– Festivalio programoje aiškiai girdimas tavo balsas, kviečiantis įsižiūrėti į kino formų įvairovę, neretai – netikėtus ir drąsius jų pavidalus. Kas apibrėžia programos sudarytojo darbą – racionaliai apgalvotų sprendimų geometrija ar kūrybinis veiksmas?

– Manau, svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą. Tai juntama ir didžiuosiuose kino festivaliuose. Viena vertus, Kanai, Berlynas ir Venecija labai konkuruoja dėl garsiausių pavardžių – niekas neatsisakys naujausio Rubeno Östlundo filmo, nes šis neatitinka meno vadovo skonio, antra vertus, aiškiai matyti jų ilgalaikė meninė vizija. Kai Berlyno kino festivalyje Dieterį Kosslicką pakeitė Carlas Chatrianis, tapo akivaizdu, kad atėjo naujas žmogus – pagrindinio konkurso kryptis liko tokia pati, bet atsirado ir mažesnis konkursas, aiškiai liudijantis autorinį sumanymą. Kartais tai gali brangiai kainuoti. Tikėtina, kad kitais metais C. Chatrianiui teks palikti festivalio meno vadovo pareigas – sklinda gandai, kad jam neruošiama atnaujinta sutartis.

„Scanoramos“ programos sudarymą vertinčiau panašiai. Matoma labai aiški meninė linija, kurią brėžia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, o tarp mūsų vyksta labai intensyvios diskusijos. Kartais tenka atsisakyti savo ambicijų, ir tai visiškai suprantama galvojant apie ilgalaikę festivalio tradiciją ir tapatybę. Kita vertus, turiu savo vizijų ir džiaugiuosi žiūrovais, kurie ateina į man brangius filmus, plečiančius ne tik mano, bet ir, tikiuosi, jų horizontus.

– Viena iš tavo, kaip kuratoriaus, laisvės teritorijų – sinefilų pamėgta programa „Galvok, ką nori“. Apie ką turėtume galvoti, žengdami į šią kinematografinių eksperimentų erdvę?

– Turbūt negalėčiau pasiūlyti vienos strategijos. Man atrodo, svarbiausia – būti atviram ir nebijoti. Eksperimentinis kinas dažnai siekia ne tik neįprastai papasakoti istoriją, bet ir apmąsto kino meno galimybes, apeliuoja ne tik į protą, gebantį stebėti naratyvines jungtis, bet ir į kūniškos patirties aspektus. Žiūrovus gali ištikti dezorientacija arba nuobodulys, dažnai išstumiamas į kultūrinių patirčių paraštes, nors kartais labai naudinga su juo susidurti.

Galvodamas apie daugybę nepatogių patirčių ir savižinos paieškas, šiais metais siūlyčiau nepraleisti kanadiečių režisieriaus Michaelio Snow filmų „Bangos ilgis“ ir „Ten ir atgal“ – struktūrinio kino pavyzdžių, pasižyminčių labai asketiška kinematografine raiška. Tai sudėtingos, bet vertingos peržiūros bendrame greito ir įtraukiančio kino kontekste. Naujausias Jeano-Luco Godard’o filmas „Juokingi karai“ aprėpia didžiulę laiko atkarpą ir iš dviejų požiūrio taškų tyrinėja režisieriaus kūrybą. Įspūdį daro, kad didžiulės erudicijos kūrėjas kreipiasi į žiūrovą pasitikėdamas jo intelektinėmis galimybėmis ir laikydamas jį lygiaverčiu pokalbio dalyviu. Visiškai nesupratau, apie ką šis filmas, bet gavau visas priemones toliau apie jį mąstyti. Programoje yra ir mažiau radikalių naratyvinio kino pavyzdžių, bet visi jie atsiriboja nuo tendencijų, matomų šiuolaikiniame kine.   

– Šiuolaikinio kino tendencijas ir autorinius režisūros sprendimus jungia „Naktinių būtybių“ programa, skirta daugiausiai siaubo kinui. Nuosekliai domiesi siaubu kaip meniniu reiškiniu, atkreipdamas dėmesį, kad tai ne tik emocinis atrakcionas, bet ir galingas būdas kalbėti apie svarbias metafizines problemas.

–  „Naktinės būtybės“ dažniausiai priglaudžia siaubo kiną, bet iš esmės buvo sumanytos kaip komercinio kino par excellence permąstymo teritorija, kviečianti susipažinti su žemaisiais žanrais ir kino pavyzdžiais, naudojančiais jų gramatiką ir žodyną. Paauglystėje žiūrėjau daug tokių filmų, todėl nemažai apie jį žinojau, o studijuodamas suvokiau, kad jis gali tapti gilesnių interesų objektu. Iš pirmo žvilgsnio pasilinksminti skirti filmai simptomiškai daug pasako apie vyraujančią ideologiją, nes atsidūrę aukštojo kino paraštėse įgyja daugiau laisvės.

Tik neseniai suvokiau, kad panašiais dalykais užsiėmė J.-L. Godard’as, Francois Truffaut ir kiti kino kritikai-režisieriai, kurie į rimto kinematografinio diskurso šviesą sąmoningai įkėlė tokius amerikiečių komercinio kino kūrėjus kaip Alfredas Hitchcockas arba vėlyvasis Fritzas Langas. Tai labai žaisminga kinematografinė teritorija, kuri norint leidžiasi rimtai apmąstoma, bet tai visiškai nebūtina – galima ateiti pasidžiaugti atrakcionais ir dėl tokio pasirinkimo nesijausti prastai.

– Žanrinį kiną tyrinėji įvairiais būdais – kartu su režisieriumi Jonu Trukanu vedate tinklalaidę „Žarnų malūnas“, šią vasarą su skirtingais kino žanrais supažindinote kino stovyklos „24 per sekundę“ dalyvius – moksleiviai buvo sužavėti! Ar tau svarbu dalytis žiniomis apie kiną?

– Man atrodo, šios galimybės Lietuvoje nepakankamai išsemtos. Kinas tapo lengvai prieinamas, bet nepopuliarėja jo skaitymo įgūdžių lavinimas. Vis dar gajus įsitikinimas, kad norint išmanyti kiną ar netgi pradėti jį kurti užtenka pamatyti daug filmų. Manau, tai klaidingas įsitikinimas ir kapitalistinio vartojimo padarinys – geriau pamatyti mažiau, bet nuodugniau. Turėdamas laiko ir galimybių, tokią poziciją stengiuosi ne tik deklaruoti, bet ir mėginu parodyti, kaip ją galima taikyti praktiškai. Tai ne žinių, o požiūrio klausimas, kreipiantis nuo vartojimo link mąstymo. Šiuos įgūdžius paranku pradėti lavinti nuo paprastesnių kino formų, tokių kaip žanriniai filmai, nes eksperimentinis kinas įveda pernelyg daug kontekstų ir nepatyrusius žiūrovus gali išgąsdinti.

– Kaip šiuos kontekstus papildo skirtingų meno sričių jungtys? Šiais metais festivalyje pristatomi net du šiuolaikinių lietuvių menininkų filmai – D. Liškevičiaus „Modernus butas“ ir Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“. Šalia jų – juostos apie Salvadorą Dali, Edvardą Munchą ir Anselmą Kieferį. Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta nukreipia žvilgsnį į vieną svarbiausių austrų pokario literatūros asmenybių – Ingeborgą Bachmann.

