Nacionalinės Lietuvos energetikos asociacijos (NLEA) ekspertas Rytas Staselis sako, kad į Lietuvą importuojamos „Novatek“ SGD apimtys kol kas nėra reikšmingos.

„Jeigu pernai iš „Novateko“ atėjo apie 13 proc. SGD, tai tie kiekiai, mano supratimu, dar yra nereikšmingi“, – BNS sakė R. Staselis.

Anot jo, Rusijos Vysocko uosto SGD terminalo, iš kurio atplaukia maži dujovežiai su „Novatek“ dujomis, pajėgumai yra pakankamai nedideli, o sunerimti reikėtų nebent tada, jei Rusijos bendrovė į Lietuvą pradėtų plukdyti didelius tanklaivius iš Jamalo gamyklos Sibire.

„Jeigu gabendami iš Jamalo jie sugebėtų padaryti konkurencingą kainą, lyginant su norvegiškomis dujomis, tai tada jau galėtume kalbėti apie politinį kainos atspalvį, kad jos yra dempinguojamos, subsidijuojamos ir panašiai“, – kalbėjo R. Staselis.

Pernai rugsėjį į Klaipėdą iš Prancūzijos „Montoir“ SGD terminalo atplaukė dujovežis, atgabenęs didelį Jonavos trąšų gamyklai „Achema“ skirtą krovinį, netiesiogiai atkeliavusį iš Sibire esančio „Novatek“ Jamalo terminalo.

R. Staselis teigė kol kas nematąs jokių indikacijų, kad „Novatek“ dujas Lietuvoje parduotų politine kaina.

„Novatek“ toliau sieks didinti rinkos dalį Lietuvoje, šaliai bus svarbiausia nesudaryti kliūčių dujų vartotojams pasirinkti kitus tiekėjus.

„Neradau jokių indikacijų, kurios rodytų, kad „Novatekas“ parduoda politine kaina, taip, kaip buvo 2009 metais. Buvo toks faktas, kai „Inter RAO“ akcininkams po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo buvo pateikta medžiaga, kad bendrovės eksportas turi atitikti tam tikrus politinius Rusijos tikslus. Tokių dokumentų kol kas nemačiau ar apie juos niekas nekalba“, – kalbėjo R. Staselis.

Politologas Ramūnas Vilpišauskas sako, kad situacija Lietuvos dujų rinkoje yra gerokai pasikeitusi, palyginti su tais laikais, kai vienintelis dujų tiekėjas buvo Rusijos „Gazprom“.

Anot jo, dabar vartotojai turi tiekėjų pasirinkimą, todėl jei kai kuris jų piktnaudžiautų, jį būtų galima pakeisti kitu.

„Dabar yra pasirinkimas ir būtų tik laiko klausimas, kada vartotojai atsisakytų tokio tiekėjo, jeigu jis mėgintų piktnaudžiauti turima padėtimi. Galima suprasti iš VSD komentarų, kad būtent čia jų analitikai įžvelgia tam tikras rizikas“, – BNS sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius R. Vilpišauskas.

Jo teigimu, jei „Novatek“ toliau sieks didinti rinkos dalį Lietuvoje, šaliai bus svarbiausia nesudaryti kliūčių dujų vartotojams pasirinkti kitus tiekėjus.

„Tokiu atveju svarbiausias klausimas – ar yra kažkokių kliūčių, kurios galėtų trukdyti vartotojams, dujų pirkėjams pasirinkti kitą tiekėją? Mano nuomone, tos kliūtys nėra tokios didelės, kad galėtų sukurti potencialią priklausomybę nuo tiekėjų iš Rusijos“, – sakė R. Vilpišauskas.

Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas antradienį BNS sakė, kad iš „Novatek“ importuojamų dujų apimtys nėra didelės, tačiau jei jos išaugtų, tektų teisinėmis priemonėmis jas riboti.

Savo ruožtu R. Staselis sako nematantis grėsmės, kad „Novatek“ dujų Lietuvoje galėtų smarkiai padaugėti, todėl nėra prasmės diskutuoti ir apie teisines priemones.

„Tarkime, jei „Novateko“ dujos hipotetiškai, kas technologiškai neįmanoma, pas mus užimtų apie 50 proc. SGD rinkos, tada būtų galima sėsti ir galvoti. Bet Vysocko terminalas yra ribotų techninių galimybių, šio terminalo eksporto kiekiai į Lietuvą auga galbūt dėl to, kad jis tik neseniai buvo paleistas“, – teigė R. Staselis.

VSD antradienį paskelbė, kad per Klaipėdą dujas gabenanti „Novatek“ yra glaudžiai susijusi su Kremliumi, o jos galutinis tikslas – įsitvirtinti Baltijos šalių rinkoje.

VSD direktorius Darius Jauniškis teigė, kad grėsmę kelia būtent „Novatek“ dujų prekybos apimčių didinimas – pirkėjus pripratinus prie tiekimo, gali būti pradėtos diktuoti sąlygos.

