R. Flickas Vilniaus universitete baigė archeologiją ir pramonės ekonomiką, Maskvoje apsigynė ekonomikos daktaro laipsnį. Pirmojoje po 1990-ųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje jis dirbo energetikos viceministru.

Pirmieji R. Flicko grožinės literatūros kūriniai leisti nuo 2005-ųjų, nuo 2010-ųjų rašytojas išleido kelis romanus, tarp jų – „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“ ir kitus, savo kūryboje jis vaizdavo Rytų Prūsijos emigrantų likimą. Už kūrybą  2014-aisiais buvo apdovanotas I. Simonaitytės premija.

Atsisveikinimas su rašytoju vyks Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje vasario 28 dieną.

Kūrybos šerdis

R.Flickas (g.1936 m., iki 1989 m. – Rokas Alvydas Liaukonis) – archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, nuo 2009 m. – Lietuvos taikomųjų mokslų akademijos narys, o 2014 m. tapo ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

Klaipėdoje gyvenantis ir šio krašto kultūra besidomintis vokiečių kilmės rašytojas skaitytojams jau gerai žinomas kaip romanų trilogijos „Šiaurės Sachara“ (2010), „Paskutinis traukinys“ (2012) ir „Emma, pastoriaus duktė“ (2014) autorius. Visus jo romanus, taip pat ir naujausiąjį išleido didžiausia Lietuvos leidykla „Alma littera“. Tarp kitko, „Emma, pastoriaus duktė“ tapo populiariausia lietuvių autorių grožinės literatūros knyga, kuri šalies bibliotekose 2015 m. sulaukė didžiausio skaitytojų dėmesio.

R.Flicko kūrybos šerdis – Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas, savo knygose jis epiškai, per kelias kartas atskleidžia skaudžius šio krašto istorijos puslapius.

Rašytojas aktyviai dalyvauja literatūriniame gyvenime, pristatinėdamas savo knygas apskrities bibliotekose, bendraudamas su žmonėmis, nes, jo žodžiais, juk jiems ir yra skirtos tos knygos. Sukūręs nepaprastai intriguojantį Prūsijos paveikslą, kuriuo skatina branginti istorinę atmintį ir ugdyti garbingą požiūrį į gyvenimą, jis sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio, buvo apdovanotas įvairiomis premijomis, tarp jų – ir Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.

Byloja apie praeitį

Būdamas Lietuvos vokietis, R.Flickas neabejingas šio krašto likimui, jam labai artima Mažoji Lietuva. Todėl ir jo knygos byloja apie praeitį, atėjusią iš amžių glūdumos.

„Beje, prūsų gentis buvo artima lietuviams tautiniu aspektu. Esame giminės ir, manau, dabartinei visuomenei turėtų kilti klausimai, kodėl ji išnyko, kas juos sunaikino? Turime prisiminti ir spręsti šiuos moralinius klausimus. Juk tai buvo gražūs laikai, nors ir sunkūs. Iš Mažosios Lietuvos atėjo šviesa – žinia, paštas, knygnešiai, pirmoji knyga, Kristijonas Donelaitis. Todėl šis kraštas yra susaistytas labai artimais ryšiais su Lietuva ir be galo svarbu, kad skaitytojai neužmirštų to, susimąstytų: gal šiais laikais ir mūsų laukia panašus likimas?.. Kuo mes garantuoti, kad po keliasdešimties metų to paties nenutiks Lietuvai?.. Mano moralinis tikslas ir pareiga yra apie tai kalbėti“, – „Klaipėdos“ laikraščiui yra sakęs rašytojas. Jo nuomone, kūriniai, kuriuose keliamos tautiškumo problemos, labai reikalingi, nes istorija turi tendenciją kartotis.

R.Flickas visuomet pabrėžia, kad jo romanai nėra istoriniai. Taip, juose esama istorinių įvykių ir svarbus istorinis fonas. Rašydamas apie tai jis daug skaitė. Yra ir tikrų istorinių asmenybių, bet jos perleistos per rašytojo fantazijos filtrus. Vyrauja išgalvoti veikėjai, jų charakteriai, artimi tos epochos gyvenimo būdui, kalbos manieroms, papročiams.

