– Kaip atrodė jūsų sausio 13-osios išvakarės? Kokia tai buvo diena?

– Jeigu pamenate, sausio 11-ąją buvo Spaudos rūmų puolimas. Sausio 12-oji irgi buvo kupina įtampos, laukėme, kada bus kitas puolimas. Labai gerai atsimenu, kai paskambino Egidijus Bičkauskas, jis tuo metu buvo atstovas Maskvoje, ir perdavė Michailo Gorbačiovo žodžius dėl susidariusios situacijos – esą patys prisivirėme, patys turime ir srėbti tą košę. Tada turėjo atvažiuoti delegacija iš Maskvos. Ši delegacija nusileido Minske. Tuomet pasakiau, kad šiandien įvyks puolimas. Daugelis deputatų buvo pavargę ir išvykę į namus. Aš buvau rūmuose. Prisimenu, Vytautas Landsbergis apie 23 val., gal jau buvo 23.30 val., išvažiavo persirengti. O 24 val. iš 12 dienos į sausio 13-ąją įvyko Vyriausybės puolimas, to pastato, kur dabar yra Užsienio reikalų ministerija. Tada V. Landsbergis skubiai sugrįžo. Pamenu, dar su nespėjusiais išdžiūti plaukais, jie buvo šlapi. Gal norėjo išsimaudyti, bet teko greitai vykti atgal. Netrukus ir žmonės pradėjo skambinti – pajudėjo tankai iš Šiaurės miestelio. Netilo telefonai. Ir… išgirdome šūvius. Tuo metu buvau prie V. Landsbergio kabineto. Kadangi M. Gorbačiovas miegojo, buvo ieškota, bandyta susisiekti su Borisu Jelcinu. Pavyko susisiekti su Maskva. Tuomet perdaviau telefono ragelį V. Landsbergiui. Jis pasakė: „Pakelkite darbininkus“. Ta prasme, kad išeitų į gatves Rusijos demokratinės jėgos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kaip įvykiai klostėsi toliau?

– Toliau viskas vyko labai greitai. Iš Varšuvos paskambino užsienio reikalų ministras Algirdas Saugirdas, jis buvo tuomet deleguotas tam atvejui, jeigu kas nors atsitiktų. Žmonės lauke dainavo, netrukus sužinojome, kas žuvo. Mes kalbėjomės su Algirdu telefonu. O Varšuvoje, anot jo, ramybė, tyla, visi miegojo. Dar pašmaikštavau, kad išdaužtų langą. Gal tuomet visi sukrus, bent sužinos, kad šiuo metu Lietuvoje žmonės žūsta. Ta situacija man dabar primena Ukrainą, pačią karo pradžią. Kai ukrainiečiai kovoja už laisvę į pasaulį, o jokios pagalbos jiems nesuteikia. Tai man priminė ir Sausio 13-osios situaciją – mes einame per ambasadas, bandome kalbėti ir... nieko nėra. O tas rytas, žinoma, buvo sunkus. Jau buvo nemažai žuvusių. Pamenu, pažvelgiau pro langą, žmonės užuot bėgę, neša armatūras, stato barikadas. Tauta išgelbėjo Lietuvą ir mane taip pat. Kiekvieną minutę viską prisimeni.

Tada V. Landsbergis skubiai sugrįžo. Pamenu, dar su nespėjusiais išdžiūti plaukais, jie buvo šlapi.

– Esate ne vienos knygos autorė, bendraautorė. Esate rašiusi apie tuos žmones. Kokios istorijos jums labiausiai įstrigo? Apie kuriuos turėtume labiausiai žinoti? Gal yra tokių, kurie nepelnytai pamiršti?

– Kaip ir pasakiau prieš tai – tauta išgelbėjo Lietuvą. Yra tikrai labai daug žmonių ir visų nesurašysime. Todėl galima pasakyti ir paprašyti jaunosios kartos, kad jie nepatingėtų pasiklausinėti savo tėvelių, senelių, kur jie buvo Sausio  13-ąją, nes šeimos istorijos yra ir Lietuvos istorijos. Be jų pagalbos tikrai neįmanoma visų žmonių surašyti, kurie tuomet rizikuodami gyvybe dalyvavo tuose įvykiuose, gynė Lietuvą. Ir kai manęs paklausia, o koks dabar tikslas, atsakau, – išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. 

Laisve naudojamės 33 metus. Atėjo palūkanų metas. Jei pavyks išsimokėti, turėsime naują laisvės brandos etapą. Bet ar rasime pakankamai lėšų? Kai už vartų – orkai, laisvės palūkanos pasiekia rekordinį lygį. Laisvės kaina tampa auksinė, bet aukso (drąsos nepasiduoti) atsargos ir resursai žmonių širdyse neaiškūs.

Orkų žinia gana aiški: davai, atgal į gardą, iš kurio ištrūkote prieš 33 metus. Sugužėjus į aptvarą, laukia trys pasirinkimai: paskers, nuskus kailį arba kažko drėbtelės į lovį.

Laisve naudojamės 33 metus. Atėjo palūkanų metas. Jei pavyks išsimokėti, turėsime naują laisvės brandos etapą.

Kai įsiviešpatauja netikrumas, nerimas, netuščias lovys neatrodo labai apgailėtinai, ypač tiems, kurie laisvę tikėjosi raikyti kaip kugelį. Tai viena priežasčių, kodėl prieš 33 metus į laisvę ėjome kaip į šventę. Ir tautos vienybė tuomet buvo daugiau euforiška. Galvojome, kad laisvei duosime pagal sugebėjimus, o gausime pagal poreikius. Bet komunizmo formulė netiko, mat galioja kitokia: iš kiekvieno pagal sugebėjimas, kiekvienam pagal rezultatus. Jei rezultatų nėra, patarimas paprastas – pasistenk dar.