Žvalgybos teigimu, nors „Novatek“ prisistato esanti privati, viena skaidriausiai Rusijoje veikiančių kompanijų, „neabejotina, kad jos strategija ir veiklos tikslai derinami su Rusijos aukščiausios valdžios atstovais“.

Galima sakyti, kad ši koncepcija daugiau ar mažiau buvo įgyvendinta. Iš pradžių lietuviai pilkomis schemomis grįstais keliais iš Sibiro platybių į Vakarus gabeno retuosius metalus, strategines žaliavas. Iš Vakarų per Lietuvą į Rytus plaukė buitinė ir kompiuterinė technika. Pasibaigus „laukinių prerijų“ laikams, Lietuvos ūkio eksporto srautai taip pat turėjo reikšmingą kryptį į Rusiją.

Lengviau, sunkiau, tačiau daug metų Rytuose, buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo itin svarbios, labai pelningos rinkos lietuviškoms prekėms, nekalbant apie tas, kurios per Lietuvą reeksportuotos. Ir nors dabar šių srautų augimo tempai stabtelėjo dėl geopolitinių priežasčių, kaip rodo oficiali Lietuvos statistika, Rusijos rinka lietuviškoms prekėms vis dar yra tarp svarbesnių.

Tačiau „tilto tarp Rytų ir Vakarų“ formulė Lietuvai gali atgimti nauja grimasa. Labiau ne galimybėmis, aukštais pelno rodikliais, bet kaip tik itin rizikingomis grimasomis.

JAV balandžio pradžioje paskelbus skausmingas sankcijas kelioms dešimtims įtakingų politikos ir verslo lyderių, taip pat svarbioms pramonės grupėms, krenta tų įmonių akcijų vertė, mąžta Rusijos milijardierių turtai, kosulys ima visą šalies ekonomiką, nacionalinė valiuta rublis taikosi į istorines kurso žemumas.

Dvi dabar oponuojančias sistemas jungiantį tiltą gali būti mėginama suręsti ant posovietinio mentaliteto ir patirties pagrindo. Posovietinis žmogus (taigi ir rusas, ir lietuvis), kaip joks kitas išeivis iš bet kurios kitos pasaulio visuomeninės sistemos, yra itin kūrybingas tipas, kuriam, manipuliavimas ribojimais, įstatymų apėjimas yra maždaug tas pat, kaip azartiškos žirgų lenktynės britų salose.

Todėl drįstu prognozuoti, kad Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse, kur gyvena panašiai kūrybiški žmonės, rasis iš Rusijos plintanti paklausa, jei taip galima pavadinti, verslo higieniniams piketams. Ilgus metus gudriausiems Rusijos ir NVS šalių pinigų plovėjams dėl to buvo itin patrauklūs Latvijos bankai. Tačiau sankcijomis užkardytoms didžiosioms Rusijos korporacijoms netrukus prireiks higieninius paketus atitinkančių kompanijų (nebūtinai didelių), registruotų Europos Sąjungoje, kad už jų rusiškosios galėtų pasislėpti sumažindamos sankcijų keliamą žalą.

Ar lietuviškas verslas praris šį masalą, kuris garantuos ne tik priklausomybę nuo toksiškų rusų, bet ir tokias pajamas, kokias tik gali užtikrinti higieniniai paketai sudėtingomis aplinkybėmis? Neabejoju, kad bandančių bus. Net tuo metu, kada Vakarų sankcijos Rusijos ūkio subjektams buvo ne tokios skaudžios, kai kurie Lietuvos verslininkai dvejojo ar mėgino pasinaudoti tam tikromis landomis.

Yra ir vienas sudėtingesnis klausimas šia tema. Jei Lietuvos jurisdikcijoje esantys verslo subjektai ims teikti tokias paslaugas sankcionuotoms Rusijos korporacijoms, kaip turėtume reaguoti? Pagal principą – „pinigai nekvepia“? Tačiau esame, regis, to geopolitinio bloko pusėje, kuris yra prieš Rusiją, t. y. pinigai čia turėtų turėti aiškią smarvę. O jei principas „pinigai nekvepia“ mums netinka, tai kas turėtų užkardyti tokiai veiklai kelią? Mūsų specialiosios tarnybos? O gal palikti, kad peles gaudančių kačių vaidmenį ir atsakomybę prisiimtų JAV Iždo ministerijos finansų žvalgybos institucijos?

Įtariu, kad antruoju atveju kaina bus daug aukštesnė. Turint galvoje, ne tik mūsų šalies ir čia registruoto verslo reputaciją.

Ryto Staselio komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Kita vertus, pasak Rusijos neformaliosios žiniasklaidos, šalyje prasidėjo bruzdėjimas esą „Rosatom“ savo išreklamuotą projektą Suomijoje –  Pihaejoki (arba Hankikivi) branduolinę jėgainę – finansuoja šalies pensininkų pinigais.

