Ar pamenat mėgstamiausią savo vaikystės pasaką? Basakojės našlaitės ir pamotės, kareiviai ir devyngalviai slibinai, dvylika brolių ir trobelė iš meduolių,– kiekvienoje pasakoje glūdi gyvenimo išmintis užkoduota pačiais įvairiausiais pavidalais.

Šiuolaikiniai psichologai vieningai sutaria, kad pasakos vaikams yra būtinos – jos padeda mažiesiems ne tik sužinoti apie pasaulį, bet ir lavinti dėmesį, vaizduotę, kūrybingumą, bendravimo įgūdžius... Jos supažindina su žmogaus gyvenimo ciklu: gimimo, augimo, brendimo, senatvės ir mirties reiškiniais. Būtent todėl vaikams kuriantis „Stalo teatras“ ir Vilniaus senamiestyje įsikūręs menų centras „Menų spaustuvė“ pristato renginių ciklą: „Pasakų pirmadienis mažyliams“.

„Pasakų bobutę“ įkūnys aktorė, „Stalo teatro“ įkūrėja ir trijų vaikučių mama Saulė Degutytė. Jos sekamos pasakos virs mažais, prieš klausytojų akis atsiskleidžiančiais stebuklais. Jaukioje kamerinėje aplinkoje sekamos pasakaitės pradžiugins akių kontaktu, artimu ryšiu ir dėmesiu kiekvienam žiūrovui. Kiekvienas mažas ar didelis galės kartu kurti pasaką, fantazuoti, mąstyti, įsijausti, išgirsti, pamatyti, mokysis suprasti save ir kitus.

Vaikams skirtą spektaklį rasime kone kiekviename, net ir rimčiausius veikalus statančio teatro repertuare. Ką senasis scenos menas gali pasiūlyti XXI a. išmaniesiems vaikams?

"Labai daug, – sako kamerinio objektų teatro "Stalo teatras" įkūrėja Saulė Degutytė. – Tik klausimas, ko išties reikia. Pasiūla labai didelė. Nuo labai žemo lygio iki labai rimto. Tą mes matome vaikų darželiuose, kur atvyksta įvairūs kolektyvai."

Aktorė, režisierė, kurios sukurtas spektaklis "Tarmių stalas" apdovanotas apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, trijų vaikų mama S.Degutytė džiaugiasi: ugdymo įstaigų vadovų požiūris į vaikams skirtus spektaklius keičiasi. "Jie ieško įdomesnių, edukacinių užsiėmimų. Spektakliai jau nebelaikomi tik pramoga. Profesionaliuose teatruose pasiūla taip pat nevienodo lygio, priklausomai nuo to, kokie kūrėjų tikslai", – sakė S.Degutytė.

IV tarptautinio vaikams ir jaunimui skirto teatro festivalio "Jėga!/Cool!" išvakarėse kalbinta S.Degutytė pabrėžė suaugusiųjų požiūrio į spektaklius vaikų auditorijai svarbą. "Kai sukuriamas rimtesnio turinio kūrinys, neretai tėveliai replikuoja: "Tai ne vaikams!" Kodėl gi ne? Nejaugi mažieji nemąsto apie gyvenimą? Pažiūrėkime, kokius žaidimus žaidžia. Atkartoja suaugusiųjų gyvenimo siužetus: augina vaikus, rūpinasi namais. Mums atrodo, kad pačius mažiausius reikia juokinti, linksminti ir kad šie po spektaklio pasakytų: "Patiko."

– Iš tiesų kaip reaguoti, jeigu išgirdome atsakymą: "Man nepatiko?"

– Jeigu vaikas žiūrėjo visą spektaklį ir po to pripažino, kad jam nepatiko, tai netgi ženklas, kad spektaklis tikrai vykęs. Vadinasi, jis sužadino vidinius procesus. Galbūt žiūrovas kažko bijojo, gal stengėsi nugalėti savo baimę ir pan. Arba spektaklis išties nebuvo linksmas. Manyčiau, teatras turi būti vaistas, o ne saldainis – kiekviename spektaklyje turi būti vaistų. Svarbu, kad po jo kiltų noras kalbėtis, pasigaminti kokį nors matytą daiktą. Pratęsdama mintį, galiu pasakyti, kad šių dienų vaikams reikia to paties, ko ir prieš tūkstantmetį, ko turbūt reikės ateisiantiesiems į šį pasaulį, – harmoningo pasaulio modelio, tikėjimo, kad gėris nugali blogį, vilties.