Aišku, galima skųstis, kad valdžia ne ta. Kadangi turime demokratiją, dėl netinkančios valdžios galime rėkti, švilpti. Taip buvo praėjusią sausio 13-ąją, tik bėda, kad tai buvo panašu į orkų jauniklių cypimą.

Siekiant laisvės brandumo, jau nepadės plakatai su užrašais „Red Army – Go Home“, kurie anuomet atrodė drąsūs. Dabar jie atrodytų infantiliškai. Šalia tokio plakato dabartinėmis sąlygomis tiktų didelio kalibro vamzdis.

Laisvės gynėjų dieną tenka suvirškinti nuostatą, kad esame laisvės prievolininkai ir kad anuomečio „Roko maršo“ žingsniu toli nenužygiuosi – gali tekti ir pašliaužti. Švilpiant kulkoms.

Kiek būtų galinčių? Jei kaip šventinės vienybės laikais susimestų tautos dauguma, gal būtų sukaupta tiek drąsos ir valios aukso, kad užtektų apmokėti grėsmingai kylančias laisvės palūkanas ir ją išsaugoti.

„Džiaugiuosi galėdamas jus pasveikinti ir noriu iš karto padėkoti už tai, kad jūs neišdavėte nė vieną minutę laisvės – ir ne tik per šias 323 žiaurias, nežmoniško Rusijos karo dienas, kai nuolat jaučiame jūsų palaikymą“, – nuotoliniu būdu iš Kyjivo į susirinkusiuosius Seime kreipėsi Ukrainos prezidentas.

„Ir ilgus metus nuo tada, kai laisvos Lietuvių širdys ir Lietuvos kelias į vieningą Europą įkvėpė daugybę žmonių įvairiose šalyse, kadaise pavergtas Rusijos. Lietuva buvo ir, esu tikras, kad ir yra, viena nuoširdžiausių laisvės gynėjų, ir tai yra geriausia duoklė didvyriams, nugalėjusiems imperiją tomis žiemos dienomis prieš 32-ejus metus“, – sakė jis.

Seime minint Laisvės gynėjų dieną ir vykstant Laisvės premijos įteikimo ceremonijai kalbėjęs V. Zelenskis sakė, kad lietuviai tą naktį ne tik apsaugojo savo parlamentą ir kitus pastatus, bet ir apgynė „savo istorinį pasirinkimą“.

Nuo Rusijos agresijos besiginančios šalies vadovas teigė, jog šiuo metu drauge esame pakeliui į galutinę pergalę prieš šią imperiją.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

„Rusija nebegalės nieko diktuoti Europos tautoms, kai šį karą užbaigsime užtikrinta pergale prieš agresorių“, – pareiškė jis.

Rusija nebegalės nieko diktuoti Europos tautoms, kai šį karą užbaigsime užtikrinta pergale prieš agresorių.

Jis pabrėžė, jog puldama Ukrainą, Rusija galvojo ir apie kitų Europos valstybių miestus, o važiuodami į Kyjivą, „svajojo nuvažiuoti ir į Vilnių, ir į Varšuvą, ir į Prahą“.

„Jie norėjo, kad mūsų laisvė kristų. Bet kris jie“, – kalbėjo V. Zelenskis.

Jis ragino visą pasaulį susitelkti taip, kaip Lietuvos žmonės susitelkė per Sausio 13-osios įvykius, kad būtų įveikta Rusijos agresija. Jis dėkojo Lietuvai už paramą teikiant ginkluotę bei didinant spaudimą Rusijai.

„Laisvė gyva, kai gyva jos apsaugos idėja, kai yra žmonių, pasiruošusių už tai kovoti. Ir tai ne tik retorika, bet realūs veiksmai, kuriuos Ukraina mato iš Lietuvos nesikeičiant. Veiksmai, padedantys mums išlaisvinti miestus ir kaimus iš Rusijos okupacijos, veiksmai, padedantys apsaugoti mūsų žmones nuo rusiškų raketų ir bombų“, – sakė Ukrainos prezidentas.

Jis padėkojo Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai ir visai lietuvių tautai už tai, kad tiekia Ukrainai oro gynybos techniką „nuo pirmos dienos iki šių dienų“.

Seimo įsteigta Laisvės premija įvertinamas asmenų ir organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Laisvės premija paprastai įteikiama Lietuvos parlamente per iškilmingą minėjimą Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją. Tuomet įteikiama statulėlė ir 5 tūkst. eurų.

„Visada žinojome, kad laisvė kainuoja. Dabar žinome, kiek ji gali kainuoti.  Kiek suniokojimų, sugriovimų, ašarų, kraujo ir gyvybių. Ir kiek reikia ryžto, drąsos, pasiaukojimo, tikėjimo pasirengus sumokėti tą laisvės kainą. Karas prieš Ukrainą suskaičiuoja, pasveria, padalija“, – į minėjimo dalyvius penktadienį Seime kreipėsi V. Čmilytė-Nielsen.

Laisvės gynėjų dienos minėjime Seime dalyvauja prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene, kadenciją baigę prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus, premjerė Ingrida Šimonytė, ministrai, parlamentarai, ambasadoriai, Sausio 13-osios aukų artimieji, laisvės gynėjai.

Visada žinojome, kad laisvė kainuoja. Dabar žinome, kiek ji gali kainuoti.  Kiek suniokojimų, sugriovimų, ašarų, kraujo ir gyvybių.