Jau keletą metų, nusekus įplaukoms už energijos išteklių eksportą į šalies biudžetą, Maskva faktiškai paralyžiavo kaupiamųjų pensijų fondų veiklą: atsisakoma vykdyti Rusijos pensijų fondų įstatymo reikalavimą valstybei proporcingai prisidėti prie gyventojų savarankiškai kaupiamų pinigų būsimosioms pensijoms – valdžios sprendimu, paskelbtas moratoriumas galimybei privačiai kaupti pensijas jaunesniems nei 1967m. gimimo šalies piliečiams.

„Rosatom“ 1800 megavatų (MW) reaktorių Pihaejoki planuoja pradėti statyti šiemet ir baigti po šešerių metų. Projekto lyderės – suomių kompanijos  „Fennovoima“ – sprendimas pasirinkti „Rosatom“ technologiją šalyje buvo kritikuojamas, tačiau įspūdį padarė finansiniai klausimai. Iš sąmatoje planuotų 6,5 mlrd. eurų „Fennovoima“ užtikrino tik 1,6 mlrd. eurų, likusią investicijų naštą prisiėmė Rusijos partneriai.

„Tuo metu, kai keturi milijonai pagyvenusių rusų gyvena žemiau skurdo ribos, perlaidomis iš šalies pensijų fondų finansuojama elektrinės statyba Šiaurės Suomijoje“, – besipiktinantį Sosnoviy Bor gyventoją Olegą Bodrovą cituoja nepriklausomas laikraštis „The independent Barents Observer“.

Nors Suomijos vyriausybė delsia išduoti galutinę licenciją jėgainės statyboms, „Rosatom“, siekiantis sėkmės istorijos Europos Sąjungoje, Pikaejoki kelia mūrus. Rusijos valstybinis nacionalinės gerovės fondas planavo pervesti 1,6 mlrd. eurų, kol kas į projekto sąskaitą įkrito tik 800 mln. eurų. Nors, kaip rašo Rusijos „Kommersant“, „Rosatom“ tikisi sutelkti daugiau papildomo kapitalo investicijoms iš „SovKomBanko“, „Rosatom“ partneris Pikaejoki projekte – Fennovoima“ – rodo ir mažiau optimizmo. Suomių versija: statybos realiai prasidės tik kitąmet, o komercinės operacijos – geriausiu atveju 2024 m.

„Net pagal Rusijos įstatymus niekas negali pradėti statybos darbų, neturėdamas galutinio leidimo pradėti statyti branduolinę jėgainę“, – sako O. Bodrovas, kurį „The Independent Barents Observer“ pristato kaip vietos branduolinių reikalų ekspertą.

Panašią kritiką savo valdžiai prieš keletą metų adresavo Baltarusijos žalieji, kaltinę prezidentą Aliaksandrą Lukašenką dėl to, kad Astravo atominės elektrinės statyba taip pat buvo pradėta neturint reikalingų projektinių ir licencinių dokumentų.

Itin griežta pozicija pasižymintis Suomijos branduolinės saugos reguliatorius STUK (suom. Säteilyturvakeskus) esą rengiasi pasirašyti statybos licenciją ne anksčiau 2018 m. pabaigos.

Pihaejoki/Hankikivi jėgainę „Fennovoima“ renčia pagal vadinamą Mankalos modelį (taip pat planuotas ir Visagino jėgainės verslo modelis Lietuvoje), kada jėgainės akcininkai gauna proporcingą savo finansiniam įnašui kiekį jėgainėje pagamintos elektros energijos už savikainą ir ją parduoda savo rinkose. Taigi „Rosatom“ dukterinė įmonė „Rusatom Overseas“, valdanti 34 proc. projekto akcijų, taip pat čia gautų elektros energijos už numatomą 50 eurų už megavatvalandę savikainą ir mėgintų parduoti Suomijos, Šiaurės šalių ar Rusijos rinkose.

Tačiau, kaip rašo „The Independent Barents Observer“, dėl užtrukusių leidimų statybai smulkieji dalininkai vėl ėmė bruzdėti. Prieš penkerius metus oficialiai paskelbta, kad iš projekto gali pasitraukti bent viena smulki dalininkė: „Talvivaara Mining Company Plc.“ kasybos kompanija. Tačiau „Fennovoima“ užtikrino, kad į jos dalininkų struktūrą įsiliejo keletas naujų narių.

Į šią organizaciją trečiadienį išsiųstoje notoje sakoma, kad Rusija tarptautinei bendruomenei nepranešė apie kažkur prie Čeliabinsko (Pietų Urale) miesto spalio pabaigoje įvykusį incidentą, po kurio radionuklido rutenio prisodrintas debesis slinko per daugelį Europos šalių.

Rutenio koncentracija, kuri buvo pastebėta Europos šalyse, taip pat Lietuvoje nekėlė pavojaus žmonių sveikatai. Tačiau šįkart tai buvo tik rutenis. Diduma Europos puikiai prisimena prieš tris dešimtmečius tuometinėje Sovietų Sąjungoje įvykusią Černobylio atominės elektrinės avariją. Tada taip pat SSRS tarptautinėje erdvėje pripažino ją tik pavojaus varpais ėmus skalambyti Europos branduolinės saugos institucijoms.

