„Supraskime, kad tai viso labo retorika, kuri buvo pasakyta. Ir tiek žinių“, – ketvirtadienį, lankydamasis sostinėje vykstančioje knygų mugėje, žurnalistams sakė G. Nausėda.

„Dėl patarėjos pasisakymų – ji pati, tikriausiai, gali pakomentuoti. (...) Jeigu pradėsiu komentuoti patarėjų pasisakymus – labai ilgai užtruks, nes turiu daug patarėjų, jie tikrai aktyvūs viešojoje erdvėje“, – teigė jis.

Kaip pranešta anksčiau, G. Nausėdos patarėja interviu Eltai teigė, kad „prezidentui natūraliai nepatinka“, jeigu Vyriausybė bando apriboti jo galias. Tokiu atveju, vaizdžiai tarė A. Skaisgirytė, šalies vadovas elgiasi lyg vyresnysis brolis, kurio jaunesnioji atžala privalo klausytis.

Visgi, pats prezidentas leidžia suprasti, kad nesilaiko tokios pat kategoriškos pozicijos.

Niekas neturi nieko klausyti, gyvename demokratinėje sistemoje, visi turime savo teises ir pareigas, turime savo kompetencijas.

„Niekas neturi nieko klausyti, gyvename demokratinėje sistemoje, visi turime savo teises ir pareigas, turime savo kompetencijas“, – atsakė jis, klausiamas apie A. Skaisgirytės pasisakymus.

Jis pridūrė, kad iš esmės užsienio politikos klausimais šalies institucijos sutaria.

„Aš negalėčiau pasakyti, kad mes užsienio politikos srityje turime kažkokių strateginių išsiskyrimų, kai vienas asmuo kalba viena, o kitas – kita. Turime principinį sutarimą dėl pagrindinių Lietuvos užsienio politikos gairių“, – pažymėjo jis.

ELTA primena, kad pastaruoju metu tarp Vyriausybės ir Prezidentūros tęsiasi ginčai dėl ambasadorių skyrimo procedūrų. Institucijos nuo gruodžio ginčijasi dėl to, kas yra kaltas, jog Lietuvai strategiškai svarbi ambasada Lenkijoje neturi vadovo. Taip pat užsitęsė diskusijos ir dėl daugiau kaip dešimties šiais metais planuojamų diplomatinių paskyrimų. Į dėmesio centrą sugrįžo ir konsultacijoms atšaukto ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno klausimas.

Daukanto aikštės rūmai ir URM diplomatinio korpuso paskyrimų klausimu laikosi skirtingų pozicijų.

Visgi, prezidentas ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis šį klausimą jau aptarė poroje susitikimų. Po pastarojo ministras tikino, jog su šalies vadovu vyko konstruktyvus pokalbis. Tačiau susitarimo, anot URM vadovo, dar nėra.

Šalies vadovas savo ruožtu aiškino, kad „reikalai juda“, todėl viliasi po trečiojo susitikimo priimti galutinius sprendimus dėl kandidatų į diplomatines atstovybes.

Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo publicistas Vitalijus Dymarskis ir sociologas, filosofas, liberaliosios minties oaze laikomos Aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Gregas Judinas.

– Ko šiame skaičiuje daugiau: propagandos ar baimės?

– Jei klausite žmonių, ar palaiko karą, respondentai, žinoma, atsakytų, kad jie nieko nežino apie jokį karą ir kad vyksta specialioji operacija, kuria norima užkirsti kelią karui. Žinoma, didelė dalis mūsų piliečių yra atmetimo stadijoje. Jiems buvo pasiūlyta patogi įvykio traktuotė: esą bus surengta nedidelė operacija, kuri išspręs svarbų strateginį uždavinį – užtikrins Rusijos saugumą. Šis kontekstas jau po truputį sklaidosi, tačiau iš šių 70 proc. didelė dalis dar jo laikosi.

Atsakingai vertinčiau pranešimus, kad šių projektų, kuriems skiriamos kosminės lėšos, tikslas – užtikrinti V.Putino nemirtingumą. Reikia suprasti jo matymo perspektyvą.

Teoriškai rėmėjų turi mažėti užsitęsus karui, tačiau Rusijoje stiprėja jau net ne represijos – atsiranda šalies virsmo iš autokratinės į totalitarinę požymių. Jei nukrisime į šią bedugnę, joje jokie skaičiai neturės reikšmės. Totalitarizmo yra totalinė sąmonė.

Atsargiai vertinčiau ir šiuos skaičius. Man rodos, kad ketvirtis Rusijos žmonių yra nusiteikę agresyviai, nori žudyti – ir nebūtinai Ukrainoje. Tai daug. Maždaug tiek pat yra prieš karą ir nori tai rodyti, nors ir susiduria su rizika. Tarp šių stovyklų – žmonės, bandantys slėptis nuo realybės.

Labai svarbu tai, kad Rusijos žmonės nesidomi politika, o dar mažiau – užsienio politika. Todėl jie pasirengę priimti tokią įvykių traktuotę, kokią pateikia valdžia. Tą atskleidžia ir žmonių nuotaikos: jie toliau vartoja, kad ir naujomis sąlygomis.

– Kiek Rusijos visuomenė išgirdo V.Putino žodžius „denacifikacija“ ir „demilitarizacija“?

– Tai abstraktūs terminai ir todėl jie pavojingi. Mūsų prezidentas sakė, kad Ukrainos valdžioje yra naciai, kurie visaip spaudžia žmones, norinčius susijungti su Rusija. Tačiau pasirodė, kad tie žmonės vieningi, taigi, tarsi visi yra nacistai. Tokiu atveju mums reikia nušluoti nuo žemės šiuos nacistus? Ši logika turi labai pavojingą potencialą. Ja naudojasi propaganda – ne šiaip militaristinė, bet totalitarinė militaristinė propaganda, kuriai sunku priešintis.

– Kodėl mūsų visuomenės neglumina, kad pati propagandos stilistika yra kažkokia nenacionalinė? Iš kur apskritai ši stilistika?

