Mėginimas išsaugoti

Tas ankstyvas rugpjūčio 19-osios rytas nelabai nustebino Lietuvos gyventojus – dauguma įsijungusių televizorius išvydo ekranuose „Gulbių ežerą“. „Greičiausiai, vėl kuris iš SSRS kompartijos centro komiteto senolių numirė“, – pagalvojo ne vienas apie įprastą tokiais atvejais vaizdą televizoriaus ekrane. Tačiau šį kartą buvo kitaip.

Įterpti į „Gulbių ežerą“ trumpi pranešimai bylojo apie neva susirgusį atostogaujantį M. Gorbačiovą ir sudarytą Valstybinį ypatingosios padėties SSRS komitetą (vadinamasis GKČP, rusiško pavadinimo Gosudarstvennyj komitet črezvyčajnogo položenija trumpinys), kuris perima valdžią visoje šalyje. Tame komitete buvo M. Gorbačiovo pavaduotojas, gynybos, KGB, VRM vadai. Iš viso – aštuoni asmenys. Komitetas įsakė įvesti visoje SSRS karinę padėtį, išformuoti valdžios ir karines struktūras, uždrausti įvairias organizacijas, neatitinkančias SSRS įstatymų. Tai buvo komunistinės viršūnėlės bandymas nuversti M. Gorbačiovą ir išsaugoti SSRS nuo žlugimo. Tačiau pučas tik pagreitino imperijos galutinį žlugimą ir iškėlė naują jos lyderį – SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo narį Borisą Jelciną, kuris, užlipęs ant tanko Maskvoje, jį palaikančios tūkstantinės minios akivaizdoje ryžtingai pasmerkė GKČP užmačias – perversmą, ragino visuomenę nepaklusti komitetui.

Neklusniesiems: karceriams buvo skirtas lagerio pastatas. (Valerijono Senvaičio archyvo nuotr.)

Rugpjūčio 22-ąją pučo lyderiai mėgino Kryme susitikti su M.  Gorbačiovu, tačiau šis atsisakė ir vakare sugrįžo į Maskvą, kur paskelbė, kad „visiškai kontroliuoja padėtį“, ir nurodė kariams grįžti į savo kareivines.

Tos dienos rytą vienas kareivis išmetė pro langą raštelį su įrašu: „Mes už Lietuvą, už Jelciną.“ Nežinomas kareivis atspėjo brendusią atomazgą…

Kalbėjo aikštėje

Kaip savo knygoje „Gyvenimo akimirkos“ rašo buvusi Kauno miesto tarybos pirmosios kadencijos deputatė teisininkė Virginija Ina Bedarfienė, Lietuva buvo suinteresuota, kad valdžią SSRS perimtų B. Jelcino šalininkai. Kai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis paskambino Kauno miesto tarybos pirmininkui Gintarui Pukui ir pranešė apie Sankt Peterburge rengiamą mitingą B. Jelcinui palaikyti, kartu paragino ten išsiųsti kelis deputatus. Į Sankt Peterburgą buvo išsiųsta V. I. Bedarfienė su Valdemaru Gembecku.

Mitingą Žiemos rūmų aikštėje organizavo Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas ir Galina Starovoitova (ji 1998 m. buvo nužudyta). Renginyje trumpai dalyvavo B. Jelcinas, buvo pakviesti buvusių SSRS respublikų delegatai. „Mitingo esmė – Rusijos demokratijos kelias. Tą kelią tuo metu visi matė su B. Jelcinu. Jo palaikymas mums buvo svarbus. Todėl, kai mitingo organizatoriai išreiškė pageidavimą, kad Lietuvos vardu kalbėtų moteris, atsakomybė teko man. Kaip ir visi, lipau į sunkvežimį, stovėjusį Žiemos rūmų aikštėje. Laikydama rankoje trispalvę, daugiatūkstantinei miniai kalbėjau apie Lietuvos, po 50 metų atsikračiusios priespaudos, džiugesį, apie netektis stalininių represijų metais, apie 1991 m. sausio agresiją ir dar daug apie ką. Kalbėjau rusiškai – juk esu Sibiro tremtinė – visi suprato, sulaukiau ovacijų“, – prisiminė V. I. Bedarfienė.

Kas vyko Kaune?

Pirmajam Kauno miesto tarybos pirmininkui G. Pukui, išrinktam 1990 m. balandžio 5 d., teko didžiulė atsakomybė vadovauti Kaunui ir sausio agresijos, ir rugpjūčio pučo dienomis.

„Prasidėjus pučui, deputatai susirinko į išplėstinį posėdį. Kitos dienos išplėstinio tarybos prezidiumo posėdžio metu man paskambino SSRS Gingkluotųjų pajėgų Kauno karinės įgulos vadas pulkininkas V. F. Chackevičius ir paprašė susitikti. Drauge su manimi į susitikimą su kariškiais pasiryžo vykti tarybos prezidiumo narys Eugenijus Šukys. Tačiau kai V. F. Chadkevičius paskambino dar kartą ir pasiteiravo, kada atvyksime, pasakiau, kad atvyksime, jei sovietų kariškiai apleis užimtus pastatus. Buvo užimta Kauno radijo ir televizijos redakcija, radijo ir televizijos kompleksas Vaižganto gatvėje, Sitkūnų radijo stotis ir kt. Be to, kareiviai patruliavo prie Kauno tiltų ir kitose vietose. V. F. Chackevičius tai išgirdęs pasakė: „Pasiaiškinsiu ir vėl paskambinsiu.“ Ir ką manote? Paskambino ir pranešė, kad dalis pastatų jau laisvi. Tai išgirdę trise – mus su Eugenijumi vežė vairuotojas Volodia – išvažiavome į susitikimą su kariškiais. Vidinėje švarko kišenėje turėjau mažą diktofoną būsimam pokalbiui įrašyti“, – prisiminė G. Pukas.

Protestavo: demonstrantai žygiuoja K. Donelaičio gatve. Pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės – Vytautas Šustauskas.

Susitikimui vadovavo ne V. F. Chackevičius, o SSRS oro desantinių pajėgų vyriausiojo vado pavaduotojas lietuvis generolas leitenantas Osvaldas Pikauskas. Susitikimas vyko Lietuvos tada dar nepalikusios sovietų įgulos komendantūroje, veikusioje Gedimino gatvėje. G. Pukas su E. Šukiu pareiškė, kad savo veikloje vadovaujasi tik Lietuvos valdžios teisės aktais, nurodymais ir nevykdys jokių pučo komiteto nutarimų. Deputatai priminė kariškiams įsipareigojimą nesiimti jokių prievartos veiksmų. Kariškiai teigė nenorintys jokių incidentų mieste, prašė jų neprovokuoti. Su kariškiais buvo sutarta pranešti vieni kitiems, jei kur nors mieste kiltų incidentų tarp kariškių ir civilių.

