Sausio 13-oji. Lietuva mini Sausio 13-osios trisdešimtmetį, dėl karantino daugelis įprastų renginių atšaukti arba vyksta nuotoliniu būdu. Sukaktis sulaukė tarptautinio atgarsio. Europos Komisijos pirmininkė pabrėžė, kad Europos Sąjunga yra skolinga Lietuvos laisvės gynėjams, nes Sausio įvykiai suvaidino lemiamą vaidmenį įveikiant Europos susiskaldymą ir sugriaunant Sovietų Sąjungą. Lenkijos Prezidentūra buvo apšviesta Lietuvos vėliavos spalvomis ir žodžiu „Laisvė“, o Seimo teikiamą Laisvės premiją gavusi Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja lietuvių kovą už nepriklausomybę palygino su dabar Baltarusijoje vykstančiais protestais.

Krizė Estijoje. Dėl korupcijos skandalo valdančiojoje Centro partijoje atsistatydino Estijos premjeras Juri Ratas. Jis iš pareigų pasitraukė, kai teisėsauga pareiškė įtarimus korupcija keliems aukštas pareigas užimantiems partijos nariams dėl nekilnojamojo turto plėtros projekto Talino uosto rajone. Prezidentė Kersti Kalijlaid formuoti naują vyriausybę pavedė didžiausios opozicinės Reformų partijos lyderei Kajai Kallas. Prezidentė išreiškė viltį, kad vyriausybės krizės sąlygomis nebebus organizuojamas prieštaringai vertinamas referendumas dėl santuokos apibrėžimo.

Koronaviruso situacija:

* Per parą Lietuvoje nustatyti 1694 nauji koronaviruso atvejai, mirė 34 žmonės. Vidutinis susirgimų skaičius, lyginant savaitės duomenis, yra mažiausias nuo lapkričio 21 dienos. Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad tendencija yra pozityvi, bet riziką kelia galimos viruso mutacijos, dėl galimo karantino švelninimo Vyriausybė žada tartis kitą savaitę.

* Lietuvoje pradėtas skiepijimas „Moderna“ vakcina. Pirmasis šią vakciną gavo Kaune dirbantis medikas. „Pfizer/BioNTech“ vakcinų pirmąja doze iki šiol paskiepyta daugiau kaip 27 tūkst. žmonių Lietuvoje.

* Kai kurie verslininkai Lenkijos Tatruose paskelbė, kad nepaisydami Vyriausybės įvesto draudimo pirmadienį ketina atidaryti slidinėjimo trasas, restoranus ir viešbučius. „Verslininkai yra pasiryžę, nes supranta, kad neišgyvens dar vieno mėnesio, jie neturi pasirinkimo“, – pareiškė nepaklusnumo akcijos organizatorius.

* Jungtinės Valstijos paskelbė apie didžiausią koronaviruso aukų skaičių nuo pandemijos pradžios. Per dieną nuo COVID-19 mirė 4470 amerikiečių.

Nedarbo lygis. Oficialus nedarbas sausio pradžioje Lietuvoje pasiekė rekordines aukštumas ir perkopė 16 procentų. Užimtumo tarnybos duomenimis, sausio 1-ąją šalyje buvo 277,1 tūkst. darbo neturinčių žmonų.

Astravo AE. Baltarusijos energetikos ministerija pranešė, kad Astravo atominės elektrinės pirmasis reaktorius sausio 12-os vakarą pradėjo dirbti visu pajėgumu. Jo galia pasiekė 1170 MW. Lietuvos Vyriausybė savo ruožtu subūrė komisiją Astravo AE blokados klausimams spręsti.

Navalno grįžimas. Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas paskelbė, kad sausio 17 dieną sugrįš į savo šalį. Jis šiuo metu yra Vokietijoje, kur buvo gydomas nuo apnuodjimo. A. Navalnas tvirtina, kad išpuolį prieš jį organizavo Federalinė saugumo tarnyba prezidento Vladimiro Putino nurodymu.

