Tiek šis, tiek kiti kompozitoriaus kūriniai yra dažnai atliekami visame pasaulyje. Išsiskiriantys užburiančia garsų harmonija, dainingumu, J.Rutterio opusai remiasi geriausiomis prancūzų ir anglų chorinės muzikos tradicijomis.

„Requiem“ – vienas populiariausių ir gražiausių kompozitoriaus darbų. Ši septynių tradicinių dalių sakralinė kompozicija įkvėpta krikščioniškojo tikėjimo apie mirtį ir amžinąjį gyvenimą. Tai viltinga kelionė iš tamsos į šviesą.

Klaipėdos koncertų salėje reziduojantis choras „Aukuras“ yra aktyvus ir Klaipėdos, ir visos Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyvis. Jo repertuarą sudaro įvairių epochų ir stilių bažnytinė bei pasaulietinė muzika, džiazo kompozicijos ir spiričiuelių aranžuotės, edukacinės programos. 2021 m. vasarą choras dalyvavo atliekant operą „Neringa“ „Kuršių nerijos“ festivalyje Juodkrantėje.

Spalio 30 d. 18 val. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje vyks šv. mišios, o iškart po jų 19 val. – Klaipėdos choro „Aukuras“ koncertas. Dalyvaus sopranas Erika Gaučiūtė, pianistė Vaiva Purlytė.

Kūrinį atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vedamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, choras (vadovaujamas vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo) ir solistai: Rosana Štemanetian (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Aurimas Raulinavičius (tenoras), Valdas Kazlauskas (bosas).

Kviečia šią muziką pajausti kartu

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sako, kad publika atpažins koncerte nuskambėsiančias šokio spektaklyje „Faustas“ naudotas W. A. Mozarto „Requiem“ dalis. „W. A. Mozarto muzika visada tampa iššūkiu atlikėjams, jei atsakingai žiūri į tai ką darai. Tačiau W. A. Mozarto „Requiem“ kartu ir dvasinė šventė Muzikinio teatro kolektyvams: pasididžiavimas, kad mes galime publikai pateikti tokią nemarią dovaną. Manau, kad W. A. Mozarto „Requiem“ žemėje skambės, kol joje bus nors vienas muzikantas... Ir šis kūrinys kiekviename pasaulio kampelyje skamba vis kitaip, nes atliepia jį atliekiančiųjų dvasią. Kviečiu publiką kartu išgyventi W. A. Mozarto „Requiem“ ir atrasti savąjį skambesį“, – ragina maestro T.Ambrozaitis.

Anot Muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo, W. A. Mozarto „Requiem“ – patenka į garsiausių pasaulio kūrinių dešimtuką. „Jis atliekamas ne tik koncertuose, muzikinių teatrų pastatymuose, bet ir yra plačiai skamba kino industrijoje, draminiuose pastatymuose. „Requiem“ – populiarumas beribis. Neabejoju, kad akademinės muzikos gerbėjai užpildys šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Tai širdies šilumos kupinas, susikaupti kviečiantys kūrinys. Visus kviečiame ateiti ir išgirsti“, – ragina V. Konstantinovas.

Paskutinis Mozarto kūrinys

W. A. Mozarto paskutiniais gyvenimo metais pradėtas rašyti kūrinys, skirtas keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui, liko neužbaigtas, tad yra apipintas paslapčių ir legendų. Viena iš jų – kad genialusis kompozitorius, rašydamas užsakytą kūrinį, turėjo nežinia iš kur atsiradusią nuojautą, kad rašo jį... savo paties laidotuvėms.

Pagal legendą, pas jį apsilankė juodai apsirengęs nepažįstamasis ir užsakė kompozitoriui parašyti gedulingas mišias. Prieš mirtį kompozitorius rašė: „Negaliu pamiršti šio nepažįstamojo, jis stovi man akyse – prašantis, persekiojantis, reikalaujantis. Aš tęsiu, nes darbas mane kamuoja mažiau negu poilsis. Nuojauta man kužda, kad mano valanda atėjo; einu į mirtį; sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu. Manęs laukia gedulinga giesmė, kurią aš privalau užbaigti...“

Deja, sunkiai sirgęs W. A. Mozartas parašyti kūrinio iki galo nespėjo, tad nujausdamas artėjančią mirtį, paprašė kolegą būtinai jį užbaigti. Naudodamasis kompozitoriaus užrašais, žinodamas kompozitoriaus stilių ir pakartojimus po W. A. Mozarto mirties „Requiem“ užbaigė Franz Xaver Süssmayr. „Requiem“ tapo savotiška žmogaus kelione per kiekvieno jausmus ir atsiminimus.

„Requiem“ sudaro 12 dalių. Ypač įsimintinos dalys „Dies irae“ („Dieną rūsčią“) bei „Lacrimosa“ („Sielvartingoji“). „Dies irae“ yra ypač dramatiška, aktyvi, vaizduojanti mirties siaubą bei žmonių maldavimus pasigailėti. „Lacrimosa“ – tai ramybės oazė, pasižymi subtilia lyrika, sukauptomis dejonėmis, skaudžiais atodūsiais tarp žodžių.