Drastiškas sumanymas

Grįžę į savivaldybės pastatą, deputatai rado prie jos minią mitinguotojų, kuriuos sukvietė patriotinės jėgos. Nors kareiviai buvo apsupę savivaldybę, tačiau jėgos nenaudojo. Nuo stogo situaciją filmavo dabartinis Seimo narys Kazys Starkevičius. Jokių kivirčų su kariais nebuvo. Susirinkusieji buvo paraginti grįžti į darbovietes, šių vadovai buvo informuoti, kaip veikti įvairiose situacijose. Gyventojams tai buvo aiškinama spaudoje. Juk savivaldybės atstovai jau turėjo patirties sausio agresijos dienomis – savo veiklą pučo dienomis grindė būtent per anuos kruvinus įvykius priimtomis nuostatomis.

Įdomu tai, kad rugpjūčio 23-iąją, kai pučas jau baigė išsikvėpti, į G. Puko kabinetą atvyko Aukščiausios Tarybos (AT) nariai Audrius Butkevičius ir Kazimieras Uoka. Pastarojo vadovaujama Darbininkų sąjunga ketino užmūryti buvusio sovietinio Saugumo pastato Kaune duris. Tai padaryti buvo suplanuota pasibaigus mitingui prie sovietinio tanko K. Baršausko gatvėje – jo dalyviai ketino ateiti prie Saugumo pastato, kur prie centrinių durų jų lauks cemento skiedinys ir plytos.

„Mano supratimu, buvo per drąsu taip elgtis su dar dirbusiais pastate saugumiečiais. Pasiūliau AT deputatams kitą kelią – pasakyti kagėbistams, kad AT deputatai turi valstybės įgaliojimą perimti pastatą. Kauno KGB vadovo Gedimino Bagdono būstinėje jau nebuvo. Radome jo pavaduotoją Kęstutį Puidoką ir kažkokį viršininką rusiška pavarde. Po ilgų derybų buvo pasiektas ir pasirašytas su jais susitarimas. Tad su K. Uoka ir A. Butkevičiumi nuskubėjome prie tanko pranešti mitingo dalyviams, kad kagėbistai Kaune kapituliavo. Abu AT deputatai tada išskubėjo su šia žinia į Vilnių, o aš grįžau į Saugumo pastatą, kur manęs laukė staigmena“, – teigė G. Pukas.

Pavyko atsiimti pastatą

Pasirašę susitarimą, saugumiečiai pasiskambino į VRM pasitikslinti informacijos ir sužinojo, kad nebuvo jokio įsakymo perduoti pastatą savivaldybei. Tada G. Pukui teko ryžtis K. Puidoko akivaizdoje skambinti į VRM dėl pastato perėmimo. Gerai, kad atsiliepė supratingas ministro Marijono Masiukonio pavaduotojas, kuris tinkamai įvertino situaciją pagal tvirtą ir kartu atsargią G. Puko kalbą. Jis paprašė G. Puko perduoti telefono ragelį K. Puidokui ir pasakė jam, kad tas ministro pavaduotojas, su kuriuo jis kalbėjęs, nieko nežinojęs apie nutarimą grąžinti KGB pastatą savivaldybei, nes tai nebuvo jo veiklos sritis.

Taip buvo gautas leidimas antspauduoti visas KGB būstinės duris. „Tam darbui atlikti reikėjo liudininkų. Išėjęs pro duris į gatvę, sutikau prie Saugumo pastato durų Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų direkcijos direktorių žurnalistą Raimondą Šeštakauską. Paprašytas padėti, jis sutiko. Visos durys buvo užantspauduotos Kauno miesto tarybos ir KGB Kauno skyriaus antspaudais, Susitarimo punktai buvo įvykdyti“, – prisiminė G. Pukas.

Žurnalistai susivienijo

Kaip ir sausio agresijos dienomis, per pučą Kaune vietoj kelių laikraščių vėl išėjo vienas – „Laisvasis Kaunas“. Redaktoriai – Teklė Mačiulienė ir Kazys Požėra. Kauno televiziją ir radiją buvo užėmusi okupacinė armija. Žinių šaltinis buvo „Laisvės“ radijas rusų kalba. Informacija iš Kauno jo gyventojams sklido per dabar jau pamirštus radijo taškus butuose, įmonėse, iš savivaldybėje įrengtos radijo studijos. Informacija apie kariškių judėjimus buvo gaunama per taksi, greitosios medicinos pagalbos automobilių, zujusių po miestą, vairuotojus, kuriuos K. Starkevičius vadino „žinių perdavimo linijomis“. Talkino savivaldybei ir Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) studentai, „Švaros“ ir „Kauno vandenų“ žmonės.

Pasak anuomet „Kauno tiesai“ vadovavusios T. Mačiulienės, į redakciją atvykęs sovietinės karinės įgulos Kaune atstovas prašė nepulti spaudoje kareivių ir kariuomenės. Kariškiai nenorėjo konflikto. Pasak K. Starkevičiaus, Kaune dislokuoti sovietinės įgulos kariškiai užtikrino, kad savivaldybė nebus šturmuojama, jei įsakytų tai daryti Lietuvos komunistų vadeiva Mykolas Burokevičius, bet jei įsakymas ateitų iš Maskvos... To „jei“, kaip žinome, nebuvo, ir 1991 m. rugpjūčio 22–23 d. Lietuvos komunistų partija, vadovaujama M. Burokevičiaus, buvo uždrausta, o pats vadas su sėbrais teisiami.

Beje, kariškiai iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos išsikraustė rugpjūčio 21 d. Tos dienos rytą vienas kareivis išmetė pro langą raštelį su įrašu: „Mes už Lietuvą, už Jelciną.“ Nežinomas kareivis atspėjo brendusią atomazgą…

Jei būtų laimėję

Vargu ar yra daug žinojusių, ką buvo suplanavęs GKČP daryti su jam neįtikusiais, pasipriešinusiais asmenimis. 1999 m. rugpjūtį vienoje kelionėje į Komijos Respubliką, kuri SSRS metais garsėjo kaip viena didžiausių tremties ir kalinimo vietų, buvęs Kauno apskrities sekretorius Valerijonas Senvaitis sužinojo, kad pučistai buvo atnaujinę buvusius politinių kalinių lagerius ir Lietuvos laisvės kūrėjams, ir gynėjams.

Savanoris: V. Senvaitis karceryje, kuris buvo paruoštas priimti nusikaltusiuosius pučistams. (Valerijono Senvaičio archyvo nuotr.)

