Pasak šalies vadovo, esame R. Skučaitės žodžių, eilučių ir posmų vaikai, kurie mus supantį pasaulį ir save šiame pasaulyje pažinome poetės kūryboje, jausdami neblėstantį nuoširdumą ir rūpinimąsi kiekvieno iš mūsų vidinių pasaulių gerove.

„Esate sakiusi, kad „eilėraštis tiesiog gimsta“, tačiau tik savo begaliniu jautrumu, talentu ir atsidavimu, taip pat gyvenimiška patirtimi šias stebuklingas akimirkas užfiksuojate ir, pasitelkusi laikui nepavaldžią formą, perteikiate savo skaitytojams“, – rašoma prezidento sveikinime.

Jūsų šviesi kūryba ir žodžio skaidrumas žavi ir padeda į pasaulį pažvelgti švelnesniu žvilgsniu.

Prezidentas padėkojo R. Skučaitei už neišsemiamą kūrybiškumą, skleidžiamą gėrį, grožį ir šviesą. Poetei šalies vadovas palinkėjo neblėstančio optimizmo, saulėtos nuotaikos ir sveikatos.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė taip pat nuoširdžiai sveikina poetę, dramaturgę, vertėją ir dainų tekstų autorę, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę R. Skučaitę garbingo jubiliejaus proga.

„Gerbiamoji Ramute Skučaite, nuoširdžiai sveikinu Jus garbaus 90-ojo jubiliejaus proga. Esate itin talentinga rašytoja, poetė, eiliavimo meistrė, kurios eilėraščiai užaugino net keletą kartų. Jūsų šviesi kūryba ir žodžio skaidrumas žavi ir padeda į pasaulį pažvelgti švelnesniu žvilgsniu. Linkiu stiprios sveikatos ir kuo daugiau šviesos Jūsų kasdienybėje“, – sakoma premjerės sveikinime.

Moralinio stuburo stiprybė

"Saugu ir beveik neskausminga – kaip smauglio pilve", – prieš penkerius metus paklausta apie Lietuvos kultūrinę ir politinę būklę kalbėjo R.Skučaitė, laimėjusi "Poezijos pavasario" laurus.

"Deja, pelniusi laurus, jaučiausi… pralaimėjusi. Ir visų pirma todėl, kad ir anuomet, ir dabar aktyviai formuojamas žmogus, kuriam beveik nebereikia jokios dvasinės kultūros. Tiesa, iš šalies atrodo, kad mūsų kultūrinis gyvenimas verda: leidžiamos knygos, vyksta festivaliai, apdovanojami kūrėjai, tačiau asmeniškai man rūpi ne premijos, o žmonių, ypač jaunosios kartos, siela, jos ugdyba. Deja, dabar niveliuojama ne tik asmenybės sąvoka, bet ir nacionaliniai, filosofiniai, moraliniai ar net lytiniai žmonių skiriamieji bruožai. Ar tai labai skiriasi nuo sovietmečio žmogaus formavimo metodikos? Gal kada nors naujojo žmogaus kūrėjai ir atsipeikės, bet bijau, kad tai gali atsitikti per vėlai", – samprotavo poetė.

Nors likimas R.Skučaitę vėtė ir mėtė, tačiau nei šiandienos ES, nei vakar dienos SSRS, anei kokia kita ideologija nesulaužė jos gyvenimo, pažiūrų ir kūrybos moralinio stuburo. Tai liudija ir pats R.Skučaitės gyvenimas, kurį lydi ne tik pergalių, bet ir skausmo bei praradimų metai.

Pasak kuklumu garsėjančios poetės, jos gyvenimas – tarsi dulkelė, kurią likimas pamėtėjo į spindulio juostą. Tai ką gi patyrė toji dulkelė spindulio, t.y. kūrybos, nušviestame savo gyvenime?

Kaunas – tikroji gimimo vieta

Kai būsimajai poetei jos tėvai, Jonas ir Elena Skučai, turėjo parinkti vardą, mergytės mama norėjo pavadinti dukrelę Rūta. Tačiau tėvų šeimos draugas kanauninkas Kazimieras Prapuolenis paprieštaravo sakydamas, kad Italijoje rūtos naudojamos abortams, o Lietuvoje ulonai rūtomis vadina kumeles. "Tokia rami mergaitė – tegul būna Ramutė", – patarė kanauninkas. Beje, R.Skučaitė, pasakodama šį jos vardo parinkimo epizodą, atsiprašo visų Rūtų.

Tandemas: kompozitorė Raminta Šerkšnytė (kairėje) su libretą jos operai vaikams "Penki Merės stebuklai" parašiusia R.Skučaite.

Nors beveik visur rašoma, kad būsimoji poetė gimė Palangoje, mokytojų šeimoje, bet iš tiesų Ramutė gimė Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. "Mat mano mama atvažiavo iš Palangos, kur abu su tėčiu mokytojavo, gimdyti į Kauną. Čia mama apsistojo pas būsimą Lietuvos vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą, nes buvo ištekėjusi už jo brolio Jono", – primena R.Skučaitė.

Poetės tėvai iš Palangos persikėlė dirbti į Širvintas, o 1936–1937 m. sandūroje juos paskyrė mokytojauti Panevėžyje. "Gerai prisimenu 1940 m. Velykas, kai pas mus atvažiavo tėvo brolis Kazimieras su žmona ir jaunėle dukra. Kažkuriuo metu mano tėvas su broliu, anuomet vadovavusiu Vidaus reikalų ministerijai, užsidarė kambaryje ir ilgai kalbėjosi. Pokalbis, matyt, buvo įtemptas, daug rūkoma – pro kambario durų apačią veržėsi dūmai… Kai dėdė išvažiavo, girdėjau, kaip tėvas pasakė mamai: "Žinai, Eliute, Kazys sakė, kad tai galo pradžia." Matyt, jis turėjo galvoje SSRS priekabes Lietuvai, ieškant preteksto okupacijai, o tai netrukus ir įvyko", – pasakoja R.Skučaitė.