"Atsakingai ir su gėda turiu pripažinti, kad nieko neišmanau apie tembrus, kaip apie muzikos išraiškos dalį, lygiai taip, kaip ir apie tonacijas, garsų spalvas, jų simbolines reikšmes (tai puikiai išmanė Aleksandras Skriabinas ir kiti dori tikri kompozitoriai). Tikrai nelabai žinau, ką dar turėčiau pasakyti, nes nesu tikras muzikantas ar tikras kompozitorius. Todėl man viskas galima, nesu atsakingas už visokias nesąmones, kurių esu padaręs begalę... Ir gal dar padarysiu... Be to, niekada negalvojau apie tokius svarbius gyvenime dalykus kaip tembras... O gaila... Gal pasaulis dabar būtų kitoks, geresnis... Ir visi tada jaustų nenumaldomą norą kasdien nors vieną minutę pagalvoti apie tembrą... Apsivalytų sielas..." – tai citata iš prieš ketverius metus vykusio V.Bartulio interviu su muzikologe Egle Bertašiene. Nežinia, ar panašios mintys sukosi šviesaus atminimo kompozitoriaus galvoje prieš 32 metus, jam rašant vieną monumentaliausių savo kūrinių – "Requiem". Vis dėlto, būtent bendras šio kūrinio emocinis tembras tapo raktu į klausytojų širdis. Apvalančiu sielas ir verčiančiu susimąstyti raktu.

Po kūrinio premjeros muzikologas Giedrius Gabšys rašė: "Gilų mūsų sąmonės pjūvį atskleidžia V.Bartulio "Requiem". Jis skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę ir buvo parašytas, vos tik atsirado pirma proga viešai pagerbti jų atminimą, – 1989 m. birželio 14-ąją. Todėl šis kūrinys – tikras prasiveržimas iš ilgos nebylios tylos, apskritai iš formalios duoklės mirusiesiems pasaulietinių formų. Bendrąjį šio "Requiem" pobūdį turbūt nulėmė ta aplinkybė, kad aukos už laisvę dar neatpirktos pergale. Laimėjusieji už savo didvyrius meldžiasi visai kito tipo "Requiem", o V.Bartulio kūrinyje vyrauja apokaliptinė nuotaika. Tai yra malda iš nevilties, malda su priekaištu, gal net tikėjimas su nusivylimu, tikėjimas, nebepasitikint teisingumu."

V.Bartulio "Requiem" buvo parašytas tuometės Lietuvos kultūros ministerijos užsakymu, siekiant paminėti stalinizmo aukas. Kompozitorius norėjo labiau apibendrinančios dedikacijos, nesusijusios su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, tad partitūroje atsirado įrašas "Už laisvę žuvusiems". Tai koncertinis "Requiem", tačiau jo struktūra atitinka liturginius kanonus, devynios lotyniškai giedamos dalys – per amžius nusistovėjusią gedulinių Mišių eigą, o instrumentinė "Processio" dalis papildo kūrinio struktūrą teatriniu intarpu.

Kūrinyje galima atpažinti daugelį V.Bartulio unikalaus stiliaus bruožų: paslėptą ar nebedangstomą dramatinę įtampą, neskubrų, bet intensyvų muzikinės medžiagos plėtojimą, vedantį į didžiulius kulminacinius skambesių masyvus, skirtingų muzikų sambūvį kūrinio laike ir erdvėje, iš nevilties gelmių išnyrančius demoniško grotesko epizodus, atkuriančius Paskutiniojo teismo vaizdus, metafiziniu šalčiu stingdančius kaulus, varančius pleištą tarp klausytojo sąmonėje įsigalėjusių stereotipinių įvaizdžių ir čia pat gimstančio išgyvenimo, šiurpinančius ir kartu guodžiančius, atveriančius sielos angas, palydinčius katarsio link...

Tai koncertinis „Requiem“, tačiau jo struktūra atitinka liturginius kanonus, o instrumentinė „Processio“ dalis papildo kūrinio struktūrą teatriniu intarpu.

Kauno valstybinė filharmonija V.Bartulio "Requiem" rengėsi parodyti publikai dar šių metų pradžioje, tačiau dėl pandeminės situacijos teko ne kartą keisti koncerto datą, koreguoti atlikėjų sudėtį, bet pagaliau projektas išvys rampos šviesas. Filharmonijos salėje klausytojai išgirs rinktines ir gausias atlikėjų pajėgas: gros Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas", dainuos Kauno valstybinis choras, Kauno berniukų ir jaunuolių choras "Varpelis", solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Egidijus Bavikinas (tenoras) ir Vladimiras Prudnikovas (bosas). Atlikėjams diriguos maestro Robertas Šervenikas, o muzikos audinį papildys Arvydo Strimaičio kurtos vaizdo projekcijos.

