Vyriausybės trečiadienį priimtu sprendimu, pensijos jiems bus pradedamos mokėti nuo rugsėjo 1 dienos. Šiuo metu ši išmoka siekia 273 eurus.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, buvusiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, jei jie ne mažiau kaip dvejus metus ėjo pareigas, taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams skiriamos pirmojo laipsnio valstybinės pensijos.

V. Pranckietis Seimo pirmininko pareigas ėjo 2016–2020 metais. Dabar jis vadovauja Seimo Kaimo reikalų komitetui.

Dailininkas Š. Sauka yra Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Baltijos asamblėjos premija.

Š. Saukai nacionalinė premija skirta 1989 metais, kai šios premijos buvo įsteigtos. Jos tuomet vadinosi Lietuvos nacionalinės literatūros, meno ir architektūros premijos ir buvo skiriamos už reikšmingiausius literatūros, muzikos, teatro, dailės kinematografijos, televizijos, fotografijos meno, architektūros bei dizaino kūrinius.

1992 metais Vyriausybė pakeitė premijų nuostatus ir paredagavo jų pavadinimą, tačiau dabar teikiamos premijos yra tiesiogiai susijusios su ankstesnėmis.

Galerija įrengta naujame Zarasų krašto muziejaus padalinyje Zarasų senamiestyje, restauruoto istorinio pastato antrajame aukšte.

Trijose salėse bus eksponuojami abiejų menininkų kūriniai.

„Nors paveikslų formatai, plastika ir temos, atrodo, be galo skirtingos, nesunku rasti ir jungiančių dalykų. Vaiko susitikimas su skeletu, gėlės ir kaulai, kūrėjo flirtas su giltine, degantis aguonų laukas – skirtingi pavidalai kalba apie gyvenimo trapumą, daiktų ir žmogaus laikinumą, praeities alsavimą kasdienybėje ir kartu – apie amžiną atsinaujinimą“, – Zarasų krašto muziejaus pranešime sakė parodos kuratorė Monika Saukaitė.

Nomeda ir Šarūnas Saukos – žinomi Lietuvos tapytojai, jaunystę praleidę Vilniuje, baigę Vilniaus dailės akademiją (buvusį Vilniaus dailės institutą), nuo 1990 metų gyvenantys Zarasų rajone, šalia Dusetų.

Š. Sauka yra Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Baltijos asamblėjos premija, N. Saukienė – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Abu menininkai už profesionalios dailės puoselėjimą ir propagavimą bei Zarasų krašto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje 2014 metais paskelbti Zarasų krašto garbės piliečiais.

Zarasų krašto muziejui menininkai paskolino daugiau kaip 80 tapybos ir skulptūros darbų, dalį jų bus galima pamatyti atidaromos galerijos pirmojoje parodoje.

Milžiniška tapybos drobė Prezidentūroje buvo eksponuota nuo 2010 metų – abiejų Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijų metu. Pasibaigus Prezidentės kadencijai, kūrinys laikinai saugomas MO muziejuje suteikiant išskirtinę galimybę pagaliau pamatyti jį iš arti.

Visos Lietuvos paveikslas

Š. Saukos kūrinys papildo šiuo metu MO muziejuje eksponuojamą MO muziejaus ir „Lewben Art Foundation“ bendrą parodą „Mūsų asmenukė“.

„Garsusis Š. Saukos kūrinys praturtino ir papildė dabartinę mažąją parodą MO muziejuje. Tai visos Lietuvos paveikslas, portretas. Viešai eksponuojamas kūrinys yra pirma ir gali būti, kad vėl negreitai pasitaikysianti proga pamatyti kūrinį gyvai. Paveikslas pats iš savęs kelia diskusijas, tarsi provokuoja atrasti save šiame portrete, pamąstyti, kaip atrodo tas Lietuvos tūkstantmetis. Taigi jis ir MO muziejaus lankytojus kvies turėti savo nuomonę“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

Atpažįstami veidai paveiksle

Prieštaringa, istorinė drobė savaip iliustruoja pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją. Dvejus metus kurtas paveikslas yra didžiausias Š. Saukos nutapytas darbas, kurį sudaro devynios dalys. Pirmą kartą žvelgiant į kūrinį, ištapyta žmonių minia atrodo neatpažįstama, tačiau geriau įsižiūrėjus galima pastebėti istorines asmenybes: Joną Basanavičių, Simoną Daukantą, Žemaitę, Maironį, Petrą Cvirką, Vaižgantą, Šatrijos Raganą, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Antaną Smetoną ir daugelį kitų.

