Trys Rusios

R. Petrauskas pastaruoju metu interneto platformoje „Substack“ intensyviai kuria turinį apie istoriją, daug dėmesio skiria Ukrainos ir Rusijos santykių temai. Vis pabrėžia, kad pats nėra istorikas, tačiau ja nuoširdžiai domisi ir deda daug pastangų, kad sudomintų kuo daugiau žmonių, kalbėdamas jiems suprantama istorinių kontekstų, ryšių, priežasčių, vedančių į šiandieną, kalba.

Anot R. Petrausko, norint suprasti, kodėl Ukrainos ir Rusijos šaknys nėra tos pačios, pirmiausia reikėtų atskirti, kad egzistavo trys labai skirtingos ir skirtingais laikotarpiais susiformavusios Rusios – Kyjivo Rusia, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Rusia ir Moskovijos Rusia. Kyjivo ir Moskovijos Rusios pastatytos ant sunkiai palyginamų tradicijų ir skirtingų valdymo formų pamatų. Paprastai tariant, tai tiesiog skirtingos civilizacijos.

„Lietuviai su ukrainiečiais yra labiau broliai ir seserys arba pusbroliai ir pusseserės, negu mes prisimename, nes mus sieja bendra istorija. Esame ją pamiršę, praradę, bet Lietuvos istorija yra LDK istorija, o LDK buvo daugiatautė, daugiaetnė, daugiakonfesė valstybė, kurioje Rusia sudarė didelę dalį. Pati pirmoji Rusia, kaip didelis darinys, prasideda dar tada, kai Lietuvos nėra“, – sako R. Petrauskas.

Šios pirmosios Rusios istoriją IX a. kurti pradeda vikingai – variagai. Vėliau tai tapo tam tikra kunigaikštysčių aglomeracija, kurią istorikai pavadino Kyjivo Rusia, mat Kyjivas buvo šios aglomeracijos didžiausias miestas ir centras.

Simbolis: Radvilų kronikoje – XIII a. parašyto veikalo XV a. kopijoje – atvaizduotas Volodymyras Sviatoslavičius, besikalbantis su graikų filosofu apie krikščionybę. / „Wikipedia“ nuotr.

Šis centras jis išlieka iki pat dabar. „Kai Putino Kremlius trimituoja apie istorinę didybę, tūkstančio metų tradiciją, ta istorija eina per Kyjivą, – teigia R. Petrauskas. – Jie patys susikūrė naratyvą, kuriame valstybė yra labai svarbi istorinė atrama, ir be Kyjivo jie tą atramą praranda – be Kyjivo visa Moskovijos Rusios istorija įgyja visai kitokį kontekstą, nes kai senoji Rusia prasideda X–XI a., kai ji apsikrikštija, kai ji stato pirmuosius savo stačiatikių soborus, Maskvos dar nėra. Maskva kaip miestas išdygsta tik XIII a. Mums tai yra labai įdomus laikotarpis, nes XIII a. išdygsta ir Lietuva kaip valstybė.“

Tačiau Maskva atsiranda tik kaip ne pačios galingiausios tvirtovės miestas. Maskvą stipresnę – su mūro sienomis, su Kremliumi, strateginiu reikšmingumu – vėliau pavers Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, nes jis, norėdamas suvesti sąskaitas, susijusias su Tverės kunigaikštystės praradimais, rengs žygius į Maskvą.

Tai nereiškia, kad Maskva ir Ukraina yra tas pats, kad ta Rusia, kurios centru tapo Maskva, yra visiškai broliška ar pusbroliška tai Rusiai, su centru Kyjive.

Vikingiški Riurikaičiai

Tačiau apie viską – nuo pradžių. Toji pradžia – vikingų periodas. VIII–XIX a., kai visa Europa jų bijo, jie yra visur: jie keliauja jūrų ir upių takais, 500 metų anksčiau nei Christophorus Columbus pasiekia JAV, Didžiąją Britaniją, Paryžių ir per Dnieprą pasiekia Konstantinopolį, kuris tuo metu buvo didžiausias Europos miestas. Anuomet ten cirkuliavo milžiniški pinigų srautai, šurmuliavo daugybė pirklių.

Keliaudami Konstantinopolio link vikingai stato gyvenvietę, po truputį įkuria savo bendrijas. Visas šis procesas per kelis šimtus metų transformuojasi į situaciją, kai Naugardo gyventojai slavai, kuriuos vargina nuolatiniai puldinėjimai iš šalia esančių stepių, išsikviečia vieną iš vikingų vadų Riuriką, kad šis jiems vadovautų ir gintų.

„Yra posakis „nuo caro maro Riuriko laikų“, bet iš tikrųjų nuo Riurikaičių dinastijos ir prasideda Rusia. Riurikas iš tiesų yra suslavintas Eriko vardas, o Erikas yra norvegiškas arba vikingiškas, šiaurietiškas vardas“, – aiškina R. Petrauskas.

Pabaiga: Radvilų kronikoje atvaizduojama scena, kai Kyjivo bojarinai slapta išgabena mirusio kunigaikščio Volodymyro Krikštytojo palaikus iš Berestono rūmų. / „Wikipedia“ nuotr.

Kai Riurikas 862 m. atvyksta į Naugardą, įsikuria ir vėliau miršta, jo sūnus Olegas (vikingų kalba Helgi) turi tapti įpėdiniu, bet yra dar per mažas, todėl vienas iš Riuriko patikėtinių tampa regentu. „Jis nukeliauja iki Smolensko ir Kyjivo, pamato, kad Kyjivas yra didesnis miestas, ir taip jis tampa neoficialia sostine to didelio darinio, kuris vėliau įgaus pavadinimą Kyjivo Rusia. Tai ir yra pirmoji Rusia ir jos pradžia yra vikingiška“, – pabrėžia R. Petrauskas.

„Labai įdomu, kad variagai pabandė keliauti į Konstantinopolį ir per Dauguvą, per Lietuvos žemes, bet taip atsitikdavo, kad baltai vis griaudavo jų gyvenvietes, kariaudavo su vikingais ir atsisakydavo jiems paklusti, pasiduoti, todėl visas kelias nuėjo per senąją Rusią“, – aiškina jis.

R. Petrausko įsitikinimu, žodžiai čia yra labai svarbūs, nes tuo metu, kai Riurikas atvyksta į Naugardą, jokios Maskvos dar nėra. Yra tik tai, kas ten egzistuoja, ir tos žemės gauna Rus pavadinimą, nes taip vietos gyventojai vadino vikingus, kurie atplaukdavo savo upių keliais.

„Žodis „rus“ yra šiaurietiškos kilmės ir greičiausiai reiškiantis „žmonės, kurie irkluoja“. Tie žmonės čia atirklavo, atrado naują žemę, toje žemėje pradėjo gyventi ir po truputėlį asimiliavosi su vietos gyventojais“, – dėsto istorinių knygų autorius.

„Mes galėtume sakyti, kad vikingai įkuria tai, kas vėliau taps Ukraina, ir padaro vartus tarp Šiaurės ir Pietų, nes jie keliauja į Bizantiją, Konstantinopolį ir jie užsikrečia krikščionybe“, – priduria jis.

Kova dėl Krikštytojo

Iš pradžių Kyjivo Rusia yra nevienalytė, vargiai ją galima vadinti tikra šiuolaikiška valstybe, bet ilgainiui nutinka tai, kas prives prie valstybės. „Kunigaikštis Sviatoslavas sujungia žemes, laimi prieš aplinkines gentis, paima viską tvirtesne ranka, o jo sūnus Volodymyras pasiskelbia visų tų žemių valdytoju ir savo simboliu paverčia tridantį“, – pasakoja R. Petrauskas.

„Beje, labai įdomi teorija ir ji man labai patinka, kad Gediminaičiai vėliau savo ženklą rinksis pagal Riurikaičių, Rusios pavyzdį, nes pats simbolis iš esmės yra tokios pačios formos, su tokia pačia simbolika, tais pačiais ženklais, kylančiais į viršų. Mūsų šalis susikurs 250 metų vėliau ir darys tuos pačius žingsnius kaip ir Kyjivo Rusia. Krikštą mes priimsime 400 metų vėliau“, – primena istorijos tyrinėtojas.

Volodymyras Krikštytojas didelę istorinę reikšmę įgijo dėl to, kad nusprendė pasirinkti krikščionišką tikėjimą. Šis pasirinkimas buvo pragmatiškas. „Istoriko Tymothy Snyderio idėja yra krikščionybės plitimą vadinti plitimu, kuris labiausiai susijęs su saugumu. Dabar Volodymyras Krikštytojas yra kone šventasis – tiek Ukrainos, tiek Rosijos istorijoje“, – akcentuoja R. Petrauskas.

Beje, Volodymyras apsikrikštija Kryme. „Kad ir kaip žiūrėtume, visi keliai veda į Krymą“, – šypsosi R. Petrauskas.