Įtampa JAV. „YouTube“ platforma laikinai užblokavo kadenciją baigiančio JAV prezidento Donaldo Trumpo paskyrą. Kaip ir kitos socialinės žiniasklaidos platformos, „YouTube“ teigia, kad prezidento įrašai gali kurstyti smurtą. Viceprezidentas Mike'as Pence'as atmetė demokratų raginimą administracijai nušalinti D. Trumpą kaip negebantį eiti pareigų. Atstovų Rūmai pradėjo diskusijas dėl apkaltos procedūros, balsavimas numatomas apie 22 val. Lietuvos laiku. Teksase apsilankęs D. Trumpas atmetė jam reiškiamus kaltinimus dėl minios kurstymo šturmuoti Kapitolijų, o apkaltos procesą pavadino „raganų medžiokle“.

Italijos mafija. Italijoje prasidėjo didžiausias per tris dešimtmečius mafijos teismo procesas. Teisėsauga juo tikisi suduoti smūgį įtakignai organizuotai nusikalstamai grupuotei „Ndrangeta“. Kaltinimai pateikti daugiau kaip 350 įtariamų mafijos narių ir pagalba jiems kaltinamų politikų, teisininkų ir verslininkų. Kaltinimai apima žmogžudystes, prekybą narkotikais, pinigų plovimą, piktnaudžiavimą tarnybinę padėtimi.

Taip pirmoji pora prisijungė ir prie akcijos „Laisvės skambutis“, kviečiančios skambinti sausio įvykiuose dalyvavusiems žmonėms ir kartu prisiminti didžiąją dieną.

„Kai žmogus kritinėmis aplinkybėmis priima lemiamus sprendimus, jų pasirinkimas tikrai remiasi šeimoje išugdytomis vertybėmis. Jūsų šeimose lietuviškumo ir patriotizmo dvasia ryški ir akivaizdi. Nors Jūsų asmeniniai praradimai be galo skaudūs, tokia brangi auka nenuėjo veltui – šiandien pasiryžusiųjų Laisvės gynėjų dėka esame laisvi“, – kalbėjo prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, istoriją kuria žmonės, realūs vyrai ir moterys, kažkieno vaikai ir tėvai, giminės, bendradarbiai, kaimynai. Amžina pagarba ir dėkingumas tam, kuris stojus apsisprendimo akimirkai suvokė, kad už savo šalį atsako ne kažkas kitas, o jis pats, ir ėmėsi veiksmų.

Nors Jūsų asmeniniai praradimai be galo skaudūs, tokia brangi auka nenuėjo veltui – šiandien pasiryžusiųjų Laisvės gynėjų dėka esame laisvi.

Žuvusių Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas, Virginijaus Druskio žmona Asta, Apolinaro Juozo Povilaičio žmona Ona, Rolando Jankausko tėtis Bronislovas Jankauskas, Tito Masiulio mama Vitalija ir seserys Giedrė, Vilija, Rima, Artūro Sakalausko, savanorio, žuvusio per Maskvos pučą, mama Genovaitė ir sesuo Aušra pasakojo apie prieš trisdešimt metų išgyventas akimirkas, dalinosi savo požiūriu, kokia Lietuva yra dabar. Aukų artimieji be džiaugsmų pastebėjo ir ne vieną Lietuvos skaudulį, nepagarbos jos istorijai apraiškas, aptarė, kaip būtų galima stiprinti pilietiškumo ugdymą mokyklose.

Šalies vadovas paskambino ir Laisvės gynėjos Loretos Asanavičiūtės mamai Stasei Asanavičienei, su kuria kalbėjo apie laisvos Lietuvos kelią, palinkėjo jai sveikatos ir giedros nuotaikos.

Prezidentas pakvietė žuvusiųjų artimuosius, kai tik leis aplinkybės, Prezidentūroje aptarti jiems rūpimus Lietuvos ateities klausimus.

„Apie taikiu pasipriešinimu apgintą laisvę Jums papasakojo ne knygų puslapiai. Jūs tai matėte, jautėte ir patyrėte patys. Jūsų atsiminimuose girdime visų Sausio 13-osios didvyrių balsus, visą bebaimę, neįbaugintą, nenutildytą Lietuvą ir jos vardą, kuris tomis dienomis skambėjo stipriau ir garsiau už šūvių triukšmą ir tankų gaudesį", – sveikinimo žodyje istorijos liudytojams sakė prezidentas.

