su teisių paveldėtojais, nutarė riboti potencialių leidėjų ratą. T. y. išversti užsakiusiam, finansinę paramą vertimui užsitikrinusiam leidėjui nepardavė autorinių teisių. Tad teko nemažai laužyti galvą, ieškoti išeities, kad atliktas darbas, sunkiai iškovota finansinė parama nenueitų niekais.

Galų gale buvo rasta racionali išeitis: paruoštą leidimui knygą perpirko ją leisti iš Č.Milošo palikuonių teisę įgijusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kuri, žinoma, įdėjusi nemažai pastangų, patobulinusi parengtą tekstą, išleido šį veikalą.

Misija – poezija

Anot K.Uscilos, versti šį rinkinį, kaip ir visus Č.Milošo kūrinius, misija buvo ne iš lengvųjų. Visa garsiojo literato kūryba, eilėraščiai, poemos, o ypač jo proza, prisodrinta prasmės ir svaraus turinio, pasižymi itin aukštu intelektualiniu lygiu, filosofiniu požiūriu į pasaulio reiškinius, literatūrą, žmones.

Ypač nelengvi vertėjui buvo poeto literatūrologijos srities pamąstymai, tokių literatūros pasaulio autoritetų, kaip Jeanas-Paulis Sartre'as, Dwightas Macdonaldas, Emanuelis Swedenborgas, Stanisławas Vincenzas, Levas Šestovas ir Fiodoras Dostojevskis filosofines pažiūras ir kūrybą nagrinėjantys straipsniai. Pastarieji tekstai parengti paskaitų universitete pagrindu, tad nelabai suklysime pavadinę jas profesoriaus lygio monografijomis.

Kiekvienas mūsų, kuris yra skaitęs Č.Milošo kūrinių arba jį pažino iš kitų šaltinių, išgirdęs jo pavardę pirmiausia pagalvoja, kad kūrėjas yra poetas. Ir neklysta. Lietuvoje, Šeteniuose, netoli Kėdainių gimęs ir augęs, Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje mokęsis ir Vilniaus universitete teisę studijavęs vienas garsiausių lenkų poetų, eseistas, literatūros vertėjas, be abejo, pirmiausia buvo poetas. Būtent jo poezija lėmė, kad buvo pagerbtas Nobelio literatūros premija. Č.Milošas ir pats teigė, kad jo misija – poezija, kad negalįs leisti sau prabangos švaistyti laiką straipsnių, recenzijų ir kitokio, ypač smulkesnio, žanro kūriniams rašyti.

K.Uscila, išvertęs į lietuvių kalbą didelį, trijų solidžių tomų Č.Milošo ir J.Giedroyco laiškų rinkinį (išleistas 2010–2017 m.), tad yra gerai įsigilinęs į poeto santykį su kūryba. Anot vertėjo, pasitaikydavo, kad mėnraščio „Kultura“ redaktoriaus paprašytas parašyti žurnalui esė ar straipsnį, pakomentuoti, įvertinti svarbų politinį įvykį, parašyti knygos recenziją, Č.Milošas kartais prašymą įvykdydavo, bet neretai atkirsdavo: poezija esanti jo misija, jis nesąs nei politikas, nei visuomenės veikėjas, nei juo labiau žurnalistas.

Ypatingas ryšys

Č.Milošo ir J.Giedroyco santykių, bendradarbiavimo, visų pirma literatūros, leidybos srityje, istorija verta atskiros studijos. Tai buvo dvi didžios asmenybės, viena kitai reikalingos, viena nuo kitos priklausomos: Č.Milošas turėjo leidėją, kuris spausdino žurnale jo eilėraščius, poemas, kitus kūrinius, vėliau leido jo knygas, savo ruožtu J.Giedroycui Č.Milošas buvo autorius, apie kokį galėjo svajoti bet kuris leidinys.

Kai 1951 m. Č.Milošas, jau būdamas žinomas poetas, turėjęs Lenkijoje didelį jam ištikimų skaitytojų ratą, bet tarnavęs komunistinės Lenkijos diplomatinėje tarnyboje, ryžosi likti Vakaruose – kaip tada buvo sakoma, pasirinko laisvę – būtent J.Giedroycas juo pasirūpino.

Č. Milošas, jau būdamas žinomas poetas, turėjęs Lenkijoje didelį jam ištikimų skaitytojų ratą, bet tarnavęs komunistinės Lenkijos diplomatinėje tarnyboje, ryžosi likti Vakaruose.

Leidėjas priglaudė poetą Paryžiuje, savo mėnraščio „Kultura“ namuose, pagelbėjo skaitytojų netekusiam kūrėjui (Lenkijoje cenzūra uždraudė ne tik spausdinti Č.Milošo kūrinius, bet ir minėti jo vardą, nebent tik jį koneveikiant, šmeižiant), atsidūrusiam toli nuo šeimos (žmona ir abu sūnūs gyveno JAV, poetas kelerius metus negavo vizos pas juos važiuoti), išgyventi sunkiausius metus. J.Giedroycas ragino Č.Milošą rašyti, spausdino, žinoma, jo poeziją, knygas, bet ir tokius tekstus, kokių reikėjo J.Giedroyco žurnalui.

Pro šimtmečio ūką

Per savo ilgo kūrybinio gyvenimo metus Č.Milošas spausdino savo esė, straipsnius, kitokius panašius kūrinius ne tik mėnraštyje „Kultura“, bet ir kitose šalyse ir leidiniuose, kai kuriuos net parašė užsienio kalbomis, paskui pats arba kiti vertėjai išvertė juos į lenkų kalbą. Taigi ši knyga – būtent tokių publikacijų rinkinys.

Kalbėti apie knygos turinį, jos vertėjo K.Uscilos nuomone, kai ji pasiekiama knygynuose, reikia manyti, ir bibliotekose, nelabai prasmingas užsiėmimas. Geriau paimti ją į rankas, perskaityti, jei ne visą, tai bent kai kurias jos dalis, lengvesnes, suprantamesnes.

Gal verta pradėti nuo knygos pavadinimo: „Pradedant nuo mano gatvių“. Tos Č.Milošo gatvės, kurias jis pripažino kaip „mano“, įsitikiname nuo pat pirmų puslapių, buvo Vilniaus gatvės – pirmas knygos skyrius pavadintas „Vilnius“, o jį pradeda esė „Vilniaus gatvių vardynas“. Kūrinyje, kurį Č.Milošas, tada jau Berklio universiteto profesorius, parašė 1978 m., jis atgaivina savo vaikystės, jaunystės metų Lietuvos sostinę. Skaitytojas kartu su juo gali pavaikščioti tarpukario, t. y. apie 100 metų senumo, Katedros aikšte, Pakalnės, Liejyklos, Arsenalo, Antakalnio ir kitomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo būsimasis poetas, jo akimis pamatyti žmones, su kuriais jis mokėsi, studijavo, keliavo studentiškame Valkatų klube, skaitė eiles, diskutavo su bičiuliais apie jas, steigė laikraštį „Żagary“ („Žagarai“). Perskaityti šį skyrių, K.Uscilos žodžiais, yra beveik tas pats, kas per 100 metų ūką pamatyti XX a. pradžios Vilnių ir vilniečius.

