Raudonasis Kryžius praneša, kad jau šį savaitgalį Vilniaus oro uoste pradės dirbti 25 organizacijos savanoriai. Vėliau, esant poreikiui, savanorių skaičių Lietuvos uostuose numatyta didinti iki 60-ties. Planuojama, kad jau netrukus Raudonojo Kryžiaus savanoriai darbuosis ir Kauno bei Palangos oro uostuose, taip pat Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste.

Pagrindinė savanorių užduotis Lietuvos uostuose – pasitikti atvykstančius į šalį užsieniečius bei grįžtančius piliečius, patikrinti jų duomenis sistemoje ir atsivežamus testų rezultatus.

„Norėdami suvaldyti pandeminę situaciją šalyje, turime sutelkti jėgas ir užtikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų. Duomenų valdymas yra viena svarbiausių šio proceso dalių, ir mes džiaugiamės, galėdami savo savanorių pajėgomis padėti valstybei bei jos institucijoms – o šiuo atveju – Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui – tuo pasirūpinti“, – sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė.

Mes džiaugiamės, galėdami savo savanorių pajėgomis padėti valstybei bei jos institucijoms – o šiuo atveju – Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui – tuo pasirūpinti.

Savanoriai, kurie dirbs Lietuvos uostuose, yra praėję įvadinius Raudonojo Kryžiaus mokymus, juos konkrečioms užduotims Lietuvos uostuose parengė NVSC darbuotojai. Savanoriai bus aprūpinti visomis saugumo priemonėmis.

Dalis savanorių, dirbsiančių Lietuvos uostuose, yra iš Raudonojo Kryžiaus savanorių rezervo, kuris buvo pradėtas formuoti antrosios COVID-19 bangos metu. Savanorių rezervo paskirtis – padėti valstybei ekstremalių situacijų bei įvykių atvejais (tiek epidemijos metu, kaip yra dabar, tiek atsitikus kitoms didesnėms nelaimėms).

Raudonojo Kryžiaus rezerve šiuo metu jau yra daugiau nei 620 savanorių, tačiau gyventojai ir toliau kviečiami į jį prisijungti.

Savanorių pagalbos itin reikia vakcinavimo centruose bei poliklinikose, kur yra skiepijami senjorai – ypač Kaune, Vilniuje bei Klaipėdoje, pažymima Raudonojo Kryžiaus pranešime.

„Savanoriai mokytojų nepakeis, bet jų pagalba pedagogams, mokiniams, mokykloms bus labai svarbi – tiek grįžtant mokytis į mokyklas nuotoliniu būdu, tiek vėliau perėjus prie mišraus ar kontaktinio mokymo. Savanoriai padėtų nuotolinio mokymo metu sunkumų patiriantiems mokiniams atlikti mokytojų paskirtas užduotis, susirasti reikiamos informacijos, ruošti namų darbus. Svarbus ir gyvas bendravimas, palaikymas, padrąsinimas – ypač tiems mokiniams, kurių motyvacija mokytis menka“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Sausio pabaigoje į mokyklas mokytis nuotoliniu būdu grįžo mokiniai, neturintys sąlygų mokytis namuose arba patiriantys mokymosi sunkumų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos plane, skirtame mokymosi praradimams dėl pandemijos kompensuoti, numatyta, jog padėti į ugdymo įstaigas sugrįžusiems mokiniams bus pasitelkiami ir savanoriai. Iki šiol beveik 40 mokyklų pranešė apie savanorių poreikį.

ŠMSM pateiktais savivaldybių duomenimis, nuotolinio mokymosi pagalba ugdymo įstaigose šiuo metu teikiama 6 tūkst. mokinių.

„Kai kuriems mokiniams mokantis nuotoliniu būdu sunkiau susikaupti ir dirbti savarankiškai, dalyvauti pamokose, atlikti mokytojų skiriamas užduotis, ruošti namų darbus. Taip yra dėl įvairių priežasčių – vieniems reikia papildomai paaiškinti, kitiems išseko motyvacija, treti stokoja IT įgūdžių jungiantis prie įvairių mokymosi platformų. Svarbus šiame procese yra ir tarpasmeninių santykių, tiesioginio bendravimo praradimas, kuris neigiamai veikia emocinę moksleivių būseną, jų motyvaciją mokytis“, – sako Nacionalinio NVO švietimo tinklo vadovė Judita Akromienė.

Anot Lietuvos skautijos l. e. p. vyr. skautininkės Akvilės Bartaševičiūtės, pandemijos metu pagalbos reikia ir mokytojams,

„Mokytojams teko greitai prisitaikyti prie situacijos: išmokti naudotis įvairiomis informacinių technologijų programomis bei išmokyti jomis naudotis vaikus, sudominti ir suvaldyti klases stebint jas ekranuose. Leisime mokytojams savo energiją skirti mokymui, o mūsų savanoriai taps mokytojų asistentais.“

Iniciatyva „Padėsiu mokyti(s)“ skirta pagelbėti moksleiviams mokytis nuotoliniu, kontaktiniu ar mišriu būdu. Ji paremta savanoriškos veiklos principu – prie iniciatyvos kviečiami jungtis Lietuvos piliečiai nuo 16 metų. Savanoriai padės mokiniams prisijungti prie sistemų, atlikti namų darbus, teiks emocinę pagalbą. Minimali savanorystės trukmė yra 2 mėnesiai, bent 4 valandos per savaitę.

Prieš pradėdami dirbti su moksleiviais savanoriai išklausys Paramos vaikams centro mokymus. Taip pat, siekiant užtikrinti tiek savanorių, tiek moksleivių sveikatos saugumą, savanoriai bus aprūpinti saugos priemonėmis, jiems bus reguliariai atliekami COVID-19 testai.

„Padėsiu mokyti(s)“ iniciatoriai: Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, Lietuvos skautija, Nacionalinis švietimo NVO tinklas, Nacionalinė NVO koalicija, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, Paramos vaikams centras.

Parūpino guminių lazdų

Tada 20-metis studentas ne tik stovėjo pirmose gynėjų gretose. Jo rūpesčiu Policijos akademijos studentai, savanoriai buvo aprūpinti guminėmis lazdomis.