Pasak šalies vadovo, kai šiandien didžiuojamės savo laisve, tvirtai žinome: iki mūsų ji atėjo per Laisvės gynėjų vienybės dainas, per susikibusias rankas ir suremtus pečius. Į ateitį jaunosios kartos nusineš priminimą apie šių žmonių ryžtą ir pasiaukojimą, kad visada išliktume budrūs ir žinotume – valstybei nėra nieko brangiau už laisvę.

Prezidentas padėkojo kovotojams už jų drąsą, kuri pakeitė ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos veidą. Ne veltui juos šiandien prisiminė ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula van der Leyen, sakydama, kad visa Europos Sąjunga skolinga Lietuvos laisvės gynėjams.

Jūsų atsiminimuose girdime visų Sausio 13-osios didvyrių balsus, visą bebaimę, neįbaugintą, nenutildytą Lietuvą.

Šiemet dėl karantino ribojimų apdovanojimų ceremonija Prezidento rūmuose nevyko, medaliai laureatams buvo asmeniškai išvežioti ir įteikti Prezidentūros darbuotojų, o šiuo metu gyvenantiems užsienyje jie bus įteikti vėliau. Padėką ir pagarbą šalies vadovas su pirmąja ponia išreiškė nuotoliniame susitikime.

Pirmoji pora palinkėjo apdovanotiesiems stiprybės, sveikatos ir su džiaugsmu matyti, kaip kasdien mums visiems išaušta jų iškovota nauja laisvės diena. Aštuoni Laisvės gynėjai iš įvairių Lietuvos vietų dalinosi trisdešimties metų senumo prisiminimais, pasakojo, kaip jie gyvena šiandien. Nuoširdaus pokalbio temos sukosi apie Lietuvos pokyčius valstybėje nuo Nepriklausomybės atgavimo, naująją kartą ir pilietinį ugdymą, buvo diskutuojama, ar užtenka šiandieninėje visuomenėje pilietiškumo, ar žmonėms ir šiandien pakaktų drąsos ginti Tėvynę.

„Rašykite atsiminimus, jų reikės ateinančioms kartoms," – kvietė ponia Diana.

Pokalbio pabaigoje buvo parodytas filmas, pristatantis 30 dokumentinių fotografijų, kurias prezidentui iš Vokietijos atsiuntė fotografas Buckas A. Huttenas, fiksavęs istorinius įvykius Vilniuje 1991 m. vasario 1-14 dienomis.

Susitikime su prezidentu, ponia Diana ir Lietuvos valstybės ordinų kanclere A. Budryte dalyvavo Laisvės gynėjai Raimondas Bosas ir Evaldas Kucinas iš Jurbarko, Evaldas Čižinauskas ir Laimis Gulbinauskas iš Kauno, Vladimiras Okunevas iš Klaipėdos rajono, Ramūnas Baltakartis ir Arminas Cicėnas iš Vilniaus, Artūras Petrauskas iš Toronto, Kanados.

Kartu su tenoru Gyčiu Murausku jis pateikė kitokią dainos „Šaukiu aš tautą“ versiją. 

„Minėdami Sausio 13-osios trisdešimtmetį, vėl esame akistatoje su priešu, tik šįkart nematomu ir klastingu, kurį įveikti galime tik rūpindamiesi savo ir kitų saugumu. „ Kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltume rytmečiui gyventi ir žydėt“ ir susidorojus su šiuo nematomu priešu, laisvė vėl sugrįš į mūsų kasdieninį gyvenimą, – sako V. Danielius. – Karantino sąlygomis daryti įrašai, tam tikslui įkurta namų įrašų studija. Filmavimo komanda atstoja vienas žmogus su telefono kamera, bet širdyje emocija džiugi ir kupina vilties, todėl ja norime pasidalinti su Jumis!“

V. Žymančius – vienas tų, kuris buvo parlamente per Sausio 13-osios įvykius.

Tuomet dar savanoris, vėliau jis įstojo į Šaulių sąjungą, kurioje kelerius metus koordinavo visos šalies jaunųjų šaulių veiklą, o dabar yra Kauno šaulių vadas. Pokalbis su V.Žymančiumi „Kauno dienos“ studijoje ne tik apie 30-ies metų senumo įvykius, bet ir dabartinę šaulių veiklą.

