„Net 80 proc. plastiko į vandenynus patenka per upes, todėl upių tarša turi globalias pasekmes. Prisidėdami prie iniciatyvos Lietuvoje mes ne tik saugome savo gyvūniją bei augaliją, bet ir atkreipiame dėmesį į pasaulio ekologines problemas“, – teigia Žaliosios politikos instituto projektų koordinatorė Justina Anglickytė.

Gyventojai bei organizacijos tvarkė upių pakrantes, baidarių ir irklenčių sporto entuziastai švarins vandenį, o narai – upių dugną.

Tarptautinė iniciatyva „River Cleanup“ tuo pat metu vyks 15-oje Europos šalių, o Nerį ir Nemuną kartu su Lietuva valys Baltarusija bei Karaliaučiaus sritis.

Pagrindinis tvarkymas vyko Vilniuje ir Kaune.

„Nerį ir Nemuną pasirinkome ne tik dėl dydžio, bet ir istorinės bei kultūrinės svarbos Lietuvai. Šios upės yra dažnai pagerbiamos literatūros kūriniuose ir eilėraščiuose, prie jų yra įsikūrę svarbiausi miestai“, – teigė J. Anglickytė.

Belgijoje kilusi iniciatyva „River Cleanup“ pernai suvienijo 10 tūkst. dalyvių iš 59-ių Europos miestų, pavyko surinkti apie 100 tonų šiukšlių.

Šiais metais projektas išaugo iki dešimties upių tvarkymo: Volgos, Reino, Šeldės, Maso, Drino, Belajos, Dono, Dunojaus, Neries ir Nemuno. Skaičiuojama, kad bendras dalyvių skaičius šiemet turėtų siekti 20 tūkst. žmonių iš 200 miestų.

Pasak Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Verbavimo ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Giedrės Kazlauskienės, didžiausi šauktinių tarnybos srautai numatyti antroje metų dalyje, nes laikas nuo sąrašo paskelbimo iki išvykų į batalionus skiriamas šauktinių medicininei patikrai, dokumentacijai.

„Kai paskelbi šaukiamųjų sąrašą sausio pradžioje, tik tada gali pradėti vykdyti šaukimo procedūras. O tai užtrunka. (...) Reikia bent poros mėnesių susitvarkyti visai administracijai“, – teigė G. Kazlauskienė.

„Daugiausia išvykimų yra nukelta į rudenį ir žiemos pradžią. Didžiausi išvykimai bus rugpjūčio 5 dieną – beveik 500, o 450 – rugsėjo 30 dieną. Spalio 1-ąją išvyks 500 šauktinių“, – pridūrė ji.

Kaip pažymi G. Kazlauskienė, jaunuolių, savo noru siekiančių atlikti tarnybą, prašymų skaičius ketvirti metai yra panašus – apie 3000. Tiesa, ji pažymi, kad ne visi turi galimybę pradėti karinį mokymą dėl sveikatos problemų, šeiminių ar kitų priežasčių.

Pagal Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos pateiktą statistiką, iki šiol sulaukta 1464 savanorių prašymų, iš jų tarnybai tinkami 430. Palyginimui, 2018 m. tarnybą pradėjo 1896, 2017 m. – 1912, 2016 m. – 2044, o 2015-aisiais – 2133 jaunuoliai.

Pasak G. Kazlauskienės, pastaruosius metus šauktinių merginų procento vidurkis išlieka apie 3 proc. nuo visų tarnybą praėjusių asmenų. Koks jis bus šiemet, dar nėra žinoma – kol kas karinei tarnybai tinkamų ir laukiančių paskyrimo jaunuolių skaičius yra 1750.

Būdo saugoti aplinką ieško patys

Prie gamtos apsaugojimo prisidėti norintys piliečiai neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais gali tapti visoje Lietuvoje. Jie privalo išlaikyti specialų egzaminą, po kurio gauna metus laiko galiojantį pažymėjimą. Tuomet šių inspektorių įgaliojimai tampa labai panašūs į profesionalių aplinkosaugininkų – reikalui esant jie gali net sulaikyti pažeidėjus. 

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas teigia, jog neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais žmonės dažniausiai tampa jausdami didelį norą padėti gamtai. 

