Meilė metų neklausia
"Auksinis ruduo – auksiniai sukaktuvininkai", – žvelgdama į Gudelius nuoširdžiai žavėjausi jų šviesumu ir to paties linkėjau sau su vyru. Ne dabar, o sulaukus garbaus amžiaus. Sakyti "sulaukus senatvės", liežuvis nesivertė, o ir ponas Leonas veikiausiai būtų sudrausminęs, kaip kad savo mylimąją, bepasakojančią jųdviejų pažinties istoriją.
"Susitikome, kai man buvo 24-eri, o Levučiui – 40 metų. Ar nebaugino amžiaus skirtumas? Tikrai ne. Man visuomet sekėsi bendrauti su senesniais žmonėmis, – sulaukusi vyro pastabos, kad žilagalvių nevalia vadinti senukais, G.R.Gudelienė pasitaisė. – Taigi, bendrauti su vyresniais man visuomet sekėsi, o jei dar rasdavome bendrų interesų, pokalbiai liedavosi kaip daina."
Genovaitė Ramutė ir Leonas susitiko per krikštynas, kur jiedviem buvo patikėtos krikštatėvių pareigos. Moteris iki šiol su šypsena mena lemtingą gruodį, kai po krikšto ceremonijos slidinėjo ant ledo ir laukė, kol bekrentančią ją pagaus ne kas kitas, o pora buvęs Leonas.
"Prisičiuožinėjome", – Nemuno atpūsto vėjo sutaršytus plaukus ranka perbraukė ir į mylimojo petį atsirėmė moteris.
Tuo metu kai 40-metis aplink ją ėmė rėžti sparną, Genovaitė Ramutė dirbo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Išvaizdus, visuomet pasitempęs Leonas gi buvo Lietuvos energetikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Beje, tuo metu vyras turėjo ne tik darbo, bet ir santuokinio gyvenimo patirties. Iki sutikdamas Genovaitę Ramutę su pirmąją žmona jis išgyveno 20 metų.
"Lyginant su turimomis penkiomis dešimtimis, sakau tik 20 metų", – nusijuokė vyras.
Sulaukė trijų sūnų
Kartą susikibę rankomis Genovaitė Ramutė ir Leonas vienas kito nepaleido, o 1968-ųjų spalio 12-ąją savo jausmus patvirtino amžinos meilės priesaika Kaune.
"Ceremonija buvo labai kukli. Levutis kaip visuomet apsirengė eilute, o aš – draugės siūtu dailiu šviesiu sijonu ir švarkeliu. Susėdome namuose su liudininkais, tėveliais, seserimi ir jos vyru", – jųdviejų meilės kelią prisiminimais klojo moteris.
Po metų Gudeliai susilaukė pirmojo sūnaus, kurį pavadino Leono senelio garbei. Praėjus metams ir dviem savaitėms po to, kai pasaulį savo riksmu pasveikino mažasis Jonukas, sutuoktiniams gimė antrasis sūnus Andrius. Po dešimties metų vyriškąsias šeimos pajėgas sustiprino ir trečias sūnus Augustinas.
Santuoka darbas. Bėgant laikui išmoksti patylėti, išklausyti, susitaikyti.
"Šis tikrai buvo netyčiukas , – nors pati augo su dviem seserimis, G.R.Gudelienė tikino apie dukrą niekada nesvajojusi. – Kodėl? Levutis neturėjo gabumo mergaitėms. Pirmojoje santuokoje jis taip pat sulaukė tik sūnų."
Sutuoktiniai džiaugėsi, kad dukras, kurių Dievas neatsiuntė, dabar daug metų atstoja trys nuostabios marčios, jiems padovanojusios penkis anūkus.
"Mūsų daug, o Ramutė ta, kuri visus jungia į būrį. Ji labai rūpestinga", – gero žodžio savo gyvenimo mylimiausiajai negailėjo Leonas.
Santuoka – darbas
Dabar Genovaitei Ramutei 76-eri, o Leonui 92 metai, tačiau žvelgiant į juos norisi nurėžti mažiausiai po dvi dešimtis.
"Aš ir pati netikiu, kad man tiek metų", – patikinta, kad žavesiu galėtų konkuruoti su perpus jaunesnėmis moterimis, ponia G.R.Gudelienė susikuklino ir nuraudo.