Robertas Šervenikas

Dirigentas

Tai jau bus trečias kartas, kai man teks prisiliesti prie V.Bartulio "Requiem". Dirigavau jį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o šį kartą "Requiem" suskambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, scenoje, menančioje ne vieną V.Bartulio kūrinio premjerą. Šis Kauno valstybinio choro sezonas pažymėtas keletu "Requiem": Giuseppe's Verdi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Roberto Schumanno, Tigrano Mansuriano. Išties kiekvienas "Requiem", parašytas skirtingu metu, turi savas atsiradimo priežastis. Autorius inspiruoja tam tikri įvykiai, išgyvenimai. Manau, kad "Requiem" šiaip sau niekas nerašo... V.Bartulio kūrinys – ypatingas ir monumentalus, gimęs nepriklausomybės priešaušrio metu. Tuomet atsirado galimybių muzikos kalba pasakyti kažką naujo ir dedikuoti kūrinį iki tol neleistiniems įvykiams, šiuo atveju – pirmųjų trėmimų aukoms. Manau, kompozitorius šią mintį ilgai nešiojo savyje, kol pagaliau išreiškė savajame "Requiem". Laikmetis buvo toks, kad norėjosi kuo greičiau išsakyti tai, kas tapo įmanoma. Niekas tuomet nežinojo, kas bus po mėnesio ar po metų – kur link pakryps istorijos vaga. Niekas nenumatė, kad po metų bus paskelbta nepriklausomybė, o vėliau atvažiuos agresoriaus tankai. Tas jausmų sūkurys, kurį mūsų tauta nešiojo savyje, suteikė autoriui stimulą prabilti nauja muzikos kalba, pasitelkiant tradicinius, klasikinius muzikinės išraiškos būdus.

Robertas Šervenikas. / M. Raškovskio / Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

Kūrinio atmosfera yra tvirta, bet intymi. Kiekvienas "Requiem" yra ganėtinai tragiškas, bet dažnai tokio žanro kūriniuose spindi dalelė šviesos. V.Bartulio kūrinyje šviesos nedaug. Juk tie, kurie žuvo už laisvę, tuomet dar netapo naujai atgimusios šalies liudininkais. Netgi tie, kurie išgyveno, dar nežinojo, kuo viskas baigsis. Todėl finalinis "Requiem" sirenos garsas perspėja – niekas neturi pabaigos...

Tokiu laikmečiu imtis gedulinių mišių tradiciniu lotynišku tekstu – drąsus kompozitoriaus žingsnis. Bet tai buvo vienas iš būdų išsakyti tam tikrą minčių kodą. Autoriaus muzikinės kalbos tragiškumas čia išreikštas labai bartuliškai: lygus, vidinis, tylus protestas prieš gyvenimo neteisybę, Dievo negirdėjimą, žmonių desperaciją, visišką neviltį. Centrinė kūrinio dalis – "Dies Irae". Čia choro, orkestro ir solistų spalvų, tembrų naudojimas – minimalistinis, bet turintis tam tikrą prasmę. Solistams autorius suteikia daug rečitatyvinės, pasakojimo laisvės, kartu pasitelkia didžiulę dinaminę choro balsų amplitudę, perteikiančią skausmo pojūtį. Tai dalis, turinti V.Bartuliui būdingo grotesko apraiškų, perteikianti ribines žmogaus emocijas: nuo išprotėjimo iki visiško absurdo. Visas kūrinys turi daugybę sluoksnių ir jo muzikinei kalbai netrūksta ironijos ar sarkazmo.

Dramaturgiškai svarbus "Processio" epizodas, išplečiantis tradicinę "Requiem" struktūrą iki dešimties dalių. Tai teatrališkumo apraiška muzikoje, išraiškos priemonė, itin artima V.Bartulio kūrybai. Kita vertus, tai netikėtumo momentas. Dalyje skambantys pučiamųjų disonansai, savita kakofonija, žmogaus vaizduotėje sukuria įvairiausių vaizdinių. Kyla klausimas: kas dalyvauja šioje procesijoje, kodėl ji tokia išvargta, aštri, nualinta ir beprasmė? Kodėl ji ne iškilmingai gedulinga, o panaši į suluošintų žmonių eitynes? Kodėl čia žygiuoja žmonės, praradę bet kokią viltį? O gal tai tiesioginė aliuzija į nelaisvėn ištremtus mūsų žmones?