Lietuvai kovojant su pandemija, šauliai gali praktikoje įgyvendinti mokymuose įgytas žinias. Jie kartu su policijos pareigūnais budi kelių užkardose, savanoriauja ligoninėse ir karštojoje Koronos linijoje. Kuo patraukli šaulių veikla, kokią skolą jie grąžina Tėvynei ir kodėl vaikai bei jaunuoliai noriai tampa jaunaisiais šauliais – apie tai pokalbis „Kauno dienos“ studijoje.

„Prieš 30 metų žmonės apgynė laisvę, ant jos aukuro padėjo savo gyvybę ir sveikatą. O dabar pandeminio viruso užgesintos žmonių gyvybės – ant kokio aukuro jos galėtų būti sudėtos? Tos mirtys dabar atrodo tokios beprasmės ir todėl be galo skaudžios“, – per Sausio 13-osios minėjimą sakė D. Steiblienė.

Buvusi Vilniaus miesto 1-osios klinikinės ligoninės (dabar – Šv. Jokūbo) anesteziologė, reanimatologė pažymėjo, kad pandemijos akivaizdoje medikai, padedami savanorių, stengiasi išplėšti iš COVID-19 viruso gniaužtų sergančiuosius.

„Dirba negailėdami jėgų, o dabar jau dažnai ir savo sveikatos, ir net gyvybių sąskaita. Sausio 13-oji yra kaip laisvės simbolis, kaip suteikta galimybė toje laisvėje gyventi. Todėl, prisimindami ir pagerbdami Sausio 13-osios aukas, susikaupkime, susitelkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido“, – kalbėjo medikė.

Prisimindama Sausio 13-osios naktį gydytoja pasakojo, kad budėjimas prasidėjo neįprastai ramiai, kaip tyla prieš audrą, kai apie vidurnaktį pasigirdo automatų šūvių tratėjimas.

Todėl, prisimindami ir pagerbdami Sausio 13-osios aukas, susikaupkime, susitelkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido.

„Tą garsą prisimenu kaip sausą traškesį – ir šūvių salvės, nuo kurių drebėjo reanimacijos skyriaus langų stiklai, supratome, kad atsitiko ir vyksta kažkas baisaus. Rodos, po kelių akimirkų, į ligoninės kiemą įsuko vienas paskui kitą greitosios pagalbos automobiliai, keli dengti sunkvežimiai su žmonėmis. Sužeistųjų ir nukentėjusiųjų srautas plūstelėjo į ligoninės priėmimo skyrių“, – pasakojo D. Steiblienė.

„Kurie buvo stipresni, sodinome ant kėdžių, suolų, kiti buvo guldomi ant kušečių, neštuvų, vežimėlių, o po to, kai jau nebuvo kur guldyti, tiesiog guldėme ant grindų vieną prie kito, palikdami tarpus, kad būtų galima praeiti. Vaizdas buvo šokiruojantis ir sukrečiantis. Mums, prie daug ko pripratusiems medikams, kėlė milžinišką stresą“, – sakė medikė.

Anot jos, vis dėlto emocijoms nebuvo laiko, reikėjo jas tuoj pat sutramdyti, įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam, kokią ir kokiu eiliškumu teikti pagalbą – tam, kuris dejuoja, ar tam, kuris labai tyliai guli, ar tam, nuo kurio neštuvų per grindis srovena kraujas.

„Mūsų budinti komanda buvo negausi. Paprastai budėdavo anesteziologas, traumatologas, du neurochirurgai, dvi operacinės slaugytojos. Tačiau neilgai mes buvome vieni. Netrukus iš namų kas kaip galėjo pasiekti ligoninę, nes tada buvo blokuotas transportas, visi subėgo į ligoninę padėti – ir gydytojai, ir slaugytojos, ir operacinės personalas“, – prisiminė D. Steiblienė.

Ceremonijoje kalbėjęs sausio 13-ąją žuvusio laisvės gynėjo Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas Vaitkus pažymėjo, kad Lietuva mini tautos apsisprendimo, valios, ryžto 30 metų sukaktį.

„Tada mes aiškiai parodėme ne tik sau, bet ir visam pasauliui, ko mes siekiame, ką esame pasiryžę paaukoti vardan savo kilnaus tikslo – kelio į laisvę ir nepriklausomybę. O paaukojome tikrai daug. Tą 1991 metų sausio 13-osios naktį netekome 14 Lietuvos didvyrių, kurie savo krauju parodė mūsų valios apsisprendimą“, – kalbėjo R. Vaitkus.