Anuomet tik ką atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė buvo trapi ir pažeidžiama. Didžiausias jos ginklas buvo Lietuvos žmonių patriotizmas. "Atsimenu tuo metu V.Landsbergio šūkį: "Mūsų ginklas – meilė Tėvynei!" Tad ginklų mes ir neturėjome, tik tas gumines lazdas", – pasakoja E.Pavlovičius, tuo metu mokęsis VRM Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus filiale.

Juokingiausia buvo tai, kad mes dėvėjome milicijos uniformą, nes kitokių neturėjome.

"Tos guminės lazdos, minimos E.Pavlovičiaus, taip pat iš dangaus nenukrito. Jis buvo tuo rūpintojėliu, aprūpinusiu ne tik bendramokslius, bet ir kitus savanorius bent tokiomis gynybinėmis priemonėmis.

"Atsimenu, kad labai trūko guminių lazdų. Jų neturėjo nei Krašto apsaugos ministerija, nei Policijos akademija. Aš turėjau ryšių Šiaurės miestelyje ir iš kareivių gaudavau guminių lazdų. Apginklavau faktiškai visą Policijos akademiją", – juokiasi dabar advokato padėjėjas.

Kiek tiksliai guminių lazdų parūpino jaunos valstybės gynėjams,  nei jis pats tiksliai pamena, nei kas tuo metu skaičiavo.

"Daugiau nei tūkstantį. Jų vis tiek trūko. Kaune toks vienas žydelis kažkokiu būdu gamino panašaus tipo lazdas. Jas jis darė amerikietišku stiliumi – su dviem rankenomis. Matyt, prisižiūrėjęs filmų", – iš Kauno žydelio paimtas lazdas E.Pavlovičius taip pat veždavo į Vilnių.

Naktinė priesaika

Pagal tuomečio Sovietų Sąjungos maršalo Dmitrijaus Jazovo įsakymą į Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus filialą iki anuomet įstojo apie 30 E.Pavlovičiaus kolegų. Juos ruošė kaip teisininkus dirbti tiek taikos, tiek karo metu. Tad būta ir specialių slaptų disciplinų, ir fizinis parengimas buvo išskirtinis.

Laisvė: „Buvo kalama į galvą, kad mūsų ginklas – meilė Tėvynei“, – prisimena E.Pavlovičius. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Atkurtos nepriklausomos valstybės jaunuoliai dar buvo Rusijos kariuomenės akiratyje. "Vienas toks techninis, bet labai svarbus aspektas buvo tas, kad mes buvome prisiekę Sovietų Sąjungai. Davę šią priesaiką tarsi turėjome paklusti ne V.Landsbergio ar kito tuomečio Lietuvos vadovo įsakymui, – sudėtingą situaciją prisiminė E.Pavlovičius. – Lietuvai mes prisiekėme naktį Seimo rūmuose, dalyvaujant Algirdui Kaušpėdui, Audriui Butkevičiui, Vytautui Landsbergiui, Zigmui Vaišvilai."

Kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje, "per vieną naktį dideli užaugom". E.Pavlovičius nepamena, kad tuo įtemptu laikotarpiu būtų jautę baimę. "Buvo toks patriotizmas, kad bet kuris jaunas žmogus gali pavydėti šito jausmo. Su ašaromis akyse stovėjome. Tas patriotizmas buvo toks didelis, kad apie gyvybę niekas negalvojo", – tęsė advokato padėjėjas.

Dušas provokatoriams

Sustiprinta padėtis aukštojoje mokykloje, anot E.Pavlovičiaus, buvo gerokai iki Sausio įvykių. Jauni studentai buvo siunčiami visur, kur tik vyko mitingai, susirinkimai. Net kai Lenino paminklą Lukiškių aikštėje vertė jie buvo pasiųsti sergėti drausmę, tiksliau, stebėti ir slopinti provokatorius.

Tuo metu provokatoriai, "Jedinstvo" šalininkai, žygiuodavo pagrindinėmis gatvėmis. 1988 m. Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje įkurta Lietuvos prosovietinė organizacija "Jedinstvo" veikė labai agresyviai. Organizacijos pirmininku buvo išrinktas Valerijus Ivanovas.

Jedinstvininkai 1989–1990 m. kartu su Lietuvos komunistų partija organizavo demonstracijas ir streikus, priešinosi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, reikalavo įvesti tiesioginį SSSR prezidento valdymą, paleisti Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Gyvavimo laikotarpiu leido kelis prorusiškus laikraščius. Organizacija panaikinta po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje.

"Juokingiausia buvo tai, kad mes dėvėjome milicijos uniformą, nes kitokių neturėjome. Provokuodavo net J.Bartašiūno mokyklos kariškiai, nes jie mus stabdydavo ir klausdavo: "Počemu čest neatdajote?"("Kodėl neatiduodate pagarbos?")", – iš nesusipratimų dabar juokiasi E.Pavlovičius.

"Mums buvo kalama į galvą, kad mūsų ginklas – meilė tėvynei. Visokius provokatorius turėjome traukti. Mes, keturiese penkiese, apsupdavome provokatorius, kad niekas nematytų, ir be didelio triukšmo patraukdavome. Liepdavome eiti iš ten", – provokatorių malšinimo metodais dalijosi teisininkas.

Gynėjų minia

1991 m. sausio 12-ąją dangų perskrodė trys raketos – tai buvo pavojaus signalas. "Aš nemačiau, kaip atrodė tie Pskovo divizijos desantininkai, bet į rankas visi čiupo, kas ką galėjo. Pamenu buvo fizinio lavinimo dėstytojas, jis rankose laikė kažkokį pagalį, o aš pagriebiau gesintuvą. Net nežinojau, kaip su juo elgtis. Bet patarė mesti iš trečio aukšto ant galvos, ir tiek. Mes apskritai tuo metu nelabai tiksliai supratome, kas vyksta", – prisimindamas svarstė teisininkas.

