Kodėl mūsų Saulė dega milijardus metų ir nesprogsta? Kas, jei mes gyvename kompiuterio simuliacijoje? Kaip kvantiniai efektai valdo gyvybės procesus ir kaip chemija virsta biologija? Kodėl taip sunku išsaugoti demokratiją ir pažaboti agresiją? Į tokius ir daugybę kitų klausimų savo naujoje knygoje „Tikiu į mokslą visagalį“ atsakymų ieško mokslo populiarintojas.

Per pandemiją parašytą knygą išleido leidykla „Alma littera“. R. Maskoliūną kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Rolandai, esu ne kartą girdėjusi: pasaulį išgelbės tik kūrybiškumas. Sutinkate?

– Pernelyg kategoriškai pasakyta. Sutinku, kūrybiškumas dažnai padeda išbristi iš krizių, ypač kai reikia greitai rasti išeitį, sugalvoti kokią nors naują inovatyvią technologiją ar originalų sprendimą. Tačiau žmogus taip sutvarkytas, kad dažniausiai nepradeda spręsti problemos tol, kol jo nepriremia prie sienos. Šiandien tai liudija klimato kaitos situacija. Kalbų ir deklaracijų daug, o sprendimų ir veiksmų trūksta. Tad greta kūrybiškumo reikia ir valios imtis veiksmų, organizuotis. Labai svarbu žinoti, kaip funkcionuoja individas ir visuomenė, kokios yra tikrosios varomosios civilizacijos jėgos. Svarbu prisiminti istoriją, kad nekartotume jos klaidų ir išvengtume katastrofų.

– Kodėl žmonės nėra linkę mokytis iš savo klaidų?

– Galbūt ir dėl to, kad visų pirma esame milijonus metų vykusios evoliucijos produktas. Įsivaizduojame esantys protingesni už ankstesnes kartas. Kultūra reikšmingai pakeitė visuomenę, tačiau vis dar pernelyg dažnai mūsų elgesį lemia instinktai. Manau, pastebite, kaip dažnai žmones užvaldo pavydas, neapykanta, agresija. Kaip lengvai pasiduodame korupcijai, buriamės į priešiškas grupes (ir čia turiu omenyje ne tik futbolo sirgalius). Kaip nesunku mus apkvailinti melagienomis. Tai programuoja ir valstybių elgesį net XXI amžiuje. Dėl to, kad ir kaip besistengtume, ekstremaliose situacijose tampame grobuonimis.

Voltaire’as, o ir kiti Šviečiamosios epochos intelektualai nuoširdžiai tikėjo, kad racionalus protas padės pagerinti pasaulį. Kaip tik tuo metu atsiradęs mokslas ir mokslinis tyrimo metodas ir dabar yra geriausia, ką šiame pasaulyje turime. Tai objektyviausias būdas pažinti pasaulį ir suprasti jame vykstančius procesus. Tačiau mūsų grobuoniškumas periodiškai vis išlenda – kai nutinka pavojus arba norima išlaikyti ar įtvirtinti valdžią, žmonės dažnai reaguoja ir veikia agresyviai. Tiesa, vadinamoji reaktyvi agresija pasaulyje mažėja, mes tampame civilizuotesni. Tačiau proaktyvi, arba suplanuota, agresija stiprėja ar bent nemažėja. Tai liudija karas Ukrainoje, taip pat kitų buvusių imperijų (Turkijos, Kinijos) agresyvumo augimas. Tuo patvirtiname, kad tebesame agresyvios hierarchinės būtybės.

– Puikus to įrodymas – šių dienų situacija pasaulyje. Kaip mes iki jos atėjome?

– Kaip teigiama D. Acemoglu ir S. Robinsono knygoje „Siauras koridorius“, sukurti ir išsaugoti demokratiją yra sunku. Tai lemia įvairios, taip pat ir geografinės sąlygos. Bet svarbiausia – balansas tarp visuomenės ir valdžios, kad nė viena pusė nedominuotų. Tad Vakarų pasauliui, ypač Europai, pasiekė, nes žemyne susiklostė palankios aplinkybės demokratijai vystytis. Deja, daugelyje kitų pasaulio vietų dominuoja chaosas (nes ten valdžios struktūros silpnos, kaip, pavyzdžiui, kai kur Afrikoje) arba autokratijos ir diktatūros (nes tose valstybėse nesusiformavo pilietinė visuomenė kaip Rusijos Federacijoje arba Kazachstane).

Kita vertus, kai JAV jau B. Obamos laikais nusprendė palengva atsisakyti pasaulio policininko vaidmens, kai netesėjo pažado nubausti Sirijos diktatorių, nuodijusį savo tautą, susidariusią tuštumą kaipmat ėmė pildyti imperinio mąstymo vedami diktatoriai. Knygoje norėjau išsiaiškinti, kaip gimsta demokratijos ir kaip jas išsaugoti. Ir atrasti atsakymą, ar įmanoma ir kaip sutramdyti tą žvėrį, o kartais gyvulį žmogaus viduje?

– Mokslas, greičiausiai, taip pat renkasi, kurioje – gėrio ar blogio – pusėje būti?

– Mokslo išradimus žmonės naudoja ir geriems, ir blogiems tikslams. Todėl vien mokslo nepakanka. Visuomenė turi būti brandi: morali ir išsilavinusi. Mokslas padeda daug ką suprasti, jei tik to norime. Taip pat ir tai, kodėl greta tikrų žinių apie pasaulį mums buvo ir dabar vis dar reikalingas tikėjimas – nebūtinai religinis. Į esminius klausimus apie gyvenimo esmę ir prasmę mokslas kažin ar atsakys artimiausiu metu. Užtat ir mano knygos pavadinimas paradoksalus – „Tikiu į mokslą visagalį“. Noriu akcentuoti, kad tikėjimas mitais, į dievus padėjo žmonėms susiburti į bendrą veiklą, atrasti tikslą ir taip tobulėti. Religinės sistemos struktūrizavo visuomenę. Šiuolaikinio pasaulio bėda – turėdami tokį puikų instrumentą – smegenis, daugelis žmonių juo menkai naudojasi. O kritinis mąstymas ir faktų, istorijos analizė, diskusijos labai padėtų suprasti, kaip veikia pasaulis. Švietimo epochos protai tikėjosi, kad žmonėms ateityje pavyks įveikti prigimtinius instinktus. Tačiau jie ir šiandien ima viršų. O aš tikiu mokslu. Tikiu, kad jis mums šiandien labai padeda gyventi geriau, o ateityje padės dar daugiau.

R. Maskoliūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pafantazuokime: mokslininkai išranda tabletę, kuria įmanoma nuslopinti mūsų instinktus...

– Emocijos yra vienas iš žmogiškumo atributų. Ir labai stiprių. Jie padėjo žmonijai išlikti agresyvioje aplinkoje. Todėl nuslopinus visus instinktus, ko gero, taptume zombiais. 1932 metais anglų rašytojas Aldousas Huxley išleido distopinį romaną „Drąsus naujas pasaulis“. Jame visuomenė valdoma cheminiu būdu – piliulėmis, veikiančiomis panašiai kaip narkotikai. Jos skatina mažiau galvoti, daugiau pramogauti. Ši knyga – puikus minties eksperimentas, teigiantis, kad iš pažiūros geri visuomenės inžinierių sumanymai patiria fiasko. Kuriama utopija virsta antiutopija, nes juk kažkas turi valdyti tokią visuomenę. Taigi elito diktatūra neišvengiama. Beje, pastaruoju metu TV ir kine išpopuliarėję zombiai irgi yra vienas iš minties eksperimentų, įspėjančių apie besiformuojančią modernią fragmentuotą, nuo išmaniųjų technologijų apdujusią, empatijos netekusią bendruomenę. Ar norime gyventi tokioje visuomenėje? Jei nenorime, turime remtis mokslo laimėjimais, kritiškai mąstyti ir aktyviai kurti savo ateitį. Žinios, moralė ir kultūra (pavyzdžiui, atsakomybė sau ir kitiems) yra tie instrumentai, padedantys suvaldyti įgimtus mūsų asmenybės „programinius defektus“.

– Daugybę metų domitės fantastika. Gal galite paaiškinti, kaip nutinka, kad fantastų kūriniai vieną dieną tampa tikrove?

– Kai yra tiek daug kuriančių ir rašančių, nieko nuostabaus, kad kai kurie iš jų atspėja ateitį. Bet daug ko fantastai ir neatspėjo ar neįsivaizdavo. Pagrindinis mokslinės fantastinės literatūros autorių tikslas – pramoga, o jau paskui prognozavimas. Štai rašytojas Julesas Verne’as itin domėjosi to meto mokslu, atradimais, technologijomis, todėl kai kurios jo prognozės buvo tokios tikslios. Ypač puikiai jis numatė kai kuriuos „Apollo“ kosminės programos elementus. Tačiau rašytojų vizijos ir prognozės, galimos ateities scenarijai gali padėti pasirengti pokyčiams arba įspėja apie gresiančias problemas. Tarp tokių autorių galima paminėti P. Bacigalupi romaną „Prisukama mergina“ apie klimato kaitos padarinius pasaulyje. Arba T. Chiango apsakymą „Programuojamų objektų gyvybės ciklas“ apie problemas, kylančias kuriant dirbtinio intelekto sistemas. Labai įtaigus klasikinis M. Crichtono romano „Andromedos“ štamas“ siužetas – apie itin agresyvų virusą, atkeliavusį iš kosmoso.

– Na taip, apie pandemijas fantastai taip pat daug rašė...

– Ir žmonės vis tiek jai nebuvo pasirengę, jie tiesiog netikėjo, kad taip gali atsitikti. O jai prasidėjus kaipmat kilo daugybė įvairių sąmokslo teorijų, kurių autoriai tvirtina, kad mus apgaudinėja, kad tai elito kėslai siekiant sumažinti žmonių skaičių pasaulyje, įvesti diktatūrą arba kad farmacijos kompanijos nori kuo daugiau uždirbti mūsų sveikatos sąskaita. Amerikiečių eseistas, rizikos ir atsitiktinumo analitikas N. Talebas apie tokius mūsų mąstymo, suvokimo trūkumus ar defektus (angl. bias) irgi rašo knygoje „Juodoji gulbė“. Žmonės iš principo netiki katastrofų galimybe ir įprastai nesiruošia jokioms krizėms, vadinamoms „juodosiomis gulbėmis“. Tuo mes primename kalakutą, kuriam netikėtai išaušo Padėkos diena ir jis pateko ant stalo. Šis reiškinys mus moko: turime būti pasirengę, kad anksčiau ar vėliau įvyks kokia nors katastrofa – ekonomikos krizė, karas, pandemija, žemės drebėjimas, potvynis. Būtina turėti bent vieną variantą, kaip reikės elgtis. Ir jeigu apie tokius scenarijus negalvoja žmonės, vyriausybės privalo turėti tai omenyje.

– Kino kūrėjai taip pat mėgsta pranašauti, kaip baigsis Žemė. Kuris variantas jums priimtiniausias?

– Labai rekomenduoju pažiūrėti naują satyrinį trilerį „Don’t look up“ su Leonardu DiCaprio. Jame pasakojama istorija, kaip į artėjančią kosminę katastrofą reaguotų politikai, žiniasklaida ir taip toliau. Tikroviška, bet šiurpoka, nes, mano manymu, šiuolaikinės visuomenės ir civilizacijos diagnozė filme yra labai taikli.

R. Maskoliūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

– Na, kiekvienas turėtume suvokti, kad anksčiau ar vėliau mirsime. Kaip manote, ar žmoguje užprogramuota baimė iš tiesų yra mirties baimė?

– Dėl to atsiranda ir religijos, kurių viena iš funkcijų – nuraminti žmogų ir suteikti jam viltį išvengti mirties. Mums sunku suvokti, kad gyvename vos kelis dešimtmečius ir tuo viskas baigiasi. Negali būti! Bet jeigu siela neegzistuoja ir mirtimi gyvenimas tikrai baigiasi? Tuomet, kaip teigia mano mėgstamas filosofas Johnas Gray’us, žmonės labiau mėgautųsi gyvenimu kaip procesu, labiau jį vertintų. Galbūt labiau vertintų ir kito žmogaus gyvybę, būtų moralesni ir empatiškesni.

– O ką mokslas apskritai kalba apie nemirtingumą?

– Transhumanistų tikslas – pailginti žmogaus gyvenimą arba sulėtinti senėjimą tiek, kad žmogus taptų nemirtingas. Tačiau jau senovės graikai savo mituose mus perspėjo, kuo tai gali baigtis. Štai Sizifas klastingai sučiupo Tanathos (mirtį) ir sukaustė grandinėmis. Todėl niekas nebemirė. Pasaulį apėmė chaosas. Kas bus, jeigu tironai gyvens amžinai, o seni paliegę žmonės amžinai kentės? Už tokį poelgį dievai nubaudė Sizifą ir jis po mirties buvo priverstas amžinai dirbti beprasmį darbą – ridenti į kalną akmenį.

Nemirtingumas, ko gero, sunaikintų žmogų ir civilizaciją. Matyt, reikia kalbėti ne apie tai, kaip pailginti žmogaus gyvenimą, o apie tai, kaip pratęsti sveiką jo gyvenimą iki mirties. Kad neliktų skausmo, kančios. Ir tai – įmanoma.

Reziumuojant galima pasakyti, kad mokslo istorija dar nėra ilga. Didžiausi atradimai mūsų dar laukia. Galbūt mums reikia dar kelių einšteinų, kurie iš kitos perspektyvos pažvelgtų į duomenis, kuriuos esame sukaupę. Galbūt naujų įžvalgų apie pasaulio sandarą ir jo pradžią mums pateiks besivystantis dirbtinis intelektas? Naujas mąstymas ir nauji instrumentai mums padės dar daugiau suprasti. Kvantinės fizikos progresas turbūt atskleis ir gyvybės atsiradimo, ir sąmonės prigimties paslaptis. Egzistuoja daugybė būdų, kaip tai sužinoti, todėl aš ir tikiu visagaliu mokslu.

– Ar galite pasakyti, kokia yra jūsų tobulo pasaulio vizija.

Diena kaip šiandien – malonus pokalbis, puodelis kavos harmoningos architektūros mieste, kurio žmonės nusiteikę draugiškai. Paprastas, ramus ir kūrybiškas pasaulis, kuriame vieni rūpinasi kitais, turi saiko jausmą, dalijasi žiniomis, o instinktus ir emocijas naudoja tik geriems tikslams.

Labiausiai pastebima Lietuvos mokslo spraga – ta, kad valstybėje vis dar nėra vieno prioriteto, o dauguma mokslininkų nesugeba savo darbų populiariai pristatyti visuomenei. Taip paklaustas apie Lietuvos mokslo raidą per nepriklausomybės metus portalui LRT.lt sako mokslo populiarintojas, LRT Televizijos laidos „Mokslo ekspresas“ kūrėjas Rolandas Maskoliūnas.

„Matyt, dėl tam tikrų sumetimų norima, kad visiems būtų gerai. Gal dabar situacija keisis, mat Lietuvai reikėjo įvardinti sumaniosios specializacijos kryptis, prasidedant naujajai ES finansavimo programai „Horizontas 2020“, – tvirtina jis.

– Netrukus minėsime nepriklausomybės atgavimo 25-metį. Kaip per šiuos metus pasikeitė Lietuvos mokslo raida?

– Tos mokslo kryptys, kurios turėjo gerą įdirbį, kuriose mokslininkai aktyviai darbavosi ne vieną dešimtmetį, toliau sėkmingai vystėsi. Vienas iš pavyzdžių – amerikiečių kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ įsigyta biomedicininių ir genų inžinerijos instrumentų gamybos kompanija „Fermentas“. Dabar amerikiečiai toliau investuoja ir plečia gamybinę ir mokslinę, tiriamąją bazes.

Arba „Teva“/„SicorBiotech“ – kompanija, kurianti ir gaminanti biofarmacinius preparatus. Jie ne tik toliau plėtoja mokslinę veiklą Lietuvoje, bet ir sugebėjo užpatentuoti kai kuriuos savo gaminamus vaistinius preparatus Amerikos ir Europos rinkose.
Per tuos 25 metus natūraliai susiformavo biofarmacijos ir biotechnologijų klasteris, gimsta naujos kompanijos, tokios kaip „Biotechpharma“. Todėl šiose mokslo ir technologijų srityse daugėja studentų, auga gamyba.

Reikėtų paminėti ir kitas, tradicines Lietuvai aukštųjų technologijų sritis. Tokias, kaip lazerių mokslas ir gamyba. Visai neseniai sužinojome, kad kelios Lietuvos lazerių gamybos kompanijos kartu su užsienio partneriais kurs galingiausią pasaulyje lazerį, taip pat trumpiausių impulsų lazerinę sistemą. Tai – didžiulis tarptautinis projektas Europoje, vadinamas ELI („Extreme Light Infrastructure“). Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.

Be abejo, prie sėkmės nemažai prisidėjo ir Europos Sąjungos fondų parama. Daug lėšų pastaraisiais metais buvo skiriama mokslui ir technologijoms. Kaip jau pastebėjote, statomi technologijų parkai, slėniai, nauji mokslų centrai. Manau, kai kurie jų tikrai taps reikšmingų inovacijų gimimo vieta.