D. Grybauskaitei išsirinkus šį paveikslą, kilo visuomenės aistros. Diskutuota, ar galima taip vaizduoti istorines asmenybes. Garsius visuomenės veikėjus menininkas pavaizdavo be jokių atributų ar išskirtinių ženklų – nuogus. Pats autorius savo kūriniu norėjo parodyti, kad nepaisant nuopelnų ar įgyto statuso visi esame žmonės ir nei vieno iš mūsų neaplenkia baimės, vienatvės ar kaltės jausmas.

Ir perteikia istoriją, ir pats jau tapo istorija

Prezidentūros salė, kurioje buvo žymusis paveikslas, buvo netgi neoficialiai vadinama Saukos sale. Taip ją vadino darbuotojai ir netgi svečiai. O svečių būta daug. Prezidentūroje paveikslą apžiūrinėjo prezidentai, princai, politikai, vyskupai.

Kaip prisimena D. Grybauskaitės patarėja Marija Dautartaitė: „Saukos salėje svečių būdavo nemažai – ji buvo viena pagrindinių erdvių darbiniams susitikimams. Visi jie prasidėdavo nuo paveikslo aptarimo. Kad ir koks svarbus ar rimtas susitikimas laukia, atvykus į salę paveikslo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Jis praplečia erdvę ir kartais atrodydavo, kad susitikime dalyvauja visa nutapyta minia.“

Kai prezidentė D. Grybauskaitė išsirinko šį kūrinį, buvo teigiama, kad ji norėjo netipiškai paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį, netgi šiek tiek visus sukrėsti. Tokiu būdu buvusi šalies vadovė kvietė kitaip pažvelgti į praeitį ir į dabartį bei visuomenei priminti nelengvą Lietuvos istoriją.

Daugiau nei 6 metrų pločio Š. Saukos kūrinį „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ MO muziejuje galima pamatyti ir įdėmiau apžiūrėti iki rugsėjo 30 dienos.

Ši lakoniška profesoriaus Ramūno Vilpišausko išvada puikiai paaiškina prezidento rinkimų rezultatus ir tai, kodėl iš pirmo žvilgsnio tokie panašūs kandidatai laimėjo tokiu netikėtai dideliu balsų skirtumu. Nors antrojo turo išvakarėse atrodė, kad abu ideologija, darbo finansų sektoriuje patirtimi, o lyginant su dauguma kitų aukščiausiojo posto Lietuvoje kada siekusių politikų – ir vakarietiška bendravimo kultūra panašūs kandidatai kausis dėl kiekvieno balso, už Gitaną Nausėdą balsavo dvigubai daugiau. Vien rinkėjų (ne)meile konservatoriams, kurių parama galėjo atbaidyti nuo Ingridos Šimonytės, ir tariama piliečių simpatija G.Nausėdą parėmusiems valstiečiams, to tikrai nepaaiškinsi. Seimo rinkimai jau ne sykį parodė, kiek daug Lietuvos piliečių negali identifikuoti savęs su tradicinėmis partijomis, todėl vis žvalgosi naujų pranašų. Tačiau minia, balsuojanti už "tvarkiečius", "darbiečius", "pažangiečius" ar "valstiečius", iki galo jiems niekada nebūna lojali. Tuo įsitikino ir pirmajame prezidento rinkimų ture sutriuškintas Saulius Skvernelis. Galiausiai priversta balsuoti tik už vieną iš bemaž identiškų finalininkų, besiblaškanti minia pasielgė konservatyviai. Balsavo it koks savo skoniu nepasitikintis naujakurys: vietoje ryškaus interjero akcento Šarūno Saukos stiliumi, pasirinko ramybę skleidžiantį Kazio Šimonio peizažą, derantį prie klasikinio baldų komplekto.

Vietoje ryškaus interjero akcento Šarūno Saukos stiliumi pasirinko ramybę skleidžiantį Kazio Šimonio peizažą, derantį prie klasikinio baldų komplekto.

Kažkuria prasme konservatyvumas artimas ir tiems rinkėjams, kurie "balsuoja" nekeldami kojos iš namų. Jei šiais visuotinio mobilumo laikais pilietis nesugeba nupėdinti nei iki pašto, nei iki artimiausios savivaldybės, veikiausiai mentališkai gyvena kokiais 1980-aisiais, kai dėl tariamų rinkimų iš tikrųjų nebuvo prasmės atsiplėšti nuo patogios sofutės. Kas efektyviau išjudintų tokius apilietiškus piliečius – elektroninis balsavimas, baudos už rinkimų ignoravimą ar it kokioje Italijoje iki išnaktų veikiančios balsavimo apylinkės, tesiaiškina sociologai. Gi aktyvumo antirekordininkai visaginiečiai, kurių metai iš metų iki balsadėžių pajėgia ateiti tik kas trečias, matyt, turėtų sulaukti net nebe akademinės bendruomenės, bet rimto valstybės strategų dėmesio. Jų konservatyvus pasyvumas – jau ne rinkimus pralaimėjusios kandidatės, bet naujojo prezidento problema.