„Žurnalisto Raimundo Ylos iniciatyva ir per jo pažintis nuvykau į Komiją šios respublikos 65-ųjų metinių proga. Mane sutiko vienas iš vyriausybės ministrų, kurio pavardė buvo Sosninas. Paprašytas nuvežė mane į vieną jau pradėtą griauti lagerį, kuris nuo Komijos sostinės Syktyvkaro nutolęs į šiaurę maždaug pusšimtį kilometrų.

Buvau nustebintas to, ką pamačiau, – lagerio tvora buvo aiškiai atnaujinta, vainikuota panašia į dabartinę mūsų valstybės sienos apsaugos sistemai priklausančią pjaunančią vielą koncertiną. Tačiau už gana naujos lagerio tvoros buvo galima pastebėti ardomus barakus. Pasidomėjau, kas čia vyksta. Ministras paaiškino, kad lageris buvo atnaujintas dar prieš pučą. Kokiu tikslu? Ministras paaiškino: „Čia viskas buvo paruošta tokiems kaip jūs, lietuviai, jei pučas būtų pavykęs!“ Laimei, nepavyko. Deja, tai buvo tik trumpalaikė Rusijos žmonių pergalė prieš valdžią, kuri šiomis dienomis tikrai nemini pučo sukakties. Mat B. Jelcino statytinis V. Putinas visokiais nežmoniškais būdais siekia atkurti SSRS, kuri oficialiai nustojo egzistavusi 1991 m. gruodžio 25 d., kai atsistatydino SSRS prezidentas M. Gorbačiovas.

Sumanūs: kauniečiai džiaugsmingai palydėjo Radijo ir televizijos redakciją paliekančius kareivius.

Įdomesni įvykiai

Kai pučas pralaimėjo, Lietuvą užgriuvo tarptautinio pripažinimo lavina.

Tuoj po pučo Latvija ir Estija paskelbė apie savo šalių nepriklausomybę.

V. Putinas yra apdovanojęs vieną iš pučistų generolų – Sergejų Surovikiną, kuris 1991 m. vadovavo Tamanės divizijos šarvuotų pėstininkų kolonai, pražudžiusiai Maskvoje per pučą tris žmones. Tolimesni šio generolo kariniai žygdarbiai Sirijoje ir Ukrainoje žinomi visam pasauliui.

Į pirmąją pučo dieną Maskvos gatvėse pasirodžiusių tankų vamzdžius maskviečiai kišo gėles.

GKČP nariai Pskovo fabrike buvo užsakę užsakė 25 tūkst. porų antrankių, kurie turėjo būti atsiųsti į Maskvą, ir 30 tūkst. arešto formų. Maskvos Lefortovo kalėjimas buvo atlaisvintas naujiems kaliniams.

Mitingo esmė – Rusijos demokratijos kelias. Tą kelią tuo metu visi matė su B. Jelcinu. Jo palaikymas mums buvo svarbus.

1991 m. rugpjūčio 19 d. 9 val. ryto B. Jelcinas, vadovavęs didžiausiai SSRS respublikai, t. y. Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai (RSFSR), atvyko į jos būstinę Maskvoje (vadinamuosius Baltuosius rūmus), kur su bendraminčiais išleido deklaraciją, konstatuojančią reakcinį antikonstitucinį perversmą. Deklaracija nurodė kariuomenei neprisidėti prie perversmo, taip pat kvietė į streiką, kuris reikalautų suteikti teisę kalbėti M. Gorbačiovui. Deklaracija buvo platinama Maskvoje mėtant skrajutes.

Rugpjūčio 21-ąją, žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose Lietuvos savanoriai susirėmė su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių saugomą teritoriją. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas.

Rugpjūčio 24 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigų. Prasidėjo SSRS politinės sistemos reforma, kuri iki metų pabaigos pakeitė komunistines valdžios struktūras naujomis. Nepriklausomybę paskelbė dar aštuonios SSRS sąjunginės respublikos. Tarp jų – Ukraina su Baltarusija.

Naujai sukurta SSRS Valstybės Taryba rugsėjo 6-ąją pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.

Nuo 2021 metų vasarį įvykdyto pučo, kai, vietos stebėjimo grupės duomenimis, per susidorojimą su kitaminčiais žuvo daugiau kaip 1 700 žmonių, šią Pietryčių Azijos šalį yra apėmęs chaosas.

Visoje šalyje „Liaudies gynybos pajėgų“ kovotojai, dažnai ginkluoti savadarbiais ar primityviais ginklais, nuolat susiremia su chuntos kariais, o kai kurie analitikai teigia, kad kariuomenei sunkiai sekasi efektyviai reaguoti į jų taikomą „smok ir bėk“ taktiką.

Taip pat vyksta kovos su etninėmis sukilėlių grupuotėmis Tailando ir Kinijos pasienyje.

Minas Aungas Hlaingas, vadovavęs kasmetiniam paradui, kuriame buvo demonstruojami tankai, sunkvežimiuose sumontuotos raketos, artilerija ir raitosios pajėgos, pareiškė maždaug 8 000 susirinkusių saugumo darbuotojų, kad kariuomenė išliks tvirta.

Kalbėdamas prieš Ginkluotųjų pajėgų dienos paradą Neipide jis tvirtino, kad kariškiai „daugiau nebesiderės [...] ir iki galo sunaikins“ grupuotes, siekiančias nuversti jų valdžią.

Virš galvų praskrido kariniai lėktuvai, nudažę dangų nacionalinės vėliavos spalvomis – geltona, raudona ir žalia, o valstybinė žiniasklaida rodė, kaip moterys, sustojusios palei į aikštę vedančias gatves, dovanojo žygiuojantiems kariams gėles ir girliandas. 

Remiantis socialinėje žiniasklaidoje paskelbta filmuota medžiaga, Mianmaro komercinėje sostinėje Jangone keliolika žaibiškai susibūrusių protestuotojų prieš chuntą paleido signalinių raketų ir skandavo šūkius.

Kiti socialiniuose tinkluose ragino gyventojus sekmadienio vakarą visoje šalyje rengiamo visuotinio „elektros streiko“ metu išjungti šviesą namuose.

Kruviniausia diena

Ginkluotųjų pajėgų dieną minima vietos pasipriešinimo japonų okupacijai per Antrąjį pasaulinį karą pradžia, ir paprastai šią dieną rengiamas karinis paradas, kuriame dalyvauja svečiai iš užsienio ir diplomatai.

Praėjusiais metais, kai naujasis chuntos vadas Minas Aungas Hlaingas stebėjo paradą, kariai žiauriai susidorojo su žmonėmis, protestavusiais prieš perversmą, per kurį buvo nušalinta Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či) vyriausybė.