Svarbu ir tai, kad atkurtas valstybės suverenumas ir demokratija leido deideologizuoti socialinius ir humanitarinius mokslus ir integruoti juos su moderniomis idėjomis.

Informacinių technologijų sparti plėtra Lietuvoje pasitarnauja ir socialinių bei humanitarinių mokslų sektoriui. Atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, besivadovaujantis artes liberales (laisvųjų menų) tradicija – formuojantis laisvą požiūrį, ugdantis kritinį mąstymą. Dėl šių ir kitų priežasčių plėtėsi taikomieji socialiniai tyrimai.

– Kokias spragas pastebite?

– Galbūt labiausiai pastebima tai, kad valstybėje nėra pasirinkta vieno mokslo prioriteto. O tai padėtų sukoncentruoti pastangas ir lėšas svarbiausiam tikslui pasiekti.

Matyt, dėl tam tikrų sumetimų norima, kad visiems būtų gerai. Gal dabar situacija keisis, mat Lietuvai reikėjo įvardinti sumaniosios specializacijos kryptis, prasidedant naujajai ES finansavimo programai „Horizontas 2020“.

– Kaip kito Lietuvos įvaizdis tarptautinėje mokslo rinkoje?

Manau, kad tas įvaizdis niekada nebuvo blogas. Mes turime nemažai mokslo autoritetų, kurie dešimtmečius vertinami ir gausiai cituojami užsienio mokslinėje spaudoje. Tai – ir fizikai, ir ultragarso specialistai, ir medikai bei biochemikai.

Tie Lietuvos mokslininkai, kurie dirbo tarptautinėje mokslo rinkoje, ir toliau tą sėkmingai daro. Dabar, žinoma, gyvenimas ir darbas užsienyje yra lengvesnis, nes atsiveria dar daugiau galimybių stažuotis ar dirbti geriausiose pasaulio laboratorijose.

[Lietuvoje irgi] esama daug puikiai įrengtų laboratorijų. Yra nemažai projektų, kuriuose mūsų mokslininkai labai sėkmingai darbuojasi kartu su geriausiais užsienio mokslininkais.

Dėl aukštos mūsų mokslininkų kvalifikacijos esame priimami į tokius didžiuosius tarptautinius projektus, kaip GAIA, CERN, ELI ir t.t. Pasaulyje vis labiau visiems reikia gerų specialistų, gerų idėjų, o Lietuva tai gali pasiūlyti. Pagal tai, kiek mūsų yra, manau, kad visai neblogai.

– Kalbant apie mokslo populiarinimą. Kaip jis ir požiūris į jį kito? Ar situacija gerėja?

– Manau, situacija tikrai gerėja. Antai įvairios leidyklos leidžia vis daugiau mokslo populiarinimo knygų. Be to, Lietuvos mokslo akademijos iniciatyva pasirodė net dvylika knygų apie naujausias įvairių mokslo sričių tendencijas. Pradedant fizika, evoliucija, molekuline biologija ir baigiant klimatologija bei smegenų tyrimais.

Taip pat sėkmingai leidžiami net keli mokslo populiarinimo žurnalai: „Iliustruotasis mokslas“, „Ar žinai, kad?“, „National Geographic“ lietuviška versija, „Iliustruotoji istorija“. Deja, nustota leisti legendinį žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“.

Problema, kuri vis dar išlieka, – Lietuvos mokslininkų nesugebėjimas populiariai pateikti savo darbų esmę visuomenei. Bet ir čia situacija gerėja, nes mūsų mokslininkų įgūdžiai gerėja, jie vis dažniau rašo ir leidžia mokslo populiarinimo knygas. Pavyzdžiui, visai neseniai pasirodė prof. Arūno Bukančio knyga apie klimatą ir orus – „Kas užlopys dangų?“

Labai svarbu, kad mokslo populiarinimo veiklas palaiko Švietimo ir mokslo ministerija, todėl organizuojami mokslo populiarinimo konkursai, pavyksta išlaikyti mokslo populiarinimo laidas televizijoje, interneto portaluose, toliau auga Nacionalinis mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“.

– Kokiu pasiekimu labiausiai džiaugiatės?

– Lietuvos fizikais, biochemikais, kurie dirba didžiausiuose pasaulio mokslo projektuose. Mano manymu, tai parodo, kad esame pajėgūs daug ką padaryti.

Mokslo atradimams ir naujovėms teks prasiveržti pro menkavertės informacijos tvaną ir dirbtines „popmergaičių“ krūtis. Taip teigė mokslo populiarintojas biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas. „Akivaizdu, kad piliečiai turi žinoti ir suprasti, kokios technologijos jau yra arba bus naudojamos, kaip jas naudoti saugiai, kaip jos veikia ar paveiks mūsų gyvenimą“, – LRT.lt teigė jis.

Informacija turi būti ne prieinama, o įžūliai brukama

Šiuolaikinį sudėtingą ir įvairiapusį mokslą populiarinti nėra lengva. R. Maskoliūno žodžiais, mokslininkus galima suprasti – jie nėra „šoumenai“: juos mokė kurti naujas technologijas, o ne reklamuoti naujausią jutiklį ar genetiškai modifikuotą agrastą.

„Todėl be pasirengimo, be praktikos jie ne visada gali aiškiai ir patraukliai papasakoti, kuo jų išradimai ar naujos žinios praturtins visuomenę. [...] Beje, tokie sugebėjimai aiškiai reikšti mintis, teisingai kirčiuoti gyvenime labai praverčia visiems – ir mokslininkams, ir menininkams, ir ypač – melioratoriams“, – teigė mokslo populiarintojas.