Ir šį kartą Rusija tylėjo, oficialiai neigė bet kokius incidentus maždaug 45 dienas nuo numanomo įvykio. Tai, kad atmosfera užteršta ruteniu, Rusijos hidrometeorologijos tarnyba paskelbė tik prieš dvi savaites. Maskva siūlo sudaryti tarptautines komisijas, kurios atrastų rutenio išskyros šaltinį kitose šalyse. Tarkime, Rumunijoje. Esą todėl, kad toje šalyje radioaktyvaus rutenio koncentracija,  pasak „branduolinių technologijų koncerno „Rosatom“, buvo didesnė nei pačioje Rusijoje.

„Rosatom“ Rumunijai skirtų strėlių nepatvirtino jokia ES branduolinės stebėsenos institucija, tačiau, oficialiai Maskvai tylint, prabilo Rusijos aplinkosaugos specialistai ir aktyvistai. Vieni pasakojo apie tai, kokia netvarka tvyro šalia Čeliabinsko veikiančiame komplekse “Majak“, kuriame perdirbamas „Rosatom“ objektuose panaudotas branduolinis kuras. Kiti priminė ankstesnius incidentus, po kurių „Majak“ apylinkės tapo radioaktyvių medžiagų pelke, o šalia jos gyvenančių žmonių valdžia niekaip nesugeba perkelti į saugesnę gyvenimo aplinką. Vienas vietinis organizacijos „Ekologinė gynyba“ aktyvistas iškėlė, ko gero, pačią įtikinamiausią rutenio nuotėkos versiją. Jos esmė: rutenio nutekėjo branduolinių atliekų laidojimo metu, talpai su nuklidu patekus į lydymo krosnį. Yra tokia technologija, kada perdirbtos branduolinės atliekos laidojamos žemėje apgaubtos stiklu. Šiai technologijai naudojamas rutenis.

„Rosatom“ šios versijos nepaneigė, tačiau laikosi savųjų – esą nieko nebuvo.

Lietuvos nota agentūrai TATENA turi aiškias potekstes ir tikslus. Iš poteksčių: Rusija, eksportuojanti savo branduolinius reaktorius į globalias rinkas, nuo Černobylio laikų taip ir neišmoko civilizuotai informuoti apie įvykusius incidentus. Kita vertus, Lietuvai informavimas laiku arba neinformavimas apie tokius įvykius aktualus dėl Baltarusijos Astrave statomos atominės elektrinės, kuri, žinia, renčiama vos už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus.

Tikslas – paskatinti tarptautinę organizaciją atlikti išsamų rutenio nuotėkos tyrimą ir gauti „Rosatom“ įsipareigojimus, kad apie incidentus būtų civilizuotai informuojama.

Labai abejoju, ar jis bus pasiektas. TATENA yra branduolinės energetikos lobistų organizacija ir labiausiai kenčia dėl to, jeigu branduoliniuose objektuose įvyksta avarijos. Todėl, galima įtarti, kad, net ištyrę rutenio debesies priežastis, TATENA ekspertai į išvadas rašys tai, ką jiems į ausis skies „Rosatom“.

Tačiau, nors ir paradoksalu, tai vienintelis būdas „Rosatom“ padus pakutenti, parodyti, kad nė vienas incidentas neliks nepastebėtas ar ignoruotas. Ir jeigu Rusijai nerūpi savų piliečių sveikata, ES šalyse vyrauja kitoks požiūris.

Apžvalgininko Ryto Staselio komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Situacijos, kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė nutraukė interviu Latvijos televizijoje dėl nesuderintų klausimų, nereikėtų sureikšminti, mano specialistai. Anot „Verslo žinių“ žurnalisto Ryto Staselio, politikas gali pasirinkti, ar atsakyti į klausimus, žurnalistas – ar viešinti nufilmuotą medžiagą. Panašios nuomonės laikosi ir viešųjų ryšių specialistas Linas Kontrimas, teigiantis, kad situaciją galima pagerinti.

„Jeigu vis dėlto bus mėginama paimprovizuoti ir sužaisti su šia nemalonia situacija, padarant iš jos šiek tiek žaismingesnę, viskas bus gerai. Manau, kad mes per daug sureikšminame šį įvykį. Juk ir žiūrovai, ir rinkėjai pažįsta mūsų Prezidentę. Jie žino, kaip ji elgiasi, komunikuoja. Nieko naujo nepamatėme ir neišgirdome“, – LRT Radijui sako L. Kontrimas.

Latvijos žurnalistas: žmonės pasidalijo į dvi grupes

Anot Latvijos Radijo IV programos laidų vedėjo Aleksėjaus Gusevo, šia tema Latvijos socialiniuose tinkluose kilo labai didelė diskusija. Jis tvirtina, kad situaciją komentuojantys žmonės pasidalijo į dvi stovyklas: vieni palaiko Latvijos televizijos programą, kiti – Prezidentę D. Grybauskaitę. Žurnalistų bendruomenėje situacija, pasak A. Gusevo, yra panaši.