Drąsus, kontroversiškai visuomenės priimtas jo kūrinys „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ vaizduojamas ant 0,99 Eur vertės pašto ženklo, kuris apyvartoje pasirodys penktadienį, rugsėjo 14 d.

„Š. Sauka meno mylėtojų akiratyje yra jau gerus dvidešimt metų, tačiau vis dar nenustoja stebinti – jam užtenka nutapyti vieną paveikslą, ir jis tampa labiausiai aptarinėjamu Lietuvos meno kūriniu. Taip nutiko ir su „Paveikslu Lietuvos vardo tūkstantmečiui“, kuris šiuo metu kabo Lietuvos Prezidentūroje – vienus Š. Saukos paveikslo idėja pašiurpino, kiti liko sužavėti, tačiau abejingo nėra nei vieno. Bet juk tokia ir yra meno paskirtis? – sako Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė. – Lietuvos valstybės šimtmečio kontekste šis paveikslas itin simboliškas, nes meno forma primenama Lietuvos istorija. Paveikslas provokuoja ir priverčia susimąstyti, tad šio pašto ženklo sklaida po visą pasaulį primins, kokį kelią nuėjome kaip valstybė ir visuomenė bei atkreips dėmesį į sunkią, bet garbingą Lietuvos praeitį“.

Paveikslo, kuris žiniasklaidoje buvo pakrikštytas „ne silpnų nervų žmonėms“, centre vaizduojami iš žmonių kūnų pastatyti milžiniški rūmai, simbolizuojantys Valstybę – tai mūsų istorija, sudėta iš ją kūrusių žmonių gyvenimų. Šalia rūmų parimęs žaizdotas, pūliais aptekęs Rūpintojėlis Š. Saukos veidu. Po jo kojomis – šią Valstybę kūrę nuogai išrengti paprasti ir vienaip ar kitaip Lietuvai nusipelnę įvairių epochų bei laikmečių visuomenės veikėjai: rašytoja Žemaitė, poetas Julius Janonis, dainininkas Virgilijus Noreika, poetas Bernardas Brazdžionis, prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, kompozitorius Juozas Naujalis, istorikas Simonas Daukantas, filosofas Vydūnas, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, poetė Salomėja Nėris, kalbininkas Jonas Jablonskis, daktaras Jonas Basanavičius, kunigas ir poetas Maironis, rašytojai Vaižgantas ir Balys Sruoga, poetas Paulius Širvys, kardinolas Vincentas Sladkevičius ir daugybė kitų. Šią sceną kairiame paveikslo kamputyje stebi susimąsčiusi mergaitė ryškia suknele – Lietuvos ateitis.

Su Š. Saukos kūrybai skirtu pašto ženklo bloku „Šiuolaikinis lietuvių menas. Tapyba“ apyvartoje pasirodys pirmosios dienos vokas, o penktadienį pašto korespondencija, apmokama naujuoju pašto ženklu, Vilniaus centriniame pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu. Pašto ženklo blokas bus išleistas 15 tūkst. egzempliorių tiražu.

Pašto ženklų serijai „Šiuolaikinis lietuvių menas“ pradžią 2015 m. davė dizaineris Juozas Statkevičius – jo kurtas pašto ženklas, skirtas Lietuvos madai, buvo pirmasis. 2016 m. specialiame menui skirtame pašto ženkle buvo pavaizduotas Petro Repšio grafikos darbas „Sėdinti“, o 2017 m. – Algirdo Kuzmos skulptūra „Lozoriau, kelkis“.

Š. Sauka gimė 1958 metų rugsėjo 11 dieną Vilniuje. 1985 m. baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), menininkas stebino produktyvumu ir meistryste, kasmet nutapydamas po didelį arba du mažesnius paveikslus. 1989 m. trisdešimtmetį atšventusiam menininkui už paveikslą „Žalgirio mūšis“ buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Parodoje - dar niekur nerodyta tapyba iš 9-ojo dešimtmečio ir pastarųjų metų. Taip pat - objektai, sukurti bendradarbiaujant su skulptoriumi Aliumi Berdenkovu.

Pasak Dusetų dailės galerijos pranešimo, Š. Sauka nesiliauja tapęs: jei jo paklausite, jis - dailininkas ir niekas daugiau. Visi naujausi, dar nerodyti, tapybos darbai - jubiliejinėje parodoje. Tačiau pastaraisiais metais įvyko ir kelios visai netikėtos istorijos.

