Buvo laikai, kai ir Lietuvoje rinkimų kampanijos buvo originalios bei turtingos.

Kandidatas į prezidentus Rolandas Paksas skraidė danguje, Valdas Adamkus apie kandidatavimą paskelbė pirkdamas bulves, nes taip arčiau žmogaus. Česlovas Juršėnas vaidino spaudos konferenciją. Vytautas Landsbergis su vaiku dainavo liaudišką dainą. Petrui Auštrevičiui dainuoti nereikėjo, už jį dainavo visas miestas.

Anot sociologo, kampanijose sukdavosi didesni pinigai.

„Kuo toliau, tuo tyliau viskas pasidarė“, – stebėjosi sociologas Vladas Gaidys.

Dabar, jeigu turistui pasakytum, kad po penkių savaičių Lietuvoje vyks prezidento rinkimai, ko gero, nepatikėtų.

„Jeigu jis manęs prašytų kokių nors įrodymų, tai jokių įrodymų aš nerasčiau. Sakytų, gal šaipausi iš jo“, – sakė V. Gaidys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Gatvėse net nesimato kandidatų plakatų.

„Turbūt reikia įvertinti, kad šiais metais vyksta treji rinkimai ir referendumas, tai politinės partijos neturi neišsemiamų resursų, yra riboti finansiniai šaltiniai, tai turbūt visi skaičiuoja“, – kalbėjo VRK pirmininkė Lina Petronienė.

VRK ketvirtadienį patvirtino pirmus tris kandidatus: G. Nausėdą, I. Šimonytę ir D. Žalimą. Anot komisijos, šie pirmi, nes I. Šimonytė ir G. Nausėda anksti pristatė parašus. D. Žalimo parašų nedaug, juos greitai patikrino.

Ignas Vėgėlė VRK pirmininkei jau skambino.

L. Petronienė tikisi, kad nuramino I. Vėgėlę, nes anot jos, VRK daro taip, kaip gauna parašus, pagal tai tikrina.   

Kitą savaitę bus sprendžiama ir dėl likusių: I. Vėgėlės, Giedrimo Jeglinsko, Eduardo Vaitkaus, A. Mazuronio ir R. Žemaitaičio. Dviejų pastarųjų parašai kelia abejonių, ar dalis jų nepasirašyta to paties žmogaus?

„Buvo kreiptasi į Teisės ekspertizės centrą ir jų rašysenos ekspertai vertina tuos parašus. Tikimės, kad greitai atgausime ir kitą savaitę jau galėsime priimti sprendimą“, – sakė L. Petronienė.

Taigi, ketvirtadienį rinkiminių aistrų maždaug tiek: dviejų kandidatų abejotini parašai, vieno skambutis L. Petronienei.

Kuo toliau, tuo tyliau viskas pasidarė.

Anot Andriaus Užkalnio, nėra ir fantazijos.

„Ką mes girdėjome įdomaus, uždegančio? Galų gale – papiktinančio?“ – klausė  apžvalgininkas Andrius Užkalnis.

O jeigu pažiūrėtume, kokios aistros Amerikoje, kiek scenarijaus ir režisūros, akivaizdu, kad dirba geriausi politiniai technologai ir viešųjų ryšių specialistai.

Apžvalgininkas abejoja, ar su Lietuvos kandidatais dirbantys patarėjai įdomesnes krikštynas suorganizuotų.

„Jeigu teatro spektaklius statytų Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) darbuotojai, tai tikriausiai irgi nedaug žiūrovų ateitų. Gal ten ir būtų viskas teisinga, bet šou prastas, o žmonėms reikia šou“, – aiškino A. Užkalnis.

Ir vis dėlto žmonėms prezidento rinkimai įdomiausi, nes balsuoja už konkretų žmogų su jo biografija, šeima ir nuotykiais.

Tad sociologas V. Gaidys tikisi, kad aistrų dar atsiras.

Teko skaityti V.Grubliausko pasisakymus. Jo kalba – pilna išminties. Visai neseniai meras laikraštyje minėjo, kad jis – ne liberalas, kad dirba tik Klaipėdai ir jos žmonėms.