Aš kartais pagalvoju, kad gyvenu taip ilgai todėl, kad gyvenu už jas, negrįžusias.

Netekčių virtinė

Ramutei buvo aštuoneri, kai jos tėvą, šaulį, tautininką, Panevėžio jaunalietuvių vadą, sovietai suėmė 1940 m. liepos 12-ąją. Po poros metų jis mirė Pečioros (Komija) lageryje, o jo brolis Kazimieras buvo sušaudytas ir užkastas pamaskvės specialiajame NKVD objekte "Komunarka". Kiti tėvo broliai ar seserys buvo išvežti į Sibirą arba pasitraukė į Vakarus.

Susirgęs šiltine, 1945 m. vasarį mirė aštuoniolikmetis R.Skučaitės brolis Algimantas, o tų pačių metų rudenį už priklausymą pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimta jos mama ir nuteista dešimčiai metų kalėti, bausmę atliekant lageriuose.

Dvylikametė Ramutė tada bėgo klupdama geležinkelio bėgiais prie traukinio atsisveikinti su išvežama iš Lietuvos mama. Mergaitė bėgo, bijodama sudaužyti samagono butelį, skirtą traukinį saugojusiam kareiviui, kad šis leistų pasimatyti su mama. Nemokėdama rusų kalbos, bet laikydama rankose stebuklingą galią turėjusio gėrimo, išprašė ginkluoto sargybinio leisti pasimatyti su mama bent per vagono lango metalines grotas.

Kareivis, atkišęs šautuvą, visą laiką stovėjo šalia, kol motina su dukra bučiavo viena kitai pirštus, iškištus per grotas. Šis epizodas aprašytas R.Skučaitės knygoje "Nepaslaptis tokia balta". Daugybė kitų gyvenimo Sibire epizodų iškyla ir kitose R.Skučaitės knygose.

Šiurpūs įvykiai lentpjūvėje

Likusios Lietuvoje Ramutės sovietai nepaliko ramybėje – 1949 m. pavasarį ji, kaip "šeimos, priklausiusios nacionalistinėms gaujoms, galva", buvo ištremta į Zimą Irkutsko srityje. Tuo metu ji, šešiolikmetė gimnazistė, nesulaukusi pirmosios pavasario atostogų dienos, naktį turėjo skubiai susikrauti į maišus tai, kas galėjo būti reikalinga Sibire.

Pirmiausia ji įsidėjo į kelionę savo smuiką, Salomėjos Nėries eilėraščių dvitomį ir išbildėjo traukiniu į Sibirą su savo skausmu ir vienatve. O ten… "O jei užmigsiu? Jei supjaustys pjūklas? O jei Čigono peilis po kaklu?" – iš kur šios baisybės tokios subtilios poetės naujausioje poezijos knygoje?! "Iš mano gyvenimo Zimoje atėjo į mano knygas tokie eilėraščiai ir memuarinės miniatiūros: "Iš ten, kur buvo žvakė, rašalinė,/ Iš ten, kur arbata skardinėj vėso…" Bet grįžkim prie minėtų baisybių...

"Į Sibirą važiavau viename vagone su dviem pažįstamomis mergaitėmis. Aš joms labai pavydėjau – juk jos važiavo į tremtį su tėvais, tačiau tų mergaičių likimas buvo labai tragiškas. Vos atvažiavusi į Zimą, su jomis dirbau vienoje Zimos miško medienos apdorojimo įmonėje, kur nelaimingo atsitikimo metu vieną mergaitę supjaustė rąstų pjovimo pjūklas. Antroji, užsnūdusi per pietų pertrauką didžiulėje pjuvenų dėžėje, užduso nuo staiga pasipylusių ant jos svaigaus terpentino kvapo pjuvenų. Aš kartais pagalvoju, kad gyvenu taip ilgai todėl, kad gyvenu už jas, negrįžusias", – teigė poetė, anuomet dar nežinojusi, kad buvo ištremta į Sibirą iki gyvos galvos.

Darbuotoja: R.Skučaitė žurnalo vaikams "Žvaigždutė" redakcijoje.

Moka kalbėti vaikui

Sibire R.Skučaitė neakivaizdiniu būdu studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų institute ir kartu mokytojavo tremties vietoje – Zimoje.

"Sibiras – tai nesiliaujantis tėvynės ilgesys, vienatvė, bet nesijaučiau vieniša, nes daug skaičiau – barako, kuriame gyvenau, kaimynas Henrikas Urbonavičius atsivežė su savimi į Zimą lagaminą knygų. Tas šviesuolis jau miręs. Beje, dabar palaikau ryšį su jo sūnumi Vainiumi", – kalba R.Skučaitė, mėgaudamasi mažu puodeliu rytinės kavos.

Nors abu poetės tėvai buvo mokytojai, tačiau grįžusi su mama iš tremties į Lietuvą, Ramutė pedagoge netapo: iš pradžių dirbo braižytoja Geologijos valdyboje, paskui netikėtai laimėjo vertėjų į rusų kalbą konkursą besikuriančiose "Vakarinėse naujienose", iš ten perėjo dirbti į ELTA, rašė eilėraščius. Jos pirmoji poezijos suaugusiesiems knygelė "Žydintis speigas" buvo išspausdinta 1965 m.

"Prisimenu, kaip kažkokio literatūrinio vakaro metu susitikau su tuometiniu "Genio" redaktoriumi Vytautu Barausku, kuris pasiūlė ateiti dirbti į "Genį", prieš tai paprašęs parašyti eilėraščių apie namų statybą. Parašiau ciklą "Ar žinai, kaip gimsta namai?", parodžiau redaktoriui ir buvau priimta į žurnalo redakciją. Nuo tada pradėjau daugiau rašyti vaikams. Po truputį supratau, kiek daug galima pasakyti vaikui", – teigė pašnekovė, iki šiol nepraradusi ryšio su poezija vaikams ir vaikiškumo, glūdinčio, anot Viktorijos Daujotytės, R.Skučaitės poetinės sielos podirvyje.