„Sunku būtų įsivaizduoti, kaip įvykiai būtų susiklostę, jei mes būtume išsigandę, pasimetę ir po kruvinos Sausio 13-osios nakties neatvykę ginti Aukščiausiosios Tarybos. Toks turbūt ir buvo Sovietų Sąjungos sumanymas – mus įbauginti brutalia jėga. Tačiau mes neišsigandome, tapome dar stipresni savo valia ir pasiryžimu, visi kaip vienas stojome ginti Aukščiausiosios Tarybos“, – pažymėjo R. Vaitkus.

Žuvusiojo sūnus kėlė klausimą, ar „mes savo širdyse vis dar esame tokie pat stiprūs, ar mes tikrai vertiname tai, dėl ko paaukojome savo gyvybes, ar mūsų neužvaldė materializmas, egoizmas, savanaudiškumas“.

„Labai dažnai tenka girdėti klausimus – ką man davė Lietuva, ką man davė Landsbergis ar dar kažkas. Labai retai susimąstome, ką aš daviau Lietuvai“, – sakė R. Vaitkus, savo kalbą baigęs raginimu būti stipriems valia, pasiryžimu ir kuo skubiau atsikratyti sovietinio palikimo mintyse.

Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius, sovietmečio rezistentas, politinis kalinys kunigas Julius Sasnauskas prisiminė, kad „viskas tą sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio: ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, ir išmintis, ir pati tiesa – viskas iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tai įmanoma pasiekti“.

„Vieną kartą gyvenime gali taip nutikti. Iš kur, iš kokios stebuklų mašinos visa tai? Niekas nepasakys. Bet aišku, kad nebuvome mes vieni tą naktį, vieni prieš tankus, kad ir kiek įkvėpti, pasiryžę, ištroškę laisvės, to nebūtų buvę gana stovėti plikomis rankomis prieš tankus. Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų“, – savo kalboje sakė J. Sasnauskas.

Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų.

„Prisimenu, aikštėje prie šių rūmų jau gerokai po vidurnakčio profesorius Vytautas Landsbergis jau kelintą kartą per garsiakalbius prašo, kad žmonės pasitrauktų, nerizikuotų, bent moterys ir vaikai, jų irgi čia buvo. Jau žinoma, kas dedasi prie televizijos bokšto, jau pranešta apie aukas, sužeistuosius, kiekvieną akimirką gali pasirodyti tankai, bet minia nė krust. Toks gražus gyvenimas, tokia graži laisvė, kad niekas nesitraukia“, – kalbėjo dvasininkas.

Jis taip pat sakė, kad Sausio 13-oios prasmę dar labiau išryškina tai, kad šiemet dėl koronaviruso pandemijos minėjimas nufilmuotas tuščioje salėje ir perkeltas į virtualią erdvę. Iš anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija transliuojami internetu ir per LRT.

„Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia. Jeigu to nebūtų, manytume, kad viskas ir įvyko tik tam, kad čia, šitoje salėje, susirinktų savi politikai, aukščiausioji valdžia, kviestiniai svečiai. Dabar čia tuščia. Ir tada supranti, kad ana sausio naktis yra kas kita – absoliutus tiesos ir tikrumo momentas. Gimimo naktis“, – sakė J. Sasnauskas.

Lietuva trečiadienį mini Laisvės gynėjų dieną, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

Registrų centro duomenimis, populiariausi šią dieną prieš 30 metų gimusiems vaikams suteikti vardai buvo Simonas bei Simona, Vytautas, Vytis, Vytenis, Artūras, Mantas, Viktoras, Viktorija ir Mindaugas.

Laisvės gynėjų diena neabejotinai yra viena įsimintiniausių datų Lietuvos istorijoje. Ši diena dar ypatingesnė tampa beveik 3 tūkstančiams Lietuvos gyventojų, nuo nepriklausomybės atkūrimo dienos gimusių šią ypatingą dieną.

Registrų centro tvarkomo Gyventojų registro duomenimis, šią valstybei istorinę dieną gimusių asmenų nuo 1991 metų iš viso yra net 2 948. O savo 30-ąjį gimtadienį kartu su Laisvės gynėjų dienos 30-mečiu minės 136 vyrai ir moterys.

