Per tris dešimtmečius Lietuvoje išaugo dvi naujos kartos. Anuomet didžiausia vertybė buvo laisvė ir pinigai. Šiandienos žmogui labiausiai trūksta eurų, laisvo laiko ir vidinės ramybės.

Sąjūdžio iškovota laisvė suteikė nemažai privalumų, tačiau „išplovė“ vertybes. Vaikų auklėjimas šiandien gula ant senelių ir ujamų mokytojų pečių. Į užsienius dėl didesnių atlyginimų išvykusių tėvų pedagoginiai pusvalandžiai su puikiai savo teises žinančiomis atžalomis dažnai vyksta per skaipą.

Kartu su raudonosiomis vėliavomis piršta bendruomeniškumo dvasia taip įgriso, kad šiandien dažnas užsiveria vienatvėje. Sovietmečio įprotis eiti bet kuriuo paros metu guostis pas kaimynus išnyko kaip ir deficitinės prekės. Laiko nevaržomą ir nieko nekainuojančią išklausymo tarnystę, kurioje talkina savanoriai, šiandien siūlo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Iš šios organizacijos į Vyriausybę atėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras nesugebėjo įveikti valdiškos biurokratijos hidros ir valdžios įstaigų atgręžti į nepritekliuje ir beviltiškoje situacijoje atsidūrusius žmones.

Nepaisant laisvės privalumų, kurie yra neginčijami, kai kuriose srityse visgi elgiamės kaip Lietuvai kenkiantys okupantai. Pinigų godulys daro žalą istoriniam Vilniaus kraštovaizdžiui. Per tris dešimtmečius sostinės senamiestis sugriautas labiau negu per du kartus ilgesnį sovietmečio periodą.

Įsijungus žinias dažnai tenka išgirsti, kaip valdžios žmonės kviečia mokėti visus mokesčius, tačiau nepasidomi, kaip išgyvena minimalias pajamas gaunantieji, smulkiojo verslo arba meno atstovai. Valstybei ant sprando nenorintis sėdėti rašytojas, kūrybai pasitelkęs savo protą, naudojantis savo kompiuterį ir elektrą, privalo mokesčiams atseikėti beveik pusę gauto honoraro.

Buhalterinis valstybės mąstymas lėmė tai, kad medicinos studentai per darbo mėnesį Anglijos stovykloje uždirba tiek, kiek Lietuvos gydytojas per tris mėnesius. Lietuvos senjorai stebina gebėjimu išgyventi už protu nesuvokiamą pensiją.

Darbdavių siekis įdarbinti visų galų meistrus baigiasi tuo, kad gero staliaus, baldžiaus tenka su žiburiu ieškoti. Užsienin išvykusius vietos statybininkus keičia baltarusiai ir ukrainiečiai. Įdomu, iš kurios šalies teks įsivežti, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojų?

Prieš tris dešimtmečius į politiką ėjo šviesiausi, kilnių idėjų turėję žmonės. Šiandien stebint politikos skandalų krečiamą šalį į akis krinta tai, kad politikos lauke vyrauja greito ir didelio uždarbio siekiantys žmonės. Jų išsikelti tikslai nepaiso pačių priimamų įstatymų ir deklaruojamo skaidrumo reikalavimų.

Laisvoje Lietuvoje beveik nebesiaukojama kitų labui. Prisimenant istorinę prieš trisdešimt metų išgyventą patirtį, norisi, kad ir šiandienos politikai, kaip tie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, klausytų savo sąžinės, paisytų valstybės interesų ir būtų garbingi.  O kiekvienas, menantis prieš tris dešimtmečius prasidėjusį istorinį virsmą suvoktų, kad laisvė yra kasdienis įsipareigojimas kurti valstybę, kur visi jaustųsi kaip namuose, neskurstų, nekentėtų ir galėtų tikėtis teisingumo.

Žiniasklaidai „nutekinti“ 2014–2016 metais vykę buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės elektroniniai laiškai liudija, kad šalies vadovė derino generalinio prokuroro kandidatūrą su verslo koncernu „MG Baltic“. Dviejų politikų susirašinėjimas užgožė visas pastarojo meto šalies naujienas.

Korespondencija, net ir nežinant konteksto, atskleidžia politikos virtuvę, jos užkulisius. Šalies raidą lemiančių asmenų elektroniniuose laiškuose nei nacionaliniai valstybės interesai, nei ilgalaikės perspektyvos neminimos. Turgų primenančios postų dėlionės prisidėjo prie to, kad dauguma nežino, kas yra generalinis prokuroras ar kitos šaliai svarbios institucijos vadovas.

Politikos varžovai trina rankomis gavę progą vėzdu pamojuoti prieš neparankius kolegas. Nors turbūt retas kuris norėtų, kad jo laiškai būtų viešai išplatinti.

Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kaip deramai rašyti laiškus. Darbinių elektroninių laiškų paskelbimas prieš keletą metų iš posto išvertė britų vyriausybės spaudos tarnybos darbuotojus, vartojusius neetišką leksiką.

Vis labiau trumpėjanti ir skurdėjanti kalba apima ir aukščiausius visuomenės sluoksnius. Lengva kritikuoti, tačiau dažnas neatsakytų, kada pats paskutinį kartą rašė laišką bičiuliui ar pareigūnui.