Jaunatviškumo paslaptis? Likimo siųsti žmonės, humoro jausmas, suminkštinęs net patį sutuoktinį, ir smulkmenos, kuriomis Genovaitė Ramutė iki šiol moka džiaugtis kaip didžiausiais pasaulio stebuklais. Moters veide šypseną gali nupiešti ant palangės nutūpęs paukštis, pirmos snaigės ir vyro ruoštos košės šaukštas.
"Ją mudviem gaminu kiekvieną rytą. Aš valgau su varške, o Ramutė dar ir medumi pasiskanina. Man ji retsykiais iškepa blynų. Taip ir gyvename", – apie mažus jųdviejų džiaugsmus pasakojo L.Gudelis.
Sutuoktiniai daug keliauja. Vos kelios dienos prieš mūsų susitikimą jiedu grįžo iš Lenkijos, o dar tą pačią savaitę ponas Leonas iškeliavo į Latviją. Garbaus amžiaus vyrui judėti netrukdo net lazda. Su ja buvusių kolegų susitikimuose žilagalvis pašokdina kone visas damas. Maža to, kasdien nužingsniuoja ne mažiau kaip 2 tūkst. žingsnių.
"Levutis toks jau yra. Visą gyvenimą vienoje vietoje nenusėdi. Niekada negulės ant lovos su knyga ar laikraščiu, jei galima kur nors išeiti. Net ir dabar iš jo neišgirsi sakant: pavargau, negaliu, nenoriu. Matau, kad gal ir sunkiau eiti, bet vis tiek veržiasi", – mylimojo ranką lyg pirmojo pasimatymo metu savo delne gniaužė G.R.Gudelienė.
Paklausti bendradarbiavimo, skaičiuojančio pusšimtį metų, recepto, Gudeliai susižvalgė ir vienas kitam šyptelėjo. Sėkminga santuoka, anot jų, kaip ir kino juosta – nebus susukta per vieną naktį. To neįmanoma padaryti ir per savaitę.
"Santuoka – darbas. Bėgant laikui išmoksti patylėti, išklausyti, susitaikyti, – garbaus amžiaus moteris tikino, kad jiedu niekada nebandė vienas kito keisti, tai esą padarė laikas. – Pamenu, anksčiau Levutį labai erzino mano humoro jausmas, o dabar ir pats papokštauja. Beje, jis jau ne toks aštrus kaip anksčiau, bet savo nuomonę turi."
Sukaktį šlovino "Bokšte"
Sutuoktiniai niekuomet pompastiškai neminėjo sukakčių. Nei odinių, nei varinių, nei porcelianinių ar sidabrinių vestuvių. Kasmet spalio 12-ąją jiedu su liudininkais atvažiuodavo į Pažaislio vienuolyną ir ten fotografuodavosi, tai prie senojo ąžuolo, tai prie šalimais šaknis įleidusio uosio.
Šiemet, minėdami auksines vestuves, sutuoktiniai taip pat neplanavo jokių iškilmių. Likus kelioms dienoms iki svarbiosios dienos, Leonas paskambino sūnui Andriui ir paklausė, kiek silkių pirkti šventiniam stalui. Tuomet sutuoktiniai nė nenutuokė, kokią staigmeną mylimiausieji ir artimiausieji paslėpė viduramžių dvasia alsuojančiame restorano "Bokštas" "Malūnininkų bokštelyje".
"Ne auksą, o tuos, su kuriais visuomet gera", – prisiminusi šventines akimirkas pačioje Kauno miesto širdyje, šalia Kauno valstybinio muzikinio teatro, senojo ir naujojo miesto sankirtos, jaudulį vos tramdė ponia Genovaitė Ramutė.
Prie stalo, nukrauto patiekalais, kuriuos restorano virtuvės šefas tądien specialiai dedikavo meilei, auksinių sutuoktinių kairėje ir dešinėje taisėsi didžiausias jų turtas – sūnūs ir krikštasūnis su šeimomis, sesuo, draugė ir liudininkai, prieš 50 metų parašu patvirtinę Gudelių pažadą vienas kitą mylėti ir džiaugsme, ir varge.
"Sulaukėme daug linkėjimų iš artimiausiųjų. Ar ko nors linkėjome vienas kitam? Širdy – taip ir ne tik tądien", – žvilgsniais, bylojusiais amžiną meilę, vienas kitą darsyk apdovanojo laimingi sutuoktiniai.