Žvelgiant iš dabarties pozicijų, finalinė kūrinio sirena asocijuojasi su likusiu blogiu: tuomet žmonės žuvo, mirė iš bado, nualinti darbų Sibiro šaltyje... Ta sirena, jos kauksmas, tęsėsi ir sovietmečiu – iš esmės niekas nepasikeitė, laisvės nebuvo. Ta sirena – priminimas, kad tai, už ką kovėsi pokario partizanai, netapo kūnu ir krauju. Stebuklas įvyko vėliau, atgavus nepriklausomybę. Kažkada V.Bartulis šią sireną pavadino blogio pranašu. Nemanau, kad nūdienos kontekste ji ir vėl taps pranašu. Tai tragiškumo kulminacija, primenanti, kad viskas tęsiasi: tiek politiniame, tiek asmeniniame gyvenime vis dar yra daug neteisybės. Tai malda Dievui, galinga ir padedanti malda, deja, nepakeičianti esamos situacijos taip, kaip to norėtų tauta.

Manau, kad V.Bartulio "Requiem" išties turi ką pasakyti nūdienos žmogui. Tikiu, kad visai gausiai atlikėjų komandai pavyks atskleisti tai, ką mes, muzikantai, matome už parašytų natų, ką naujo atrandame kaskart interpretuodami kūrinį, kokį įspūdį, atmosferą sukuriame koncerto metu. Juk muzikos kūrinio atlikimas – kiekvieno komandos nario įsitraukimas į procesą. Ir ne tik kaip profesionalo, gebančio tiksliai ir švariai pagroti tekstą, bet kaip kūrinio prasmę suvokiančio bei perteikiančio atlikėjo. Tokiame prasmių ansamblyje gimsta tam tikra energija, pasiekianti klausytoją, suteikianti dvasios vibraciją, sukurianti energinį skambesių ir pojūčių lauką. Neabejoju, kad šį lauką kurti padės specialiai šiam projektui sukurtos ir Kauno valstybinės filharmonijos salės erdvei pritaikytos vizualizacijos.

Arvydas Strimaitis

Vizualizacijos autorius

Su V.Bartulio kūryba ir jo "Requiem" susidūriau pirmą kartą. Įspūdis buvo labai netikėtas. Tai – nepaprastai gilus kūrinys. Gilus kaip bedugnė, į kurią gali įnerti ir nebeišlįsti. Kitaip tariant – "Requiem" mane sužavėjo. Kuriant vizualizacijas analizavau tekstinį turinį, Gedulinių mišių liturgiją, ieškojau tekste užkoduotų minčių. Nebandžiau tiesiogiai iliustruoti teksto, o kūriau tarsi atskirą siužeto liniją, pagrįstą kūrinio inspiruojama nuotaika. Mano kūrybos procesui tai būdinga – atspėti nuotaiką ir ją papildyti vaizdiniais, stengiantis neužgožti pačios muzikos. Vizualizacija – daugiau emocinis fonas, neatitraukiantis dėmesio nuo muzikinio kūrinio. Žinoma, neišvengiau tiesioginės aliuzijos į V.Bartulio dedikaciją "Už laisvę žuvusiems". Klausytojai išvys keletą su laisvės kovomis susijusių simbolizuotų epizodų – į miško samanas krentantį ginklą, kurį pasiglemžia gamta, jis suyra, o vėliau – virsta tam tikru ženklu, laisvės simboliu.

Vladimiras Prudnikovas

Solistas, boso partijos atlikėjas

Su V.Bartulio "Requiem" esu nuo pat kūrinio atsiradimo. Dainavau premjeroje ir visuose kituose koncertuose, kur tik buvo atliekamas šis kūrinys. Santykinai galima pasakyti, kad asmeniškai dalyvavau kūrybos procese. Su kompozitoriumi teko dažnai bendrauti. Jis – puikus muzikantas ir puikus žmogus, o jo gebėjimas pamatyti, įsivaizduoti skambantį poetinį ar biblinį tekstą – nepaprastai gilus, nuoširdus ir tikras. Kalbant apie "Requiem", drįsčiau pasakyti, kad V.Bartuliui pavyko atrasti savą harmoniją, atspalvį, tinkamą, regis, amžiniems žodžiams: Kyrie, Sanctus, Benedictus... Kita vertus, jis, kaip ir G.Verdi, kūrė muziką greta esantiems atlikėjams. Kai susitikdavome po kokio nors spektaklio, jis vis klausdavo: "Kaip čia geriau, kaip bosui patogiau dainuoti?" Jis gilinosi į balso specifiką ir paskui tai labai originaliai užrašė. Netgi sakyčiau – įamžino. Man teko dainuoti daug V.Bartulio kūrybos – tiek stambiųjų formų, tiek miniatiūrų. Iš tiesų – tai didžiulė gyvenimo dovana, kvėpuoti vienu oru su tokiais kūrėjais. Šis "Requiem" – vienas iš jo šedevrų, deja, nepelnytai per retai atliekamas. Toks kūrinys turėtų skambėti pasaulio scenose. Jis turi ypatingą vizualinę, sceninę struktūrą. Ypač tai išryškėja šeštojoje dalyje – eisenoje. Fantastiškai sukomponuota dalis, kurios harmonija – tarsi žmogaus verksmas, rauda. Klausydamas šios muzikos tarsi regi tam tikrą veiksmą, atėjimą, išėjimą, prisiminimus... Tai pavyksta retam kūrėjui. Nuo "Requiem" premjeros prabėgo daugiau nei 30 metų, bet kūrinio aktualumas niekur nedingo. Tragedija buvo – tragedija yra. Mes niekada negalime pamiršti savo siekių, savo judėjimo pirmyn dėl laisvės, dėl nepriklausomybės. Mūsų šalies kelyje link išsivadavimo buvo labai daug nukentėjusių žmonių – visiems jiems skirtas šis didingas kūrinys.