Pirma. Š. Sauka paima storą lentą ir pripeckioja ją pieštuku. Atvažiuoja A. Berdenkovas. Jiedu užsidaro dirbtuvėje, mosikuoja rankom virš tos lentos, diskutuoja, tariasi, aiškinasi, kas kaip turėtų būti. Vakarop pripeckiota lenta drauge su Berdenkovu išvyksta į Vilnių. Paskui grįžta - piešinys virtęs reljefais. Taip pat su Berdenkovu iš Vilniaus į Dusetas privažiuoja didelių ir mažų skulptūrų, išlipusių iš Saukos paveikslų. Dabar jau Sauka užsidaręs zulina tuos reljefus, drožia, brūžina, kaišo, montuoja, klijuoja, vėliau tepa, trina ir tapo. Šitaip, pasak Dusetų dailės galerijos pranešimo, per porą metų gimsta šešetas keistų skulptūrinių-tapybinių darbų. Visi jie - atidaromoje parodoje.

Antra. Vasarą ima griūti tvarto (jau seniai paversto sandėliu, garažu ir malkine) siena. Reikia perdaryti. Meistrai dirba, o Saukos ta proga bando išsikuopti per dešimtmečius susikaupusį ir niekieno nejudintą įvairenybių kampą. Į dienos šviesą išlenda seni dviračių rėmai, lentgaliai ir šiferio lakštai, skalbimo mašina „Riga“, į ritinius susuktos drobės. Štai jos - vietomis perdrėkstos, aptrupėjusiais pakraštėliais - užtemptos ant naujų porėmių taip pat atsidurs jubiliejinėje parodoje.

Paroda veiks iki rugsėjo 20 d.

Toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas tapytojo kūrybos albumas, kuriame sudėta visa jo kūrybinė biografija, darbai, sukurti iki šios dienos.

Gigantišką Š. Saukos kūrybos albumą pradeda jo dukros Monikos Saukaitės tekstas apie tėvą. Ji tarsi įveda skaitytoją – kaip žiūrėti Š. Saukos darbus.

„Reprodukcijas gali žiūrėti kada nori ir kiek nori, nekankindamas autoriaus ir nedirsčiodamas į laikrodį, ar dar nesibaigė galerijos darbo valandos. Kol pats nuspręsi – na, šį kartą gana“, – rašo M. Saukaitė.

Albume taip pat publikuojami ir Jūratės Baranovos, Agnės Narušytės, Sigito Parulskio tekstai.

Pasak albumo sudarytojos, menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, ankstesniame Š. Saukos kūrybos albume buvo galima išvysti jo darbus, sukurtus iki 2001-ųjų.  Albumą R. Rachlevičiūtė rengė trejus metus, per tą laiką, sako, teko ne tik ieškoti jo darbų esančių privačiose kolekcijose, bet susidūrė ir su autorystės problemomis.

„Iškilo įdomios problemos – kai kurių kūrinių, kurie saugomi VDA muziejuje, o jų yra 22 – kai kurių autorystės Š. Sauka nepripažino. Nepasakyčiau, kad idealiai pavyko iš privačių kolekcijų iškrapštyt, bet kiek įmanoma visą Š. Sauką parodyti. Yra kūrinių, kurių niekas nematė, be to jis yra kuriantis menininkas, jis čia pat sudarydavo problemų, nes po pusmečio atsirasdavo naujų darbų, kuriuos norisi įtraukti į albumą“, – pasakojo albumo sudarytoja.

Š. Sauka, atvykęs į albumo pristatymą teigė dar jo nematęs, tik žino, kad jo kūryba daug sveria.

Dailininkas sakė, svarbiausia, kad albumo spauda būtų gera, o paklaustas ar svarbu, kad atitiktų tikrąsias jo darbų spalvas, kalbėjo: „Kad būtų gražesnės. Man neįdomu, tas aš pats mačiau“.

Albumo sudarytoja R. Rachlevičiūtė albumą rengė trejus metus. Jos teigimu leidinio tikslas – sudaryti, tikslų jo kūrybos katalogą ir sukurti vizualų pasakojimą.

Tokių šlykštynių nebuvo matęs

Muziejininkas Dionyzas Varkalis per pastarąjį mėnesį, kol eksponuojama Š.Saukos paroda, taip pat apžiūrėjo garsaus dailininko darbus.

Žinomą klaipėdietį papiktino kai kurių tėvų, jo manymu, neatsakingas požiūris.

"Š.Saukos paroda sukėlė daug diskusijų. Ne dėl paveikslų turinio, o dėl vaikų būsenos, pamačius tuos darbus. Pats buvau liudininkas, kai mažieji lankytojai, išvydę pirmuosius vaizdus, sakė, kad nenori daugiau jų matyti, ir prašėsi išleidžiami į lauką pažaisti. Dar girdėjau juos klausiant mamų, kodėl čia taip baisiai nupiešta? Buvau pakraupęs. Kas leido, kad ir tėvams, traumuoti vaikų psichiką, ar tai nėra nusikaltimas?" – klausė klaipėdietis.