– Šie paprasti, lengvai suprantami simboliai – kartu su propagandinėmis pamokomis mokyklose – yra antras pavojingas simptomas. Kiekvienas, kas žino istoriją, nesunkiai įžvelgs paralelių su XX a. ketvirtojo dešimtmečio Vokietija. Man atrodo, pastaraisiais dešimtmečiais rusai iš viso pamiršo, kas yra nacizmas. Nacistai imti laikyti pavojingais tik todėl, kad jie užpuolė SSRS. Labai pavojinga, kad nesuprantama nacizmo genezė ir nesuprantama, kad jis gali atsirasti bet kurioje visuomenėje. Šiandien matome labai daug to simptomų, nors ir ne visus, ir esame per žingsnį nuo bedugnės. Manau, propagandą kuriantys profesionalūs niekšai supranta, ką daro.

– Žmonės daugiau piktinasi, kad dėl sankcijų negalės įsigyti to, ko nori, nei tuo, kad liejasi kraujas.

– Taip. Katastrofos mastelis kol kas nesuvokiamas iš dalies dėl informacijos stokos, iš dalies dėl atmetimo reakcijos. Iš dalies dėl apolitiškumo: žmonės pripratę galvoti apie savo šeimą, kreditus, o visa kita jų nejaudina. Kad suprastum didžiuosius konfliktus, turi turėti politinės veiklos patirties. Būtent ji ir buvo gniaužiama Rusijoje. Tad labiau linkstama galvoti apie sąmokslo teorijas, esą tai JAV ir Kinijos konfliktas, o mes čia tik dalis didelio žaidimo, stengiamasi susitelkti į išgyvenimo problemas.

– Atrodė, kad ankstesnės sankcijos eilinio piliečio neliečia. Dabartinės paskelbtos tokios, kad sukeltų piliečių nepasitenkinimą ne Vakarais, bet sava valdžia. Man rodos, šis tikslas nepasiektas. Prakeiksmai skrieja Vakarų link.

– Matome perėjimą nuo vienos sankcijų koncepcijos prie kitos. Ankstesnė buvo auklėjamoji. Dabartinių esmė – parodyti, kad su Rusija nenorima turėti nieko bendra. Tai stipri žinia, kurią bent dalis rusų gali išgirsti. Anksčiau apie sankcijas buvo pranešama iš anksto, joms buvo galima pasiruošti, o dabartinės – tarsi „kiliminis bombardavimas“.

– Ar tai nėra jau ne eilinių žmonių, bet elito auklėjamoji priemonė?

– Man regis, tai jau ne sankcijos, bet gynybos metodas, ekonominio karo priemonė. Tarkime, JAV prezidentas supranta, kad Rusija kelia grėsmę, jo užduotis – ne sankcionuoti, auklėti, bet pridusinti Rusiją, kol ji dar neatakavo. Gal yra ir vilties, kad Rusijos elitas ims piktintis, tačiau pagrindinė logika, mano nuomone, pasikeitė: tai gynyba.

– Vakarai turbūt supranta, kad tokiais metodais V.Putino nepaveiksi.

– V.Putinas buvo pasirengęs bet kokioms sankcijoms, tik jis nesitikėjo tokios vienybės. Šiandien mums atrodo, kad baisiausi dalykai jau įvyko, tačiau taip nėra. Tarkime, JAV prezidentas stengiasi, kad po trejų–ketverių metų, jei, pavyzdžiui, V.Putinas norėtų užpulti Lenkiją, jis būtų uždusintas. Tad strateginis horizontas yra platesnis.

– Ko nori V.Putinas?

– V.Putinas ginasi. Jo požiūriu, jis ginasi. Negalime įlįsti į jo galvą, tačiau jo veiksmus, kalbas sociologai interpretuoja taip: jis ginasi, nes mano, kad jam kyla labai didelis pavojus, kad JAV nori sukelti Rusijoje revoliuciją. V.Putino požiūriu, ji reikštų Rusijos pabaigą.

Akivaizdžios Rusijos vidaus problemos: jaučiamas nuovargis nuo V.Putino, ypač jaunosios kartos. Tuo pat metu Ukraina įgyja amerikietiškų karinių galimybių. Tarkime, jei Rusijoje prasidėtų sukilimas, su kuriuo reikėtų susidoroti V.Putinui, kas garantuotų, kad su juo nebūtų pasielgta taip kaip su Muammaru al-Gaddafiu? Kai šis pabandė numalšinti sukilimą, įsikišo NATO. V.Putinas neturi garantijų, kad tada, kai jam teks susidoroti su sukilimu, jo rankos bus atrištos. Tokia jo logika. Tad šiandien, kol dar nevėlu, jam ir reikia Ukrainą perimti į savo rankas.

Tokia logika neturi ribų. Jau dabar buvo pareikštos pretenzijos į Moldovą, pareikalauta, kad visa NATO infrastruktūra būtų išgabenta iš buvusios Varšuvos sutarties šalių. V.Putinas visada jaučiasi pavojuje. Naivu galvoti, kad jis nueis iki Elbės ir pasijus saugus.

– Grėsmė kyla jam asmeniškai ar Rusijai?

– Tai vienas ir tas pats. Be jo nėra Rusijos. Tai fašistinė pasaulio konstrukcija, kai lyderis yra susitapatinęs su valstybe, tauta.

– Gali eiti į bažnyčią, susitikinėti su šamanais, bet nemanau, kad jis save laiko nemirtingu. Jei jis tapatinasi su valstybe, nebelikus jo, dingtų ir valstybė?

– Pirma: atsargiai vertinčiau Maskvos valstybiniame universitete vykdomus genetikos projektus, kuriuos kuruoja V.Putino dukros ir jam ypač artimi žmonės. Atsakingiau vertinčiau pranešimus, kad šių projektų, kuriems skiriamos kosminės lėšos, tikslas – užtikrinti V.Putino nemirtingumą. Reikia suprasti jo matymo perspektyvą. Kitas dalykas dar liūdnesnis. Jei V.Putinas supranta, kad mirtis ne už kalnų, tai kam tada pasaulis, kuriame jo nėra?