Buvo toks patriotizmas, kad bet kuris jaunas žmogus gali pavydėti šito jausmo. Su ašaromis akyse stovėjome. Tas patriotizmas buvo toks didelis, kad apie gyvybę niekas negalvojo.

Studentus pasiekė informacija, kad pro Baltupius pravažiavo apie 30–40 tankų. Tačiau jie į Baltupius neužsuko. "Tada organizavomės važiuoti prie Seimo. Mums buvo po 20 metų, tai kažkokių didelių baimių nebuvo", – tęsė E.Pavlovičius.

Buvo gal 2 val. nakties. Buvo labai šalta, daug sniego. Jauni vyrai gavo įsakymą nuo fontano pusės koordinuoti žmones. Tuo metu prie Televizijos bokšto jau aidėjo šūviai.

"Kažkas paleido gandą, kad tankai važiuoja Seimo link, nors taip nebuvo. Žmonės išsigando. Buvo tūkstantinė minia. Dalis pasileido bėgti. Buvo labai slidu. Žmonės krito į fontaną. Kadangi žiemą vandens nebuvo, tačiau fontano bortai slidūs, tad krito, vos nesutrypė vieni kitų. Mes sustabdėme tą visa minią. Senyvos moterys puolė ant kelių, ėmė giedoti "Marija, Marija", o mes jau laukėme tankų. Ėmėme tas močiutes kelti, raginti, kad jos eitų geriau namo. Mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių", – pasakojo E.Pavlovičius.

Istorija: prieš 30 metų per Sausio įvykius buvo juntamas ypatingas susitelkimas ir patriotizmas. R. Grigo / Fotobanko nuotr.

Baimės akimirka

Prie Seimo praleidę naktį, iš ryto jauni vyrai buvo išrikiuoti prie pastato kiemelio, toje vietoje kur dabar sudėtos grotos. Tuo metu ten jokių grotų nebuvo. "Žmonės iš dabartinio Seimo viešbučio, aplinkinių namų ėmė nešti armatūrą, visokius gelžgalius, tvoras ir tverti praėjimus į Seimą. Žmonės nevertino, kad galingiems tankams tokios užtvaros nieko nereiškia", – pasakojo E.Pavlovičius.

Galiausiai išėjo taip, kad žmonių sunešta tariama gynybinė sieną įkalino Seimo pastato kiemelyje budėjusius studentus. "Žmonės pastatė barikadas prie Seimo, o mes likome tame kiemelyje už jų. Va tada pirmą kartą pasidarė baisoka. Juk jei tikrai atvažiuotų tankas arba kažkas į tą pusę kokį automatą būtų nukreipęs, tai nei pabėgti, nei kur pasislėpti neturėjome galimybės", – vienintele per visus įvykius aplankiusia baimės akimirka dalijosi teisininkas.

Tačiau ne tik patriotizmo dvasia, vienybė, susitelkimas, aiškus žinojimas, kad pagrindinis mūsų ginklas – meilė tėvynei, išliko prisiminimuose. E.Pavlovičius sako, kad tada pirmą kartą turėjo progos įsitikinti, kaip veikia propagandos mašina.

"Palikdami mokyklos pastatus, – pamena E.Pavlovičius, – išsivežėme ginklus. Aš pats juos kroviau. Pas mus vykdavo pratybos, todėl kažkiek ginklų buvo. Iš Valakampių sukrovėme gumines lazdas, tuos kelis pistoletus, kuriuos turėjome, automatus, šovinius, ašarines dujas. Ten neliko nieko, tik vienas Kalašnikovo peilis, kurį nešiojo budėtojas.

O kai užėmė Valakampius, Aleksandras Nevzorovas (Rusijos ir sovietų televizijos žurnalistas – red.past.) per žinias parodė dėžes su šoviniais iki pat lubų ir komentavo, kad va kiek visko lietuviai turėjo ir buvo susiruošę užpulti Rusiją ar kariškius. Kai jie paliko Valakampius, viskas ten buvo išdaužyta, išlaužyta. Turėjome televizijos studiją – tai ir ta buvo suniokota. Ten nieko neliko, ėjo kaip kokie vandalai."

Šiuo metu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai talkina specialistams Jotainių socialinės globos namuose Panevėžio rajone, Želvos Parapijos Katalikiškų senelių namuose Ukmergės rajone, Skemų socialinės globos namuose Rokiškio rajone bei Antavilių pensionate Vilniuje. Tačiau pagalba taip pat reikalinga ir kitų panašių įstaigų specialistams – darbų pradžia derinama ir su kitomis įstaigomis didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o regionuose savanorių dar trūksta.

Gerumo pajėgos tam ir reikalingos – padėti su užduotimis, skirtomis bendrajai tvarkai palaikyti, kad specialistai ir medikai galėtų visą dėmesį skirti kitiems darbams.

„Dar prieš Kalėdas pradėjome telkti gerumo pajėgas kovai su virusu. Savanoriai šventes praleido padėdami pervargusiems medikams Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose. Šią darbų liniją tęsiame. Tačiau padėtis ne mažiau grėsminga ir globos namuose – specialistai stengiasi užtikrinti rizikos grupėje esančių neįgaliųjų bei vyresnio amžiaus žmonių sveikatą, bet kartais tam stinga papildomų rankų. Kadangi daugumoje globos įstaigų šiuo metu trūksta darbuotojų dėl izoliacijos ar ligos, savanoriai tampa „papildomomis rankomis“. Paprasti kasdieniai darbai atima laiko, kurį globos namų darbuotojai galėtų skirti padėdami sergantiems žmonėms. Gerumo pajėgos tam ir reikalingos – padėti su užduotimis, skirtomis bendrajai tvarkai palaikyti, kad specialistai ir medikai galėtų visą dėmesį skirti kitiems darbams“, – apie prie projekto „Gerumo pajėgos prieš virusą“ prisijungusių savanorių darbą pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė.

Darbuotojai pagalbą priima šiltai

Jotainių socialinės globos namuose savanoriaujančios Vijolė ir Vaida pasakoja, kad pirmieji apsilankymai buvo nedrąsūs, tačiau personalas itin šiltai priima savanorių pagalbą.