– Kinas gimė kaip kompozitinis menas. XX a. pradžioje jis atsirado ne tuščioje vietoje, o šalia gerokai turtingesnę tradiciją palaikančių meno šakų, todėl, norėdamas save įteisinti kaip rimtą meną, o ne trumpalaikę pramogą, buvo priverstas megzti su jomis dialogą. Sunku suskaičiuoti, kiek literatūros kūrinių ekranizacijų esame parodę. Praėjusiais metais pristatėme retrospektyvinę teminę programą, skirtą kino ir teatro santykiams. Šiais metais programoje netikėtai daug filmų, apmąstančių šiuolaikinį meną. Man atrodo, kad vertingiausias dialogas vyksta tada, kai, įsileisdamas kitus menus, kinas nepameta savo tapatybės. Šių metų programoje atsiradę menininkų filmai ir filmai apie menininkus gali būti vertinami subjektyviai, bet visi jie rodo norą eiti neišvaikščiotais keliais.

Tarkime, žiūrėdami Quentino Dupieux filmą apie S. Dali išvysime ne įprastą biografiją, o siurrealistinę fantaziją apie niekaip neįvykstantį interviu su didžiuoju siurrealistu, pateikiančią akivaizdžių nuorodų į Luiso Buñuelio kiną. Henriko Martino Dahlsbakkeno filmas apie E. Munchą nepasakoja linijinės biografijos, o originaliai priartėja prie šio menininko, sujungdamas keturis jo gyvenimo laikotarpius, kuriuose dailininką vaidina skirtingi aktoriai. Wimo Wenderso dokumentinė juosta apie A. Kieferį taip pat siekia ne chronologiškai atspindėti jo gyvenimą, o aktyviai jį reflektuoti ir apmąstyti kūrybos išeities taškus ir santykį su to meto kultūra.

– Koks tavo santykis su vadinamąja kino klasika? Ar ji suteikia pamatinių žinių, leidžiančių mąstyti apie kino raidą, ar veikiau stebina ankstyvojo kino galimybėmis, neretai pranokusiomis savo laiką?

– Šis santykis nuolat kinta. Smalsumas skatina neskirstyti filmų į svarbiausius ir mažiau svarbius, todėl kino klasiką iš tiesų suvokiu kaip kino ištakas ir prielaidą mąstyti apie jo raidą. Kino praeitį vertinu kaip refleksyvus istorikas – kino klasika yra ideologiškai įkrauta sąvoka. Tam tikri kūriniai neatsitiktinai tampa kanoniniai, todėl man įdomu kalbėti ne tik apie Larso von Triero „Idiotus“, bet ir apie šiais metais programoje vietą radusią „Medėją“, kuri buvo kurta televizijai, bet yra laikoma vienu geriausių jo filmų. Tokios dermės naujai atveria kino klasiką ir leidžia ją pamatyti giliau nei privalomi sąrašai.

– Kodėl tave vis dar stebina kinas?

– Esu baigęs filosofijos studijas, o nuostaba yra viena pagrindinių filosofinės minties sąlygų. Kinas, kaip ir filosofija, gali būti iškasdieninanti ir mąstymą intriguojanti patirtis, suteikianti naujų galimybių pagalvoti apie pasaulį.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.

Režisierius sakė, kad filmas „Vapsva 22“ – paskutinis jo karjeroje.

„Noriu ne kurti daugiau filmų, o sutelkti dėmesį į scenarijų“, –  paaiškino W. Allenas ir pridūrė planuojantis rašyti romaną.

Tai ne pirmas kartas, kai W. Allenas paskelbė apie ketinimą baigti režisieriaus karjerą. Birželio 28 d. instagrame W. Allenas sakė, kad planuoja sukurti tik dar vieną ar du filmus.

„Anksčiau, kai išleisdavau naują filmą, jis būdavo rodomas visos šalies kino teatruose. Dabar po juostos išleidimo filmas kino teatruose rodomas tik keturias ar šešias savaites... Tai man neteikia daug džiaugsmo“, – atviravo W. Allenas.

W. Allenas per savo karjerą gavo šešiolika „Oskaro“ nominacijų. Nepaisant sėkmės, W. Allenas pagarsėjęs tuo, kad vengia apdovanojimų ceremonijų.

W. Allenas būsimą filmą „Vapsva 22“ apibūdino kaip „tam tikrą nuodingą, bet romantišką trilerį“. Filmavimas planuojamas rudenį Paryžiuje.

– Trečiadienį, gruodžio 8-ąją, "Girstučio" kultūros rūmuose Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras kauniečiams pristatys nuotaikingą Beno Jonsono komediją "Volponė", kurią jūs režisavote. Kaip gimė šis spektaklis?

– Pernai lapkričio 18-ąją sukako 80 metų, kai Panevėžyje buvo oficialiai įkurtas dramos teatras, o "Volponė" kaip tik buvo J.Miltinio Panevėžyje pastatyta pjesė – legendinis spektaklis, toks tarsi bestseleris. Kai man pasiūlė atvažiuoti į Panevėžį ir ją režisuoti, iškart perskaičiau "Volponę". Man patiko, tad ir ėmiausi.

– Ar nebuvo šiek tiek nedrąsu dėl to, kad pjesę jau buvo statęs J.Miltinis?

– Ne. Tiesiog dabar jau kitas laikas. Vis tiek taip, kaip statė J.Miltinis, dabar nepastatysi. Ir nereikia stengtis. Juo labiau kad iš to pirmojo spektaklio yra išlikę tik nuotraukų – įrašo nėra, ir televizija nebuvo nufilmavusi. Yra tik liudininkai aktoriai, kurie vaidino tame spektaklyje. Tad kažkokio spaudimo nejutau. Aišku, maestro vardas įpareigoja. Sugalvojau, kad spektaklyje turėtų skambėti ir paties J.Miltinio tekstai, todėl nemažai teko gilintis į jo raštus. Tai veikia, bet negaliu pasakyti, kad blogai. Tiesiog prideda tam tikros atsakomybės ir verčia pasitempti.

– J.Miltinio pastatyme jis pats ir vaidino. Jums tokių minčių nekilo?

– Taip, jis vaidino Volponę, pagrindinį veikėją. Bet aš neketinau vaidinti, pasinaudodamas režisieriaus funkcija taip susisvarbinti. Ne, ne, ne. Yra teatre gerų aktorių, aktorių legendų, kurie tikrai gerai išmano savo amatą. Jeigu pats dirbčiau Panevėžyje, jeigu ten būtų mano sielos bankas, tada gal. Arba jeigu "Keistuoliuose" statyčiau, gal ir susigundyčiau. Bet vėlgi – tai buvo J.Miltinio, kaip aktoriaus, noras vaidinti Volponę. Kad pats Volponė pjesėje turėtų kažką bendro ar bent funkcija būtų panaši į režisieriaus – ne, taip nėra. Tiesiog jis tam spektaklyje vaidino kaip aktorius. Tiesa, kažkuria prasme aš vis dėlto tame spektaklyje dalyvauju. Ten skamba J.Miltinio tekstai. Mes pradžioje bandėme naudoti autentiškus jo tekstus, bet nelipo – ir dėl kokybės, ir dėl žanro. Tai aš paskui tiesiog įskaičiau J.Miltinio tekstą. Bet Volponę vaidina Albinas Keleris.