Anot R. Maskoliūno, antai mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ rengėjai kviečia į mokslo komunikacijos kursus žurnalistus, mokytojus, universitetų atstovus spaudai ir mokslininkus, kurie norėtų šviesti visuomenę, pasakoti apie naujausias mokslo bei technologijų tendencijas.

„Kuo toliau, tuo labiau reikia tą daryti, nes visuomenė turi teisę suprasti, už ką mokslininkams mokami pinigai. Be to, tai padėtų nuraminti visuomenę, parodyti, kad ne toks tas velnias (mokslas) baisus, kokį jį kartais piešia neoluditai“, – sakė ekspertas.

Mokslininko teigimu, Lietuvos mokslo centrams būtina prasibrauti pro menkavertės informacijos tvaną ir „dirbtines popmergaičių krūtis“.

„Naujos mokslo žinios, ypač medicinos srityje (ir būtinai iš patikimų šaltinių), gali būti labai naudingos. Žinau iš savo patirties. Pasaulyje tai vyksta jau seniai. Pastaruoju metu pastebiu, jog ir Lietuvoje, kaip antai Vilniaus universitete, aktyviai darbuojasi atstovai spaudai – žmonės, kurie informuoja visuomenę apie tai, kas įdomaus vyksta universitete“, – pasakojo R. Maskoliūnas.

Specialistas įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau vis daugiau mokslo centrų turės pradėti vykdyti komunikaciją. Jau dabar galioja tokia taisyklė: jeigu yra vykdomas Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamas projektas, jis privalo būti viešinamas. Taip pat ir Lietuvos mokslo premijos laureatai turi parengti populiarias paskaitas visuomenei apie tai, ką jie nuveikė per keliolika metų ir už ką įvertinti prestižine premija.

„Kitaip sakant, norom nenorom, daugumai mokslininkų teks išmokti išeiti į viešumą, pristatyti savo darbus visuomenei, o ypač jaunimui. Arba prisipažinti, kad karalius nuogas“, – pridūrė R. Maskoliūnas.

Plaukai šiaušiasi nuo neišmanymo

Mokslo populiarintojas, tinklaraščiokonstanta.lt savininkas astrofizikas dr. Kastytis Zubovas sutinka, kad visuomenė ir mokslininkai nesusikalba. Tai, anot jo, vyksta dėl dviejų priežasčių.

Pirma priežastis – mokslininkai dažnai nežino, kokią žinių bazę turi „paprasti žmonės“, taigi pradeda kalbėti apie mokslinius atradimus nuo tokio atskaitos taško, kuris klausytojams yra nesuprantamas.

„Beje, kartais būna ir situacijų, kad pats mokslininkas, net ir norėdamas, nuo bendresnių pagrindų nesugebėtų paaiškinti savo tyrimų, nes yra tiek į juos susikoncentravęs, kad pameta kontekstą. Tačiau tai labiau būdinga pradedantiems savo karjerą, pavyzdžiui, doktorantams, kurie dar nelabai gaudosi bendrame problemos kontekste ir mano, kad visi turėtų suprasti tai, ką supranta jie“, – teigė K. Zubovas.

Antra priežastis – mokslinis mąstymas, kuriame sprendimų priėmimo procesas skiriasi nuo kasdienio.

„Moksle vadovaujamasi logika ir aiškiais argumentais, kasdieniame gyvenime dažnai daug lemia emocijos. Be to, moksle nuomonės pakeitimas, sužinojus naujų svarių argumentų, yra labai geras ir sveikintinas reiškinys, o kasdieniame gyvenime tai dažnai laikoma silpnumo ar principų neturėjimo apraiška. Taigi „paprasti žmonės“, nesuprasdami mokslinių tyrimų proceso pagrindų, susikuria nuomonę, jog mokslininkai nežino, ką sako, nieko nesupranta ir apsimetinėja“, – LRT.lt aiškino K. Zubovas.

Astrofiziko teigimu, sunku įvertinti, ar nesusikalbėjimo padėtis yra dramatiška. Jo žodžiais, paskaičius komentarus prie pranešimų apie mokslo atradimus, „plaukai šiaušiasi nuo to, koks baisus neišmanymas demonstruojamas; tačiau internetiniai komentarai tikrai nėra geras visuomenės nuomonės indikatorius“.

Trūksta originalaus turinio

Apie tai, koks mokslo populiarinimas yra Lietuvoje, pasigirsta įvairių nuomonių. Vieni teigia, kad visko užtenka, kiti – kad dar turėtume gerokai pasistengti.

Mokslo populiarinimu aktyviai užsiimantis verslininkas technikos mokslų dr. Vladas Lašas nelinkęs sutikti su tais, kurie sako, kad Lietuvoje mokslo populiarinimas yra vangus. Anot jo, turime nemažai televizijos laidų, festivalių, žurnalų, konkursų, kurie skatina moksleivius dalyvauti ir dalintis žiniomis

R. Maskoliūnas taip pat sutinka, kad situacija nėra bloga. Tai, anot jo, iš esmės susiję su Europos Sąjungos fondais ir naujausiu finansavimo periodu, kuris baigsis 2020 m.

„Mes turime dar 6 metus tam, kad sukurtume gyvybingą, tvarią mokslo populiarinimo sistemą ir ją „pastatytume ant kojų“. Be abejo, finansavimas leis sukurti trūkstamus elementus, kurie yra kitose pasaulio šalyse, netgi Estijoje bei Lenkijoje. Turiu omenyje, pavyzdžiui, modernų mokslo muziejų, įvairias mokslo populiarintojų skatinimo formas, knygų serijas. Visai neseniai buvo sukurta Mokslo populiarinimo sistema. [...] Taip pat rašoma mokslo muziejaus galimybių studija. Palengva formuojasi trūkstami elementai. Tikėkimės, kad netrukus sulauksime ir kokybinio šuolio“, – vylėsi R. Maskoliūnas.