Tačiau Volodymyro Krikštytojo paminklas stovi Kyjive, žiūri į Dnieprą toje vietoje, kur pagonys buvo vedami krikštytis – greičiausiai prievarta. Kitas Vladimiras Krikštytojas stovi Maskvoje, prie pat Kremliaus. „Putinas pro langą tikriausiai gali jį matyti, – sako R. Petrauskas. – Maskvoje jis pastatytas 2016 m., yra aukštesnis už tą, kuris stovi Kyjive, dėl to, kad čia prasideda politinė kova.“

„Tas, kas kontroliuoja praeitį, tas kontroliuoja ateitį, sakė George’as Orwelas, bet šita citata turbūt Rusijai tinka labiau, nei bet kuriai kitai šaliai pasaulyje, nes Rusija yra šalis, kurios ateitis yra aiški, o istorija yra nenuspėjama. Jie lipdo savo istoriją pradėdami nuo šito akmens, nuo šito krikščioniško Volodymyro, arba šiaurietiškai Voldemaro, žingsnio. Kai Ukraina švenčia 1 025-ąsias metines ir leidžia savo pašto ženklą, Moskva irgi leidžia savo pašto ženklą – jie nori pasisavinti šitą istoriją. Jie yra tokie istorijos rašytojai, kad viskas, ką jie kada nors pasiima, tampa jų, o kai tai tampa jų, tai ir viskas, kas buvo prieš tai, irgi tampa jų“, – teigia R. Petrauskas.

Iliustruodamas šią mintį jis kalba apie vieną SSRS istorijos vadovėlį, kuris apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1861 m., nors 1861 m. Sovietų Sąjungos net nebuvo. „Jiems nesvarbu, jie viską pasisavina, kaip ir Kenigsbergo miestą 1945 m., laikinai ten įvesdami kariuomenę ir savo tvarką. Vėliau jie turėjo atiduoti tą miestą, bet, aišku: kur jie įeina, jeigu gali, niekada neišeina. Dabar jie leidžia monetas „senieji Rusijos miestai“ ir jiems Kaliningradas yra senasis Rusijos miestas“, – ironizuoja R. Petrauskas.

Maskva iškyla tada, kai ateina mongolai, ji paveldi mongoliškas taisykles pagal mongolišką teisę.

Grįžtant prie Volodymyro Krikštytojo savinimosi, šis istorinis ginčas R. Petrauskui sunkiai suprantamas. „Tuo metu, kai Volodymyras Krikštytojas krikštijasi, nėra Ukrainos, nėra Rosijos, ir dabar bandyti tai pasisavinti yra tas pats, kaip pasakyti, kad viskas, kas Jogailai krikštijantis priklausė LDK ir Lenkijai, dabar turėtų priklausyti mums. Gautume labai neblogą porciją žemių, nes tada LDK, kaip ir Lenkija, buvo didelė. Tačiau šio metodo niekas nebenaudoja – tik Kremlius“, – teigia jis.

„Samuelis Phillipsas Huntingtonas kažkada rašė knygą „The clash of civilizations“ (liet. „Civilizacijų susidūrimas“). Tai knyga apie civilizacijų susidūrimą, kuris yra neišvengiamas, nes civilizacijos skiriasi. Dabar galbūt net ir galėtume vadinti jį pranašu: S. P. Huntingtonas sakė, kad mūšis tarp Vakarų civilizacijos ir stačiatikių įvyks kažkur prie Ukrainos ar Baltijos šalių, nes mes irgi esame paribyje“, – primena rašytojas.

S. P. Huntingtonas buvo apibrėžęs klasikinius Vakarų civilizacijos bruožus: tokia civilizacija turi turėti antikinį paveldą; ji yra Vakarų, ne Rytų krikščionybė; ji turi kalbų daugybiškumą; joje dvasinė ir pasaulietinė valdžia yra pasidalijusi; joje veikia teisės viršenybė, socialinis pliuralizmas, politinis atstovimas, individualizmas – tiek asmeninės nuosavybės, tiek idėjų, meno atžvilgiu. Pasak R. Petrausko, Rusijoje nėra nė vieno iš šių požymių, bet ji vis tiek save vadina paskutiniu bastionu, kuris išgelbės, Kremliaus teigimu, supuvusius Vakarus.

„Vienintelis punktas, kuriuo jie sau priskiria išskirtinę teisę būti šito pasaulio mesijais, yra krikštas. Jiems jis yra labai svarbus ir dėl šito krikšto jie ir kovoja“, – tikina R. Petrauskas.

Įvaizdis: tokį Volodymyrą Krikštytoją įsivaizdavo pirmosios populiariosios ukrainiečių kalba Mykolos Arkaso parašytos „Ukrainos istorijos“ (1908 m.) iliustracijų autorius. / „Wikipedia“ nuotr.

Sudėtingiau, nei atrodo

Krikščionybė į pirmąją Rusią įnešė civilizaciją. Valdant Jaroslavui Išmintingajam Kyjivo Rusia suklesti, atsiranda raštas, politinė kultūra, pakanka ir karinės jėgos, kuri gali viską telkti vienose rankose. Su krikštu atsiranda ir architektūra – Naugarde, Polocke, Černihive, ir, žinoma, Kyjive pradeda kilti soborai.

„Kai karas prasidėjo, JAV ambasada patrolino Kremlių sakydama, kad kai visi šie gražūs kūriniai buvo statomi – pakeliui variagų kelio – Maskva neegzistavo. Ten buvo beržynai ir pelkės. Maskva atsirado tik XII a.“, – sako R. Petrauskas.

Tuo metu Kyjivo Rusia – didelė teritorija, bet ją sudaro daug skirtingų žemių, kurias valdo atskiri kunigaikščiai. Jaroslavas Išmintingasis savo žemes bando padalyti sūnums, nustatyti valdymo sistemą, tačiau tarp sūnų užverda kova ir prasideda Kyjivo Rusios susiskaldymas. „Tai yra problema, nes kiekvieną kartą, kai susilpnėji, kaimynai tai pastebi“, – pabrėžia R. Petrauskas. Šioje vietoje 1237 m. ir atsiranda Maskva, tačiau dar tik kaip eilinė tvirtovė.

„Maskva iškyla tada, kai ateina mongolai, ji paveldi mongoliškas taisykles pagal mongolišką teisę. Remiantis ja, viskas priklauso chanui ir jis yra vienvaldis, neginčijamas lyderis, valdovas, kuris, su Dievo malone, su savo pavaldiniais gali daryti ką tik nori. Ta tradicija, su labai retomis išimtimis ir išlygomis, Rusijoje tęsiasi iki pat šių dienų: mongolų chaną pakeitė caras, carą pakeitė generalinis sekretorius, o jį pakeitė prezidentas. Nesvarbu, kaip vadinasi valdovas Rusijoje, jis yra toks pats didelis ir svarbus kaip chanas“, – sako R. Petrauskas.

Negalima sakyti, kad Moskovijos Rusia ir Pietų Rusia neturi jokių sąlyčio taškų, – jos buvo kaimynės, jas siejo stačiatikybė, jos turėjo geografinių sąlyčio taškų, jų žmonės keliaudavo vieni pas kitus, perimdavo papročius. Tačiau tai nereiškia, kad galima sakyti, jog Maskva ir Ukraina yra tas pats, kad ta Rusia, kurios centru tapo Maskva, yra visiškai broliška ar pusbroliška tai Rusiai, su centru Kyjive. „Tai yra du skirtingi dalykai, kurie tampa istorinių manipuliacijų objektu, kai tą istoriją reikia iš naujo skaityti, pritaikyti dabartinėms reikmėms. Kremlius labai ja manipuliuoja, labai ją perrašinėja, ir istorija yra paviršutinis politinis argumentas, dėl kurio jis kariauja“, – įsitikinęs R. Petrauskas.

„Prieš karą Putinas parašė savo traktatą apie dvi tautas, kurios neva iš tikrųjų yra viena tauta, kad ukrainiečių niekada nebuvo, jie esą yra kažkokia atšakėlė. Tačiau tai yra ir netiesa arba tik iš dalies tiesa“, – akcentuoja jis. Didžiausia ukrainiečių problema R. Petrauskas vadina tai, kad jie neturėjo valstybės.

Valstybė atsiranda XVII a., kai įvyko sukilimas prieš Abiejų Tautų Respubliką (ATR), prieš lenkų ponų priespaudą. Vėliau ukrainiečiai įkuria kazokų Hetmnatą, jį pripažįsta Maskvos valstybė. Tada įvyksta politinis lūžis, nes Rusia, kuri visada buvo LDK teritorijoje, paskui – ATR teritorijoje, skyla pusiau ir viena jos pusė atitenka Maskvos politinei įtakai. „Tada Rusija ir pradeda laikyti ukrainiečius savo mažaisiais broliais, kuriems galima vadovauti“, – sako R. Petrauskas.