– Kas jums yra svarbiausia pasirenkant, ką režisuoti, ką vaidinti?

– Labai keblu atsakyti, nes kiekvienas kartas būna kitoks. Jeigu kalbame Panevėžio dramos teatro ir "Volponės" kontekste – aš mėgstu tam tikrus iššūkius. Tai, kad čia Miltinio statytas spektaklis, kad toks legendinis, užveda varikliuką: "Na ir padarysiu!" Man patiko, kad tai labai teatrališka, labai ryški medžiaga. Mėgstu tą tokį vos ne teatrą teatre. Sakyčiau, dažniausiai viskas priklauso nuo spektaklio. Nėra vieno recepto. Tiesiog atsiranda kažkoks kabliukas, kuris užkabina, bet tu nežinai, nei kaip jis atrodo, nei iš kur jis tave užkabins. Labai įvairiai būna.

Tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie Keistuolių teatro kūrimo pradžios, ir tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Atviro rato" kūrimo pradžios, labai stipriai skyrėsi savo branda, nusiteikimu ir tikslingumu.

– O prisiminus tą seną istoriją, kaip gimė spektaklis "Apie žmogų, nužudžiusį gulbę", – ten užkabino istorija, situacija?

– Taip, ten buvo labai įdomi istorija. 1994 m. spaudoje pasirodė straipsniukas, kad žmogus Kauno zoologijos sode nužudė gulbę giesmininkę, nes labai norėjo valgyti. Perskaičiau ir jis kažką labai stipriai sujudino mano viduje. Išsikirpau tą straipsniuką ir saugojau. O spektaklį pastačiau tik 2011-aisiais – praėjus septyniolikai metų. Matyt, užkabinta buvo taip giliai ir stipriai, kad turėjo pagulėti mintyse septyniolika metų ir tik tada išvysti sceną. Įvairių sumanymų, pjesių ar idėjų iki šiol guli stalčiuke.

– Turi pribręsti, ateiti laikas?

– Taip. Nors būna ir taip, kad pamatai, – ištinka meilė iš pirmo žvilgsnio, ir pirmyn. O yra idėjų, kurios turi pabūti, išlaukti savo. Galbūt tuo metu tai neskamba, bet ateina laikas ir supranti – va, būtent tai, ką kažkada galvojau, dabar turėtų suskambėti.

– Jūs mokote vaidybos, režisuojate, pats vaidinate, dar ir dainuojate kartais. Kuris iš šių darbų, ar gal geriau sakyti gyvenimo vaidmenų, jums priimtiniausias?

– Gal vis dėlto įdomiausia man yra režisūra. Bet tokia, kuri reikalauja daug pastangų, įsigilinti. Kitos veiklos yra tokios, kaip čia pavadinti... Na, dainuoti ir muzikuoti yra dainuoti ir muzikuoti – sakyčiau, toks linksmas ir gaivus užsiėmimas. Dainuoji juk ne iš skausmo – dainuoji iš meilės. Vaidinu pastaruoju metu labai retai – tik tada, jeigu tikrai reikia. Ir nėra taip, kad labai trokščiau vaidinti ar suvaidinti kažkokį ypatingą vaidmenį. Vaidinti einu į tuos spektaklius, į kuriuos mane pakviečia ir įtikina, kur jaučiu, kad tikrai padėsiu žmogui, kuris serga idėja. Tad vaidyba dabar nėra mano svajonių užsiėmimas – labiau režisūra. O laisvalaikiu ir laisvu nuo režisūros metu, kai siela šaukiasi poezijos, – muzikavimas ir dainavimas.

Pradžia: pirmoji grupės "Užsitęsusios vaikystės ruduo" nuotrauka, daryta 1985 m. Hermis Preikštas, Andrius Kaniava, Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Darius Auželis.

– O pedagogika?

– Pedagogika tiesiog labai reikalinga teatrui. Reikia parengti naujus aktorius. Kadangi tai gana gerai darau, tenka tuo ir užsiimti. Bet pedagogika yra tokia, sakyčiau, nedėkinga specialybė, nes ten nei didelių apčiuopiamų rezultatų pasieki, nei duonai užsidirbi. Tai toks labiau altruistinis darbas. Bet atveda į mano gyvenimą mokinius, su kuriais po to bendrauji visą gyvenimą. Matau juos scenoje, ir tai labai smagu. Bet atiduodi jiems daug savęs, o greito grįžtamojo ryšio neturi. Studentai jauni, jie kitaip mato ir suvokia pasaulį. Tau jie – pagrindinis tikslas ir objektas, tu apie juos nuolat galvoji, turi kažkaip nusiresetinti, nueiti į šonus. Taip sakant, ištirpti jų veikloje ir jų brendime. Žodžiu, pedagogika yra labai sudėtingas reikalas.

– Koks tas dabartinis jaunimas, palyginti, tarkim, su jūsų karta?

– Jaunimas kaip jaunimas. Gal tik mažiau skaito. Dar jie turi daugiau pasirinkimų, nei mes turėjome. Bet ir pseudopasirinkimų – daugiau. Tačiau sakyti, kad dabartinis jaunimas kažkoks blogesnis ar geresnis, tikrai negalėčiau. Nes į vaidybą, režisūrą ateina jaunuoliai, kurie yra su tam tikru cviaku, liaudiškai sakant, savotiškai motyvuoti. Ir jie jau maždaug žino arba, jeigu nežino, tai bent jaučia, kur eina. Tai specifinis jaunimas, savotiškas jaunimas su labai menine pakraipa. O tie meninės pakraipos žmonės visais laikais buvo kažkuo panašūs.

– Bet dirbti su tokiais įdomu?

– Žinoma, įdomu – kitaip nedirbčiau. Kitaip nebūtų visiškai jokios prasmės. Vėlgi, jeigu žiūrėtume į aktorystę kaip į amatą, tai gal labai neįdomu mokyti tokio amato. Bet jeigu žiūrėtume kaip į kūrybą kartu su jaunais žmonėmis, tai be galo smagu.

Vaidmenys: A.Giniotis – juokdarys spektaklyje "Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą" ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų spektaklyje "Juokdarių mokykla".

– Keistuolių teatras. Jį galima pavadint jūsų gyvenimo projektu?

– Vienu iš jų. Gal, sakyčiau, tokiu pirmuoju projektu. Kadangi pradėjome tą projektą būdami labai jauni, tai sąmoningumo ten nebuvo labai daug. Bet buvo daug kalbų, daug ginčų, daug apmąstymų, daug energijos, daug judėjimo, daug pastangų – visko. Nebuvome nieko detaliai suprojektavę, apmąstę, ir jis išėjo toks, koks išėjo. Tačiau gyvuoja iki šiol. Kitas projektas – teatro laboratorija "Atviras ratas" – yra kur kas brandesnio proto darinys. Tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Keistuolių teatro" kūrimo pradžios, ir tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Atviro rato" kūrimo pradžios, labai stipriai skyrėsi savo branda, nusiteikimu ir tikslingumu.

– Tai koks buvo "Atviro rato" tikslas?