Gerbiu V.Grubliauską ir tegul nekreipia dėmesio į tuos šmeižikus.

Taip pat perskaičiau ponios Genės komentarą "Gyvenimas tapo baisus" ("Klaipėda", 2022 02 14). Pati esu prieškario vaikas. Prisimenu tą sunkų laiką, kai tūnojome iškastame apkase, bijojome karo ir danguje skraidančių lėktuvų bei džeržgiančių tankų.

Karas yra baisus. Vakar naktį įsijungiau radiją – ir vėl visos kalbos apie tą patį. O reikia tiek mažai, kad to karo nebūtų – nusileistų vieni kitiems ir pasibaigtų grasinimai.

Kas apskritai gali norėti to karo? Nei amerikiečiai, nei baltarusiai, nė vienas nenori mirti.

Gyvename laikotarpiu, kai šitaip pasitelkiamas gąsdinimas tampa mūsų miego priešu.

„KK Pearls“ atliekama muzika puikiai išreiškia daugiakultūriškumą, atsiradusį dėl menininkų įvairių šaknų ir jų meno šaltinių. Lyderio kompozicijos palieka muzikantams plačią erdvę improvizacijai. Subtili technika leidžia D.Gorelikui laisvai improvizuoti Ukrainos ir Artimųjų Rytų motyvais. Jo grojimas gitara organiškai dera su bosinės gitaros meistro E.Sanchezo partijomis. Etnodžiazo perkusininkas W.Lindneris atlieka ne tik ritmo funkciją, jo grojimas yra visavertė muzikinių kokteilių, kuriuos sukūrė menininkai, sudedamoji dalis. Kaip pianistas, o čia – kaip kompozitorius ir lyderis K.Kobylinskis intelektualiai išreiškia muzikoje esančias emocijas, suteikdamas melodikai originalių spalvų. O beribis, hipnotizuojantis R.R.Shabi balso žavesys nuskraidina klausytojus į kitą realybę.

K.Kobylinskis – lenkų kompozitorius, pianistas, kelių džiazo, etninės, neoklasikinės ir elektroninės muzikos albumų autorius. Etnodžiazo festivalio „Palmjazz“ įkūrėjas ir prodiuseris bei „Jazovia Centre“ direktorius Glivicės mieste.

Dainininkė iš Izraelio R.R.Shabi vilioja auditorijos širdis dainuodama neįprastai, hipnotizuojančiai improvizuodama. 14-os ji jau debiutavo su Izraelio filharmonijos orkestru. Reut Rivka yra baroko, operos, šiuolaikinės, world ir džiazo muzikos atlikėja, universalus vokalas ir puiki improvizatorė. Nuolat ieškodama naujo įkvėpimo, dainininkė bando vis kitus muzikos žanrus. „Lakštingala, kuri pavogė šou“ („De Volkskrrant“), „unikali ir nepamirštama“ („Collector“), „tikras fenomenas“ („GogolFest“) – tai apie R.R.Shabi.

R.R.Shabi dirbo kaip solistė Amsterdamo „Concertgebouw“, Olandijos nacionalinėje operoje, „Anton Philipszaal“ Hagoje, Samuelio Becketto teatre Dubline, Jeruzalės muzikos centre, Izraelio filharmonijoje ir kitur. Dalyvavo ne viename festivalyje.

Bilietai į koncertą – po 20 Eur, platina „Tiketa.lt“.

Levono Eskeniano vadovaujamas ansamblis atkuria pasaulyje garsių armėnų kompozitorių G.I.Gurdžijavo ir Komitas Vardapet palikimą. Ansamblį sudaro daugiau nei dešimt muzikantų, grojančių autentiškais senoviniais muzikos instrumentais, tarp kurių – ir nepamirštamo skambesio dudukas, ir daugybė mažiau mums pažįstamų, tokių kaip blul, sazas, taras, kamanča, ūdas, kanūnas, santūras, dap, tembouk, dhol, pku, zurna, kshots ir burvar. Ansamblio repertuare – armėnų, graikų, arabų, kurdų, asirų, persų ir kaukaziečių liaudies bei religinės muzikos tradicijomis pagrįstos etnografiškai autentiškos aranžuotės.