„Natūralu, kad atvykus nežinojome, kur kas yra, kur eiti, kokios pagalbos reikia pirmiausiai. Tačiau personalas labai maloniai priėmė savanorius. Nors specialistų trukdyti nesinori, tačiau iškilus klausimams jie visuomet draugiškai atsako, pataria, paprašo ir būtinai dėkoja, – pasakoja prie gerumo pajėgų neseniai prisijungusi Vijolė. – Darbai paprasti: padėti seneliams pavalgyti, sutvarkyti palatą, pacientų rūbus. Darome tai, ką galime, kad specialistai turėtų kuo daugiau laiko sergančiųjų priežiūrai.“

Seneliams reikia dėmesio nepriklausomai nuo to, ar jie karantino metu yra saugūs namuose, ar yra prižiūrimi globos įstaigose.

Savanorei Vaidai bendravimas su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus globojamais seneliais nesvetimas, mat ji jau pusantrų metų lanko vienišus senelius. Todėl moteris pastebi, kaip vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi pandemijos metu: „Seneliams reikia dėmesio nepriklausomai nuo to, ar jie karantino metu yra saugūs namuose, ar yra prižiūrimi globos įstaigose. Būtina jais rūpintis, todėl ir į globos namus padėti dirbti kasdienius darbus vykstu nedvejodama, kad sergantys seneliai galėtų gauti reikalingą specialistų dėmesį.“

Šiuo metu visoje Lietuvoje globos įstaigose jau talkina apie trisdešimt Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių, tačiau skaičius nuolat kinta – prisijungia vis daugiau padėti pasiruošusių žmonių.

Gyvenimas tarp žaliosios ir raudonosios zonų – taip būtų galima apibūdinti pastarąjį laiką, kuriame moteris sukasi. Tiesa, žaliojoje zonoje jai tenka būti itin trumpai – kol apsivelka specialų medicininį kostiumą, tam, kad įžengtų į raudonąją zoną pas COVID-19 pacientus. Užsivėrus durims iš žaliosios į raudonąją zoną, už jų paliekama viskas, kas tuo metu turima – rūbai, telefonas, kuris galbūt suskambės ne kartą, tačiau niekas neatsilieps...

„Kasdienybė taip ir bėga: namai-ligoninė, namai-ligoninė – nelabai šventiškai. Įstojau į savanorių gretas prieš Kūčias, buvo mokymai – ir tiesiai į reaktorių – taip mes tai vadiname. Reaktorius turbūt – teisingas žodis. Dar, sakyčiau, ir avarinės būklės. Toks ir jausmas, kad einu į reaktorių avarijos metu...“, – mintimis dalijosi Justina.

Kitoje barikadų pusėje

– Justina, papasakokite, kaip atrodo jūsų diena, kai savanoriaujate ligoninėje?

– Kasdien tenka prisitaikyti, nes poreikis kinta priklausomai nuo susirgimų ar atvežamų ligonių skaičiaus ir situacijos medicinos personale, nes ir ten, žinoma, pasitaiko, kad medikai suserga, todėl kai kuriuose skyriuose lieka žymiai mažiau slaugytojų negu reikia. Kai lankiau mokymus, kalbėjome apie savanorystę Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur gydomi COVID-19 pacientai, tačiau nepraėjus nė savaitei, atsirado savanorių poreikis ir Santaros klinikose. Taip pat atidarytas papildomas skyrius Antakalnio 57 – Antakalnio klinikose, berods, taip vadinosi anksčiau.

– Per visus šiuos padalinius savanoriai ir migruoja?

– Taip, Šaulių Sąjungos nariai, kurie pasiryžo tapti savanoriais, migruoja per šiuos padalinius. Susidarome grafikus. Savanoriauti eidavau po keturias valandas, o tai reiškia – mažiausiai penkias, todėl, kad vien specialaus kostiumo apsirengimas ir nusirengimas užtrunka nemažai laiko. Šiandien savanoriauti tikriausiai eisiu šešias, bet gali būti, kad ir aštuonias valandas, nes viename skyriuje ypatingai reikia pagalbos užpildant pamainą.

– Ką tenka daryti?

– Nėra griežtai suklasifikuota dėl tos pačios priežasties – kintančios situacijos ir poreikio. Daug kas klausia: „Ką ten darote?“. Trumpai atsakau, kad beveik viską, kur turime teisę prisidėti. Žinoma, mes – ne gydytojai – operacijų nedarome, bet atliekame beveik viską – nuo paviršių dezinfekavimo, grindų plovimo iki deguonies matavimo pacientams, deguonies balionų pildymo, pacientų vežimo atlikti tyrimus, ligonių sutikimo priimamajame ir guldymo į skyrius. Žodžiu, mūsų yra visur – nuo medicininių atliekų sandėlio iki palatų reanimacijoje.

– Kaip suprantu, tada jūsų dieną lydi nuolatinis bėgimas padedant kur ir kam prireikia?

– Aš savanoriauju Antakalnio g. 124 – Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur, kaip minėjau, gydomi COVID-19 pacientai. Ten yra du keturių aukštų korpusai. Kiekviename jų – trys skyriai, iš viso – šeši. Į juos visus nueinu ir postuose paklausiu, kokia situacija ir kur manęs dabar labiausiai reikia. Tai yra nuolatinis bėgimas, tačiau nėra blogai, nes išgyvenau ne dėl fizinio krūvio, o emocinio. Mes visi esame žmonės, o kai pasiryžti savanoriauti, aplanko toks jausmas kaip vaikystėje, kai eidavome į siaubo kambarį atrakcionuose. Ten, lyg ir žinojome, kad mus gąsdins, ir ko tikėtis, bet vis tiek būdavo baisu. Savanoriaujant pirmą dieną turbūt taip ir buvo, bet veiksmo yra tiek, kad laiko kažką pagalvoti ir turėti emocinę pauzę galima tik po visko, kai einu į automobilį ar kai priešais ligoninę ar prie prekybos centrų matau visiškai kitokį gyvenimą. Tada pagalvoju, kad tie žmonės net neįsivaizduoja, kas vyksta už 100 metrų – už ligoninės sienų.