D.Varkalis dar kartą pabrėžė, jog nekalba apie parodos turinį, jį šiurpina, kad tėvai vedė savo atžalas į tokią vietą.

Pasak klaipėdiečio, vaikai panašiais vaizdais yra dvasiškai luošinami.

"Mačiau ir išsigandusius vaikus, ir klykiančius, kad nenori žiūrėti, mačiau, kurie tuoj pat išėjo iš Parodų rūmų. Jei dar galėčiau suprasti tėvų sprendimą ateiti į Š.Saukos parodą su vaikais, bet kodėl mokytojai ten veda moksleivius? Manau, kad turi būti nustatyta amžiaus riba, kada tokius dalykus vaikai jau gali žiūrėti. Kodėl nenustatytas amžiaus cenzas šiuo atveju? Ten plūsta masės, ir, tai baisiausia, su vaikais. Ar čia nėra tos perdėtos tolerancijos pavyzdys? Čia menas ar ne menas, su jais nepasiginčysi, bet savo gyvenime tokių šlykštynių nebuvau matęs", – įsitikinęs D.Varkalis.

Nepaisant to, kad Š.Sauka už savo kūrybą yra labai aukštai vertinamas, D.Varkalis mano, kad jo paveiksluose yra paniekinta ir paminta moteris.

"Aš nesuprantu, kodėl moterys tyli. Nors nuo Š.Saukos kliuvo ir vyrams. Bet moterys taip pažemintos, aš jūsų vietoje tikrai netylėčiau", – piktinosi D.Varkalis.

Įsiminė braškes

Klaipėdietė verslininkė Daina Bosas, auginanti mažametę dukrą, savo mergaitę atsivedė į Š.Saukos parodos atidarymą. Moteris tikina, kad jokių traumų vaikas ten tikrai nepatyrė.

"Jos reakcija į šią parodą buvo vaikiška. Kai kuriais atvejais stebėjosi, bet tikrai neišsigando. Š.Saukos darbai ir suaugusiuosius šokiruoja. Man jo darbai labai patinka, jo puiki technika, stebina gilios įžvalgos. Man Š.Saukos paveikslai paliko tikrai didelį įspūdį, o dukra sureagavo taip, kaip ir turėjo sureaguoti vaikas. Tačiau Magdalena jokiu būdu neišsigando ir vėliau nekalbėjo apie tuos paveikslus, kaip apie kažkokį blogį", – tvirtino D.Bosas.

Pasak klaipėdietės, tegul "visokie mokytojai" palieka teisę tėvams spręsti, kur vestis savo vaikus. Esą jie juk nenuvedė savo atžalų į suaugusiesiems skirtą kino filmo peržiūrą, o atėjo į žinomo ir labai gerbiamo dailininko darbų parodą.

"Ką šokiruoja tokie dalykai, tegul neina ir neveda ten savo vaikų. Mano dukra reagavo normaliai, pamatė ir pamiršo. Palikite tai spręsti tėvams, nes jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą", – pabrėžė D.Bosas.

Klaipėdos parodų rūmų darbuotoja Rūta Bliujienė taip pat turi penkiametę dukrą, kuri atėjusi pas mamą į darbą matė Š.Saukos darbus.

"Mano vaikas irgi išbėgo iš salės, paskui vėl atbėgo pasižiūrėti, nes jai buvo smalsu. Maži vaikai įvairiai reaguoja matydami nuogus ar sudarkytus žmonių kūnus. Bet negalėčiau pasakyti, kad po to dukra sapnavo košmarus. Tačiau Š.Saukos darbuose yra ir gražių dalykų, parodžiau jai gėlytes, braškes. Ir jau vėliau, kai paklausiau, ką ji prisimena iš šios parodos, sakė – braškes", – pasakojo R.Bliujienė.

Kūlverstukų nepiešia

Vaikų psichiatras Linas Slušnys mano, jog modernūs tėvai yra sveikintinas dalykas. Tai, kad jie nori vaikams parodyti Š.Saukos meną, irgi nieko blogo.

"Nematau nieko blogo, jei vaikai į tokią parodą eina kartu su tėvais. Aišku, Š.Saukos paveiksluose nutapyti ne kūlverstukai, bet kabinėtis, kad Š.Sauka savo darbais gali daryti poveikį vaikų psichikai, nedrįsčiau", – teigė L.Slušnys.

Pasak vaikų psichiatro, aišku, geriau reikėtų vengti rodyti vaikams išplėštas širdis ar žmones be galvų, nes tam tikro amžiaus vaikai matomus vaizdus supranta tiesiogiai, jie neįžvelgia paveiksluose metaforų.