Tiesa, mokslininkas pabrėžia, nors mokslo populiarinimo kanalų yra, juose trūksta originalaus turinio, nes dažniausiai informacija yra verčiama iš užsienio šaltinių.

„Pavyzdžiui, žurnale „Iliustruotasis mokslas“ galėtų pasirodyti mūsų šalies mokslininkų tekstai. Galbūt mokslininkai nesiūlo savo darbų, o galbūt jų niekas neprašo. O gal nedrįsta dėl praktikos stokos. Kreipkitės į Mokslo festivalį, mes jums padėsime“, – teigė mokslo populiarinimo specialistas.

Su tuo, kad Lietuvoje trūksta kokybiško turinio, sutinka ir K. Zubovas. „Na, yra R. Maskoliūnas, kuris pats mokslininkas, taigi žino, ką šneka. Yra „Mokslo sriuba“, kurie, nors ir mėgėjai, bet turi pakankamai daug savanorių su įvairiomis žiniomis, kad galėtų apžvelgti beveik kiekvieną temą, nors ir tai tikrai ne visada pavyksta. Yra technologijos.lt, kurie kiekybe stengiasi nusverti kokybės trūkumą, t.y. kokybė ten ne geresnė, nei bet kuriame atsitiktinai paimtame naujienų portale, tiesiog žinios labiau koncentruotos“, – K. Zubovas taip pat kritikavo mokslo populiarinimo kanalų kokybę.

Mąstyti nelengva, bet būtina

Technologijos ir mokslas turi vis daugiau įtakos mūsų gyvenimui. Pradedant biomedicina, kamieninėmis ląstelėmis, kibernetiniu saugumu, implantais, dirbtiniu intelektu ir vis gudresniais dulkių siurbliais bei šaldytuvais.

„Žmonės privalo būti išsilavinę, turėti išvystytą kritinį mąstymą, kad galėtų įvertinti, ar tai, ką jiems siūlo mokslininkai, yra reikalinga, saugu ir perspektyvu. O gal be to galima apsieiti? O gal reikia kurią nors sritį vystyti dar sparčiau? Kitaip sakant, visuomenės raštingumas šiais laikais yra būtinas ne tik politinės propagandos akivaizdoje“, – tikino R. Maskoliūnas.

Jis pridūrė, kad diskutuoti apie valstybės vystymosi strategiją ir jos prioritetus, lyginti su kitomis šalimis, reikalauti iš valdžios išsamios informacijos, prieš priimant sprendimus, turėtų ne tik ekspertai, bet ir smalsūs, išsilavinę žmonės, kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir išlikimas.

Kurti, o ne rauti piktžoles burokų laukuose ir dejuoti

V. Lašas pastebi, kad mokslininkai kartais per mažai dėmesio skiria jaunosios kartos sudominimui.

„Nepagalvoja, kad jų pačių naudai ir mokslo ateičiai labai svarbu, jog ypač jaunoji karta suprastų, susižavėtų ir skirtų savo laiką mokslo problemų tyrinėjimui. [...] Mano senelis – Vladas Lašas – buvo medicinos profesorius. Jis rašė populiarias knygas apie mitybą, vadovėlius moksleiviams apie žmogaus fiziologiją. Tokie dalykai sukuria prielaidas, kad paskui jaunimas susidomi mokslu ir pasirenka susijusias studijas“, – LRT.lt teigė V. Lašas.

Jo žodžiais, įtraukę jaunimą, mokslininkai turėtų mokinių, atliekančių darbus, kurių nespėja padaryti patys. V. Lašo nuomone, pirmieji lietuviški palydovai – „LituanicaSat–1“, „LitSat–1“ – jaunimui parodė, kad ir Lietuvos universitetuose įmanoma įgyvendinti tarptautinius kosmoso projektus.

Su V. Lašu sutinka ir R. Maskoliūnas, kurio įsitikinimu, mokslo populiarinimas – būdas kas dieną patirti ką nors naujo, pajusti atradimo džiaugsmą, pasididžiavimą ir keliauti po pasaulį, lankantis mokslo konferencijose.

„Visame pasaulyje konkuruojama dėl inovatyvių žmonių, kurių idėjos ir darbai gimdo naujas verslo ir pramonės sritis. „Google“, „Intel“, „Amazon“, „Skype“ ir t.t. Visa tai ir dar daug kas pagrįsta naujomis mokslo ir technologijų idėjomis. Mes neišvengiamai turime kurti, o ne rauti piktžoles burokų laukuose ir dejuoti, kad juos ir šiemet per pigiai superka. Laimi tos šalys (Singapūras, Izraelis, Taivanas, JAV), kurios sugeba išugdyti ir suburti ambicingus ir visapusiškai išsilavinusius žmones, paskatinti juos kurti kažką naujo“, – pasakojo R. Maskoliūnas.

„Erdvėlaivis Žemė“ Lietuvoje netrukus nusileis 10-ąjį kartą. „Iš pradžių buvo nelengva, nes visuomenė, mokytojai nelabai suprato, koks tai renginys, kam jis skirtas. Mokslas daugeliui asocijuojasi su kažkuo sudėtingu, neįdomiu ir rimtu. Tačiau jau po kelerių metų, ypač bendraujant tiesiogiai su mokyklomis ir universitetais, susidomėjimas ėmė augti“, – naujienų portalui LRT.lt pasakoja mokslo populiarinimo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ organizatorius ir idėjos autorius Rolandas Maskoliūnas.

– Kaip gimė festivalis „Erdvėlaivis Žemė“ ir jo idėja?

– Viskas prasidėjo 2004 m., kai susitikau su Europos mokslo renginių asociacijos generaliniu sekretoriumi Peteriu Reberniku, kuris tuo metu lankėsi Baltijos šalyse. Jis manęs paklausė, kodėl Lietuvoje niekas neorganizuoja tokių mokslo festivalių, kurie vyksta kitose pasaulio valstybėse. Tai – pakankamai sena tradicija. Nusprendžiau, kad būtų įdomu surengti tokią šventę.