Anot rašytojo, dabar labai daug nihilizmo, sumaterialėjimo, netikėjimo savimi, jaunimas neturi atsparos taško, kuriuo anksčiau buvo patriotizmas: „Mūsų krašte yra tokių ligų, kurios gali mus privesti prie to, apie ką aš ir rašau savo romanuose, – mes galime išnykti. Į mūsų gražų kraštą prie Baltijos jūros gali kėsintis kiti. Istorijos ratas sukasi. Todėl, manau, reikia auklėti jaunimą ir patiems būti savo krašto patriotais, mylėti savo šalį. Būtina kalbėti apie pareigą savo šaliai, savo tautai, savo šeimai. Visa tai ir sudaro tautos tvirtumą.“

Pradingę klajojančiame smėlyje

R.Flicko romanas „Pradingę klajojančiam smėlyje“ pasakoja apie XI–XII a. kuršių – drąsių jūrininkų ir plėšikų, laivų statytojų, amatininkų ir žemdirbių – gentį. Toji gentis gyveno Baltijos pajūryje, nuo Nemuno deltos iki Ventos vidurupio, plaukiojo Baltijos jūra ir siaubė buvusių šio krašto užkariautojų ir šeimininkų danų bei švedų vikingų gyvenamas teritorijas. Ne veltui Jutlandijos (Danijos) pakrančių bažnyčiose danų vikingai meldėsi: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“.

Romano veiksmas plėtojamas trijose vakarinėse kuršių žemėse – Pilsote, Mėguvoje ir Duvzarėje. Šių žemių valdovų – konungų – gyvenimas ir veikla susipynę į sudėtingą rezginį. Šalia laisvųjų žmonių čia gyvuoja vergvaldystė, nesvetima ir daugpatystė bei nesantuokiniai santykiai, o viename iš pagrindinių Mėguvos žemės centrų – Palangoje ir jos uoste – įsisiūbuoja dramatiški įvykiai...

Knygos sutiktuvės – rugpjūčio 30 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos konferencijų salėje. Dalyvaus autorius R.Flickas, literatūrologė Jovita Saulėnienė. Ištraukas iš romano skaitys aktorė Regina Arbačiauskaitė-Flick.

Dzūkijoje, Veisiejuose gimęs ekonomistas, archeologas ir rašytojas Rokas Flickas – margaspalvė asmenybė. Nuo energetikos viceministro iki romanų rašytojo. Juose, kaip pripažįsta pats autorius, daug visko: ir istorijos, ir erotikos. „Rašytojas turi vaizduoti realų gyvenimą“, – įsitikinęs R.Flickas. Galbūt todėl profesoriaus trilogija sparčiai graibstoma nuo knygynų lentynų ir visai neseniai buvo įvertinta garbinga Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

Laiko save vokiečiu

– Lietuvišką Liaukonio pavardę iškeitėte į vokišką. Kokia jos istorija?

– Mano motina, Berta Flick, buvo tikra vokietė, o tėvas – lietuvis, todėl iki 1989-ųjų nešiojau jo pavardę. Flick Vokietijoje yra žymių Vokietijos pramonininkų pavardė. Karo metu vienas jų parėmė Adolfo Hitlerio valdžią, todėl buvo teisiamas Niurnbergo karo nusikaltėlių teisme. Taigi, suprantama, kad tuo metu ji turėjo neigiamą atspalvį. Mirus tėvui, iš pagarbos motinai ir labai jos prašomas pasikeičiau pavardę. Šitaip ji norėjo išsaugoti giminės medį. Laikau save Lietuvos vokiečiu. Mano žmona Regina Arbačiauskaitė-Flick taip pat nešioja mano pavardę, bet jai, kaip aktorei, svarbu išlaikyti ir savo senąją.

– Išgyvenote sunkų didžiojo karo, trėmimų laikotarpį.

– Taip, tai buvo baisūs laikai. Karas, represijos... Vyravo NKVD nuostata, kad visas vokiečių kilmės šeimas reikia išvežti. Todėl dauguma žmonių tam, kad išvengtų tremties ir teroro, stengėsi susitapatinti su lietuviais. Tiesa, daug žmonių vis dėlto buvo ištremti į Sibirą arba su jais buvo žiauriai susidorota. Ir vien dėl jų vokiškos kilmės. Be to, mano tėvai nebuvo turtingi, augau aštuonių vaikų šeimoje, todėl pats stengiausi susikurti sau gerą gyvenimą.

– Galima sakyti, kad jus su žmona vienija kūryba?

– Žinoma. Tačiau būna akimirkų, kai rašyti nėra jau taip paprasta. Manau, kad būtina išsikelti sau tikslą, turėti sukaupus daug gyvenimiškos patirties. Aš esu ne konkretaus įvykio ar meilės nuotykio, o tam tikros istorinės epochos, įvykių vaizduotojas. Man pačiam tai yra be galo įdomu. Turiu ką papasakoti skaitytojui ir mielai tuo dalijuosi. Mano romanuose yra ir erotikos, ir meilės scenų. Svarbiausia – kad skaitytojui būtų įdomu.