– Turbūt tikslinga pakalbėti ir apie žiūrėjimo kultūrą. Juk neretai tėveliai neįvertina vaiko suvokimo gebėjimų: mažylius atveda į spektaklį vyresnėliams ir, atvirkščiai?

– Manau, kiekviename gerame spektaklyje įvairaus amžiaus žiūrovai gali atrasti sau įdomių dalykų. Mūsų teatro spektakliai beveik visi skirti šeimai. Žinoma, paaugliams skirtame spektaklyje turbūt mažyliai nuobodžiautų. Europoje vaikų amžiaus kategorijos skirstomos labai griežtai. Galima diskutuoti, ar tai gerai, nes galbūt rizikuojame sukurti vartojimo produktą, o ne meno kūrinį. Juk niekas nepaneigs, kad intelektualus penkiametis gali drąsiai žiūrėti aštuonmečiams skirtą spektaklį. Geriausiai spręsti gali patys tėveliai. Pastebime, kad jie labai domisi, tuo, ką rodome, seka repertuarą. Mūsų teatro publika labai išsilavinusi, pradedant nuo mažiausiųjų ir baigiant suaugusiaisiais.

– Ne paslaptis, kad teatre įprasta vaikus tramdyti: neleidžiama garsiai juoktis, aptarinėti matomo vaizdo. Ką manote apie tai?

– Sakyčiau, reikia pasitikėti vaikais. Tegul jie garsiai juokiasi, jeigu linksma. Juk žiūrėdami filmą ir juokiamės, ir ašarą nubraukiame, o teatre vaikams to neleidžiame daryti. Pasitaiko ir kraštutinumų, kai niekas iš suaugusiųjų nesudrausmina laidančiųjų nederamas replikas. Tuomet mes, aktoriai, sutrinkame: o gal derėtų įsikišti? Tiesa, to daryti neteko.

– Kamerinis objektų "Stalo teatras" išties išskirtinis – vaidinate pasitelkę įvairius daiktus, renkatės mitologines, tautosakos temas – tai, kas atrodytų nemadinga ir mūsų vaikams menkai atpažįstama.

– Gal ir suaugusieji nebeprisimena, kam naudojami kai kurie senoviniai rakandai? Vieną kartą berniukas oblių pavadino medžio lygintuvu (juokiasi). Dėl to prieš vaidinimus rengiame dirbtuvėles, o po spektaklių kalbamės, kas ką suprato. Spektaklį "Tarmių stalas" vaidiname keturiomis tarmėmis. Jame miesto vaikai gali išgirsti lietuviškas tarmes, spėlioja, ką kuris keistesnis žodis galėtų reikšti, o aktoriai ir jų sekamos pasakos padeda tas reikšmes įminti. Prigalvojame ir netradicinių dalykų, kaip antai tapymą specialiais dažais ant projektoriaus. Šią idėją pasufleravo ebru – piešimo ant vandens – menas. Ieškome netradicinių formų ir objektų.

– Objektų spektaklius kuriate jau dešimtmetį. Tai įrodo, kad ir minimaliomis priemonėmis sukurtas reginys gali būti paveikus?

– Esu taupaus teatro atstovė. Laikausi taisyklės, kad geriau mažiau objektų – svarbu perduoti pagrindinę mintį. Taip pat tikiu, kad labai svarbus edukacinis aspektas. Mūsų teatro tikslas kurti ne pramoginį, o kitokį teatrą, kuriame vaikai ką nors naujo pamatytų, pajustų, pabūtų kitoje atmosferoje, kitokiame pasaulyje ir suprastų, kad visa tai, ką jie matė ir kur buvo, sukurta iš visai paprastų dalykų.

– Ar sutiktumėte, kad sukurti spektaklį vaikams, juos sudominti yra sunkiau negu suaugusiuosius?