Dviejų tautų santykių tema

Itin vertas dėmesio tame pačiame skyriuje išspausdintas Č.Milošo laiškas Tomui Venclovai: „Du poetai – pirmas lietuvių, antras – lenkų, augo tame pačiame mieste. Tokia dingstis gal pakankama juodviem pakalbėti apie savo miestą ir net viešai. Tiesą sakant, miestas, kurį aš pažinojau, priklausė Lenkijai, vadinosi Wilno. Jo mokyklos ir universitetai vartojo lenkų kalbą, o tavo, Tomai, miestas buvo Lietuvos TSR sostinė, vadinosi Vilniumi, mokyklą ir universitetą baigei kitoje epochoje, po Antrojo pasaulinio karo. Visgi tas pats miestas, jo architektūra, jo kraštovaizdis, jo dangus suformavo mus abu.“

Skaitytojas kartu su juo gali pavaikščioti tarpukario, t. y. apie 100 metų senumo, Katedros aikšte, Pakalnės, Liejyklos, Arsenalo, Antakalnio ir kitomis gatvėmis.

Lenkų poeto laiškas, kaip jis pats išsireiškė, taip pat buvo dingstis pakalbėti apie lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. Č.Milošas reiškė viltį, kad jie klostysis geresni, negu buvo praeityje, kad dvi kaimyninės šalys ras bendrą kalbą ir tarpusavio supratimą. „Ir tu, ir aš norime, kad lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai susiklostytų kitaip negu praeityje. Dvi tautos praeityje turi baisios patirties, jos buvo užkariautos, pažemintos, sutryptos. Bet naujosios kartos kalbėsis tarpusavyje kitaip, negu tai vyko prieškario metais. Tačiau privalome atsižvelgti į inercijos jėgą ir tai, kad ideologinėje tuštumoje, kuri susidarė, nacionalizmas Lenkijoje ir Lietuvoje dar ne kartą grįš į pramintas vėžes...“ – vylėsi ir pranašavo poetas.

Iš Lietuvos vidurio kilusį, bet lenkų šeimoje augusį, lenkų kalba mokslus krimtusį ir lenkų literatūrą, Lenkiją visame pasaulyje garsinusį poetą jaudino kartais sudėtingi buvę, iš dalies tokie ir išlikę lietuvių ir lenkų santykiai Lietuvoje, ypač Vilniuje.

Tai skaudžiai paveikė ir Č.Milošą. „Lietuvių emigrantų spaudoje aš buvau puolamas už tai, kad nors Oskaro Milašiaus giminaitis, esu lenkas, ne lietuvis. O iš lenkų pusės ne sykį susidurdavau su įtarimais, neva kažkas su tuo mano lenkiškumu ne taip. Ir tenka pripažinti, kad tiesos šešėlio čia būta...“

Darbų analizė ir portretai

Sudėtingesnis, skaitytojui sunkiau įkandamas gali būti antras knygos skyrius „Senieji avangardai“ – straipsniai apie tarpukario dešimtmečių ir pirmų pokario metų literatūrą, jos sroves ir tendencijas. Čia Č.Milošas nagrinėja filosofo Stanislovo Ignaco Witkiewicziaus pažiūras į estetiką, meną, filosofiją, poeziją.

Pažymėtina šio skyriaus medžiaga yra ir pokalbis apie poeziją su lietuvių kilmės lenkų rašytoju Vitoldu Gombrovičiumi. Skyriuje taip pat kalbama apie poetą Juzefą Čechovičių, literatą S.Vincenzą, prancūzų literatą J.-P.Sartr'eą, rusų literatūros autoritetus L.Šestovą, F.Dostojevskį.

Trečias knygos skyrius pavadintas „Portretai“. Jame autorius pateikia, galima taip išsireikšti, poeto plunksna sukurtus paveikslus žmonių, su kuriais bendravo, draugavo, bendradarbiavo: poetų Teodoro Bujnickio, Juzefo Čechovičiaus, publicisto S.Vincenzo, rusų filosofo ir eseisto L.Šestovo ir kitų.

Su ypatinga šiluma Č.Milošas nutapė savo jaunystės metų bičiulio, tragiško likimo poeto T.Bujnickio, kurį, galima sakyti, sutraiškė XX a. pradžios istorinių įvykių girnos, portretą. „Jo pavardė nepaliks pėdsako lenkų literatūros istorijoje; tai aš turiu galią ištraukti jį iš užmaršties, šito nesitikėjau tada, kai artinausi prie jo su meile ir pagarba. Vieni ar kiti dėl trumpalaikių politinių tikslų gal dar gali apie jį rašyti, pristatydami jį kaip kankinį ar išdaviką. Bet jų uždėta kaukė turės mažai bendra su jo veidu“, – pradėjo kalbą apie skaudžiausią, absurdiškiausią atvejį, kai būtent saviškiai fiziškai sunaikino, t. y. nužudė jauną, talentingą poetą.

Beje, šis labai nuoširdus, jausmingas pasakojimas apie jaunystės bičiulį taip pat tapo Č.Milošui dingstimi atspindėti, kuo gyveno tarpukario vilniečiai, ypač jaunimas, papasakoti apie Vilniaus gimnazijas, moksleivių organizacijas, Vilniaus universitetą, jame veikusias studentų korporacijas, klubus, ypač Intelektualų klubą, vadinamąjį studentų Valkatų klubą.

Vertėjo K.Uscilos nuomone, ypač dėmesio verta šiame rašinyje atspindėta Originalios kūrybos sekcijos veikla, jaunųjų kūrėjų, taip pat ir paties Č.Milošo, literatūriniai debiutai, laikraštėlio „Żagary“ steigimas, prie šio leidinio susibūrusių jaunų literatų veiklos virsmas žagarininkų literatūrine srove.

Perspektyva: K. Uscila viliasi, kad garsiojo rašytojo literatūrinis palikimas bus aktyviau verčiamas į lietuvių kalbą. / V. Braziūno nuotr.

Reikšmingi tekstai

Ketvirtą knygos skyrių, pavadintą „Atsisveikinimai“, sudaro paties Č.Milošo iniciatyva arba J.Giedroycui primygtinai prašant ir jo mėnraštyje „Kultura“ išspausdinti nekrologai, kuriuose autorius šiltai prisimena išėjusius jam brangius žmones – rašytoją Witoldą Gombrowiczių, kunigą Józefą Sadziką, daugiametį mėnraščio „Kulturą“ bendradarbį Zygmuntą Hertzą, buvusį Vilniaus, vėliau JAV universitetų profesorių Viktorą Sukiennickį ir kt.

Knygą baigia Č.Milošo kalbos, pavyzdžiui, pasakyta Švedijos karališkojoje akademijoje 1980 m., kai jam buvo įteikta Nobelio literatūros premija, taip pat skaityta Liublino katalikiškajame universitete 1981 m., kai poetui buvo suteiktos šios aukštosios mokyklos garbės daktaro regalijos, kelios kitos.

Pasak K.Uscilos, maždaug per 70 literatūrinės veiklos metų Č.Milošas sukūrė išties daug poezijos ir prozos kūrinių. „Drįstu manyti, kad nemaža jų dalis dar neišversta į lietuvių kalbą, taigi poeto gimtosios šalies skaitytojams lieka neprieinama. „Pradedant nuo mano gatvių“ bent viena pozicija padidina lietuviams pasiekiamų Č.Milošo knygų sąrašėlį“, – sako pašnekovas.

Prasminga: Č. Milošo esė rinkinį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Antakalnis

Ištrauka iš Czesław Miłosz "Pradedant nuo mano gatvių" (vertė Kazys Uscila, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.)