Vietos stebėsenos grupės duomenimis, tai buvo kruviniausia kariuomenės susidorojimo su prodemokratiniais mitingais diena, per kurią žuvo apie 160 protestuotojų ir kuri sulaukė plataus tarptautinio pasmerkimo.

Chunta tampa vis labiau izoliuota, o vienintelis užsienio lyderis, apsilankęs Mianmare po pučo, yra Kambodžos autokratas Hunas Senas.

Sekmadienį Minas Aungas Hlaingas apkaltino neįvardytus „užsienio agresorius“ veikiant prieš kariuomenę ir paragino ginkluotąsias pajėgas išlikti vieningas prieš „vidaus ir išorės piktadarybes“.

Chuntos atstovas Zawas Minas Tunas (Zavas Minas Tunas) sakė, kad šių metų parade laukta Rusijos gynybos ministro pavaduotojo, tačiau jis negalėjo atvykti dėl „šalies reikalų“. Rusija yra stambi ginklų tiekėja ir Mianmaro chuntos sąjungininkė.

Vienas Jungtinių Tautų teisių ekspertas vasarį pareiškė, kad Kinija ir Rusija, taip pat Serbija toliau tiekia Mianmaro chuntai ginklus, įskaitant naikintuvus ir šarvuočius.

Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, taip pat Australija, Kanada, Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė paragino kariuomenę „nutraukti smurtą ir atkurti Mianmaro kelią į demokratiją“.

Bendrame pareiškime valstybės taip pat raginamos „nedelsiant“ nutraukti ginklų ir karinės įrangos pardavimą ar perdavimą Mianmaro chuntai.

JAV ir JK penktadienį paskelbė naujų sankcijų Mianmaro kariuomenei.

Šių priemonių imtasi praėjus kelioms dienoms po to, kai JAV pareiškė padariusios išvadą, kad Mianmaro kariuomenė vykdė genocidą prieš daugiausia musulmonišką rohinjų mažumą.

Tiesiog įsivaizduokime, kad piktasis burtininkas Rotbartas yra Vladimiras Leninas, kuris užbūrė (čia pats lengviausias variantas po kelerių metų pilietinio karo metu vykusių žudynių Rusijoje) buvusias Rusijos imperijos tautas (gulbes) ir sukūrė Sovietų Sąjungą. Visi puikiai prisimename užburtų gulbių karalienę Odetą. Kitas svarbus klausimas, kam turėtų tekti Zygfrido vaidmuo. Čia tikrai rimtos diskusijos reikalaujantis klausimas, nes šiam vaidmeniui tinka tiek Michailas Gorbačiovas, tiek Borisas Jelcinas. Ir šią akimirką užverda tikra amžinos meilės drama. Gulbe paversta Odeta ir jos draugės simbolizuoja Sovietų Sąjungą, o Zygfrido pergalė prieš Rotbartą 1991 m. turėjo liudyti rimtus politinius pokyčius, t.y. komunistinės valstybės žlugimą. Tačiau jei nebūtų M.Gorbačiovo pertvarkos, B.Jelcinas tikrai nebūtų turėjęs galimybės perskaityti savo kreipimosi į Rusijos piliečius ant Tamanės divizijos tanko Nr.110.

Rugpjūčio pučas aiškiai parodė, kad išblėso meilė Sovietų Sąjungai, bet ar tuo metu Rusija atsisakė savo imperinių ambicijų?

Burtininko Rotbarto vaidmens ištakos gali siekti Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III laikus, kai į gyvenimą buvo paleista Maskvos – trečiosios Romos teorija. Vadinasi, 1991 m. įvykiai gulbių karalienei Odetai galvą susukti galėjo daugybe klausimų. Pavyzdžiui, kokiomis aplinkybėmis M.Gorbačiovas buvo Rotbartu, o kada – Zygfridu? Ar tikrai Valstybinis Ypatingosios Padėties SSRS komitetas buvo blogasis burtininkas? O gal tam tikro nevykusio sąmokslo auka? Tą patį galima pasakyti ir apie juodąsias gulbes – SSRS karines pajėgas, kurios užplūdo miestus be aiškaus veiksmų plano. Čia svarbūs keli aspektai.

Pirmasis – bendros SSRS žlugimo priežastys. Verta įsiklausyti į konferencijos "1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, jo pasekmės Vilniuje ir atgarsiai pasaulyje. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas" (2016 08 21) metu išsakytus Valdo Rakučio žodžius: "Pagrindinis, ko gero, dalykas, apie kurį mes mažai kalbame, yra dvasinė Sovietų Sąjungos krizė – kai žmonės deklaruoja vienus idealus, o gyvena jau visiškai kitaip, kai niekas, net ir patys komunistai, nebetiki šiais idealais, juos kartoja kaip papūgos, bet žiūri visiškai į kitą pusę, kai atsiranda keli standartai ir nebėra jau ne tik daugumos, bet net ir kokios nors aiškios grupės žmonių, kuri gyventų tos ideologijos, kuri viešai deklaruojama, kelyje."

Vadinasi, komunizmas jau nebuvo viliojantis, o alternatyvas siūlė Vakarai. Kitas svarbus pokytis – Rusijos visuomenės demokratėjimas. Ypatingos pagarbos vertas žurnalistės Tatjanos Malkinos klausimas spaudos konferencijos, kurią surengė Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto nariai 1991 m. rugpjūčio 19 d. vakare: "Prašom pasakyti, ar suprantate, kad šianakt jūs įvykdėte valstybės perversmą? Koks palyginimas jums korektiškiausias – 1917 ar 1964 m.?"

Prieš mus – akivaizdi žodžio ir minties laisvės pergalė. Nušalinamas valstybės vadovas ir natūraliai kyla klausimas, ar padėtis Sovietų Sąjungoje 1991 m. yra blogesnė nei Rusijos imperijoje 1917 m. Ar M.Gorbačiovo sprendimai yra blogesni nei Nikitos Chruščiovo? Tad V.Rakučio žodžiai apie Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto narius pagrindžia prieš tai išsakytas mintis: "Sovietų Sąjunga išlaikė daugybę įvairių režimų visame pasaulyje ir atrodė, kad visas šis reikalas anksčiau ar vėliau prislėgs tą Sovietų Sąjungą. Iš esmės taip ir atsitiko. Satelitinės valstybės vis tiek vystėsi taip, kaip joms reikėjo, ir jie negalėjo šito valdyti. Štai tie procesai, kurių negalėjo suvaldyti. Ir šitie žmonės, kuriuos jūs matote, šitie pučistai, pažiūrėkite į jų veidus, – juose nėra nei vilties, nei idėjos. Jie tiesiog atstovauja mechaniškai Sovietų Sąjungai, bet jie savyje nieko neturi, jie negali nieko pasiūlyti, žmonės paskui juos eiti jau nebegali. Tai negyvos sistemos paskutinieji mohikanai."

