Ir tikrai, žmonijos istorija byloja, kad būtent moterų valdymo laikotarpiu nereta valstybė pasiekdavo savo klestėjimo viršūnę. Tiesa, vartant krauju permirkusius Anglijos ir Škotijos istorijos puslapius taip gali ir nepasirodyti – ypač kalbant apie laikotarpį, kai dėl teisės į sostą susigrūmė dvi raudonplaukės karalienės.

Valdžia ir religija

Kruvini karai ir pasalūniškos intrigos dėl sosto – neišvengiama istorinė rutina, kurią patyrė dažna Europos monarchija. Įsiplieskusi reformacija į tokių kovų ugnį dar šliūkštelėjo alyvos. Būtent toks politinis ir sociologinis vaizdas dėliojosi XVI a. Britų salose.

Skandalingasis Anglijos karalius Henrikas VIII, supykęs ant popiežiaus, neduodančio leidimo skirtis su pirmąja žmona Kotryna Aragoniete, atsiskyrė nuo Romos katalikų, įkūrė naują – Anglikonų – bažnyčią ir pasiskelbė jos galva.

Vargas dėl įpėdinio

Maža to, Henrikas VIII, apie kurio šeiminę situaciją britų vaikai sudėjo skaičiuotę "išsiskyrė – nukirsdino – mirė pati – išsiskyrė – nukirsdino – pergyveno jį", trumpai nusakančią, koks likimas ištiko kiekvieną iš šešių šio monarcho žmonų, po savęs paliko tik vieną teisėtą vyriškos lyties sosto įpėdinį – kartu su Džeine Seimur susilauktą silpnos sveikatos Edvardą VI.

1536 m. neapykantai pakeitus meilę Henrikas VIII savo dukras – princesę Mariją, istorijoje žinomą kaip Kruvinąją Meri, ir princesę Elžbietą – įpėdinystės aktu paskelbė nesantuokinėmis dukromis. Panašiai pasielgė ir tėvo sostą vos dešimtmetis perėmęs Edvardas VI, netikras seseris Mariją ir Elžbietą nušalindamas nuo teisės į sostą, o įpėdine nurodydamas pusseserę Džeinę Grei – vien dėl to, kad Marija ir Elžbieta buvo katalikės, o Edvardas siekė išlaikyti tėvo įvestą protestantizmą.

Tačiau po ankstyvos Edvardo mirties Džeinė Grei karaliene pabuvo vos devynias dienas taip ir nekarūnuota – kruvinoji Meri staigiai sutelkė savo rėmėjų pajėgas ir įžengė į sostą. Tačiau ir šioji čia neužsisėdėjo – mirė praėjus penkeriems metams po karūnavimo. Kadangi Marijai nepavyko susilaukti palikuonių, jos teisėta įpėdine tapo Anos Bolein dukra Elžbieta. Tačiau taip atrodė ne visiems – daugelio akyse teisė į Anglijos karūną priklausė Elžbietos pusseserei, vyresniosios Henriko VIII sesers Margaritos dukteriai Marijai Stiuart.

Dvi karalienės

Būtent į tokias istorines aplinkybes žiūrovus įtraukia debiutuojanti režisierė Josie Rourke. Marija Stiuart, kurią vaidina "Oskarų" laureatė Saoirse Ronan, iš Prancūzijos grįžusi gimtinėn telkia pajėgas, siekdama atsiimti Anglijos sostą, kurį jau užėmusi Elžbieta – dar viena "Oskarų" laureatė Margot Robbie. Vyrų dominavimo epochoje dvi karalienės stoja į nuožmią ir negailestingą kovą dėl Anglijos sosto.

Tai laikotarpis, kai sudėtinga ne tik būti moterimi, bet ir neteisingai melstis, eiti ne į tą bažnyčią, atlikti ne tokias apeigas. Tai nesunkiai galėjo baigtis mirties bausme – ypač bandant užimti sostą. Tada religija galėjo būti pakankamas pagrindas apkaltinti valstybės išdavyste ir pasmerkti myriop.