Poezijos testas

R.Skučaitė vertė ne tik muzikos žinių reikalaujančių operų ir operečių libretus iš prancūzų ar vokiečių, italų kalbų, bet ir, pavyzdžiui, išvertė iš prancūzų kalbos Charles Perrault "Motulės žąsies pasakas", iš rusų kalbos – rusų vadinamojo sidabro amžiaus poetų kūrybą, tarp kurių buvo ir Marinos Cvetajevos 49 eilėraščiai.

Beje, vieną Sibiro žiemos vakarą minėtas R.Skučaitės barako kaimynas H.Urbonavičius rusiškai perskaitė jai kelis Marinos Cvetajevos eilėraščius iš sulankstytų mašinraščio puslapių ir paaiškino, kad poetė prieš dešimt metų pasitraukė iš gyvenimo, kad jos kūryba nespausdinama SSRS. Būtent ten, Sibiro barake, 1951 m. gimusią meilę M.Cvetajevos (ją Josifas Brodskis vadino balsu iš užribio) kūrybai R.Skučaitė pavadino likimo pirštu.

Kasdienybė: šiame Zimos miško apdirbimo įmonės barake gyveno ir moksleivė R.Skučaitė, kuri naktimis dirbo įmonėje, kad galėtų nusipirkti maisto produktų.

Dabar R.Skučaitė verčia mums mažai žinomą Vladimiro Nabokovo poetinį palikimą. Poetė neslepia, kad, verčiant minėtų kūrėjų eilėraščius, teko gerokai paklaidžioti ieškant autorių kalbos gilumą atitinkančių žodžių. Anot pašnekovės, poezijos kalba yra specifinė ir todėl suprantama skirtingai: vieniems ji suvirpina sielą, o kitiems – ne. "Tuo mes ir skiriamės vienas nuo kito", – pažymi pašnekovė.

Vertina tylą ir ramybę

Paklausta, kas yra kūryba, R.Skučaitė susimąsto. "Tai kažkoks blykstelėjimas, kylantis iš kasdienės buities detalių, iš būties, iš prisiminimų. Būtent tas blykstelėjimas ir yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštis, o visa kita yra darbas, patirtis, gabumai", – teigia jubiliatė, beje, nemėgstanti triukšmingų sveikinimų, susibūrimų, būti fotografuojama ir... matuotis drabužių.

"Vertinu tylą, ramybę. Manau, to reikia kiekvienam kuriančiam žmogui. Mano kasdienybė, nepaisant solidžios sukakties, nepasikeitė: kasdien rašau, kalbuosi telefonu su dukromis, anūkėmis – beje, turiu ir proanūkį – daug skaitau, klausausi muzikos, džiaugiuosi mane aplankančiais kolegomis, su kuriais pasišnekame tik pro virtuvės langą – jie bijo man, nors ir persirgusiai kovidu, tą bjaurastį netyčia atnešti", – šypteli pašnekovė.

Ar norėtų sugrįžti į vaikystę ir patirti kokį nors tada išgyventą jausmą? "Norėčiau sugrįžti į Panevėžį, į Vytauto gatvę, kur gyvenau iki Sibiro. Norėčiau pajusti sodriai žalio ir žydinčio tėvų daržo kvapą, save, stovinčią tarpuežyje ir matančią, kaip krenta vienas po kito balti, raudoni, rausvi aguonų žiedlapiai. Stoviu ir bijau krustelėti, kad nepadaryčiau kažko, kas man neleista, ką gali daryti tik TAS, kuris sutvėrė tą trumpą aguonų žydėjimą, vasarą, tėvus, mane", – sušyla panirusi į vaikystės prisiminimus poetė R.Skučaitė.

Marius Burokas

Už knygą "Švaraus buvimo" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

Naujoje, ketvirtoje, poezijos knygoje "Švaraus buvimo" M.Burokas tęsia ankstesniuose rinkiniuose (ypač "Būsenos", 2005; "Išmokau nebūti", 2011) išryškėjusias gyvenimo kelio, santykio su poezija ir kultūra, su gimtuoju Vilniumi temas. Ypatingo skaidrumo, šviesos dabar teikia žmogiškųjų vertybių, artimiausių žmonių apsuptis, tai atsispindi ir knygos pavadinime. Vaikai spinduliuoja šilumą, meilę pasauliui, padeda pažvelgti į kasdienybę šviežiai, pamatyti save patį pasaulio tęstinume. Mylimo žmogaus supratimas, šeimos bendrija – tai vertybės, kurias reikia puoselėti ir saugoti, nes ir jas ardo realybės rutina, ydos ar ramybė, tampanti nepakeliama. Poetas, panirdamas į save, į savo slaptą "aš", atskleidžia nevienalypę žmogaus prigimtį, jausmų dialektiką. Netobulame pasaulyje harmonija, užsimiršimas sunkiai įmanomas, kai epochos vėjas išpučia raides ir dvasią. Ar dievoieška atsakys į būties klausimus? Poetui, žinomam vertėjui, literatūros kritikui rūpi asmeniška atvertis papildyti visuotiniais kontekstais, rasti paprastą ir autentišką poetinę kalbą. Ši knyga – darnus poetinis audinys, į kurį natūraliai įsipina saviraiška ir aktualių pasaulio įvykių refleksijos.

Vytautas Kaziela

Už knygą "Alyvmedžiai" (Kauko laiptai, 2018)

"Alyvmedžiai" – vienuoliktoji V.Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai – išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas – formos ir įvaizdžių – turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kad yra esminga, galima išreikšti taupiu žodžiu.

Giedrė Kazlauskaitė

Už knygą "Gintaro kambarys" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

"Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas", – G.Kazlauskaitė.