Kas: V.Bartulio "Requiem"

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: spalio 8 d. 18 val.

Šventinį koncertą, bendradarbiaudamos su Armėnijos Respublikos ambasada, rengia koncertinės įstaigos – Kauno valstybinė filharmonija ir Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine Orbelianas, JAV).

Koncerte dalyvaus jau minėtas orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) bei solistai Marija Arutiunova, Gabrielė Kuzmickaitė, Mindaugas Zimkus ir Žygimanas Galinis. Diriguos R. Šervenikas.

Šio renginio išvakarėse orkestro vadovas Algimantas Treikauskas pabrėžė, kad koncertas skiriamas diplomatinių santykių tarp Armėnijos ir Lietuvos užmezgimo 30-mečiui.

Lietuva didžiuojasi, kad pirmoji pasaulyje pripažino Armėnijos nepriklausomybę ir yra viena pirmųjų šalių, su kuria Armėnija 1991-aisiais užmezgė diplomatinius santykius. Būtent tų metų rugsėjo 21 dieną dauguma armėnų referendume balsavo už tai, kad Armėnija taptų nepriklausoma valstybe. Todėl šįmet Armėnija taip pat mini ir Nepriklausomybės dienos 30-ąjį jubiliejų. Abi reikšmingas sukaktis šiais metais savo veikla įprasmina ir pažymi Lietuvos ambasada Armėnijoje ir Armėnijos ambasada Lietuvoje.

Koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje klausysis ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė bei Lietuvoje viešėsiantis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. Sveikinimo žodį tars Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Armenas Martirosianas.

Klausytojai turės galimybę išgirsti išskirtinio balso Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistus Rosaną  Štemanetian, Arturą Petraškevičių ir Vilių Trakį bei Vaikų operos studijos vaikus (vadovas Vytautas Valys).

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ne kartą įkvėpė klaipėdiečius kompozitorius naujiems sumanymams. Kolektyvas pirmasis atliko kompozitoriaus A. Remesos  simfoniją Nr. 4 „Ecce Homo“, skirtą Krikščionybės 2000 metų jubiliejui paminėti (įrašyta ir išleista kompaktinė plokštelė), taip pat – ankstesnes tris  kompozitoriaus simfonijas.

Pernai rugpjūčio 19-ąją orkestras klaipėdiečiams dovanojo įspūdingą XXI tarptautinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ uždarymo koncertą, kuriame nuskambėjo jau septintoji A. Remesos simfonija-oratorija „Assumptione“. Septynių dalių kūrinys sukurtas septynių pranciškoniško rožinio paslapčių pagrindu, jame skamba tekstai aramėjų, lotynų bei lietuvių kalbomis.

A. Remesos „Requiem“ buvo parašytas 2000 m. Kūrinio premjera tais pačiais metais įvyko Kretingos pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, kurioje „Requiem“ drauge atliko Klaipėdos miesto mišrus choras „Klaipėda“, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Sumos choras bei tos pačios bažnyčios vaikų choras.

Nors „Requiem“ iš pradžių buvo parašytas mišriam chorui, vaikų chorui ir vargonams, jau premjeroje kartu pasirodė ir Klaipėdos kamerinio orkestro styginių grupė. Pirmąjį kūrinio atlikimą parengė ir dirigavo mišraus choro „Klaipėda“ vadovas prof. Kazys Kšanas. Dabar šis kūrinys, parašytas lotyniškų liturginių gedulingų mišių tekstu, per Vėlines dažnai skamba Lietuvos bažnyčiose.

2018 m. pabaigoje Alvidas. Remesa „Requiem“, perdirbo instrumetuodamas jį simfoniniam orkestrui. Tad nuo šiol kūrinys vadinamas „Requiem“ mišriam ir vaikų chorams, trims solistams bei simfoniniam orkestrui.

"Kelionė buvo sunki, – pasakojo choro vadovas prof. Petras Bingelis. – Tačiau vertėjo, nes patekome į aukščiausio lygio festivalį, kuris mums buvo ir didelis išbandymas, ir puiki kūrybinė patirtis."

Festivalyje dalyvavo Hamburgo ir Sankt Peterburgo filharmonijų simfoniniai orkestrai, Bremeno filharmónijos kamerinis orkestras, Kadakeso (Katalonija) orkestras, garsi Argentinos pianistė Martha Argerich ir žinomas senovinės muzikos ansamblis "Hisperion XXI" bei kiti pripažinti atlikėjai.