V. Čmilytė-Nielsen priminė, kaip prieš 32 metus, praėjus savaitei po Sausio 13-osios nakties Vilniuje, Maskvoje įvyko iki tol neregėto masto mitingas – daugiau kaip 800 tūkst. demonstrantų išėjo į gatves pasmerkti brutalių Kremliaus veiksmų ir palaikyti Lietuvos laisvės siekio.

„Dabar, kai tų žmonių vaikai ir vaikaičiai griauna, naikina, prievartauja, grobia ir žudo, Rusijos miestų gatvės tuščios. Tuometinis laisvės blyksnis užgesintas, jo nebėra. O tai, kas yra – agresyvu, negailestinga, neprognozuojama ir turi būti sustabdyta“, – kalbėjo parlamento vadovė.

Ji pabrėžė, kad šioje situacijoje visiškai suprantama, jog 2022 metų Laisvės premija įteikiama Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, „kurio pastangas stabdant agresiją ir ginant laisvę sunku būtų pervertinti“.

„Išlikime vieningi savo tikėjimu viena pergale. Stiprybės jums, ištvermės Ukrainos žmonėms! Laisvė neabejotinai nugalės“, – sakė Seimo pirmininkė.

Seimas Ukrainos vadovui V. Zelenskiui skyrė 2022 metų Laisvės premiją, po Laisvės gynėjų dienos minėjimo vyks jos įteikimo ceremonija. Jos metu planuojamas V. Zelenskio vaizdo kreipimasis.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Liepė šilčiau apsirengti

1991 m. sausio 13-oji buvo sekmadienis, diena, kai laikraščiai neleidžiami. Vienas laikraštis Lietuvoje tądien vis dėlto išėjo. Tai buvo "Klaipėda".

Saulius Jokužys 1991-aisiais dirbo dienraštyje fotokorespondentu. Sausio 12-osios vakarą jis su žmona Birute nenuleido akių nuo televizoriaus.

"Vakare fotografavau televizoriaus ekrane transliuojamus vaizdus. Pamatėme, kad vyksta rimti dalykai – šaudo. Niekas nežinojo, kaip čia bus Klaipėdoje. Susigriebiau fotoaparatus ir susiruošiau išeiti. Vienintelis Birutės priekaištas buvo, kad neapsivilkau antrų šiltų kelnių. Žmona prašė nekišti galvos be reikalo, bet suprato, kad nelabai mane sustabdys. Ėjau atlikti savo pareigos, juk buvau fotokorespondentas. Tada turėjau šiokį tokį žiguliuką prastai veikiančiais stabdžiais ir išvažiavau į redakciją. Ten jau buvo redaktorius, netrukus ėmė rinktis ir žurnalistai. Sunkiai bepamenu, kas atėjo pirma, kas paskui, bet gerai atsimenu, kad tie, kurie vaizduodavo drąsiausius, taip ir nepasirodė. Bet tai nesvarbu, gal jie buvo kitoje vietoje", – prisiminimais dalijosi S. Jokužys.

"Man atrodo, kad "Klaipėda" buvo vienintelis laikraštis Lietuvoje, išėjęs sausio 13-ąją, sekmadienį. Vilniuje Spaudos rūmuose redakcijos buvo užimtos. "Laisva Lietuva", kiek pamenu, išėjo kitą dieną, – apie nepamirštamus įvykius pasakojo tuometis dienraščio "Klaipėda" redaktorius Antanas Stanevičius. – Kai Eglė Bučelytė pasakė paskutinius žodžius ir televizijos ekranai užgeso, man paskambino mūsų žurnalistė Gražina Juodytė. Abiem kilo vienintelis klausimas: "Ką darome?" Leisti laikraštį lyg ir nebuvo pirmoji mintis. Susitarėme rinktis į redakciją. Gražina apsiėmė registruoti įvykius pagal radijo pranešimus, fiksuojant valandas ir minutes. Kai gilią naktį nuvažiavau į redakciją, jau susiformavo mintis leisti neeilinį numerį. Paskambinau S. Jokužiui, ir mes išklerusia redakcijos "Volga" drauge važiavome į Girulius."

Operatyviai: 1991 m. sausio 13 d., sekmadienį, Lietuvoje išėjo vienintelis laikraštis – tai buvo "Klaipėda". 

Vyko į karščiausius taškus

S. Jokužys prisiminė, kaip su žurnaliste Zita Tallat-Kelpšaite važinėjo po Klaipėdą, žvalgydamiesi, kaip elgiasi sovietinė kariuomenė.

Tankų dalinys tuo metu buvo įsikūręs ten, kur dabar yra Gandrališkės.

"Žvejybos uosto rajone pravažiavo kažkoks šarvuotis. Ten, kur dabar yra Klaipėdos universitetas, tada buvo sovietų armijos kareivinės. Vartai – atlapoti, atrodė, kad pro juos bet kurią akimirką gali išriedėti karinė technika. Nuvažiavome prie televizijos bokšto Giruliuose. Ten buvo toks patriotiškai nusiteikęs operatorius Kazimieras Čiurlys. Stovėjo du jauni milicininkai su Kalašnikovo automatais. Jie saugojo bokštą. Apačioje stovėjo nemaža žmonių minia. Atrodo, kad viskas vyko spontaniškai, specialių instrukcijų, kaip veikti, ar vadų nebuvo", – pasakojo S. Jokužys.