– Šeštadieniais 16 val.per LRT Plius ieškosite žmonių, kurie galbūt taip pat jaučia dėkingumą knygoms, kaip ir jūs?

– Ne kartą esu sakęs, kad savo perskaitytoms knygoms esu dėkingas realiai už viską, ką dariau ar dabar darau gyvenime. Manau, kad kiekviena perskaityta knyga žmogui prideda kažkokį sluoksnį, kuris jį pakeičia, praturtina, suteikia jo asmenybei spalvų. Juk, sutikite, nėra objektyvios realybės – tik mūsų interpretacija. Todėl kuo daugiau mes skaitysime knygų, tuo daugiau ir įvairesnių turėsime patirčių. Tik pagalvokite: dažnai į vieną knygą sutelpa viso žmogaus ilgo gyvenimo išmintis. Ir tą išmintį mes galime gauti – perskaityti – per savaitę! Todėl ir sakau, kad knygos yra toks lobynas, kurio atsisakyti gali tik labai kvaili žmonės.

– Epitetas „knygų žiurkė“ dažnai turi neigiamą reikšmę: taip vadina moksliukus… O čia op – turime labai netikėtą laidos pavadinimą ir dar pačia teigiamiausia prasme!

– Tikriausiai priklauso nuo konteksto. Kažkam tai neigiamą konotaciją turintis žodis. Jis reiškia keistą žmogų, kuris, užuot užsiėmęs šiuolaikiško žmogaus pramogomis, t. y. žiūrėjęs „Netflix“, ėjęs į barą gerti vyno, skrolinęs telefone, sėdi ir skaito knygas. Tačiau aš manau, kad nemenkam skaičiui žmonių skaityti knygas neatrodo keistas užsiėmimas. Ir man tikrai kur kas įdomiau bendrauti su tais žmonėmis, kurie mano, kad žodžių kombinacija „knygų žiurkė“ yra visai faina. Net ir šią laidą jiems fainiau rodyti.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Kad jau prakalbote apie laidą, sakykite, kaip ji atsirado, – gal ir pats būsite nagus prie to prikišęs?

– Oi, ne. Mane pakvietė. Tiesą sakant, esu žmogus, kuris su televizija jau buvo atsisveikinęs 2011 m. Tiesiog susidėliojau mintyse, kad man geriau gyventi bus be jos. Tačiau paskui atsirado „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Ši laida man labai tiko, nes tuo metu visa mano kūrybinė energija buvo sutelkta į panašius dalykus.

Kai man paskambino Edmundas Jakilaitis ir pasiūlė tapti vieno televizijos projekto vedėju, viduje išsyk pasišiaušiau ir jau norėjau atsisakyti. Tik išgirdęs, kad projektas bus apie knygas ir žmones, kurie jas skaito, suklusau... Viliojo galimybė su tais žmonėmis pabendrauti. Nes tų, kurie skaito knygas, pasaulis yra tiesiog didesnis nei tų, kurie jų neskaito. Pasigendu tokių žmonių paprastose kasdienėse situacijose. Man labai trūksta intelektualesnių diskusijų tiesiog natūraliai bendraujant. Todėl labai džiaugiuosi priėmęs šį pasiūlymą, nes matau, kad daugiau gaunu iš šios laidos, nei pats jai duodu. Tiesa, kai gauni, tuomet jautiesi dėkingas ir stengiesi dirbti iš visos širdies.

– Kokie „Knygų žiurkių“ herojai mūsų laukia ateityje?

– Nesame prifilmavę labai daug laidų, bet galiu išduoti, kad laukia susitikimas su politologu Linu Kojala, dailininku Algiu Kriščiūnu, dailėtyrininke, tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene, Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto Romoje. Bus vardų, kurie galbūt nėra tokie populiarūs ir žinomi plačiajai visuomenei, bet aš visuomet ieškau tokių, kurie kažkaip nepelnytai likę žiniasklaidos paraštėse. Ne tų etatinių kalbėtojų, mokančių kalbėti trumpai ir aiškiai, kaip aš sakau, antraštėmis.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Rasti apsiskaičiusį pašnekovą yra viena, bet įsiprašyti pas jį į svečius, sutikite, visai kas kita. Ar lengvai žmonės jus įsileidžia į savo poilsio su knyga kampelius, namų bibliotekas?

– Ne visada reikia veržtis pas žmones į namus. Tarkime, dar vienas mūsų laidos herojus – rašytojas, eruditas Aidas Puchlevičius – skaito knygas elektroninėje skaityklėje. Pas Rasą Tapinienę irgi nėjome į namus, nes žurnalistė daug knygų klausosi audioformatu. Galbūt televizijos žiūrovams smagiau žiūrėti, kai žmogus filmavimo komandą įsileidžia į namus. Tuomet tarsi atsiranda priartėjimas prie laidos herojaus – kokia jo aplinka, kuo jis gyvena. Tačiau visi žmonės yra skirtingi. Jei, tarkim, mane pakviestų būti laidos „Knygų žiurkės“ herojumi – kažin ar įsileisčiau į namus.

Manau, kad kiekviena perskaityta knyga žmogui prideda kažkokį sluoksnį, kuris jį pakeičia, praturtina, suteikia jo asmenybei spalvų.

– Užbėgote mano klausimui už akių. Įsivaizduokite, kad aš ateinu pas jus į svečius, norėdama sužinoti, ką knygos kalba apie Robertą Petrauską...

– Jei būtų bent menkiausia galimybė išvengti ekrano, aš ja pasinaudočiau. Man atrodo, kad mano gyvenimas labai paprastas – kam bus įdomu į jį žiūrėti?

– Vis dėlto aš atkakli… Sakykime, jūsų kontrakte su laidos „Knygų žiurkės“ kūrėjais yra punktas, kad privalote patenkinti žiniasklaidos smalsumą.

– Visų pirma aš stengiuosi nepasirašinėti jokių sutarčių, pagal kurias paskui turėčiau kažkam parsiduoti. Juk mes visi ir taip gyvename pasaulyje, kuriame esam priversti – norime to ar nenorime – būti vartotojiškos visuomenės dalimi. Tai reiškia: jei tu perki, vadinasi, esi, jei ne – tavęs paprasčiausiai nėra. Šiais laikais yra atsiradusių visokių nuomonės formuotojų kanalų, kurių savininkai dažnu atveju parduoda save. Todėl aš, būdamas tos pačios sistemos dalimi ir turėdamas pardavinėti save, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą, stengiuosi elgtis labai atsargiai ir neperžengti tos ribos, vedančios į mano vidinį pasaulį. Užtenka, kad žmonės mato mano išorinį pasaulį – mano kūrybą, mano vedamas laidas, bet aš niekada nerodysiu jiems nieko daugiau, nekelsiu savo vaikų nuotraukų į feisbuką ir pan. Tai tiesiog asmeninio apsisprendimo klausimas.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Supratau. Tuomet nesiveršiu pas jus į svečius, bet apie knygas vis tiek paklausinėsiu. Ar turite namuose biblioteką ir jei taip – ar joje knygos taip pat gražiai surūšiuotos, kaip pas pirmąjį laidos herojų – „Humoro klubo“ komiką Paulių Ambrazevičių?

– Pas mane iš tiesų yra kūrybinė netvarka, nors knygoms skirta nemaža lentyna per visą sieną. Kadangi jos neužteko, primontavau dar papildomą. Nemažą dalį mano bibliotekoje užima ne grožinė literatūra, bet knygos, susijusios su Antruoju pasauliniu karu, kuriuo aš gyvenau bene dešimtį metų. (R. Petrauskas yra parašęs didelio populiarumo sulaukusią trilogiją apie Antrąjį pasaulinį karą – aut. past.). Priklausau žmonėms, kurie skaito tiek popierines, tiek ir elektronines knygas. Pastarosios gerai kelionėse, iš jų patogu persikelti patikusias mintis į savo dienoraštį. Tačiau! Apsilankęs pastarojoje knygų mugėje įsigijau kelias popierines knygas ir paskui jos taip… pramušė! Supratau, koks geras jausmas prie lovos turėti bent vieną kitą popierinę knygą, kurią prieš miegą gali atsiversti ir paskaitinėti. Išsiugdžiau visai neblogą įprotį, kad vakarais, užuot paskrolinęs, paskaitau. Arba iš ryto, vos pramerkęs akis, kokiam pusvalandžiui pasiimu knygą. Tuomet einu praustis, pusryčiauti ir t. t.

Tiesa, dar viena priežastis, kodėl popierinių knygų pas mane vis daugėja – tvarkiau kaime seną sodybą ir atradau spintą knygoms. Štai jums ir atsakymas: atsirado daugiau vietos! Tai ir perku. Negana to, kalbinti laidos herojai sparčiai didina mano skaitytinų knygų sąrašą, nes „Knygų žiurkės“ – dar ir rekomendacinio pobūdžio laida. Pašnekovai parekomenduoja tokių knygų, kurių pats niekada nesugalvotum skaityti. Tuomet lieka vienintelė problema – laikas.