– Manyčiau, kad bet kokį spektaklį sukurti nėra lengva. O dėl sudominimo – jeigu pats tiki idėja, įdomu pačiam, – tuomet rasi atsaką žiūrovų širdyse. Aišku, visada gerai pažinoti savo "priešą" iš arti – todėl dirbu teatro mokytoja darželyje ir žinau vaikų aktualijas, madas. Per užsiėmimus pasitikrinu naujai kuriamo spektaklio idėjų poveikį ir, atsižvelgusi į mano mažųjų mokinių reakcijas, koreguoju. Manau, kad patiriame abipusę naudą.

– Su spektakliu "Tarmių stalas" dalyvausite tarptautiniame teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos "Asitežas" rengiamame festivalyje Kaune. Kaip vertiname šį įvykį?

– Labai džiaugiuosi, kad šią veiklą nenuilstamai vykdo asociacijos Lietuvoje prezidentė Violeta Podolskaitė. Geras ženklas, kad festivalį šiais metais globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. O dalyviams norėčiau palinkėti gerų spektaklių, pilnų salių ir kad mūsų spektakliai kaip vandens raibuliai nuraibuliuotų per visą Lietuvą į atokiausius kampelius. Tikiu, kad teatro jėga ir yra tuose koduose, kurie lieka mažųjų ir žiūrovų širdyse.

Komentarai

Gabrielė Labanauskaitė
Poetė, prozininkė, dramaturgė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja

Visais laikais vaikai buvo ir yra smalsūs. Tiesiog jie išlaiko dėmesį ribotą laiką. Dėl to spektaklis turi būti įdomus, atraktyvus, pagaunantis. Dažnai režisieriai renkasi laiko patikrintą klasiką (ne tik vaikų spektakliams), nes žinomas tekstas lengviau pritraukia žiūrovą, atveria galimybę spektaklį parodyti svetur. Lietuvių dramaturgija vis dar yra tamsi giria, su nežinomais medžiais ir keliais šviesuliais tankmėje. Tačiau būtent režisieriai ir yra tie kolumbai, kuriems užtektų drąsos paimti žibintą ir nerti į tą eksperimentų ir kūrybos nežinomybę, tačiau ne visiems užtenka noro. Manau, kad spektaklių vaikams, kaip ir pjesių vaikams, labai trūksta. Anksčiau neturėjome tokios išvystytos tradicijos, vyravo visai kitoks požiūris į vaiko psichologiją ir edukaciją. Tikiu, kad viskas mums dar prieš akis, tiesiog reikia nepamiršti senų gerųjų teatro patirčių ir kurti naujas.

Tomas Erbrėderis
Aktorius, teatro pedagogas

Manyčiau, pirmiausia turime įsiklausyti, išsigryninti, kas iš tiesų vaikus, jaunuolius jaudina. Jau daugelį metų dirbu su paaugliais – kartu sukūrėme ne vieną spektaklį. Pastebėjau, kad mes, suaugusieji, labai lengvai galime prasilenkti su jauniems žmonėms opiomis temomis. Galime piršti, mūsų nuomone, aktualias socialines temas, bet jos nebus priimtos. Tačiau yra temų, kurios niekada nepraranda aktualumo. Viena jų – meilės. Taip pat nereikia pamiršti šiuolaikiškumo. Galima net tą pačią pasaką apie Pelenę papasakoti šiuolaikiškai. Dramos teatruose turėtų atsirasti daugiau spektaklių vaikams ir jaunimui. O tematikos, aktualumo galime pasisemti iš Skandinavijos šalių dramaturgijos, – joje nebijoma aštrių temų. Man, kaip aktoriui, labai patinka vaidinti vaikams. Tai neeilinė proga sukurti išskirtinį personažą. Beje, tokie spektakliai reikalauja daugiau atsidavimo publikai – per spektaklius tvyro labai stipri energetika: jeigu žiūrovui nepatinka, prasideda šurmulys, bruzdesys. Vaikams reikia žaismės, stebuklo, fantazijos. Norisi, kad jie tai patirtų.

Animacinėje komedijoje „Kalakutai, atgal į ateitį“, priversiančioje nusišypsoti net didžiausius niurzglius, susitiksime su elitiniais šių sparnuočių atstovais. Tam, kad kalakutai sužibėtu intelektualiniais, koviniais ir strateginiais sugebėjimais, pasidarbavo ne tik garsiosios „Šreko“ serijos prodiuseris Aronas Warneris ir keli šimtai kūrybinės grupės narių.