Mindaugas Nastaravičius

Už knygą "Bendratis" (Tyto alba, 2018)

pagalvojau, kad viską

jau parašiau, nors nė žodžio

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius

kiek besiraityčiau

pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas

kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos

tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas

nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau

tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur

prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom

tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom

ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą

tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada

sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos

kad mūsų pelenų net dykai niekas neima

sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų

ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių

"Bendratis" – trečioji jaunesniosios kartos poeto M.Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys "Dėmėtų akių" (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – "Mo" (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. "Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga", – sako rašytojas Sigitas Parulskis.

Dovilė Zelčiūtė

Už knygą "Prieglaudos miestai" (Kauko laiptai, 2018)

Neatsitiktinai D.Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina "Prieglaudos miestai". Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema. Su sau būdingu atvirumu ir kūrybiniu įkarščiu poetė imasi išskirtinio šiems laikams moralinių vertybių teigimo, savęs ieškojimo nuopuoliuose ir prisikėlimuose, ieško atsakymo į vieną iš svarbiausių egzistencinių klausimų: su kuo tu? Knygos autorei sekasi: ji išvengia patetikos ar egzaltacijos, deklaratyvaus religingumo, moralizavimo. Tema skleidžiasi natūraliai: skausmingai, džiaugsmingai, įtikinamai. Nedvejoji: "prieglaudos miestas" D.Zelčiūtės poezijoje tapo filosofine atskirties, atsiteisimo, išsigryninimo kategorija, – tiek laiko, tiek erdvės prasme.

Sidabrinis ketvertukas

"Mes – ketvertas" – taip Ana Achmatova yra pavadinusi grupelę rusų sidabro amžiaus (auksas atiduotas Aleksandrui Puškinui) poetus, vienas kitam artimus ir kartu skirtingus. "Mes – prasmės ieškotojai", – sakė apie tą patį ketvertuką Osipas Mandelštamas. Tai kas tas sidabrinis ketvertukas?

"Tai Marina Cvetajeva, Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas ir Borisas Pasternakas", – paaiškino poetė R.Skučaitė, šiomis dienomis pažyminti įspūdingą gyvenimo sukaktį – 85-metį. Įspūdingą ne vien dėl skaičių, bet ir dėl aukšto kūrybinio įkaitimo. Juk šią brandžią gyvenimo datą poetė pasitiko dviem naujomis knygomis. Viena iš jų – minėto ketverto poezijos vertimai, kuriuos R.Skučaitei pasirinkti padėjo itin jautri vidinė klausa, išsiugdyta per visą savo sudėtingą gyvenimą ir todėl primenantį to sidabrinio ketverto gyvenimų tektoninius lūžius. Ir gal todėl taip giliai vertėjos suvoktus jų kūryboje.

Verčia tik tai, kas patinka

"Visada verčiu tik tai, kas man pačiai patinka, nors kartais tai reikalauja begalės  pastangų, laiko, – neslėpė R.Skučaitė. – Per kelioliką metų išverčiau savo pačios pasirinktus M.Cvetajevos  eilėraščius. Įskaičiuojant esančius šioje knygoje – jų bemaž 100. Taip ilgai užtrukau todėl, kad versti šios poetės kūrybą tolygu eiti per lūžtantį ledą, vis tikrinant savo jutimų tikrumą. Nepaisant to, gal dar versiu jos vieną kitą eilėraštį."

"Kai skaičiau A.Achmatovos kūrybą, mane smelkte persmelkė  eilėraščių ciklas "Vainikas mirusiems". Būtent jame ji pasakė: "Mes – ketvertas". Beje, šiemet sukako 50 metų nuo A.Achmatovos mirties. Maža to, tas sidabrinis ketvertas – tai pametinukai gimimo metų prasme. Be to, šiemet sukako 75 metai nuo M.Cvetajevos (1892–1941) žūties evakuacijoje Sibire. Tad nutariau minėto ketvertuko kūrybos vertimus paskirti šioms datoms pažymėti", – kalbėjo poetė, žerdama pro pravertą langą ant palangės saują saulėgrąžų. "Iškrito pirmosios snaigės – tegul paukšteliai pratinasi prie lesinimo vietos. Sparnuočius prisijaukinti lengviau nei sidabro amžiaus poetų kalbą", – šyptelėjo poetė.

Geriau pažino O.Mandelštamą

Anot R.Skučaitės, tą poetų ketvertuką jungia tai, kad jų sunkūs, kruvinos revoliucijos palytėti likimai skaudžiu kampu įsirėžia į jų kūrybą. Labiausiai artimi vienas kitam emociškai, pagal tragiško likimo ir poezijos ryšį yra M.Cvetajeva ir O.Mandelštamas.

Vertėja žavėjosi M.Cvetajevos kūryba nuo jaunystės, dar būdama tremtyje, o O.Mandelštamą geriau pažino tik dabar. "Jis man atsivėrė nauja savo puse – gebėjimu metaforiškai paslėpti ir kartu labai atvirai pasakyti tiesą. Tai ypač ryšku, kad ir eilėraštyje "Geležis", kur poetas tvirtina, jog viskas aplink geležėja. Net laikas, net poezija. Ar tai ne aliuzija į buvusį režimą?

Įdomu, kad O.Mandelštemas yra kilęs iš Žagarės, kur jo giminė buvo giliai suleidusi šaknis ir davė pasauliui ne vieną garsią atžalą. Pats poetas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mirė 1938 m. tarybinės Rusijos lageryje. Poeto gimtoji kalba buvo jidiš, o eilėraščius rašė išmokta rusų kalba. Tai, pasak R.Skučaitės, nedažnas reiškinys – rašyti poeziją ne savo gimtąja kalba.

Atrado vienas kitą

Kaip ir O.Mandelštamas, B.Pasternakas (1890–1960) – žydų kilmės. Jo tėvas buvo žymus dailininkas, draugavęs su Levu Tolstojumi ir iliustravęs jo kūrinius, o motina – profesionali pianistė. Daug laiko skyręs muzikos, filosofijos studijoms, pagaliau paniro į poeziją, kuri buvo liberalesnė nei kitų sidabro amžiaus poetų.