Į viešumą patekęs politikų susirašinėjimas paskatino visuomenės, kuri per 28 metus neturėjo progos susipažinti su pirmųjų asmenų bendravimo raštu stiliaus ypatumais, diskusiją. Turbūt tai lemia jaunas šalies amžius ir netvirtos tradicijos. Laiškais garsėja Jungtinė Karalystė, kurios karalienė Elisabeth II visą gyvenimą rašo laiškus savo vyrui Philipui. Pasidėjęs baltą popieriaus lapą išdrįsti prabilti apie tai, kam neužtektų drąsos bendraujant akis į akį. Nepralenkiamu laiškų rašymo čempionu buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis. Atskiromis knygomis išleisti 1941–1945 metais jo rašyti laiškai JAV ir Sovietų Sąjungos vadovams Franklinui Rooseveltui bei Josifui Stalinui. Neprilygstamų literatūrinių gebėjimų turėjęs premjeras W. Churchillis laiškus rašydavo ne tik kitų šalių vadovams, bet ir žmonai Clementine. Per 57-erius santuokos metus jie vienas kitam parašė 1700 laiškų, atvirlaiškių, telegramų.

Paėmusi į rankas Josefo Pieperio knygą „Apie dorybes“, pradedu nuo buvusio Vokietijos prezidento Jonanneso Rau pratarmės. Buvęs Vokietijos vadovas teigia, kad jei sąvoka „dorybė“ iš pirmo žvilgsnio atrodo pasenusi, čia jau veikiau ne dorybių, bet mūsų pačių kaltė. Knygoje cituojamas viduramžių šventasis Tomas Akvinietis teigė, kad „jokia moralinė dorybė neįmanoma be protingumo“ ir „protingumas neįmanomas be moralinių dorybių“. Įdomu, kurio Lietuvos politiko moralė leistų jam rašyti šios knygos pratarmę?

Katalikų leidyklos išleista knyga pravarti kiekvienam. J. Pieperis vardija keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą. Primindamas viduramžių teologą Tomą Akvinietį, palydovą kelyje į savarankišką mąstymą, autorius cituoja jo mintį, kad protingumas talpina veiklaus gyvenimo laimę. Tomo Akviniečio mintis apie tai, kad „teisingumas pražudomas dviem būdais: netikru protingumu ir valdžią turinčiojo smurtu“, aktuali kiekvienam, kuriam rūpi apsisaugoti nuo didžiausios nelaimės, t. y. neteisingos valdžios.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Žaliuojantys šlaitai skatina gręžtis į gamtą. Henry Davidas Thoreau gyvenimo filosofijos knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ rašė: „Tarp paukščio, sukančio savo lizdą, ir žmogaus, statančio savo namą, yra svarbaus panašumo. Kas žino, gal visi žmonės, – jei statytų namus savo pačių rankomis ir dorai bei paprastai aprūpintų save ir savo šeimą, – išvystytų poetinius sugebėjimus, kaip kad visi paukščiai dainuoja, kai yra užsiėmę panašia veikla.“

Profesorė Viktorija Daujotytė naujoje knygoje „Prigimtinės kultūros ratilai“ teigia: „Statymas iš pačių pamatų yra ir kūrybinis veiksmas, ir stiprina bendresnį kūrybiškumą. Kuo mažiau žmogus sugeba ką nors daryti savo rankomis, tuo jo kūrybiškumas mažėja“.

XXI amžiuje rankų darbo vis rečiau prireikia. Nyksta santykis su žeme. Ji nebedirbama rankų įrankiais. Vietoj kaimų kyla agrokoncernai, vietoj rankų įrankių naudojami kombainai ir traktoriai.

1991–2015 metais išnyko daugiau kaip 5 tūkst. kaimų ir vienkiemių, t. y. beveik tiek, kiek jų buvo sunaikinta 1965–1990 metais, vadinamojo brandaus socializmo laikais. Kartu su kaimais iš žmonių atminties ir gyvenimo išnyko daugybė su jais susijusių vietovardžių.

Pasaulyje nykstant teritorijoms, dingsta ir namų ribos. Nykstant kraštovaizdžiui, tuštėjant kaimams, skursta kalba. Miestiečiams nebereikia nei lankos, nei trobesio, nei kluono, nei vasarojaus ar pūdymo. Kalboje nebelieka kaimuose girdėtų patarlių: „Kumele gimus, pavalkų neišvengsi“, „Nespjauk vandenin, kad nereikėtų atsigerti“.

Prigimtinės kultūros puoselėjimu rūpinasi Prigimtinės kultūros institutas. Prigimtinė kultūra tai – tautos kodas, sudarytas iš gamtos, istorijos, daiktų, sąmonės vaizdinių, iš atminties bei kalbos. Prigimtinė kultūra apima kultūros ištakas, semiasi iš praeities bei ragina gręžtis į dabartį.

Šią savaitę Paryžiuje atidarytoje Baltijos šalių simbolistų parodoje kaip auksas sidabruose žiba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Įkvėpimo ir kūrybos vaizdinių jis sėmėsi iš prigimtinės kultūros gelmių ir būtent tuo įdomus visoms pasaulio tautoms, ypač toms, kurios savo amžių matuoja tūkstantmečiais.

Atsigręžimas į prigimtinę kultūrą galėtų būti ta visiems suprantama, tarpusavio nesutarimus ir žiemos nešvarumus naikinanti mūsų istorinės, kultūrinės ir kalbinės bendrystės jausena.

Ir dar. Paradoksalu: kurdami valstybės ir kultūros ateities strategijas, painias it labirintai ateities vizijas, sugalvojame sudėtingiausių išvedžiojimų, nors dar tebeturime patikimus pamatus prigimtinėje kultūroje, kuri yra tvirtas kelias į ateitį. Poetas Sigitas Geda pranašingai yra įspėjęs: jeigu dabartinis amžius nebus humanitarinis, tai kito amžiaus iš viso nebus.

Paradoksalu, tačiau, kaip rašė Baltarusijos rašytoja Svetlana Aleksijevič, mokėjome žūti už laisvę, tačiau neišmokome gyventi laisvėje. Ar dar liko tautoje bendrų interesų?

