Sučiupo prie dalinio

Žinomas klaipėdietis M. Milinis kaltinimų sulaukė dėl neteisėtos prekybos šaudmenimis.

Iš viso baudžiamojoje byloje figūruoja penki teisiamieji.

M. Milinis kartu su kitais šios istorijos dalyviais sulaikytas praėjusių metų balandį.

Aplinkybės, kuriomis sulaikytas patriotinių knygų autorius, pribloškė daugybę Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanorių.

Įtarta, kad šaudmenimis prekiauta Klaipėdos centre, Herkaus Manto gatvėje, automobilių aikštelėje šalia Krašto apsaugos savanorių būstinės, faktiškai kariškiams po nosimi.

Įtarta, kad šaudmenimis prekiauta Klaipėdos centre, Herkaus Manto gatvėje.

Tebenešioja antpečius

Tuometis M. Milinio rinktinės vadas neslėpė nusivylimo dėl incidento – krašto savanoris, vykstant karui Ukrainoje, prie dalinio užsiiminėjo šovinių pardavimu?

Buvo įvardinta, kad šaudmenų pirkėjai – neaiškios reputacijos asmenys.

Rinktinės dalinyje užsiminta, jog prekiauta ne imitaciniais, o koviniais šaudmenimis.

Sandoris vykdytas dienos metu viešoje vietoje, judrioje miesto dalyje.

M. Milinis vyr. eilinio pareigas ėjo Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 309 kuopoje. Vyras apibūdinamas kaip aktyvus, lankė visas pratybas.

Šiuo metu susisiekus su M. Milinio kolegomis, šie tikino, kad toks skandalas padarė žalos savanorių autoritetui.

Gresia iki 8 metų nelaisvės

Kalbinti kariškiai stebėjosi, kad baudžiamosios bylos dėl prekybos šaudmenimis sulaukęs vyras iki šiol yra savanorių gretose.

M. Milinis buvo sulaikytas Karo policijos. Skelbta, kad po sulaikymo vyras dvi paras praleido areštinėje.

Baudžiamoji byla M. Miliniui, kaip ir kitiems teisiamiesiems, iškelta pagal Baudžiamojo kodekso 253 str.

Tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pagal antrąją šio straipsnio dalį, tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų.

Motyvas – karas Ukrainoje

Vos tik bylos nagrinėjimo ėmėsi Klaipėdos apygardos teismas, M. Milinio advokatas kreipėsi su prašymu bylą nagrinėti neviešuose posėdžiuose.

Valstybės kaltinimą palaikantis Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Donatas Blinstrubis neprieštaravo, kad byla vyktų už uždarų durų. Kiti kaltinamieji taip pat palaikė prašymą. Spalį teismas prašymą tenkino.

„Kadangi bylos nagrinėjimas susijęs su kariuomene, ikiteisminį tyrimą atliko Karo policija, siekiama apsaugoti kariuomenės paslapties interesus vykstant karo veiksmams Ukrainoje. Taip pat siekiama išvengti informacijos apie šaudmenis, šaunamuosius ginklus, nutekėjimą. Teismas nusprendė, kad bylos nagrinėjimas turi būti neviešas“, – teismo sprendimo motyvus pagarsino Klaipėdos apygardos teismo atstovė Dovilė Saulėnienė.

Dienraštis kreipėsi į M. Milinį, prašydamas komentaro.

Buvo klausta, kodėl jis teismo prašė neuždarų posėdžių. Taip pat ar pripažįsta kaltę, teirautasi aplinkybių, kodėl jis įsivėlė į istoriją, dėl kurios šiuo metu yra teisiamas.

M. Milinis visą savaitę neatsakė į klausimus, užduotus raštu. Nesureagavo į prašymą ir po skambučio į jo balso paštą.

Prie paminklinio akmens kariui savanoriui A. Sakalauskui pagerbti šalia Seimo nuo 17 val. stovės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karių garbės sargyba, vyks pagerbimo ceremonija savanorio žūties vietoje.

Taip pat skambės KASP bigbendo ir Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ laisvės dainos, skirtos A. Sakalauskui atminti.

Būdamas 27 metų A. Sakalauskas 1991-ųjų sausį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai kovojo prieš sovietų agresiją, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną jis kartu su Alytaus rinktinės savanoriais vėl stojo ginti parlamento.

1991 metų rugpjūčio 21 dieną, žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais.

Jie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu A. Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) sako projektą parengusi su socialiniais partneriais ir savanoriškos veiklos organizatoriais – nevyriausybinėmis organizacijomis, mokslininkais, dirbančiais savanoriškos veiklos srityje.