A. Stanevičius prisimena, kad tarp Melnragės ir Girulių redakcijos automobilis prasilenkė su sovietinėmis tanketėmis. Trys ar penkios važiavo į Girulių pusę. Buvo aišku, kad kariškiai važiuoja prie bokšto.

Tik vėliau tapo žinoma, kad tanketės ten nenuvažiavo.

"Buvome ir savivaldybės pastate, kur Vytautas Čepas buvo štabo vadas, pilnas ryžto kovoti Klaipėdos skautų vadas Rimantas Ulevičius. Ant grindų stovėjo buteliai su degiu skysčiu, durys užverstos kėdėmis, žmonės buvo nusiteikę gintis kas kaip gali, visi – prie radijo imtuvų. Tvyrojo nežmoniška įtampa ir jautėsi daugelio ryžtas pasiaukoti, net jei tektų susidurti su mirtimi. Visa tai fotografavome. Dirbo ir fotografai Darija Martinkutė, Albinas Stubra. Tą pačią naktį redakcijos rūsyje, laboratorijoje, atspaudėme nuotraukas", – pasakojo S. Jokužys.

Saulius Jokužys. S. Jokužio nuotr.

Žmonės nežinojo, kas tą naktį gali atsitikti. Iš lūpų į lūpas sklido visokios kalbos. Kažkas paskleidė žinią, kad iš Gargždų jau važiuoja sovietų tankai. Išties Gargžduose tankų nė nebuvo.

Prie Lenino paminklo, kuris buvo dabartinės Atgimimo aikštės viduryje, stovėjo keturios sovietų tanketės. Tomis dienomis jose buvo pilna įgula. Dar dvi tokios pat buvo dabartinėje Lietuvininkų aikštėje prie paminklu paverstos karo laikų patrankos.

Vienintelis Birutės priekaištas buvo, kad neapsivilkau antrų šiltų kelnių.

Spaustuvininkai atėjo naktį

"Kiekvienas tragizmas turi tam tikro komizmo. Kai sekmadienio naktį dirbome redakcijoje užsirakinę, galvodami, kad sovietų kariškiai gali ateiti ir mūsų, svarstėme, jog atliksime savo pareigą iki galo, kad ir koks likimas lauktų. Staiga pas mus į antrą aukštą atbėgo budėtoja Onutė Pocienė ir sako: "Kažkas daužo duris. Gal omonas!" Nuėjau prie durų, tikrai daužo. Gal ne taip baisiai, kaip sakė Onutė, bet daužė. Pagalvojau – nieko čia gero. Svarsčiau, lietuviškai ar rusiškai klausti, kas ten. Mintyse nusikeikiau, to betrūko, rusiškai savo namuose kalbėti. Į mano klausimą už durų atsiliepė "Ryto" spaustuvės direktorius Antanas Skyrius, kartu buvo jo pavaduotojas Algirdas Apulskis. Pirmiausia A. Skyrius paklausė, ar leidžiame laikraštį. Patvirtinau, kad jau dirbame. Viskas įvyko sinchroniškai. Greitai suformavome keturis laikraščio puslapius ir sekmadienio vidurdienį jį jau turėjome", – pasakojo A. Stanevičius.

Laikraščiai buvo montuojami ne taip, kaip dabar, kompiuteriu. Būtent tuo metu spaustuvės darbuotojai dar tik mokėsi kompiuterinės leidybos.

Tuomečiai "Klaipėdos" redakcijos darbuotojai įsitikinę, kad spaustuvės vadovo A. Skyriaus nuopelnas išleidžiant laikraštį sausio 13-ąją buvo milžiniškas.

Prarado kapitono laipsnį

"Mums buvo labai svarbu, kad į redakciją ateitų rusų kalbos vertėjos. Darbuotojai labai sklandžiai susirinko. Michailas Krivenka tvarkė rusišką to numerio laidą. Jis viską padarė be jokių trikdžių ar prieštaravimų. Mano parašytas redaktoriaus žodis buvo toks, kad vėliau man už jį atėmė tarybinio karininko kapitono laipsnį", – pasakojo A. Stanevičius.

Keturių puslapių sausio 13-osios "Klaipėdos" numeris buvo persmelktas ryžto kovoti už Lietuvos laisvę.

Pirmajame laikraščio puslapyje buvo S. Jokužio iš televizoriaus ekrano perfotografuoti žuvusio televizijos bokšto Vilniuje gynėjo ir verkiančios moters vaizdai.

"Tegyvuoja Lietuvos Respublika! Ginkime Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę! Amžina šlovė žuvusiems Patriotams! Agresoriai okupantai gali užgrobti mūsų namus, nužudyti mus, bet jie negali užmušti mūsų sielų!" – kiekvienam skaitytojui tądien šaukte šaukė pirmasis puslapis.

"Naktis iš sausio 12 į 13 dieną sukrėtė visą Lietuvą, visą pažangiąją žmoniją. Sveikas protas ir sąžinė neleido patikėti, kad dabar, XX amžiaus pabaigoje, 1991-aisiais metais, Tarybų Sąjunga pakartos kruviną agresiją prieš Lietuvos valstybę. Deja, per gerai galvojome, per skaudžiai apsirikome", – taip prasidėjo redaktoriaus skiltis, pavadinta "Sesės ir broliai!".