Pirmiausia buvo einama pro prieplauką. Geležiniai turėklai išilgai šaligatvio praeivių prisilietimų išpoliruoti iki blizgesio, į juos tik atsiremi ar ant jų atsisėdi ir žiūri. Tik kai dabar sakau, kas tada ten buvo matoma, privalau įspėti, kad esu ten tuo pat metu ir nedidelis berniukas, ir paauglys, ir jau suaugęs jaunas žmogus, taigi daug žiūrėjimo metų susitraukia į vieną akimirką. O ten visų pirma buvo pamatomas laivas – besiruošiantis išplaukti: tilteliu ant denio kylantys žmonės prisidengia ausis, kai laivas sušvilpia kartą ir kitą, Juziukas šūkaudamas ant Antuko ar Antukas ant Juziuko atkabina lynus; arba laivas artėja, dar toli, kai pirmiausia matyti tik jo ratų mirgėjimas. Laivai vadinosi „Kurier“ ir galbūt „Express“ (nors nesu tikras), paskui atsirado trečias, „Śmigły“, ištaigingas, su tikru deniu. Daug priklausydavo nuo to, į kurį pavykdavo patekti per mokyklines išvykas į Verkius. Plaukdavo aukštyn upe, iki Verkių ir net toliau, iki Nemenčinės, bet niekada žemyn upe. O dar valčių, dažytų įvairiaspalvėmis juostomis išilgai, nuo truputį pakelto pirmagalio iki galo, prieplauka. Valtininkas susodindavo penkis, šešis žmones ir perkeldavo į kitą pusę, į Piromonto priemiestį, tiesiog ilgu, irgi dažytu irklu remdamasis į upės dugną, nebent vanduo pavasarį ar vėlų rudenį būdavo patvinęs. Taip pat buvo matyti pasroviui plaukiantys sieliai, ilgos vilkstinės plukdomų rąstų, daugiausia pušų, su palapine ir laužu ant paskutinio gelnio, čia buvo ir didžiulis, ilgas ir sunkus vairo irklas. Šiek tiek žemiau, už Žaliojo tilto, priešais Šventojo Jokūbo bažnyčią, buvo lentpjūvės, ten sieliai sustodavo, kartais jie net visą Nerį užklodavo.

Buvau matęs ir didesnių laivų, bet ne Neryje, o Nemune, kai lankiausi Kaune. Jie buvo jau beveik kaip iliustracijos iš kelionių knygų, su dėžėmis ir statinėmis užkrautais deniais, kartais ten stovėdavo karvės ir arkliai. Plaukiodavo toli, net iki Jurbarko. Tas, kuriuo plaukiau, tiesa, nebuvo didelis, nes Nemunu įveikdavo tik dalį savo kelio, iki Nevėžio žiočių, paskui ta upe iki Babtų miestelio. Nevėžis yra gana gilus, bet labai siauras ir vingiuotas, laivybai tinkamas būtent tik ten, ne aukščiau. Tenykščius laivus kažkodėl laikiau valdiškais, kaip paštą, ir mane stebino tai, kad jų darbininkai tarpusavyje kalbasi lygiai tokia pat lenkų kalba kaip ir „Śmigły“ ar „Kurier“ įgulų nariai.

Į Antakalnį visada buvo einama pro prieplauką, todėl čia apie ją kalbu. Toliau buvo tiltas ar veikiau tiltelis per Vilnią toje vietoje, kur ji įteka į Nerį. O pats Antakalnis tai pirmiausia ilgos, tik iš dalies užstatytos gatvės nuobodulys, kojų raumenų atmintis apie erdvę „tarp“: tarp Neries kairėje pusėje ir kalvų dešinėje. Tik Pilies kalno šlaitas kampe tarp Neries ir Vilnios buvo vešliai žalias lapuočių miško žaluma. Trijų Kryžių kalnas ir kiti – tai smėlėti skardžiai, kur ne kur apaugę pušimis. Ne kartą ten kopdavome, nes ten tuščia ir atsiveria vaizdas, bet apskritai tai buvo pernelyg vėjų perpučiama „pagairė“, tad šiek tiek įdomesnis buvo toliau esantis kalvotas Antakalnis, į šalį nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Barokines tos bažnyčios figūras gerai pažinojau iš nuotraukų, ir net iš Vidurio Lietuvos pašto ženklų, bet apsilankęs bažnyčios viduje jusdavai nusivylimą: aibė gipso baltume pasimetančių detalių, jos tokios smulkios, kad kaip reikiant išryškintų nebent žiūronai. Už bažnyčios prasidėdavo vingiuoti miško keliai su vėžėmis smėlyje, vadinami gatvėmis: Saulės, Pavasario, Miško ir t. t., šiek tiek tankmėje pasislėpusių medinių namų, panašesnių į vasarnamius nei į vilas. Viename jų gyveno mano mokyklos draugas ir mano šėlsmų gamtoje sąjungininkas, Leopoldas Pacas-Pomarnackis*, flegmatiškas vyresnis ponas su pilveliu, keturiolikos metų amžiaus, mane žavėjo jo retų ornitologinių knygų ir paukščių iškamšų kolekcija. Vienturtis, gana senų, kaip man atrodo, tėvų sūnus, turėjo savo šautuvų. Išvyka kartu su juo į kaimą pas Nowickį, kitą draugą, kurio veidą prisimenu, bet neprisimenu vardo, išlieka man kažkokia išimtinai paslaptinga, kankinančia tamsa, iš kurios vos išnyra koks fragmentas ir tuojau pat išnyksta. Tai buvo per Visų Šventųjų šventę kažkur pietiniame Rūdninkų girios pakraštyje, išlipome, atrodo, Stasylų stotelėje, už Jašiūnų. Sušalęs gruodas, raudonai melsvi saulėlydžiai ir saulėtekiai, šerkšnas, kaimas, auštant kepami blynai, kalbos baltarusių kalba, medžioklė ir mes vieni name, kuris, manau, buvo kažkokio dvaro likučiai. Mes keturiese, mat dar yra mergina, kažkurios Vilniaus gimnazijos ar amatų mokyklos mokinė, jos juodos akys, blyškumas, gerklinis juokas (nors visai nematau jos veido) ir kartais, man su Pacu tai buvo visiškai nė motais, tarp jos ir Nowickio vykdavo kažkokios niūrios erotinės avantiūros, išskiriančios iš jų bendrijos mane, jauniklį. Tais pačiais mokslo metais, pavasariop, ją rado negyvą Vingio parke, vokiečių karių kapinėse, nežinia, ar tai buvo savižudybė, nuodai ar revolveris, bet su Nowickiu tai nebuvo siejama.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje takeliai vedė į slidinėjimo vietas. Visa neužstatyta aukštuma, miesto planuose vadinta Antakalnio šilu ir Altarija, plytėjo net iki Užupio ir Belmonto pakraščių, nuokalnės daugiausia buvo neilgos ir stačios lyg nuo krosnies. Aš slidinėjau kaip karvė, bet trumpą laiką, pradėjęs studijuoti universitete ir dalyvauti Valkatų klubo* veikloje, atkakliai. Bičiulystės su Robespierre’u* laikotarpis, tada jis eidavo slidinėti su raudonais flaneliniais marškiniais, taigi Antakalnio kalvų sniegas ir tie marškiniai man yra sulipę į vieną vaizdą. O pats Antakalnio pakraštys, ten, kur baigėsi miestas ir prasidėjo Nemenčinės plentas, man yra atmintinas, nes ten dar vaikystėje mačiau 1920 metų atsitraukimo paniką.

Aukščiau Verkių Neris, beveik visai nelankoma iškylautojų, tebebuvo beveik nepaliesta vadinamosios civilizacijos. Išsaugojau ją atmintyje iš plaukimo nuo Želmenos upės žiočių.