– Manote, kad nėra kainos, kurią tektų sumokėti už jo planų įgyvendinimą, ribų?

– Turime reikalą su branduoliniu šantažu ir, kaip teisingai sako Volodymyras Zelenskis, viena, būti žmogžudžiu, kita – savižudžiu. Nematau, kad V.Putinas jaustų kokias nors ribas. Arba jis visiškai pralaimi karinę avantiūrą, arba jis spaudžia branduolinį mygtuką.

Tai, ką surengė V.Putinas, yra beprotystė. Dievaži, tai atrodo kaip pats beprotiškiausias karas Rusijos istorijoje. Iki šiol tokiu laikytas XIX a. Krymo karas, o dabar dar blogiau, turint omenyje, kad kariaujama su Ukraina. Kaip bežiūrėtum, tai Rusijos interesų išdavystė, nes gadiname santykius su tais, už kuriuos artimesnių nėra. Prarandame išvaduotojo statusą, nutraukiame kultūros kanalus. Daugybė minusų.

– Kai mums kalba apie uždaras valstybes, suprantame, apie ką kalbama. Tačiau šalies su tokia teritorija ir tokiu gyventojų skaičiumi, man atrodo, neįmanoma izoliuoti.

– Nemanau, kad Šiaurės Korėja geras palyginimas, nes ji neturi didelių ekspancinių ambicijų. Jos sudėtingi santykiai su Pietų Korėja, tačiau iš esmės tai šalis, kuri nori atsiriboti nuo visų, kad jos niekas neliestų. Tik kartkartėmis iš baimės ji pagrasina branduoline bomba. Mūsų situacija kitokia.

Nėra izoliacionistinės retorikos, kuri šalies viduje ieškotų kultūrinio resurso, kad galėtų atsiriboti nuo visų. Mes tik girdime apie nuoskaudas dėl pasaulio elgesio. Tačiau nenorima nusisukti nuo to skriaudėjo, atsiriboti nuo jo – norima spjauti jam į veidą. Tai įtraukia Rusiją į neurotinę komunikaciją su visu pasauliu.

– Ukraina – ne galutinis tikslas?

– Nėra jokių prielaidų manyti, kad tai galutinis tikslas. V.Putinas jaučia tiesioginį pavojų. V.Putino klausimas, prieš ką nukreipta NATO plėtra, yra legitimus. Kitas reikalas, kad jei jau norite sustabdyti NATO plėtrą į Rytus, tai beprotiškiausia daryti tai, ką daro V.Putinas. Kam šaudyti sau į koją, kam provokuoti tai, ko tu bijai? Manau, NATO tik didės, stiprės ir tai, V.Putino akimis, kels tik didesnę grėsmę.

– Per 22 metus NATO stiprėjo ir niekas į tai nekreipė dėmesio.

– V.Putino užduotis buvo neleisti plėstis NATO, jis neįvykdė tos užduoties. Dabar jis bando šią plėtrą sustabdyti tokiu būdu, nors buvo ir kitokių. Juk šalys ne iš karto veržėsi į NATO. Rusija turėjo pakankamai priemonių, kol NATO plėtėsi atskiromis bangomis, kad įtiktintų šalis, kurios nukentėjo nuo SSRS, kad Rusija – ne SSRS, kad ji nelaiko jų savo nuosavybe, kad neturi ekspansinių planų. Tada jos pačios būtų pasirinkusios Rusijos pusę.

– Kaip manote, ar Vakarai padarė viską, kas būtina, kad užkirstų kelią tam, kas vyksta šiandien.

– Manau, konsoliduotų Vakarų nebuvo, nors taip ir teigė Rusijos propaganda. Tuo ir reikėjo naudotis. Tarkime, tarp Nyderlandų ir Rumunijos skirtumai tokie dideli, kad sunku įsivaizduoti vieningus Vakarus. Rusijai reikėjo kurti santykius su atkiromis šalimis, tačiau dabar V.Putino dėka matome vieningus Vakarus. V.Putino košmaras pagaliau materializuojasi. Vakarai, NATO, visų šalių kariškiai turi būti dėkingi V.Putinui, kad gauna papildomus biudžetus. Rusijos interesų požiūriu tai neišmintinga politika.

– Reikia pripažinti, kad V.Putinas pasaulyje yra populiarus kaip žmogus, prieštaraujantis dabartinei pasaulio sistemai, kuri kai kam atrodo neteisinga.

– Būtent dėl tokio požiūrio į dabartinės pasaulio sąrangos neteisybę ir atsiranda vilčių, kurios siejamos su visais, kurie kaip ir V.Putinas meta iššūkį dabartinei pasaulio sąrangai. Didelė nelygybė, auganti elito atskirtis, imperializmas... Tai sukelia didelį nepasitenkinimą. Tačiau pažiūrėkime, kaip V.Putinas atliepia šias viltis? Kaip Charkivo bombardavimas padės sumažinti globalią neteisybę? Kas atsitiks su aplinkos tarša, kuri daug kam kelia nerimą? Kaip pasaulis pasidarys geresnis? Nematau ryšio. 1917 m. revoliucija skelbė aiškią žinią, kad neša naują pasaulį ir kaip tas naujasis pasaulis turėtų atrodyti. Buvo aiškus pažadas.

V.Putino populiarumas pasaulyje krinta. Tie žmonės, kurie dar prieš tris savaites automatiškai bandė jį ginti, šiandien nutilo.

Kita vertus, stiprios rankos poreikis vis dar egzistuoja. Jis atspindi globalios liberalios demokratijos krizę, kuri leido valdžią suteikti išsilavinusiam elitui, kuris nelabai ką teduoda didelei daliai žmonių. Manau, V.Putinas iš dalies tuo naudojosi. Abejoju, ar jis sugebės tuo toliau naudotis. Gal atsiras naujų herojų?

– Kaip paaiškinti liberalios demokratijos krizę? Buvo dvi sistemos: liberalioji demokratija ir jai oponuojančios kairiosios idėjos. SSSR patirtis pastarąsias diskreditavo, todėl liberalioji demokratija atrodo kaip vienintelė sistema, kurioje įmanoma išgyventi? Dingus SSRS patirčiai, apsinuogino visos liberalios demokratijos trūkumai?