Belieka įvertinti blogojo burtininko Rotbarto transformacijas XX a. Rusijoje. Leninas pasiūlo komunizmą, pasaulinę revoliuciją ir SSRS vietoje Rusijos imperijos, Stalinas – industrializuotą SSRS ir viešpatavimą Rytų Europoje, N.Chruščiovas siūlo pavyti ir aplenkti JAV, Leonidas Brežnevas – išsaugoti esamą padėtį, M.Gorbačiovas... Ką galėjo pasiūlyti Sovietų Sąjungos vadovas sovietiniams žmonėms, kurie palaipsniui pradėjo suprasti, kad jų tautybė, kalba, papročiai ir istorija skiriasi nuo sovietinės?

Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį?

Todėl visa rugpjūčio pučo intriga slypi Rusijos ir SSRS santykiuose. Keletas faktų, kuriuos reikia prisiminti. 1990 m. kovą Sovietų Sąjungoje vyksta rinkimai, kuriuos triuškinamai laimi judėjimas "Demokratinė Rusija". Rinkimai paskatina trys svarbiausius politinius pokyčius. Pirmasis – M.Gorbačiovas panaikina 6-ąjį SSRS konstitucijos straipsnį apie vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį ir įsteigia SSRS prezidento postą. Antrasis – Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt  Peterburgas) miestų vadovais tapo demokratai Gavrilas Popovas ir Anatolijus Sobčakas. Trečiasis – Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas B.Jelcinas.

1990 m. kovo 15 d. neeilinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Sovietų Sąjungos prezidentu išrenka M.Gorbačiovą. 1990 m. birželio 12 d. RSFSR Liaudies deputatų suvažiavimas priima deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto, kuris pradėjo įstatymų karą su SSRS dėl pramonės įmonių ir gamtinių išteklių valdymo. Verta paminėti ir B.Jelcino pasitraukimą iš komunistų partijos narių, kuris įvyko po išsakytos kritikos M.Gorbačiovui XXVIII komunistų partijos suvažiavime 1990 m. liepos 12 d.

Sovietų Sąjungos situaciją blogina ne tik sąjunginių respublikų, bet ir RSFSR autonominių sričių bei regionų suverenitetų paradas. Kitu nesantaikos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino karštuoju tašku tapo perėjimo prie rinkos ekonomikos mechanizmo įgyvendinimas, kurį apsunkino toliau blogėjanti ekonominė padėtis. Čia verta stabtelėti ir prisiminti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų supranta, kas tuo metu Lietuvoje buvo kitaip nei Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje. Svarbiu SSRS likimo lūžio tašku tapo 1990 m. lapkričio 19-oji, kai Rusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė susitarimą dėl abipusio nepriklausomybės pripažinimo bei tiesioginio ir lygiaverčio bendradarbiavimo be sąjunginių institucijų dalyvavimo. Tokia įvykių eiga paskatino M.Gorbačiovą kreiptis į SSRS KGB vadovą Vladimirą Kriučkovą, kad jis parengtų nutarimą dėl ypatingosios padėties įvedimo.

Tuo pačiu metu SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė prezidento pasiūlytą įstatymą dėl prezidentinio valdymo įvedimo ypatingosios padėties atveju. Galbūt papildomą atspalvį šioje istorijoje suteiks 1991 m. kovo 17 d. organizuotas referendumas dėl SSRS ateities, per kurį 76,43 proc. gyventojų pasisakė už atnaujintos Sovietų Sąjungos, kaip lygiaverčių respublikų federacijos, išsaugojimą.

Tenka pripažinti, kad dėl tvyrojusios politinės įtampos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino referendumo rezultatų patikimumu galima abejoti, bet visuomet reikia pagalvoti apie tai, kaip šiuos duomenis galima panaudoti propagandai. Verta įsidėmėti, kad susidariusi situacija SSRS 1991-ųjų išvakarėse brėžė jau naujus politinio žemėlapio kontūrus. Amžinąją meilę Odetai siūlė M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas. Tačiau neverta pamiršti ir Rotbarto dukters Odilijos, kuri žavi, vilioja ir keri. Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį? O kad situacija net ir dabar nepaprasta, verta įsiklausyti į istoriko Egidijaus Papečkio žodžius: "Priminsiu, kad rugpjūčio 1 d. atvykęs į Sovietų Sąjungą JAV prezidentas G.Bushas Kijeve pasiūlė susilaikyti nuo, jeigu sakyčiau pažodžiui, savižudiško nacionalizmo. Jį galima ir suprasti, nes liepos 7 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Slovėnijos, Kroatijos ir Jugoslavijos, kuri kaip ir turėjo išspręsti visų respublikų savarankiškumo klausimą, bet, praėjus vos 20 dienų, liepos 27 d., t.y. kelios dienos iki G.Busho vizito Kijeve, Jugoslavija užpuolė Kroatiją, užpuolė Kroatijos regioną ir įvyko ginkluoti susirėmimai su kroatų policija. Prasidėjo įvykiai Balkanuose, kurie truko ilgai ir baigėsi vėlgi tik dėl NATO intervencijos.".

Taigi, būsima sutartis dėl atnaujintos Sovietų Sąjungos buvo užkoduota nesėkmei. SSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės žodžiai apie artėjančią diktatūrą liudija ne tik apie M.Gorbačiovo veiksmus, kurie bus įgyvendinti 1991 m., bet ir apie SSRS valstybės antidemokratinę prigimtį. Dėl to JAV ir Vokietijos susitarimai dėl dujotiekio "Nordsream 2" tiesimo pabaigos artimai siejasi su E.Papečkio pastebėjimais apie užsienio valstybių reakcijas į Rugpjūčio pučą: "Visi vadovai, išskyrus M.Thatcher, visi vadovai vartojo terminą "naujoji sovietų valdžia". Tą patį pasakė H.Kohlis, tą patį pasakė F.Mitterand’as. Vadinasi, jie tą grėsmę vertino kaip pakankamai rimtą ir jie visi neprašė sustoti, atiduoti valdžią. Taip, jie pasmerkė perversmą, bet, kita vertus, jie kalbėjo, kad tikisi, jog ta naujoji valdžia laikysis prisiimtų reformų. Jie tikėjosi iš perversmininkų, kad jie laikysis to, ką žadėjo jų nuversta valdžia. Aš manau, kad mes jų negalime kaltinti, jie tikrai rūpinosi savo valstybių likimu, savo valstybių žmonėmis. Tas branduolinis ginklas iš tiesų buvo pernelyg bauginanti priemonė, kurios nebuvo galima ignoruoti."

