Šios salos revoliucinių kovų lopšiu vadinamo Kubos Santjago Revoliucijos aikštėje susirinkę dešimtys tūkstančių vėliavomis mojuojančių Fidelio Castro rėmėjų kartu Rauliu kartojo priesaikos žodžius.
„Prisiekiame ginti tėvynę ir socializmą“, - teigė R.Castro, perėmęs valstybės vadovo pareigas 2006 metais, kai jo vyresnio brolio sveikata smarkiai pašlijo.
„Fidelis! Fidelis! Iki pergalės, visada!”, - Raulis Castro kalbėjo vakare vykusiame susibūrime, kuriame dalyvavo keletas užsienio lyderių, tarp jų – Kubos sąjungininkių Lotynų Amerikoje vadovai: Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro (Nikolas Maduras), Bolivijos prezidentas Evo Moralesas (Evas Moralesas) ir Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega.
Po devynias dienas trukusio gedulo F.Castro pelenai sekmadienį per privačią ceremoniją bus palaidoti Šv.Ifigenijos kapinėse netoli XIX amžiaus nepriklausomybės didvyrio Jose Marti (Chosė Marčio) mauzoliejaus.
F.Castro mirė lapkričio 25 dieną, būdamas 90 metų.
Raulis Castro teigė, kad prieš mirtį brolis reikalavo jo garbei nestatyti jokių paminklų ar statulų, taip pat nevadinti jo vardu gatvių ar pastatų.
Gruodį vyksiančiame Nacionaliniame Susirinkime bus pristatytas įstatymas, kad „jo noras būtų išpildytas“, sakė R.Castro.
Nors nuo pat atėjimo į valdžią 1959 metais Fidelis Castro dalyvavo visose kubiečių gyvenimo srityse, jis visada reikalaudavo, kad nebūtų statomos jokios jį vaizduojančios statulos. Šalyje taip pat nėra jo vardu pavadintų gatvių ar pastatų.
Po F.Castro mirties imta spėlioti, kuria kryptimi pasuks šalis, netekusi šio lyderio, valdžiusio beveik pusę šimtmečio ir palikusio skaldantį palikimą.
Apsiašaroję rėmėjai jį liaupsino už saloje sukurtą nemokamą švietimą ir sveikatos apsaugą, o kritikai jį vadino žiauriu diktatoriumi, kalinusiu disidentus ir sužlugdžiusiu ekonomiką.
Palaidojus Fidelį, visų žvilgsniai nukryps į tolesnius Raulio Castro žingsnius.
Nors žadėjo ginti socialistinę revoliuciją, prezidentas ėmėsi kuklių ekonomikos reformų, žadėjo atsistatydinti 2018 m. ir atkūrė diplomatinius santykius su JAV.
„Nebestelbiamas vyresniojo brolio šešėlio Raulis dabar gali jaustis laisviau ir imtis kuklių ekonomikos reformų, kurias pradėjo pastarąjį dešimtmetį,“ teigia Kubos tyrimų instituto Floridos tarptautiniame universitete direktorius Jorge Duany (Chorche Diueinis).
„Nieko nesibaiminu“
Po mirties F.Castro garbinamas beveik kaip šventasis, o Komunistų partijos laikraštis „Granma“ jį vadina „amžinuoju comandante“.
Kedro medienos urną su jo pelenais gabenantis konvojus po keturias dienas trukusią 900 km laidotuvių procesiją po visą šalį šeštadienį atvyko į Santjagą.
Sveikindami „laisvės karavaną“, mokyklinėmis uniformomis apsirengę vaikai, karines uniformas dėvintys veteranai ir ištisos šeimos mojavo Kubos vėliavomis ir skandavo „Fidelis!”
Fidelio rėmėjai įsitikinę, kad Raulis tęs brolio politiką.
„Kodėl turėčiau nepasitikėti Rauliu? Jis taip pat mano lyderis“, - sakė 77 metų buvusi sukilėlė Nina Rosales Garces (Nina Rosales Garses).
Ji pridūrė, kad revoliuciją rems bet kas, ateisiantis po Raulio Castro.
„Nieko nesibaiminu. Jie žengs tuo pačiu keliu“, - sakė moteris.
Kai šimtai tūkstančių žmonių būriavosi pakelėse atsisveikinti su velioniu lyderiu, vyriausybė skatino Kubos gyventojus pasirašyti pažadą tęsti jo revoliuciją.
Disidentai savo ruožtu per gedulo laikotarpį laikėsi ramiai ir atšaukė reguliarius protestus, nors po F.Castro laidotuvių ketina atnaujinti demonstracijas ir iš Raulio tikisi ryžtingesnių reformų.
Viskas prasidėjo Santjage
F.Castro gyvenime Kubos Santjagas užima ypatingą vietą.
„Tai yra lopšys. Čia viskas prasidėjo“, - pasakoja 52-ejų virėjas Victoras Rivera Coca (Viktoras Rivera Koka), kartu su žmona ir trejų metų sūnumi atvykęs iš Tunaso miesto, esančio už trijų valandų kelionės automobiliu.
1953 metų liepos 26 dieną broliai Castro surengė nepavykusį Monkados kareivinių puolimą Santjage.
Nors sukilėliai buvo sučiupti ir pasiųsti į kalėjimą, dėl šio puolimo F.Castro išgarsėjo ir vėliau buvo ištremtas į Meksiką.
Po pralaimėjimo Monkadoje prabėgus trejiems metams, broliai Castro su grupele barzdotų sukilėlių laivu „Granma“ grįžo į Kubą.
Sukilėliai pasitraukė ir Siera Maestros kalnus ir pradėjo partizaninį karą, kuris 1959 m. sausio 1 d. baigėsi pergale prieš JAV remtą diktatorių Fulgencio Batistą (Fulgensijų Batistą).
Po pergalės F.Castro švęsdamas keliavo po visą salą nuo Santjago iki Havanos. Šią savaitę vykusio „laisvės karavano“ maršrutas driekėsi priešinga kryptimi.