Tad čia kaktomuša stoja dvi ambicingos asmenybės, negalinčios viena kitai nusileisti nė per milimetrą, negalinčios paminti savo praktikuojamos religijos, kuri tampa simboline jų pačių asmenybės dalimi.

Įspūdingas grimas ir kostiumai

"Marija, Škotijos karalienė" kūrėjai pasistengė, kad žiūrovai tarsi laiko mašina nusikeltų į XVI a. Iš tiesų įspūdingi kostiumai, šukuosenos ir grimas, pelnę "Oskarų" nominacijas, tiesiog gniaužia amą. Kaip ir S.Ronan ir M.Robbie vaidyba, įkūnijant dvi dėl Anglijos sosto susikibusias karalienes.

Su istoriniais filmais taip jau yra – iš anksto žinome, kaip jie baigsis, ir režisieriai, net ir labai to norėdami, neturi galimybių nustebinti kokiu nors netikėtu pabaigos vingiu. Tačiau tai juk netrukdo mėgautis reginiu ir stačia galva pasinerti į visą puokštę kovų, intrigų, išdavysčių, stiprių emocijų ir tvirtų principų siūlančią istoriją.

Vertinimas :

Scenarijus: 2/3

Režisūra: 2/3

Kinematografija: 2/3

Garso takelis: 2/3

Techninė pusė: 3/3

Bendras: 2/3

Kino teatruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nuo vasario 1 d. galima pamatyti ir dar tris premjeras.

"Apgaulina ramybė"

Beikerio Dilo gyvenimas teka taip, kad kitiems belieka tik pasvajoti – vyras gyvena rojų Žemėje primenančioje tropikų saloje, vairuoja žvejybos jachtą, kuria kartais plukdo ir čionai užklystančius atsitiktinius turistus. Vieną dieną praeitis jį pasiveja – nežinodama, kas dar galėtų padėti, Beikerį susiranda jo buvusi žmona Karen. Pasirodo, antroji moters santuoka dar labiau nenusisekė, ir ji prašo Beikerio tiesiog tyliai ramiai pašalinti smurtauti linkusį sutuoktinį. Beikeris yra linkęs jai padėti, tačiau neišvengiamai tektų sulaužyti sau duotą pažadą nusikaltėlio karjerą palikti užmaršty.

"Dogman"

XX a. pabaigoje mažame Italijos miestelyje siautėja nuožmus banditas Simonė, kurio visi bijo ir jam paklūsta. Vienintelis Marčelo – kuklus šunų kirpyklėlės savininkas ir didelis šių keturkojų mylėtojas – sugeba šiaip taip sutramdyti į pasiutusį pitbulį panašų mafiozą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Simonė įžūlėja, o Marčelo jaučiasi spaudžiamas į kampą. O dar ta neblėstanti Marčelo meilė šunims! Ilgainiui Marčelo ima suvokti, kad nebegali ir toliau kaip klusnus šuo ištikimai ir su dėkingumu laižyti jį spardančio šeimininko batų ir kad jau laikas pačiam nutrūkti nuo šios smaugiančios grandinės.

"Trys didvyriai ir sosto paveldėtoja"

Kunigaikštystei išmušė niūri valanda – sunki liga ūmai pakirto valdovo sveikatą, ir šis atgulė patalan. Jausdamas senkančias jėgas kunigaikštis apdairiai ima rūpintis, kas galėtų tapti jo įpėdiniu. Pasirinkimas – ne per didžiausias: vienintelė tiesioginė valdovo giminaitė – dukterėčia Zabava. Bet bėda viena nevaikšto – Zabavą įkalinęs piktasis Vasilijus, nė neketinantis jos paleisti ir pats besitaikantis į sostą. Atrodo, kad tai kaip tik darbas, kurio sėkmingai imtis gali trys karžygiai – Alioša Popovičius, Dobrynia Nikitičius ir Ilja Muromietis – kelionių ir nuotykių jau užgrūdintas trio.