Odesoje Gorenkų šeimoje 1889 m. gimusi Ana, savo prosenelės iš motinos pusės pavarde Achmatova pradėjo pasirašinėti 1910 m. ir jau pirmuoju poezijos rinkiniu pelnė literatūrinę šlovę. Nors vėliau poetė buvo labai skaudžiai ir aršiai puolama literatūrinės ir politinės valdžios, tačiau jos, paskutinės didžiosios sidabro amžiaus rusų literatūros atstovės (mirė 1966 m.), įvertinimo ir palaiminimo siekė jaunieji poetai, o kūryba buvo vertinama visame pasaulyje.

Ištarusi "Mes – ketvertas", A.Achmatova matė savo asmens ir kūrybos jungtį su jau minėtais trimis sidabro amžiaus poetais, kurie, atpažinę vienas kitą iš kūrybos, iš laikmečio tragizmo pajautimo, buvo vienas kitam reikalingi. R.Skučaitės sudarytoje ir išverstoje šių poetų kūrybos rinktinėje yra 60 eilėraščių: 20 – A.Achmatovos ir po dešimt – B.Pasternako, O.Mandelštamo ir M.Cvetajavos.

Apie atminties pradžią

Antroji nauja R.Skučaitės knyga "Tai priimki, kas priklauso" – tai dar vienas poetės mėginimas suartinti tėvus ir vaikus, skaitant knygą drauge. Ji skirta ir mažiems, ir dideliems skaitytojams. "Dideliems – kad nepamirštų buvę maži, o mažiems – kad dideliais patikėtų. Šioje knygoje drauge žengia poezija ir proza, svarstydamos apie tokius neapčiuopiamus dalykus kaip laikas, pradžia ir pan. Su vaikais reikia kalbėtis apie tai – tos dabar sunkiai jiems apčiuopiamos sąvokos išplauks iš atminties ateityje", – įsitikinusi poetė.

Daugiametę poetės išmintį patvirtina ir dailininkės Jūratės Račinskaitės (poetės dukros) subtilios iliustracijos, o knygą baigia – lyg laiptai į tolesnę kūrybą – eilėraštis "Pradžia", kurio pabaigą pacitavo poetė:

"Pasauly viskas turi pradžią.

Visokią – gražią ir negražią...

Tarytum niekas nežadėjo,

O liepus pradžiai prasidėjo:

Nuo žodžio AČIŪ – mandagumas.

Nuo EIK ŠALIN – nepagarbumas.

Nuo miegančių vaikų – tylėjmas.

Nuo sapno – pasaka.

O nuo mamos – mylėjimas.

O atmintis nuo ko? – Nuo praeities.

Taigi atsiminimą jums išties.

Dar ne dabar. Gal ten, gal čia

Ateis ir atminties Pradžia."

Paukštis gina savo erdvę

Prie Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei šių metų "Poezijos pavasario" laureatės R.Skučaitės kambario lango augančioje alyvoje visais metų laikais knibžda mažų paukštelių, nes poetė juos lesina ne tik šaltuoju metų laiku. Todėl jai jokia problema prižiūrėti jau dešimtus metus pas ją gyvenantį Australijos žvirblį – tikrą, kaip teigia mokslininkai, dinozaurų palikuonį. Mat paukščiai turi plunksnas, snapus – jei kažkokiu stebuklingu būdu atsidurtume Kreidos periode, pamatytume plunksnuotus tiranozaurus ir kitus plėšrūnus, kurie atrodytų kaip milžiniški vaikščiojantys plunksnuoti vanagai – su dantimis, bet be snapo.

Tai sužinojusi poetė iš pradžių labai nustebo, bet paskui nusijuokė ir pasakė: "Tai štai iš kur ta mano mažo paukščio drąsa ir piktumas. Juk Paukštis – taip aš jį vadinu, nors tikrasis jo vardas Luisas Marija Žvaigždė, – kiekvieną kartą šnypšdamas puola mano ranką, kai imu iš jo narvelio indelį, iš kurio jis geria vandenį ir net retkarčiais maudosi."

Pusryčiauja vienas

Rašytoja pasakojo, kad Paukštis niekada rytais nežadina jos pirmas, nors pabunda daug anksčiau už šeimininkę. "Aš tai pastebiu iš grūdelių, pribarstytų ant virtuvės grindų – vadinasi, jis jau pusryčiavo. O netriukšmauja anksti pabudęs todėl, kad aš, eidama gulti, nuleidžiu virtuvės lango žaliuzes. Tad čia būna tamsu iki vėlyvo ryto, kai aš ateinu į virtuvę", – aiškino Paukščio mandagaus elgesio priežastį R.Skučaitė.

Vienatvę pakenčiančiam Paukščiui ji kartais ima ir pabosta – tuomet jis, tarsi žinodamas, kad gyvena kultūringoje aplinkoje, mandagiai cirpsėdamas kviečia šeimininkę, kitame kambaryje paskendusią savo kūrybiniame darbe, į savo draugiją. "Tada aš jam atsiliepiu ir paprašau kiek patylėti. Žvirblis lieka patenkintas, išgirdęs mano balsą, ir kuriam laikui nutyla. Kai tas cirpsėjimas ima kartotis, einu į virtuvę, kur narvelyje įkurdintas Paukštis, ir pradedu ruošti pietus.

Rūšiuoja svečius

Gamindama kokį patiekalą kalbuosi su žvirbliu, pasakoju jam, ką kiekvienu momentu darau. Jis, tarsi suprasdamas, pritariamai svirpia arba klausosi, kraipydamas savo gražią galvelę. Tokiu būdu bendraudama su juo užkamšau buvimo drauge spragas, kurios atsiranda beveik kiekvieną dieną dėl susitikimų su skaitytojais, kolegomis, renginių, ėjimo į polikliniką, parduotuvę ir pan.", – aiškino poetė.