– Socialistinio projekto krachas padarė kairiosioms idėjoms didelę žalą. Tai nėra gerai. Kaip pastebi kairiųjų pažiūrų mąstytojai, atėjome į situaciją, kai nėra alternatyvų. Galimas tik vienas raidos variantas. Su tuo susijusios ir kalbos apie istorijos pabaigą. Žmogaus politinė vaizduotė turi būti labai stipri, kad sukurtų naujų galimybių. Kad ir kaip vertintume SSRS projektą, jos krachas paralyžiavo politinę vaizduotę, dėmesys buvo sutelktas į liberaliąją demokratiją kaip vienintelį receptą. Ji kaip ir visi projektai nėra be trūkumų. Liberalioje demokratijoje demokratijos niekada nebuvo labai daug, o pastaruoju metu tapo dar mažiau. Vis daugiau piliečių atsiriboja nuo sistemos, o gal ji nuo piliečių. Žmonės nustoja pasitikėti politikais, nesupranta skirtumų tarp mėlynųjų ir raudonųjų. Ši sistema iš esmės nelabai tiki liaudies gebėjimu valdyti ir šiandien už tai moka.

– Pasauliui reikia naujos alternatyvos liberaliai demokratijai?

– Jei Rusija kažką siūlytų pasauliui, pateiktų alternatyvą, – viskas atrodytų kitaip. Tačiau Rusija yra visada nepatenkinta, pyksta, jaučia begalinius resentimentus, yra įsiskaudinusi, galvoja, kad visi yra prieš ją nusiteikę. Sako, kad jos nuomonės nepaisoma, bet neišsako jokios nuomonės. Nepasiūlo jokios vizijos.

– Ko nori Rusijos visuomenė?

– Ji nori – ir nori seniai, kad ją paliktų ramybėje. Tai susiję su depolitizacija, intereso kokiai nors pilietinei veiklai praradimu. V.Putinui pavyko išplatinti Rusijoje resentimentus. Atkreipčiau dėmesį į gana didelius lūžius. Pirmiausia – tarp kartų. Vyresnioji karta palaiko bet kokius V.Putino sprendimus, tačiau jaunesnės kartos yra kitokios. Jos turi kitokią gyvenimo viziją, yra labiau įsiliejusios į globalias komunikacines sroves ir joms atrodo keista, kad šaliai gali vadovauti tie, kas nesinaudoja internetu. Tarp šių kartų yra kiti lūžiai: labiau išsilavinę, geriau informuoti yra linkę kritiškiau vertinti informaciją. Tyrimai rodo, kad mažiau uždirbantys žmonės yra linkę neremti karinių veiksmų, nes supranta, kad jiems savo krauju ir pinigais teks už juos sumokėti. Tad dėl karo Ukrainoje vis ryškesnis bus skirtingų Rusijos vizijų konfliktas. Jis brendo pastaruosius metus ir niekur nedings, kad ir kuo baigtųsi karas. Šis konfliktas pergyvens karą.

Didelė dalis rusų norėtų nieko nesirinkti, tačiau laikas negailestingas. Šis konfliktas veršis į žmonių gyvenimą. Klausimas, kur turi judėti Rusija – ar įstrigti vėlyvajame sovietmetyje, V.Putino ir jo aplinkos jaunystės laikmetyje, ar ne – niekur nedings. Laikas privers atsakyti į šį klausimą.

„Norėčiau iš karto išskirti, kad nėra mano ar kito žmogaus užsienio politikos – yra konstitucinė pareiga Lietuvos prezidentui ginti šalį ir užtikrinti jos saugumą, nes prezidentas Lietuvoje taip pat yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas. Bet kurio prezidento, mano ar dabartinio, pareiga yra užtikrinti saugumą ir apginamumą įvairiomis įmanomomis priemonėmis. Tų šalių, kurios kelia mums ar mūsų kaimynėms, ar mūsų partneriams grėsmę, atžvilgiu turi būti vykdoma atitinkama politika. Labai tikiuosi, kad šios pareigos laikysis ir naujasis prezidentas“, – LRT radijui teigė D. Grybauskaitė.

Pasak jos, kokią retoriką, griežtesnę ar švelnesnę, G. Nausėda pasirinks – jo asmeninis pasirinkimas. Kita vertus, D. Grybauskaitė pabrėžė, kad griežtesnė, atviresnė retorika jai pasiteisino.

„Retorika yra pasirinkimo reikalas. Tai daugiau metodas, padedantis pasiekti tikslą. Aš visada laikiausi nuomonės, jog mažesnė šalis gali būti girdima, jeigu ji atviriau ir drąsiau kalbės ir nebijos įvardinti net ir didelių valstybių grėsmės. Manau, kad man šis metodas tikrai pasiteisino, nes gavome ir gynybos planus, ir NATO batalionus, buvome girdimi ir matomi, o naujajam prezidentui palinkėčiau sėkmės vykdant Konstitucijos pareigą tomis priemonėmis, kurias jis mato tinkamiausias“, – teigė ji.

Po rinkimų kampanijos, kupinos politinio nekorektiškumo retorikos, D. Trumpas ir jo pagrindinis strategas Stephenas K. Bannonas atsidūrė Baltuosiuose rūmuose ir dabar siekia sukrėsti oficialiojo Vašingtono pamatus, vartodami kalbą, kurios stilistika pabrėžtinai skiriasi nuo tos, kuri būdinga įprastoms liberalų ir konservatorių diskusijoms.

S. Bannonas stoja į kovą su „korporatyviniais interesais besivadovaujančia ir globalizmą propaguojančia žiniasklaida“. D. Trumpas kalba apie „pasaulinę galios struktūrą“. S. Bannonas žada „demontuoti administracinę valstybę“. Prezidentas stovi tribūnoje Kongrese ir su akivaizdžiu pasimėgavimu kone išskiemenuoja „radikaliojo islamo terorizmas“, nepaisant to, kad jo paties patarėjas nacionalinio saugumo klausimais teigia, kad tokia frazė yra kontraproduktyvi.