Tad vėl tenka grįžti į 1991 m. gruodžio 8-osios Belovežo girią, kurioje Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos vadovai paskelbė apie SSRS žlugimą ir apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įkūrimą. Socialiniuose tinkluose Rusijos informaciniai puslapiai pateikia labai daug informacijos apie Rugpjūčio pučą, tačiau daugiausia sarkazmo sulaukia NVS įkūrimas. Galima numanyti, kodėl. Tiek to meto Baltarusija, tiek Ukraina parodomi kaip išlaikytiniai. Dėl to šiuo metu didėjantis Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir Rusijos bendradarbiavimas sudaro prielaidas abejoti eurointegracijos sėkme ir teikiamomis saugumo garantijomis. Ukraina išlieka svarbiu europinių pokyčių indikatoriumi. Belieka tikėtis, kad esami rotbartai ateityje Europai nepasiūlys naujosios Odilijos, kuri naujai žavės, kerės ir vilios.

Tačiau būtina nepamiršti ir lietuviškos Rugpjūčio pučo kasdienybės, apie kurią liudija Vytautas Landsbergis: "O aplink buvo visokiausio blaškymosi, žinoma, ne taip paprasta buvo. Čia tau skambina iš Rygos generolas F.Kuzminas ir sako, kad jis dabar nuo šios dienos yra Lietuvos valdžia, pagal pučo viršininkus, ten naujas prezidentas G.Janajevas, tenai GKPČ jau dabar viską sprendžia, ir jį įgaliojo tvarkyti Baltijos valstybių reikalus, jo įsakymai mums privalomi. Aš pasakiau: generole, jūsų įsakymai mums nėra jokie įsakymai, jūs ne valdžia, mes nevykdysime jūsų įsakymų. Jis sako: aš naudosiu jėgą, man Konstitucija leidžia, aš naudosiu jėgą. Sakau, na, pabandykite. Anksčiau buvo tokių progų, aš pasakydavau jiems, kad prisimintų Niurnbergo teismą, kaip tie, kurie manė, kad turi teisę naudoti jėgą, paskui turėjo sunkiai aiškintis arba net keliavo į kartuves. Tai tokie buvo principiniai susirėmimai."

Prieš 30 metų, 1991 m. rugpjūtį, komunistų partijos kietosios linijos šalininkų grupė pabandė perimti valdžią iš sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo. Užtvindė Maskvą tankais, civiliai stojo prieš. Pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo, ar vėl stos Šaltojo karo priešprieša, reformos žlugs.

M. Gorbačiovui atostogaujant Kryme, Borisas Jelcinas, vienos iš penkiolikos Sovietinių Rusijos Respublikų prezidentas, buvo Maskvoje, užlipo ant tanko smerkdamas perversmą ir paragino visuomenę nepaklusti.

„Tas užlipimas ant tanko... Toks buvo B. Jelcino charakteris – ryžtingai ginti savo tiesą, tai, ką laikė teisinga“, – kalbėjo buvęs B. Jelcino patarėjas Genadijus Burbulis.

O perversmininkams to jelciniško ryžto trūko. Kad pučas tuoj žlugs, išdavė pučistų konferencija – jie prakaitavo, mikčiojo, o vieno organizatoriaus Genadijaus Janajevo rankos drebėjo. Kaip pats skelbė, M. Gorbačiovas neva sunkiai serga, todėl jis perima valdymą.

Aplink valdžios pastatus ėmė rinktis žmonės, kilo barikados.

„Tvyrojo entuziazmas, ryžtas ir tvirtas tikėjimas mūsų galutine pergale“, – sakė G. Burbulis.

Perversmo rengėjai nepuolė prieš žmones naudoti jėgos, bet trys žmonės žuvo protestuotojams pastačius autobusų barikadą prieš riedančius tankus.

Dabartinė Rusija yra labai toli nusmukusi atgal, lyginant su tuo, kas buvo prieš 30 metų, politiškai ir dvasiškai.

„Šarvuočiai daužė troleibusus, pro langą kybojo vaikinas. Pribėgau, ištiesiau rankas jo link padėti, ir iš kažkur pasigirdo šūvis. Mane nutvilkė deginantis skausmas“, – pasakojo išgyvenęs sužeistasis Genadijus Veretilnijus.

Pučas žlugo per tris dienas. M. Gorbačiovas iš Krymo grįžo į Maskvą, paskelbė, kad kontroliuoja padėtį. Bet valdžia M. Gorbačiovui jau slydo iš rankų, nes kilo B. Jelcino žvaigždė.

Scanpix nuotr.

Pučas nepavyko, neišgyveno ir komunistų partija. M. Gorbačiovas atsistatydino. Puču pasinaudojo Latvijos ir Estijos vyriausybės, tą rugpjūtį paskelbusios atkuriančios nepriklausomybę.

Po pučo Lietuvą užgriuvo tarptautinio pripažinimo lavina. Iki rugsėjo Lietuvą pripažino beveik visos Europos šalys, įkandin Amerika ir Sovietų Sąjunga, o praėjus vos keturiems mėnesiams po pučo, subyrėjo ir Sovietų Sąjunga.

Bet iš Maskvos glėbio iki šiol išsiveržė ne visos tautos.

„Todėl, kad tos tautos nebuvo pasirengusios progai. O Lietuva pati darė tą progą. Ji žinojo, ko nori. Nei ukrainiečiai, nei gudai nežinojo, ko jie nori“, – sakė Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Imperinių ženklų apstu ir dabar, valdant Vladimirui Putinui. Opozicija užgniaužta, kaip ir žiniasklaidos bei rinkimų laisvė.

„Dabartinė Rusija yra labai toli nusmukusi atgal, lyginant su tuo, kas buvo prieš 30 metų, politiškai ir dvasiškai. Dabar visai neseniai V. Putinas apdovanojo pučistų generolą“, – teigė V. Landsbergis.

Turkijoje ketvirtadienį atšaukta po nesėkmingo 2016 metų pučo įvesta nepaprastoji padėtis, kurios galiojimo metu buvo areštuoti ar atleisti iš darbo viešajame sektoriuje dešimtys tūkstančių žmonių.

Visgi opozicija nuogąstauja, kad nepaprastąją padėtį pakeis dar represyvesnės įstatyminės priemonės.

Nepaprastoji padėtis nustojo galioti ketvirtadienį 1 val. vietos (ir Lietuvos) laiku, vyriausybei nusprendus jos nebepratęsti.

Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) nepaprastąją padėtį įvedė 2016 metų liepos 20-ąją, penkios dienos po to, kai karo lėktuvai bombardavo Ankarą, o Stambule kilo kruvini susirėmimai. Iš viso nesėkmingas pučas nusinešė 249 gyvybes.