„Visi jie atėję savo noru, nes tokio darbo tikrai nepriversi dirbti žmogaus, kuriam tai nerūpi. Pats stengiuosi su norinčiaisiais pasikalbėti, paklausti, kodėl jie ketina apsiimti atlikti tokias užduotis, ar ne paprasčiau būtų pastebėjus pažeidimą tiesiog paskambinti 112. Tačiau jie dažniausiai turi aiškias priežastis: arba gyvena netoli vietų, kur dažni pažeidimai, arba patys, būdami žvejai, medžiotojai, pastebi kitus, besielgiančius netinkamai, tik neturi teisės jų sulaikyti“, – sakė V.Marozas. 

Kadangi darbas neatlygintinas, neetatiniai inspektoriai prisideda prie jo labai skirtingai – vieni savaitgaliais vyksta į reidus, kiti darbe ima atostogas, kad galėtų užsiimti šia veikla, dar kiti  dalyvauja joje  pasirinkę vieną konkretų periodą. 

„Šie inspektoriai padeda įvairiais būdais: vykdami į reidus, parūpindami transportą, plaukimo priemones, pranešdami apie įvykius. Paprastai savanoriai jau ateidami turi šiokią tokią specia-lizaciją. Jei žmogus yra žvejys ir šį klausimą gerai išmano, būtent šiose veiklose jis ir gali būti naudingas“, – teigė aplinkosaugininkas. 

Tinka tik nepriekaištinga reputacija

Neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais tapti gali tapti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų ir turintys aplinkos apsaugos srityje nepriekaištingą reputaciją. Pretendentai negali būti per paskutiniuosius septynerius metus gavę baudų už šiurkščius medžioklės ar verslinės žvejybos reikalavimų pažeidimus, negali turėti teistumo už sunkius arba labai sunkius nusikaltimus aplinkai. 

Taip pat neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pažymėjimas nesuteikiamas žmonėms, jau turėjusiems šiuos įgaliojimus ir  netekusiems jų dėl specialybės diskreditavimo. 

Dokumentus pateikęs pilietis turi laikyti iš 50 klausimų sudarytą egzaminą, kuriame tikrinamos pagrindinių aplinkosaugos reikalavimų, administracinių teisės pažeidimų ir kitų būtinų klausimų žinios. Norint egzaminą išlaikyti, būtina teisingai atsakyti ne mažiau kaip į 80 proc. klausimų. 

V.Marozas pabrėžė, kad svarbiausia inspektoriumi tapti norinčiam žmogui – nuoširdus noras padėti gamtai, mat jokių specialių privilegijų šios pareigos nesuteikia. 

Yra buvę ir bandymų pasinaudoti padėtimi

Prieš keletą metų Lietuvoje nebuvo bendros tvarkos, t. y.  kriterijų, numatančių, pagal ką reikėtų priimti ar nepriimti asmenį į šias pareigas, todėl nutikdavo ir nemalonių situacijų. Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas pamena atvejį, kai nė vienam regiono aplinkosaugininkui nepažįstamas žmogus gavo pažymėjimą, nebuvo labai įdėmiai prižiūrimas, o tuomet paaiškėjo, jog, prisidengdamas neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus statusu, pats pažeidinėjo nustatytą tvarką. 

„Kadangi inspektoriaus statusas atnaujinamas kasmet, per 12 mėnesių spėjame pamatyti, kiek jis nuveikia ir ką padaro. Kartais savanoriai nori prisidėti, bet nėra labai aktyvūs, tuomet tenka statuso nebepratęsti, bet jie ir toliau retsykiais padeda, nes jiems vis dar opios tos pačios problemos“, – sakė aplinkosaugininkas.

Lietuvoje – keli šimtai aplinkosaugos entuziastų

Klaipėdos regione neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių oficialiai yra 89. V.Marozas priduria, jog iš tiesų jų yra kiek daugiau – dalis prisijungia bent trumpam laikotarpiui, kad gautų pažymėjimą, kiti aktyviai prisideda ir padeda aplinkosaugininkams nenorėdami to įforminti išskirtiniu statusu. Tad tikrasis skaičius svyruoja apie 100. Tarp jų – Klaipėdos, Skuodo, Šilutės, Tauragės ir kitų savivaldybių inspektoriai. 

„Yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, 9 ar 10 mėnesių tyli, bet rudenį, per lašišų neršimo sezoną, patys pasisiūlo prižiūrėti tam tikrą ruožą upės. Per daug metų esame su jais susipažinę, pažįstame aplinkosaugos entuziastus, net jei ne visi turi oficialų pažymėjimą“, – pabrėžė V.Marozas. 