– Tikslas – kad jauni žmonės kurtų kita kalba, kitaip išreikštų save. Dirbant su jaunąja karta akademijoje man kilo idėja, kad aktorius pats gali būti medžiaga kuriant spektaklį. Ne vien dramaturgija, ne vien svetimas scenarijus ar režisūra, bet aktorius pats galėtų būti medžiaga. Ir mes pradėjome pasakoti vienas kito gyvenimo istorijas. Tiksliau, jie, aktoriai. Aš klausydavau. Ir taip atsirado nauja kalba, nauja teatro forma. Taip gimė daug spektaklių, kuriuos vėliau statėme "Atvirame rate". Tad pirma priežastis ir tikslas buvo būtent nauja teatro kalba ir nauja forma. Kita priežastis – kadangi tuo metu "Keistuoliai" kuo toliau, tuo labiau gyveno ne pačius geriausius laikus, viso kurso į teatrą mes tikrai negalėjome paimti. Tad palengvinome jų dalią – jie galėjo gyventi ir kurti kitame teatre. Ir labai norėjau, kad jie savarankiškai, ant savo pečių, pajustų, ką reiškia kurti teatrą nuo nulio, atsakytų už visą jo mechanizmą – ne tik už kūrybą, bet ir už techninę, administracinę dalį. Labai norėjau perduoti tą patirtį, kurią turėjau sukaupęs nuo Keistuolių teatro įkūrimo.

– Esate apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi, pelnėte kitų įvertinimų. Kokią emociją jums kelia  apdovanojimai?

– Na ką aš galiu pasakyti... Kai gauni apdovanojimą, tau tarsi pasako: "Taip, brolau, tu esi teisingame kelyje, varyk toliau." Labai gerai, nes pasako, kad esi reikalingas ir naudingas. O šioje profesijoje, šiame kūrybiniame kelyje, kuris, taip sakant, ne guldenais klotas, tai yra labai stiprus impulsas. Ir kuriam laikui tai duoda stiprybės.

– Ar tarp visų darbų lieka laiko poilsiui, asmeniniam gyvenimui?

– Turi likti. Anksčiau galėdavau dieną naktį arti, griūti, kiek jau būtina – numigti ir toliau eiti. Dabar, aišku, pasitaupau, nes jau ir amžius ne tas, ir patirtis kitokia, žinai, kad ne visur reikia taip draskytis, kaip anksčiau draskydavaisi. Šį bei tą jau išmokau per gyvenimą. Labai mėgstu nuvažiuoti į sodybą pabūti, galų gale net namie prie kompiuterio prisėsti, pažaisti ką nors. Tačiau darbuotis sodyboje nemėgstu – stengiuosi, kad tai būtų mano tinginiavimo oazė.

– Jūsų sūnus jau suaugęs?

– Taip. Jam jau devyniolika.

– Jis paveldėjo potraukį teatrui?

– Na, jis įstojo į vaidybą. Ar paveldėjo, ar ne, nežinau, bet eina panašiais keliais. Apie jo gabumus man sunku spręsti – čia jau kurso dėstytojai turi pamatyti. Aš nematau, kaip jis ten scenoje būna.

– O kaip jums toks jo pasirinkimas?

– Manęs nenustebino. Jis nuo kūdikystės teatre gyvenęs ir bendravęs su teatralais, tad žino, kas yra ta bendravimo laisvė tarp mūsų. Tarp tokių ir toliau nori būti. Ir, sprendžiant iš to, kaip entuziastingai lanko paskaitas, kaip aš jo visiškai nebematau, manau, jam ten patinka.

– Bet dažnai aktoriai sako: "Jau savo vaikui tai tokio kelio nelinkėčiau..."

– Tai niekus šneka. Jeigu tau nepasisekė gyvenime, tai nereiškia, kad ir tavo vaikui nesiseks. Arba jeigu tau pasisekė, tai nereiškia, kad ir tavo vaikui seksis. Manyčiau, tai pakoketavimai, pamelavimai. Čia tokia Lietuvos teatro aktorių bėda. Manau, dažnai jie tą sako tik dėl to, kad pakeltų savo uodegytę.

– Pirmieji karantino metai, kai meno žmonėms buvo ypač sunku, sustabdė ir jus?

– Labai sustabdė. Sustojai ir nežinia, ką veikti, vietoj to, kad kurtum ir teatre dirbtum. Todėl man ir tas galimybių pasas patinka, kad mes galų gale vėl kuriame, dirbame, žiūrovai ateina – sėdi su kaukėmis, bet vis tiek kažkas vyksta. O karantinas buvo moralinis sielos žudymas. Aš jau nekalbu apie tai, kad ir šiandien neišlendu iš skolų ir mokesčių, kurie susikaupė per tą karantino laiką. Mes nieko neuždirbome, nes esame ne valstybinis teatras ir nuolatinių algų negauname. Nežinau, kaip aktoriai pragyveno... Karantinas mums buvo tikrai viena baisiausių nelaimių.

– Kas toliau numatoma jūsų kūrybiniame gyvenime? Ką režisuosite, ką statysite, ko laukti žiūrovams?

– Panašu, kad šį tą statysime "Jaunimo teatre", dabar tariamės. Su "Keistuoliais" tikrai dirbsime toliau – dabar baigiame statyti spektaklį vaikams. Po Naujųjų planuojame "Keistuolių teatro" scenoje atstatyti Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos "Meilę ir mirtį Veronoje". Teatre turime naują sceną, naujas šviesas, naują garso įrangą, turime daug jaunų aktorių, tad mums labai reikia judėjimo ir energijos protrūkio scenoje. Tai yra ta medžiaga, kur galima daug padaryti, – tiek "Meilė ir mirtis Veronoje", tiek jauni aktoriai. Vienas kitą papildo. Nebūtų jaunimo, tikriausiai nemąstyčiau apie tokį pastatymą. Nes kažkada jis buvo pas mus labai gražus, labai didelis, – visi labai gražiai atsimena tą spektaklį. Tad ir pagalvojome – o kodėl gi nepabandžius su naujomis technikos galimybėmis ir naujos kartos aktoriais driokstelėti? Gyvenimas tęsiasi.

– Jūsų dėstytojas kino režisierius Vytautas Žalakevičius visada liepdavo savo mokiniams mąstyti garsiai. Esą taip geriausiai suprasi, ką galvoji. Tai imkime ir pamąstykime garsiai – kas tas senokai viešumoje matytas A.Lebeliūnas. Kuo jis tapo? Juk panašius klausimus keliate savo "Teatro terapijos" užsiėmimuose?

– Taip, pričiupote mane (juokiasi). Atėjęs į "Teatro terapijos" užsiėmimą žmogus visų pirma gvildena klausimą, kas jis yra ir kuo nori būti. O mąstant (ir dar garsiai) apie save turbūt reiktų pradėti nuo pradžių – nuo aktorinių mokslų, kuriuos baigiau ir penkerius metus dirbau Kauno dramos teatre.

Paskui per atsitiktinumą su dviem kurso draugais Vytautu Balsiu ir Gintu Dailyda patekau pas kino režisierių Vytautą Žalakevičių – labai reiklų ir ambicingą žmogų. Juokaudavom, kad V.Žalakevičius savo studentus "mylėjo kaip dūšią, krėtė kaip grūšią". Maniau, kad tikrai viską mesiu: įtampa buvo begalinė. Nė nežinau, ko tada gavau daugiau – režisūros ar vis dėlto… gyvenimo mokyklos.

Širdyje nešiojausi tarsi savotišką misiją – parvežti istoriją draugui ir dirbti su juo. Neprašoviau.