„Populistinė retorika pasitelkiama taip sistemiškai, jog sunku patikėti, kad tai ne sąmoningas siekis pakeisti politikos kalbą, – teigia Kongreso Atstovų Rūmų narys respublikonas Tomas Cole`as, kuris prieš tapdamas politiku dėstė istoriją Oklahomos universitete. – Tai akivaizdžiai labai populistiška kalbėsena, nes bandoma įteigti, kad pagaliau atsirado žmogus, kuris apsaugos jus nuo tarptautinių ir korporatyvinių jėgų, dėl kurių veiksmų jaučiatės lyg praradę pagrindą po kojomis.“

Naujosios retorikos tikslas – įveikti pastarųjų metų dvipartinio diskurso paralyžių, įtvirtinti Jungtinių Valstijų interesais pagrįstą nacionalizmą ir įtikinti D. Trumpo rėmėjus, kad naujasis prezidentas kalbėjo nuoširdžiai, kai teigė, kad atėjo metas imtis ryžtingų veiksmų.

D. Trumpo administracijos kalbėjimo maniera labai nepatinka daugeliui politikų – tiek respublikonų, tiek demokratų; tačiau to greičiausiai ir siekiama.

Tai nepatinka niekam, išskyrus tuos, kas D. Trumpą vertina kaip labai reikalingą ramybės drumstėją, kuris suvokia, kad kalbiniai akibrokštai gali būti reikalingi idant valdžia pagaliau imtų atsižvelgti į poreikius ir nuoskaudas tų, ką prezidentas vadina „užmirštais amerikiečiais“.

„Tai, ką mes girdime, tikrai yra nauja, – sako buvęs Kongreso Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas, kuris yra D. Trumpo rėmėjas ir neformalus patarėjas. – Kalbėdamas kietai ir sutelkdamas dėmesį į Ameriką, prezidentas nepaiso tradicijos, kuri buvo įsigalėjusi mūsų elito retorikoje pastaruosius 30 metų.“

Pasak vyresniojo administracijos pareigūno, kuris kalbėjo anonimiškai, D. Trumpo administracija nori užtikrinti, kad „jos retorika būtų nei kairioji, nei dešinioji ir kad ji apeliuotų į sveiką protą, siekiant į dienos šviesą ištraukti tuos visiškai ryšį su tikrove praradusius žmones keliuose didžiuosiuose miestuose, kurie iki šiol turėdavo daugiausiai naudos iš nusistovėjusios sistemos ir kurie mėgina tradicinę Ameriką pavaizduoti kaip nenormalią.“

D. Trumpas ir jo strategai savo retorinius ginklus nukreipė į „pakrančių elitą“, akademinio pasaulio atstovus, žurnalistus, finansininkus ir Holivudo įžymybes – gana tradicinius bet kokio populisto kritikos taikinius.

„Didelė dalis to, kas sakoma, susiję su vienu klausimu: ar norime reindustrializuoti, ar deindustrializuoti Jungtines Valstijas? – tęsė jis. – Kartais retorika daugiau kairioji, kartais – daugiau dešinioji, tačiau nuosekliai pasikartojanti visų kalbų tema yra ta, kad šios valstybės tikrasis uždavinys – užtikrinti didesnę šalies piliečių gerovę.“

D. Trumpas ir jo strategai savo retorinius ginklus nukreipė į „pakrančių elitą“, akademinio pasaulio atstovus, žurnalistus, finansininkus ir Holivudo įžymybes – gana tradicinius bet kokio populisto kritikos taikinius.

Pasak globalizaciją tyrinėjančio Havajų universiteto politologo Manfredo Stegerio, D. Trumpo ir S. Bannono retorika nėra būdinga konservatyviems respublikonams. „Iš tiesų tai kairiųjų retorika, kurią girdėjome praėjusio amžiaus pabaigoje per demonstracijas prieš korporacijas, kurios esą visoje planetoje tik ir vaikosi pelno.“

Pasak M. Stegerio, naudodami retoriką, kuri nėra būdinga dešinės ir kairės arba respublikonų ir demokratų debatams, D. Trumpas ir S. Bannonas nori užtikrinti, kad prezidento administracija būtų vienintelė „užmirštų amerikiečių“ gynėja nuo elito.

T. Cole`o teigimu, D. Trumpas manipuliuoja nuoskaudomis tų amerikiečių, kurie jaučia nepriklausantys Niujorko kultūriniam elitui.

D. Trumpas sugebėjo sujungti kairįjį populizmą, kurio šalininkai yra linkę savo kritiką nukreipti į darbininkų klasę engiančius Volstryto milijardierius ir verslo ryklius, su dešiniuoju populizmu, kurio kritikos taikiniai paprastai yra valstybės tarnautojai, intelektualai, žiniasklaida, tautinės mažumos ir imigrantai.

Pasak N. Gingricho, jei daugelis amerikiečių mano, kad D. Trumpo retorika yra nukreipta prieš intelektualus, akademinio pasaulio atstovus, žiniasklaidą ir mokslą, tai jie yra teisūs.

„Man visai patinka būti antiintelektualu, – teigė jis. – Mūsų šalyje daug akademinio pasaulio atstovų ir intelektualų, kurie tiesiog yra neteisūs. Jei priklausote elitui, jums nerūpi, kad globalizmas patyrė nesėkmę, nes jūs ir toliau pakankamai užsidirbate. Štai aš balsavau už Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą ir turiu jums pasakyti, kad mūsų patirtis, susijusi su šio susitarimo įgyvendinimu, nėra gera. Mes su S. Bannonu labai panašiai kritiškai vertiname Amerikos elitą. Tą pačią nuostatą D. Trumpas veiksmingai išreiškia savo kalbose.“

Paklaustas, ar prezidentas remia ir supranta S. Bannono nacionalizmo teorijas, N. Gingrichas sakė: „Žinoma, kad ne. Prezidentas labai plačiai supranta, kokias jis norėtų matyti Jungtines Valstijas. Jo filosofija yra pagrįsta keturiais pagrindiniais principais: prieš kairiuosius, prieš kvailumą, prieš politinį korektiškumą ir už Ameriką.“

D.Trumpas per savo kampaniją sukėlė daug triukšmo pareiškęs, kad Vašingtonas turėtų gerai pagalvoti prieš ateidamas į pagalbą pavojun pakliuvusiai NATO sąjungininkei, jei ši nevykdo savo finansinių įsipareigojimų Aljansui.