Tarp 1991 metų sausio 12–13 dienomis jubiliejus mininčiųjų didžiausius šansus turime sutikti Simoną, Vytautą (Vytį, Vytenį), Artūrą, Mantą, Viktorą (Viktoriją) bei Mindaugą. Tokie vardai gimusiems vykstant Laisvės kovoms buvo suteikti dažniausiai.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena atsispindi ir kituose Registrų centro tvarkomuose registruose. Atviruose Adresų registro duomenyse galima aptikti, kad visoje Lietuvoje yra net 19 su Laisvės gynėjais susijusių gatvių. Daugiausiai jų galima rasti Vilniuje, taip pat Kaune ar jo rajone (Lapių miestelyje ir Sitkūnuose), Marijampolėje, Kėdainiuose ar netoliese esančiame Pelėdnagių kaime bei Kelmėje.

Atsiimdama Baltarusijos demokratinei opozicijai šiemet skirtą Laisvės premiją per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą Vilniuje ji prisiminė po sovietų tankais žuvusią Loretą Asanavičiūtę.

„Prieš 30 metų šią dieną prie Vilniaus televizijos bokšto atėjo jauna moteris. Kartu su tūkstančiais kitų lietuvių ji atėjo taikiai ginti savo šalies laisvės. Po kelių valandų ją mirtinai sutraiškė sovietų tankas. Jos, kaip ir kitų 13 didvyrių, vardas Lietuvoje niekada nebus užmirštas“, – sakė S. Cichanouskaja.

Anot jos, kaip ir L. Asanavičiūtė, į gatves šiais metais dėl savo šalies ateities išėjo ir baltarusiai.

„Ir, deja, kaip ir Loreta, kai kurie iš jų dėl šio taikaus troškimo buvo nužudyti. Kodėl prieš 30 metų drąsūs lietuviai paaukojo savo gyvybes? Ir kodėl dabar milijonai baltarusių rizikuoja savosiomis? Priežastis paprasta – jie išdrįso siekti laisvės“, – kalbėjo Baltarusijos opozicijos lyderė.

„Režimas gali manyti, kad traiškydamas mus savo represinėmis priemonėmis gali palaužti mūsų laisvės ir orumo dvasią. To neįvyko Lietuvoje, neįvyks ir Baltarusijoje. Kelio atgal nėra. Bet mes ir toliau turime kovoti“, – pažymėjo S. Cichanouskaja.

Režimas gali manyti, kad traiškydamas mus savo represinėmis priemonėmis gali palaužti mūsų laisvės ir orumo dvasią. To neįvyko Lietuvoje, neįvyks ir Baltarusijoje. Kelio atgal nėra.

Ji taip pat dėkojo Lietuvai už paramą laisvės kovoje.

„Svarbu žinoti, kad kovodami už demokratiją nesame vieni. Šimtmečiais jautėme kaimynės Lietuvos petį. Tačiau šiandien esame dėkingi už jos paramą kaip niekada anksčiau, nes tikrą draugą pažinsi nelaimėje. Ir šiandien visų baltarusių vardu norėčiau jums už tai padėkoti“, – kalbėjo Baltarusijos atstovė.

„Dziakui (balt. – dėkui) – dėkoju visiems Lietuvos piliečiams už jūsų neįprastą solidarumą su mumis. Visi baltarusiai prisimena tą gražų susirinkusiųjų vaizdą per 31-ąjį Baltijos kelio jubiliejų draugystės grandinėje nuo Vilniaus iki sienos su Baltarusija. Jūs įkvepiate ir suteikiate mums vilties“, – dėkojo S. Cichanouskaja.

Dėkodama už jai skirtą Laisvės premiją ji pažymėjo, kad premija priklauso „visiems su smurtu ir įstatymų nepaisymu taikiai kovojantiems baltarusiams“.

„Ši premija ne tik didelė garbė, bet ir priminimas mums visiems, kad turime išlikti susitelkę ir vieningi. Mes laimėsime“, – teigė Baltarusijos opozicijos lyderė.

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė tvirtino, kad ši premija skirta kiekvienam baltarusiui, „kuris mitinguose, protesto akcijose, eisenose, gyvosiose grandinėse gatvėse, įmonių streikuose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė permainų troškimą“.