Tačiau Antakalnis mano atmintyje – ne tiek gatvės, kuriomis vaikštoma, bet pakrantė, pro kurią važiuojama: tuojau už Vilnelės tiltelio buvo irklavimo klubai, be kitų, AZS [Akademicki Związek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga – vert. past.), nuo jo tiltelio pajudėdavome baidarėmis arba kanojomis. Neris yra srauni upė ir uoliai irkluojant judėti palei Antakalnio krantą įmanoma tik gana lėtai. Priešais AZS, kitoje Neries pusėje, stovėjo [Zbigniewo] Pronaszkos [Adomas] Mickiewiczius, ta didžiulė kubistinė statinė, ten išginta miesto tėvų, kurie galgi buvo teisūs nenorėdami pastatyti jos miesto viduryje, tarp senovės akmenų. Nuo ten visai netoli ir pirmas paplūdimio smėlis: Tuskulėnai. Labiau mėgstami buvo esantys toliau, todėl šiame paplūdimyje buvau tik kartą, dar baigdamas mokyklą, pabėgęs iš pamokų. Būna, kad kokia nors viena gyvenimo valanda, nors be aiškių priežasčių, išlieka atmintyje su visomis ryškiomis smulkmenomis, tad matyte matau šalia manęs gulinčius nuogalius. Vienas iš jų yra būsimasis inžinierius elektrikas ir Royal Air Force karininkas Stasius*. Po sunkiai suskaičiuojamos daugybės metų, 1967-aisiais, vasarojome su juo Kalifornijos Sieros apylinkėse, prie didelio Erelio ežero [Eagle Lake], ir kai vos nubudę eidavome iš palapinės tiesiai į vandenį arba plaukiodavome baidare išilgai laukinių miškingų krantų, neatrodėme taip, kaip Tuskulėnuose, nors įžvelgti, kaip pasikeitė mūsų kūnai, nelabai galėjau, na, nebent jo ližės formos rusiškai carinė barzda pradėjo žilti.

Vietovių prie Neries pavadinimuose galima aptikti vietinių ir svetimšalių žodžių samplaikų. Tuskulėnai, kaip spėju, taip pavadinti apsišvietusių lotynų literatūros skaitytojų, įžvelgusių toje nuošalioje vietoje panašumų į Tusculum, pasiturinčiųjų romėnų vasarvietę. Valakampiai jau mažiau įmantrūs. Trinapolis, iš esmės tik balta bažnyčia virš skardžio – tai ženklas irkluotojams, kad galima atsikvėpti, nes jau įveikta smarkiausia srovė, liepia galvoti apie Trinitas, tad yra panašios kilmės kaip netoli nuo čia plytinti Kalvarija. Nuostabūs miškingi Verkiai primena vokiečių Werk, bet, anot legendos, pavadinimas kilęs nuo verkiančių erelio jauniklių – nuo lietuviško žodžio verkti.

Neris išilgai Antakalnio ir net iki Verkių buvo mūsų miesto freeway, kaip tai išmokau sakyti daug vėliau, pakeisdamas grynai lenkišką žodį a u t o s t r a d a. Nors mieliau sakyčiau: vieškelis. Tad šiuo vieškeliu sekmadienį pajudėdavo iškylauti Vilniaus liaudis, tie čiabuviai, gyvenantys čia karta po kartos, nei bajoriški, nei darbininkiški, tik miesčioniški, taigi visų pirma užsiimantys amatais. Laivu arba valtimi su šeima: marškiniai, petnešos, pasikeitimai prie irklų, spalvotos moterų suknelės ir stiklainis agurkų užkandai. Kita pramoga žmonėms buvo pirtys. Savaitės pabaigoje ten buvo girdima įvairiausių „tuteišos“ kalbos ypatybių, jos būtų buvusios tikras lobis lingvistams, tik kažin, ar lingvistai kada nors lankosi viešose pirtyse.

Aukščiau Verkių Neris, beveik visai nelankoma iškylautojų, tebebuvo beveik nepaliesta vadinamosios civilizacijos. Išsaugojau ją atmintyje iš plaukimo nuo Žeimenos upės žiočių. Visiška tyla, tik vandens pliuškenimas į bortą, saulėje ryškus urvinių kregždžių išakytas smėlėtų skardžių baltumas, pakibusios pušų šaknys. Kartais ilgas sielis su laužo dūmeliu. Esama ypatingo didingumo lėtame sielio posūkyje upės vingyje. Vairo irklas priekyje, vairo irklas gale, dažnai stumiamas dviejų žmonių, vyro ir moters, ilga virtinė sielių, palengva persikeliančių ant kitos srovės. Retkarčiais kažkokia žvejo valtelė, tolstanti pakrantėje, kartais baidarėje nuogas vaikinas, tikriausiai kažkur ten leidžiantis savo vasaros atostogas ir nežinantis apie velniškas Istorijos jau spendžiamas jam žabangas.

Vasarą Neris priešais Antakalnį nusekdavo, kartais galima buvo keliauti porą kilometrų pačiu jos viduriu, truputį paplaukiant, dažniausiai siekiant dugną. Nerį sieju su Antakalniu todėl, kad lentpjūvės už Žaliojo tilto jau reiškė jos kaip vieškelio galą. Toliau upė sruvo uždarytos lietuviškos sienos link, be to, gal nebuvo tinkama laivybai, turint omenyje, kad bent vienoje vietoje buvo sunkiai įveikiamų verpetų ir slenksčių. Miesto, ypač Žvėryno ligoninių, nuotekos atgrasydavo maudytis ir prie Žvėryno, ir kitoje pusėje, Vingio parke. Iškylos žemyn buvo susijusios su sunkiu grįžimu prieš srovę ir todėl buvo retos. Į Bratniako stovyklą, Legaciškes, prie pat Lietuvos sienos, buvo važinėjama traukiniu.

Savo kūrybos kelią pradėjęs kaip eilėraščių ir poemų autorius, vėliau pasuko į prozą. I.Buninas yra pirmasis rusų rašytojas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. Be to, ir pirmasis šios premijos laureatas egzilas, nes nuo XX a. antrojo dešimtmečio gyveno ir kūrė įvairiose Vakarų Europos valstybėse. Savo apdovanojimo kalboje jis pabrėžė, kad Nobelio premija jam – tokia dovana, kuria jis dalijasi su visais XX a. pirmosios pusės Rusijos emigrantais.

Autorius eilėraščiais siekia tiesiog fiksuoti gamtą ir tuo yra artimas to paties laikotarpio Prancūzijos dailei, ryškiausiems realizmo krypties tapytojams.

Šiame komentare rūpi atkreipti dėmesį į I.Buniną kaip poetą, o ne romanų, apysakų, apsakymų autorių, nes rašiusių realistinę prozą amžių sandūros laikais Rusijoje buvo ne vienas, o štai eilėraščius ir poemas realizmo paradigmos ribose kūrė tikrai nedaugelis. I.Bunino poetinė kūryba yra nenukreipta į visuomenę, jos reiškinių kritiką (ši ypatybė labiau būdinga prozai).

Autorius eilėraščiais siekia tiesiog fiksuoti gamtą ir tuo yra artimas to paties laikotarpio Prancūzijos dailei, ryškiausiems realizmo krypties tapytojams. I.Buninas kuria ne psichologizmą, o beveik mokslinio stebėjimo pripildytą vaizdų seką. Dominuoja metonimijos ir labai pabrėžtinai vengiama metaforų, nes šios ir poetą, ir jo skaitytoją neretai kreipia į euforiją ar disforiją. Euforiniu atveju patiriamas džiaugsmas, pasitenkinimas tuo, kas vyksta eilėraštyje, o disforiniu atveju dominuoja melancholija ir liūdesys. I.Buninas savo poetine kūryba brėžia aiškią emocinės pusiausvyros, vengiančios kraštutinumų, liniją.