Nepaprastoji padėtis paprastai trunka tris mėnesius, bet nuo 2016-ųjų buvo septynis kartus pratęsta. Galiojant šiai priemonei buvo sulaikyta maždaug 80 tūkst. žmonių, o dar maždaug dvigubai daugiau buvo atleisti iš valstybinių darbų.

Didžiausi per dabartinę Turkijos istoriją valymai buvo nukreipti ne tik prieš JAV gyvenančio musulmonų dvasininko Fethullah Guleno (Fetchulos Giuleno), kurį Ankara kaltina dėl perversmo, įtariamus šalininkus, bet ir prieš kurdų aktyvistus bei kairiuosius.

Neseniai vyriausybė pateikė parlamentui opoziciją papiktinusį įstatymo projektą, kuriuo, regis, siekiama oficialiai įtvirtinti kai kuriuos iš griežčiausių nepaprastosios padėties aspektų.

Provyriausybinės žiniasklaidos „antiteroristiniu įstatymu“ vadinamas projektas ketvirtadienį buvo aptartas parlamento komitete, o pirmadienį numatyta jį apsvarstyti plenarinėje sesijoje.

Pagrindinė opozicinė Respublikonų liaudies partija (CHP) tvirtina, kad naujos priemonės prilygs nepaprastajai padėčiai.

„Su šiuo įstatymo projektu, su numatytomis priemonėmis nepaprastoji padėtis bus pratęsta ne trims mėnesiams, o trejiems metams“, – sakė CHP parlamentinės frakcijos lyderis Ozguras Ozelis (Ezgiuras Ezelis).

Pagal siūlomą įstatymą valdžia dar trejus metus galės atleisti valstybės tarnautojus, įtariamus ryšiais su „teroristinėmis grupėmis“, taip išlaikydama labai svarbią nepaprastosios padėties galią.

Protestai ir susirinkimai bus draudžiami atvirose viešose vietose po saulėlydžio, tačiau bus galima išduoti leidimus jiems tęstis iki vidurnakčio, jei nebus trikdoma viešoji tvarka.

Vietos valdžia galės saugumo sumetimais 15-ai dienų uždrausti asmenims patekti į tam tikrą teritoriją ar iš jos išeiti.

Įtariamuosius nepateikiant kaltinimų bus galima laikyti iki 48 valandų ar, kartotinių nusižengimų atveju, iki keturių parų.

Šį periodą bus galima pratęsti ir dvigubai, jei sunku surinkti įrodymus arba jei byla laikoma ypač didelės apimties.

Nuteistieji yra karininkai ir karo akademijų kadetai. Jie pripažinti kaltais bendradarbiavę su pučistais.

Po mėginimo įvykdyti perversmą Turkijoje buvo įkalinta apie 50 000 žmonių. Dar apie 150 000 neteko darbo. Buvo uždarytos visos karo akademijos. Turkija šiuos veiksmus vadina būtinais. Europos šalyse jie sulaukė kritikos.

Viešojo sektoriaus darbuotojai buvo atleisti apkaltinus juos parsisiuntus saugiojo susirašinėjimo programėlę „ByLock“. Valdžia tvirtina, kad šia programėle naudojasi JAV gyvenančio musulmonų dvasininko Fethullah Guleno (Fetchulos Giuleno), kurį Ankara kaltina organizavus nepavykusį pučą, judėjimas.

Tačiau praėjusių metų pabaigoje valdžia pareiškė, kad šią programėlę nieko nežinodami parsisiuntė tūkstančiai žmonių.

F. Gulenas griežtai neigia Ankaros kaltinimus ir tvirtina, kad jo judėjimas yra taikus.

Į darbą bus sugrąžinti iš viso 1 823 valstybės tarnautojai, tarp jų 544 Švietimo ministerijos darbuotojai ir 204 Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai.

Potvarkyje taip pat rašoma, kad į darbą gali grįžti ir 458 policijos darbuotojai.

Po nesėkmingo bandymo nuversti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą (Redžepą Tajipą Erdohaną) šalyje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, kuri jau penkis kartus buvo pratęsta. Šį mėnesį jos galiojimas veikiausiai taip pat bus pratęstas.

Nuo 2016 metų liepos vadovaujantis dekretais dėl nepaprastosios padėties darbo neteko arba buvo laikinai nušalinti nuo pareigų daugiau nei 140 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų, tarp jų daug mokytojų, teisėjų, policininkų ir mokslininkų.

Daugiau nei 50 tūkst. žmonių buvo areštuoti. Nemažai jų buvo sulaikyti, nes parsisiuntė programėlę „ByLock“ ir todėl buvo įtarti palaiką ryšius su F. Gulenu.

Praėjusį mėnesį Ankaros vyriausiasis prokuroras pareiškė, kad 11 480 žmonių buvo nukreipti į programėlę „ByLock“ patys to nežinodami arba nedavę sutikimo.

Tačiau penktadienį paskelbtu potvarkiu iš darbo buvo atleisti 262 žmonės, tarp jų 48 kariškiai, taip pat uždarytos dvi organizacijos, pranešė valstybinė Anatolijos naujienų agentūra.

Į pareigas grąžinti valstybės tarnautojai per dešimt dienų turės sugrįžti į darbą ir gaus darbo užmokestį už laikotarpį, kai priverstinai nedirbo, tačiau negalės reikalauti kompensacijų.

„Premjeras, matyt, turėjo argumentų tai kalbėdamas, nes vis dėlto premjero pasakytas žodis yra sveriamas ir reikia pirmiausia panagrinėti, kas yra pučas. Pučas yra perversmas, tai paprastai nevyksta be jo dalyvių. Yra išoriniai dalyviai ir vidiniai dalyviai. Kitaip perversmo nepadarysi. Galbūt premjeras norėjo nusiųsti kažkam žinią, kad jis supranta, kas ten vyko arba vyksta. Tai aš pažiūrėčiau į tai rimtai, nes premjero labai stiprus panaudotas žodis verčia susimąstyti“, – interviu Žinių radijui sakė L.Graužinienė.

Ji teigė blogai vertinanti įtampą tarp prezidentės ir Vyriausybės vadovo, pasak L.Graužinienės, „taip neturi būti“.

„Reikia visada ieškoti dialogo, ir premjeras viešai posėdžių salėje pasakė, atsakydamas į opozicijos klausimus, kad jis pasirengęs bet kada nuvykti pas prezidentę, jei ji jį pakvies“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Klausiama, ar nenori imtis tarpininkavimo ir abiejų pusių taikytojos vaidmens, L.Graužinienė teigė, kad svarbiausi strateginiai klausimai sprendžiami įprastai. O kiek gilus konfliktas tarp D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus, jai nėra žinoma.