"Labai džiaugiamės galėdami pakviesti žymiausius Europos ir pasaulio muzikos kolektyvus ir atlikėjus, pasiūlyti programą, kuri dovanoja nepamirštamų akimirkų: pažintį su tarptautinės klasės atlikėjais ir orkestrais, įvairių epochų muzikos korifėjų kūryba, nuostabiais solistais", – sakė festivalio organizatoriai.

Tradiciškai didžioji aplodismentų dalis tenka solistams, tačiau šį kartą ypač didelių ovacijų sulaukė choras.

Didingasis G.Verdi kūrinys Kanarų salų klasikinės muzikos festivalyje buvo atliktas pirmą kartą. Pirmasis koncertas vyko Tenerifėje, antrasis – kitoje Kanarų saloje, Gran Kanarijoje.

"Kauno chorui talkino puikus Gran Kanarijos filharmonijos orkestras, kurio atlikėjai surinkti iš įvairių pasaulio šalių, – pasakojo Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta. – Pasiruošimas koncertams vyko keturias dienas, labai intensyviai ir atsakingai. Pirmiausia choras repetavo su koncertmeisteriu, po to su orkestru, o paskutines dvi dienas ir su solistais. Atrodytų, gerai pažįstamas kūrinys, kurį Kauno choras atlieka daugelį metų, tačiau šį kartą užduotys buvo gerokai skirtingos."

Dirigentas Karelas Markas Chichonas jau per pirmąją reperticiją pasakė, kad jis visiškai kitaip įsivaizduoja šį "Requiem" nei Wolfgango Amadeus Mozarto, Hectoro Berliozo ar Johanesso Brahmso kūrinius. Jis šį kūrinį prilygino G.Verdi operoms, su joms būdinga dramine raida ir dinamika. Beje, K.M.Chichonas yra buvęs žymiausio G.Verdi specialisto Riccardo Muti asistentu ruošiant šį kūrinį, taip pat dirbęs su garsiuoju Kurtu Masuru, todėl galėjo palyginti dvi labai skirtingas kūrinio interpretacijas.

"Kauno choras šį "Requiem" dar niekada nebuvo taip dainavęs, – kolektyvo atlikimu džiaugėsi ir maestro P.Bingelis. – Labai daug priklauso nuo dirigento, kaip jis supranta kūrinį. K.M.Chichon diriguoja daug G.Verdi ir Giacomo Puccini operų, puikiai išmano italų muziką. Šis kūrinys reikalauja ypatingo vokalinio išraiškingumo, remiasi dramaturgine linija, panašiai kaip operos. Dirigento reikalavimai buvo dideli, malonu, kad juos sugebėjome patenkinti. Atsisveikindamas jis ištarė: "Iki greito pasimatymo."

Kauno choras džiaugėsi publikos reakcijomis. "Didžiąją salės dalį sudarė svečiai iš Skandinavijos ir Vokietijos. Koncerto metu salėje vyravo mirtina tyla. Jautėme didelį klausytojų dėmesį ir pagarbą", – įspūdžiais dalijosi P.Bingelis.

Kauniečius sužavėjo salių akustika. Šios dvi nedidelės salos turi puikias sales, kviečia žymius atlikėjus.

Kauno valstybiniam chorui talkino Gran Kanarijos filharmonijos orkestras, solistai: debiutuojantis jaunas Tenerifės tenoras Celso Albelo, sopranas Mariangela Sicilia ir mecosopranas Marianna Pizzolato, bosas seras Brynas Terfelis. Pastarasis apie Kauno chorą atsiliepė ypač šiltai: "Jūsų chorą priskiriu prie pačių stipriausių pasaulio chorų, su jumis dirbti garbė ir gera patirtis."

"Labai malonu buvo matyti, kaip pasibaigus koncertams dirigentas ir publika dėkoja atlikėjams, – pasakojo J.Krėpšta. – Tradiciškai didžioji aplodismentų dalis tenka solistams, tačiau šį kartą ypač didelių ovacijų sulaukė choras. Kai į sceną išėjo maestro P.Bingelis ir pristatė chorą, salė tiesiog sprogo nuo plojimų ir šauksmų. Tokią reakciją tenka retai matyti."

Taip yra dar ir dėl to, jog mus amžiams paliko labai daug muzikantų, kuriuos buvome beveik užmiršę, o jų praradimas mus vertė vėl prisiminti šiuos didžius menininkus bei jų darbus.

Grupės "Motorhead" legenda Ianas Fraseris Lemmy’s Kilmisteris, Davidas Robertas Jonesas Bowie’s, Prince‘as Rogersas Nelsonas, Keithas Noelis Emersonas iš grupės "Emerson, Lake and Palmer", Glennas Lewisas Frey‘us iš grupės "The Eagles" – tai netektys, pravirkdžiusios daugelį melomanų visame pasaulyje.