O mokė jis mus savotiškai. Būdavo, sėdim pas jį namuose (tuo metu rašė "Šienapjūtės", "Nebylio" scenarijus) ir diskutuojam apie jo darbus. Tuo metu jis dar kūrė filmą "Žvėris, išeinantis iš jūros". Man teko jame vaidinti. Tas paskutinis V.Žalakevičiaus filmas, galima sakyti, ir buvo mano debiutas kine. Oi, kiek kančių per jį patyriau! Vis bandydavau kažkaip kurti tą vaidmenį, susitapatinti su juo, o režisierius bambėdavo: "Tu man nevaidink!" Niekaip nesuprasdavau, tai ką aš tuomet turiu daryti? O jis sakydavo: "Tu tiesiog būk!" Ir tas "būk" man liko viso gyvenimo klausimu. Ką reiškia "būti"? Vaidmeny, gyvenime?

– Teatras – meno sritis, labiausiai apimanti žmogaus gyvenimo raidą, psichologiją, savęs ir gyvenimiškų situacijų pažinimą. O kinas? Juk kino režisūra visuomet žengė koja kojon su teatru?

– Na taip… Kino režisūra mano profesiniame gyvenime dalyvavo, dabar svarstau, gal nepelnytai per mažai, planuoju atsigriebti. Visą laiką buvau teatre. Natūralu, kad mano teatras visada buvo… pusė kino. O ant savo kūrybos pjedestalo tiek kine, tiek ir teatre statau žmogų. Noriu jį išgirsti ir išvysti. Todėl visuomet labai didelį dėmesį kreipiau į aktorių – spektaklio sėkmės ir istorijos priežastį, su kuriuo ateina susitikti žiūrovas.

– Norite pasakyti, kad rinkdamas pjesę teatrui visuomet mintyse jau turėdavote konkretų žmogų?

– Ne visuomet. Mano, kaip režisieriaus, praktikoje tikrai nemažai atvejų, kai atsispyriau būtent nuo žmogaus. Lėlių teatre dar ir šiandien rodomas mano režisuotas spektaklis "Žalias žalias obuoliukas". Jį stačiau pagal Shelo Silversteino knygą "Dovanojantis medis", skirtą tiek suaugusiesiems, tiek ir vaikams. O mintyse išsyk turėjau konkretų žmogų – savo gerą bičiulį, talentingą Lėlių teatro aktorių Valdį Aleksaitį (kuris jau dešimt metų yra Anapily).

Sugrįžus iš Kanados tai buvo mano pirmasis darbas Lietuvoje. Širdyje nešiojausi tarsi savotišką misiją – parvežti istoriją draugui ir dirbti su juo. Neprašoviau. Tas mano Valdis paliko toje lėlėje savo dvasią ir ji iki šiol gyva. Aš galiu nueiti į Kauno lėlių teatrą ir susitikti su juo, nors tą vaidmenį vaidina jau visai kitas aktorius. Štai kaip stipriai spektaklį gali veikti vienas žmogus… Būtent jis yra visko ašis.

Mūza: ne vienas A. Lebeliūno kūrybinis darbas buvo inspiruotas jo žmonos Ievos.

– Taigi, jei rinktume pačių brangiausių, jūsų režisuotų spektaklių dešimtuką, didžiąją jo dalį sudarytų darbai, kuriuose pagrindinius vaidmenis įkūnijo A.Lebeliūno žmonės? Negi juos iki šiol nešiojatės širdyje?

– O kaipgi. Vos gavęs medžiagą, išsyk mintyse pradedi vizualizuoti – kas vaidins, kas bus tas pagrindinis personažas?! Ir aišku, visų pirma, žvalgytis į tuos žmones, kurie tau yra artimiausi.

Kartais tie personažai atsiranda savaime ir stebuklingu būdu tampa tarsi tavo paties mokytojais (kalbu apie Vytautą Paukštę, Antaną Šurną). Šie aktoriai (nors buvo gerokai vyresni) man padovanojo be galo gražią aktorinę patirtį. Todėl sakiau ir sakysiu, kad pjesės sėkmė priklauso nuo aktoriaus. Kai toks atsiranda, visa medžiaga tarsi įgauna antrą pasaulį, antrą kvėpavimą.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę dirbti su daug tokių žmonių, kurie kaip dovanos (turiu omeny ir Aleksą Kazanavičių iš Jaunimo teatro, ir Aldutę Bendoriūtę, ir Sigitą Jakubauską iš Šiaulių dramos teatro bei kt.). Tie žmonės tapo mano mokytojais, mano raktais, kuriais galėjau geriau atrakinti vieną ar kitą spektaklio sceną.

– Atšventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Prisiminkite tuos laikus, kai širdyje liepsnojo laisvės idėja, o lūpose skambėjo lietuvių liaudies dainos, Sąjūdžio mitingų šūkiai…

– Nepriklausomybės pradžioje aš buvau bebaigiąs kino režisūrą pas V.Žalakevičių ir dariau diplominį darbą pavadinimu "Milinė", kuriame vaidino Gediminas Storpirštis. Filmavome netoli Vilniaus, kažkokiame name. Pamenu, net buvo užsukę tokie keisti žmonės ieškoti ginklų (juk filmas vadinosi "Milinė"), domėjosi, ką mes čia iš tiesų veikiame, – gal kokį pučą rengiame?! Įtartini, matyt, jiems pasirodėme. Filmo siužetas buvo kiek siurrealistinis. Grįžta sūnus atsisveikinti su mama, bet išties jis yra miręs. Kaip matote, man jau tada rūpėjo stiprūs šeimos tarpusavio ryšiai. Tokie, kai net miręs sūnus sugrįžta pas savo artimiausią žmogų ištarti jam "sudie".

Sykį diskutavome su vienu grupioku, kuris norėjo sugrįžti į studentavimo laikus… O aš sakiau ne, nereikia. Kas buvo – pražuvo, ką reikėjo – tą pasiėmiau.

Pamenu ir kitą to laikmečio epizodą. Rugpjūtis. Filmuojamės V.Žalakevičiaus filme ir išgirstame per radiją, kad Maskvoje pučas. Režisierius stabdo filmavimą ir ramiu balsu liepia visiems važiuoti namo, pas savo šeimas. Lėkėm tąnakt kas kur – į Kauną, Vilnių, Panevėžį. Visi pas saviškius. Prisimenu, vairuoju naktį per HES – tamsu, visos šviesos mieste išjungtos. Tik pervažiavęs tiltą per galinio vaizdo veidrodėlį matau man pavymui bėgančius rusų kareivukus ir garsiai šaukiančius: "Stoj! Strieliat budu!" Laimė, tik pagąsdino. Nešaudė. O filmą užbaigėm jau po pučo.

– Ne kartą akcentavote, kad jūsų režisuojamų pjesių centre – žmogus ir bendražmogiškos problemos. O kiek jums teatre svarbi istorinė, patriotinė tematika?

– Na… Į ją aš einu vėlgi per žmogų. Alytaus dramos teatre sukūriau spektaklį "Pamatai iš Mindaugo pilies, netikras akmuo". Galvoje sukosi toks bendražmogiškas siužetas, kurį sudėti į pjesę padėjo poetas Mindaugas Valiukas. Spektaklyje per vienos giminės liniją apglėbiama 100 metų tautos istorija. Istorijos įvykius naudojau kaip foną, kuris turėjo padėti atskleisti žmogiškąsias vertybes. Kėlėme klausimus, kas yra patriotizmas, išdavystė… Beje, toji pjesė Anykščių festivalyje "Pakeleivis" užėmė pirmą vietą.