Nuo senų laikų žinoma, kad kultūros pagrindas – vertybės. Jos sieja arba skiria. Vertybes formuoja kultūra, kuri yra paveldima arba išmokstama. Deja, pastaruoju metu vis daugiau žmonių su ja nesisaisto. Kažin, ar apklausus būrį žmonių pavyktų sudaryti 10-ies vertybių sąrašą, panašų į 10 Dievo įsakymų? Koks šiandien bendras, visus Lietuvos piliečius siejančių vertybių vardiklis?

Simboliška, kad medikai, gelbėję sausio 13-osios žudynių aukas, šiemet pirmieji pradėjo į dienos šviesą traukti valstybės bėdas. Būtent gimusieji laisvoje Lietuvoje arba tiek laiko kaupusieji darbinę patirtį ėmė atvirai kalbėti apie orumą ir pagrindines savo teises. Neretai į teisėtus reikalavimus atsakoma su pašaipa ir abejingumu. Vis labiau išsikeroja jautrumo stoka.

Iš Lotynų Amerikos atvykę užsieniečiai, kuriuos apklausė komunikacijos bakalauro darbą rašiusi Mykolo Romerio universiteto studentė, pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai yra individualistai, kuriems rūpi trumpalaikė nauda, žmonės bijo keisti tai, kas įprasta, vyrauja patriarchalinė visuomenė ir „išplautos“ vertybės.

Kaip liūdnai beskambėtų, atkūrus nepriklausomybę beveik galutinai prarastas Vilniaus kraštas. Lenkų tautybės dvyliktokai negeba lietuviškai suformuluoti klausimo, o laisvalaikius leidžia vykdami į dviejų savaičių kelionę į Lenkiją, kurią už 50 Eur. organizuoja jų tautiečiai. Lietuva ir Nida jiems nepasiekiama, it kokia Amerika mūsų senjorams.

Sausio 13-osios naktį, kaip sakė Justinas Marcinkevičius, Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje žmonės stovėjo prieš tankus ir automatus, tamsą ir smurtą, begėdišką melą ir šmeižtą. Šiandien daug europietiško prisitaikymo ir postmodernaus baudžiavinio mentaliteto. Lietuvą valdo susikompromitavusių arba įstatymų paraštėse atsidūrusių partijų atstovai. Nėra lyderio, kuriuo tikėtų bent pusė tautos. Kalbos apie atsakomybę ir paprastus žmones prisimenamos tik prieš rinkimus. Politikus veikti skatina ne ideologija, o asmeninė puikybė arba nepakantumas varžovams.

Jeigu nepaisoma 1991 metų sausio 13 dieną žuvusiesiems duoto pažado jų pavyzdžiu remti laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo principus, gal vertėtų pasinaudoti rašytojo Boriso Akunino patarimu įvesti privalomuosius egzaminus dalyvaujantiesiems rinkimuose. Jeigu, kaip teigia rašytojas, už vairo gali sėsti tik tas, kuris yra išmokęs kelių eismo taisykles, tai ir gal ir balsavimo teisę reikėtų suteikti tik tiems, kurie išmano įstatymus, turi atsakomybės jausmą ir rūpinasi valstybe? Priešingu atveju sausio 13-osios auka bus bevertė, o mes ir toliau gyvensime individualistinėje dvasinėje tamsoje, kurioje labiau įprasta šaipytis iš sąvokų „tauta“, „valstybė“, „pasiaukojimas“.

Valentino Sventicko sudarytoje ir Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ gausu negirdėtų istorijų.

Tarp tekstų apstu atsakymų, ieškantiesiems teisingo šeimos, mokyklos, valstybės modelio.

Pasirodo, pokariu „mokykla galėjo būti „džiaugsmo šaltinis, užuovėja nuo epochos žvarbumo, skurdo ir nelaimių“. Poetas niekada nesipuikavo, kad, įstojęs į Prienų „Žiburio“ gimnaziją, gyveno pas savo tetą, filosofo ir poeto Antano Maceinos seserį.

Mokykloje per pertraukas koridoriuose arba eidami į karinio parengimo užsiėmimus traukdavo liaudies dainas. Jį, kaip asmenybę, pažadino mokytoja, duodavusi knygų ir žurnalų iš savo asmeninės bibliotekos. Klasės auklėtoja dažnai prie pietų stalo būsimąjį poetą sodindavo su savo vaikais, o kai jam reikėjo išleistuvių kostiumo, skyrė pinigų iš mokykloje veikusio kooperatyvo savišalpos fondo. Just. Marcinkevičiaus rusų kalbos mokytoja savo sumišusiems mokiniams rašė aiškią gyvenimo programą: ne kovoti, nes kova lemia susinaikinimą, bet išlikti, saugoti savo kūrybines pajėgas ateičiai, kuri neišvengiamai ateis.

Mokytojos Genutės Andrašiūnienės pavyzdys tarsi sėkla krito į imlią poeto sąmonę. Už pinigus, uždirbtus baigus mokyklą ir per vasarą mokius „pataisininkus“, Just. Marcinkevičius nupirko paltą seseriai ir šiek tiek atsidėjo studijoms. Ir studijuodamas visada pastebėdavo, kuriam kurso draugui reikia pagalbos.

Kai buvo jaunesnis, lošdavo kortomis su bičiuliais ir dažniausia laimėdavo. Šeima šalia jo jausdavosi kaip pas Dievą užantyje.

Naują epochą žymėjo Just. Marcinkevičiaus žodžiai, pradėję pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą: „Pagaliau atėjo ta diena.“ Arba jo lūpomis skambėjęs atsisveikinimas su sausio 13-osios žudynių aukomis. Kalba buvo tarsi auka, malda, iš tautos savasties gilumos ateinantys žodžiai...