Ansamblio įkūrėjas L.Eskenianas – vienas aktyviausių Armėnijos muzikinio gyvenimo figūrų, įvairių ansamblių ir meno įstaigų įkūrėjas. Jis grojo kaip solistas, pasirodydamas su programomis nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinės muzikos, gastroliavo Europoje, Vidurio Rytuose, Azijoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Armėnijoje muzikantas surengė daugybę koncertų, paskaitų, meistriškumo pamokų ir festivalių.

2008 m. suburtas G.I.Gurdžijavo ansamblis, kuriame groja geriausi Armėnijos atlikėjai, yra laikomas vienu garsiausių senovinės bei viduramžių muzikos ansamblių.

Jų pirmasis albumas „Music of G.I.Gurdjieff“ (ECM, 2011) buvo plačiai pripažintas: 2012 m. prestižiniuose „Edison Award“ laimėjo metų albumo nominacijoje, „Q2 classic music radio“ ir „Australian Broadcasting Corporation (ABC) Classic FM“ įrašas atsidūrė topų viršūnėse.

Antrasis albumas „Komitas“ (ECM, 2015) dar labiau praplėtė akiratį, dėmesį sutelkdamas į kitą svarbų Armėnijos muziką – Komitas Vardapet (1869–1935). Šis kompozitorius, etnomuzikologas, aranžuotojas, dainininkas ir dvasininkas laikomas šiuolaikinės armėnų muzikos išradėju, unikaliai sujungusiu religinį bei pasaulietinį skambesį.

„Gurdjieff Ensemble“ muzika yra ypatinga savo formomis ir ritualais, priartinančiais klausytojus prie tolimų civilizacijų. Subtili, išskirtinė, minkšta ir erdvi atmosferinė kūryba svyruoja nuo švelnių, hipnotizuojančių duduko aranžuočių iki subtilių pasažų bei šokių. Gilūs, paslaptingi, patrauklūs garsai kone stebuklingai atpalaiduoja ir įkvepia. Tai nepriekaištinga muzikinė archeologija, kurią klausytojams privalu patyrinėti.

„Gurdjieff Ensemble“ koncertinis turas skirtas Komitas 150-osioms gimimo metinėms.

Tai Stambulo psichodelinis garsas, rytietiškas šio miesto rokenrolas, įkvėptas 7-ojo dešimtmečio roko epochos. Šamaniškus ritualus primenantys „Baba Zula“ pasirodymai kuria tikrą garsų ir vaizdo šventę.

Grupėje „Baba Zula“ muzikuoja jos įkūrėjas Mehmetas Leventas Akmanas (šaukštai, perkusija, mašinos, žaislai, būgnas, gongas), Osmanas Muratas Ertelis (sazas ir baglama, gitara, perkusija, vokalas, elektroniniai instrumentai), Umitas Adakale (darbuka, perkusija) ir Periklis Tsoukalas (elektrinis ūdas, vokalas, sintezatorius).

„Baba Zula“ kūryba, nepaisant garsų įvairovės, perteikiančios sufijų-islamo tradicijas, Turkijos čigonų ir turkų muzikos šaknų skambesį, dažnai apibūdinama oriental dub terminu. Prie to nemažai prisidėjo bendradarbiavimas su daug magijos į dub muziką įnešusiu prodiuseriu Madu Professoru, dirbusiu su tokiomis grupėmis kaip „Massive Attack“, Lee Perry ir kitais.