– Jei yra gera knyga, bestseleris, dažniausiai rasime ir pagal ją sukurtą filmą. Kuris iš šių dviejų kūrybos produktų jus labiau intriguoja?

– Akivaizdu, kad knyga yra daug kartų pranašesnė už filmą. Mano supratimu, net nevertėtų jų lyginti. Tačiau mes gyvename malonumų pasaulyje ir jų stengiamės gauti neįdėdami nė mažiausių pastangų, tad dažnai viskas gyvenime būna atvirkščiai. Bijau, kad tie malonumai galiausiai mus pražudys, nes jie išjungia visus kūrybinius impulsus, mąstymą. Kuo man skiriasi filmo ar TV serialo žiūrėjimas nuo knygos skaitymo? Nes, pirmu atveju, viskas už tave jau sugalvota, sugromuluota. Kaip atrodys veikėjai, vieta, kurioje jie susitiks, ar pan. Tau nieko daryti nereikia. Tik kabėk tarsi savotiškame hamake ir mėgaukis vaizdu.

Kalbinti laidos herojai sparčiai didina mano skaitytinų knygų sąrašą, nes „Knygų žiurkės“ – dar ir rekomendacinio pobūdžio laida.

Jei skaitai knygą, tavo smegenys turi dirbti. Galva ne atsipalaiduoja, o kartais, priešingai, ypač skaitant kokią filosofinę literatūrą, ima kaisti. Vis dėlto tikrieji skaitytojai, tikros knygų žiurkės, galėtų pasakyti, kad pats didžiausias apdovanojimas, kurį gauni skaitydamas, yra sunkesnės, nevienadienės knygos. Kažkokiu metu už tavo pastangas įveikti jas iki paskutinio puslapio vis tiek bus atlyginta.

Maža to, kai skaitai knygą, kino filmą pagal ją statai pats – kuri savo scenografiją, įsivaizduoji veikėjus. Tavęs neriboja niekas. Albertas Einsteinas tiksliai yra pastebėjęs, kad kiekvieno iš mūsų pasaulis tokio dydžio, kokia yra mūsų vaizduotė. Taigi, žmogaus protas – ribotas, o vaizduotė – ne. Tik, aišku, dažnai mes ją patys apsiribojame. Vaikai turi didesnę vaizduotę, o suaugusieji ilgainiui pripažįsta ir vertina tik tai, ką galima paliesti, paversti kažkokia materija. Tačiau iš tiesų žmonės yra kur kas daugiau nei materialios būtybės ir būtent skaitymas suteikia jiems galimybių praplėsti tas materialaus pasaulio ribas. Aišku, žmogaus smegenims yra kur kas lengviau priimti tai, kas už jį padaryta (kalbu apie kiną). Vis dėlto manau, kad galiausiai laimingesni lieka tie, kurie į tą malonumą įdeda bent šiek tiek pastangų.

– Iš tiesų dažnai girdime žmones sakant, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą...

– Visiškai sutinku. Knyga ir yra tas procesas, kuris veda link rezultato.

– Kai skaitote knygą, ar mėgstate pasibraukti patikusias mintis pieštuku, o gal išsirašote citatas į atskirą sąsiuvinį?

– Turiu savotišką maniją išsirašyti patikusias mintis ir jas kaupti. Daug ko, aišku, nepanaudoju, bet vis tiek kaupiu. Jei atvirai, aš net turiu tokią programėlę, kuri leidžia susikelti citatas tiek iš elektroninės knygų skaityklės, tiek ir iš popierinės knygos. Tiesiog nusifotografuoji patikusį gabaliuką, o programėlė paverčia jį tekstu. Taip aš galiu turėti didžiulę savo „Vikipediją“, kurioje, kai reikia, ieškau patikusių citatų pagal autorių, knygos pavadinimą ar dominančią temą. Rašydamas dažnai ja naudojuosi. Tuomet atrodau ne tik kaip žmogus, kuris daug skaito, bet ir kaip žmogus, kuris daug visko atsimena.

Iki universiteto skaičiau nemažai grožinės literatūros, bet vėliau, kai ėmiau studijuoti istoriją, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tapo gaila laiko grožinėms knygoms, nes juk norėjosi tiek daug sužinoti: ir apie Romos imperiją, ir apie Čingischaną, ir apie skirtingas žmonijos epochas, žodžiu, apie visus tikrus dalykus. Todėl netikriems, kūrėjų išgalvotiems, ėmiau skirti mažiau dėmesio.

– LRT televizija rodė laidą „Mano daina“, kur garsūs žmonės įvardydavo dainą, susijusią su kažkokiais svarbiais jų gyvenimo įvykiais. Gal jūs turėtumėte tokią knygą?

– Manau, kad kiekvienam savo gyvenimo laikotarpiui galėčiau rasti po knygą. Čia tas pats kaip ir su muzika. Mes niekada neišsižadame senų dainų. Kodėl? Nes mums jos primena kažką brangaus. Taip pat ir knygos. Kai mąstau apie savo paauglystę, visada prisimenu Ericho Marios Remarko „Juodąjį obeliską“, o pastarąjį laikotarpį turbūt geriausiai atlieptų Eckharto Tolle knyga „Šios akimirkos jėga“.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Jau būčiau smalsavusi, ar jūsų bibliotekoje yra ezoterinės literatūros?

– Yra, yra. Ir ji man atvėrė kelius į kitas panašias knygas, netgi praktikas. E. Tolle yra šiuolaikinis nušvitėlis, kuris sako, kad daugiau nieko nėra, tik šios akimirkos galia. Nėra nei praeities, nei ateities – tik dabar. Mane jis parvedė iš to materialistinio pasaulio atgal į dvasinį, o mums visiems to dvasinio lygmens labai trūksta… Iš tiesų žmonės jaučia patyliukais, kad pasaulis nėra vien tas bėgimas – vaikymasis sėkmės, pripažinimo, karjeros – kuris mus įkalina kaip kokius žiurkėnus besisukančiame rate ir iš kurio mes negalime išsilaisvinti. Teoriškai galime, bet juk nepasitrauksi į kalnus ir negyvensi vienas kažkur oloje. Turi ieškoti kompromisų. Didesnė dalis žmonių negalvoja – atsikelia ir daro. Aš noriu jausti didesnį pasaulio pulsavimą. Ir man baisu, nes matau, kaip sparčiai mūsų civilizacija ritasi prie bedugnės krašto...

– Neįprasta tokius žodžius girdėti iš žaidėjo faktais, keturių istorinių knygų autoriaus...

– Tiesa. Iki tol aš rašiau knygas, kuriose rėmiausi tikrais įvykiais, faktais. Tačiau mano paskutinė knyga nuo pirmosios labai skiriasi. Pirmojoje manęs nėra – ten faktas veja faktą, nuomonė nuomonę. Paskutinėje knygoje aš jau leidžiu sau būti. Galbūt dar viena mano knyga bus romanas, nes romanistams kur kas lengviau: jie visiškai laisvi nuo faktų, nuo politinio korektiškumo ir panašių dalykų. Pastebėjau, kad niekam neįdomūs tie faktų rinkiniai, kurie apie žmogų nieko nepasako. Istorikas, norėdamas parašyti apie tam tikrą epochą, žmogų, įvykį ar vietą, privalo turėti labai gilią nuojautą. Tada skaityti bus įdomu.

Šiuo metu skaitau vieno autoriaus knygą, kuris teigia, kad mitai yra tikresnis dalykas nei istorija. Iš pradžių tau kyla šiuolaikiško protingo žmogaus pasipriešinimas, bet, sakykite, ką mes žinotume apie Vilniaus istoriją, jei neturėtume legendos apie Geležinį vilką?

– Per kiek laiko esate greičiausiai perskaitęs knygą?

– Oi, buvo laikas, kai ryte rydavau knygas. Kelios dienos – ir nėra. Tačiau kai ėmiau studijuoti universitete, siekti karjeros, santykių – knygos pasislinko į šoną. Baigęs studijas vėl atradau knygas. Tačiau tikrai nebegalėčiau dalyvauti klubų veikloje, kur žmonės sutaria perskaityti per savaitę po knygą, o paskui ją aptaria. Nes dabar aš skaitau lėtai. Kuo geresnė knyga – tuo lėčiau. Negana to, skaitau išsyk ne vieną knygą. Paprastai prie lovos turiu pasidėjęs vieną grožinę, antrą – labai rimtą, priverčiančią dirbti protą maksimaliu režimu, ir trečią – be galo pagavią ir fainą. Juk, skaitydamas tris iš karto, negaliu jų įveikti per vieną savaitę.

– Jeigu galėtumėte paimti interviu iš bet kokio ir bet kuriame amžiuje gyvenusio rašytojo, išgerti su juo kavos, pasikalbėti, kas tai būtų?