„Žurnalistas, daręs šį interviu, taip pat pakomentavo, kodėl jis paviešino būtent tokį įrašą. Jis tvirtina, kad politikai visada turi teisę pasirinkti, į kokius klausimus nori atsakyti, o sutarti klausimai nėra Latvijos televizijos taikoma praktika. Žurnalistas sako, kad dažniausiai sutariama dėl temų“, – komentuoja Latvijos Radijo laidų vedėjas.

Jis atkreipia dėmesį, kad žurnalisto išplatintas tekstas yra parašytas latvių kalba ir jame nurodoma, jog su Prezidente buvo sutarta dėl diskusijos temų, tačiau, kai tas pats žurnalistas tą patį terminą nusako angliškai, jis nurodo, jog buvo sutarta dėl preliminarių klausimų.

„Manau, jog tai – vienintelė jo klaida. Žurnalistas teigia, kad jie susitarė tik dėl preliminarių temų, o apie tai, kokie klausimai bus užduodami ir kaip jie plėtosis, tartasi nebuvo. Žurnalistas kalba apie žiniasklaidos praktiką Latvijoje. Anot jo, tariantis su aukšto rango politikais, taikoma tokia pati praktika, kaip tariantis ir su D. Grybauskaite“, – tvirtina A. Gusevas.

Jis nurodo, jog paprastai taikoma tokia praktika – jei yra papildomų klausimų, kurie labai aktualūs, jie gali būti neįtraukti į temų sąrašą bei, jei jie svarbūs ir reikia žinoti atsakymą, politikui neturėtų kilti problemų į juos atsakyti.

„Manau, kad klausimas apie geriausius Lietuvos krepšininkus nėra labai svarbus. Jis – labiau kaip paskutinis, pozityvesnis uždaromasis klausimas. Tačiau klausimas apie „Maximos“ tragediją Latvijoje yra tikrai svarbus tiek lietuviams, tiek latviams“, – įsitikinęs LRT Radijo pašnekovas.

A. Gusevas pastebi, kad dauguma žurnalistų Latvijoje mano, kad tokie klausimai Lietuvos Prezidentei galėjo būti užduoti, ir ji pasielgė neteisingai. Jo teigimu, vienas iš ryškiausių Latvijos politikos analitikų pasakė, jog D. Grybauskaitė netgi pasielgė arogantiškai. Kiti ekspertai Latvijoje laikėsi ir kitokios nuomonės.

„Vienas teisininkas „Twitter“ socialiniame tinkle parašė, kad prezidentas nėra tas asmuo, kuris turi tave linksminti. Jis turi turėti laiko pasiruošti užduodamiems klausimams, ir programa turi būti labai gerai sustyguota. Kiti komentatoriai teigia, kad iš tiesų Latvijos televizija prarado Lietuvos Prezidentės pasitikėjimą, nes įrašo nesumontavo taip, kaip reikalavo D. Grybauskaitė“, – sako A. Gusevas.

Įrašo pabaigoje girdėti, kaip Prezidentė prašo iškirpti iš įrašo klausimus, dėl kurių nebuvo sutarta, tačiau tai nebuvo padaryta, ir įrašas buvo transliuojamas su šiais klausimais. Šioje diskusijoje kitas latvių žurnalistas akcentavo – jei mes išimsime viską, ką mūsų svečiai prašo išimti, tai jau bus ne žiniasklaida, o viešieji ryšiai.

Prezidentės patarėjas: ji iš savęs reikalauja kokybės

Savo ruožtu Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė tikina, kad D. Grybauskaitė tikrai nevengs bendrauti nei su šia Latvijos televizija, nei su kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

„Prezidentė kaip bendravo, taip ir bendraus su žurnalistais. Yra gerbiama žurnalistų teisė ir pareiga informuoti visuomenę. Tai yra normali ir būtina šių dienų praktika. Vieni be kitų negalėtų egzistuoti: vieni negalėtų be pagalbos perduoti žinios, kiti – be pozicijos nušviesti, kas tuo metu vyksta“, – teigia M. Lingė.

Jis patvirtina, kad Latvijos televizija su D. Grybauskaite derino temas, o ne klausimus. Jo tvirtinimu, tai yra įprasta tarptautinė praktika, taikoma visus šešerius Prezidentės vadovavimo metus. M. Lingė įvardija, kad tokia praktika buvo vadovaujamasi ne tik bendraujant su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, bet ir su tarptautine žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN ar BBC.

„Įvyko tam tikro nesusikalbėjimo dar derinant interviu. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai galėjo skirtis ir pasekmės atsispindėjo pačiame interviu. Šiuo atveju galima pripažinti, kad nesusikalbėjimas, lūkesčių neišsiaiškinimas sukėlė tam tikrą reakciją“, – svarsto M. Lingė.