Knyga argumentuotai atsako nepriklausomų laikų kritikams, priekaištaujantiems poetui dėl sovietmečiu paženklintos poezijos. „Jei ir gali supykti, tai tik ant laiko, ant prakeikto meto... ant savęs, kad veržeisi į gyvenimą“, – tarsi užbėgdamas už akių sakė Just. Marcinkevičius.

Anot Pauliaus Subačiaus, didžiausia Just. Marcinkevičiaus kaltė – jo talentas. Poeto vieta valstybės gyvenime iškyla ir kitoje Kalėdų išvakarėse pasirodžiusioje Aldonos Ruseckaitės knygoje apie poetą Vytautą Mačernį. Romane „Dūžtančios formos“ cituojamas V. Mačernis, sakęs, kad „tautos vadais bus poetai“. Jie nemoka šaukti, nebando suniekinti pašnekovo net tose situacijose, kai šis akivaizdžiai neteisus. Deja, realiame gyvenime viskas kitaip. Just. Marcinkevičiui teko nukentėti dėl savo populiarumo ir žodžio galios. Naujajai Lietuvos politinei scenai jis pasirodė per didelis.

1995 metais, teikiant Santarvės premiją monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, Just. Marcinkevičius sakė: „Silpnieji privalo ginti pasaulį, nes niekam daugiau jis nerūpi.“ Poetas mokėjo klausytis ir girdėti. 1999 metais kartu su kitais Santarvės premijos laureatais lankė kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris sakė: „Žinau tik vieną politiką – iš Evangelijos – daryk gera nepavargdamas. Visa kita tėra tušti paistalai...“ Vasario 16-osios šventės rytą kardinolas kalbėjo, kad „nepriklausomybė eina kartu su priklausomybe – Dievui ir Tėvynei“. Tebūna šie knygoje apie Just. Marcinkevičių įrašyti žodžiai kelrodis į Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjimą.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Seimo narys Mantas Adomėnas siūlo keisti himno žodžius – giedoti ne „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, bet „iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Parlamentaras sako, kad „yra rimtas pagrindas susirūpinti, ar mes, kaip tauta, turime ateitį“.

Tai ne pirmasis bandymas keisti tekstą, kurį moka kiekvienas Lietuvos pilietis. 1991 metų rudenį deputatai Vytautas Puplauskas, Alfonsas Svarinskas, Virgilijus Čepaitis, Romualda Hofertienė ir Antanas Miškinis siūlė himno žodžius „tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina" keisti į „tegul Dievas Lietuvoj tamsumus prašalina“. Anuomet kolegų pasiūlymą kritikavęs Benas Rupeika aiškino, kad neįmanoma ir nežmoniška diskutuoti su salėje nesančiu Vincu Kudirka. Jam pritaręs Bronius Genzelis sakė, kad niekas neturi teisės taisyti teksto, nes būtų pažeistos autoriaus teisės. Vieno keitimo šalininko V. Puplausko argumentai, esą „Tautišką giesmę“ rašęs V. Kudirka negalėjo žinoti, kad ji taps himnu, Aukščiausiosios Tarybos deputatų neįtikino.

V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ su gaidomis buvo paskelbta 1898 metų „Varpe“, o 1918 metais atkuriant Lietuvos valstybę ši giesmė buvo patvirtinta valstybės himnu.

Tautiška giesmė – daugiasluoksnė, ją skaitė ne viena karta, po truputį atverdama iš pažiūros nesudėtingo teksto prasmes. Vien ko vertas raginimas būti Šviesos ir Tiesos vaikais.

Kalbininkės profesorės Reginos Koženiauskienės teigimu, V. Kudirka jungia praeitį ir ateitį, nuolatos žadina dorovinę lietuvių sąmonę. Jis ypač aktualus pilietiškumo krizės laikotarpiu, kai tauta pradeda abejoti savo galiomis ir tampa abejinga viskam, kas aplinkui.

Nėra ateities be įsisąmonintos praeities. Ir iš ateities ne ką pasisemsi, jeigu pats jos nekursi remdamasis taip norima atmesti praeitimi ir jos patirtimi. Tačiau Seimo konservatorius pabrėžia rūpestį ateitimi, taip nubraukdamas praeitį.

Atrodytų, Kembridžo universiteto diplomą turintis žmogus turėtų suprasti, kad tautiškos giesmės idėjos nesensta, jos visuotinės, be laikinumo, pažangumo ar modernumo žymės. Nors sukurtas praeityje, tai amžinybe paženklintas dalykas, esantis ir ateityje.

Istoriko Antano Tylos nuomone, V. Kudirka yra „visų mūsų – ir praėjusių amžių, ir mūsų bendrakelionis, nes lietuvių tautinis atgimimas turėjo pradžią, bet neturi pabaigos“. Ir toks bus, kol mes, kaip tauta, gyvensime.

Poetas Faustas Kirša yra sakęs: V. Kudirkos „paliktas <...> testamentas, žinant jo gyvenimą, yra toks didelis įdėlis mūsų tautos pulsan, kad pravartu mums visiems kuo dažniau prie jo grįžti ir su juo pagalvoti“. Ar nepraverstų, vykdant švietimo reformą, šį testamentą pradėti mokyti nuo pirmųjų klasių?

Vincas Kudirka labai daug nuveikė, kad susigrąžintume valstybę. Ką Lietuvos labui nuveikė M. Adomėnas? Jono Basanavičiaus žodžiais tariant, „šios dienos įgytoje nepriklausomybėje iš didesnės dalies glūdi jojo [dr. Vinco Kudirkos] nuopelnas, kurio neturėtų užmiršti jaunoji lietuvių karta, kuri dažnai nė žodžiu, nė darbu nieko nenuveikusi, nūnai tais garsiais vardais naudojasi...“ Geriau nepasakysi.