Šio kreipimosi pabaigoje redaktorius paaiškino, kodėl išleido šį neeilinį dienraščio "Klaipėda" numerį: "Spaudos rūmai Vilniuje okupuoti, respublikinių laikraščių redakcijos išvaikytos. Jos pradėjo leisti laikraštį "Laisva Lietuva". Lietuvos radijo ir televizijos programa naktį brutaliu smurtu nutraukta. Kad nors kiek užpildytume informacijos spragą, mes, "Klaipėdos" redakcija ir "Ryto" spaustuvė, stengiamės leisti "Klaipėdos" laikraščio laidą šiandien, sausio 13-ąją, kruvinąjį sekmadienį. Tai ne vien informacija, tai mūsų visų solidarumas gedulo dieną. Tai laisvas Nepriklausomos Lietuvos žodis. Ginkime Tėvynę! Tepadeda mums Dievas!"

Siuntė į tolimus kraštus

Tą sausio 13-ąją prie Sąjūdžio būstinės Liepų gatvės pradžioje nuo pat ryto buvo iškeltos trispalvės su juodais kaspinais, degė žvakės.

Vidurdienį, kai šioje vietoje buvo daug žmonių, A. Stanevičius kartu su žurnalistais dalijo neeilinį "Klaipėdos" numerį.

Virš laikraščio pavadinimo juodame fone išspausdintas užrašas: "Šiandien – gedulo diena, kruvinasis sekmadienis".

Daugiausia neeilinio laikraščio numerių buvo išdalinta 16 val. prasidėjusio mitingo dalyviams Teatro aikštėje.

"O rusišką laidą, kaip man klaipėdiečiai pasakojo, daugelis siuntė į Tarybų Sąjungą. Tuo metu jautėme nemažai solidarumo su ten gyvenančiais žmonėmis. Sekmadienį išleistas neeilinis laikraštis prenumeratorius pasiekė su kitos dienos numeriu", – kalbėjo A. Stanevičius.

Gedulas: sausio 13-osios ryte klaipėdiečiai rinkosi prie Sąjūdžio būstinės, kur buvo paskelbtos žuvusiųjų Vilniuje pavardės.

Sausio 13-ąją kova už laisvę nesibaigė. Tomis dienomis prosovietiškai nusiteikę "Jedinstvos" šalininkai tupėjo tyliai, laukė, kas bus.

Miesto aktualijas fotoaparatu fiksavęs S. Jokužys prisimena, kad mūsų nepriklausomybės priešininkai tik vėliau pradėjo kelti galvas. Prie savivaldybės grodavo bajanais ir garsiai pravardžiuodavo miesto vadovą V. Čepą.

Paskaičius tuomečius jų lozungus akivaizdu, kad tas pačias frazes ir naratyvus vartoja ir dabartinių laisvės trokštančių tautų priešai.

Jis uždegė žvakes šalia koplytstulpio.

„Gedulo gaidelė visada bus, nes visada bus žmonės, kurie neteko savo artimųjų ir jiems tai yra vis tiek skausmo diena taip pat, – mokyklos bendruomenei sakė prezidentas. – Bet kita vertus jie puikiai supranta, ir tai galbūt yra šioks toks palengvinimas, kad tie žmonės žuvo tikrai ne veltui. Tie žmonės šiandien sukūrė laisvę mums, ypatingai jauniems žmonėms“.

„Aš gyvenau dar toje sistemoje, kad galėjau palyginti laisvę ir nelaisvę (...) ir šiandien, kai aš matau, kad jaunimas gali ne tik važinėti, ne tik keliauti, bet mokytis, dirbti – tiesiog domėtis pasauliu, pažiūrėti, koks jis yra gražus, supranti, kokia supuvusi buvo ta ana sistema, kokia ji buvo ekonomiškai negyvybinga ir dėl tos priežasties aš manau, kad laisvę iškovoti yra didžiulis pasiekimas vien dėl to, kad laisvė yra aukščiausia mūsų gyvenimo vertybė“, – kalbėjo jis.

G. Nausėda sakė, jog Lietuvos kova už laisvę per Sausio 13-ąją yra įkvėpimas ir savo šalį ginantiems ukrainiečiams.

P. Paleckio/BNS nuotr.

Penktadienio rytą šalia gimnazijos liepsnojo laužai, skambėjo Laisvės kovų dainos.

Prezidentas Sausio 13-osios rytą čia pradėjo pilietiškumo pamoką. Jis teigė, jog Sausio įvykių metu ne vienas savęs klausė, kas bus toliau, nejau „blogis vėl laimės prieš šviesą“.

„Tačiau manau, kad tomis valandomis ir buvo atsakyta į klausimą: šį kartą nepavyks. Šį kartą mes esame stipresni, nes mes pasiryžome, nes esame visi kaip vienas kartu ir mes esame pasirengę paaukoti viską, jeigu reikia, ir gyvybę“, – kalbėjo G. Nausėda.

„Štai kodėl manau, kad ta diena yra nepaprastai svarbi: Lietuva gimė iš naujo, gimė tam, kad gyvuotų per amžius“, – sakė jis.

G. Nausėda akcentavo, jog laisvė suteikia galimybę rinktis ir įgyvendinti savo svajones, todėl ragino ją branginti ir padėti ją išsaugoti ukrainiečių tautai.

„Patikėkite, jie žvelgia ir į mus, jie žvelgia į visą pasaulį“, – kalbėjo prezidentas.

Jis pabrėžė, jog karo Ukrainoje akivaizdoje būtina likti „teisingoje istorijos pusėje“.

Vėliau penktadienį, sakydamas kalbą valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje, prezidentas prisiminė šios savaitės vizitą Ukrainoje, kur tvirtino turėjęs progą „dar kartą įsitikinti, kaip tvirtai ir ryžtingai savo Tėvynės sargyboje stovi Ukrainos žmonės“.