– Turbūt norėčiau išgerti kavos ir pasikalbėti su vokiečių filosofu Friedrichu Nietzsche. Jis irgi turėjo konfliktą su šiuolaikiniu pasauliu ir jau seniai kalbėjo apie tai, apie ką aš tik dabar imu galvoti.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jau 14-ąjį kartą buvo pristatyti ir įvertinti didžiausią vertę žmogui, kraštui, valstybei duodantys ES fondų lėšomis finansuojami projektai. Geriausių ES investicijų projektų apdovanojimus „Europos burės“ organizavo LR Finansų ministerija.

Šiųmetis renginio šūkis – „Kelias į laisvę“, apie ją bei kartu su ja atėjusius iššūkius užsiminė ir įžanginę kalbą skyrusi finansų viceministrė Vaida Česnulevičiūtė.

„Kai prieš daugiau nei 30 metų pradėjome nepriklausomos valstybės kelią, turėjome labai mažai galimybių investuoti į žmogų, sveikatą, verslą, aplinką, buvome nekonkurencingi, neturėjome reikiamos infrastruktūros. Ir čia mums svariai padėjo Europos Sąjunga. Dabar Lietuva yra stipresnė, savarankiška, atvira, pasaulietiška ir demokratiška valstybė, kurios klestėjimo pagrindas esame mes – piliečiai“, – sakė viceministrė.

Anot viceministrės, šiandienos iššūkių kontekste džiugina matyti šių metų konkurso nominantus: jie „tarsi laivo burės rodo kryptį, kur investuotos lėšos kuria didžiausią pridėtinę vertę Lietuvai ir jos žmonėms“.

Po V. Česnulevičiūtės kalbos renginio dalyviai buvo kviečiami dalyvauti kontaktų mugėje ir išgirsti geriausių projektų pristatymus, kurių tema – energetinė laisvė, taip pat pranešimą skaitė žurnalistas, istorikas Robertas Petrauskas.

Vakarinės apdovanojimų dalies metu statulėlės buvo įteiktos geriausiems ES investicijų Lietuvoje projektų vykdytojams 7-iose konkurso kategorijose: Už inovatyviausius sprendimus, Už darnios aplinkos kūrimą, Už investicijas į ateities mokyklą, Už efektyvumą medicinoje, Už investicijas į žmogų, Už bendruomeniškumo kūrimą, Už įdomiausius smulkiojo verslo projektus. Tarp skirtingų nominacijų nugalėtojų paskelbimo skambėjo ryškiausios roko operos „1972“ scenos.

Paraiškas įvertino ir nugalėtojus skirtingose kategorijose išrinko iš skirtingų sričių ekspertų ir žinomų visuomenės, žiniasklaidos bei akademinio pasaulio atstovų sudaryta vertinimo komisija: LR Finansų ministerijos Investicijų departamento Valdymo ir kontrolės sistemų priežiūros skyriaus patarėja Akvilė Žirgulevičiūtė-Juodienė, įmonės „Solarbank“ direktorius Darius Vėbra, Telšių vyr. architektas prof. Algirdas Žebrauskas, žurnalistė, „15min“ verslo rubrikos redaktorė Jurgita Šimelevičienė, istorikas, VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius Dr. Mindaugas Nefas, verslininkas Tomas Balžekas, žurnalistas, TV laidų vedėjas, istorinių knygų autorius Robertas Petrauskas ir VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos Vyriausiosios gydytojos pavaduotoja Daiva Kubaitienė.

„Europos burės 2022“  laimėtojų sąrašas:

Už inovatyviausius sprendimus. Šiuo apdovanojimu atkreipiamas dėmesys į įmones, kurios savo veikloje diegia naujas technologijas, investuoja į procesus ir naujų produktų bei paslaugų kūrimą.

„Delta Biosciences“ įgyvendintas projektas, kurio metu sukurta naujos kartos integruota biotechnologinė tyrimų platforma žymiai spartesniam vaistų kūrimui. Tai – itin inovatyvus ir tarpdisciplininis farmacinio MTEPI procesas, leidžiantis šimtą kartų sparčiau patikrinti milijonus cheminių vaistų-kandidatų, efektyviau optimizuoti didžiausią potencialą turinčias medicinines molekules bei anksčiau atvesti geriausius kandidatus į ikiklinikinius tyrimus.

Už darnios aplinkos kūrimą. Kategorijoje vertinami gyvenimo kokybę gerinantys ir aplinką bei energiją tausojantys sprendimai. Nominacija skirta projektams, kuriuose ES investicijos kreipiamos į viešosios aplinkos gražinimą, infrastruktūros atnaujinimą, taip pat už atsinaujinančios energetikos sprendimus bei pritaikymą šiuolaikinių žmonių poreikiams.

UAB „Elektrinio transporto sistemos“ įgyvendinamo projekto „Elektrinio miesto transporto kūrimo laboratorijos įrengimas, modulinio elektrinio miesto autobuso prototipo sukūrimas ir bandomosios partijos gamyba“ tikslas – sukurti modulinio elektrinio miesto autobuso prototipą ir pagaminti modulinio elektrinio miesto autobuso bandomosios partijos gaminį. Projektas skirtas sukurti ir komercializuoti lietuvišką elektrinį, lengviausią rinkoje pagal svorį autobusą DANCER.

Už investicijas į ateities mokyklą. Vertinami projektai, kurių metu buvo kuriamos naujos ugdymo proceso priemonės, diegiamos šiuolaikinės nuotolinio mokymo sistemos, į mokomuosius dalykus integruojamos STEAM veiklos, kūrybiškumą mokykloje skatinantys sprendimai.

Projektas „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ padėjo 690 Lietuvos mokyklų aprūpinti gamtos mokslų, technologijų dalyko priemonėmis (STEAM), skirtomis 1–8 kl. mokinių ugdymui. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras kartu su partneriais įkūrė 7 regioninius STEAM centrus, buvo įrengtos modernios laboratorijos, organizuoti laboratorijose dirbančių metodininkų mokymai.

Už efektyvumą medicinoje. Į apdovanojimą pretendavo projektai, kurie gebėdami greitai keistis krizės metu, pasiūlė tobulesnius technologinius sprendimus medicinai, kompleksines sveikatos priežiūros paslaugas šeimoms bei visuomenei.

VU Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos institute vykdomas projektas, skirtas įvairių žmogaus genetinių ligų gydymui, pasitelkiant genų terapiją. Projektas pristatė dvigrandžių DNR trūkių nustatymo metodą, skirtą geriausio (efektyviausio, tiksliausio ir saugiausio) CRISPR-Cas9 nukleazės varianto parinkimui.

Už bendruomeniškumo kūrimą. Nominacija skirta projektams, kurie sėkmingai didino gyventojų tarpusavio komunikaciją, įtraukė bendruomenės narius į bendrų tikslų siekimą ir aktyvų socialinį gyvenimą.

VšĮ „Namai visiems“ įgyvendinamas projektas „Senyvo amžiaus asmenų socialinės atskirties mažinimas organizuojant užimtumą dienos centre“. Projektu siekiama pagerinti senjorų sveikatą, gerovę, sujungiant juos su projekto metu teikiamomis paslaugomis ir užsiėmimais, bei kurti ryšį su kitais žmonėmis. Tokiu būdu projektas sprendžia kompleksines fizinės sveikatos, psichologines ir socialines problemas.

Už įdomiausius smulkiojo verslo projektus. Šiai nominacijai ieškoma netradicinių smulkiojo verslo projektų, kurie kuria rinkoje dar nematytus produktus, prekės ženklus ar paslaugas. Kitaip nei likusias nominacijas, šią vertino ir „15min“ skaitytojai – jų skirti balsai buvo lygiaverčiai komisijos vertinimams.

„MB Dok Inovacija“ vykdomas projektas, kurio metu sukurtas išmanusis įrenginys padeda spręsti vairuotojų ir transporto priemonių apsaugos nuo susidūrimo su laukiniais gyvūnais problemą. Inovatyvus Lietuvos mokslininkų sukurtas MTEP rezultatas – savarankiškas išmaniųjų technologijų įrenginys, montuojamas ant esamų kelio stulpelių, kuris skirtas vairuotojų ir gyvūnų apsaugai nuo laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Priemonė padeda efektyviai mažinti autotransporto ir laukinių gyvūnų susidūrimus tiek magistraliniuose, tiek regioniniuose ar krašto keliuose. Išmanioji sistema gali identifikuoti įvairaus dydžio gyvūnus, registruodama prietaiso suveikimo atvejus, kaupdama ir perduodama duomenis apie registruotus objektus, registravimo laiką, dažnumą. Duomenys perduodami Lietuvos Kelių direkcijai įvertinant kelių ruožų saugumą ir aplinkosaugos institucijoms, siekiant įvertinti žvėrių judėjimą, kertant kelius.

Už investicijas į žmogų. Nominuojami projektai, kurie ES investicijas tikslingai ir efektyviai panaudojo socialinėms iniciatyvoms kurti. Viskam, kas didina žmogaus galimybių įvairovę ir gerina jo gyvenimo kokybę.