Iš pradžių aplankiau keletą tokių renginių užsienyje. Po to pasikalbėjome su LR Švietimo ir mokslo ministerija – ji skyrė finansavimą. Taip ir įvyko pirmasis festivalis.
Festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ idėją labai palankiai vertino mokslo bendruomenė ir įvairios technologijų kompanijos. Todėl jis ir gyvuoja iki šiol, nuolat augdamas.

– Ar sunku suorganizuoti mokslo festivalį Lietuvoje?

– Iš pradžių buvo nelengva, nes visuomenė, mokytojai nelabai suprato, koks tai renginys, kam jis skirtas. Mokslas daugeliui asocijuojasi su kažkuo sudėtingu, neįdomiu ir rimtu. Tačiau jau po kelerių metų, ypač bendraujant tiesiogiai su mokyklomis ir universitetais, susidomėjimas ėmė augti.

Nors „Erdvėlaivis Žemė“ skirtas visiems, didžiausias dėmesys šiuo metu skiriamas įvairių amžiaus grupių moksleiviams. Juolab kad  vienas iš svarbiausių Lietuvos ir Europos prioritetų – skatinti jaunimą rinktis mokslininkų, inžinierių profesijas. Tai padėtų įveikti ir kitą problemą – sumažintų jaunimo nedarbą Europoje.

–  Kokia yra festivalio auditoriją? Šių metų renginyje apstu renginių ne tik jaunimui, bet ir pedagogams.

– Turime du pagrindinius tikslus – skatinti jaunimą rinktis mokslininko ar tyrėjo profesiją ir ugdyti bendrą visuomenės mokslo kultūrą. Absoliuti dauguma renginių skirti jaunimui ir plačiajai visuomenei, tačiau siūlome keletą specializuotų paskaitų.

Ministerijų darbuotojams, mokytojams, pedagogams – Varšuvos „Koperniko“ mokslo centro direktoriaus Roberto Firmhoferio pakaita apie neformalųjį ugdymą, naudojant mokslo centrus; Varšuvos universiteto prof. Dominika Oramus paskaita – humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams apie naujausias tendencijas šioje sferoje.

Mokslo komunikacijos seminarai, kuriuos ves du puikūs specialistai iš Didžiosios Britanijos, aktualūs mokslininkams (ypač mokslo populiarintojams), pedagogams, studentams ir žurnalistams. Tai – gera ir nemokama proga pasimokyti bendrauti su žiniasklaida, išmokti atsakyti į nepatogius klausimus, sudėtingus procesus paaiškinti ar aprašyti patraukliai. Manau, mokslas nepopuliarus visuomenėje ir dėl to, kad specialistai dažniausiai kalba per sudėtingai, o žurnalistai nesugeba paklausti ar neturi kantrybės išklausyti.

Bus paskaitų ir pradinių klasių moksleiviams, pavyzdžiui, apie tai, kaip išmokti elgtis su pinigais. Šiais metais norą dalyvauti pareiškė dar daugiau pradinių klasių mokinių. Kai kurios mokyklos net perkelia pamokas į mūsų festivalį.

–  „Erdvėlaivis Žemė“ švenčia 10-ąjį jubiliejų. Kaip manote, kokia yra festivalio ilgaamžiškumo priežastis? Juk tai – ne pramoginis renginys, į kurį kur kas lengviau reaguoja žmonės.

– Mano manymu, reikia nuolat bendrauti su mokslo bendruomene, mokyklomis, klausti dalyvių nuomonės apie programos privalumus ir trūkumus. Tik taip galima tobulėti ir taisyti klaidas, pagerinti renginių kokybę. Dar reikia nuoseklumo, šiek tiek užsispyrimo. Be abejo, negalėtume gyvuoti be ištikimų festivalio partnerių paramos. „Erdvėlaivis Žemė“ šiais metais – europinio projekto lėšomis finansuojamas renginys.

– Kiekvienais metais „Erdvėlaivis Žemė“ sukviečia labai skirtingų dalyvių. Kokiais kriterijais remiatės juos rinkdamiesi?

– Yra mokslininkų, kurie dalyvauja beveik kiekvienais metais – kaip antai VU Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. Osvaldas Rukšėnas, LMA tikrasis narys, chemikas Eugenijus Butkus, mikrobiologė dr. Daiva Janulaitytė-Gunther arba KTU branduolinės fizikos specialistas Gediminas Adlys. Informaciją apie svarbiausius mokslo įvykius renkame visus metus, ieškome įdomių temų, tendencijų pasaulio moksle. Šiemet kviečiame apie savo darbus papasakoti Lietuvos mokslo premijos laureatus. Jų pasiekimai yra labai aktualūs, ir žmonės turi puikią progą išgirsti, ką šie mokslininkai nuveikė per 10–15 metų. Temų pasiūlo ir patys mokslininkai, atsižvelgiame į tarptautinius mokslo įvykius, reikšmingas datas.

– Užsienyje per metus įvyksta galybės svarbių įvykių moksle. Turbūt ypač sunku atsirinkti ir pasikviesti tik keletą specialistų.

– Žinoma, norėtųsi daugiau jų pasikviesti, bet tam reikia lėšų. Laimei, turime tokius partnerius, kaip Britų taryba, kuri su mumis kartu nuo pirmojo festivalio. Jų dėka festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“ pranešimus skaitė tokios įžymybės, kaip paleontologas ir trilobitų žinovas prof. Richardas Fortey ar meteoritų ekspertė prof. Monica Grady. Šiais metais savo filmą „Mėnulio šešėlyje“ Kaune pristatys BBC žurnalistas, mokslo populiarinimo filmų prodiuseris Chrisas Riley.