„Jų akyse šviečia ta pati ugnis, kuri degė ir Vilniaus televizijos bokšto bei Aukščiausiosios Tarybos gynėjų širdyse. Jų kovoje aš regiu mūsų didžiojo triumfo atspindį“, – kalbėjo šalies vadovas.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kviesdama minėti Sausio 13-ąją, pabrėžė naują suvokimą apie tai, kokia didelė gali būti laisvės kaina.

Atmindami Sausio 13-ąją žuvusius, liudijame ir didžią jų aukos prasmę – nepriklausomą Lietuvą.

„Šiemet Laisvės gynėjų dieną minime kitaip, turėdami kitokią patirtį. Visada žinojome, kad laisvė kainuoja. Dabar žinome, kiek ji gali kainuoti. Kiek suniokojimų, sugriovimų, ašarų, kraujo ir gyvybių. Ir kiek reikia ryžto, drąsos, pasiaukojimo, tikėjimo pasirengus sumokėti tą laisvės kainą! Karas prieš Ukrainą suskaičiuoja, pasveria, padalija“, – pranešime cituojama Seimo pirmininkė.

Pasak jos, ukrainiečiai šiandien yra tokie pat vieningi, kokie lietuviai buvo 1991 metų sausį.

„Todėl išlikime tokie pat vieningi, susitelkę, tikintys pergale. Saugokime ir puoselėkime savo Tėvynę. Stiprybės ir ištvermės Ukrainos žmonėms! Mes neabejotinai nugalėsime“, – linkėjo Seimo pirmininkė.

Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, jog laisvės idealu Lietuva tiki ir šiandien, kaip tikėjo prieš 32-ejus metus.

„Laisvės gynėjų dieną prisimename ir pagerbiame visus ryžtingai tikėjusius, kad laisvė yra tai, dėl ko verta kovoti ir ką verta branginti. Prieš 32-ejus metus kaip tauta tuo nesuabejojome, gindami ją ne kaip abstraktų idealą ar komfortabilesnio gyvenimo pažadą, bet kaip gyvenimo visuomenėje ir valstybėje pagrindą, galimybę be diktato rinktis, spręsti ir veikti patiems, – pranešime sakė premjerė. – Nepriklausomybę įtvirtinome didžiausia įmanoma, žmonių gyvybių, kaina. Atmindami Sausio 13-ąją žuvusius, liudijame ir didžią jų aukos prasmę – nepriklausomą Lietuvą.“

P. Paleckio/BNS nuotr.

„Esu tikra, kad laisvės idealu tikime ir šiandien, o abejojantiems kildavęs klausimas – kaip būtų dabar, jeigu tektų stovėti laisvės sargyboje dar kartą? – yra atsakytas. Atsakymą pateikia įvairiais būdais telkiama ir reiškiama Lietuvos žmonių parama ukrainiečiams, šiandien kovojantiems už savo šalies ir tautos likimą, kovojantiems kare, kurio baigtis lems ir tai, kokia bus ateities Europa ir pasaulis“, – sakė ji.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Minėjimas tradiciškai prasidės pilietine akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, languose dešimčiai minučių uždegant vienybės ir atminimo žvakutes.

Prie pilietinės iniciatyvos prisijungti kviečia prezidentas Gitanas Nausėda, jis žvakutes uždegs ir pilietiškumo pamokoje dalyvaus Vilniaus Antakalnio gimnazijoje.

Seime vyks tradicinis Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija, renginių programą skelbia Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

2022 metų Laisvės premijos laureatas – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, per ceremoniją planuojamas jo vaizdo kreipimasis.

Minėjime kalbės Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, parlamentaras, parlamento gynėjas, buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius, Sausio 13-osios įvykių liudininkas gydytojas Ričardas Daunoravičius, kariūnas Jurgis Bekampis.

Vidurdienį prie Seimo Nepriklausomybės aikštėje aikštėje iškilmingoje ceremonijoje suplevėsuos valstybės vėliava.

Vyriausybėje rengiamas Laisvės gynėjų dienos minėjimas 8–12 klasių moksleiviams, vyks istoriko Norberto Černiausko pamoka „Sausio 13-osios vertybės“, bus rodomas režisieriaus Roberto Mullano (Roberto Malano) filmas „Mes dainuosim“.

Kaune minint Laisvės gynėjų dieną rengiama gėlių padėjimo ceremonija Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir koncertas, pagrindinis minėjimo renginys vyks Kauno IX forto memorialiniame komplekse.

Jame bus organizuojama visuotinė akcija „Laisvės šviesai“ – Ukrainos kariams skirtų apkasų žvakių gamybos dirbtuvės.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Avinas

Pagrindinė Avino sėkmės paslaptis – paprastumas. Gaila tik, kad pats jis bus linkęs mąstyti kitaip, rizikuodamas susižavėti sudėtingomis schemomis ir planais. Verta atsiminti, kad viskas daug paprasčiau, nei atrodo.

Jautis

Jautis gali jausti nepaaiškinamą trauką matematikai. Užduotys, kurios kitą dieną jam atrodytų nuobodžios ir keliančios žiovulį, bus ne tik lengviau nei įprastai išsprendžiamos, bet ir teiks intelektualinio malonumo.

Dvyniai

Jei Dvyniai turi norą sustiprinti savo pozicijas ir pagerinti savo įvaizdį kitų akyse (taip pat ir priešingos lyties), tai lengviausia pasiekti pasukus į filosofijos aukštumas. Kalbėdami stenkitės sužibėti erudicija, pavyzdžiui, cituodami P. Coelho ar I. Kantą.