Lyg siaubo kambaryje

– Paminėjote vaikystę, atrakcionų parko siaubo kambarį... Kas jums vis dėlto yra baisiausia?

– Blogiausia yra tai, kad mums ten reikėjo eiti, nes tokių ligonių, kuriuos reikia stacionarizuoti ir teikti nuolatinę priežiūrą, yra daugiau nei medicinos personalo pajėgų. O tai viską pasako. Blogiausia yra pati situacija. Tačiau atsiriboju nuo emocijų ir savo asmeninių pamąstymų, nes esu Šaulių Sąjungos narė ir suprantu, kad tai yra mano pareiga. Galbūt galėjau rinktis paprastesnį kelią, nes Šaulių Sąjunga budi ir kelių postuose. Yra darbų ir konkrečiai mano – nekinetinių operacijų būryje. Tai yra psichologinės ir informacinės operacijos, o informacinis „karas“ vyksta labai intensyviai, bet pasirinkau tą vietą, kuri man atrodė bejėgiškiausia ir beviltiškiausia. Aš savanoriauju dėl medikų. Tai ir yra baisiausia – matyti lūžtančią medicinos sistemą, kuri visais laikais, o šiemet ypač, yra pati jautriausia.

– Savanoriauti nusprendėte prieš pat didžiąsias metų šventes. Kodėl ne anksčiau arba ne kitais metais?

– Šitą klausimą bent jau mintyse turi ir mano artimieji. Aš – vilnietė ir mano artimieji gyvena Vilniuje. Man nereikia strateguoti, kaip pas juos apsilankyti apvažiuojant pareigūnų postus. Galėjau sutikti šventes tame šeimos ūkyje nepažeidžiant taisyklių. Iki paskutinės dienos stengiausi jiems nepranešti šios naujienos, bet jie mane suprato ir nelabai svarbu – dabar šventinis laikotarpis ar ne, nes pacientai dūsta čia ir dabar... Izoliavausi, nors, atrodytų, antrą kartą užsikrėsti koronavirusu tikimybė – nedidelė, bet tai padaryti privalėjau, todėl šventes sutikau vienui viena. Antrąją Kalėdų dieną, kurią būdinga sutikti su bičiuliais, mano bičiuliais buvo medicinos personalas ir ligoniai...

– Dabar Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje lankotės kone kasdien?

– Taip, stengiuosi maksimaliai, kiek galiu. Rytoj ir poryt turėsiu laisvas dienas, nes turiu papildomus mokymus, o po šių dviejų dienų vėl grįšiu. Kol situacija neatslūgs, tol ten ir būsime. Grafiką styguojamės vadovaudamiesi sveiku protu. Mes tikrai neperkaistame taip, kaip yra perkaitę medikai. Būna, ateinu į skyrių 15 val. ir sužinau, kad tą dieną gydytoja dar nieko nevalgė. Ir net per skafandrą matosi, kad apatinė jos pižama yra kiaurai permirkusi, limpa prie skafandro. Toks dabar darbo režimas.

Mirties kvapas

– Justina, sakykite, kaip jaučiasi žmogus, keturias šešias ar net aštuonias valandas vilkėdamas specialų medicininį kostiumą, kuriame tikriausiai labai karšta, o ką jau kalbėti, kai reikia nuolat skubėti lekiant ligoninės koridoriais...

– Nelabai įmanoma įsivaizduoti ir apibūdinti žodžiais, kol pats žmogus jo neapsivelka. Tie kostiumai man atrodė keisti ir tikrai labai nepatogūs, nekomfortiški dar tada, kai pati gulėjau ligoninėje. Tačiau tik jį apsivilkusi ir lėkdama supratau, kiek jis yra nepatogus – oro – nedaug, kūnas šunta, kojinaitės būna šlapios, plaukai prilipę... Viskas, apie ką svajoju, greičiau nueiti į dušą, nes nusirengusi specialų kostiumą iš baimės dezinfekuojuosi rankas iki pečių. Net ir stovint po dušu belieka iki kaulų nusigramdyti. O nuėjus miegoti vis tiek atrodo, kad užuodi ant savęs dezinfekcinio skysčio, prakaito ir liūdesio ar net mirties kvapą. Suprantu, kad realiai aš tuo nebedvokiu, bet, matyt, kažkokiose atminties juslėse tas kvapas yra likęs ir, rodos, vaidenasi...

– Ar jums pačiai savomis akimis teko matyti nuo COVID-19 mirusius ir išvežamus žmones?

– Taip, ten būnant tai yra neišvengiama. Aišku, palydžiu pro išėjimą ir tuos, kurie yra išrašomi ir išeina savomis kojomis. Tos akimirkos atperka kitas, kai gydytojai uždega žvakutes, kol laukiame tarnybų, kurios išveža mirusiuosius...

Susirgo viena pirmųjų

– Buvote viena iš pirmųjų, kuri susirgo koronavirusu. Koks skirtumas tarp buvimo pacientu ir dabar perėjus į visiškai kitą barikadų pusę – gelbėjant medikams?

– Kai sirgau pati, buvo ne taip baisu. Viena pirmųjų patyriau stacionaro atmosferą. Tada, kai man buvo diagnozuotas koronavirusas, juo Lietuvoje sirgo tik septyni žmonės ir buvo labai mažai žinių apie ligą. Tą vakarą COVID-19 buvo diagnozuota dar trims pacientams, todėl mane taip ir pavadino – dešimtąja. Vienintelis nemalonus dalykas tada buvo – nežinojimas, kas tavęs laukia.

– Kur užsikrėtėte koronavirusu?

– Puikiai žinau –  buvau komandiruotėje Prancūzijoje. Tuo metu šioje šalyje buvo fiksuoti apie 700 susirgimų COVID-19. Tuo tarpu Lietuvoje – vienetai – septyni žmonės ir viskas atrodė esant dar labai toli. Iki paskutinės minutės – ir kai vežė greitosios medicinos pagalbos automobiliu, ir kai ligoninėje darė tyrimą, ir kol laukiau rezultato, buvau įsitikinusi, kad tikrai nesergu, nes atrodė, kad nėra tikimybės, bet, pasirodo, yra. Tačiau, kaip dabar suprantu, nors esu pakankamai jauno amžiaus ir neturiu jokių gretutinių ligų, ligoninėje praleidau ilgą laiką.