"Manyčiau, kad iki paauglystės, kol nesusiformavęs kritinis mąstymas, vaikams nereikėtų rodyti baisių dalykų. Nes jie nepriima tai kaip meno, o tiesiog mato nutrauktą galvą. Jie nesuvokia asociacijų, ką tai galėtų reikšti. Etapas, kai galima tikėtis, kad vaikai supras tokias metaforas, prasideda paauglystėje", – tvirtino vaikų psichiatras.

L.Slušnys pripažino, kad jam savo šešiametės dukros į Š.Saukos parodą vesti nekilo mintis. Todėl, kad tokio amžiaus vaikui tai neįdomu ir neprasminga.

Didelis emocinis krūvis

Klaipėdos parodų rūmų edukatorė Rūta Petniūnaitė, kuri dirba gide Š.Saukos parodoje, teigė, kad visus mokytojus įspėdavo, jog paroda skirta lankytojams nuo 17 metų, nors būdavo įleidžiami ir 16-mečiai.

"Mes netgi rekomenduodavome, kad mokytojai gautų raštišką tėvų sutikimą, jog jie leidžia savo vaikams su mokytojais apsilankyti Š.Saukos parodoje. Nes šios parodos žanras savotiškas, nors ten nieko ypač baisaus ir nėra. Žinoma, paveikslai skirti labiau suaugusiesiems. O apie tai, kad vaikai būdavo sutrikę ir bėgdavo iš parodos, aš pirmą kartą girdžiu", – pabrėžė R.Petniūnaitė.

Pasak pašnekovės, gidas Š.Saukos parodai buvo labai reikalingas ir jo darbų paaiškinimas tikrai svarbus, nes "dailininko kūryba yra didelio emocinio svorio", ir esą prieš apsilankant parodoje mokytojams, kurie ruošiasi atvesti grupę, siūloma labai gerai pagalvoti, ar verta tai daryti.

Mat vaikai visai kitaip supranta tuos dalykus, jų patirtis visai kitokia ir išprusimas kitoks nei suaugusiojo.

"Pastebėjau per tą mėnesį įdomų dalyką – neretai žmonės ateina pasitikrinti, kiek jie nemėgsta Š.Saukos. Šio dailininko parodos lankytojai Vilniuje ir Klaipėdoje labai skiriasi, nes vilniečių požiūris yra kitoks, jau nekalbant apie žmonių srautus. Klaipėdiečių meno vertinimas, kas estetiška, kas ne, kas šokiruoja, kas ne, skiriasi nuo vilniečių. Ir taip yra daugeliu atvejų, kalbant apie meno supratimą ir vertinimą", – įsitikinusi R.Petniūnaitė.

Š.Sauka – išskirtinis reiškinys

Pasak R.Petniūnaitės, klaipėdiečiai neretai smerkia ne autoriaus darbus, o jo pasirinkimą būtent taip atvaizduoti realybę, pasirinkti tokį žanrą, kai kuriems vulgarų.

Teko girdėti atsiliepimų apie Š.Saukos parodą, kad jiems buvo bjauru, bet, pasak R.Petniūnaitės, tiems, kurie dalyvavo ekskursijose, palikdavo gerą įspūdį, jie visai kitaip vertindavo jo kūrybą ir labiau suprasdavo, kodėl autorius renkasi tokį kelią vaizduoti žmones ir pasaulį.

"Tokių autorių, kaip Š.Sauka, – labai mažai, o Lietuvoje turbūt tik jis vienas toks išskirtinis ir ypatingas. Manau, kad tai viena stipriausių parodų, kuri surengta Klaipėdoje. O tai, ką žmonės paveiksluose mato, atspindi jų išprusimo lygį. Visada sakau lankytojams, kad tai nėra meno terapija ir nereikia Š.Saukos darbų tapatinti su jo gyvenimu, nes tokiu atveju žmogus ir išeina iš parodos nieko nesupratęs. Manau, kad šie paveikslai yra skirti kritinei minčiai ugdyti, o bendram išprusimui juos pamatyti tikrai yra verta bent vieną kartą gyvenime", – tikino R.Petniūnaitė.

Šokiruojančią paveikslų kolekciją dailininkas į viešumą išnešė po 18 metų pertraukos. Ir susidomėjimas ja neslūgsta.

Klaipėdą nustebinusios Š.Saukos parodos lankytojai pagaliau gyvai išvydo į uostamiestį atvežtus šio autoriaus paveikslus. Jo tapybos darbai glumina, stebina ir džiugina. Teigiama, kad tai reta proga išvysti labiausiai šokiruojančio šiuolaikinio lietuvių dailininko darbus.

Parodos populiarumą liudija ir neslūgstantis lankytojų skaičius. Pasak Parodų rūmų direktoriaus Igno Kazakevičiaus, pasižiūrėti Š.Saukos paveikslų kasdien ateina po 200–300 žmonių.