Vėžys

Vėžio galvoje gims įvairių planų, kaip sutvarkyti ar rekonstruoti namą ar vasarnamį. Tačiau jų gali būti tiek daug, kad vargu ar Vėžys kada nors imsis juos įgyvendinti. Verta sutelkti dėmesį į vieną dalyką.

Liūtas

Liūtą trauks filosofija. Idėjos, kurios kils jo galvoje, iš pradžių atrodys genialios ir įdomios. Tačiau po poros dienų tai jam greičiausiai atrodys visiška nesąmonė. Arba, geriausiu atveju, nenaudingas proto žaidimas.

Mergelė

Į Mergelės galvą gali ateiti minčių, kaip kuo puikiausiai ir be papildomų pastangų pagerinti finansinę padėtį. Ateis laikas, ir šie planai gali virsti labai dideliu pelnu. Kalbant apie meilę, Mergelei geriau veikti, o ne galvoti.

Svarstyklės

Svarstyklės pajus, kad sugeba paprasčiausiu ir efektyviausiu būdu išspręsti bet kokią sudėtingą problemą. Na, o jei išspręsti sunkios užduoties iš karto nepavyks, Svarstyklės tiesiog ją ignoruos, kad galėtų judėti toliau.

Skorpionas

Diena bus aiški, tvarkinga, be jokių ypatingų perversmų. Vargu ar kokios nors aplinkybės sutrukdys numatytiems darbams ir planams. Vis dėlto nebus nuobodu – būtinai atsitiks kažkas įdomaus.

Šaulys

Kitiems gali atrodyti, kad Šaulys gudrauja ir kalba visiškas nesąmones. Kartais taip atrodys ir jam pačiam. Vis dėlto jo samprotavimuose bus gana daug racionalių minčių. Pabandykite savo idėjas paaiškinti paprasčiau ir pamatysite, kaip viskas pasikeis.

Ožiaragis

Ožiaragis gali praleisti visą dieną galvodamas apie įvairias idėjas ir planus: pradedant namų ir baigiant visatos pertvarkos idėjomis. Tačiau joms įgyvendinti vis tiek neliks laiko. Gal taip ir geriau?

Vandenis

Vandeniui verta padaryti ką nors intelektualiai naudingo. Tokia veikla suteiks jam nemažai malonumo. Jei tingite spręsti galvosūkius ar skaityti protingas knygas, galite tiesiog nueiti į muziejų, ekskursiją ar bent panaršyti po „Vikipediją“.

Žuvis

Niekas neerzins Žuvų labiau nei kažkieno išsakytos nuvalkiotos tiesos. Bet kokia banalybė atrodys netinkama ir kvaila. Vienintelis dalykas, kuris suteiks optimizmo, bus jų pačių intelektas.

„Laisvės gynėjų dienos reikšmė dar labiau išaugo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą akivaizdoje, kuris privertė mus iš naujo įvertinti laisvės, pasiaukojimo, gynybos, pasirengimo pasipriešinimui ir daugelį kitų sąvokų“, – ketvirtadienį sveikindama Seime vykusio Laisvės gynėjų susitikimo–diskusijos „Ko galima pasimokyti iš Ukrainos“ dalyvius teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Lietuvos išgyventa Sausio 13-oji, mūsų patirtis, Ukrainos kovą padaro mums itin artimą ir suprantamą. Nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios matome stulbinantį Ukrainos žmonių pilietiškumą ir maksimalų jų atsidavimą savo šaliai“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Pasak jos, karas Ukrainoje suteikia ne tik su šalies gynyba susijusių pamokų.

„Esminė jų – kad laisvė ir nepriklausomybė, valstybės teritorinis vientisumas nėra duotybė, kad laisvės sargyboje turime budėti nuolat. Kad kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo mūsų profesijos, patirties ar pareigų, prisidedame prie Tėvynės ateities kūrimo“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Anot jos, dar viena labai vertinga pamoka, kurią suteikė karas Ukrainoje, yra tai, jog jis atskleidė „didžiulę mūsų visuomenėje slypinčią stiprybę, nuoširdų gebėjimą kito skausmą ir kitų praradimus jausti kaip savo“.

„Tai mus sutelkė, tai mus paskatino stovėti Ukrainos pusėje“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Lietuva dabar – saugesnė

Pasak V. Čmilytės-Nielsen, Rusijos užpulta Ukraina moka ir Vakarų neryžtingumo kainą, todėl būtina sukurti tarptautinę aplinką, kurioje iki minimumo būtų sumažintos rizikos valstybės raidai.

Anot Seimo pirmininkės, nepaisant iššūkių saugumui, būdama Europos Sąjungos ir NATO nare, Lietuvai šiandien yra žymiai saugesnė.

„Galime tik įsivaizduoti, kaip jaustumėmės dabar, jei iš karto atgavę nepriklausomybę nebūtume priėmę spendimo pilnai integruotis į Vakarų politines, ekonomines ir gynybines struktūras ir šiam tikslui pasiekti nebūtume ėmęsi labai tikslingų, nuoseklių žingsnių“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Lietuvos išgyventa Sausio 13-oji, mūsų patirtis, Ukrainos kovą padaro mums itin artimą ir suprantamą.

Renginio metu taip pat rodytos Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Senis prie jūros“ ištraukos su Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pasisakymais – jis pats Seime vykusiame renginyje nedalyvavo.

Kaip BNS sakė Lietuvos vadovybės apsaugos veteranas pirmasis V. Landsbergio asmens sargybinis Jonas Užusienis, Laisvės gynėjų iškilmingoje rikiuotėje Seime  profesorius nepasirodė dėl sveikatos problemų.