„Laisvės premija skirta politiniams kaliniams – Aliaksandro Lukašenkos režimo sužalotiems ar nužudytiems protestuotojams. Ji skirta mamoms, moterims, kurių mylimieji kalėjimuose, o jos, tęsdamos kovą, savo širdį ir meilę dalina pusiau – vaikams ir Baltarusijai“, – teigė P. Kuzmickienė.

Ji pabrėžė, kad lietuvių ir baltarusių laisvės siekiai neatskiriami jau ne vieną šimtmetį.

„Esame kartu su baltarusiais, nes puikiai žinome tikrąją laisvės kainą ir kaip svarbu sulaukti paramos iš tarptautinės bendruomenės, ypač kai atsiranda siūlančių patylėti, nepastebėti ar užsimerkti vardan riebesnio sviesto“, – sakė parlamentarė.

Lietuva trečiadienį mini Laisvės gynėjų dieną, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

Kasmet vykdavęs iškilmingas parlamento posėdis šiemet perkeltas į virtualią erdvę. Iš anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija transliuojami internetu ir per LRT.

Per minėjimą S. Cichanouskajai įteikta Laisvės premija, skirta Baltarusijos demokratinei opozicijai.

„Šventės, atmintinos dienos, ypač tokios kaip Laisvės gynėjų diena, yra visuomenės susitelkimo ir valstybės tvirtinimo laikas. Jos suteikia išskirtinę galimybę prisiliesti prie tų jausmų, pastangų, apsisprendimų bei žmonių, kurių dėka dabar esame laisvi, turime savo valstybę“, – savo kalboje iškilmingame minėjime sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ji pabrėžė, jog išskirtinės šalies datos, jų minėjimas nėra vien tik istorija, bet ir žmonių susiėjimas, bendravimas – taip formuojasi socialinė atmintis, užtikrinama kultūrinė tradicija, istorinio laiko tąsa, tačiau šiemet to bendravimo ir tos tiesioginės perdavos žymia dalimi esame netekę.

„Gyvename su griežtais socialinio gyvenimo apribojimais, kuriems turime paklusti. Paradoksalu, tačiau ši aplinkybė, manyčiau, tam tikra prasme sugrąžina mums ano laikmečio dvasią“, – pabrėžė parlamento pirmininkė.

Kasmet vykdavęs iškilmingas parlamento Sausio 13-osios posėdis šiemet perkeltas į virtualią erdvę. Internetu ir per LRT transliuojamos anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.

V. Čmilytė-Nielsen savo kalboje taip pat atkreipė dėmesį, kad ateina laikas, kai šaliai vadovauti ims žmonės, gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir laisvė šiai kartai jau yra duotybė.

Gyvename su griežtais socialinio gyvenimo apribojimais, kuriems turime paklusti. Paradoksalu, tačiau ši aplinkybė, manyčiau, tam tikra prasme sugrąžina mums ano laikmečio dvasią.

„Kai 1991-ųjų sausį buvo padaryta paskutinė imperinė pastanga sustabdyti laisvėjimo procesą, man buvo septyneri metai. Maždaug pusei šiandienos Vyriausybės narių buvo tiek pat ar mažiau. Ne už kalnų tas laikas, kai šaliai ims vadovauti jau gimę valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje. Tai karta, kuri turi gyvenimo laisvėje patirtį, tačiau dėl suprantamų objektyvių priežasčių stokoja kovos už laisvę patirties. Šiai kartai laisvė yra duotybė, ji – akivaizdus socialinio gyvenimo atributas“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Kartu ji pabrėžė, kad „atidžiau pažvelgus laisvė niekada nėra akivaizdus dalykas, ji reikalauja nuolatinių pastangų, tiek vidinių, tiek išorinių.

Anot jos, Sausio 13-osios patirtis aiškiai sako, kad laisvės garantijos kyla iš tos visuomenės dalies kuri yra pasirengusi nesusimąstydama aukoti savo gerovę ar net gyvybes.

„Istorijos ratas pasisuko, mes vėl gyvename grėsmės akivaizdoje. Ir vėlei pirmose gretose – medikai, dedantys titaniškas pastangas. Vėl – savanoriai, aukojantys savo jėgas ir laiką. Ir vėl tenka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik sveikata, bet ir gyvybės“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ji taip pat pabrėžė, kad šįkart suvaržymai nėra svetimi, primesti, jie yra pačių prisiimti siekiant sustabdyti pandemiją, išgelbėti kuo daugiau gyvybių.