Aptariamo autoriaus poema "Lapkritys" – tipinis rusų realizmo pavyzdys, kai pradedama kalbėti apie pavasarį, pereinama prie vasaros prisiminimų ir baigiama lapų kritimu, kuris reiškia rudenį ir netrukus ateisiančią žiemą. Visoje poemoje nėra nė vienos eilutės, kurioje kalbantysis subjektas prabiltų apie save, jis, Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, yra "tik tyra, reginti akis". Galėtų atrodyti, kad toks nesuinteresuotumas kreipia ir subjektą, ir skaitytoją grynųjų estetinių patirčių link – kai grožimasi formomis, vaizdais, spalvomis ir judesiu. Vis dėlto poemoje "Lapkritys" I.Buninas lieka realistu, nepasiduodamas estetizmo traukai, nes estetinis žvilgsnis reikalauja tam tikro statiškumo, forma turi būti fiksuota, negali vykti siužetas. Šiuo atžvilgiu poemoje matomos I.Bunino kaip prozininko talento užuomazgos. "Lapkrityje" gamtos objektai veikia vienas kitą ir metų laikai yra ne vien chronologinė slinktis, bet ir ją užpildantys įvykiai. Skaitytojo paprastai kaip negyvoji gamta suvokiami objektai poemoje tampa vitališki ir judrūs. "Lapkritys" – vienas žymiausių ir ryškiausių I.Bunino poetinio palikimo kūrinių, mokyklose ir universitetuose nagrinėjamas ir šiandien.

Atsako į mūsų naivius klausimus, kodėl S.Geda nebuvo pasiūlytas gauti šį apdovanojimą – už panašius pasiekimus rusas buvo premijuotas dar prieš daugiau nei pusšimtį metų.

Lietuvių poezijos raidos kontekste, lyginant I.Bunino kūrybą su XX a. pradžios mūsų autorių kūryba, aiškėja, kad I.Buninas ir realistinės rusų poezijos tradicija mums yra gana svetimi – šio poetinio mąstymo lietuvių poetai beveik ir neišplėtojo. Gal tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir vėliau, kai į literatūrą atėjo Sigitas Geda ir Almantas Kalanavičius, galėtume kalbėti apie chtoniškąjį žmogų ir jo santykį su gamta. Čia lietuvių poetai realizmo keliu nueina taip toli, kad priartėja prie poetinio maginio realizmo. Kai I.Buninas kūrė Rusijoje ir Vakarų Europoje, mūsų šalyje vyravo neoromantizmas, pabrėžęs būtent emocinį žmogaus pradą ir jo diktuojamą santykį su gamta, arba futurizmas, kuris natūralųjį pasaulį iš principo neigė.

Taigi, kalbant apie I.Buniną ir realistinę poeziją, atrodo, kad kaimyninės tautos nuėjo skirtingais keliais. Rusų poeto kūryba tiesioginę ir netiesioginę įtaką mums padarė gerokai vėliau nei tada, kai buvo parašyta. Štai poetas Aidas Marčėnas eilėraštyje "Įtakos" pasako, kad jį veikė "jaunas buninas". I.Bunino įvertinimas Nobelio premija iš dalies atsako į mūsų naivius klausimus, kodėl S.Geda nebuvo pasiūlytas gauti šį apdovanojimą – už panašius pasiekimus rusas buvo premijuotas dar prieš daugiau nei pusšimtį metų. Panaši padėtis klostėsi ir galvojant apie egzodo kūrybą – rusai nuo pat XX a. pradžios jau turėjo emigrantų rašytojų. Lietuviai egzilio kūrybinį epogėjų pasiekė tik amžiaus viduryje, į Vakarus pasitraukę dėl pasaulinio karo. Kita vertus, rusų egzodo kūryba yra gana išsklaidyta laike, o lietuviai emigracijoje patyrė labai stiprų literatūrinį proveržį.

Sumuojant XX a. realistinio poetinio mąstymo lyginimą, šiandien galima sakyti, kad rusai sukūrė daug mažiau emocijas veikiančios poezijos, nei lietuviai. Mūsų poezijos raidos XX a. kelias prasidėjo nuo lyrikos ir išsivystė į stiprią, daugiašakę ir kartu realistinę kūrybą. Rusų realistinę poeziją keitė politiškai angažuoti eiliuoti tekstai ir pasaulio įtakas sugėrusi išeivijos ir disidentų kūrėjų šaka.

Mąstydami apie šiandienos lietuvių literatūrinę ir kultūrinę galvoseną rusų poetinio realizmo kontekste, galime daryti prielaidą, kad gamtinis realizmas ir I.Bunino kūryba turi didelių perspektyvų. Tokį teiginį patvirtintų gamtininko Henriko Gudavičiaus dienoraščio "Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus" populiarumas ir apskritai pandemijos akivaizdoje išryškėjęs bendras mūsų atsigręžimas į nevartojantį santykį su gamta. Šią rusų literatūros šaką dabar įvertinti ir branginti yra puiki ir unikali proga. Tiems, kuriems rusų literatūra neįdomi, siūlytina skaityti A.Kalanavičiaus eilėraščius, kuriuose autorius sukūrė ištisą nepakartojamą poetinę kalbą – skaitymo efektas gali būti panašus į tą, kuris patiriamas atsivertus aptarto rusų autoriaus eilėraščius, nes pats kalbėjimas tampa gamta.

„Blunkanti sofa“ kultūrinėje spaudoje spėjo pristatyti aštuonis interviu ir pakviesti į keturis renginius. Jų metu Lina kvietė savo kartos poetų ir prozininkų tekstus išgirsti skaitymuose drauge su aktoriais ir autoriais. Kiekvienus skaitymus lydėjo jos moderuojamos diskusijos, subūrusios savitą bendruomenę, kurioje literatūra tapo atspirties tašku – durimis į kambarius, kuriuose būtų galima kalbėtis apie svarbią, nors ir nepatogią nerimo temą.

– Tavo literatūriniai nerimo tyrinėjimai projekte „Blunkanti sofa“ sulaukė daug dėmesio iš įvairios auditorijos. Gal jau pavyktų apibendrinti šį projektą?

– „Blunkančios sofos“ idėją brandinau, leisdama jai vystytis ir pildytis tiek galimais autoriais, tiek renginių ir interviu sumanymais. Imdamasi šio projekto, visų pirma ieškojau atsakymo į savo patiriamą nerimą, kartu ir būdų suteikti jam formą, transformuoti. Kilo mintis atsigręžti į šalia esančius ir kuriančius jaunosios kartos rašytojus, norėjau užčiuopti, kaip nerimas išreiškiamas jų tekstuose. Galvojau apie pradėtas ir mestas veiklas, kol teko pripažinti: kad ir kaip dažnai atrodė, jog viskas jau baigta, santykis su literatūra buvo vienas tų, kurį norėjau puoselėti. Kaip mylimasis, su kuriuo niekaip negali išsiskirti. 

Kiekvienas pokalbis buvo intymus ir atviras. Atrodo, kad autoriai norėjo ir kalbėtis, ir atsiverti, o tai buvo labai svarbu.