– Kokie simptomai jums pasireiškė?

– Kone visi įmanomi išskyrus tai, kad aš nedusau. Nuo kaulų laužymo, temperatūros, kuri laikėsi šešias savaites, vėmimo iki pažeidimų kasoje...

– Ar temperatūra, besilaikiusi šešias savaites, buvo aukšta?

– Ne itin. Ištveriama. Tokia, kurios ilgainiui net nesistengiau numušti vaistais, bet temperatūra indikavo, kad aš vis dar nepasveikstu. Neigiamo COVID-19 testo rezultato sulaukiau tik po 44 dienų. Organizmas nelabai sklandžiai ir operatyviai gamino imunitetą ir antikūnus.

– Skonio ir kvapo taip pat nejutote?

– Manau, kad taip. Tačiau tai turbūt buvo toks nežymus ir neskausmingas simptomas, kad į jį nelabai kreipiau dėmesio. Buvo svarbiau atstatyti kitus rodiklius – ir kraują, ir spaudimą. Apie skonio ir kvapo nejutimą galvojau mažiausiai. Be to, sunku ir pasakyti, ar kai valgome ligoninės maistą, jaučiame skonį ir kvapą – gal jis visą laiką beskonis, ten druskos tikrai nepadaugina.

– Kiek laiko tada dėl COVID-19 buvote gydoma ligoninėje?

– Ligoninėje gulėjau apie dvi savaites. Buvo pagerėję ir greitosios medicinos pagalbos automobiliu mane parvežė namo pasveikti, bet būklė vėl šiek tiek pablogėjo, todėl buvau sugrąžinta į Santaros klinikas. Tuo metu tik šioje ligoninėje ir buvo gydomi COVID-19 pacientai.

– Ar galite prisiminti žvilgsnius medikų, kurie tada ateidavo į palatą stebėti jūsų būklės? Kaip jie jums atrodė iš šalies?

– Atrodė baugiai. Paskui pripratau. Kalbėdavausi su medikais, nes jau tada labai jų gailėjau net neįsivaizduodama, kas dar mūsų laukia rudenį, žiemą. Jie bendraudavo su manimi ir išreikšdavo palaikymą. Tačiau dažnai jiems net pati sakydavau: „Eikite iš čia, kad būtų tik kuo mažesnis kontaktas su sergančia manimi“. Neturiu jokių priekaištų. Manau, kad būti kitoje barikados pusėje – medikų yra baisiau. Pačiai sirgti buvo lengviau, nes buvau nusiteikusi optimistiškai ir žinojau, kad viskas bus gerai. O dabar, kai savanoriauju ir matau pacientus – kai kurių jų akių nepamiršiu. Tų akių, kurioms dar bandoma padėti, bet jos jau yra pasidavusios ir, nors keista, labai labai ramios... Lygindama dabartinę situaciją, aš gana drąsiai pasakyčiau, kad pavasarį mes pirmosios koronaviruso bangos Lietuvoje net neturėjome. Epidemija yra dabar, o tada buvo tik nedidelės užuomazgos, su kuriomis mes kažkaip labai pagirtinai susitvarkėme. Ir galbūt dėl to, kad taip gerai pavyko, negavome skaudžios pamokos – atrodė, kad ir dabar „praslysime“. Tačiau dabar turime tokią situaciją, kad pirmaujame neigiama prasme.

Košmaro pabaiga

– Sekmadienį nuo COVID-19 buvo skiepijami medikai, kaip vertinate vakcinaciją?

– Man tai buvo vienas labiausiai laukiamų dalykų ir aš 100 proc. teigiamai tai vertinu – nematau kito būdo šito košmaro pabaigai.

– Ką pasakytumėte skeptikams, kurie neigia šios ligos egzistavimą ir sako, kad užsikrėtusiųjų statistika – laužta iš piršto?

– Tai prieštarauja bet kokiam sveikam protui. Po įrašais socialiniuose tinkluose vis tiek dar išsišoka vienas kitas žmogus, kuris pasako, kad COVID-19 – nesąmonė, tai aš jiems siūlau ateiti savanoriauti.

– Pikta dėl to?

– Labai. Ypatingai pykdo tokios frazės, kad palatos – tuščios, o filmuoti vaizdeliai prirenkami, velnias žino, iš kur. Kaip galima nepykti, kuomet esame priėję tokią ribą ir tokias akistatas bei dilemas, kai medikai turi daryti net priverstinius pasirinkimus.

Medikų svajonės

– Pati persirgusi COVID-19, o dabar ir savanoriaujanti, sugebėjote dokumentiniame klipe įamžinti medikų mintis apie jų svajones...

– Norėjau truputį kitokios komunikacijos, nes mes labai daug girdime autoritetų – politikų ar pareigūnų kalbas – rekomendacijas, įsakymus. Medikai mažai kalba. Jie neturi nei tam laiko bei, manau, kad ir drovisi. Tai nėra tos profesijos atstovai, kurie skųstųsi ar panašiai. Todėl norėjau sukurti kažką, kas būtų iš žmogaus širdies į žmogaus širdį – paprastai. Viena Lazdynų ligoninės gydytoja užsiminė, kad būtų smagu pasakyti, apie ką svajoja ir kuo gyvena medikai. Taip ir išsirutuliojo idėja apie trumputį dokumentinio žanro klipą. Ten nieko ypatingo, bet gal efektyviau negu oficialios šnekos iš tų, su kuriais mes ne visą laiką galime susitapatinti.

– Kokios yra tos medikų svajonės?