Iš viso Lietuvoje neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių yra daugiau kaip 300. Tiesa, šis skaičius dar turėtų kilti, nes dalyje regionų kaip tik šiuo metu vyksta Klaipėdoje jau pasibaigęs priėmimas į šias pareigas.

Vyko kovos

Pasak istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės, vadovaujančios Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) Kauno apskrities skyriui, pirmoji savanorių priesaika vyko, kai į jauną Lietuvos valstybę brovėsi įvairūs priešai.

"Vos pasklidus po šalį raginimui ginti savo žemę ir laisvę,  pradėjo rinktis tūkstančiai savanorių, palikusių savo žemes, arklius, kasdienius rūpesčius. Kiekvienas buvo apsirengęs ir apsiginklavęs pagal išgales", – pasakojo dr. A.Jurevičiūtė.

Apie viešą besikuriančios kariuomenės pasirodymą tada nebuvo nė kalbos. Ir ne vien todėl, kad savanoriai neturėjo aprangos ar buvo prastai ginkluoti – valstybei turėjo svarbesnių reikalų nei paradai.

"Reikėjo kiek įmanoma pasipriešinti lenkams, bolševikams, bermontininkams, vokiečiams. Pastarieji dar šeimininkavo šalies viduje. Iš dalies apmokyta ir vienodžiau aprengta mūsų kariuomenė gan sunkiai, bet vis tik vijo priešus iš Lietuvos. Ir štai tada, 1919 m. gegužės 11-ąją, įvyko pirmas mūsų kariuomenės paradas ir buvo duota priesaika. To labai laukė visuomenė", – priminė dr. A.Jurevičiūtė.

Susirinko galybė žmonių

Pirmai savanorių priesaikai ir paradui buvo parinktas sekmadienis. Jis pasitaikė gražus, saulėtas. Kauniečiai nuo pat ryto rinkosi į Rotušės aikštę. Žmonių prigužėjo tiek daug, kad  minia užpildė visus Rotušės aikštės pakraščius ir jos prieigas. Smalsuolių buvo apstu ir ant namų stogų, balkonuose, persisvėrusių per pravirus langus.

"Prie Rotušės pastato, ant kurio bokšto plevėsavo tautinė vėliava, buvo įrengta 3 m aukščio pakyla, išpuošta eglaitėmis ir kilimais. Pakyloje buvo įrengtas aukuras. Pirmieji į aikštę įžygiavo Karo mokyklos auklėtiniai, dalis Antrojo pėstininkų pulko. Atbildėjo ir artilerija. Kitos kariuomenės dalys parade dalyvauti negalėjo, nes kovėsi su priešais. Kai kariuomenė išsirikiavo visose Rotušės aikštės pusėse, į priesaikos ceremoniją atvyko Vyriausybės nariai, aukšti valdininkai, Anglijos, Prancūzijos, JAV, Švedijos karo atstovai, daug vokiečių karininkų. Atvykus svečiams, Rotušės aikštėje prasidėjo pamaldos. Šv.Mišios buvo laikomos ir Katedroje. Po to į aikštę atvyko Lietuvos prezidentas ir ginkluotųjų pajėgų vadas Antanas Smetona, lydimas ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus, krašto apsaugos ministro Antano Merkio, vyriausiojo kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko", – priminė kai kurias pirmosios karių priesaikos smulkmenas dr. A.Jurevičiūtė.

Kviečia į Rotušės aikštę

Pasak pašnekovės, nuo 1931 m. iki 1934 m. LKKSS šventė gegužės 11-ąją kaip savo metinę šventę, tačiau Studentų atsargos karininkų korporacijos "Ramovė" siūlymu 1935 m. buvo nutarta rengti Kariuomenės ir visuomenės šventę, ir LKKSS paaukojo savo metinę šventę bendram reikalui.

2009 m. LKKSS drauge su Kauno įgula iškilmingai pažymėjo karių savanorių priesaikos 90-metį. Pasak dr. A.Jurevičiūtės, ne tik savanorių šventė, bet ir visos kariuomenės.

Šiemet jubiliejinį renginį Rotušės aikštėje organizuoja Lietuvos kariuomenė.