Sovietmečiu jūros šventė traukė mugėmis, kuriose buvo galima įsigyti deficitinių prekių, bei karnavalu. Atrodytų, atėjo laikas keisti tradicijas, bandyti sieti praeitį, dabartį ir ateitį. Šių metų akcentas – istorinių laivų paradas.

Tačiau kaip žmogus, pirmą kartą atvykęs į Klaipėdą, gali pajusti jūros dvelksmą?

Deja, mieste nerasite jūros uostams būdingų kilometrus pajūriu ar pamariu nusidriekusių pėsčiųjų promenadų. Jeigu ne užklystantys kruiziniai laivai, nė neįtartum, kad atsidūrei uostamiestyje.

Kaip jūra paveikia kasdienį miesto gyvenimą?

Prieš trisdešimt metų buvo įprasta pasistatyti palapinę prie Kuršių marių, pietinėje miesto dalyje, bet šiandien tai neįmanoma. Marių pakrantes užėmė įmonės, kurios daugiausiai aptarnauja atplaukiančius kitų valstybių laivus. Tiesa, taip pildomas valstybės biudžetas, tačiau klaipėdiškiai beveik neturi priėjimo prie marių.

Melnragė taip ir liko pliažu, nors galėtų tapti klestinčiu pajūrio kurortu. Netoliese esančiuose Giruliuose puikiai matoma nepriklausomos Lietuvos raida. Pušynuose, kur veikė pionierių stovyklos, dabar įsikūrę turtingiausi uostamiesčio žmonės. Poilsiautojai ir turistai čia lyg ir ne laukiami.

Sovietmečiu Klaipėda kuždėjo jūreivių, šiandien šios profesijos atstovų tenka ieškoti su žiburiu. Anuomet Jūros šventės eisenose akį traukę gausūs būriai jūreivių šiandien dažnai dirba svetur, laivuose, virš kurių plazda užsienio valstybių vėliavos. Sukti galvą, kaip pelnytis duoną, jūreiviams teko dėl to, kad Lietuvos laivynas sugriautas, o laivai buvo supjaustyti ir parduoti į metalo laužą. Todėl nenuostabu, kad šviežia Baltijos jūros žuvis tampa nauju deficitu, kurio nerasi nė viename Klaipėdos žuvies turguje.

Šiemet jūros šventėje rengiamas susitikimas su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos absolventais yra tarsi pasivaikščiojimas po neveikiantį muziejų. Panašus jausmas apima užsukus į Atėnų akropolį, – vaikščiodama po griuvėsius, suvoki buvusią valstybės galybę ir jos žlugimą.

Liūdna, kad per 26-erius nepriklausomos Lietuvos metus nepavyko sukurti infrastuktūros, kuri priartintų marias ir jūrą prie miesto. Jeigu ir toliau taip bus, uostamiesčiui būdingus vietinių žuvų patiekalus primins tik senos laikraščių iškarpos ir senelių pasakojimai.

Urbanistiniu mąstymu žavi jauni žmonės. Kiek piečiau nuo Klaipėdos esančioje Svencelėje sėkmingai kuriamas jėgos aitvarų rojus. Čia gali išsinuomoti kambarį ir gurkšnodamas kavą ant marių kranto žiūrėti, kaip vėjo aitvarai raižo dangų ir kelia bangas.

Norisi tikėti, kad pagaliau Klaipėdoje bus sutvarkyta piliavietė, kuri turėjo tapti turistų traukos centru, Jachtklubas taps jūrinės valstybės simboliu, atsiras žuvies restoranas, kuriame visus metus bus kepama čia pat, Baltijos jūroje, pagauta žuvis ir kils naujų idėjų, galinčių išjudinti nuo sovietmečio užsnūdusį uostamiestį.

Nevaikiški žinojimai

– Pasirinkote žurnalistiką, kodėl?

– Jau pradinėse klasėse žinojau, kad būsiu žurnalistė. Šiaip norėjau būti rašytoja, bet jau tada suvokiau, kad norėdama ja tapti privalau būti žurnaliste. Savo pirmąją žinutę parašiau dar būdama ketvirtoje klasėje. Ją išspausdino "Tarybinė Klaipėda". Mama sukaupė didžiausią tų straipsnių kolekciją, ir, kai stojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, mano publikacijų segtuvas buvo pats storiausias.

– Kokiomis temomis rašydavote?

– Rašydavau humoreskas apie mokyklos gyvenimą, apie kaimynes, kurios save pažinusios labai supyko ir net kurį laiką nebesisveikindavo. Su bendraminčiais Mokytojų namuose įkūrėme klubą "Sparnai", tada buvau gal dešimtokė. Kai sužinodavome, kad į Klaipėdą atvažiuoja kažkokie žinomi žmonės, pavyzdžiui, Arkadijaus Raikino sūnus, "Žalgirio" krepšininkai ar Jaunimo teatro aktoriai, mes juos pasikviesdavome, bendraudavome, paskui aš parašydavau apie juos straipsnį į laikraštį. Taip kaupėsi profesinė patirtis.

– Jūsų studijų pradžia sutapo su svarbiu Lietuvai metu – prasidėjo Atgimimas, buvo atkovota laisvė, kūrėsi valstybė.

– Kai tik atvažiavau studijuoti, aptikau skelbimą, kad Sąjūdžio informacinei agentūrai (SIA) reikia bendradarbių. Kolega Rytas Staselis, tada gal keliais kursais vyresnis žurnalistikos studentas, atlydėjo mane į SIA ir ten prasidėjo mano bendravimas su Sąjūdžio lyderiais, kurie vėliau tapo ryškiausiais šalies politikais. Tada kartu su kitais išvykau į Igarką. Iš ten į Lietuvą pargabenome 124 politinių tremtinių palaikų. Tai tapo didžiule pasaulio sensacija. Važiavau su sąlyga, kad rengsiu reportažus, pranešimus Sąjūdžio informacinei agentūrai ir "Amerikos balsui". Sąjūdis įtraukė ir mane, ir mano bendraamžius. Pavyzdžiui, mano kolegė Rita Miliūtė ar "Laisvosios Europos" radijui dirbęs Audrius Siaurusevičius – mano kartos žmonės, kurie dalyvavo nepriklausomos valstybės kūrime. Manau, kad tai buvo labai palankus laikas, mes labai daug išgyvenome, gal todėl mūsų patirtis kitokia nei šiuolaikinio jaunimo. Esu laiminga, kad man per Sąjūdžio "duris" atsivėrė pasaulis.