– Jūsų trilogija, kalbanti apie Mažosios Lietuvos skaudulius, – populiari ne tik tarp klaipėdiečių. Kaip sudominote skaitytojus?

– Visa tai priklauso nuo rašytojo gebėjimo pasakoti istoriją, nuo jo fantazijos ir gyvenimiškos patirties. Taip pat kuriami veikėjai negali smarkiai atitrūkti nuo realybės, ypač jei tai nėra fantastinis romanas. Turi jautriai priartėti prie dabartinio gyvenimo, kad ir kaip sudėtinga tai būtų. Romanų rašymas – sunkus darbas, ir gyvas to pavyzdys – mūsų literatūros korifėjus Vincas Mykolaitis-Putinas, kuris nėra parašęs daug romanų. Beje, mano romanuose, neslėpsiu, yra ir erotikas. Aš juk ne šventuolis, nesu atitrūkęs nuo realaus gyvenimo.

Nenori kartotis

– Ar į kuriamas istorijas įpinate ir savo asmeninio gyvenimo detalių?

– Žinoma, o kaip kitaip... Kalbant atvirai, rašydamas romaną įdedu ir nemažą dalį savo gyvenimo. Bet kartais imi kartotis. Pajutęs tą ribą, kiekvienas sąžiningas kūrėjas turi nustoti rašyti. Rašytojui būtina pertrauka, kad viską apmąstytų, sukauptų dar daugiau kūrybinės medžiagos. Ir dabartinis metas man – nedidelė pertrauka nuo rašymo, renku medžiagą naujiems darbams. Ar iš jos kažkas išeis? Galbūt.

– Iš Vilniaus prieš daug metų persikėlėte į uostamiestį. Kas jus čia atvedė?

– Mano kelias labai įdomus. Aš gimiau Dzūkijoje, Veisiejuose. Šalia jų buvo didžiulė Lietuvos vokiečių kolonija. Ten ir susipažino mano tėvai. Į Vilnių 1954 m. iš tuo metu vokiško krašto – Šilutės, išvykau studijuoti archeologijos. Baigęs nedirbau archeologu dėl mažo atlyginimo, juk šeimoje buvome aštuoni vaikai, tad būtų buvusi per didelė prabanga dirbti tai, kas nepelninga. Negalėjau sau leisti mėgstamo darbo, todėl pradėjau dirbti pramonės ekonomikos srityje. Kadangi Klaipėdoje prabėgo mano ankstyvoji vaikystė ir iki 18 metų tai buvo mano kraštas, natūralu, kad jis mane traukia. Be to, Šilutėje yra palaidoti mano tėvai, giminės. Kuršių marios man sukelia šiltus jausmus...

– Turbūt jūsų dažnai klausia, kaip profesorius, buvęs energetikos viceministras pradėjo rašyti knygas?

– Tikrai, taip. Potraukį rašymui ir apskritai literatūrai jaučiau visada, čia nieko nuostabaus nėra. Kartą, poilsiaudamas Kuršių nerijoje, vaikščiojau kopomis ir staiga mane užvaldė neįprasta nuotaika: iš vienos pusės jūra, iš kitos – marios. Apėmė jaunatviškas, valiūkiškas entuziazmas. Ši kelionė yra aprašyta mano knygoje „Atrastoji žemė“.  Baigęs savo tarnybinę veiklą, atvažiavau gyventi į Klaipėdą. Beje, buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir iki 1986 m. buvau neaktyvus žurnalistas, rašiau apsakymus. Tada ir prasidėjo mano kūrybiniai ieškojimai. Pamaniau, kad savo gyvenimą galutiniame etape galėčiau įprasminti rašymu.

Šeimoje būtina derintis

– Jūsų žmona – garsi aktorė. Dažnai lankotės teatre?

– Į premjeras stengiuosi ateiti visada. Tačiau anksčiau dėl jos užimtumo teatre man tekdavo prižiūrėti vaikus. Stengiausi visais įmanomais būdais padėti. Sūnus ir dukra reikalavo nemažai dėmesio ir priežiūros. Juk žmona išvykdavo į gastroles, todėl tekdavo derintis. Juolab kad ji vaidino ne tik teatre, bet ir kine. Žmona įkūnijo ir mano sukurtus personažus, pavyzdžiui, karalienę Mortą. Beje, man taip pat tekdavo dažnai važinėti į komandiruotes Maskvoje, todėl vienas kitą nuolat palaikydavome.