Pirmos karių savanorių priesaikos 100-mečiui pažymėti skirtas renginys prasidės gegužės 11-ąją 11.25 val. – kariai padės gėles Istorinės Lietuvos prezidentūros kiemelyje, prie tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūrų ir iš ten Vilniaus gatve atžygiuos į Rotušės aikštę, kur 12 val. bus laikomos šv.Mišios, vyks iškilminga karių iš įvairių Lietuvos kariuomenės padalinių rikiuotė. 12.45. val. iškilmingai prisieks Bazinio kario savanorio įgūdžių 70-ojo kurso kariai, išsirikiavę Rotušės aikštėje taip, kaip tai prieš 100 metų buvo padarę savanoriai, prieš išeidami į mūšį. 13 val. bus galima pasigėrėti Garbės sargybos kuopos pasirodymu, o po to paskanauti kareiviškos košės ir arbatos. Viso renginio metu, kuriame dalyvaus daug aukštų svečių, visų LKKSS skyrių šaulių atstovai, kadetai, gros Lietuvos karinių oro pajėgų orkestras.

Lietuvos kariuomenės pirmos priesaikos tekstas

Aš prisiekiu Aukščiausiam Viešpačiui Dievui teisingai tarnauti Lietuvos kariuomenėje, būti ištikimam mūsų krašto Konstitucijai, klausyti savo vyresnybės, griežtai jos įsakymus pildyti ir šventai laikyti man įteiktą paslaptį. Prisiekiu negailėdamas savo sveikatos, nei gyvybės, ligi paskutiniam kraujo lašui ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o taip pat mūsų žmones ir žemę nuo užsienio ir vidaus priešų užpuolimo ir nuo visų tų, kurie mūsų krašte kels riaušių, ardys žmonių darbą, ramumą ar kitaip skriaus žmones. Prisiekiu su priešu griežčiausiai kovoti, neidamas į sutartis, pažintis ir šiaip susižinojimą raštu ar žodžiu, visą ką apie priešą sužinosiu ar išgirsiu, tuojau savo vyriausybei parnešti. Kad šią priesaiką darau tikra širdimi ir gryna sąžine, iškeliu ranką prie Viešpaties Dievo.

Mamų iniciatyva

Iki susitikdama su Igne ir Rūta apie iniciatyvą "Niekieno vaikai" mažai ką žinojau. Sąmoningai internete daugiau informacijos neieškojau – išgirsti iš pirmų lūpų visuomet įdomiau.

"Iniciatyva "Niekieno vaikai" gimė iš mamų, ligoninėje pastebėjusių vienišus vaikus. Turbūt ir jūs esate jų mačiusi", – pažintį su "Niekieno vaikais"-pradėjo savanorė Ignė Stoškutė-Mažuknienė.

Vienišiai, anot jos – dažniausiai po krizės šeimoje valstybės paimti vaikai arba globos namų auklėtiniai. Nesvarbu, pirmai ar antrai grupei jie priklauso, visų laukia tas pats – vienatvė gydymo įstaigoje. Iniciatyvos sumanytojai siekia, kad ligoninėse būtų kuo mažiau liūdinčių akių, o mamos rankas atstotų kitos. Tebūnie ne visam gyvenimui, o bent kelioms savaitėms ar mėnesiams. Šaukštas sriubos iš širdžiai mielo žmogaus rankų skanesnis, nei valdiškų. Miegas saldesnis, kai prie skruosto prisiglaudžia ne tik pliušinis meškiukas.

Praėjusių metų birželį iniciatyva startavo sostinėje, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Iniciatorių skaičiavimais, per pirmuosius keturis mėnesius savanoriai budėjo prie 37 vaikų ir dovanojo daugiau nei 2,3 tūkst. valandų. Besibaigiant rudeniui, lapkritį, gerumas pasklido ir Kaune, o iniciatyvos savanoriai pabiro Kauno klinikose. Nuo šių metų pradžios – ir Kauno klinikinės ligoninės vaikų skyriuose.

Rūta (kairėje) ir Ignė laimingos kaip vaikai – savanoriaudamos rado save.

Jautė kažko nepadariusi

Žiūrėdama į redakcijoje įsitaisiusių savanorių šypsenas ir kartkartėmis nuo ašarų drėkstančias akis, supratau, kodėl tiek viena, tiek kita pasirinko savanorystės kelią. Vis dėlto atsakymą norėjau išgirsti iš jų pačių lūpų.