Grupė susibūrė 1996 m. Stambule, o plačiau apie ją pasklisti žiniai tarptautiniu mastu padėjo 2005 m. pasirodęs „Auksinį lokį“ pelnęs dokumentinis Fatiho Akino filmas „Crossing the Bridge“, kuriame išsamiai apžvelgiama Stambulo šiuolaikinės ir avangardo muzikos scena. Nuo 2003 m. „Baba Zula“ albumai prestižiniuose Turkijos muzikos žurnaluose nuolat patekdavo į populiariausiųjų penketukus, o didžiausiuose turkų „Billboard“ apdovanojimuose pelnė geriausių instrumentinių įrašų vardą, buvo įvertinti už filmo „Dondurmam Gaymak“ garso takelį bei muziką kinui ir teatrui.

„Baba Zula“ pavadinimas reiškia „labai didelę paslaptį“ ir gali būti siejamas su Amerikos indėnų Dakotos mitologijos Vakan Tanka – Didžiąja Dvasia. Turkų kalba Baba reiškia „tėvas“ arba „didelis dalykas“, o Zula – „paslaptį“. Tad koncerto rengėjai kviečia atskleisti dideles Stambulo paslaptis kartu su „Baba Zula“: „Bus daug simbolių, spalvų, judėjimo ir šaknų pajautimo.“

Be muzikos monstro „Supertramp“ jis yra subūręs ir trijų atlikėjų projektą „Carl Verheyen Band“, su kuriuo ture po Europą pristato albumą „Essential Blues“. Koncerte skambės trijų aukščiausio lygio muzikantų kūryba, kurioje susipina geriausios bliuzo, roko, džiazo ir kantri skambesio tradicijos. „Grammy“ premijos nominantui C.Verheyenui talkina boso gitaristas Dave Marotta, grojęs su daugeliu garsių atlikėjų – Philu Collinsu, Bruce Hornsby, Kenny Logginsu ir kitais, bei talentingas būgnininkas Johnas Maderis.

Vienas iš dešimties geriausių pasaulio gitaristų („Guitar Magazine“), vienas iš 100 geriausių visų laikų gitaristų („Classic Rock Magazine“) – tai tik pora solidžių titulų, kurių nusipelnė C.Verheyenas. Išskirtiniai Carlo gitaros solo skamba jau daugiau nei keturis dešimtmečius, taigi bet kas, nors kiek susijęs su muzikos, kino ar TV pasauliu, vargiai nieko negirdėjo apie šį gitaros virtuozą. Muzikantas toli gražu neapsiriboja vien „Supertramp“ grupe. Jis koncertuoja su savo projektu „Carl Verheyen Band“, aktyviai dirba studijoje, pasirodo su kitais muzikantais, yra labai paklausus kaip gitaristas. C.Verheyenas bendradarbiavo su garsiais įvairaus žanro muzikantais – BB Kingu, Joe Bonamassa, Scottu Hendersonu, Johnu Fogerty, Cher, Bradu Paisley, Christina Aguilera, „The Bee Gees“ ir kitais.

Garsusis gitaristas J.Bonamassa taip apibūdino C.Verheyeną: „Kaskart, kai pradedu jaustis patenkintas savo grojimo technika ir gitaros pažinimu, privalau susitikti su Carlu, kad galėčiau įvertinti, kiek daug man dar trūksta. Džiaugiuosi galėdamas jį vadinti savo draugu. Jis tikras gitaros meistras ir puikus vaikinas.“ Jam antrino B.Paisley: „Rodos, nėra tokio muzikos stiliaus, kuriuo Carlas nesugebėtų groti.“ O J.Fogerty imponuoja C.Verheyeno universalumas: „Carlas žinomas kaip studijinis gitaristas, tačiau toli gražu ne vien tai. Net įrašuose girdi, kad jis yra puikus ir scenoje. Jis itin įsijaučia į savo grojimą.“

C.Verheyenas yra išleidęs 14 solinių albumų, taigi darbą su kolegomis sėkmingai derina su asmeniniais kūrybiniais polėkiais. O buvimą „Carl Verheyen Band“ nariu ir albumo „Essential Blues“ pristatymą gitaristas įvardijo kaip asmeninį rezonansą su muzika, kuri iš vienos pusės yra tradicinė, iš kitos – turi ryškų C.Verheyeno „autografą“.