Baimė, kad išrinktasis JAV prezidentas propaguos izoliacionizmo tradiciją – „vengti varžančių aljansų“ – prisidės prie jau esančių neaiškumų, nes Europa susiduria su naujais ir senais iššūkiais iš Rytų, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos.

„Trumpo administracija padidins JAV izoliavimosi tendencijas, kurios bus tolesnis smūgis (jų pasauliniam) lyderio vaidmeniui“, – sakė Europos politikos centro Briuselyje vadovas Fabianas Zuleegas (Fabianas Zulegas).

Jungtinės Valstijos įkūrė NATO, kad apsaugotų pokario Europą nuo Sovietų Sąjungos. Aljanso kolektyvinės gynybos principas „visi už vieną, vienas už visus“ atlaikė laiko išbandymą.

Tačiau jau daug metų Vašingtonas, kuris skiria du trečdalius visų NATO gynybos lėšų, reikalauja iš likusių 27 sąjungininkių, kad jos sąžiningiau dalytųsi naštą.

D.Trumpui priminus šį klausimą per savo prezidentinę kampaniją, Baltijos šalys ir kitos NATO narės Rytų Europoje buvo taip įbaugintos, kad JAV viceprezidentas Joe Bidenas (Džo Bidenas) buvo išsiųstas jų nuraminti.

„Neklausykite to žmogaus – jis nežino, ką kalba. Amerika niekuomet neatsisakys ginti savo sąjungininkių“, – joms sakė J.Bidenas.

Dabar „tas žmogus“ taps 45-uoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu.

NATO šokiruota

Šokas, kurį patyrė Europa trečiadienį, buvo akivaizdus.

Vos buvo patvirtinta D.Trumpo pergalė, NATO vadovas Jensas Stoltenbergas paskelbė virtinę jam nebūdinga viešų pareiškimų ir pabrėžė pasaulinės JAV lyderystės svarbą.

„Mūsų aljansas telkia artimiausius Amerikos draugus taikos ir konfliktų laikais jau beveik 70 metų. Stipri NATO naudinga Jungtinėms Valstijoms ir naudinga Europai“, – sakė jis.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda) savo ruožtu paragino D.Trumpą laikytis įsipareigojimų sustiprinti NATO pajėgas savo rytiniame pakraštyje ir taip užtikrinti, kad sąjungininkės nebus paliktos likimo valiai, jei Rusija pabandytų pakartoti 2014-aisiais Ukrainoje įvykdytą scenarijų.

„Nuoširdžiai tikimės, kad jūsų lyderystė atvers naujas galimybes mūsų bendradarbiavimui, pagrįstam tarpusavio įsipareigojimais“, – pareiškė Lenkijos prezidentas.

JAV batalionas vadovaus Lenkijoje dislokuojamam NATO kontingentu, o šis veiksmas yra ypač simbolinis.

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas, buvęs Lenkijos premjeras, pareiškė, kad Europos Sąjunga, kurios 22 iš 28 narių taip pat priklauso ir NATO, turėtų dirbti kartu JAV, gindamos bendras vertybes.

„Netikiu, kad šiandien kuri nors izoliuota šalis gali būti didi“, – pridūrė jis, užsimindamas apie D.Trumpo kampanijos šūkį „Padarysime Ameriką vėl didžią“.

ES gynybos galimybė?

Kai kurie analitikai yra įsitikinę, kad baimės faktorius gali būti perdėtas – užsienio politika per JAV rinkimus nebuvo svarbi problema. D.Trumpas orientuojasi į vidaus politiką, ir yra dar gerokai per anksti sakyti, ko jis iš tikrųjų imsis tapęs prezidentu.

Ianas Lesseris (Ijanas Leseris), Briuselyje įsikūrusio Vokietijos Marshallo (Maršalo) fondo direktorius sakė, kad naujasis prezidentas „ne tiek izoliacionizmo, kiek griežtas vienašališkumo šalininkas... kuris gali daug ko pareikalauti iš sąjungininkų“.

„Jam užsienio politika prasideda nuo nacionalinio saugumo, juo viskas grindžiama “, – sakė I.Lesseris.

Svarbus išbandymas išrinktajam JAV prezidentui bus Rusija. Taip pat bus atidžiai stebima, ar jis įgyvendins savo pažadus pagerinti santykius su šia šalimi, smarkiai pašlijusius kilus Ukrainos krizei.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo ruožtu sveikindamas D.Trumpą su pergale paminėjo tuos jo pažadus ir pareiškė: „Rusija yra pasirengusi ir nori atkurti visaverčius santykius su JAV“.

Ką tokia politika žada Europai, ypač, rytinėms NATO sąjungininkėms, dar nelabai neaišku.

Tačiau ši padėtis gali atverti palankių galimybių – lygiai kaip netikėtas Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš ES, atvėręs kelią Prancūzijai ir Vokietijai pasiūlyti sustiprinti Bendrijos kariuomenių bendradarbiavimą, kuriam Londonas ilgai priešinosi.

„Dabar yra akimirka suvokti, kad tai, kas dabar daroma (siekiant padidinti pačios Europos gynybos galimybes), nėra visiškai nenaudinga, ir kad tam esama svarių priežasčių“, – nurodė ES diplomatas.

Jis teigė nesuprantantis, kuris iš jų atspindi tikrąją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos poziciją.

„O kokia jų retorika? Yra du retorikos profesoriai, kurių retorika yra skirtinga. Ir kuri yra tikroji retorika, aš nežinau“, - žurnalistams konservatorių rinkimų štabe po antrojo Seimo rinkimų turo sekmadienį sakė V.Landsbergis.

Paklaustas, ar iš jų pasisakymų supranta, kokios yra „valstiečių žaliųjų“ vertybės ir ideologija, jis teigė: „ O jūs suprantate? Tai ko jūs iš manęs reikalaujate?“.