Kol šnekėjomės virtuvėje, Paukštis vis stengėsi įterpti savo trigrašį, garsiai cirpsėdamas. Anot šeimininkės, tokiu būdu jis stengiasi atitraukti jos dėmesį nuo pašnekovo. Netrukus mažutis sparnuotis ryškiai raudonu snapu apsigalvojo – puolė maudytis miniatiūrinėje vonelėje, taip parodydamas, kad svečias jam patiko. Nes antraip jis nekreiptų į lankytoją jokio dėmesio.

Buvo dukters nuosavybė

Įdomu, kad didingą žvirbliui vardą – Luisas Marija Žvaigždė mažutėliui sparnuočiui ryškiai raudonu snapu suteikė poetės anūkė Magdutė. Be to, iš pradžių paukštukas buvo R.Skučaitės dukters Jūratės nuosavybė, įsigyta turguje. Pasak Jūratės, žvirblis nuo mažų dienų stebino jos draugus, artimus žmones sumanumu, ištikimybe ir... kerštingumu.

Luisas Marija Žvaigždė buvo sumanęs labai rafinuotą kerštą šeimininkei, be jo sutikimo kartais išvažiuojančiai į kūrybines išvykas. Grįžusi po kelionės į namus, Jūratė visą dieną negalėdavo rasti savo sparnuočio, nes jis pasislėpdavo tik jam vienam žinomoje buto vietoje. Maža to, anksčiau jis nesileisdavo sugrįžusios šeimininkės pagaunamas ir jai tekdavo kviestis į pagalbą seserėčią Eleną, nes tik ji sugebėdavo su juo susitarti dėl paliaubų.

Mėgo kurti menus

Žvirblis savo vaikystėje pasižymėjo subtiliu skoniu – poilsiui ir naktiniam miegui rinkdavosi vieno šeimininkės kolegos suprojektuotos bažnyčios maketą, stovintį ant etažerės su knygomis. Paukštelis net šeimininkei neleisdavo prisiliesti prie maketo, garsiai cirpsėdamas ir mojuodamas sparnais. Beje, Luisas Marija Žvaigždė mėgo ilgai akimis tyrinėti bažnytėlės maketo bokštą.

Įdomu tai, kad Luisas Marija Žvaigždė, metus stebėjęs, kaip jo šeimininkė rengia knygų iliustracijų, spektaklių dekoracijų, kostiumų eskizus, irgi pradėjo kurti menus. Pasak Jūratės, žvirblis pats pasirinkęs ramią buto vietelę, į ją prisinešdavo žemės grumstelių iš gėlių vazonų, įvairių spalvų popierėlių, siūlelių, augalėlių iš džiovintų puokščių. Šalia šio "sandėlio" jis buvo įsirengęs dirbtuvę, kurioje iš prisineštų medžiagų dėliodavo keistas kompozicijas. Kai Jūratė nunešė parodyti paukštelio kūrybą mamai, Luisas Marija Žvaigždė supyko ir perkėlė savo kūrybinę laboratoriją į šeimininkei neprieinamą vietą, kurioje kurdavo tuomet, kai jos nebūdavo namuose.

Įkurdino pas R.Skučaitę

Žvirblio šeimininkė vis dažniau ir dažniau išvykdavo į ilgalaikes kūrybines komandiruotes, todėl paukštį teko įkurdinti pas Jūratės mamą. Dabar šis garbaus amžiaus žvirblis nebeskraido kaip anksčiau po butą, nežadina Ramutės, braukdamas per jos veidą su jos pačios plaukų sruoga snape, – taip paukštis elgdavosi anksčiau, gyvendamas pas Jūratę.

Paukštis iki šiol labai noriai klausosi muzikos. "Įtariu, kad jis slapta, kaip tai darė užsiimdamas menais, mokėsi ir Muzikos akademijoje, – juokėsi R.Skučaitė, prisiminusi buvusį paukščio pomėgį kartoti Jūratės mobiliojo ryšio telefono signalą. – Beje, jam labai patikdavo Astoro Piassollos tango melodijos."

Moka pasipūsti

Poetė apgailestavo, kad šio mažo paukštelio keistenybės sulig jo itin garbiu amžiumi beveik išnyko. Jis net nenori palikti savo narvelio, netipena paskui savo šeimininkę tarsi šuniukas, kaip tai darydavo anksčiau. Ir pusryčiauja Luisas Marija Žvaigždė savo narvelyje, o ne iš šeimininkės lėkštės – taip jis elgėsi augdamas pas Jūratę.

Kažkada žvirblis buvo labai dosnus – atnešdavo Jūratei į lovą savo grūdelių ar sudžiovintų žemuogių su ilgais koteliais. Be to, Luisas Marija Žvaigždė namuose mėgo švarą – radęs ant grindų menkiausią šiukšlelę, atskraidindavo ją šeimininkei. Suprask – laikas tvarkytis. Brandaus amžiaus sulaukęs Paukštis liko ištikimas tik įpročiui pasipūsti, kai jam viskas nusibosta. Taip atsitiko ir šį kartą – prisiminimais apie jį virtusio interviu su R.Skučaite ir jos dukra Jūrate pabaigoje žvirblio galvelė su raudonu snapeliu pradingo minkštų plunksnų kamuoliuke.

Žinoma lyrikė, eilių vaikams ir suaugusiesiems, esė autorė, vertėja, dramaturgė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė apdovanota tradiciškai Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vykusiame Laureato vainikavimo vakare.

Kauno miesto savivaldybės įsteigta Maironio premija miesto tarybos sprendimu jai suteikta už Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą autobiografinės prozos miniatiūrų ir eilėraščių knygą "Nepaslaptis tokia balta". Šioje vientiso turinio netradicinės formos knygoje R.Skučaitė sutelkė dramatiškus, įsimenančius savo gyvenimo, patirčių ženklus.