Apie žydinčias obelis

– Kaip patekote į tą ekspediciją, kuri vyko į Igarką?

– Pamenu, Virgilijus Čepaitis tada nenorėjo manęs išleisti, gal jis manė, kad aš per jauna ir nesugebėsiu įvykdyti užduoties, čia reikėtų jo klausti, bet Andrius Kubilius, tuometis Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, ir Rita Miliūtė mane užtarė, davė pinigų lėktuvo bilietui ir aš išvykau. Už tai jiems esu labai dėkinga.

– Kiek jūsų tada ten važiavo?

– Tai buvo 20 žmonių grupė, vadovaujama tuomečio komjaunimo veikėjo Romualdo Bakučio, dabar jis vienas Lietuvos milijonierių. Jiems tai jau buvo antroji ekspedicija. O susipažinau su juo tame pačiame "Sparnų" klube, tada jis mums pasakojo, kaip jie važiavo į Igarką ieškoti ten ištremtų lietuvių pėdsakų. Sutikau jį Vilniuje, jis man sako: rytoj išvykstame į Igarką, jei nori, prisijunk. Aš, žinoma, labai norėjau.

– Ką ten veikėte?

– Ten yra amžinojo įšalo žemė, vyrai nuo ryto iki vakaro dirbo su laužtuvais, ieškodami palaikų, o merginos plušėjo archyvuose. Daugelis kryžių kapinėse buvo supuvę, pavyzdžiui, vieną vyrą atpažino tik pagal angliškos vilnos kostiumą, kitą – pagal rožančių. Informaciją apie tremtinius rankiojome iš tokių menkų detalių. Ta išties buvo labai įspūdinga kelionė. Pamenu, savo gimtadienį švenčiau čiuožinėdama požeminėse slėptuvėse, kur kadaise buvo laikomos žuvų ir mėsos atsargos.

– O kaip vietiniai žiūrėjo į jūsų misiją?

– Buvo nustebę. Jie, kaip kiekviena didelė tauta, nesureikšmina to, kur bus palaidoti. Noras grįžti į tėvynę yra būdingas mažoms tautoms, mes jaučiame šaknis su gimta žeme, norime būti palaidoti prie tėvų, norime turėti savo bendrą kapą. Manau, kad tai išskirtinis mūsų tautos bruožas.

– Ar aptikote ten gyvenančių tremtinių iš Lietuvos?

– Radome kelis lietuvius, kurie buvo ištremti, bet taip ir nebegrįžo į tėvynę. Pamenu tokį Daunorą, jis buvo netekęs rankos. Paskui sutikome dar vieną lietuvį Lazarevičių, jis jau sunkiai judėjo, prisimenu jo medinį mažą namelį, šeimininkas gulėjo lovoje. Ir svarbiausias jo klausimas mums buvo – kaip ten, Lietuvoje, ar obelys žydi? Tas žydinčių vaismedžių vaizdas jam buvo taip giliai įsirėžęs į atmintį ir šitai jį palaikė iki paskutinio atodūsio. Dar, kai ten dirbau archyve, mane labai nustebino lietuvių noras išsaugoti lietuviškas šeimas. Vyrai vesdavo lietuves moteris net jei jos būdavo 20–30 metų vyresnės. Tai yra labai gražu. Per tą savo kelionę prisirankiojau labai daug tokių "perlų".

Politinio ringo žvaigždynas

– Jūsų knyga "Politikos ringe" – apie tris didžius Lietuvos žmones, tris valstybės vadovus – Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų. Kokie jie jums pasirodė?

– Jie visi labai skirtingi ir labai įdomūs. Pavyzdžiui, V.Landsbergis – labai įdomus pašnekovas, V.Adamkus, A.Brazauskas labai šiltai bendraudavo. Būdama su jais jausdavausi, kaip pas rūpestingą tėvą užantyje. Labiausiai neprognozuojamas tuo metu man pasirodė V.Landsbergis. Bet manau, kad jie visi buvo labai reikalingi ir svarbūs Lietuvai. V.Landsbergio drąsa buvo nepakeičiama, kai reikėjo kautis su M.Gorbačiovu, A.Brazausko atsargumas ypač pravertė, kai reikėjo ieškoti susitarimo su Rusija ir tiesti kelius į tarptautinius vandenis. V.Adamkaus buvimas labai buvo vertingas, kai reikėjo įnešti ramybės ir apmalšinti sumaištį valstybėje po konservatorių ir A.Brazausko priešpriešos.

– Visi šie Lietuvos vadovai, gal tik išskyrus V.Adamkų, labai prieštaringai vertinami iki šiol, kodėl?

– Manyčiau, kad V.Adamkų mažiausiai pažinojome. Bet Lietuva tikrai išlošė, kad jis tada tapo prezidentu, o ne Artūras Paulauskas. Mane labai žavi jo noras lig šiol aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime. Jis neseniai prasitarė, kad spėja dalyvauti vos trečdalyje renginių, į kuriuos jį kviečia.

Pažintis su Monsinjoru

– Pernai išleidote knygą "Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija". Kaip susipažinote su šiuo įstabiu žmogumi?