– Neseniai A.Lebeliūnui suėjo šešiasdešimt ir tai, prisipažįstate, buvo vienas pačių įdomiausių spektaklių jūsų gyvenime. Nebijote laiko?

– Cha, man jau šešiasdešimt... (juokiasi) Nebijau to skaičiaus. Norisi sulig juo kažką keisti. Jaučiu, kaip kapsintys metai išlaisvina protą, patirtis kažkaip lengvina būtį. Norisi visa tai švelniai įprasminti. Prasideda nauja era, teatras, kinas įgauna kitas formas, būdų kurti vis daugiau, tačiau tema man visada išlieka ta pati. Mane visada domino žmogus, jo pasirinkimai, egzistencinės problemos.

Dabar repetuoju su jaunais žmonėmis poetės ir dramaturgės Daivutės Čepauskaitės pjesę "Musė". Pagrindinė veikėja, likusi viena, nepriimta sistemos, ieško namų. Čia vėlgi gvildenu šeimos santykius, aktualius būtent mūsų dienoms, kur jaunas žmogus nebeturi namų. Kažkas iš jo artimųjų nusigėrė, kažkas išvažiavo uždarbiauti į Airiją; broliai, sesės buvo atimti socialinių tarnybų… Šiandien dažnai žmogus lieka vienas. Su savo vienišu gyvenimu, kuris tampa didesne scena, su didesnėmis dramomis nei pats teatras.

– Suintrigavote… Kur ir kada galėsime jį pamatyti?

– Dar nežinau. Esame repeticijų procese. Spektaklis kuriamas po viešosios įstaigos "Laimingi žmonės" stogu (kada vadyba suplanuos, tada ir įvyks premjera). D.Čepauskaitės kūryba pasižymi vaikščiojimu briauna, kai vienu metu norisi ir juoktis, ir verkti. Toks ir yra spektaklio tikslas – išlaikyti pusiausvyrą tarp populiarumo ir kuriamos prasmės. Kad žiūrovas iš teatro išeitų bent šiek tiek pakylėtas. Ir spektaklyje "Musė" (repetuojame su jaunų VDU aktorių trio) mes norime nešti žinią, kad tie, kurie to jauno žmogaus nepriima, vis tiek vieną dieną ras dialogą su kita barikadų puse. Norime teikti žmonėms viltį, savotišką teatro terapiją.

– Jau ne pirmus metus Kaune vedate "Teatro terapijos" praktinių seminarų ciklą suaugusiesiems. Bandote atskleisti žmonėse saviraiškos, bendravimo, kūrybinius gebėjimus, kaip sakote, naudingus tiek jų profesiniame, tiek ir asmeniniame gyvenime. Kaip gimė tokia graži ir prasminga idėja?

– Mintis gimė Kanadoje, Vankuveryje. Ten puikiai dirba bendruomenių centrai, žmonių labui vyksta labai daug gerų dalykų: pradedant joga, taiči ir baigiant tapyba, muzikavimu, teatru. Iš Kanados grįžau su mintimi – o kodėl gi ne teatras? O kodėl nepakvietus Lietuvos žmonių studijuoti šio meno?

Bediskutuojant šia tema su kolega aktoriumi Ramūnu Šimukausku, kuris taip pat prisijungė prie šios mano iniciatyvos, gimė mintis, kad tai, ką mes veikiame su žmonėmis, galime įvardyti fraze "profesionalus teatras – neprofesionalams". Teatras apskritai yra sintezė. Tai ir tapyba, ir scenografija, ir muzika, ir aktorystė. Žmogus iš tų menų sintezės gauna didelę patirtį. Tai tarsi jo darbas su savimi.

Tęstinumas: abu A. Lebeliūno sūnūs domisi teatru, kinu. Su vyresnėliu Linu, jo vaikais Gustu ir Simu ir jaunesniuoju Arvydo sūnumi Matu.

Galbūt žodis "terapija" čia netgi netinka. Pamenu, viena mano mokinė vis juokais burnodavo: "Ir ką aš čia veikiu? Juk terapija – tai malonumas… O aš kaskart, atsidūrusi čia, turiu save išprievartauti tam tikrai situacijai, kad suprasčiau, kas iš tiesų esu." Mūsų užsiėmimuose per pastangas, per mąstymą, per kūno kalbą žmogus pradeda suvokti, kas jis yra gyvenimo kontekste.

– Sakote, kad "Teatro terapija" – tai tarsi grįžimas į paauglystę, tik jau su turima dabartine patirtimi. Tai gal nušokim trumpam į jūsų paauglystę. Ką ten rasime?

– Oooo… Daug ką. Bet pirmiausia mano draugą Valdį Aleksaitį, per kurį, būdamas vos šešiolikos, atradau teatrą, literatūrą, dramaturgiją. Ir nuo to laiko viską ėmiau matyti, vertinti per teatro prizmę. Tai buvo kankinančių atradimų metas.

Mūsų visuomenė pastaruoju metu darosi tokia bekonfliktė, pasyvi. O menas visaip žmones žadina, neleidžia užmigti ant ramybės pagalvės.

Sykį diskutavome su vienu grupioku, kuris norėjo sugrįžti į studentavimo laikus… O aš sakiau ne, nereikia. Kas buvo – pražuvo, ką reikėjo – tą pasiėmiau. Bet tada nejučia pagalvojau, kad iš tiesų labai norėčiau dar kartą sugrįžti į vaikystę, kai atrasdavau paprastus dalykus – mišką, dangų, upę, šiltą karvės pieną. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme "Prieš išskrendant į rojų" rašė, kad mes, vaikai, gyvenome Dievo dieną. Ta Dievo diena – buvimas harmonijoje. Vaikystėje mano siela buvo pilna harmoningos nežinomybės. O juk ta vaikiška nežinia ir priveda prie noro pažinti, pajausti, noro suprasti ir nebijoti pasakyti "aš nežinau"…

– Leidžiate daryti prielaidą, kad jūsų vaikystė prabėgo kaime?

– O ne. Esu tikras kaunietis, tik vasaromis tėvai išveždavo mane į kaimą, nes neturėjo kur padėti. Dirbti reikėjo. Tad važiuodavau į Bobriškes, tėvo tėviškę Dzūkijoje. Ten prabėgo mano vaikystė iki pat penkiolikos. Ten susiformavo mano jautrumas tam tikriems gyvenimo reiškiniams. Kai sunaikino tą kaimą ir vieną dieną tolumoje vietoj savo namų pamačiau suartus rugių laukus, mano smegeninėje įvyko didžiausia katastrofa. Nuo tada aš supratau, kad vaikystė baigėsi ir kad pasaulis nėra vien rojus...

– Ar panašių minčių slegiamas – tiesa, jau suaugęs – bėgote net už vandenyno, į Kanadą, pas ten įsikūrusius draugus aktorius?

– Panašiai. Tas laikas buvo permainų laikas, kūrybininkams buvo sunku. Vadovavau Kauno mažajam teatrui ir pamenu, kaip kalbėjo Algirdas Brazauskas: "Pirma sutvarkykim ekonomiką, o tada jau jau galėsim imtis menų…" Mes su žmona Ieva, taip pat aktore, galbūt nebuvome tie ekonominiai migrantai, bet tiesiog tuo momentu buvo šansas "pakeisti kraują", patirti kažką, ko nežinai ir nesi patyręs. Mes tai padarėm.