„Mindletic“ – pandemijos metu užgimęs emocinis sporto klubas, siūlantis darbuotojams vietą, kurioje jie gali identifikuoti savo emocinę būklę ir pamankštinti savo protą. Darbuotojai savo emocijas gali identifikuoti ir atsižvelgdami į tai, kas atitinka jų energijos lygį, ir tai, kas jiems kelia malonumą. Remdamasi surinktais anoniminiais duomenimis, „Mindletic“ komanda bando prognozuoti emocinį balansą ir apsaugoti jį nuo pablogėjimo ateityje

Šeštadienį nuo 14 val. Danės skvere prie naujojo fontano pagal žinomos laidos formatą R. Petrauskas keturias atrinktas šeimų komandas pakvies į finalinį viktorinos „Klaipėda 770, arba ką aš žinau apie Klaipėdą“ turą.

Per tris viktorinos raundus dalyviai turės atsakyti į 60 klausimų, Visi jie bus susiję su Klaipėda, o renginys turėtų trukti 77 minutes, mat viskas dedikuota Klaipėdos 770-mečiui.

Pasak R. Petrausko, klausimai tikrai bus nesunkūs, labiau reikės greitos reakcijos nei didelio žinių bagažo. Ir dar reikės šeimyniško komandiškumo.

„Nebus taip, kad vienas – už visus. Žaidimo taisyklės numato, kad į klausimus turės atsakinėti vis kitas komandos narys. Tad nugalės išmintingiausia šeima, o ne kuris nors vienas jos atstovas“, – paaiškino laidos vedėjas.

Jau žinomos ir keturios komandos – finalininkės. Vienai iš jų atstovaus garsus klaipėdietis, kikbokso profesionalas Sergejus Maslobojevas. Kitą ko-mandą delegavo karinių pajėgų atstovai – uniformuotų kariūnų garbę gins 30 metų – nuo pat pajėgų įkūrimo – kartu ištarnavusių klaipėdiečių šeima su savo atžalomis. Trečiosios komandos atstovų bus net aštuoni – Julija ir Romanas Gaiduk, bene didžiausia ir garsiausia daugiavaikė Klaipėdos šeima, bus rimtas varžovas visiems, nes mama – mokslų daktarė! Na o ketvirtoji viktorinos komanda dar laikoma paslaptyje – vienintelis žinomas faktas, kad jie – ne klaipėdiečiai.

Žaidimas vyks kaip tikroje televizijoje. Dalyviai teisingą atsakymą turės pažymėti planšetėje, rezultatai bus matomi aikštės TV ekrane, o žiūrovai galės azartiškai palaikyti pasirinktus favoritus.

„Mums garbė ir malonumas prisidėti prie šeimyniško sambūrio, nes visa mūsų veikla nukreipta, kad sukurtume švaresnį, gražesnį pasaulį vaikams, ateinančioms klaipėdiečių kartoms“, – sakė Ramunė Šličienė, KRATC direktoriaus pavaduotoja.

Atliekų tvarkymo sistemos kūrėjai įsteigė prizus ne tik viktorinos dalyviams, bet ir žiūrovams, tad šeštadienį visi laukiami Jūros šventės „Banguojančiame uoste“ – Danės skvere prie naujojo fontano.

"Poltava" – rašytojo ketvirtoji knyga, kuri atsirado, kaip pats autorius teigia, iš noro praeityje paieškoti to, kas dar nežinoma.

"Mano tikslas – parašyti knygą, kuri būtų skaitoma kaip detektyvas, ir ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad įdomu", – kalbėjo R.Petrauskas.

"Poltavą" R.Petrauskas rašė dvejus metus. Ji skaitytojus nukels į XVIII a. pradžią, joje aprašomas ne tik svarbiausias Šiaurės karo mūšis, bet ir Ukrainos istorija, ypač aktuali šiuo laikotarpiu, kai ši nepriklausoma šalis kaunasi dėl savo laisvės ir nepriklausomybės.

Knygos pristatymo metu R.Petrauskas pasakojo apie Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos istoriją nuo vikingų laikų.

Žinant istoriją, galime įžvelgti sąsajų ir atrasti priežasčių, kodėl situacija šiandien yra tokia, kokią turime.

"Žinant istoriją, galime įžvelgti sąsajų ir atrasti priežasčių, kodėl situacija šiandien yra tokia, kokią turime", – mintimis dalijosi knygos autorius.

R.Petrauską, kaip jis pats pasakojo, nuo studijų laikų žavėjo britiškos publicistinės knygos.

2000 m. jis baigė istorijos bakalauro studijas Klaipėdos universitete, specializacija – XX amžiaus istorija.

Prieš 11 metų jis išleido pirmąją savo knygą "Trečiojo reicho triumfas" apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje.

Dar po dvejų metų R.Petrauskas išleido antrąją istorinę knygą "Lemtingi sprendimai. Antrasis pasaulinis karas Europoje".

Knyga buvo teigiamai įvertinta kritikų, o publicistas Rimvydas Valatka gyrė puikų pasakojimo stilių, knygos dinamiškumą.

R.Petrauskas yra žinomas ne tik kaip istorikas ir rašytojas, bet ir kaip sporto komentatorius. Krepšinio rungtynes jis komentuoja nuo 1999 m., o sporto žinias rengia nuo 2005-ųjų.

Negalėjo atsisakyti

Antrosios Velykų dienos vakarą 21 val. LRT televizija transliuos paramos koncertą "Už pergalę gyventi", kuris suorganizuotas krepšininko Rimanto Kaukėno paramos fondo iniciatyva. Koncerto transliacijos metu visi žiūrovai bus kviečiami prisidėti ir aukoti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

"Geriau apie savo fondą galėtų papasakoti pats Rimantas, bet aš jį pažįstu kaip kovotoją aikštelėje, kaip kovotoją visomis gyvenimo prasmėmis. Jis pabaigęs krepšininko karjerą pradėjo kovoti už teisę gyventi, ir aš manau, kad šitas pasirinkimas yra tiesiog fantastiškas. Turėdamas daug energijos, ryšių sportininkų pasaulyje, su žmonėmis, iš kurių kai kurie vaikams yra idealai, jis šį projektą užaugino į didžiulį judėjimą", – R.Kaukėno darbais žavisi R.Petrauskas.

"Tai buvo pirmas kartas, kai prie šito projekto galėjau pridėti dalelę nuo savęs. Kai paskambino ir pasiūlė vesti renginį, pagalvojau, kad tai yra tas pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti. Tai yra tiesiog dovana daryti gerus darbus", – tęsia jis.

R.Kaukėno paramos fondas renka lėšas ir suteikia daugiau galimybių vaikams, kurie serga onkologinėmis ligomis ir susiduria su įvairiais gyvenimo iššūkiais. "Vaikystė yra laikas mėgautis, pažinti ir keliauti keliu, kuriame nėra jokių barjerų. Bet kartais atsitinka taip, kad netikėtų barjerų ima ir atsiranda", – pasakoja R.Petrauskas.

"Vaikai keliauja keliu, kuriame keičiasi ne tik jų, bet ir visų aplinkinių gyvenimas: mamos, tėčio, brolio, močiutės ir visų kitų artimų žmonių. O Rimanto Kaukėno paramos fondas šitame kelyje padeda ne tik vaikams, bet ir visiems aplink juos. Vaikai šitoje kovoje daugybės dalykų išmoko ir visus, kurie žiūri, kaip jie eina šiuo keliu. Aplinkinių gyvenimas pasidaro prasmingesnis", – tiki paramos renginio vedėjas.

Į sceną – atviromis širdimis

R.Petrauskas žada, kad koncertas bus išskirtinai gražus ir prasmingas. "Smagu matyti garsius žmones, į sceną lipančius atvira širdimi, noru dalytis ir noru pakviesti kitus tai daryti", – pasakoja jis.

Žmonės supranta, kad duoti yra daug galingesnis dalykas, nei gauti. Davus, aplanko labai geras jausmas.

"Žmonės, kurie koncerto transliacijos metu aukos pinigėlius vaikams, jaus tą atmosferą", – neabejoja R.Petrauskas.

Antrąją Velykų dieną bus proga pamatyti neatlygintinai koncertuojančius geriausius šalies dainininkus Gytį Paškevičių, Marijoną Mikutavičių, Vidą Bareikį, Donatą Montvydą, "Daddy Was a Milkman", Lilą ir Innomine, Saulių Prūsaitį su Igle, "8 Kambarį", "G&G Sindikatą", Merūną Vitulskį ir Mantą Jankavičių. Šūkiais ir skanduotėmis į sceną svečius kvies Andrius Žiurauskas.

Renginys padalytas tarsi į dvi dalis: kokybišką koncertą, su ryškiausiomis Lietuvos žvaigždėmis, ir intarpus, kurių metu rodomos istorijos apie vaikus. "Noriu pasakyti, kad šiose istorijose yra daug šviesos, vilties, pavyzdinės kovos, pamokų, kiek daug gali suteikti meilė ir ryžtas. Reportažai bus būtent apie tai", – sako R.Petrauskas.