"Jaučiau, kad gyvenime dar kažko stinga, kažko esu nepadariusi. Noras savanoriauti visuomet buvo, nebuvo tik galimybių, – kaunietė vadybininkė I.Stoškutė-Mažuknienė prisiminė praėjusių metų žinutę virtualioje erdvėje ir nusivylimą, kad savanoriai buriami strategiškai jai nepatogioje vietoje. – Jau tada brūkštelėjau komentarą su klausimu: "Kada Kaune?"

Pamačiusi pranešimą apie naujai formuojamą savanorių grupę gimtajame mieste, Ignė nedelsė – kaipmat užpildė anketą. Greitai į kvietimą burtis gerumui reagavo ir Rūta.

"Aš, kaip ir Ignė, jaučiau, kad turiu kažką daryti. Kelerius metus domėjausi, kur galėčiau savanoriauti, bet niekas neužkabino. "Niekieno vaikai" pasitaikė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Darbe nesijaučiau gerai, o vidinis balsas ragino imtis neatlygintinos veiklos", – apie savo apsisprendimą pasakojo R.Jašinskaitė.

Jaunas moteris savanorystės sąlygos tenkino, jos pačios  atitiko pagrindinį savanoriams keliamą kriterijų – norą daryti gera kitiems. Rūtai namiškių palaiminimo neprireikė, o Ignei teko tartis su savo šeimos nariais.

"Vis dar susiduriu su aplinkinių nuomone: "Kam tau to reikia?" Vyras dabar jau mato, kam. Be abejo, kai budžiu atimdama laiką iš savo šeimos, burbteli. Pailsi, ir vėl viskas stoja į savo vietas", – I.Stoškutė-Mažuknienė džiaugėsi iš savo keturiolikmetės dukros sulaukianti kur kas daugiau palaikymo. Ji ne tik nuolat domisi, kaip mamai praėjo diena ligoninėje, bet ir pati užsikrėtė savanoryste – ėmė dalyti "Maisto banko" skrajutes, lankosi viename darželyje ir padeda auklėtojoms.

Aš klūpėjau prie lovos, norėjau apkabinti, jis spyriojosi, o kai mažiausiai to tikėjausi, priėjo prie manęs ir priglaudė galvą prie peties.

Savanorių krikštas

Pildydama anketą, Rūta sutiko per mėnesį skirti mažiausiai septynias dienas savanorystei – ligoninėse mažuosius lankyti rytais ir dienomis.

"Šiuo metu toks grafikas man patogiausias", – kalbėjo R.Jašinskaitė.

Ignė pasirinko vakarus, naktis ir retus savaitgalių rytus, kai dukra lanko šokių pamokas, o vyras dirba. Kiekvienąkart atėjęs savanoris, anot jaunų moterų, skiria apytiksliai 5 val. Rytinė pamaina trunka nuo 8 val. iki vidudienio, popietinė – nuo 12 val. iki 17 val., vakarinė – nuo 17 val. iki 21 val., o naktinė – nuo 21 val. iki ryto, kol ateis kitas savanoris.

"Po dviejų atrankinių etapų, pokalbių su psichologe Ieva, kaip reaguotume į tam tikras situacijas, mūsų laukė mokymai. Pasibaigus jiems pradėjome savanoriauti", – įvykius chronologiškai dėliojo I.Stoškutė-Mažuknienė, tačiau pasakojimą apie pirmąją patirtį ligoninėje perleido bičiulei.

Po trumpo atokvėpio Rūta persikėlė į praėjusių metų rudenį ir vienos miesto gydymo įstaigos palatą, kurioje gulėjo mažas berniukas. Nevaikštantis, nematantis, negirdintis, sveriantis vos 6 kg, nereaguojantis į aplinkinius, bijantis svetimų prisilietimų. Bent jau taip apie jį kalbėjo medicinos personalas.

"Buvo keistas pirmas įspūdis ir jausmas. Baisiausia buvo jį paimti", – tiesa, jau po pirmųjų apsilankymų ligoninėje R.Jašinskaitė suprato, kad mažylis nebuvo tiksliai apibūdintas.

Po daugiau nei savaitę trukusios jų bičiulystės ir laiko, praleisto  su kitais savanoriais, berniukas ėmė reaguoti į vartomas spalvotas knygeles, veiksmais ir garsais reikšti savo emocijas. Paglosčius pilvuką atsipalaiduodavo.

Rūta šyptelėjo, kad savanorių komanda savo numylėtinį net šiek tiek išlepino dėmesiu, todėl, kai kas nors vykdavo ne pagal jo norus, mažasis supykdavo. Naktimis pabusdavo ir ieškodavo žmogaus šalimais.