– Susipažinau Sąjūdyje. Monsinjoras buvo paskirtas arkikatedros klebonu. Pamenu, atvyko pirmoji japonų turistų grupė, kurią man reikėjo lydėti, supažindinau juos su Monsinjoru ir jie išvažiavo iš Lietuvos, įsimylėję mūsų kraštą per K.Vasiliauską. Jis buvo puikus pašnekovas, pokštininkas, priminė japonams, kad lageryje kalėjo kartu su jų tėvynainiais. Ir užbūrė svečius jaukumu bei išmintimi. Visi buvo labai patenkinti. Taip su Monsinjoru bičiuliautis pradėjau ir aš.

– Kaip gimė knyga apie šį šviesuolį?

– Kai Monsinjoras iškeliavo anapilin 2001-aisiais, aš studijavau Jungtinėje Karalystėje ir negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse. Visus tuos metus jutau skolą. Ši knyga ir yra tos skolos sugrąžinimas už jo bičiulystę.

Keičia Vilniaus veidą

– Jūs pasirūpinote, kad Vilniuje, kuris dabar tapo jūsų namais, atsirastų viešosios erdvės, menančios garsius žmones, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės skveras. Kaip kilo mintis tokiai veiklai?

– Gyvenau netoli J.Ivanauskaitės. Mes viena kitą pažinojome, bet nebuvome draugės. Kai ji mirė, sužinojau, kad skverelyje prie jos namų norima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Su bendraminčiais nutarėme išsaugoti tą žalią erdvę. Paskambinau Jurgos mamai, jos seseriai Radvilei, paklausiau, ar jos neprieštarautų, kad atsirastų rašytojos vardu pavadintas skveras. Jos neprieštaravo. Taip ir prasidėjo. Džiaugiuosi, kad pavyko Vilnių pagražinti, jaučiuosi įleidusi į šį miestą šaknis.

– J.Ivanauskaitės skveras – ne vienintelė jūsų iniciatyva?

– Dabar mūsų rūpestis – Czesławo Miłoszo laiptai. Prieš penkerius metus minėjome šio iš Lietuvos kilusio Nobelio premijos laureato šimtmetį. Tada Vilniaus savivaldybė laiptus tarp Maironio ir Bokštų gatvių pavadino C.Miłoszo vardu. Tačiau per tuos metus neatsirado jokio tai liudijančio ženklo. Man tai pasirodė keista. Juk ne tiek daug Nobelio premijos laureatų turime. Norėjosi visa tai įprasminti. Skulptorius Jonas Gencevičius pasiūlė idėją iškalti ant laiptų poeto eiles lenkiškai ir lietuviškai. Dabar tai stengiamės įgyvendinti. Manau, rudenį surengsime atidarymą.

– Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą?

– Kūryba, knygų rašymas, net žinojimas, kad esu prisilietusi prie tam tikrų Vilniaus vietų gražinimo. Tai yra didelis moralinis malonumas. Nebijau svajoti ir įgyvendinti tai, apie ką svajoju.

Vizitinė kortelė

Gimė 1969 m. liepos 24 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje, dabar "Ąžuolyno" gimnazija.

Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, Birmingamo universitete (Jungtinė Karalystė) studijavo tarptautinius santykius ir globalizaciją.

1988 m. Sąjūdžio informacijos agentūros (SIA) bendradarbė.

1989–1992 m. dienraščio "Respublika" reporterė, redaktorė.

Nuo 1992 m. dienraščio "Lietuvos rytas" politikos žurnalistė,

2003–2012 m. Konstitucinio Teismo atstovė spaudai.

Išleido knygas "Politikos ringe" (2009 m.), "На ринге литовской политики", "Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija", 2015 m.

Dokumentinio filmo "Laimingi buvę jo akivaizdoje" idėjos autorė ir scenarijaus bendraautorė (kartu su Dalia Kutraite), režisierius Saulius Vosylius, 2007 m.

Dokumentinio filmo "Algirdas Brazauskas: liudijimai" bendraautorė (kartu su Edita Mildažyte), 2010 m.

Dokumentinio filmo "Neokupuotas" (apie Lietuvos Laisvės lygos įkūrėją Antaną Terlecką) bendraautorė (kartu su Edita Mildažyte), 2012 m.

Dokumentinio filmo "Pakeliui į prieplauką" (apie teatro režisierių Rimą Tuminą) scenarijaus autorė ir režisierė, 2014 m.

2008–2013 m. J.Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro direktorė.

Monsinjoro K.Vasiliausko atminimui skirto skvero (architektas Tautas Budzys) prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios ir čia pastatytos skulptūros (skulptorius J.Gencevičius) idėjos autorė ir projekto vadovė, 2010 m.

Nereikia apklausti nei vietinių, nei svečių, kad įsitikintum, jog sostinėje labai trūksta viešųjų tualetų. Tai patvirtina ne kartą prie prezidentūros nakčia už šlapinimąsi viešojoje vietoje suimti britų ir lenkų turistai. Pastarieji, sumokėję pinigines baudas, juokauja, kad už užsienio politiką atsakingos prezidentūros sienos tapo brangiausiu Vilniaus viešuoju tualetu. Juokas juokais, tačiau kur eiti atvykėliui, jeigu šaukia gamta? Kavinės ir barai uždaryti, o lauko tualetų nėra.

2012 metais Vilniuje buvo 48 viešieji tualetai, 25 iš jų – autobusų apsisukimo žieduose, esančiuose priemiesčiuose. Tai, kad 2014 metais įrengti dar du nauji tualetai, tapo žinių naujiena. Taigi per 25-erius nepriklausomybės metus įrengti tik penki modernūs tualetai. Tokia „pažanga“ vargu ar prisideda prie civilizuotos šalies įvaizdžio gerinimo.