Dažnai imdamiesi vieno ar kito sumanymo sukuriame tvirtesnį santykį ne tik su aplinka, bet ir su pačiais savimi. Taip leidžiamės į vidinius kasinėjimus, pertvarkymus, žodžiais abstrakčioms būsenoms suteikdami kūną, kurį galime po kurio laiko apžiūrėti kaip nebepriklausantį mums patiems. Atradau, kad kalbinti autoriai išgyveno egzistencinį nerimą. Ši nerimo rūšis atrodo visa jungianti, be jos sunkiai įsivaizduoju būtį apskritai. Tai nerimas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, kad ir ką darytum. Tyrinėdama autorių tekstus, nerimą pradėjau įsivaizduoti kaip apskritimo formos erdvę – ratą, turintį daugybę įėjimų, o išėjimas tarsi nėra sufleruojamas. Smalsu, ko mes tikimės, nuolatos ieškodami, ir kas nutiktų atradus.

Gyvenimas man primena sceną iš Aistės Žegulytės filmo „Animus Animalis“. Jame lapė muziejuje, kuriame už stiklo matome lapių iškamšas, ieško išėjimo. Matome duris, virš jų šviečia neoninis žalias „Exit“ užrašas, tačiau lapė klaidžioja nerasdama išėjimo. Ši scena apibendrino pastarojo laiko ieškojimus, įvaizdino mintis: esame įkalinti savyje, tuose vidiniuose muziejuose, pasmerkti begaliniam bėgimui ir vyksmui, intensyvui – pavargę ir išsiilgę paprasto, nuoširdaus buvimo, mes, net matydami visus „Exit“ virš durų, nuorodas ar tiesos užuominas, vis tiek renkamės suktis erdvėse, kurios bent jau šiuo – nors ir varginančiu – cikliškumu, sukuria pastovumo iliuziją svyruojančiu pagrindu grįstose dienose. Išsilaisvinimas, ne tik priklausomybė, gali gąsdinti.

– Nerimas yra pagrindinė mus lydinti būsena?

– Pradėdama projektą, atsispyriau nuo Finno Skarderudo frazės „Modernumo žavesys ir teroras gali būti aprašytas vienu sakiniu: vienintelė stabili būsena yra nestabilumo būsena.“

Šią mintį vis užčiuopdavau projekto metu, taip ji tapo viena pagrindinių jo ašių.

Pritariu minčiai, kad būtent nerimo vedami, nukreipdami jį konstruktyvesne linkme galime kurti ir veikti. Žinoma, tikėjau ir destrukcijos grožiu, sakydama, kad kūryba kyla pirmiausia iš griovimo – išjudinimo ar net sukrėtimo. Tačiau pastebėjau, kad nerimas kyla ir pozityviomis aplinkybėmis, bijant prarasti jų grožį. Todėl kiekviena būsena turi bent dalį nerimo.

Kita vertus, poetas Simonas Bernotas, paklaustas, ar pritartų, kad nerimas – stabili būsena, atsakė, jog ne. Anot jo, priešingai – tai yra viena iš labiausiai kintančių būsenų. Esu dėkinga „Blunkančiai sofai“, kuri leidžia atsiverti skirtingiems suvokimams ir priartėti prie bent jau santykinės tiesos.

„Blunkančioje sofoje“ nesiekiu nerimo rodyti iš tamsiausios pusės – nekalbu apie patologiją, nes nerimą pirmiausia matau kaip vieną variklių, kuris kiekvieną dieną mus priverčia veikti. Nerimas turi labai daug jėgos. Sprendimas, ką su ja darysime, priklauso nuo mūsų. Tikiu, kad net ir labai ilgai gyvenę neigiamais scenarijais, intensyviais išgyvenimais ir destrukcija, kaip kūrybinės energijos galimybe, galime keisti schemas ir ieškoti naujų, ne tokių eikvojančių būdų save išreikšti. „Blunkanti sofa“ man yra būtent toks būdas.

Tuo metu išgyvenau emociškai sunkų etapą ir „Blunkančios sofos“ idėja buvo bandymas ieškoti sąsajos, ryšio, burti savitą bendruomenę. Nesiekiu išgydyti ar išgelbėti,  bet kai kurie žmonės į renginius ateina ieškodami terapinės erdvės, galimybės sveikti, tobulėti ar tiesiog pasijausti geriau.

– O ar nerimo tyrinėjimas tau atvėrė naujų temų?

– Anksčiau dažniau rašiau fikciją. Pradėjus nagrinėti nerimą, supratau, kad norisi daugiau kalbėti pirmuoju asmeniu, sąmoningai apsinuoginti ir išbandyti kitus žanrus. Tam tikra prasme dingo noras slapstytis už personažų, kuriuos neretai rinkausi vyriškos lyties, siekdama tarsi deklaruoti, kad rašau „tai jau tikrai ne apie save“, nesvarbu, jog daugybė dalykų tuose tekstuose padeda tave skaitytojui ant delno. Šis projektas pastatė priešais veidrodį. Nagrinėdama savo kartos autorių tekstus supratau, kad mes turime daug bendro, kad ir kokie būtume skirtingi, – vieni rašo intelektualiąją literatūrą, kiti nevengia slemo pasirodymų, kitiems svarbus performatyvumas. Tačiau regisi, kad dauguma kalbintų autorių nors ir į skirtingus žodžius, bet sudėjo panašias tiesas. Galbūt taip yra todėl, nes esame tos pačios kartos atstovai.

– Skaitant interviu ir klausantis autorių gyvai susidarė įspūdis, kad jie visi, tavimi pasitikėdami, atvėrė savo tamsiausius užkaborius. Kaip manai, iš kur ateina poreikis pagaliau prabilti apie tuos jautrius dalykus? O gal tai yra tapę mados reikalu?

– Kiekvienas interviu trunka ganėtinai ilgai. Publikuoti tekstai sudaro galbūt trečdalį visų mūsų pokalbių. Tarkim, iš interviu su Povilu Šklėriumi liko nedidelis koncentruotas fragmentas, publikuotas „Literatūroje ir mene“. Todėl jaučiu, kad tie pokalbiai ar renginiai nesugebėjo auditorijai ar skaitytojams ištransliuoti, atspindėti tiek, kiek proceso metu pasisėmiau aš pati. Kiekvienas pokalbis buvo intymus ir atviras. Atrodo, kad autoriai norėjo ir kalbėtis, ir atsiverti, o tai buvo labai svarbu. Suvokimas, kad per tekstą, jo analizę, net jei tai vyksta nerimo kontekste, mes galime atvirai kalbėtis, rasti bendras jungtis. Tai vienas pavyzdžių, kaip nerimas tampa vertinga, vienijančia jungtimi.

– Šis projektas, sujungiantis psichologiją ir literatūrą, kol kas neturi analogų Lietuvoje. Kaip tau gimė ši idėja?

– Kadangi pati nesu studijavusi psichologijos, nenorėjau nei spekuliuoti, nei apsimetinėti, kad vienos ar kitos teorijos ar terapijos kryptys yra mano plačiai nagrinėtos, tad pasikviečiau Individualios Psichologijos instituto įkūrėją Rasą Bieliauskaitę ir su ja bendradarbiavau. Kartu ruošdavome klausimus diskusijai, tardavomės dėl temų. Pati nerimo tema išplaukė iš asmeninės patirties. Tuo metu išgyvenau emociškai sunkų etapą ir „Blunkančios sofos“ idėja buvo bandymas ieškoti sąsajos, ryšio, burti savitą bendruomenę. Nesiekiu išgydyti ar išgelbėti,  bet kai kurie žmonės į renginius ateina ieškodami terapinės erdvės, galimybės sveikti, tobulėti ar tiesiog pasijausti geriau.

Savo patiriamus išgyvenimus siekiau transformuoti į ką nors konstruktyvaus. Tai buvo iššūkis, nes anksčiau neturėjau žurnalistinės praktikos. Sužinojusi, kad Kultūros taryba skyrė stipendiją – dalinį finansavimą šiam projektui, išgyvenau ne ką kita, o tą patį nerimą – jis tarsi atsivijo mane iš paskos kaip masyvus šuo, o aš išsikėliau lūkestį pačiai sau, įsipareigojau prieš autorius, kurie atsiveria.