Na, o grįžimas namo užtruko ketverius metus. Vankuveryje dirbau paprastą darbą, atradau savyje net pardavėjo gyslelę, mat prekiavau vienoje senamiesčio galerijoje, "Native Arts" krautuvėlėje, visokiais indėniškais suvenyrais. Teatras, kinas buvo kaip papildomos veiklos, visada šalia pagrindinio, žemiško darbo. Su žmona turėjome savo agentę, kuri atstovavo aktoriams su akcentu, tad tokius vaidmenis reklamose ar epizodinius vaidmenėlius ir gaudavome. Susipažinęs su vietos teatro bendruomene, beveik už savus pinigus pastačiau keletą spektaklių, pramokau kalbą. Tai buvo didelė ir neįkainojama patirtis, už kurią esu dėkingas gyvenimui.

– Vis teatras, teatras… O kokia jūsų buitis, jūsų šeima? Ar visi joje taip pat pamišę dėl teatro?

– Pirmoji mano žmona Margarita buvo visai ne iš teatro pasaulio. Chemikė, baigusi tuometį Politechnikos institutą. Dabar ji su dabartiniu savo vyru, mūsų sūnumi ir jau trimis anūkais gyvena Mičigane. Pirmasis mano sūnus lygiai 20 metų vyresnis už Matą, mano dar vieną sūnų, tik jau iš antrosios santuokos. Visi dabar gyvename darniai, lankome vieni kitus. Gera žinoti, kad visi laimingi.

Dabartinė mano žmona Ieva – galima sakyti, mano mokinė, buvusio Kauno mažojo teatro aktorė. Vos nuvykę į Vankuverį po kelių savaičių sužinojome, kad Ieva laukiasi ir – "Welcome to Canada" – po devynių mėnesių gims kanadietis. Tik augindamas jį (dabar Matui septyniolika) – supratau, koks vis tik apvogtas teatro buvo mano pirmasis sūnus Linas. Su Matu nebedariau šitos klaidos: leidome daug laiko drauge nuo pat kūdikystės. Kai Ieva dirbdavo – prie Mato būdavau aš, ir atvirkščiai. Žodžiu, abu dalijome meilę sūnui.

Matau jame Kanados įtaką – ramybę, toleranciją… Tiesa, jis daugiau matematinio nei meninio proto. Matas be galo mėgsta gerą kiną, tad kiekvieną savaitę visi trys sėdime kino teatre ir žiūrime jo parinktus filmus. Jo mylimiausias režisierius yra Larsas Von Trieras (Matas matęs visus jo filmus). Kartais net pagalvoju, ar ne per sunkūs paaugliui tie kassavaitiniai susitikimai su gyvenimu kine? Bet neprieštarauju, nes matau, kad mūsų visuomenė pastaruoju metu darosi tokia bekonfliktė, pasyvi. O menas visaip kaip žmones žadina, neleidžia užmigti ant ramybės pagalvės.

– Grįžkime prie to, nuo ko ir pradėjome šį pokalbį, kad laikas yra pati didžiausia dramaturgija. Ar vis dar taip manote?

– Be abejo. Visąlaik manyje glūdi tarsi koks laikinumo jausmas: kad mes šiame gyvenime esame tik pakeleiviai… Tas jausmas ir kankina mane, ir kartu duoda atsakymus į egzistencinius klausimus. Kažkada režisierius Vytautas Žalakevičius yra labai gerai pasakęs: "Padaręs darbą tu paklausk savo referentinio rato, ar jiems tai patiktų…" O kas, – klausiu jo, – yra tas referentinis ratas? "Tai asmenybės, kurias tu gerbi, kurių kūryba, darbai tau daro įtaką. Man, pavyzdžiui, kompozitorius Volfgangas Amadeus Mozartas, džiazo muzikantas Četas Beikeris ar Rusijos kino režisierius Andrejus Tarkovskis. Ir čia tik keletas pavardžių. Tai tokie žmonės, mokytojai, su kuriais tu visą laiką gyvendamas kalbiesi ir nuolat užduodi jiems klausimus.

– Tada turiu jau paskutinį klausimą. Ar jūsų referentiniame rate, tarp jūsų autoritetų ir gerbiamų žmonių yra Jėzus Kristus?

– Taip. Aš su juo dažnai kalbuosi. Per maldą.

Ne vien malonumas

Dž.Siaurusaitis sako, kad režisieriaus amplua nėra visiškai naujas, mat jis ne kartą yra ėmęsis šių pareigų filmavimo aikštelėse, kai reikėdavo pakeisti kitus režisierius. "Esu pavadavęs ir Ramūną Rudoką, kai filmavome serialą "Rezidentai", – prisimena jis.

"Režisieriaus darbas įdomus, bet varginantis ir gana juodas. Tai nėra vienas malonumas. Bet kadangi įdomu, nėra rutinos. Keičiasi vietos ir vietovės, keičiasi žmonės, scenos. Turi greitai galvoti, todėl nėra nuobodulio", – tęsia teatro scenos ir televizijos numylėtinis.

Visi – išskirtiniai

Daugybę teatro ir kino vaidmenų sukūręs Dž.Siaurusaitis atvirauja, kad pačiam arčiau širdies yra aktoriaus darbas. Nepaisant to, jis visada norėjo įgyvendinti projektą, už kurio daugelį sprendimų būtų atsakingas nuo pat pradžios iki pabaigos.

Dž.Siaurusaitis sako, kad kaip aktorius nėra sukūręs vieno išskirtinio vaidmens, nes visi yra lemiami ir išskirtiniai, nepriklausomai nuo jų dydžio. "Tačiau manęs, kaip Džiugo, atitinkančio mano sukurtą personažą, tikriausiai nėra išvis. Nors tinkančio suvaidinti pagal charakterį yra buvę nemažai. Vienas iš paskutiniųjų vaidmenų, kurį kurti buvo smagu, – filmuojantis seriale "Rezidentai". Bet smagu įkūnyti nebūtinai linksmus personažus – gali būti ir žudikas, kurį kaip personažą visai smagu kurti", – dalijasi jis.

Jis visada norėjo įgyvendinti projektą, už kurio daugelį sprendimų būtų atsakingas nuo pat pradžios iki pabaigos.

Kalbėdamas apie pasaulinio lygio režisierių darbus, Dž.Siaurusaitis neslepia susižavėjimo Quentino Tarantino ir Davido Lyncho kūryba. "Scenarijai, režisūra, montažas, atmosfera… Jei pavyktų padaryti bent tūkstantąją dalį to, ką padaro jie kine, labai džiaugčiausi", – neslepia jis.

Linijų įvairovė

Dž.Siaurusaičio režisuojamame seriale "Rimti reikalai" vaidins žiūrovų jau pamėgti kriminalinį atspalvį turinčio serialo "Pasmerkti" aktoriai: Josifas Baliukevičius, Justinas Barkus, Mantas Vaitiekūnas, taip pat Mindaugas Papinigis, Marius Repšys, Algirdas Gradauskas, Andrius Paulavičius, Vytautas Anužis, Ainis Storpirštis, Julius Žalakevičius ir daugybė kitų. Naujajam LNK serialui, kaip ir serialui "Pasmerkti", scenarijų rašo rašytojas Edvinas Kalėda.