"Tūkstančių nesitikime, bet žmonės noriai lanko šią parodą. Š.Saukos paroda – įvykis mūsų mieste. Nepatenkintųjų paveikslų turiniu dar nesutikome. O tėvai, ateinantys į parodą su vaikais, žino, kur juos atveda. Mokytojai – taip pat. Ženklo "N-14" nekabinome, pasitikime lydinčių asmenų supratingumu", – teigė I.Kazakevičius.

Š.Saukos paroda Klaipėdoje veiks iki gegužės 8 d. Veikiausiai tai taps viena labiausiai lankytų parodų per visą Parodų rūmų istoriją.

Begalviai kūnai ar sopuliais nusėti kankiniai, šventieji nedviprasmiškose pozose, vien skausmas, siaubas ir beveik jokios vilties bei džiaugsmo. Visa tai po 18 metų pertraukos gyvąja legenda virtęs Nacionalinės premijos laureatas tapytojas Šarūnas Sauka vėl išnešė į viešumą. Šįkart šoko terapiją menu teks išmėginti klaipėdiečiams.

Tikros žvaigždės spindesys

Žiaurusis realizmas. Haliucinacijos. Siaubas. Neįtikėtinas talentas. Fantastika. Tokias emocijas liejo Klaipėdą nustebinusios Š.Saukos parodos lankytojai, gyvai išvydę į uostamiestį atvežtus šio autoriaus paveikslus.

Jo tapybos darbai glumina, stebina ir džiugina. Ši ekspozicija – proga išvysti labiausiai šokiruojančio šiuolaikinio lietuvių dailininko darbus.

Šeštadienį Klaipėdoje oficialiai atidaryta paroda, kuri tapo įvykiu miesto kultūriniame gyvenime. Š.Saukos darbų eksponavimas buvo ne ką menkesnis reiškinys ir kultūriniais renginiais persisotinusiame Vilniuje, kur pažiūrėti jo darbų žmonės plūdo tarsi į religines apeigas.

"Vilniuje buvo kažkas neteisinga, į parodas taip žmonės neturėtų plūsti, tai juk ne kažkokių pupyčių koncertas. Kas traukia žmones čia? Jiems patinka žiūrėti į bjaurius dalykus. Sakote, gyvenimas ir taip bjaurus, kam žmonėms papildomo streso? Bet čia juk – gražus bjaurumas", – taip šmaikštavo dailininkas, kurio darbus tik labai retas išdrįstų pasikabinti savo miegamajame.

Pasiteiravus, ar jo paveikslus galima paversti žodiniu pasakojimu ir ar kartais nenustebina kitokia paveikslų interpretacija, nei paties autoriaus mintis, išreikšta drobėje, Š.Sauka sakė: "Kiekviename paveiksle tai, kas svarbiausia, žodžiais nenusakoma. O gerbėjai, pavyzdžiui, mano mama, dažnai interpretuoja mano darbus taip, kaip aš nė neįsivaizdavau, jog galima tokius dalykus įžiūrėti."

Nevaikiškos vaikų įžvalgos

Klaipėdiečiai, pernelyg nelepinami dėmesio vertų kultūrinių įvykių mieste, veikiausiai kaip kokie romėnai, išalkę "žaidimų", į kontroversiškai vertinamą parodą skubėjo net su mažamečiais vaikais.

"Kaip baisu, kokie šlykštūs kūnai. Kodėl tie žmonės be galvų? Jiems gi skauda", – šitaip Š.Saukos, beje, ir vaikiškų knygelių autoriaus, ne vaikų auditorijai skirtus tapybos darbus vertino mažieji parodos lankytojai.

Viena itin "modernaus" mąstymo močiutė bandė auklėti anūkėlį, pabrėžtinai klausdama, argi jam negražus nuogo žmogaus kūnas?

"Negražus", – toks didžiam senelės nusiminimui buvo jos vaikaičio verdiktas.

"Ar tas žmogus, tas dailininkas labai nelaimingas? Jis turbūt būna nelaimingas net per savo gimimo dieną. Kodėl jis piešia tokius baisius dalykus?" – klausė dar viena jaunoji Š.Saukos parodos lankytoja.

Profesinio pavydo kibirkštys?

Bet kuriuo atveju savaitgalį į Parodų rūmus pasižiūrėti legendomis apipintų paveikslų plūdo tiek klaipėdiečių, kad šis sujudimas senamiestyje net priminė tikro didmiesčio gyvenimą.

Atėjo ir Š.Saukos kolegos, žinomi, tačiau gal ne tokie populiarūs, kaip patys norėtų, uostamiesčio dailininkai. Kai kuriems jų buvo sunku nuslėpti profesinį pavydą ir pripažinti tiesiai šviesiai – į jų darbų parodas tiek lankytojų niekada nesusirinktų.