Prezidentės patarėjas įvardija, kad buvo susitarta dėl pagrindinės temos – Rygoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių forumo. Anot M. Lingės, kadangi tema yra tikrai svarbi ir reikalaujanti atsakingo požiūrio dėl įtemptos geopolitinės situacijos, šoktelėjimas į kitas temas, dėl kurių nebuvo tartasi, galėjo tiesiog išmušti iš vėžių.

„Reikėtų pabrėžti, kad Prezidentės pasiruošimas ir dėmesys tokiems klausimams yra itin didelis. Prezidentė tam skiria labai daug dėmesio ir pati iš savęs reikalauja kokybės. Nenorima kalbėti apie bet ką, nepasiruošus, ypač, kai transliuojama tarptautinei auditorijai ir kalbama visos Lietuvos vardu, kai klausimai iš tiesų yra jautrūs“, – pabrėžia M. Lingė.

Jis atkreipia dėmesį, kad paprasčiausias žurnalistų užsiminimas, jog bus norima išgirsti D. Grybauskaitės poziciją ir kitais klausimais, būtų pagelbėjęs ir nebūtų kilę nesusipratimų. Jo teigimu, temas norima sužinoti iš anksto tam, kad interviu metu nebūtų išreikšta neaiški, netiksli pozicija, kurią po to reikėtų tikslinti ar kuri galėtų pasikeisti.

„Tai tikrai politikai nepriduoda solidumo. Tai yra kokybės ženklas, kuris Prezidentei labai svarbus. [...] Man būtų sunku vertinti [Prezidentės spaudos tarnybos darbą šiuo atveju – LRT.lt]. Be abejonės, ir derinant interviu galėjo būti tam tikrų techninių klausimų sprendimų, ir išsiaiškinant detales, ir paties interviu metu“, – įsitikinęs D. Grybauskaitės patarėjas.

Jis apgailestauja, kad toks nesusipratimas užgožia esminę interviu temą – Rytų partnerystės forumą Rygoje. M. Lingė taip pat prideda, kad negali komentuoti, ar po interviu Prezidentūros spaudos tarnyba reikalavo iškirpti įrašo vietas, kuriose buvo nufilmuoti nesuderinti klausimai, bet tvirtina, kad tai tikrai buvo galime suderinti ir šį keblumą išspręsti. „Tiesiog galėjo būti prašymas toje vietoje sustabdyti interviu, pavartojant tam tikrą žodį“, – teigia M. Lingė.

L. Kontrimas: įvyko „abėcėlinė“ situacija

Ryšių su visuomene specialistas L. Kontrimas tvirtina, kad šis interviu jau padarė poveikį Lietuvos įvaizdžiui – jis šiek tiek sušlubavo. Tačiau specialistas atkreipia dėmesį, kad lemiamos įtakos turės tai, kaip bus elgiamasi, atsižvelgiant į įvykusį faktą, kurio negalima pakeisti.

„Jeigu vis dėlto bus mėginama paimprovizuoti ir sužaisti su šia nemalonia situacija, padarant iš jos šiek tiek žaismingesnę, viskas bus gerai. Manau, kad mes per daug sureikšminame šį įvykį. Juk ir žiūrovai, ir rinkėjai pažįsta mūsų Prezidentę. Jie žino, kaip ji elgiasi, komunikuoja. Nieko naujo nepamatėme ir neišgirdome“, – situacijos nesureikšmina L. Kontrimas.

Jis pabrėžia, kad tai yra geras signalas D. Grybauskaitės komandai, parodantis, kad politikai ir jų komandos namų darbus turi daryti nuolat, o ne penkerius ar pirmus šešerius kadencijos metus. Specialistas taip pat akcentuoja, kad mokytis, kaip elgtis prieš kameras, politikams būtina, siekiant išvengti nesusipratimų ar kitokių keblumų.

„Man net keista, kad įvyko tokia „abėcėlinė“ situacija. Įjungta kamera bet kokiame komunikacijos mokyme yra kaip aksioma: jeigu įjungta kamera – viskas, prasidėjo įrašas. Tai gali būti panaudota sutariant, nesutariant, anksčiau ar vėliau. Turi elgtis taip, kaip mokeisi iki tol“, – teigia L. Kontrimas.

R. Staselis: ekspromtas nėra D. Grybauskaitės arkliukas

Situacijos per daug nesureikšmina ir „Verslo žinių“ žurnalistas R. Staselis, tvirtinantis, kad ši situacija – pasirinkimo reikalas. Anot jo, politikas gali pasirinkti, ar į tam tikrus klausimus jam verta reaguoti aikštingai, o žurnalistas gali pasirinkti, ar jis tą įrašą paskui parodys.