V.Landsbergis pabrėžė, kad sėkmę dėl valdančiosios koalicijos sudarymo po rinkimų lems išrinktų Seimo narių sąžinė ir darbai.

Tai jis pavadino „trečiuoju rinkimų ratu“.

„Kai tie, kurie dabar išrinkti, turės pasakyti patys, ką jie iš tikrųjų galvoja, ko jie iš tikrųjų siekia. Kiekvienas žmogus pasijus atsakingas, ne tiktai vadai, kurie turi tam tikrą skaičių paklusnių balsų“, - kalbėjo konservatorių garbės pirmininkas.

„Dabar jie pasireikš kaip nors. Aš tikiuosi, kad jie bus atsakingi asmeniškai, bus asmenybės, spręs. Ateis laikas, kai kiekvienas Seimo sprendimas, įstatyminis ar koks kitas, irgi parodys jų atsakomybę“, - teigė V.Landsbergis.

R.Karbauskio ir S.Skvernelio pozicijos rinkimų kampanijos metu kai kuriais klausimais skyrėsi. Pavyzdžiui, S.Skverneliui demonstruojant palankumą praktiškai visoms partijoms derantis dėl koalicijos, R.Karbauskis griežtai teigia valdančiojoje koalicijoje nenorintis matyti Liberalų sąjūdžio.

Seimo rinkimų antrajame ture iš viso balsavo 37,85 proc. rinkėjų.

„NATO stiprina savo agresyvią retoriką ir agresyvius veiksmus jau arti mūsų sienų, – V.Putinas sakė parlamento nariams. – Tokiomis sąlygomis privalome skirti ypatingą dėmesį uždavinių, susijusių mūsų šalies gynybos pajėgumų didinimu, sprendimui.“

Kalbėdamas minint nacistinės Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą 75-ąsias metines, prezidentas kaltino Vakarų šalis, siekiančias izoliuoti Maskvą dėl krizės Ukrainoje, kad jos atmeta Rusijos pasiūlymus vieningai kovoti su bendru priešu – „tarptautiniu terorizmu“, sakydamas, kad panašiai buvo ignoruojami Sovietų Sąjungos perspėjimai dėl Hitleriui.

„Mes ir vėl, kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, nematome teigiamo atsako“, – sakė V.Putinas.

Pasak jo, terorizmas yra pagrindinė grėsmė saugumui pasaulyje, todėl tarptautinei bendruomenei būtina apjungti pastangas ir neleisti pasikartoti praeities klaidoms, tokioms kaip susipriešinimas ir ideologinė priešprieša.

„Kokios dar pamokos reikia, kad mūsų dienomis būtų atmesti seni, atgyvenę ideologiniai nesutarimai ir geopolitiniai žaidimai, kad būtų susivienyta kovai su tarptautiniu terorizmu? Ta bendra grėsmė didėja mūsų akivaizdoje“, – aiškino Kremliaus vadovas.

Rusijos ir Vakarų šalių santykiai pašlijo labiausiai nuo Šaltojo karo pabaigos, kai Maskva 2014-aisiais aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą ir esą pakurstė separatistinį konfliktą Ukrainos rytuose.

Nuogąstavimai dėl potencialaus Rusijos ekspansionizmo sukėlė nerimą rytinėse NATO šalyse, tokiose kaip Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, todėl JAV vadovaujamas aljansas nusprendė sustiprinti savo buvimą tame regione.

Vaikžudystė Kėdainių rajone neliko be prezidentės dėmesio. Šios savaitės spaudos konferencijoje ji pabrėžė destruktyvią tendenciją Lietuvoje, kai smurtas, savižudybės ir alkoholizmas tampa visuomenės rykšte.

Dalia Grybauskaitė pranešė inicijuosianti plataus masto kampaniją už saugią aplinką, tačiau suklupo jau ties pačiu pirmuoju savo pasiūlymu. Sukvietusi už vaiko teises atsakingų institucijų vadovus, ji pranešė apie būtinumą sukurti naują inspekcinę instituciją.

Pasiūlymas buvo aršiai sukritikuotas, nes jau dabar yra daugiau nei 20 tokių institucijų ir prezidentė persigalvojo. Tiesa, kažkada ji jau yra sakiusi, kad neklysta, todėl pareiškė, kad suklydo visi kiti, nes  neteisingai ją išgirdo – ji kalbėjusi apie funkciją, o ne apie instituciją. Lyg to būtų maža, prezidentūros interneto svetainėje buvo ištaisytas ir spaudos pranešimas – iš teksto dingo siūlymas steigti vaiko teisių apsaugos inspekciją.

Sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia, tačiau panašu, kad užkrėsti gali ir blogas pavyzdys. Iki šiol buvo žinomas vienas politikas, galintis nuomonę pakeisti per naktį – premjeras Algirdas Butkevičius. Nepaisant to, jo reitingai auga. Panašu, kad paakinta tokios sėkmės, nuo šios savaitės taip elgtis ėmė ir prezidentė. Dar pirmadienį ji žurnalistus ir valdininkus tikino, kad būtina steigti dar vieną vaikų teisių apsaugos inspekcinę instituciją.

„Manyčiau, kad galėtų būti įsteigta institucija, kaip, pavyzdžiui, Vaikų teisių apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai, ir teikti metodologinę pagalbą, bet tuo pačiu ir kontroliuoti“, – sakė D. Grybauskaitė.

Jei premjeras paprastai nuomonę keičia po nakties, prezidentė tai padarė po trijų dienų – metinėje spaudos konferencijoje atsižegnojo  ankščiau ištartų žodžių.

„Aš pasakiau, kad reikia naujos inspekcinės funkcijos. Niekada nesu pasakiusi, kad reikia dar vienos institucijos. Visi girdi, ką nori girdėti“, – metinėje spaudos konferencijoje sakė šalies vadovė.