Jam talkins smuikininkas Vytautas Mikeliūnas ir gitaristas Donatas Petreikis. Kompaktinę plokštelę sudaro 35 kūriniai, atlikti senaisiais lietuviškais instrumentais, bei specialiai išleista knygutė. Joje lietuvių ir anglų kalbomis pateikta informacija apie visus albume skambančius instrumentus.

„Tai muzika, kuri skambėjo, kai mūsų dar nebuvo, ir skambės, kai mūsų jau nebebus. Tai šimtmečius menančios istorijos, kurios pasakoja apie mūsų senolius bei miškus ir pievas, kuriose jie gyveno. Mano pažintis su šia muzika prasidėjo Barstyčiuose vieną pavasario rytą. Buvau visai dar mažas berniukas, gal ketverių, kai senolis išdrožė pirmąją mano fleitą. Atrodo, iš ievos, o gal karklo šakos vamzdelio skleidžiamas garsas mane lydi iki šiol.

Nuo to laiko sukaupiau gausybę lietuviškų instrumentų ir stengiuosi jais pagroti įvairiuose koncertuose. Po jų kiekvieną kartą sulaukiu klausimų, kas čia skamba, kas tai, iš kur vienas ar kitas ragas arba molinukas. Kai kurių instrumentų žmonės apskritai nebuvo girdėję arba jų vardus tiesiog pamiršo. Noriu šiuos tūkstančius metų skambėjusius garsus ir juose užkoduotas istorijas priminti bei toliau jas pasakoti.

Neregėta Lietuva – tai piemenys, žaidžiantys su molinukais ir švilpiais. Tai vaiko lūpose suspaustas dambrelis. Tai senolis, laukuose apraudantis artimo netektį. Tai apie bandos parvarymą pamiškėje skelbiantis rago signalas. Tai mergaitė, birbyne besikalbanti su paukščiais,“ – apie albumą pasakojo S.Petreikis.

Be naujausių kompozicijų, koncerte taip pat skambės publikai jau pažįstami kūriniai ir dainos.

Kai kurie melomanai linkę jį lyginti su tokiais gitaros grandais, kaip Jimi’s Hendrixas ar Alvinas Lee. To daryti tikrai nevertėtų, kadangi Marcas yra ne tik originalus, bet ir universalus gitaristas, čia pat valdantis elektrinę ir akustinę gitaras.

Iš Vokietijos kilęs M.Reece’as gitara pradėjo groti dar ankstyvoje vaikystėje, įkvėptas legendinių muzikantų Rory’o Gallagherio, J.Hendrixo ar Stevie’o Ray Vaughano, jis dalyvavo įvairių grupių veikloje ir galiausiai atrado savo paties grojimo manierą. 1996-aisiais muzikantas subūrė savo grupę, su kuria nuolat gastroliuoja pasaulyje.

Grodamas jis atiduoda visą savo energiją ir mėgaujasi kiekvienu momentu, o žiūrovai tuo metu lieka išsižioję iš susižavėjimo. Mat Marcas ne tik puikiai valdo gitarą, bet ir dainuoja savitu, kimiu balsu, taigi rengia įspūdingus, kerinčius pasirodymus. Atrodo, kad M.Reece’as atrado gerą receptą, kaip patraukti gerbėjus paprastų klasikinių ritmų, bliuzo įtaigos ir turtingo roko muzikos skambesio deriniu. Jo entuziazmas, dinamiški gitaros rifai ir visiškas atsidavimas muzikos tėkmei būnant scenoje neabejotinai užkrečia ir publiką.

Gitaristo albumas „Let It Burn“ ne veltui taip pavadintas. Ugningas visų 11-os dainų, sukurtų paties Marco, proveržis nepalieka abejingų daugelio melomanų. Tarp albumo kūrinių yra penkios grynai instrumentinės kompozicijos.