R. Staselio tvirtinimu, motyvas, kodėl žurnalistas tokią situaciją vis dėl pasirenka parodyti, šiuo atveju nėra svarbus. „Po kelių savaičių motyvo niekas neprisimins, o pats faktas bus prisimenamas ilgai. Kalbant apie žurnalisto pasirinkimus, [svarbu – LRT.lt] kaip jam atrodo vertingiau elgtis ir ką jis nori parodyti: ar jis nori išgirsti atsakymus į klausimus, kuriuos užduoda, ar parodyti aikštingą politiką“, – sako R. Staselis.

Kalbėdamas apie savo patirtį, žurnalistas tvirtina nepatiriantis problemų, bendraujant su politikais. „Nors įtariu, kad galbūt esu nesimpatiškas kai kuriems politikams, nesu patyręs tokio atvejo, kad man pasakytų – aš su tavimi nešnekėsiu. [...] Manau, kad tame latvių interviu cituota mūsų Prezidentės frazė buvo ne taip suprasta“, – teigia LRT Radijo pašnekovas.

Jis tikina niekada nesusidūręs su situacija, kad Prezidentės spaudos tarnyba reikalautų konkrečių klausimų. „Tai yra žinoma visiems Lietuvos žurnalistams, kurie yra susidūrę su Prezidentūra, kad Prezidentė visada labai išsamiai ruošiasi, bendraudama su žiniasklaida. Ji žino ir visi žurnalistai žino, kad ekspromtas yra ne jos arkliukas. Žinoma, kad mūsų Prezidentė kaip ir, ko gero, kiekvienas kitos šalies vadovas turi savo stilių, ambicijas, reikalavimus. Žurnalistas laisvas juos priimti arba ne“, – mano R. Staselis.

Po opozicijos aktyvisto Boriso Nemcovo nužudymo Rusijos visuomenę, tikėtina, dar labiau sukaustys baimė dėl asmeninio saugumo, kuri didins lojalumą režimui. Taip LRT Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ kalba laidos dalyviai. Politologo Raimundo Lopatos teigimu, Vakarai pavėlavo „laiku duoti atgal į snukį Rusijai“ ir klysta jos strategijas bandydami numanyti, remdamiesi vakarietiška logika.

Penktadienio vakarą, Maskvos centre, vos už keliasdešimties metrų nuo Kremliaus sienos, keletu šūvių į nugarą nužudytas Rusijos politikas Borisas Nemcovas. Sekmadienį gatvėmis šalia Kremliaus žygiavo dešimtys tūkstančių žmonių, norėjusių pagerbti B. Nemcovą, prieštaraujančių agresyviai Kremliaus politikai.

Viename iš žygio dalyvių plakatų buvo užuomina apie Rusijos grįžimą į Stalininio teroro laikus. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius politologas Raimundas Lopata sako, kad istorija nesikartoja, todėl apie kažką panašaus į Stalininį terorą galbūt kalbėti nereikėtų. Vis tik, jo teigimu, Rusijos politinė tradicija nesikeičia.

„O ta politinė tradicija yra patvaldystė. Vladimiras Putinas šią sistemą sukūrė klasikiniu pavidalu. Tam tikra prasme jis, bent jau iki įvykių Ukrainoje, yra garantavęs visuomenės stabilumą, užsitikrinęs jų lojalumą, įvarydamas baimę dėl asmeninio saugumo.

Šiuo metu baimė dėl asmeninio saugumo didėja, o iš baimės didėja lojalumas režimui. Klausimas, kaip pakeisti situaciją. Manau tai gali padaryti pamažu gilėjanti ekonominė krizė“, – pažymi R. Lopata.

R. Staselis: labiau tikėtinas scenarijus – pesimistiškas

„Verslo žinių“ žurnalistas Rytas Staselis sako, kad po B. Nemcovo žmogžudystės opozicijos suaktyvėjimas mažiau tikėtinas nei gerokai išaugusi ne tik eilinių žmonių, bet ir vyriausybėje dirbančių asmenų baimė.

„Pesimistinis scenarijus Rusijoje labiau tikėtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, tokio lygio nužudymo Maskvoje nėra buvę. Vis tik B. Nemcovas – buvęs vice premjeras. Netgi dabar ne tik paprasti, bet netgi vyriausybėje dirbantys žmonės gali nesijusti saugūs.

Antra, V. Putino režimo jėgos struktūrų išeiviai buvo sugalvoję tokią koncepciją, kad maždaug apie 2025-uosius pasaulyje pritrūks išteklių ir dėl to Rusijai teks ginti savo gamtinius išteklius stiprinant režimą, ginkluotąsias pajėgas, represijas. Tačiau pastaruoju metu atsirado neprognozuojama grėsmė, nes skalūnų revoliuciją Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tą teoriją sugriovė. Šalis liko be normalios strategijos, ji pralošė viską. Kokia ji bus toliau, sunku prognozuoti. Šalis be strategijos, visuomenė be koncepcijos yra labai baisus dalykas“, – kalba R. Staselis.