– Paminėjai, kad šis projektas tau padiktavo naują – asmeniškesnę perspektyvą tavo tekstuose. Šiandien išpažintinė literatūra ar tiesiog atsigręžimas į pirmąjį asmenį tekstuose yra gana populiarūs. Kaip manai, ką tai reiškia?

– Iš tikrųjų tai tampa savotiška tendencija. Šiandien daug kalbama apie meilę sau. Galbūt ir lietuvių literatūra taip atspindi šias idėjas, tampa drąsesnė. Galbūt mes atsisakome bandymo rašyti kaip kažkas kitas ar atitikti tam tikrą kanoną. Ir kartu atsigręžiame ne tik į save – taip tampame tarsi universalesni, nusiginklavę, atsisakome nematomų tarpininkų – transliuojame tiesą tiesiai kitiems į akis nustoję prisidengti. Išpažinimo tematika anksčiau nebuvo aptarinėjama taip smarkai. Prasidėjo nuo Linos Buividavičiūtės, tačiau ne vien ji rašo išpažintinius tekstus. Tiesiog jos pozicija išskirtinė – kaip drąsiai ji gali kalbėti apie savo išgyventus patyrimus: depresiją, psichiatrijos ligoninę, mintis, kurios buvo tokios tamsios, kad Lina išgyventas būsenas vadino vidiniu Aušvicu.

Tikiu, kas tekstas yra tiek išpažintinis, kiek fikcinis, nebent tai būtų dienoraštis, tačiau pati rašydama dienoraščius paauglystėje prikurdavau juose nebūtų dalykų, tarkim, rašydavau, kad bažnyčioje, kurioje per atlaidus barstau gėlės, naktimis vyksta satanistiniai ritualai. Negalvojau apie galimybę tekstus publikuoti – nesuvokiau, kad taip apskritai pradėjau kurti istorijas, tačiau jau tikėjausi, kad tai kas nors skaitys, tad tyčia dienoraštį palikdavau akivaizdžiose vietose namuose, kad bent jau mama, vedama smalsumo, atsiverstų.

Tendencija išsinerti iš drabužių, rašyti atvirai, išpažįstant save, rodo literatūros raidą. Galbūt mes išgyvename paauglystės etapą, kai norisi maištauti ir kai pasaulis sukasi apie savąjį „aš“. Kartais tai erzina, norisi atsitraukti ir nueiti, palikti tą paauglį vieną ir „tegul jis sau sprendžia savo amžiaus problemas pats ir pasirodo jau subrendęs“,  tačiau kartu smalsu ir įdomu, todėl neabejoju tokio etapo būtinybe.

Norėtųsi tikėti, kad mes tampame atviresni ne tik kitiems, bet ir sau, tai ilgą laiką būdavo tarsi neliečiama. Apskritai, kalbėjimas apie save, rūpinimasis savimi ar atliepimas to, ko iš tiesų nori, pamažu tampa savaime suprantama. „Blunkančios sofos“ projekte išgirdau, kaip žmonės dalijasi savo skaudžiomis ir intymiomis patirtimis. Po renginių,  perskaitę vieną ar kitą interviu, žmonės susisiekdavo ir primindavo, kaip tai yra reikalinga, nes jie dažnai jaučiasi panašiai. Taip pat dėkodavo už atrastą naują autorių, sakydavo, kad tekstai paskatino leisti sau daugiau pajausti.

– Ar galėtum sakyti, kad nerimas yra tarsi atskiras veikėjas literatūrine prasme?

– Kai įsivaizdavau šio projekto fizinį pavidalą, tai ir buvo būtent sofa – tas baldas, kuris atstovauja Freudo kušetei, ant kurios konsultacijų metu atsisėsdavo arba atsiguldavo pacientai. Įsivaizdavau nerimą kaip objektą. Man patinka personifikuoti būsenas, jas įsivaizduoti kaip daiktus, spalvas. Viename apsakyme nuobodulį vadinau banko pastato pilkumo jausmu. Tarsi daiktas galėtų atspindėti būseną, kalbėti. Ir ši personifikacija leidžia suvokti, kaip iš tikrųjų kartais sunku atrasti žodžius konkrečioms išgyvenamoms būsenoms – juk jos dažnai būna ikikalbinės.

Šiuo atveju „Blunkančią sofą“ įsivaizdavau kaip baldą, aptrauktą gobelenu. Bėgant laikui, ant jo nuolatos sėdint ar gulint, blunka. Tos sofos lenkimuose atsiranda dulkių gumulai, baldas į save siurbia maisto trupinius, knygų skirtukus, mažytes elektros iškrovas nuo kompiuterių ir telefonų, su kuriais einame miegoti, taip mus paversdamos savotiškais hikikomoriais – Japonijos atsiskyrėliais, ištisas dienas leidžiančiais namuose, toje pačioje vietoje, tame pačiame laike. Žinau, ką reiškia ištisą dieną praleisti sofoje bijant pajudėti: juk tada turėsi pradėti veikti, turėsi pateisinti savo buvimą.

Šis projektas man buvo kaip žadintuvas Ernesto Noreikos eilėraštyje „hablas“:

Sėdžiu ant lovos krašto mojuodamas kojomis virš

bauginančios košmarų bedugnės;

<> <>

Sėdžiu šioje neaiškumų prieblandoje, šioje metaforom

Apaugusioj tikrovėj ir laukiu, kol pasitrauks mėnulis,

Suskambės žadintuvas ir pagaliau bus metas keltis.

– Minėjai, kad esame linkę užstrigti nerime kaip rate, vadinasi, iš šios būsenos neįmanoma išsivaduoti?

– Anksčiau tikėjau, kad yra vienas sprendimas, alternatyva, kuria gyvendama galėčiau išsivaduoti. Gyvenau iliuzija, kad „aha, man dabar kyla nerimas, nes užsiimu ne visai ta veikla, kuria norėčiau“ ar panašiai – juk sprendžiame ne vien kūrybines problemas, krizes, santykių labirintus ar kitus išgyvenimus, be viso to dar turime ir išlaikyti save, susimokėti už nuomą, pasirūpinti maisto, higienos prekėmis ir panašiai. Iš esmės, tiesiog išgyventi didžiuliame absurde, kuris niekada nesiliauja. Atrodė, štai dabar išvažiuosiu gyventi į kalnus, auginsiu ožkas, saulei leidžiantis snieguotose viršukalnėse gersiu vyną ir skaitysiu knygas, ir tai mane būtinai išvaduos, bet kaskart, kai kiek labiau atsitraukiu nuo miesto, susiduriu su dar aiškesniu suvokimu: nerimas nesibaigia, nes atsitraukusi tik dar labiau gilinuosi į save ir tarsi nulupu savo lukštą, kuris slepia neištyrinėtas, todėl baugias vidines imperijas, dugnus, kuriuose ne vien auksinės žuvelės, pildančios norus ir svajones, plaukioja. Tuose dugnuose –  daugybė akmenukų, vieni nugludinti, kiti aštriabriauniai, o kur dar stiklo šukės, surūdijusios vinys ar smeigtukai – tokiose gelmėse pabraidžiojus grįžti nesusižalojus beveik nėra galimybės.