"Koncerte LRT žiūrovai išvys tokių svečių kaip Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Dainius Adomaitis, šalies ledo ritulininkai, Svaras, Stano, kuris puikiai žino, ką reiškia žiūrėti į akis šitam iššūkiui. Viskas bus apie gyvenimą ir akimirkos intensyvumą", – žada garsusis krepšinio komentatorius.

Dalytis – gera

R.Petrauskas neabejoja, kad Lietuvos žmonės yra labai atjaučiantys. "Po nepriklausomybės atgavimo mums labai norėjosi daug ko turėti, nes labai daug ko iki tol neturėjome. Bet taip buvo anksčiau, dabar žmonės gyvena geriau ir jau grįžta prie pamatinių vertybių, klausia savęs, koks yra gyvenimo tikslas. Akivaizdu, kad tikslas nėra turėti daugiau, nes tai nebūtinai suteikia laimę – gal net atvirkščiai. Žmonės supranta, kad duoti yra daug galingesnis dalykas nei gauti. Davus aplanko labai geras jausmas", – tiki jis.

"Daugybė akcijų, kurios Lietuvoje sulaukia didelio palaikymo, rodo mūsų brandą. Yra žmonių, kurie turi daugiau ir gali pasidalyti su tais, kurie turi mažiau. Aš manau, jog R.Kaukėnas daro viską, kad žmonės žinotų, jog gali prisidėti bent maža dalele aukojant, nesvarbu, ar jie nusiperka marškinėlius už 25 eurus, ar išsiunčia SMS žinutę už 2 eurus. Žmonės gerai jaučiasi ir tada, kai supranta, kad mes kartu esame jėga. Kaip Sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto", – paraleles atranda jis.

Pasak R.Petrausko, R.Kaukėnas veikiausiai neatsitiktinai pasirinko padėti kovoti būtent vėžiu sergantiems vaikams – jo tėtis taip pat mirė nuo vėžio. "Tai klastinga liga, kuria serga ir mažiausi vaikai", – priduria jis.

Tikrų emocijų rinkinys

R.Petrauskas LRT televizijos žiūrovams puikiai pažįstamas ir kaip laidos "Tūkstantmečio vaikai" vedėjas. Jis sunkiai atsimena, kiek tiksliai sezonų su šia laida praleido. "Juos aš jau vadinu savo vaikais, nes pažįstu – jie pradeda kaip penktokai, vėliau grįžta išaugę… Matau, kaip jie bręsta", – šypsosi laidos vedėjas.

Vaikams, ypač mažesniems, jis primena, kad tai yra žaidimas, o ne žinių patikrinimas ir nebūtinai geriausiųjų rinkimai. "Nenukabinkime nosių, sakau jiems. Smagu, kad vaikai sugrįžta net ir tada, kai pralaimi tris kartus iš eilės", – šypsosi sporto aistruolis R.Petrauskas.

Jis stengiasi nebūti tipinis laidos vedėjas – nori vaikams žaidimo metu suteikti erdvės, netrukdyti jiems žaisti, nebent nuraminti, jei jie yra susikaustę. "Vaikai yra tikrieji šitos laidos kūrėjai", – įsitikinęs R.Petrauskas.

Nuo sporto – prie rašymo

Daugybę metų krepšinį komentavęs vyras pasuko istorijos ir knygų rašymo link. R.Petrauskas neseniai išleido trečiąją savo knygą "Barbarosa", kuri yra ciklo apie Antrąjį pasaulinį karą tęsinys. Jis sako, kad šis posūkis gyvenime įvyko dėl visiškai natūralios priežasties – žmogaus polinkio keistis.

"Prieiname sankryžas ir renkamės, ką daryti toliau. Mano gyvenime atsitiko taip, kad aš nusprendžiau pasukti į kitą pusę ir pamėginti kitą maršrutą. Į jį taip įsigilinau, kad sportas, kuris mano gyvenime kažkada buvo numeris 1, pagrindinė aistra ir svarbiausias dalykas iš to, ką aš veikiau, pasidarė nebe toks", – dalijasi rašytojo amatą besimatuojantis vyras.

Dabar jis mokosi susikoncentruoti į vieną veiklą, nes suprato, kad vienu metu negalima dirbti daug skirtingų darbų. "Juk tada negali padaryti nei vieno darbo iki pabaigos gerai. Nusprendžiau pasitraukti iš sporto, nebekomentuoju krepšinio, tik žiūriu kaip paprastas žiūrovas. O komentavau nuo 1999 iki 2014 m. 15 metų yra ligas laiko tarpas, didelis bagažas ir atrodytų, kad lyg ir gaila tą bagažą patraukti į šoną, bet kiekvieną kartą, kai tu nusprendi atsinaujinti ir daryti tai, ko iki tol nebuvai daręs, po to supranti, kad tai buvo teisingas sprendimas. Visi žinome nuvalkiotas frazes apie užsisėdėjimą, apie rutiną, kuri anksčiau ar vėliau tave aplanko. Aš pasirinkau nueiti istorijos keliu, ir man yra labai įdomu", – neslepia jis.

Pirmą knygą R.Petrauskas parašė 2010 m. "Ji buvo mano darbas šalia visų kitų. O dabar, pasirodžius trečiai knygai, susitikinėju su skaitytojais, važinėju po Lietuvą. Sudėjus mano tris knygas, jų tiražas artėja link 30 tūkst. Manau, kad ta auditorija yra nemaža, todėl pasvarstau, kad gal ir galėčiau atsidėti vien tik knygų rašymui", – išduoda istorijos mokslus studijų metais krimtęs R.Petrauskas.

Nustoti bėgti

"Man patinka tas laikas, kai galiu "knaisiotis" istoriniuose archyvuose, dėlioti detales iš daugybės perskaitytų knygų, dėlioti mozaiką, kuri susideda į pasakojimą. Bet tai yra tobulėjimo kelias. Mes gyvename pasaulyje, kuriame dažniausiai viską reikia daryti greitai, kartais net negalvojant. Kai aš nueinu nuo to gyvenimo, to greito bėgimo, jaučiu malonumą. Išėjimas į vadinamą "lėtą darbą", kai negauni greitų rezultatų ir pajamų, šiandien yra sunkiai pateisinimas, nes knygą parašyti gali gal per dvejus, o gal per penkerius metus, ir tada tu gyveni jau nebe pagal šio pasaulio taisykles. Bet aš galvoju, kad galbūt galiu sau leisti pamėginti būti rašytoju", – šypsosi jis.

Dabar R.Petrauskas galvoja apie ketvirtos knygos rašymą, nes kaip kiekviename gerame seriale, trečioji baigiasi geriausioje vietoje ir prašyte prašosi pratęsimo. "Visada knygas rašiau kai turėdavau laisvo laiko nuo krepšinio komentavimo, "Tūkstantmečio vaikų", "Protų kovų" lygos darbų, kurie užima tikrai daug laiko. Bet dabar pradėjau galvoti, kad kartu su vasara ateis ir išsigryninimo laikas, kai galbūt nuspręsiu, kaip gyvenime bus toliau", – sako naujausios savo knygos pristatymui Kaune, Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Laisvės al. 57, besiruošiantis R.Petrauskas.

Dar vienas R.Petrausko artėjančios vasaros džiaugsmas – "Nacionalinė ekspedicija". "Šiemet keliausime po Žemaitiją ir po Livonijos ordino žemes. Čia visada puiki kompanija, sužinome daug įdomių dalykų ir sutinkame naujų žmonių", – įspūdžių laukia rašytojas.

„Įsivaizduok, Beata, 16 tūkstančių karių divizija, paskui kurią važiuoja virtuvė: kepėjai, skerdėjai ir tos vadinamosios patrankos, kurios veža karštą maistą –sriubą, košę, guliašą kažkokį. Ypatingomis sąlygomis, kai vyksta karo veiksmai, tu negali gauti karšto maisto, valgai, ką atsidarai skardinėje, bet kai atvažiuoja ta guliašo patranka – tai yra šventė! Maistas kareiviams buvo vienas svarbiausių dalykų, savotiška šventė, nes jis leido išgyventi. Jie galvodavo: dabar aš gausiu skaniai pavalgyti“, – pasakoja istorikas ir laidų vedėjas Robertas.

Pasirodo, būtent per Antrąjį pasaulinį karą suklestėjo greito ir ilgiau išsaugomo maisto gamybos pramonė. Konservuota mėsa skardinėse, kurią dar ilgai po karo šeimininkės naudojo greitai vakarienei paruošti, taip pat sukurta kariams maitinti. „Namų šeimininkės per dešimt minučių išspręsdavo vakarienės klausimą. Bet galvoju, kad tas greitas maistas yra mūsų priešas šiais laikais, mes turbūt norėtume grįžti prie lėto maisto, neskubėdami jausti, kad jo kelias trumpas – nusiskyniau pomidorą ir štai jis jau mano lėkštėje“, – apie tai, kaip mūsų mitybos įpročius pakeitė karas, Beatai pasakoja istorikas.