Kiti gi, vaikštinėdami aplink, mėgino ironizuoti, esą "štai šiame paveiksle regiu juodąją orchidėją". Sunku ir žmogiška nuoširdžiai pasidžiaugti konkurento kūryba, ypač matant, kad jam pačiam populiarumas nėmaž nerūpi.

Ir tai yra todėl, pasak Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriaus Igno Kazakevičiaus, nes Š.Sauka jau "įgavo metafizinį pavidalą". Esą jis tarsi labai toli nuo žemės skriejantis dangaus kūnas, kuris priartėja kartą per tūkstantį metų ir visiems sukelia šoką.

"Toks yra Š.Sauka, kurio pirmas toks raiškus pasirodymas mūsų visuomenėje, kai jis įskriejo į mūsų "jėgos zoną", buvo praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje ir antrą kartą – tik dabar, po beveik 20 metų. Tai gana ilgas laiko tarpas. Autorius nerengia daug parodų, tiesiog tapo savo sukurto pasaulio viziją. Čia jam padeda jo kuklumas, pasiaukojimas ir tam tikras nusikryžiavimas. Lietuviui tai yra svarbu", – mano I.Kazakevičius.

Paveikslų užkalbėjimas

Į parodą Klaipėdoje Š.Sauką atlydėjo jo žmona – taip pat dailininkė Nomeda Saukienė ir dukra Monika, kurios iniciatyva jos tėvo darbai vėl iškelti į viešumą.

"Mūsų paveikslai kažkuo panašūs? Žinoma, juk mes – šeima. Aš Šarūną atsivežiau į savo močiutės namus. Ir tai, kas anksčiau buvo mano – vaikystės prisiminimai, taburetės, sviedinukai, viskas "subėgo" į Š.Saukos paveikslus", – šmaikštavo N.Saukienė.

Pasak dailininkės, ji nežino, ar paveikslai gali turėti kažkokių mistinių galių. Esą galbūt yra žmonių, kurie tai jaučia, kad kai kurių paveikslų namuose kabinti nereikėtų, tačiau ji pati tokių savybių neturinti.

"Pamenu, Šarūnas kažkam sakė, jog jis išmoko iš žmonos, kad paveikslą reikia užburti. Bet aš jam niekada to nesakiau, ir pati nežinau, kaip reikia paveikslą "užburti". Tie užkalbėjimai vyksta dažais ir teptuku, nors kuriantis žmogus apie tai visai negalvoja. Ir mes niekada nekritikuojame vienas kito darbų, stengiamės tik pagirti", – tikino N.Saukienė.

Vizijos – ne visiems

I.Kazakevičiaus teigimu, Š.Sauka visą laiką "buvo kitoks ir buvo kažkur", viešumoje nesirodė. Jis tiesiog kūrė ir tai vėlgi darė kitaip nei kas nors Lietuvoje. Tad ir šįsyk lankytojams nuo jo paveikslų svaigsta galva, pasak autoriaus gerbėjų, pakaktų ir vieno darbo, nes ir jame visų kruopščiai nutapytų detalių vienu metu neįmanoma įžiūrėti.

Gyvuoja mitas, kad kažkada Olandijoje surengtoje parodoje trijų Š.Saukos darbų eksponuoti organizatoriai nesiryžo. Esą jie net olandams buvo per žiaurūs.

"Š.Saukos darbai išėję iš klasikinės meno sampratos rėmų. Tai yra faktas. Čia realizmas susijungia su keista filosofija, kuri persipina su realybe. Juk nėra nė vieno vaizdo, kuris nebūtų susijęs su tikrove. Jis puikus dailininkas, puikiai valdo formą, jo sarkastiškas požiūris į aplinką pribloškia", – įsitikinęs klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas.

Š.Sauką esą galima tyrinėti kaip prekės ženklą. Jis – Nacionalinės premijos laureatas. Jo darbai sukrečia žmones, šokiruoja, nes niekas taip, kaip jis, nedaro.

"Ar jo darbuose yra pornografijos elementų? Nežinau, niekas niekada atvirai to neįvardijo. Tačiau netgi pornografija mene šiais laikais nieko nebestebina. Galbūt todėl ir kritikų, ir gerbėjų nuomonės, kalbant apie Š.Saukos darbus, nesutampa", – teigė I.Kazakevičius.

"Ar norėčiau savo namuose turėti Š.Saukos tapybos darbą? Aš jį turėjau, nusipirkau labai seniai, dar vienoje jo studentiškoje parodoje. Nežinau, ar jis tą prisimena, bet buvo toks paveikslas "Dvylika mergaičių ir kiaušinis". Tai buvo vienas iš pirmųjų ir geriausių jo darbų, šioje parodoje jo nėra", – pasakojo Š.Saukos bendramokslis, Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros dėstytojas architektas-dizaineris Saulius Jusionis.