To pasirodė per mažai ir dar po dienos Prezidentūra pakoregavo ir savo pirmadienio spaudos pranešimą. Jame neliko žodžio „institucija“. Panašu, kad tai įvyko neatsitiktinai. Po prezidentės pareiškimo apie naujos institucijos steigimą pasipylė kritika, kad jau ir taip vaikais rūpinasi 24-ios institucijos.

Politologas Ramūnas Vilpišauskas sako, kad, po įvykių Kėdainiuose Prezidentūroje skubiai sušaukus susitikimą su ministre ir už vaikų teisių apsaugą atsakingais pareigūnais, nei prezidentė, nei jos patarėjai šiam susitikimui nebuvo pasirengę.

„Mano nuomone, šis atsitraukimas nuo išsakytos pozicijos parodo, kad vis dėlto visų pirma siekiama demonstruoti rūpestį ir tik po to galvojama apie tai, kaip iš tiesų išspręsti konkrečią problemą“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius daktaras R. Vilpišauskas.

Politologas Vincentas Vobolevičius teigia, kad akivaizdus prezidentės nuomonės kaitaliojimas pasitarnaus politiniams oponentams.

„Kadangi artėja rinkimai, kurių kampanijos metu Grybauskaitė greičiausiai taps taikiniu, į kurį bus nukreiptos nemažos lėšos, manau, kad jos „leptelėjimai“ gali labai stipriai jai kąsti“, – tvirtina ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas V. Vobolevičius.

Taip dar nėra buvę, kad prezidentei neužkliūtų kuris nors ministras, tačiau šią savaitę ji nė vieno jų veiklos neįvertino neigiamai. Ji nekritikavo socialinės apsaugos ir darbo  bei švietimo ministrių. Žurnalisto klausimo dėl policininkų atsakomybės Saviečių tragedijoje ir prarasto Kalašnikovo automato,  antrosios dalies ji nudavė negirdėjusi, o krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kategoriškai prieštaraujantis šauktinių pratęsimui po 2020 metų, pasirodo, viso labo dėsto savo nuomonę.

„Ministras išsako savo asmeninę nuomonę. [...] Koncentruotis vien į policiją tikrai nereikėtų. Šioje situacijoje ieškoti kaltų dabar nelabai produktyvu. Noriu pasidžiaugti, [...] žingsnelis po žingsnelio daromas progresas. Gal ne taip greitai ir radikaliai, kaip visi norėtume, bet nepamirškime, kad socialinė sfera yra labai brangi ir labai jautri. Švietimo ministrė dirba neseniai, klausimų ten yra tikrai daug. Daug ką lemia pinigai. Todėl nenorėčiau vertinti labai kritiškai“, – teigė prezidentė.

Toks prezidentės retorikos pasikeitimas vertinamas labai vienareikšmiškai – tai dėl reitingų ir artėjančių rinkimų. Iki tolei buvusi aštri kai kurių ministrų kritika atsigręžė prieš ją pačią, o norėdama po rinkimų turėti įtakos kabineto formavimui, ji turi išlaikyti aukštus reitingus.

„Reitingai jai suteikia tam tikro svorio, moralinės teisės reikalauti, kritikuoti. Tai, manau, neabejinga reitingams. Tos dienos ramus tonas, turbūt, rodo, kad ji permąstė savo veiklą ir iki rinkimų laikysis ramios laikysenos politinių veikėjų, dalyvių atžvilgiu“, – sako Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas.

Nepopuliarus prezidentas yra tas šuo, kuris loja ir karavanas eina, sako ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas Vincentas Vobolevičius.

„Populiarus prezidentas galėtų pakreipti koalicijos formavimą viena ar kita linkme. Dėl to manau, kad D. Grybauskaitės komanda tikrai atidžiai stebės, ar ši ramesnio kalbėjimo taktika naudinga reitinguose ir ne dėl tuščiagarbiškumo, bet būtent dėl reitingų svarbos, darant įtaką“, – teigia V. Vobolevičius.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis teigia, kad prezidentė puikiai supranta, jog Seime neturi paramos.

„Dauguma jai nėra palanki arba tikrai bent jau nepalaikys vienokių ar kitokių teiginių, todėl jii elgiasi korektiškai. Tai normalu“, – sako L. Bielinis.

Teisybės dėlei reikia prisiminti, kad kritikos buvo – prezidentė pakartojo, ką jau yra sakiusi, kad daug iš šios vyriausybės nesitiki. Ir, žinoma, pasidžiaugė, kad praėję metai buvo sėkmingi ir vidaus, ir užsienio politikoje. „Demokratinėje valstybėje politiko nuopelnas iš principo yra nereikšmingas, net jei tas politikas prezidentas. Tikroje demokratijoje veikia institucijos ir tik institucijos gali pakeisti situaciją. Tai yra Seimas, teisėsauga, visuomenės organizacijos. Tai institucijų tarpusavio sąveikos rezultatas“, – teigia L. Bielinis.

Lenkijos gynybos viceministras Robertas Kupieckis teigia, kad Rusijoje saugumo klausimais sovietinę retoriką naudoja ne tik skandalingais pareiškimais pagarsėjęs politikas Vladimiras Žirinovskis.

Interviu BNS Lenkijos pareigūnas pažymėjo, kad V.Žirinovskis keistais pareiškimais susikūrė savo reputaciją.

"Vis dėlto gali susidaryti įspūdis, kad saugumo reikaluose ne tik V.Žirinovskis Rusijoje iš naujo atrado sovietinę propagandinę retoriką. Mes neabejotinai pirmenybę teikime bendradarbiavimo ir dialogo kalbai, taip pat atsakomybei", - sakė R.Kupieckis, paklaustas, ar Rusijos vyriausybė ir prezidentas turėjo atsiriboti nuo V.Žirinovskio kalbų apie Baltijos šalių okupaciją.

Rusijos Dūmos narys ir liberalų demokratų partijos lyderis V.Žirinovskis rugsėjo pradžioje tvyrant įtampai dėl galimų karinių smūgių Sirijos režimui pažėrė grasinimų Baltijos valstybėms. Pasak jo, išdrįsusios pritarti Vakarų įsiveržimui į Siriją Baltijos valstybės būtų okupuotos ar sunaikintos.