Serialo "Rimti reikalai" siužetas prasideda tada, kai iš kalėjimo, per klaidą ten patekęs, išeina jaunas vyras, už grotų praleidęs penkerius metus. Jis bando įsitvirtinti gyvenime – su draugais ir priešais. Tačiau šiame seriale, kiek kitaip nei "Pasmerkti", bus linijų įvairovė. Serialas ne tik kriminalinis – bus ir meilės, ir šiek tiek humoro, ir dramų. Ir daugiau moterų", – išduoda režisierius.

Vidinis degimas

Artėjantį naująjį LNK televizijos sezoną Dž.Siaurusaitis ne tik pasimatuos režisieriaus kėdę. BTV televizijos transliuojamame didžiulio populiarumo sulaukusiame muzikiniame projekte "Muzikinė kaukė" Džiugas debiutuos kaip teisėjas.

Jis sako, kad kaip vertintojas visada labiausiai atsižvelgia į bendrą pasirodymo vaizdą. "Jis yra arba nėra, arba tave jaudina, arba ne. Gali idealiai atkartoti Shakiros judesius ir balso tembrą, bet jeigu nebus ugnies, kurią ji spinduliuoja, nebus idealu. Ir tai galioja kalbant apie bet kurį atlikėją. Jeigu yra vidinis degimas, galima atleisti kai kuriuos judesių ar balso nesutapimus", – įsitikinęs projekto "Muzikinė kaukė" žiuri naujokas.

Jam patikėtas didžiausios LNK rudens sezono naujienos – šiuo metu intensyviai filmuojamo komiško kriminalinio serialo „Rimti reikalai“ vairas. 

Naujajame seriale vaidmenis kuria visas Lietuvos aktorių žvaigždynas: „Pasmerktų“ žvaigždės – Josifas Baliukevič, geriau žinomas Kuperio pravarde ir lietuviškuoju Van Damu tituluojamas Justinas Barkus, žymiausias šalies kino blogiukas Mindaugas Papinigis, dukart geriausiu šalies aktoriumi pripažintas Marius Repšys, taip pat Mantas Vaitiekūnas, Algirdas Gradauskas, Andrius Paulavičius, Vytautas Anužis, Ainis Storpirštis, Julius Žalakevičius ir daugybė kitų. Maža to – scenarijų serialui „Rimti reikalai“ rašo žinomų serialų „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“, „Svetimi“ ir „Pasmerkti“ autorius, rašytojas ir scenaristas Edvinas Kalėda.

„Surinkome tikrą svajonių komandą – ir taip sakydamas turiu omenyje ne tik geriausius aktorius. Tikiu scenarijumi ir visa kūrybine komanda. Todėl naktimis miegu ramiai“, – sako didžiosios LNK televizijos naujienos režisierius Dž. Siaurusaitis ir prisipažįsta, kad laisvė renkantis aktorių komandą buvo viena iš priežasčių, kodėl jis nedvejojo sulaukęs pasiūlymo režisuoti serialą „Rimti reikalai“.

„Iš mūsų su scenaristu Edvinu Kalėda sudaryto pagrindinių aktorių sąrašo praktiškai 90 procentų sutiko iškart. Dažniausiai aktoriai užduodavo du klausimus: kas režisierius ir kas rašo scenarijų. Po atsakymų daugiau klausimų nekildavo“, – juokiasi Dž. Siaurusaitis.

Rugsėjį televizijos eteryje startuosiantis serialas į vieną sujungs kriminalinės dramos ir komedijos žanrus. „ Tiek kriminalų, tiek dramos, tiek komedijos matysim po lygiai. Ir meilės matysim: ir nelaimingos, ir netikros, ir apsimestinės“, – pasakoja „Rimtų reikalų“ režisierius. Pasak Dž. Siaurusaičio, visi serialo aktoriai puikiai supranta serialo stilistiką, todėl filmavimo aikštelėje dirbti yra vienas malonumas.

 „Oskaru“ apdovanota aktorė Angelina Jolie (Andželina Džoli) žurnalui „Vanity Fair“ sakė, kad yra „atvira“ karjerai politikoje, diplomatijoje ar valstybės tarnyboje.

A. Jolie, kuri savo „Oskarą“ gavo už antraplanį vaidmenį „Merginoje su trūkumais“ (Girl, Interrupted), jau pasuko į režisūrą ir naujausias jos darbas šioje srityje, filmas „Unbroken“ apie bėgiką olimpietį, Antrojo pasaulinio karo aviatorių ir karo belaisvį Louisą Zamperini (Luisą Zamperinį), turi pasirodyti gruodžio 25 dieną.

Aktoriaus Brado Pitto (Brado Pito) žmona ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) specialioji pasiuntinė sakė, jog humanitarinis darbas privertė ją suvokti faktą, kad politiką reikia vertinti kaip galimybę.

„Nes jei iš tikrųjų nori padaryti ypatingą pokytį, tuomet turi atsakomybę“, – sakė ji minėtam žurnalui, kuris jos interviu ištraukas antradienį paskelbė savo interneto svetainėje.

„Tačiau iš tikrųjų nežinau, kokiu vaidmeniu būčiau naudingesnė“, – sakė ji.

Paklausta, ar mato save politikos, diplomatijos srityse ar valstybės tarnyboje, ji atsakė: „Esu (tam) atvira“.

Pokalbiui pasisukus apie jos filmą, 39 metų A.Jolie apsiašarojo pasakodama apie savo draugystę su L.Zamperini. Ji parodė šiam karo didvyriui pradinę filmo versiją prieš jo mirtį liepos mėnesį, būnant 97 metų amžiaus, po 40 dienų trukusio plaučių uždegimo.

„Tai buvo itin jaudinanti patirtis – stebėti, kaip kažkas stebi savo paties gyvenimą“, – sakė A.Jolie.

Filmas yra pagrįstas rašytojos Lauros Hillenbrand (Loros Hilenbrand) bestseleriu „Unbroken“ apie L.Zamperini gyvenimą. Jis 47 dienas praleido ant gelbėjimo plausto, kai jo lėktuvas nukrito į Ramųjį vandenyną, ir dvejus metus buvo japonų karo belaisvis.

A.Jolie papasakojo, jog su L.Zamperini kalbėjosi apie jo tikėjimą ir jog jis sakė, kad po gyvenimo kovų mirtis atneš jam ramybę.

Aktorė taip pat atskleidė, kaip jaučiasi dėl santuokos. Rugpjūčio mėnesį ji netikėtai ištekėjo už B.Pitto, porai priklausančioje Miravalio pilyje Prancūzijoje.

„Jausmas nėra kitoks. Jausmas geras“, – sakė ji.

Šešių vaikų motina taip pat atskleidė, kad jųdviejų su B.Pittu santuokos įžadus parašė jų vaikai.

Aktorė pasakojo: „Jie nesitikėjo iš mūsų, kad niekada nesipyksime, bet privertė mus pažadėti visuomet pasakyti „Atsiprašau“, jei taip nutiks. Tad jie paklausė: „Ar gerai?“. Ir mes atsakėme „Taip!“.

„Vanity Fair“ gruodžio numeris Niujorke ir Los Andžele pasirodys lapkričio 6 dieną, o visoje JAV teritorijoje – lapkričio 11-ąją.