Įvertino net medikai

Kaip mažai gebantį medikai apibūdino dar vieną trejų metų berniuką. Prie jo pakaitomis Rūta budėjo kartu su Igne ir kitomis savanorėmis.

"Sakiniais jis nekalbėjo. Turbūt to nedaro nė vienas tokio amžiaus vaikas, bet iš jo veido mimikų ir garsų buvo galima suprasti, ko nori", – mažojo emocijomis, kurios po kelių susitikimų ėmė trykšti per kraštus, džiaugėsi R.Jašinskaitė.

Jai antrino Ignė. Vaikų išsilaisvinimas, arba kaip pasakytų mamos, neklausymas leidžia suprasti, kad vaikai su savanoriais jaučiasi saugūs. Atėjus medicinos seserims, jie esą iškart pasikeičia ir primena kareivukus.

"Iki šio atsimenu vieną mudviejų susitikimą. Aš klūpėjau prie lovos, norėjau apkabinti, jis labai verkė ir spyriojosi, o kai mažiausiai to tikėjausi, priėjo prie manęs ir priglaudė galvą prie peties. Vėliau net ėmėme žaisti – jis nubėga į vieną palatos galą, o tada – atgal į mano glėbį", – nematomą savanorystės atpildą akimirkomis vertino R.Jašinskaitė.

Ne mažiau nei pasikeitęs mažųjų ligoniukų elgesys, savanorių širdis glosto medikų padėka už tai, ko jiems patiems nepavyko padaryti.

"Žiūri jie į vaiką ir sako: "Anksčiau jis to ir šito nedarė..." Reikia tik dviejų savaičių ir pamatysite, kaip meilė ir dėmesys daro stebuklus. Nėra beviltiškų vaikų!" – apie kiekvieną jų lyg apie savą kalbėjo I.Stoškutė-Mažuknienė.

Neketino pasitraukti

Savanorės savo pasakojimais buvo ribotos – atsiverti tiek, kiek prašiau, negalėjo. To esą neleidžia "Niekieno vaikų" konfidencialumo sutartis. Teprasitarė, kad per tuos kelis mėnesius situacijų būta įvairių, tačiau grįžusios namo kaskart džiaugėsi visa širdimi, kad jas išsprendė ir padarė gerą darbą.

"Po pirmo karto ligoninėje buvo visokių minčių. Klausiau savęs: ar tikrai aš čia? Išėjo taip, kad apie mėnesį vaikučių buvo mažiau ar visai nebuvo, todėl pailsėjau ir viskas stojo į savo vietas", – likimui už išbandymus, kurie sustiprino, dėkojo R.Jašinskaitė.

Nors Ignės krikštas taip pat nebuvo saldus, o pirmas susitikimas su cerebriniu paralyžiumi sergančiu paaugliu autistu reikalavo daug vidinių resursų, minčių viską mesti nebuvo. Už stiprybę ji  dėkojo psichologei Ievai Šuipei ir komandai, su kuria dirbti esą vienas malonumas. Jei pradžioje ir pasitaikydavo nesusikalbėjimo, laikui bėgant, to neliko.

"Tarkim, vaikas nenori miegoti – leidžiame nemiegoti. Nenori valgyti – leidžiame nevalgyti. Paskui jis prisikemša sausainių, nevalgo vakarienės ir išeina visiška sumaištis. Todėl ėmėme laikytis dienotvarkės, kad būtų gerai ir tau, ir žmogui, kuris ateis po tavęs", – savanorystės dovanas toliau vardijo I.Stoškutė-Mažuknienė.

Pakeitė vertybes

Laikas su niekieno vaikais jaunoms moterims leido suprasti, kiek daug jos gauna duodamos, kokios neribotos jų galimybės, kokia stipri meilės jėga ir artimo buvimas šalia.

"Grįžęs namo supranti, kad esi labai laimingas – sveikas ir, svarbiausia, ne vienas. Savanorystė pakeitė ne tik mane, bet ir kitus savanorius. Susirinkimų metu ne vienas jų prasitarė, kad iki tol galvojo apie materialines vertybes, o po bendravimo su vaikais visa tai tapo ne itin svarbu", – komandos dvasingumu ir vieningunu džiaugėsi 33-ejų I.Stoškutė-Mažuknienė.