– Ar žmonos profesija ir jūsų užimtumas nekliudė santykiams?

– Žinoma, susipykti yra tekę. Bet kadangi esu 15 metų vyresnis už savo žmoną, nėra tokio įkarščio, emocijų. Dideli ir drastiški barniai lieka nuošalyje. Regina ypač emocinga yra scenoje, ten ji pasikeičia. Tačiau gyvenime ji rami ir paprasta moteris, nekelianti didžiulių reikalavimų kitiems. Be to, ji nesureikšmina makiažo ir panašių dalykų, skaito daug literatūros. Tiek laiko sutarėme, todėl, manau, ir toliau didesnių problemų dėl to nekils.

– Kokiu keliu pasuko jūsų vaikai?

– Sūnus gyvena kartu su mumis, o dukra – Vilniuje. Nors vaikai ir mokėsi Vokietijoje, nenorėjo ten likti, matyt, pasiilgo namų, juk gyventi čia sąlygos yra geros. Nenorėjome jiems daryti įtakos renkantis savo gyvenimo kelią. Jo nenupaišysi, kiekvienas turi susikurti savą. Džiaugiuosi, kad vaikai grįžo į gimtinę. Beje, visad skatinau juos rinktis praktiškas profesijas. Manau, kad jie jau atrado savo kelią.

Nesiekia būti populistu

– Neseniai atsiėmėte I.Simonaitytės premiją. Turbūt jaučiatės įvertintas?

– Žinote, jei atvirai, – aš tikėjausi. Nelaikau savęs prastu rašytoju. Žinoma, nededu sau ant galvos karūnos, bet, manau, esu jos vertas. Rašau, nes turiu ką pasakyti. Kokia forma – nėra didelė reikšmė. Turiu sukaupęs didelę gyvenimišką patirtį, gal todėl žmonės mano kūryba taip domisi. Premija, be abejonės, yra malonus įvertinimas, tai tam tikras kokybės ženklas. Meluočiau sakydamas, kad man tai nerūpi, bet sykiu – neriečiu dėl to nosies. Maloniausi yra susitikimai su žmonėmis ir jų dėmesys mano knygoms. Nors ir stengiuosi per daug nesireklamuoti ir nenoriu būti populistas, bet vis dar laukia eilės susitikimų.

– Kaip leidžiate laisvalaikį su šeima?

– Kadangi turime nuosavą namą, vasarą daug laiko būname gamtoje. Gaila, kad dėl sušlubavusios sveikatos negaliu aktyviai judėti. Be to, daug skaitau, mano lentynoje krūva knygų, kurios laukia savo eilės.

Vizitinė kortelė

Gimė 1936 m. rugpjūčio 16 d. Veisiejuose.

1959 m. Vilniaus universitete baigė archeologiją.

1966 m. baigė pramonės ekonomikos studijas.

1970–1974 m. tapo Maskvos I.M.Gubkino naftos ir dujų pramonės instituto aspirantu.

1984 m. tapo ekonomikos mokslų daktaru.

1986–1990 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas, o nuo 1987 m. tapo profesoriumi.

1990–1991 m. buvo energetikos ministro pavaduotojas.

2012 m. tarptautiniame literatūrinio rudens konkurse „Prisijaukinkime žodį, paukštį, debesį...“ gavo prozos nominaciją.

2015 m. pelnė literatūrinę I.Simonaitytės premiją.

Vasario 18 d. 15 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Pempininkų filiale (Taikos pr.79/81A) ir 17.30 val. Meno skyriuje (J.Janonio g. 9) bus pristatytas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureato prof. Roko Flicko naujausias istorinis romanas „Emma, pastoriaus duktė“.

Renginyje dalyvaus knygos autorius R.Flickas, I.Simonaitytės literatūrinės premijos mecenatas Rimantas Cibauskas, Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis, knygos ištraukas skaitys aktorė Regina Arbačiauskaitė.

Lietuvos pajūryje gyvenantis R.Flickas – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, įgijęs ir archeologo diplomą, buvęs energetikos viceministras. 2014 m. jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

R.Flickas yra parašęs vienaveiksmę istorinę dramą „Ištiesk pagalbos ranką man“, autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“, romanų trilogiją: „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“.