Muzikuodamas M.Reece’as vienu momentu yra ramus, kitu – pašėlęs. Ekspresyvusis gitaristas ir stilistiškai lankstus, ir visapusiškai muzikaliai išprusęs atlikėjas, kurio talentu geriausiai galima įsitikinti, pamačius jį scenoje. Jei to negana, jį koncerto klube metu galima bet kada išvysti šalia, priėjusį prie kurio nors klausytojo kėdės ar staliuko – taip Marcas į savo pasirodymą įtraukia ir publiką.

Puoselėja tautinę vertybę

Virdžinijoje (JAV), Apalačų kalnų vietovėje 1607 m. įsikūrė pirmoji anglų atvykėlių kolonija – susitiko anglų, airių, škotų migrantai ir prievarta į vergiją atvežti afrikiečiai. Visiems buvo nelengva – gimtinės ilgesys, karai, nedraugiškai nusiteikę vietiniai indėnai buvo nuolatiniai gyvenimo palydovai.

Tačiau sunkių sąlygų paveikta susikūrė unikali Apalačų muzika, sujungusi JAV ir afrikiečių bliuzą, senąsias britų tradicijas. Daugeliui žinomi garsūs muzikantai Bobas Dylanas, Jerry’s Garcia, Bruce’as Springsteenas grojo bei perrašinėjo būtent senas Apalačų dainas.

Taip tradicinės baladės išsiveržė į laisvę ir tapo tautine JAV vertybe, kurią puoselėja Annos ir Elizabeth duetas.

Priverčia braukti ašaras

Kruopščiai bei su meile Anna ir Elizabeth rinktos tradicinės Apalačų dainos pasakoja istorijas, kurių siužetai tarsi girdėti ar matyti filmuose, tačiau savo perteikimo maniera duetas priverčia kitaip jas pajusti, užmegzti ryšį ir drauge išgyventi atsiduriant praeityje.

Šios dainos turi keletą puošmenų – kartais prie vieno balso priderinamas smuikas, kartais bandža arba gitara.

Demonstruodamos neįtikėtinas vokalines galimybes, merginos sutviska kvapą gniaužiančiais sąskambių momentais bei meistriškai įvaldytais instrumentais. Savo pasirodymuose braukti ašaras jos priverčia vienomis ilgesingiausių ir gražiausių harmonijų, kurias yra tekę girdėti.

Iliustruoti pasakojimai

Anna ir Elizabeth pasirodymuose muziką sujungia su vaidyba bei vizualiniu menu. Atlikėjos kūrinius palydi pasakojimais, kuriuos iliustruoja atgaivindamos seną slenkančių piešinių demonstravimo techniką, pramintą „crankies“, – pastarąją retai kur galima išvysti. Šias iliustracijas merginos gaminasi pačios, naudodamos karpinius, šešėlių teatro lėles, spaudinius ir išsiuvinėtus audinius, kurie koncertams suteikia ypatingo jaukumo.

Nuo 2011 m. kartu pasirodančios Anna ir Elizabeth pasižymi bendru talentų kvartetu: abi yra istorikės, pasakotojos, vaizdo menininkės bei gabios, intuityvios muzikantės. Įkvėptos Apalačų tradicijų turtingumo ir kalnų baladžių studijų pas senuosius meistrus, jos renka tekstus iš Vermonto, Virdžinijos valstijų archyvų bei vyresniosios kartos atstovų.

Sulaukė puikių įvertinimų

Šildanti geriausios jaunosios kartos Apalačų baladžių atlikėjos Elizabeth ir apdovanojimais įvertintos multiinstrumentalistės Annos muzika yra sulaukusi pačių palankiausių atsiliepimų.

„Folk Radio UK“ apie jų albumą teigė, kad „tai retas įrašas, kuris yra tiek intymus, tiek ambicingas, išskirtinis ir vertas pagarbos“.

„Albumai kaip šis – nepasirodo kiekvieną dieną ar net kiekvienais metais, ar dešimtmečiais. Tai transformuojantys albumai, kuriais remsis ateities įrašai“, – teigiamų žodžių duetui negailėjo KDHX radijas.

Dueto pasirodymas Palangos „Ramybės“ kultūros centre (Vytauto g. 35) – spalio 21 d. 19 val.