Šiuo metu Kauno savanorių pajėgos sukomplektuotos. Jos vienija kiek daugiau nei 30 savanorių. Didžioji dalis jų į savanorystę įsitraukę labai aktyviai, o pažadėtą dirbti valandų skaičių gerokai viršija. Kai bus renkami nauji savanoriai, moterys negalėjo atsakyti.

"Tačiau tai tikrai nereiškia, kad senieji komandos nariai turės išeiti", – redakcijos viešnios neabejojo, kad jų ir mažųjų draugystė tęsis dar ilgai, o "Niekieno vaikų" idėja plačiai paplis po visą Lietuvą.

„Planuojama, kad mūsų pajėgas sudarys apie du tūkstančius žmonių. Jie jau rytoj (trečiadienį. - ELTA) pradeda darbą išankstinio balsavimo metu“, - Eltai sakė M. Šaraitė.

Pasak „Baltųjų pirštinių“ vadovės, dauguma savanorių yra Vilniuje studijuojantys studentai, kurie, sakė M. Šaraitė, savaitgalį stebėti rinkimų grįš į savo gimtuosius miestus.

Vadovės teigimu, savanoriai yra ypač reikalingi, norint, kad rinkimai praeitų kuo sklandžiau ir skaidriau. Pasak jos, vienas pagrindinių iššūkių rinkimų dieną - balsų papirkinėjimas. M. Šaraitė pabrėžia, kad rinkėjų balsą dažnai siekiama paveikti dovanomis ar kitokiu atlygiu.

„Balsų pirkimo atvejai vis dar egzistuoja Lietuvoje ir niekaip to neišgyvendiname. Tai didžiausia grėsmė, kuri gali padaryti įtakos rinkimų rezultatams“, - teigė ji.

Balsų pirkimo atvejai vis dar egzistuoja Lietuvoje ir niekaip to neišgyvendiname. Tai didžiausia grėsmė, kuri gali padaryti įtakos rinkimų rezultatams.

„Baltųjų pirštinių“ vadovė taip pat teigia, kad, nepaisant to, jog rinkimų agitacija draudžiama 30 valandų iki rinkimų pradžios, pažeidimų išvengti dažnai nepavyksta. Pasak jos, net ir uždraudus agitaciją, ji pasireiškia įvairiomis formomis: nuo SMS žinučių siuntinėjimo iki nepažymėtos politinės reklamos spaudoje.

„Kitas dažnas pažeidimas - rinkiminė agitacija savaitgalį. Tai dažniausiai būna pačių kandidatų ar piliečių agitacijos. Bandoma žaisti ties draudimo riba, argumentuojant, kad viena ar kita agitacija yra iš seniau likusi politinė reklama“, - sakė ji.

M. Šaraitė pastebi, kad šiemet politinė kampanija ypač suaktyvėjo socialiniuose tinkluose, todėl, pabrėžė ji, gali kilti nemažai klausimų, dėl galimų pažeidimų politinės agitacijos draudimo laikotarpiu.

ELTA primena, kad savivaldybių tarybų rinkimai vyks šį sekmadienį, kovo 3 d.

Išankstinis balsavimas savivaldybėse prasidės trečiadienį. Tądien ir ketvirtadienį balsuoti galima nuo 8 val. iki 20 val. savivaldybių pastatuose. Trečiadienį taip pat prasideda balsavimas specialiuose punktuose - globos, socialinės rūpybos įstaigose, ligoninėse, kalėjimuose. Šiose įstaigose balsavimas vyks įstaigų vadovų nustatytu darbo metu ir tęsis nuo trečiadienio iki penktadienio.

Balsavimas namuose prasidės penktadienį ir vyks iki šeštadienio. Visi rinkėjai, kurie yra vyresni nei 70 m., yra neįgalūs arba ligoti, gali balsuoti namuose. Norėdami balsuoti namuose, asmenys turi apie tai informuoti apylinkės rinkimų komisiją.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė patvirtino, kad šiemet balsadėžės bus matinės spalvos, o ne, kaip buvo iki tol, permatomos. Pasak jos, po pastarųjų rinkimų VRK sulaukė nemažai nusiskundimų dėl to, kad buvo galima matyti, už ką vienas ar kitas rinkėjas balsavo.

Taip pat viena iš šiųmečių savivaldos rinkimų naujovių - balsavimo kabinos nebus dengiamos užuolaidomis. Pasak VRK pirmininkės, tai padės užtikrinti skaidrumą, apsisaugoti nuo balsų papirkinėjimo.