Iš pozityvesnių muzikos naujienų galima paminėti naujus grupių "Metallica" ir "The Rolling Stones" albumus bei džiazą ir miuziklus šlovinantį filmą "Kalifornijos svajos" ("La La Land"), kuris yra vienas stipriausių pretendentų, galinčių laimėti ne vieną "Oskaro" statulėlę.

Atsižvelgiant į tai, derėtų ir į kitus šių metų įvykius pažvelgti pro muzikos prizmę. Įsivaizduokime, kad praeinantieji metai – vienas didelis miuziklas arba opera, kurios kiekvieną veiksmą galėtume iliustruoti juos derančia daina. Tuo pat metu – tai ir puikus garso takelis Kalėdoms bei Naujųjų metų sutikimui.

5. AC/DC "Hells Bells" ("Back in Black", 1980). Gaudžia varpai, dunda žemė. Tai ne Kalėdos – tai apokalipsė. Elgetos, vargšai, pažemintieji ir nuskriaustieji pakilo į kovą prieš nuo jų atitrūkusį "arogantišką" elitą. Kas tas elitas? Ar tai snobiškas, tuščias, mokesčių nemokantis, valdžia manipuliuojantis, ištvirkaujantis, privilegijomis besidžiaugiantis išrinktųjų sluoksnis? Galbūt. Jis bus sunaikintas. Vargšus į kovą ves naujieji pranašai, žongliruojantys neapykanta humorui, mąstymui, žodžio ir saviraiškos laivei bei daugeliui kitų dalykų, kurie miniai svetimi. Pranašai skelbia, kad būtent tai – visų bėdų šaltiniai. Tik sunaikink, atsižadėk ir gyvenimas pagerės. Mesijai skelbia grįžimą prie tikrųjų vertybių. Minia ošia iš malonumo. Lyg ką tik orgazmą patyrusi pornografinio filmo veikėja ji taria: "Tikrųjų..." Visa tai iš tolo stebi botoksu mintantis kipšas ir kvatojasi su savo pataikūnų gauja. Ar jis tuos pranašus siunčia miniai? Ar tai jo suplanuota afera? Nežinia, bet faktas akivaizdus – jis tuo būtinai pasinaudos.

4. "The Who" "Won‘t Get Fooled Again" ("Who‘s Next", 1971). Minia puola. Ne, ne šakėmis, nors ir labai norėtų. Pranašų vedama ji organizuoja referendumus ir/arba kloja kelią pranašų vedamoms partijoms į valdžios viršūnes. "Dabar tikrai bus pastatytas socializmas. Visi bus lygūs, o svarbiausia – bus grįžta prie tikrųjų vertybių", – mąsto vargšai. "Teisingai", – pritaria jiems pranašai. "Jums nereikia nei žodžio, nei mąstymo, nei kūrybos laisvės, nes visa tai paverčia gyvenimą sudėtingesniu. Viskas turi būti paprasta ir tautiška. Svarbiausia – grįžti prie tikrųjų vertybių." Minia vėl subaubia: "Tikrųjų..."

3. "The Rolling Stones" "Symphathy for the Devil" ("Beggars Banquet", 1968). Minios įtaka ima darytis akivaizdi. Vienas referendumas, antras, trečias, ketvirtas. Visi jie liudija minios valią ir nesvarbu, kad tai padarys žalos pačiai miniai. Nesvarbu, kad ji po to mirks dar didesniame purve nei anksčiau. Svarbiausia, kad minia tarė savo žodį, ji jaučiasi galinga ir įtakinga. "Teisingai", – šaukia naujieji pranašai, linguodami sambos ritmu į taktą. "Žodis "demokratija" reiškia daugumos valdžią. Nėra nieko demokratiškesnio už referendumą. Minia ir dauguma visada yra teisūs. Daugumos žodis – Dievo žodis", – skelbia pranašai. Botoksu mintantis kipšas dabar ne tik iš tolo stebi visą šį chaosą, bet ir kartkartėmis įkiša savąjį trigrašį pritardamas pranašams ir miniai: "Taip, taip, Dievo." Kol Mickas Jaggeris dainuoja "Viliuosi, atspėsi manąjį vardą?", kipšas ima iš savo kišenės trisdešimt Judo sidabrinių ir grūda pranašams į užantį. O Keithui Richardsui solo brazdinant gitara, kipšo pakalikai sprogdina Ukrainos žmones ir bombarduoja Alepo miestą Sirijoje.