„Tai esminis skirtumas, rodantis, kad esame laisvi ir kurti taisykles, ir jų laikytis. O tai ir yra gyvenimas laisvoje valstybėje“, – pažymėjo Seimo pirmininkė.

Anot jos, nors ribojimai keičia gyvenimą, įveda nuotolį, suvaržo bendravimą, tačiau kartu verčia stabtelėti, susimąstyti, sukuria galimybes įsigilinti, geriau įsižiūrėti, įsiklausyti.

„Kas mums šiandien Sausio 13-oji? Kokias vertybes ji išgrynino, kokias galias subrandino? Kaip tas Sausio 13-osios impulsas veikia šiandienos pastangas ir apsisprendimus? Tokie įsižiūrėjimai leidžia atpažinti vertybes, padeda tapti atsparesniais. Įsigilinę kiekvienas atskirai pasijusime, kad esame kartu“, – kalbą baigė V. Čimlytė-Nielsen.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

„Šiandien, kai gyvename karantino ritmu ir bandome įveikti nematomą priešą, praeities pamokos mums dar vertingesnės. Prieš tris dešimtmečius petys į petį stojome ginti savo valstybės – ir ją apgynėme. (...) Šiandien susidūrę su rimtu iššūkiu visų Lietuvos žmonių sveikatai ir gyvybei vėl turime aukotis“, – savo kalboje iškilmingame minėjime sakė prezidentas.

Kasmet vykdavęs iškilmingas parlamento Sausio 13-osios posėdis šiemet perkeltas į virtualią erdvę. Iš anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija transliuojami internetu ir per LRT.

Prezidentas iš anksto įrašytoje kalboje atkreipė dėmesį, kad „galbūt pačiu laiku sulaukėme skaudaus pandemijos priminimo, kad laisvė nėra vien kasdienių smulkių medžiaginių troškimų tenkinimas“.

„Laisvė visų kilniausia ir šviesiausia tada, kai padeda žmogui stiebtis aukštyn, žengti atsakomybės ir sąmoningo įsipareigojimo keliu. Ypač pasigėrėtina ji tada, kai pažadina gražiausias žmogaus savybes užklupus negandoms. Šiandien tokių pavyzdžių gausu medicinos darbuotojų, mokytojų, savanorių veikloje“, – kalbėjo prezidentas.

Todėl Sausio 13-oji mums visada primins, kad pilietinė galia nėra ir niekada nebuvo fikcija.

Jis pažymėjo, kad prieš 30 metų Lietuvos žmonės nugalėjo, nes lemiamomis akimirkomis ne tik siekė laisvės, bet ir iš tiesų buvo laisvi.

„Tomis kruvinomis 1991-ųjų sausio dienomis jie prisiėmė atsakomybę ir taip įrodė esantys nepriklausomos valstybės piliečiai. Todėl Sausio 13-oji mums visada primins, kad pilietinė galia nėra ir niekada nebuvo fikcija. Ne, ji visiškai reali ir pajėgi keisti pasaulį bei įgalinti ateitį“, – sakė šalies vadovas.

G. Nausėda taip pat džiaugėsi, kad vis daugiau pilietinės laisvės apraiškų matoma kaimynystėje ir daugėja „drąsios, atsakingos laisvės“.

„Šiandien apie tai liudija Laisvės premija, kurią Baltarusijos demokratinės opozicijos vardu atsiims S. Cichanouskaja. Puikiai žinome – mūsų kaimynams šiandien nelengva. Tačiau siunčiame jiems aiškią žinią – išlikite stiprūs, nepraraskite vilties. Tikėkite, kad vieną dieną išauš laisvų rinkimų diena, o tie, kurie pakėlė ginklą prieš apsisprendusią tautą, turės atsakyti už savo veiksmus“, – kalbėjo šalies vadovas.

Laisvės premiją Lietuvos Seimas šiemet skyrė Baltarusijos demokratinei opozicijai. Ji įteikta šios šalies opozicijos lyderei Svetlanai Cichanouskajai.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.