Tiesa yra kita

Regis, dauguma žino, kad pirmas tarpukario Lietuvos žuvęs karys savanoris yra Povilas Lukšys, o pirmas žuvęs karininkas – Antanas Juozapavičius, tačiau tiesa yra kita. Priminsime, kad P.Lukšys žuvo 1919-ųjų vasario 9 d. netoli Kėdainių, prie Taučiūnų kaimo, o A. Juozapavičius – po kelių dienų, t. y. vasario 13-ąją, Alytuje. Pirmasis savanorių kraujas buvo pralietas Kaune. Tai atsitiko 1919 m. sausio 11 d., kai žuvo du jauni savanoriai, vos kelias dienas tarnavę kariuomenėje. Kas jie buvo ir kaip tai įvyko?

Pačioje 1919 m. pradžioje Lietuvos Vyriausybei persikėlus į Kauną, sausio 5-ąją Kaune buvo įkurta Karo komendantūra, kuriai vadovavo karininkas Juozas Mikuckis. Pradėjus organizuoti naujus kariuomenės dalinius, jau kitą dieną, sausio 6-ąją, iš Zapyškio valsčiaus į Kauną atvykęs 19-metis Juozas Kalasiūnas ir 23-ejų šakietis Antanas Zambacevičius įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenės 2-ąjį pėstininkų pulką, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje.

Beje, vos J.Kalasiūnas įstojo į 2-ąjį pėstininkų pulką, buvo paskirtas saugoti Raudonojo Kryžiaus (dabar – Karo medicinos tarnyba) ligoninę Kaune. Tuo metu šeimininkais Kaune jautėsi dar užsilikę vokiečiai, būriavosi bolševikai, bermontininkai ir visokie plėšikai.

Nušovė vokiečiai

Kaip rašoma Kauno apskrities bibliotekos elektroniniame žinyne, sausio 11-ąją savanoriai J.Kalasiūnas, A.Zambacevičius, Kazys Švelnys ir Saliamonas Žilaitis, vadovaujami Jurgio Sutkaus, vilkėdami palaikiais civilių drabužiais, avėdami klumpėmis, bet jau su uniforminėmis kepurėmis, patruliavo Geležinkelio stoties rajone. Apie 21 val. eidami Vytauto prospektu viešbutį, veikusį 19 numeriu pažymėtame pastate, pamatė prie durų stovėjusį vokiečių kareivį su atstatytu šautuvu. Šis kareivis netikėtai iššovė į nieko blogo nejautusius savanorius.

Nuaidėjus pirmajam šūviui, parkrito J.Kalasiūnas, po antrojo – A.Zambacevičius. Šaligatvis nusidažė krauju, o iš viešbučio išbėgę keli vokiečių kareiviai suėmė likusius savanorius, juos nuginklavo ir nuvarė į belaisvių stovyklą. Kauno komendantūra veikė ryžtingai – suimtieji savanoriai netrukus buvo paleisti, vokiečių vadovybė priversta atsiprašyti ir pripažinti, kad jų kariai buvo neblaivūs.

Mažai apie juos žinoma

Prie 49-jo Vytauto prospekto pastato, kur dabar veikia Karo medicinos tarnyba, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyrius iniciatyva 1999 m. atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šioje vietoje 1919 m. sausio 11 d. eidami tarnybines pareigas garbingai žuvo Lietuvos kariuomenės antrojo pėstininkų pulko savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius“.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Manoma, kad J.Kalasiūnas palaidotas Panemunės kapinėse. Mažai žinomos ir žuvusių savanorių biografijos. Gal todėl, kad jie žuvo ne mūšyje, o susidūrę su savivaliavusiais Kaune vokiečiais. Tačiau vis vien šie du savanoriai – pirmosios kariškos mūsų aukos“, – sakė istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, drauge su Lietuvos šaulių sąjungos, Karininkų ramovės Kaune vadovais, kitų kariškų organizacijų atstovais atėjusi pagerbti pirmųjų žuvusių savanorių atminimą. Iškilmingai Kauno įgulos rikiuotei vadovavo kpt. Vytautas Žymančius. Nors žuvusiųjų atminimo įamžinimas labai kuklus, palyginti su P.Lukšio ir A.Juozapavičiaus, tačiau pirmieji žuvę savanoriai Kaune tikrai nepamiršti. Beje, A.Zambacevčius Savanorio kūrėjo medaliu apdovanotas 1930 m., o J.Kalasiūnas – 1929 m.