Be R.Skučaitės, į Maironio premiją pretendavo Erika Drungytė (knyga "Patria"), Aldona Gustas (knyga "Padovanok man obuolį iš anapus"), Vytautas Kaziela (knyga "Vieta ir kiti nutylėjimai") ir Artūras Valionis (knyga "Iš natų").

Poetei paskirta Maironio premija už sąjungos leidyklos išleistą eilėraščių ir prozos knygą „Nepaslaptis tokia balta“. Poetas, kuriam skiriama premija, tampa tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu.

Premijos komisija laimėtoją rinko iš penkių kandidatų. Į Maironio premiją taip pat pretendavo Erika Drungytė ir jos knyga „Patria“, Aldona Gustas su knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“, Vytauto Kazielos knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ bei Artūras Valionis su knyga „Iš natų“.

Maironio premijos laureatą rinko premijos vertinimo komisija, kurią sudaro paskutiniųjų penkerių metų „Poezijos pavasario“ laureatai: Jonas Kalinauskas, Eugenijus Ališanka, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Kęstutis Navakas ir Vladas Braziūnas. Premija bus įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos ir rašytojų klubo rengiamo „Poezijos pavasario“, kuris vyks gegužės 15–29 dienomis, metu.

3 tūkst. eurų dydžio Maironio premijos steigėja – Kauno miesto savivaldybė.

Dramaturgė, vertėja, dainų tekstų autorė, publicistė R.Skučaitė gimė 1941-aisiais Kaune, po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremta į Sibirą, neakivaizdžiai studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų pedagoginiame institute, studijas grįžusi į Lietuvą tęsė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Pirmieji jos eilėraščiai suaugusiems pasirodė 1957-aisiais, vaikams – 1959-aisiais, žurnale „Genys“. R.Skučaitė geriausiai žinoma dėl didesnės kūrybos dalies, kuri skirta vaikams.

Maironio premija, kurią sudaro 3 tūkst. eurų, skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Poetas, kuriam skiriama premija, tampa tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu.

Ši premija įteikiama festivalio metu, laureato vainikavimo iškilmėse.

Komisija laimėtoją rinko iš šešių kandidatų. Gauti Maironio premiją taip pat pretendavo Erika Drungytė ir jos knyga „Patria“, Aldona Gustas su knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“, Vytauto Kazielos knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ bei Artūras Valionis su knyga „Iš natų“.

Maironio premijos laureatą rinko premijos vertinimo komisija, kurią sudaro paskutiniųjų penkerių metų Poezijos pavasario laureatai Jonas Kalinauskas, Eugenijus Ališanka, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Kęstutis Navakas ir Vladas Braziūnas. 

Į naują autobiografinės prozos miniatiūrų ir eilėraščių knygą "Nepaslaptis tokia balta" Ramutė Skučaitė sukėlė dramatiškus, įsimenančius savo gyvenimo, patirčių ženklus. Tai vientiso turinio netradicinės literatūrinės formos kūrinys.

Ištylėta laisvėje nelaisvė

Tai ne pirmoji R.Skučaitės autobiografinės tematikos eilėraščių ir prozos miniatiūrų knyga – prieš devynerius metus buvo išleistas "Varinis angelas", o prieš porą – "Tamsiai ir šviesiai matys". Visos trys knygos – tarsi ant vienos smilgos suvertos žemuogės iš spalio – vėlyvo šioms uogoms mėnesio, paženklinto poetės gimtadieniu, lauko. Žemuogės tikrai vėlyvos. Kaip poetės atminties biografiniai blyksniai.

Naujos knygos tematiką bene ryškiausiai apibendrina trumputis eilėraštis: "Sužinojau meilės skonį,/ Sužinojau skausmo skonį,/ Atskirties ledinį skonį,/ Sužinojau./ Ar mažai?" Tikrai nemažai. Tik kodėl taip ilgai – beveik pusę amžiaus tylėta apie tai? Į šį klausimą galima rasti atsakymą knygoje: "Kartais, kai ištylėjimui – kaip nuteistajam – atėjus laikui atsiveria vartai į laisvę, jis tos laisvės nebenori. <...> Ir ištylėjimas tęsiasi..." Tęsiasi net laisvėje.

Karo meto plotkelė

Itin ramus, nekrintantis į akis knygos viršelius (knygos dailininkė – poetės dukra Jūratė Račinskaitė) ir tokie pat ramūs, labai subtilūs, trumpi eilėraščiai, tampriai persipynę su prozos miniatiūrų ištylėtu skaudžiu konkretumu. Tai apie ką taip ilgai tylėta? Štai vienas iš poetės autobiografinių blyksnių, pasakojantis apie kunigą iš Panevėžio Alfą Sušinską. Tai buvo, anot knygos autorės, gražių idealų puoselėtojas, bene 1937 m. išleistos, vėliau – mokinių ranka perrašinėjamos knygos "Maršas jaunystei" autorius, mokyklos kapelionas.

"Ačiū Jums, Kapelione, už drauge skainiotus dilgėlių lapus tada, vokietmečiu, už pamestą paveikslėlį su angelu, už krakmolinį karo metų saldainį gaidį, kišeniniu peiliuku Jūsų supjaustytą į mažulyčius gabaliukus per tikybos pamoką žvarbią dieną prieš Kalėdų atostogas. O tada išdalintą visoms pirmos klasės gimnazistėms. Tariant: tebus tai mūsų plotkelė. (Ir buvo.)"

Bonkos samagono kaina

Knygoje R.Skučaitė prisimena mamą – mokytoją, dedančią ant stalo krūvą sąsiuvinių ir tiesiančią ranką į raudoną pieštuką. Prisimena tėvą, kuris, aukštas ir gražus, vesdavosi ją į "Spaudos fondą" pasižvalgyti po jam ir Ramutei rūpimas naujas knygas. Eidavo ji su tėvu ir į Vasario 16-osios, kuriai anuomet nereikėjo konkuruoti su vasario 14-ąja, eitynes. Prisimena vakaro eitynes su deglais, prisimena, kaip tėvas paprašė, kad meistras nuleistų ją į namų kieme kasamą šulinį, prisimena skrydį aplink miestą lėktuvu per Aviacijos šventę.