Sužavėta įdomių istorijų, daugelio knygų apie maistą autorė Beata Nicholson ragina Robertą: „Rašyk dar ir kulinarinę knygą!”

Kaip Robertas Petrauskas iš žinomiausio šalyje sporto komentatoriaus tapo rašytoju? Kodėl jis kiekvienam pataria rašyti dienoraštį? Kas paskatino žinomą vyrą keliems mėnesiams mesti visus darbus ir išsikraustyti į sodybą? Atviras pokalbis laidoje „Beatos virtuvė“ – jau šį penktadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir lrt.lt.

Prieš metus krepšinio komentatoriaus karjerą baigęs vyras tikrai turi ką veikti – jau dešimt metų organizuoja protų kovas, neseniai pasirodė ilgai laukta trečioji jo knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, ne mažiau svarbus ir vedėjo darbas LRT viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.

Vis dėlto jau kurį laiką gyvenimo kokybę R. Petrauskas matuoja ne profesiniais pasiekimais, o pagal tai, ar spėja šeimai pagaminti vakarienę.

„Tai, ką mes gyvenime darome, yra savotiškos žiurkių lenktynės, kuriose visi bėga ir nelabai žino, dėl ko. Nes vienintelis tikras dalykas, kurį žinome, yra tai, kad visi mirsime. Visa kita keičiasi. Tose žiurkių lenktynėse aš 4 mėn. buvau įjungęs off mygtuką – išvažiavau į sodybą, kur neatsakinėjau į laiškus, nekėliau telefono ragelio ir t.t. Grįžęs vasaros pabaigoje tikėjausi, kad būsiu iškritęs iš konteksto, atsilikęs tame beprotiškame bėgime, bet pamačiau, jog aplinkiniai nė trupučio toliau nenubėgo ir kaip buvo, taip ir yra toje pačioje vietoje – niekas nepasikeitė“, – pasakoja Robertas, kurį poilsis nuo šurmulio paskatino į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies ir pradėti keistis.

Vienu iš tokių pasikeitimų tapo sveikos mitybos kursai, po kurių vyras ne tik ėmė vadovautis pagrindiniais sveikos gyvensenos principais, bet ir pamėgo gaminti. Anksčiau virtuvės vengdavęs Robertas dabar stengiasi kasdien žmonai ir dukroms pagaminti sveikus pusryčius ir vakarienę. Vienu, jau firmine tapusios Roberto košės, receptu rašytojas pasidalins ir su laidos „Gyvenimas“ ,  rodomos šįvakar 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir lrt.lt, žiūrovais.

„Paimame kokių kruopų – tai gali būti bolivinė balanda ar paprastos miežinės, ir išverdame. Kad nebūtų beskonė, kiti deda sviesto, tačiau galima pagaminti ir skaniau. Truputį apkepiname kubeliais supjaustytos cukinijos su česnaku, įdedame šaukštą raudono pesto padažo, kurį galima pasigaminti patiems, tačiau tinka ir pirktinis. Trintuve susmulkiname 5-6 saulėje džiovintus pomidorus ir viską kartu sumaišome. Dedame tokios rožinės košės į lėkštę ir vaišiname visus. Valgo net tie, kurie sako, kad košės yra neskanios“, – aiškina R. Petrauskas.

Kino filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.

Aktorė ir televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič: „Esu emociškai sukrėsta. Nuostabus darbas, tikrai labai rekomenduoju. Labai pravartu prisiminti mūsų praeitį, istoriją. Šitas filmas labai padeda suprasti mūsų visuomenę, kodėl mes esam dabar tokie, kokie esame, su tam tikromis baimėmis, tam tikru nepasitikėjimu, kančia ir skausmu. Filme vaidina tiek daug nuostabių, talentingų aktorių. Labai gera jį žiūrėti. Būtų gerai, kad moksleiviai vietoj istorijos pamokų galėtų ateiti ir pamatyti, susipažinti su istorija.“

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Kaip bebūtų, man buvo įdomu žiūrėti. Išlaikė dėmesį, buvo apie ką pamąstyti: ir apie tą laikotarpį, ir apie lietuvišką kiną, kuris gerėja, ir tai labai smagu. Juzėnas gerai dirba su kino medžiaga. O filmui suteikto N–16 amžiaus cenzo galėtų ir nebūti.“

Aktorius, šokėjas ir choreografas Gytis Ivanauskas: „Filmas nėra padarytas primestinai ir tiesiogiai. Labai daug jaunų žmonių turėtų susimąstyti jį pamatę. Mes dar galime iš savo tėvų ir senelių išgirsti, atkurti, kas buvo tais laikais, o jaunimas, pamatęs filmą, pasistengs išgyventi ir pamąstyti, kaip buvo baisu. Labai rekomenduoju filmą visiems Lietuvos patriotams. Sunku vertinti skirtingų žanrų filmus, tačiau tarp tokio žanrų kino juostų „Pelėdų kalnui“ skirčiau visus 10 balų.“

Sporto komentatorius Robertas Petrauskas: „Pirma šovusi mintis – tokių filmų reikia daugiau, ypač jaunajai kartai. Man gal labiau įspūdį paliko netgi ne pagrindinė žinia, kuri kaip ir aiški, tačiau daugybė detalių, iš kurių susideda tikrasis epochos suvokimas. Iš tiesų labai įdomus filmas. Pats įsimintiniausias ir įdomiausias turbūt Aleksandros Metalnikovos sukurtas karininko žmonos Lidijos vaidmuo. Vaikams būtinai reikia žiūrėti tokius filmus, nes jų labai trūksta. Pažiūrėjus ir pamačius Lietuva nuo to bus tik geresnė ir gražesnė.“

Žurnalistė, kulinarinių laidų vedėja ir knygų autorė Beata Nicholson: „Nuostabus filmas. Viskas įsiminė. Tikėjausi, kad bus geras, bet negalvojau, kad toks geras. Labai estetiškas, gražus, labai geras scenarijus, įpinta daug įvairių istorijų. Ir kartu tai labai šiuolaikinis filmas. Kartais lietuvišką filmą persekioja lėtumo įspūdis, tačiau ši istorija labai stipri, paveiki. Neabejoju, kad šį filmą privalo pamatyti kiekvienas.“

Socialinių tinklų žvaigždė Monika Šalčiūtė: „Labai geras įspūdis. Labai gražiai nufilmuota, matosi, kad įdėta labai daug darbo. Labai patiko visi aktoriai, daug naujų veidų, tad su kiekvienu tarsi pažindintis reikia, nes iki šiol dar nėra matytas. Puikiai perteikta istorija – širdis virpėjo dėl kovos už laisvą Lietuvą. Dešimt balų.“

Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Labai seniai mačiau lietuvišką filmą, kuris būtų toks įtraukiantis. Labai dinamiškas siužetas, nebuvo nuobodu, netgi ašarėlę vienu momentu nubraukiau. Pastaruoju metu itin daug premjerų, bet tai po ilgo laiko vienintelė premjera, kuri manęs nenuvylė.“

Televizijos laidų vedėja Laura Imbrasienė: „Man labai patiko. Gaila, kad atėjau be sūnaus. Neabejoju, kad jam būtų pravartu prisiliesti prie istorijos, pateiktos iš tokios perspektyvos. Pamačiusi filmą galiu tik pritarti režisieriui, kad jis iš tiesų skirtas jaunimui, kad jie galėtų įvertinti tai, ką turi, kad prisimintų pamatines vertybes. Sakyčiau, jaunimui pamatyti filmą netgi būtų privaloma ar įtraukta į ugdymo programą. Jausmas viduje toks dvejopas, kai tu pradedi vertinti tai, ką turi, ir tai, ko neturėjo tie žmonės, ką jiems reikėjo patirti, išgyventi, siekti ir susivienyti. Juk po vieną mes esame niekas, visi kartu galime kurti savo Lietuvą. Tada kūrė jie, dabar kuriame mes. Negalime draskytis, pyktis, turime būti vieningi, ir tik tada sukursime tai, ko labiausiai norime. Iš tiesų filmas man keliose vietose suvirpino širdį labai stipriai, norėjosi nubraukti ašarą.“

Stilistė Austėja Jablonskytė: „Labai patiko. Kaip stilistė žiūriu iš savo pusės, tad tikrai – tai labai vizualus, estetiškas, labai gražus filmas. Galiu drąsiai visiems savo draugams rekomenduoti pasižiūrėti, labai gražiai padarytas. Ir širdį suspaudžia, negalėčiau netgi vienos labiausiai patikusios scenos išskirti, nes patiko tiesiog visas filmas.“

Apie filmą:

Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.

Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.

Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.