2. "Sex Pistols" "Anarchy in U.K" ("Never Mind the Bollocks, Here‘s Sex Pistols", 1977). Pranašai, vedami minios, vis labiau įtvirtina savo valdžią ir botokso kipšo įtaką. Viskas tarsi ritasi velniop. Siaučia chaosas, smurto orgija ir nihilistinė vėtra, it siekdama išversti senojo pasaulio pamatus. Minia apsvaigusi pati nuo savo tariamos stiprybės ir galios. Dabar ji parodė elitui, globalistams, liberalams ir visiems tiems "iškrypėliams" jų vietą. Patys bukiausi iš minios šaukiasi botokso kipšo, kviečia tapti jo šalį naująja pasaulio galybe, bet botokso kipšas jų negirdi. Apžergęs žirgą nuogu torsu jis joja į Nežinią. Žirgas lėtai risnoja pro minią ir raitelis prajoja nekreipdamas į ją jokio dėmesio. Botokso kipšas kartu su savimi nešasi mažą, nuogą berniuką, kuriam bučiuoja pilvą. Užburta šio reginio, minia nepastebi, kaip pranašai, kadaise buvę "su sistema kovojančiais vikšrais", transformuojasi į elito drugelius. Jie kyla ir skrenda tolyn nuo juos iškėlusios minios į sistemos bokštą, kuriame darys lygiai tą patį, ką ir jų nuverstieji pirmtakai, – mėgausis valdžios, galios ir pinigų nektaru. Visiems, kas juos apšauks apgavikais ir populistais, bus atkertama: "Na ir kas? Mane išrinko žmonės. Tu negerbi liaudies valios?"

1. Iggy Pop "Lust for Life" ("Lust for Life", 1977). Visa tai skamba siaubingai, bet ar iš tiesų viskas taip blogai? Ar iš tiesų blogai, kad visuomenėje ir politikoje pamažu įsitvirtina piktybinis idiotizmas, absurdas ir niekšiška kvailybė? Ar visas pasaulis taps panašus į Siriją ir Rytų Ukrainą? Ar į Šiaurės Korėją? O gal į Trečiąjį reichą? Daug kas to norėtų. Daug kas pasiryžęs tai sukurti, pasitelkdami savo bukumą kaip tariamą dvasingumą. Tačiau, kad ir kaip naiviai skambėtų, pasaulyje dar yra asmenų, išlaikiusių sveiką protą ir gyvenimo geismą, pasireiškiantį ironija bei sarkazmu, kovojantį už tiesą ir išdidžiai spjaunantį bukumui į veidą, net jeigu jo pusėje gestapas, KGB, baudžiamoji psichiatrija ir "teisioji dauguma". Kol ši jėga gyva klajoja tarp mūsų, pasaulis nepražus.

Šį „Requiem“ H. Berliozas laikė geriausiu savo veikalu, kupinu „rūsčios didybės“, ir pabrėždavo šio sumanymo ir išraiškos priemonių novatoriškumą. Jau iš pat pradžių autorius įsivaizdavo to kūrinio grandioziškumą – 500 arba 600 atlikėjų. Didžiulį orkestrą H. Berliozas čia girdėjo be galo įvairų: spindintį ryškiomis spalvomis, grandiozinį, dramatišką, rūstų, tragišką, o greta –  lengvą kaip oras, virtuozišką, dainingą, švelnų ir plastišką. Neveltui poetas Heinrichas Heine apie patį Berliozą yra pasakęs: „Tai erelio didumo vyturys“.

Vilniaus festivalyje H. Berliozo „Requiem“ skambės minint Gedulo ir vilties dieną. O sukurtos šios Didžiosios gedulo mišios buvo 1837 m., sulaukus prašymo parašyti muziką 1830-ųjų revoliucijos aukų atminimui. 

Monumentalų kūrinį birželio 15-osios vakarą Nacionaliniame operos ir baleto teatre atliks didžiulės muzikantų pajėgos, jungiančios du – Lietuvos nacionalinį simfoninį ir Lietuvos kariuomenės orkestrus, Kauno valstybinį ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorus. Solistas – tenoras Gustavo Porta, kviečiamas dainuoti įvairiuose pasaulio operos teatruose, diriguos prancūzų maestro Cyrilas Diederichas, kurį Vilniaus festivalyje išvysime ir birželio 12 d., diriguojant operą „Manon“.

C. Diederichas, dalyvaudamas festivaliuose, dirigavo žymiems pasaulio simfoniniams orkestrams, tarp jų yra visi pagrindiniai Prancūzijos kolektyvai, Bavarijos, Vienos, Miuncheno radijo, Madrido nacionalinis RTVE, Bukarešto nacionalinis radijo, Brazilijos simfoninis ir kt. Maestro jau daugelį metų bendradarbiauja ir su Lietuva: Lietuvos nacionaliname operos ir baleto teatre yra dirigavęs J. F. Halévy operą „Žydė“, 2015 m. rudenį vadovavo J. Massenet „Manon“ naujam pastatymui, kviečiamas diriguoti LNSO simfoninės muzikos programose, o Vilniaus festivalyje yra parengęs išskirtinių opusų – J. Haydno oratorijos „Metų laikai“, H. Berliozo „Fausto pasmerkimo“, O. Messiaeno „Turangalîla-Symphonie“ interpretacijas.

H. Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje skambės birželio 15 d., trečiadienį, 19 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.