Paskutinieji šio autoriaus romanai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Anot rašytojo J.Šikšnelio, R.Flicko kūrybos šerdis – Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas, jis tarsi tęsia I.Simonaitytės tradiciją, epiškai, per kelias kartas atskleisdamas skaudžius šio krašto istorijos puslapius.

Už romaną „Emma, pastoriaus duktė“ 2015 m. sausio 23 d. rašytojui prof. R.Flickui įteikta 29-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija.

Susitikimų su Klaipėdos skaitytojais metu R.Flickas pristatys savo naujausią knygą „Emma, pastoriaus duktė“, o jo žmona aktorė R.Arbačiauskaitė-Flick, skaitydama knygos ištraukas, suteiks puikią galimybę įsiklausyti į autoriaus tekstą, įsijausti į dramatišką keturių kartų istoriją, kuri kupina netikėtų įvykių, pasukusių žmonių likimus netikėta kryptimi.

Penktadienį I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje, Klaipėdoje bus įteikta 29-oji I. Simonaitytės premija. Šį kartą ji įteikta rašytojui Rokui Flick.

Simonaitytės literatūrinė premija buvo įsteigta Klaipėdos raj. „Jaunosios gvardijos“ kolūkio ir LRS Klaipėdos skyriaus 1987 m. 1996 m. premijos rėmimą perėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, pasirašę kūrybinio bendradarbiavimo sutartį. 2011 m. I.Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“ pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį.

2015 m. I.Simonaitytės premijai buvo pateikti 7 leidiniai: poeto Dainiaus Sobeckio sudaryta Leonardo Andriekaus poezijos rinktinė „100 eilėraščių“ („Versus aureus“),  kurioje surinkti anksčiau nepublikuoti eilėraščiai, kurti 1947–2003 m., atspindintys visą rašytojo kūrybinį palikimą;  Jūratės Sučylaitės eilėraščių knyga „Žodžio laukai“ (KU leidykla);  Arvydo Daškaus eilės ir haiku „Piramidė“ (BMK leidykla),  to paties autoriaus dramų rinktinė (KU leidykla);  telšiškio poeto Vytauto Stulpino eilėraščių knyga „Tolymės'' (Naujosios Romuvos fondas), už kurią 2014 m. autorius pelnė Dionyzo Poškos premiją; kauniškio Laimono Inio legendos ir sakmės „Baltas kurėnas“ (Pasaulio lietuvių centras); Roko Flick romanas „Emma, pastoriaus duktė“(„Alma litera“), kuris užbaigia autoriaus sukurtą trilogiją. Taip pat komisijai buvo pateiktas poeto Alfonso Jono Navicko „Gyvenimo ir kūrybinės veiklos aprašymas“, kuriame autorius aprašo savo nuopelnus Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui.

Komisijos nariai džiaugėsi pretendentų gausa bei žanrų įvairove (bene pirmą kartą premijos istorijoje buvo pateikti dramos veikalai) ir autorių  geografija – nuo Kauno iki Telšių. Peržvelgę pateiktus kūrinius, stabtelėta ties Roku Flick. Šis autorius 2014 m. gruodžio mėn. tapęs Lietuvos rašytojų sąjungos nariu jau buvo pakliuvęs į I. Simonaitytės premijos komisijos akiratį 2012 m. Šiemet, išleidęs romaną „Emma, pastoriaus duktė“, jis užbaigė seniai sumanytą trilogiją, kurią sudaro anksčiau išleisti romanai „Šiaurės Sachara“ (2010) ir „Paskutinis traukinys“ (2012). Visus romanus išleido stambiausia Lietuvos leidykla „Alma litera“. Autorius aktyviai dalyvauja literatūriniame gyvenime, pristatinėdamas savo romanus apskrities bibliotekose.

Roko Flick kūrybos šerdis – Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas, jis tarsi tęsia I. Simonaitytės tradiciją, epiškai, per kelias kartas atskleisdamas skaudžius šio krašto istorijos puslapius. Komisijos pastebėjimu, per visą I. Simonaitytės literatūrinės premijos egzistavimo laikotarpį taip arti savo kūryba prie Simonaitytės priartėjusio laureato dar nebuvo.

Ceremonijoje dalyvaus premijos mecenatas Rimantas Cibauskas. Kalbės literatūrologai Jovita Saulėnienė ir Marijus Šidlauskas, ištraukas iš romano skaitys aktorė Regina Arbačiauskaitė, fleita gros Gabija Kochanskaitė. Vakarą ves Juozas Šikšnelis, rašoma pranešime spaudai.