Štai kitas dvylikametės Ramutės prisiminimas. Gerokai skaudesnis. Lengvais atminties prisilietimais autorė tapo dvylikametę mergaitę, bėgančią geležinkelio bėgiais vagonų sąstato link. Mergaitė bėga, bijodama suklupti, nes jos rankoje – bonka samagono, skirto saugančiam sąstatą tarybiniam kareiviui, ateinančiam priešais su atkištu šautuvu rankose. Šis, paėmęs butelį, be žodžių tiksliai suprato nemokančios rusų kalbos mergaitės norą – vagonų sąstate rasti išvežamą į nežinią mamą. Motina su dukra atsisveikino, bučiuodamos viena kitos pro vagono durų grotas prakištus pirštus. Atsisveikino ilgam. Dešimtmečiui.

Sibirinė pjūklo tonacija

Vilnius. Šių laikų Mindaugo g. Vieną dieną eidama pro nuostabiai šiltą Romo Kvinto sukurtą Romaino Gary paminklą – bronzinį berniuką, spaudžiantį prie krūtinės kaliošą, poetė išgirdo grėsmingą pjūklo garsą, sklidusį iš J.Basanavičiaus g., nuo Lietuvos rusų dramos teatro pusės. Ten buvo pjaunamas gluosnis, kuris grįžusią iš Sibiro R.Skučaitę pasitiko dar liaunas.

Pjūklo tonacija Vilniuje, anot poetės, beje, turinčios ir muzikinį išsilavinimą, buvo labai artima sibirinei. R.Skučaitė negalėjo prisiversti prieiti prie gluosnio egzekucijos vietos, nes iš ten sklidęs garsas ją nukėlė į 1956-uosius Sibire, kur medžio apdirbimo fabrike ji girdėjo tą grėsmingą pjūklo garsą, pjaustant galybę mirusių medžių. Ir štai tų garsų – sibirinio ir vilniškio – aidas knygoje: "Tu mane pasitikai, gluosni, aš tave išlydžiu. O šaknys tavo tikriausiai gyvos, gluosni. Gal dar atželtum, bet juk neleis: argi tam tave nupjovė? Dabar jau nebėra pasitikusių mane grįžusią. <...> Sudie. Ne tik tau, medi."

Šulinio paslaptis

Ir štai dar vienas vaizdas, atplukdytas į knygą prisiminimų valties.

"Man buvo trylika, kai mes su teta nesitardamos (sienos tada buvo ausylos) surišom ordinus į drobinę staltiesėlę ir įmetėme į juodą šulinio gelmę. Palaukėm, kol nugrims. Neilgai – nugrimzdo beveik iškart. <...> Nuo anos lapkričio nakties praėjo septynios dešimtys metų. <...> ... Žmogaus, kuriam tie ordinai priklausė, nebebuvo gyvo jau tada. Kaip ir mano keturiasdešimtmečio tėvo." Būtent R.Skučaitės tėvui jo vyresnysis brolis ir buvo palikęs saugoti tai, kas jam atrodė brangu.

Nei poetės tėvo, nei jo vyresniojo brolio, kurio ordinai iki šiol ilsisi nebesančio šulinio dugne, kapai nežinomi. Tėra du kenotafai: vienam – Amerikoje, kitam – čia, Lietuvoje.

Merci beaucoup

Kiekvieną nustebins knygoje išspausdinta Panevėžio IV gimnazijos mokinės R.Skučaitės charakteristika. Joje yra tokios eilutės: "Nei per pamokas, nei per klasės susirinkimus neparodė niekados jokio reakcingumo... Rašė tarybinius eilėraščius..."

Užvertus puslapį su intriguojančia poetės charakteristika, kitame puslapyje paaiškėja, kaip ir kodėl ji, tokia netikra, radosi. Pasirodo, tokia charakteristika klasės auklėtoja Elena Kazlauskienė mėgino išgelbėti savo mokinę R.Skučaitę nuo tolimos kelionės į Sibirą. Tais laikais toks parašymas, anot R.Skučaitės, prilygo žygdarbiui.

Ir mokinė niekada to neužmiršo, nors ir nespėjo pasakyti prancūzų kalbos mokiusiai auklėtojai "merci beaucoup". Tiesa, auklėtojos parašyta charakteristika neišgelbėjo mokinės nuo Sibiro – tai liudija ir išlikęs ketureilis, R.Skučaitės rašytas 1949 m. kovo 30-ąją vagone: "Nežinau, kur esu, nežinau, kur aš būsiu./ Aš namų neturiu. Jie be galo toli./ Nežinau, kur miegu, nežinau, kur pabusiu,/ O aplink vien sniegynai, sniegynai balti."

Praeities magnetizmas

Knygoje poetė ramiai kalba apie savo ilgą gyvenimą, atėjusią senatvę: "Iš parduotuvės einu. Pirkau šį tą… <...> Stengiausi imti mažai, kuo mažiau, – sveria, sunku. Namo nešuosi ne tik pirkinius, be kurių neapsieinu, nešuosi ir ją. Senatvę. <...> Teisybę pasakius, kol kas jos nenešu, bet ji čia pat: sukasi aplink kojas, trukdydama eiti, šmėžuoja prieš akis, šešėliu dengdama kelią, ir pagaliau – kurgi ne – ji jau nešuly… <...> Pripratom mudvi viena prie kitos…<...> Kartais išdrįstu paklausti: kas tave neš, kai manęs nebus? – Tyli."

Tylės, kol poetė skaito, rašo, gilindama (aiškindama?) mūsų patirčių – gerų ir blogų – pasaulį.