Lietuvoje, deja, mieliau investuojama į naujus drabužius, bet nepaisoma elementarios asmeninės higienos. Viešajame transporte netrūksta prisidažiusių ir išsipusčiusių, tačiau savaitę duše nesipraususių moterų ir vyrų, kurių nepriskirsi nei asocialiems asmenims, nei benamiams.

Priežasčių turbūt reikia ieškoti tradicijose. Dažnoje lietuviškoje pirkioje dušo nebuvo, tik pirtis, kuriama kartą per savaitę. Važiuodami per Lietuvą iki šiol rasite daug kaimų ir vienkiemių, kurių gyventojų naudojasi mediniais lauko tualetais ir namuose neturi nei šilto vandens, nei dušo. Turbūt kaltas ir įgimtas pasipriešinimas viskam, kas nauja, ir įprotis taupyti, ir manymas, kad pavyks sutaupytas lėšas išsinešti į kitą pasaulį.

Naryste Europos Sąjungoje galime džiaugtis vien dėl to, kad tualetų klausimu Vilniaus–Klaipėdos automagistralės garbę gelbėja skandinavų įkurtos kuro kolonėlės. „Statoile“ visada atrasi švarų tualetą ir nusipirksi skanios kavos. Sovietmečiui būdingų užrašų ant sienų čia – nė kvapo. Tačiau, jeigu gamta pašauks kurioje nors Lietuvos pakelės kavinėje, ne visada ten bus muilo, popierinių rankšluosčių ir tualetinio popieriaus. Investuoti į viešus sanitarinius mazgus Lietuvoje dar nemadinga ir neįprasta, nebent tai būtų valstybės institucijos.

Lietuvos biudžetas dažnai taškomas rengiant valstybės įvaizdžio koncepcijas, kurios taip ir liko neįgyvendintos. Gal, užuot jas kūrus, reikėtų įrengti daugiau šiuolaikiškų viešųjų tualetų? Nes jų nebuvimas, kaip tas šaukštas deguto, gali sugadinti medaus statinę. Norisi būti ne tik sparčiausio interneto, bet ir švariausio bei greičiausiai surandamo viešojo tualeto šalimi. Tai galėtų būti ir artėjančių rinkimų šūkis bei tikslas, kuriam dažnas rinkėjas pritartų. Juolab, kad ir spartusis internetas nepadės greitai naktį surasti veikiančio švaraus viešojo tualeto. Kaip paminklą sovietmečiui, galima palikti sovietinio tipo viešąjį tualetą. Tačiau tiktai vienintelį, kaip sovietinės praeities liudytoją.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Gruodžio 29 d., antradienį, 17 val. Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) įvyks Ramunės Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymas.

Literatūrologas Valentinas Sventickas: „Literatūros apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską esama. Taigi naujos knygos autorei reikėjo rasti savo kelią. Rado. Ramunė Sakalauskaitė sutramdė jausmus ir pasuko gerąja prasme objektyvaus pasakojimo keliu. Galėjo atsitikti ir kitaip, nes ji pati priklausė Monsinjorui artimų žmonių ratui. Autorė sumaniai pasirėmė žinomais šaltiniais ir rado naujų – kalbindama žmones, lankydama Monsinjoro gyventas vietas, rausdamasi archyvuose. Biografija nuodugni, patikima ir nedaugiažodė. Monsinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus ir paprastas. Ir klausiantis: „Ar supratote, ką pasakiau savo gyvenimu?“

Knygos apie Monsinjoro K. Vasiliausko (1922–2001) gyvenimo kelią autorė, ketverius metus rinkusi medžiagą knygai, remiasi visais jai buvusiais prieinamais šaltiniais: Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugoma kunigo byla, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės, Daugpilio archyvuose rastais dokumentais, niekur neskelbtais kunigo laiškais šeimos nariams, Latvijoje, kurioje gyveno, kai 1958 m., pasibaigus tremties laikui, negalėjo grįžti į Lietuvą, jį globojusiųeucharistiečių ir žmonių, tuo laikotarpiu kartu su juo dirbusių Latvijos Andrejaus Ždanovo kolūkyje, atsiminimai. Autorės pasakojimą paįvairina nemažai nuotraukų.

Atskira knygos dalis – K. Vasiliauską pažinojusių kunigų (Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, Juozo Tunaičio) atsiminimai.

R. Sakalauskaitė, K. Vasiliauską pažinojusi nuo 1989 m., yra viena iš dokumentinio filmo apie kunigą „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ scenarijaus autorių. Jos iniciatyva prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios įrengtas Monsinjoro atminimui skirtas skveras, pastatyta skulptūra.

Šiais laikais, kai trūksta autoritetų, menkėja vertybės, K. Vasiliausko gyvenimo pavyzdys yra įkvepiantis ugdant jaunąją kartą.

Knygos pristatyme gruodžio 29 d. LDM Taikomosios dailės muziejuje dalyvaus kunigai Pranciškus Čivilis ir Antanas Saulaitis, taip pat Romualdas Budrys, prof. Viktorija Daujotytė, grigališkojo choralo ansamblis „Vox clara“ (vadovas Šarūnas Visockis). Vakarą ves literatūrologas Valentinas Sventickas.

Tą pačią dieną 15 val. 15 min. Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12, Vilnius) bus aukojamos šv. Mišios už monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jas aukos kunigas Gintaras Petronis.

Rengėjai VšĮ „Porta artis“ ir Lietuvos dailės muziejus.                                                             

Kazimieras Vasiliauskas buvo politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis ir ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, pirmasis 1993 m. atkurtos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas, žinomas ir gerbiamas visuomenės narys. 1994 m. vasario 10 d. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1995 m. jam įteikta Santarvės fondo premija. 1998 m. vasario 5 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba monsinjorui K. Vasiliauskui suteikė garbės nario vardą. 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu monsinjorui K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2000 m. liepos 1 d. jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.