„Dėl ligos yra reabilitacijoje“, – sakė jis.    

Tradicinis Laisvės gynėjų susitikime Seime J. Užusienis perskaitė V. Landsbergio sveikinimą.

Seimo kanceliarija nurodė, kad renginio scenarijus buvo suderintas su V. Landsbergiu. 

Dėkojo Lietuvai už pagalbą

Renginyje dalyvavęs Ukrainos kariuomenės pulko „Azov“ majoras Dmitro Andriuščenka dėkojo Lietuvai už paramą iš pagalbą kariaujančiai Ukrainai.

„Kas man daro didžiausia įspūdį – visu pirma, kad tokia geografiškai maža valstybė, kaip Lietuva, turi didžiulę sielą ir širdį, drąsaus liūto širdį“, – Seime kalbėjo D. Andriuščenka.

„Nežiūrint į skeptiškus Vakarų partnerių, tokių kaip Prancūzija ar Vokietija, kurie negali mūsų pilnai palaikyti, žvilgsnius, tokios valstybės, kaip Lietuva, Lenkija, Didžioji Britanija aktyviai mums padeda, tiekia ginklus, savanoriauja, padeda mums daiktais, medikamentais, ginkluote, dėka kurių mūsų kariuomenė kiekvieną dieną tampa vis stipresne“, – pridūrė jis.

Noriu palinkėti, kad nekartotumėte mūsų klaidų, mokytumėtės šiandien iš svetimų klaidų, o ne iš savų. Jūs turite Ukrainos pavyzdį.

Pasak pulko „Azov“ kario, užkirsti kelią galimai Rusijos agresijai gali padėti tik radikalūs veiksmai.

„Noriu palinkėti, kad nekartotumėte mūsų klaidų, mokytumėtės šiandien iš svetimų klaidų, o ne iš savų. Jūs turite Ukrainos pavyzdį“, – teigė D. Andriuščenka.

„Jei turite galimybę veikti šiandien, čia ir dabar, ir išmušti kolaborantus, išvaryti juos iš savo valstybės, uždaryti prorusiškus televizijos ir radijo kanalus, išvaryti kolaborantus, jei tokius turite, politinėje visuomenėje, nė minutės nesusimąstant sodinkite juos į kalėjimą arba deportuokite į Rusiją. Tik tada nei jūs nei jūsų sūnūs, anūkai, proanūkiai nekariaus ir nežus kare prieš šovinistinę ir komunistinę Rusiją“, – kalbėjo „Azov“ pulko karys.

Grįš tęsti kovos

Reabilitacijai į Lietuvą atvykęs karys žurnalistams sakė laukiantis, kada vėl galės grįžti į rikiuotę ir tęsti kovą su Rusija.

„Baigiantis kitam mėnesiui galėsime grįžti į savo gimtą padalinį, „Azovo“ pulką, ir tęsti užduočių vykdymą. Mūsų vaikinai, kurie neturi tokių sunkių sužalojimų kaip amputacijos, iš karto po reabilitacijos grįžta į rikiuotę ir tęsia užduotis. Visi vaikinai nori tęsti tarnybą iki karo pabaigos“, – ukrainietiškai kalbėjo majoras.

Jis sakė pats kilęs iš Mariupolio, tad grįžęs visų pirma savo buvusio namo vietoje norėtų iškelti Ukrainos vėliavą ir tęsti kovą – ne tik žuvusių draugų atminimui, bet kad to nebereiktų daryti ateities kartoms.

„Aš kariauju nuo 2014 metų aš žinau, kas yra Rusijos agresija aštuonerius metus. Gerai mokiausi mokykloje, išmanau savo šalies istoriją ir žinau, kad karas su Moskovija tęsiasi ne vieną šimtmetį. Mes turime posakį – jeigu nekariausime mes, kariauti turės mūsų vaikai ir anūkai, o mes to nenorime“, – kalbėjo D. Andriuščenka.

1991 metais Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynime dalyvavęs ukrainietis Aleksejus Kostiukevičius šiandieninę Lietuvos paramą Ukrainai susiejo su ukrainiečių dalyvavimu prieš daugiau nei 30 metų vykusiose Lietuvos laisvės kovose.  

„Dabar Ukrainoje vyksta karas Europoje, kuris sujungia visus draugus aplink Ukrainą. Kaip ir prieš 32 metus mes, studentai, čia atvykome padėti lietuviams, kad jie galėtų atsikovoti savo nepriklausomybę, taip pat ir visa Lietuvos tauta padeda Ukrainai“, – teigė A. Kostiukevičius.

Kaip pranešė Seimas, nuo 2021 metų rudens tvarkytą Sausio 13-osios memorialą ir jame pristatomą parodą „PRISIEKĘ NESITRAUKTI: Lietuvos laikysena 1991 m. sovietų agresijos akivaizdoje“ pirmieji lankytojai galės apžiūrėti ketvirtadienį nuo 15 iki 21.30 val. ir penktadienį  nuo 12.30 iki 14.30 valandos.

Parodoje eksponuojamos 1991 metų sausio–rugpjūčio nuotraukos, atspindinčios svarbiausias tų dienų akimirkas, iliustruojančios Lietuvos žmonių laikyseną – palaikyti Lietuvos nepriklausomybę ir nesitraukti Sovietų Sąjungos karinės agresijos akivaizdoje.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyks tradicinė Laisvės gynėjų iškilminga rikiuotė. Po jo laisvės gynėjai rinksis į susitikimą „Ko galima pasimokyti iš Ukrainos“ Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Vakare prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato bei Seimo bus uždegti atminimo laužai.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.