– Stulbinamai paprastos. Buvo labai akcentuojamas ramybės ir miego poreikis bei pertraukos vandeniui atsigerti. Dabar labai gerai suprantu, ką medikai turi omenyje, nes kai budint negalima nueiti nei į tualetą, nei atsigerti, nei pasikasyti, o išeinama beveik prie gomurio prilipusiu liežuviu. Ir, žinoma, medikai svajoja apie ilgesnį laiką namuose, nes yra labai pasiilgę savo artimųjų – jie yra izoliavęsi nuo savo šeimų. Svajoja ir apie kažkokį skanesnį patiekalą, kurį anksčiau gamindavo, o dabar tam neturi nei jėgų, nei laiko. Jie svajoja apie tokius visiškai elementarius dalykus, kurių mes nevertiname ir skundžiamės ribotomis Kalėdomis ar dar neįgytu pirkiniu, nes yra uždaryti prekybos centrai, bet nė nesuvokiame, kiek daug iš tikrųjų turime.

„Prezidentas informavo, kad kartu su pirmąja ponia registruosis šiose (NVO – ELTA) organizacijose šiuo šventiniu laikotarpiu, taip pat aktyviai įsitrauks į savanorystės veiklą ir be abejo, kviečia visus geros valios žmones prisidėti prie savanorių“, – teigė jis.

„Prezidentas rytoj planuoja kalbėtis telefonu su vienišais žmonėmis, papildomai taip pat planuoja įsitraukti į NVO veiklą ir atlikti tuos darbus, kurių labiausiai reikia šiuo šventiniu laikotarpiu“, – pridūrė S. Krėpšta.

„Carito“ generalinė sekretorė: žmonėms trūksta maisto

„Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė teigia, kad į nevyriausybines organizacijas kreipiasi vis daugiau žmonių, kuriems trūksta maisto. Pasak jos, karantino metu daugelis žmonių prarado nuolatines pajamas, todėl jiems nebelieka pinigų maistui.

„Pagrindinis poreikis, kurį mes kaip nevyriausybinė organizacija pajautėme antros pandeminės bangos metu – maisto trūkumas. Žmonėms trūksta maisto ir „Carito“ organizacijoje žmonių skaičius padidėjo tris kartus, kurie ateina į maisto dalinimo vietas“, – teigė D. Bukeikaitė.

Pasak jos, žmonių skaičius, kuriems trūksta maisto, išaugo trigubai.

Pagrindinis poreikis, kurį mes kaip nevyriausybinė organizacija pajautėme antros pandeminės bangos metu – maisto trūkumas.

„Pavyzdžiui, Telšių mieste paprastai ateidavo 40 žmonių pasiimti karšto maisto. Šiandien turime 80 žmonių. Vilniaus socialinės pagalbos ir integracijos centras „Betanija” įprastai iki pandemijos 120 žmonių maitindavo kiekvieną dieną. Pirmojo karantino metu skaičius išaugo iki 200, kurie ateina į vietą. Dar 200 maistas buvo vežamas. Tai antros bangos metu į „Betaniją” atvyksta virš 300 žmonių gauti maisto tris kartus per savaitę. Taip pat dar 250 žmonių maistas yra vežamas”, – teigė ji.

Anot D. Bukeikaitės, karantino metu daugelis žmonių neteko darbo arba išėjo į prastovas.

„Pasikeitė žmonių finansinė situacija. Dalis žmonių buvo priversti išeiti į prastovas ir darbo rinka traukėsi. Žmonių pajamos sumažėjo. Skaičiuojama, kad 30 proc. žmonių pajamų krito pandemijos metu. Reiškia, kad žmonės skiria lėšas kitiems einamiesiems poreikiams. Skiria komunaliniams mokesčiams, nuomai, sveikatai, vaistams ir maistui lieka mažai lėšų. Pavyzdžiui, šeimai maistu lieka tik kelioliką eurų savaitei“, – teigė ji.

Savo ruožtu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Kristina Meidė teigė, jog vis dažniau pastebima dėl atskirties prastėjanti žmonių emocinė savijauta.

„Ypač ta antra banga, karantinas, uždaryti žmonės saviizoliacijoje tą vienišumą labai padidino. (...) Labai juntama, kad gyvo kontakto žmonės pasigenda“, – kalbėjo ji.

Pasak Raudono Kryžiaus vadovės, jei anksčiau savanoriai įsipareigodavo senjorams skirti dvi–keturias valandas per savaitę, šiandien jiems stengiamasi skirti daugiau laiko.

„Tos šventinės nuotaikos... Net jei artimųjų dažnas neturi, vis tiek būdavo kažkokia aplinka, kur per šventes vienas kitam praskaidrindavo nuotaiką, tai šiandien tos emocinės paramos reikia gerokai daugiau“, – kalbėjo K. Meidė.

Kaip spaudos konferencijoje teigė šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta, prezidentas kartu su žmona šventiniu laikotarpiu ketina „aktyviai įsitraukti į savanorystės veiklą“.

„Prezidentas rytoj planuoja kalbėtis telefonu su vienišais žmonėmis“, – teigė S. Krėpšta ir pridūrė, kad šalies vadovas taip pat planuoja atlikti tuos darbus, kurių labiausia reikia šiuo šventiniu laikotarpiu.

„Kas konkrečiai bus atliekama, bus patikslinta“, – pridūrė jis.

Savanorių trūksta nuolat

Tiek „Caritas“, tiek Raudonojo kryžiaus vadovės teigė, kad savanorių pagalba reikalinga visuomet.

„Žvelgiant į visuomenės situaciją, (...) įsitraukimas į savanorišką veiklą didėja ir auga. Tas džiugina. (...) Antrosios pandemijos metu žmonės dažniau atsiliepia savanoriškai veiklai. Žinoma, savanorių trūksta ir mes tą nuolat komunikuojam“, – teigė D. Bukeikaitė.

Lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie taip greitai atsiliepė į pagalbos šauksmą. Per keturias dienas, turbūt, mes turim užsiregistravusių 1200 savanorių.

Pasak K. Meidės, į kvietimą padėti ligoninėms ir globos įstaigoms atsiliepė daugiau nei tūkstantis žmonių.

„Lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie taip greitai atsiliepė į pagalbos šauksmą. Per keturias dienas, turbūt, mes turim užsiregistravusių 1200 savanorių, kurie yra pasiruošę skirti savo laiką ir per Kūčias, ir per Kalėdas. Pavyzdžiui, Santaros ligoninėje yra grafikas, kur mūsų rankų reikia iki antros valandos nakties“, – sakė ji.

Raudonojo Kryžiaus vadovės teigimu, Vilniaus ligoninėse savanorių poreikis yra užpildytas.

„Dabar aktyviai renkam Panevėžyje, Kaune, Alytuje. Ten, kur turim iš ligoninių ir globos namų jau išsakytą poreikį“, – kalbėjo K. Meidė.

Ji teigė, kad nauji susirgimų skaičiai nenuteikia pozityviai, todėl savanorius ragina prisidėti prie pagalbos medikams.

Trečiadienį prezidentas G. Nausėda su patarėjų komanda susitiko su nevyriausybinių organizacijų atstovais.

„Nuo rytojaus šimtas savanorių ateina pas mus dirbti, mes esame be galo dėkingi“, – žurnalistams trečiadienį sakė Santaros klinikų direktorė valdymui Aušra Bilotienė Motiejūnienė.

Jos teigimu, savanorių pagalba ypač svarbi, kai kasdien koronavirusu suserga arba priversti saviizoliuotis medikai ir kiti darbuotojai.

A. Bilotienė Motiejūnienė sako, kad šventiniam laikotarpiui yra paruoštas planas dėl papildomų lovų, tačiau kiekvieną dieną jį koreguoja kintantis personalo skaičius.

„Neabejotinai mes esame pasirengę šiokį tokį planą papildomų lovų atvėrimui (...) Pasikartosiu – lovų turime, personalo trūksta“, – teigė viena Santaros klinikų vadovių.

Ji pridūrė, kad ateinantį savaitgalį medikų laukia „didelis iššūkis“.

„Tikėtina, kad būsime lovų ir personalo ribiniame skaičiuje, kai lovas skaičiuosime pavieniui arba geriausiu atveju dešimtimis“, – sakė A. Bilotienė Motiejūnienė.

Ji tvirtino, kad medikai reaguos į situaciją ir stengsis, kad pacientams nereiktų laukti lauke ar greitosios pagalbos automobiliuose.

„Nieko kito nebelieka, kai nesame tikri dėl personalo“, – kalbėjo gydymo įstaigos direktorė valdymui.

COVID-19 šiuo metu serga 261 Santaros klinikų medikas, tarp kurių – ir slaugytojai, ir jų padėjėjai, 38 yra saviizoliacijoje.

Kariškių parama

Įvairios savanoriškos organizacijos su karantino sunkumais tvarkosi skirtingai. Kai kur pajėgumų kol kas netrūksta, o kitus nauji apribojimai paveikė ypač smarkiai.

Klaipėdos maltiečiai džiaugiasi, kad šventiniu laikotarpiu savanorių nestinga.

"Yra žmonių, kurie šiuo metu yra prastovose, turi laiko ir nori jį praleisti prasmingai – jie dabar ir sudaro savanorių daugumą", – pasakojo Klaipėdos maltiečių organizacijos atstovė.

Kadangi įvestas karantinas, nepriimame rūbų ar pačių žmonių – viskas vyksta pagal susitarimą. Žmonės ateina tam tikru laiku ir gauna maisto, drabužių.

Pasak jos, dabar prie organizacijos veiklos prisideda daug pavienių aktyvių savanorių. Maltiečiai susilaukia pagalbos ir iš kariškių.

"Kaip bus rytoj ar po kelių dienų – neprognozuojama", – dalijosi moteris.

Šiuo metu organizacijai padedantys žmonės savanoriauja tik šventiniu laikotarpiu, o ne ištisus metus.

Lyginti situaciją su praėjusiais metais per daug sudėtinga, nes pernykštės šventės buvo visai kitokios.

"Šiuo momentu viskas gerai, kaip ilgai – nežinau", – svarstė savanorė.

Slegia suvaržymai

Tačiau kitur situacija ne tokia šviesi. Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos "Carito" atstovė teigė, kad šiuo metu labdaringa veikla yra pristabdyta.

Parapijoje yra 28 savanoriai, dauguma jų – pensinio amžiaus. Dėl dabartinio karantino jie savanoriauti negali.

"Kadangi įvestas karantinas, nepriimame rūbų ar pačių žmonių – viskas vyksta pagal susitarimą. Žmonės ateina tam tikru laiku ir gauna maisto, drabužių", – pasakojo atstovė.

Veiklą tęsti padeda jaunesnio amžiaus asistentės, kurios išvežioja maistą senjorams į namus.

Palyginti su praėjusiais metais, situacija visiškai kitokia.

"Seniau organizuodavome renginius, rengdavome šventę vargšams, dovanodavome daugiau dovanų. Dabar viskas labai suvaržyta", – tikino moteris.

Ragina rūpintis vieniems kitais

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kviečia žmones solidarizuotis ir padėti tiems, kurie epidemijos metu kenčia labiau. Šiuo metu pagalbos ypač reikia socialinės globos įstaigoms, vienišiems senoliams, žmonėms su negalia.

"Šalies socialinės globos įstaigose nepaprastai trūksta darbo rankų, todėl kviečiu visus, kurie gali padėti, tapti savanoriais. Suremkime pečius ir pasirūpinkime globos įstaigose gyvenančiais senjorais ir neįgaliaisiais – apsaugokime pačius pažeidžiamiausius bendruomenės narius", – pranešime spaudai teigė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Savanoriais gali tapti 18–50 metų asmenys, neturintys gretutinių ligų, gali būti persirgę koronavirusu.

Kiekvienam savanoriui bus parūpintos reikiamos apsaugos priemonės, o pagalba teikiama laikantis visų būtinų reikalavimų.

Su emociniais sunkumais susidūrę vieniši senoliai savo rūpesčiais gali pasidalyti paskambinę nemokama emocinės paramos linija 1809, į "Sidabrinę liniją" (8 800 80020) ar "Vilties liniją" 116 123.