Lietuviškai dubliuotą filmo versiją įgarsino žinomi ir patyrę aktoriai, kurie įsimintiniems charakteriams pridėjo dar daugiau šmaikštumo. Kartkartėmis jie suteikė kalakutams tautinių bruožų ir sklandžia lietuvių kalba perteikė jų marmaliavimą, kurį dabar supras ir patys mažiausi. 

Jurgis Damaševičius įgarsino pagrindinį filmo personažą Regį – baltą varną tarp kalakutų. Tai labiausiai prieštaravimų draskomas veikėjas: jis ir maištininkas, ir prisitaikėlis, protingas, bet dažnai naivus, visko bijo, tačiau sugeba parodyti drąsą, mėgsta nuotykius, nors nuolat svajoja apie saugią tinginystę. Didžiausia Regio sėkmė gyvenime yra ta, kad per tradicinę kalakuto išlaisvinimo šventę malonę jam suteikė pats JAV prezidentas. Regis iškeliauja gyventi į prezidento rezidenciją, kur kerta picą, žiūri televizorių ir dėvi prezidentinį chalatą. Didžiausia nesėkmė – jis sutinka Džeiką, kuris ir užverda visą košę. Būtent jam šauna mintis keliauti laiku į 1621-uosius, kuomet prasidėjo tradicija valgyti keptą kalakutą, ir pakeisti istoriją.

Algis Dainavičius pasitelkė visą savo meistriškumą ir storžievis Džeikas, prakalbęs lietuviškai, išėjo dar labiau pakvaišęs nei originalioje versijoje (joje kalakutą garsino charizmatiškasis Woody Harrelsonas). Būdamas revoliucionierius iš prigimties, Džeikas narsiai imasi šventos misijos: išgelbėti ne dešimt ir net ne šimtą kiaušinių, o visą kalakutų giminę. Tiesa, jis dažnai pervertina savo jėgas (tiek protines, tiek fizines), yra gerokai pasipūtęs ir, it koks gaidžiukas, nevengia veltis į kalakutų sumo imtynes. Kai pralaimi, pagalvę jam pakiša pats likimas. Jei nepakiša, kenčia raumeningas Džeiko užpakalis.

Regio simpatijos, švelnios, rūpestingos, žavingos ir (netgi) protingos kalakutės Dženės įvaizdžiu pasirūpino aktorė Saulė Degutytė. Dženė yra kalakutų amazonė, užaugusi gūdžiuose miškuose, dar gūdesniame šešioliktame amžiuje. Būti tobulai jai netrukdo net nuo jaudulio atsirandantis žvairumas. Regis įsimyli akimirksniu. Dėl Dženės jis gali atsisakyti ir picos, ir televizoriaus, kitaip sakant, išrinktojo kalakuto gyvenimo prezidentiniame numeryje su prezidentiniu nuotolinio TV valdymo pulteliu.

Šaltą ir tikslų, bet nestokojantį sarkazmo laiko mašinos kompiuterį Styvą įgarsino Giedrius Arbačiauskas. Styvas cituoja žinomų hitų tekstus ir nevengia pasišaipyti iš Regio bailumo, tačiau sunkiose situacijose tampa tikru sąjungininku ar net gelbėtoju.

Aktoriui Simui Storpirščiui teko tapti išmintingojo kalakutų vado Broniuko balsu. Džeiko konkurentas (visame, ką tik galima įsivaizduoti), kalakutas Reindžeris, prabilo įgarsintas visiems pažįstamo Džiugo Siaurusaičio. Filmo blogietį, be gailesčio medžiojantį kalakutus, nuožmųjį Stendišą, dubliavo Saulius Siparis, įkūnijęs jame kalakutams siaubą keliantį kaubojų. Savanaudį miestelio politiką, prisitaikėlį ir mėgėją skaniai pavalgyti, taigi tikrą visų dorų kalakutų priešą, lietuviškai prakalbino aktorius Sergejus Ivanovas.

Be šių personažų filme gausu veikėjų, kurie pasirodo epizoduose ir atrodo ne mažiau mieli, komiški ar kvaištelėję. Pamatyti animacinį filmą Lietuvos kinuose galima jau dabar.