„Aš bendrauju tiek su prezidente, tiek su premjeru, mes stengiamės spręsti kilusius klausimus. Ta situacija yra tikai netinkama ir, manau, abi pusės supras, kad nereikia įsiūbuoti valstybės laivo taip, kad paskui to siūbavimo negalėtum sustabdyti po rinkimų“, – sakė L.Graužinienė.

„Nežinau, kiek gilus konfliktas, per M.Mažvydo bibliotekos atidarymą prezidentė kalbėjosi ir su manim, ir su premjeru“, – pridūrė Seimo vadovė.

Premjeras A.Butkevičius pirmadienį pareiškė, kad žiemą jam atostogaujant Karibuose prieš jį rengtas „pučistinis“ perversmas.

Tai jis „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ teigė paprašytas konkrečiai pasakyti, kas vyksta tarp jo ir Prezidentūros.

„Kada aš atostogavau sausio mėnesio pabaigoje, suprantu, kad buvo organizuojamas „pučistinis“ perversmas. Dėl to, kad tam tikri STT darbuotojai mano atostogų metu atsiuntė pakvietimą atvykti į STT, į apklausą kaip liudininkui, bet tai buvo ištransliuota, liudininkas vos ne paverstas nusikaltėliu. Po to pasirodė, kad visa tai yra tik burbulas, viskas buvo nutraukta, bet viešoje erdvėje buvo išplatinta labai skaudžiai. Šiuo metu aš esu Generalinėje prokuratūroje pripažintas kaip nukentėjęs, bet kažkodėl viešoje erdvėje apie tai nekalba. Tikiuosi, kad ta byla pasibaigs sėkmingai, nors yra tiriama labai labai ilgai“, – sakė premjeras.

Jis sakė dabar negalįs atskleisti, kas tą perversmą organizavo, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.

Žiemą grįžęs iš atostogų premjeras kaip liudytojas apklaustas ikiteisminiame tyrime dėl galbūt daryto poveikio priimant Vyriausybės nutarimą, naikinantį kurortų apsaugos zonas. Šis Vyriausybės nutarimo pakeitimas galėjo būti naudingas teismo procese dėl Druskininkų centre ant ežero kranto statomo prabangaus gyvenamojo namo, praminto Vijūnėlės dvaru.

Prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galbūt daryto poveikio priimant šį Vyriausybės nutarimą, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, negavus duomenų, kad padarytas nusikaltimas.

Prokuratūros sprendime nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris pateko žiniasklaidai, pateikiamos Druskininkų mero Ričardo Malinausko pokalbių išklotinės su Vyriausybės nariais, kanceliarijos darbuotojais. Dėl stenogramų paviešinimo teisėtumo Generalinė prokuratūra pradėjo atskirą tyrimą. Jame ministras pirmininkas A.Butkevičius pripažintas nukentėjusiuoju.

Tai jis „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ teigė paprašytas konkrečiai pasakyti, kas vyksta tarp jo ir Prezidentūros.

„Kada aš atostogavau sausio mėnesio pabaigoje, suprantu, kad buvo organizuojamas „pučistinis“ perversmas. Dėl to, kad tam tikri STT darbuotojai mano atostogų metu atsiuntė pakvietimą atvykti į STT, į apklausą kaip liudininkui, bet tai buvo ištransliuota, liudininkas vos ne paverstas nusikaltėliu. Po to pasirodė, kad visa tai yra tik burbulas, viskas buvonutraukta, bet viešoje erdvėje buvo išplatinta labai skaudžiai. Šiuo metu aš esu Generalinėje prokuratūroje pripažintas kaip nukentėjęs, bet kažkodėl viešoje erdvėje apie tai nekalba. Tikiuosi, kad ta byla pasibaigs sėkmingai, nors yra tiriama labai labai ilgai“, - sakė premjeras.

Jis sakė dabar negalįs atskleisti, kas tą perversmą organizavo, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.

Žiemą grįžęs iš atostogų premjeras kaip liudytojas buvo apklaustas ikiteisminiame tyrime dėl galbūt daryto poveikio priimant Vyriausybės nutarimą, naikinantį kurortų apsaugos zonas. Šis Vyriausybės nutarimo pakeitimas galėjo būti naudingas teismo procese dėl Druskininkų centre ant ežero kranto statomo prabangaus gyvenamojo namo, praminto Vijūnėlės dvaru.

Prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galbūt daryto poveikio priimant šį Vyriausybės nutarimą, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, negavus duomenų, kad padarytas nusikaltimas.

Prokuratūros sprendime nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris pateko žiniasklaidai, pateikiamos Druskininkų mero Ričardo Malinausko pokalbių išklotinės su Vyriausybės nariais, kanceliarijos darbuotojais. Dėl stenogramų paviešinimo teisėtumo Generalinė prokuratūra pradėjo atskirą tyrimą. Jame ministras pirmininkas A.Butkevičius pripažintas nukentėjusiuoju.

Policija pradėjo operaciją 17 provincijų, tarp jų ir centrinėje Anatolijoje esančioje Konijoje, kuri yra konservatyvios valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) bastionas, pranešė šalies privati naujienų agentūra „Dogan“.

Pasak agentūros, jau buvo sulaikyti 29 dėstytojai. Dauguma įtariamųjų yra iš Konijos Seldžiukų universiteto (Selçuk Üniversitesi), tarp jų ir buvęs šio universiteto rektorius profesorius Hakki Gokbelis (Chakis Gekbelis).

Keldama susirūpinimą savo partneriams Vakaruose, Turkija toliau persekioja visus asmenis, kuriuos tik įtaria prisidėjus prie liepos 15 dienos karinio perversmo ir mėginimo nuversti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą (Redžepą Tajipą Erdohaną).

Premjeras Binali Yildirimas (Binalis Jildirimas) anskčiau šią savaitę sakė, kad per masinį valymą daugiau kaip 40 tūkst. valstybės tarnautojų buvo sulaikyti, o 20 335 iš jų palikti kardomajam įkalinimui.

Dar per 5 tūkst. tarnautojų buvo atleisti, o beveik 80 tūkst. laikinai nušalinti, pridūrė jis.

F.Gulenas, buvęs R.T.Erdogano sąjungininkas, turi įtakingų šalininkų teismuose, policijoje ir žiniasklaidoje, ir jau seniai buvo kaltinamas, kad vadovauja Turkijoje „paralelinei valstybei“.

Pamokslininkas, nuo 1999 metų gyvenantis savanoriškoje tremtyje JAV, kategoriškai neigia, kad suvaidino kokį nors vaidmenį vykdant šį perversmą.