Šiemet svariai prie programos prisideda ir Lenkų institutas Vilniuje. Į Kaune įvyksiantį grandiozinį festivalio renginį – tarptautinę mokslo mugę – atkeliauja eksponatai iš Varšuvos Koperniko mokslo centro. Tikimės, ateityje festivalio draugų bus dar daugiau.

– Kuo ypatingas šių metų jubiliejinis „Erdvėlaivis Žemė“?

– Festivalio programoje – apie 250 nemokamų renginių šešiuose Lietuvos miestuose. Vienas pagrindinių akcentų – tarptautinė mokslo mugė Kaune, vyksianti rugsėjo 13 d. nuo 11 val. ryto KTU studentų miestelyje. Lankytojai mugės metu galės eksperimentuoti ne tik KTU laboratorijose, bet ir mobilioje bioklasėje, apžiūrėti policijos automobilį, išmokti gesinti gaisrą, suteikti pirmąją pagalbą, pamatyti nepilotuojamus lėktuvus, nanopalydovus, aplankyti interaktyvią optinių iliuzijų parodą, mobilų planetariumą, išbandyti psichologijos stendus, loginio bei mokslinio mąstymo žaidimus, laivo navigacinį treniruoklį ir t.t.

Festivalis prasidės rugsėjo 10 d., o baigsis 19 d.

– Ką rekomenduotumėte aplankyti festivalyje? Ar pats, kaip mokslo populiarinimu jau daug metų užsiiminėjantis profesionalas, randate jame ką nors naujo?

– Man, kaip ir daugeliui, visada labiausiai patinka viską pamatyti „gyvai“. Lietuvoje yra keletas itin aukšto lygio mokslo centrų, iš kurių labiausiai noriu atkreipti dėmesį į biotechnologijų kompanijas „Biotechpharma“, „Thermo Fisher Scientific Baltics“, „Teva/Sicor Biotech“. Taip pat „Ekspla“, kurie demonstruos savo sukurtus naujausius lazerius, VU Taikomųjų mokslų instituto Pažangiųjų technologijų skyriaus kristalų auginimo ir tyrimo laboratorijas, kuriose veikia pats galingiausias puslaidininkinius kristalus gaminantis reaktorius Lietuvoje.
Būtent mano išvardintų centrų organizuojami renginiai yra patys paklausiausi, ir į juos jau beveik nebeliko vietų. Rekomenduoju paskaitas apie vaistų nuo vėžio paieškas, bakterijų judėjimo matematinį modeliavimą, ekskursiją į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, renginius VU Gamtos mokslų fakultete. Dar nepaminėjau intriguojančių renginių kituose Lietuvos miestuose, bet visko išvardinti tiesiog neįmanoma. Užsukite į festivalio svetainę adresu.

– Jūsų manymu, kaip keičiasi visuomenės susidomėjimas mokslu? Kurios sritys yra populiariausios?

– Kalbant apie jaunimą, kuris renkasi studijas, teko girdėti iš universitetų dėstytojų, jog auga susidomėjimas gamtos mokslais, biochemija, fizika. Juk visi mato, kad Lietuvoje sparčiai plečiasi biomedicinos pramonės sektorius, vadinasi, bus daugiau įdomaus darbo vietų. O visuomenei, manau, aktualiausios su medicina susijusios sritys, nes jos yra „arčiausiai kūno“ ir tiesiogiai siejasi su mūsų gerove, sveikata.

Jeigu mokslininkas sugeba suintriguoti net pristatydamas nelabai įdomią temą, žmonės iš karto tą pastebi. Populiarinant mokslą, galioja tie patys principai, kaip, pavyzdžiui, pramoginiame kine  – žmonėms reikia įdomių istorijų, intrigų, dramų, paslapčių, gal net mistikos. Žinoma, vėliau paaiškėja, kad viskas yra paaiškinama arba racionalu, tačiau kelias tikslo link turi būti nenuobodus.

– Pastebėjau, kad pastaraisiais metais vis populiaresnės tampa ir kosmoso temos. Ypač Saulės aktyvumas, kometos ir asteroidai.

– Ne veltui mūsų festivalis vadinasi „Erdvėlaivis Žemė“. Tokį pavadinimą pasirinkome, nes Žemė yra kosminis kūnas, skriejantis kosmine erdve – tarsi erdvėlaivis. Žmonės tiria aplinką, kurioje skrieja, ir savo „erdvėlaivį“. Kosmoso temos festivalyje visada buvo labai populiarios. Tarkime, šiais metais bus paskaita apie ateivius – kodėl jų niekada nematome („Kur tie ateiviai?“ – prof. Vladas Vansevičius). Taip pat bus atskleidžiama tai, ko nepavyko išspręsti JAV kosminių tyrimų agentūrai NASA, bet pavyko lietuviams („KTU vardas garsės ir kosmose“ – prof. Arminas Ragauskas, dr. Vytautas Petkus, dr. Romanas Chomskis, dokt. Laimonas Bartušis, dr. Rolandas Žakelis).

Kosmosas visų pirma technologijos, kurios Žemėje pritaikomos įvairiausiais praktiniais tikslais. Kai Lietuvoje žmonės klausia, kam Lietuvai kosmosas, reikia suprasti, jog GPS, tikslesnės orų prognozės, saugumo sistemos, mobilusis ryšys, įvairios unikalios medžiagos – visa tai atsirado tik kosmoso ir jo užkariavimui sukurtų technologijų dėka.

–  O Jūs tikite nežemiškos gyvybės egzistavimu?

– Manau, kad kitose planetose turi būti protingų būtybių. Juk Visata didžiulė. Nereikėtų jaustis labai išskirtiniams ir unikaliems. Tik neaišku, ar jie arti, ar toli, ar nori su mumis bendrauti.

Galbūt tokie smalsūs esame tik mes? Kada nors tikrai tai sužinosime.