R. Lopata: Vakarai pavėlavo „duoti atgal į snukį“

Ieškodamas atsakymo į klausimą, kas gali pakeisti Rusiją, R. Lopata pažymi, jog pats Kremlius sako, kad jiems įtaką nori ir gali padaryti Vakarai. Tačiau, pasak politologo, santykiuose su Rusija padaryta daug klaidų. Nuo nemokėjimo kartais vesti rimtą, kietą ir ilgą dialogo iki atsitraukimo.

„JAV sprendimas kalbėti apie perkrovimo politiką ir palikti laisvas rankas tvarkyti posovietinėje erdvėje, manau, pasiuntė blogus ženklus Kremliui. Nes jei laikomasi kietos pozicijos Maskva skundžiasi, kad rezgamas sąmokslas ir norima nuversti režimą, tačiau jei padaromos nuolaidas, Maskva sako „o, kokia teisinga mūsų politika“.

Vakarai pakliuvo į tam tikras gerai paspęstas pinkles. Kaip iš jų išsivynioti, sunkus klausimas. Man atrodo, kad kietą poziciją, kaip sakė B. Nemcovas, reikėjo turėti 2014-ųjų kovą. Pamenate, prasidėjus Rusijos agresijai, jis sakė „reikia iškart duoti atgal į snukį“. Mes praleidome progą.

Tiesa, lieka neaišku, kaip galėjome išnaudoti laiką Vilniaus viršūnių susitikimo metu, kaip tada reikėjo elgtis su Rusija. Susitikimo metu Viktoras Janukovyčius pakankamai atvirai sakė, kokie bus V. Putino žygiai, jei jis pasirašys asociacijos sutartį. Taip ir atsitiko, tik kiek kitomis aplinkybėmis“ – sako R. Lopata.

Politologas pastebi, kad Vakarai bando ieškoti strategijos santykiuose su Rusija remdamiesi pačių savo logika. Tai, anot laidos „Teisė žinoti“ dalyvio, yra klaida.

Kaip atskirti garsiai rėkiantį lobistą nuo tikrai į bėdą pakliuvusio verslininko? Atsakymo į šį klausimą artimiausiais mėnesiais reikės ieškoti ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos (ES) politikams.

Vieni jau suskubo ieškoti būdų, kaip kompensuoti verslo nuostolius dėl Rusijos paskelbto embargo maisto produktų importui. Tuo metu „Verslo žinių“ apžvalgininkas Rytas Staselis teigia, kad šis klausimas turėtų būti paliktas vykdomajai valdžiai, tampriai bendradarbiaujančiai su ES institucijomis, o ne Seimui.

Savo ruožtu politologas Ramūnas Vilpišauskas pabrėžia, jog šiuo metu akcentuojami ne tie dalykai. „Solidarumas tarp visų ES valstybių narių šioje situacijoje yra labai svarbus, bet labiau simboline prasme, o ne tai, kaip bus padalinti pinigai iš ES biudžeto konkretiems ūkininkams.

Vyriausybė tūrėtų įvertinti, ar pakankamai lanksti verslo aplinka Lietuvoje tam, kad pačios įmonės galėtų reaguoti, jeigu patiria šoką tokioje rinkoje, kaip Rusija. Kad jos pačios priklausomai nuo individualios situacijos, gaminamos produkcijos, kitų veiksnių nuspręstų, kur joms persiorientuoti.

Tai padėtų visam verslui, o neišrankiotų kelias įmones, kurios dabar garsiausiai skųsis, aktyviausiai užsiims lobizmu, dirbs su politikais“, – aiškino politologas.

Tokiam požiūriui pritaria ir R. Staselis, pridurdamas, kad kalbant apie kompensacijas siūloma vertinti labai specifinius kriterijus, pavyzdžiui, į tai, ar konkreti įmonė buvo investavusi į tam tikrą produkciją, kuri tinka tik Rusijai.

Vyriausioji Prezidentės patarėja užsienio politikos klausimais Jovita Neliupšienė pastebi, kad reikia kalbėti apie kelių lygių priemones. R. Staselio ir R. Vilpišausko pasiūlymus ji pavadino trumpalaikiais ir tiksliniais, kuriuos reiktų rasti nacionalinėje galioje.

J. Neliupšienė pasidžiaugė, kad Vyriausybė jau surengė pasitarimą, kuriame aptartos tokios priemonės, kaip mokesčių atidėjimas ar eksporto skatinimas į tam tikras šalis teisinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, košerinės mėsos prekyba musulmoniškose šalyse.

„Kitas lygmuo yra ES galimybės amortizuoti patiriamus nuostolius. Lietuvos žemės ūkio ministrė jau kreipėsi į žemės ūkio komisarą prašydama įvertinti mūsų žemės ūkio sektoriaus patiriamą žalą.

ES turi priemonių, pavyzdžiui, intervencinis pirkimas, privatus saugojimas, eksporto subsidijos, tačiau tai turi būti bendras sprendimas, kurio svarstymas prasidės jau šį ketvirtadienį, o rugpjūčio 30 dieną Europos Vadovų Tarybos posėdyje šis klausimas taip pat bus aptartas“, – sako Prezidentės patarėja.