Ta proga iš Vilniaus atvyks grupė buvusių A.Ramono bendradarbių žurnale „Metai“ (beje, pavadinimą žurnalui, kuris kažkada vadinosi „Pergalė“, pasiūlė A.Ramonas) bei kolegų: redaktorius, poetas Antanas Šimkus, rašytojai Vytautas Martinkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Birutė Jonuškaitė. Jie prisimins kolegą bei pristatys žurnalą. Miesto mokyklose vyks literatūros pamokos, kurias ves vietiniai ir atvykę rašytojai, numatomos išvykos į rajonus – vietas, susijusias su rašytoju A.Ramonu.

Lapkričio 10 d. 15 val. bus „grąžinta“ skola ilgamečiam Klaipėdos rašytojų vadui Rimantui Černiauskui (1950–2011) – ant pastato Aukštoji g. 9 bus atidengta jau kelerius metus projektuota jam skirta atminimo lenta, kurią sukūrė Adomas Skiezgelas, o vakare Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje vyks baigiamieji skaitymai, kurių metu bus paskelbti trumpo prozos kūrinio konkurso rezultatai ir apdovanoti nugalėtojai.

Tai ne absoliutus teiginys, paremtas „Eurostato“ ar „Vilmorus“ apklausomis, bet niekas net nedrįsta abejoti, kad gera proza skaitoma ištisus metus – žiemą spaudžiant speigams, pavasarį siaučiant peršalimo ligoms, vasarą lepinantis paplūdimiuose ir, suprantama, rudenį, kai anksti pradeda temti. Taigi tai ne teiginys, o šventės pavadinimas. Šventės, kai sukrunta prozos rašytojai ir skrebena plunksnas, baksnoja kompiuterių klaviatūras, kurdami trumpus tekstus konkursui „Balti praėjusios vasaros debesys“. Patyrę prozos meistrai varto savo kūrybinį kraitį, ieškodami, ką paskaityti susitikimuose su gerbėjais.

Šventę „Proza skaitoma rudenį“ organizuoja Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, remia Klaipėdos miesto savivaldybė, partneriai – Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės, Klaipėdos rajono savivaldybės J.Lankučio ir Šilutės rajono F.Bajoraičio viešosios bibliotekos, žurnalas „Metai“.

Programa

Lapkričio 7 d. 10 val. ,,Vyturio“ progimnazijoje – literatūrinė pamoka su poete Daiva Molyte-Lukauskiene.

Lapkričio 8 d. 9 val. ,,Aitvaro“ gimnazijoje – literatūrinė pamoka su rašytoja Nijole Kepeniene.

Lapkričio 9 d. 14 val. ,,Verdenės“ progimnazijoje – literatūrinė pamoka su prozininke Rita Latvėnaite-Kairiene.

Lapkričio 9 d. – A.Ramono skaitymai ir žurnalo „Metai“ pristatymas regione. Dalyvaus A.Šimkus, V.Martinkus, L.S.Černiauskaitė, B.Jonuškaitė, Juozas Šikšnelis, Vytautas Čepas ir Mindaugas Milinis: 13 val. – skaitymai Švėkšnos bibliotekoje, 15.15 val. – lankymasis rašytojo gimtinėje, 16 val. – skaitymai Veiviržėnų bibliotekoje, 18 val. – skaitymai Klaipėdos rajono savivaldybės J.Lankučio viešojoje bibliotekoje.

Lapkričio 10 d. 10 val. Vytauto Didžiojo gimnazijoje – literatūrinė pamoka su prozininke B.Jonuškaite, Vydūno vidurinėje mokykloje – literatūrinė pamoka su prozininke L.S.Černiauskaite, 11 val. ,,Aukuro“ gimnazijoje – literatūrinė pamoka su poetu A.Šimkumi ir prozininku prof. V.Martinkumi, 15 val. – atminimo lentos rašytojui R.Černiauskui atidengimas ant namo Aukštoji g. 9, 17 val. – baigiamieji prozos skaitymai I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje.

Aplankiusi uostamiesčio mokyklas ir vietas, susijusias su I.Simonaitytės gyvenimu arba kūryba, – Priekulę, Agluonėnus, Veiviržėnus, Gargždus, lapkričio 11 d. 17 val. prozos šventė finišuos Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25).

Be pamario rašytojų, joje dalyvaus prozininkai iš Vilniaus, Šiaulių bei Karaliaučiaus.

Renginyje bus paskelbtas ir Vieno banknoto premija apdovanotas visą mėnesį vykusio trumpo prozos rašinio konkurso „O buvo taip“ nugalėtojas.

Prozą, ypač gerą prozą skaitome ištisus metus – neginčijama tiesa, o kasmetės pamario rašytojų šventės pavadinimas „Proza skaitoma rudenį“ visai nepretenduoja į bandymą pakeisti tautos įpročius. Veikiau tai provokatyvus noras atkreipti dėmesį į skaitymą apskritai.

Taigi lapkričio 7–11 d. rašytojus ir literatūros gerbėjus suburs prozos fiesta. Į ją įsilies visą mėnesį vykęs trumpo prozos rašinio konkursas „O buvo taip“. Suprantama, dedikuotas artėjančioms šio krašto rašytojos Ievos Simonaitytės 120-osios gimimo metinėms. Kūriniai publikuojami Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus tinklalapyje https://klrasytojai.wordpress.com/, už juos skaitytojai galėjo balsuoti, o daugiausia balsų surinkęs autorius pelnys euro premiją. Komisija išrinks ir baigiamajame prozos skaitymų renginyje paskelbs Vieno banknoto premijos laureatą.

Nuo lapkričio 7-osios rašytojai lankysis uostamiesčio mokyklose, kur ves prozos pamokas. Pirmadienį „Vyturio“ progimnazijoje svečiuosis Vytautas Čepas, antradienį „Aukuro“ gimnazijoje – Nijolė Kepenienė, S.Dacho progimnazijoje – Rita Kairienė, trečiadienį Vytauto Didžiojo gimnazijoje prozos pamoką ves Rokas Flickas, o penktadienį „Aitvaro“ gimnazijoje – Daiva Molytė-Lukauskienė ir R.Kairienė.

Ketvirtadienį grupė rašytojų skaitys savo kūrinius vietose, susijusiose su I.Simonaitytės gyvenimu arba kūryba – 12 val. Priekulėje, 12.30 val. Agluonėnuose, 15 val. Veiviržėnuose, 17.30 val. Gargžduose. Prozą skaitys Danielius Mušinskas (Vilnius), Juozas Šikšnelis, V.Čepas, Darius Rekis, N.Kepenienė, R.Kairienė, Sondra Simanaitienė (Klaipėda), Petras Rakštikas (Šiauliai).

Baigiamieji prozos skaitymai vyks lapkričio 11 d. 17 val. uostamiestyje – Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25). Be pamario rašytojų, šventėje žada dalyvauti prozininkai iš Vilniaus, Šiaulių bei Karaliaučiaus.

Klaipėdos rašytojų šventė „Proza skaitoma rudenį“, šią savaitę aplankiusi uostamiesčio mokyklas, Švėkšnos bei Gargždų bibliotekas, šį penktadienį baigsis trumpų rašinių konkurso „Ir vaikams, ir sliekams, ir vanagams“ rezultatų bei nugalėtojų paskelbimu ir skaitymais Klaipėdoje.

Baigiamajame vakare lapkričio 6 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos (Herkaus Manto g. 25) Gerlacho palėpėje dalyvaus rašytojai Jurgis Gimberis ir Vidmantas Kiaušas Elmiškis iš Kauno, Red Kudu iš Talino, Borisas Bartfeldas ir Olegas Gluškinas iš Kaliningrado, klaipėdiečiai prozininkai Juozas Šikšnelis, Rita Kairienė ir kiti Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai.

Įėjimas – laisvas.