Žaisminga, gyvenimo džiaugsmu ir elegancija trykštanti P.Prado praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečių muzika įkvėpė išskirtinį bigbendą „Orkesta Mendoza“, kuris prieš dvejus metus sudrebino Lietuvą ir vėl sugrįžo tai pakartoti, žadėdamas, jog mažai neatrodys.

Ši viena įdomiausių šiandienos lotynų grupių yra žengusi dar toliau nei jų didysis mokytojas – „Orkesta Mendoza“ praturtino žanrą, įtraukdama daugiau gerą nuotaiką skleidžiančių muzikos spalvų ir pavadindama jį indie-mambo.

Grupės kūryboje verda galybė stilių: Meksikos mambo, psichodelinė cumbia, ranchero (tradicinė Meksikos muzika), merengue (šokių muzika, paplitusi Lotynų Amerikoje), rumba, džiazas ir indie rokas. Šis žanrų mišinys tapo klausytojų labai mėgstama formule, kuri greitai peržengė Tuksono, JAV miesto, kuriame yra įsikūrusi „Orkesta Mendoza“, muzikos ribas. 2012 m. išleidusi savo debiutinį albumą, „Mambo Mexicano“ pradėjo gastroles po JAV ir Europoje. Per penkerius metus grupė surengė keliasdešimt koncertinių turų ir pasirodymų visame pasaulyje, o naujausias jų albumas „Vamos A Guarachar!“, „Rolling Stone“ žurnalo pripažintas geriausiu Lotynų Amerikos muzikos albumu, atvėrė jai didžiausių ir prestižiškiausių festivalių duris. „Ideali grupė klubams dabar atsiskleidė kaip ideali grupė festivaliams“, – taip apie grupę atsiliepė „Financial Time“ po pasirodymo WOMAD muzikos festivalyje Jungtinėje Karalystėje. WOMAD tai tarptautinis meno ir muzikos festivalis, vienas svarbiausių pasaulio muzikos renginių.

2009-aisiais susibūrusio bigbendo „Orkesta Mendoza“ pagrindą sudaro jo įkūrėjas Sergio Mendoza (vokalas, gitara, klavišiniai instrumentai), Salvadoras Duranas (vokalas, marakasai), Seanas Rogersas (bosinė gitara, vokalas), Marco Rosano (saksofonas, trombonas, klarnetas, akordeonas ir klavišiniai), Raulis Marquesas (trimitas, gitara, vokalas), Jaime’as Petersas (mušamieji) bei kiti prie pasirodymų prisijungiantys muzikantai, kurių skaičius gali išsiplėsti net iki kelių dešimčių.

P.Prado ir „Chico Che y La Crisis“ įkvėpto indie-mambo orkestro kūryba – tai nežemiška skirtingų laikotarpių bei regionų muzikos sintezė. Nors daugelis grupės naudojamų elementų yra atėję iš tradicinių šaltinių – Meksikos Sonoros mariachi ansamblių bei karšto Kubos mambo, tačiau koncertuose galima išgirsti ir visai kitokio stiliaus kūrinių ar žymių koverių. Pavydėtinas susiderinimas ir unikali instrumentuotė dovanoja itin gyvą garsą, padailintą nostalgišku pėdsaku.

Kinematografiškos „Orkesta Mendoza“ muzikos šventės visuomet pasižymi veržlumu, entuziastingu vokalu ir šventinio vakarėlio nuotaika. Grupės narių kuriama alchemija, nepriekaištingas požiūris į mambo bei cumbia garsus yra sunkiai nusakoma žodžiais. „Orkesta Mendoza“ pasirodymai primena kelionę į kitą laikmetį. Išvaizdžių ir stilingų vyrukų, pasipuošusių kostiumais, koncertai visur lydimi laimingos iki paskutinio prakaito šėlstančios žmonių minios, kurioje drąsiai pradedama šokti net su nepažįstamaisiais.

„Orkesta Mendoza“ rytoj 20 val. pasirodys „Ramybės“ kultūros centre Palangoje (Vytauto g. 35).