Ministerijos tikslas iki 2030 metų savanoriaujančių žmonių Lietuvoje skaičių padidinti iki 22 proc., kai 2019 metais tokių žmonių buvo apie 14,6 proc., 2021 metais – 16,3 procentų, pranešime nurodė SADM.

„Šiandien dauguma savanorių yra jaunimas iki 24 metų. Norime, kad dar daugiau įvairaus amžiaus žmonių įsitrauktų į savanorystę, nes tai ir prasminga, ir naudinga veikla tiek gaunančiam pagalbą, tiek savanoriui“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Pasak ministrės, naujos redakcijos įstatyme savanorystė bus aiškiai reglamentuota, sukurtas kokybiškas veiklos vadybos mechanizmas, pašalintos finansinės kliūtys dalyvauti ilgalaikėje veiklose.

Norime, kad dar daugiau įvairaus amžiaus žmonių įsitrauktų į savanorystę.

Pasak M. Navickienės, krizinėse situacijose, pandemijos ar karo metu, tūkstančiai gyventojų skyrė savo laiką savanorystei, tačiau dalyvauti ilgalaikėje savanoriškoje veikloje kol kas labiau linkęs tik jaunimas.

„Tyrimai rodo, kad darbingo amžiaus žmonės retai įsitraukia į ilgalaikę veiklą dėl įvairių priežasčių, tad kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis ir tyrėjais parengėme projektą ir veiksmų planą, kuris padėtų užtikrinti platesnį visų gyventojų įsitraukimą į ilgalaikes savanoriškas veiklas“, – tvirtina ministrė.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad ilgalaikė savanoriška veikla gali būti organizuojama tik procese dalyvaujant koordinuojančiai organizacijai, kurios pagrindinis tikslas – padėti spręsti kylančius klausimus ir skatinti organizatorių tobulėjimą.

Siekiant sumažinti galimybes netinkamai naudoti savanorišką veiklą, priėmus pakeitimus savanoris negalės tą pačią dieną, atlikdamas tas pačias funkcijas, dirbti pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ir savanoriauti toje pačioje organizacijoje.

Be to, bus įteisinta galimybė savanoriui, vykdančiam savanorišką tarnybą, iš anksto avansu apmokėti su savanoriška veikla patiriamas išlaidas. Pasak ministerijos, taip bus sudaryta galimybė nepasiturintiems žmonėms įsitraukti į veiklas, kurios reikalauja finansinio indėlio.

I. Kanto bibliotekos atstovai informuoja: „Bibliotekos padaliniuose, renginiuose, vasaros poilsio stovyklose, Interaktyvioje vasaros skaitykloje Karlskronos aikštėje pamatę juodbruvą jaunuolį, žinokite, tai – mūsų savanoris Rezi, drąsiai kalbinkite.“

Kartvelas po psichologijos studijų ryžosi savanorystei, pasirinkęs toli nuo jo tėvynės esantį Lietuvos uostamiestį.

„Jam labai įdomu pas mus. Revazas dirba ir daugiausiai veiklų organizuoja mūsų Jaunimo bibliotekoje. Kadangi jis pats muzikuoja, tai pasiryžęs pas mus organizuoti renginius jaunimui. Jis atvyko pas mus pagal Europos solidarumo korpuso savanorių programą, tarpininkaujant Rietavo atviram jaunimo centrui“, – paaiškino bibliotekos atstovė Renata Rudienė.

I. Kanto biblioteka akredituota dalyvauti ES iniciatyvoje – Europos solidarumo korpuso programoje – nuo 2015 m.

Pirmųjų savanorių iš užsienio šalių bibliotekoje sulaukta 2016 m.

Ši programa man tiek iššūkis, tiek nauja patirtis.

Tuomet atvyko Tatevik Tadevosyan (Armėnija) ir Martina Ordine (Italija), 2018 m. bibliotekoje savanoriavo Andriy Tuzhykov (Ukraina), 2019 m. – Shushan Keshishyan (Armėnija) ir Alina Andeeva (Rusija), 2022 m. – Svetlana Zarenkova (Rusija) ir Morgan Clave (Prancūzija).

„Bibliotekos akreditacija pratęsta iki 2027 m., suteikiant Europos solidarumo korpuso kokybės ženklą. Visi savanoriai bibliotekos veikloje ir darbuotojų širdyse paliko mielus buvimo ženklus, o namo išsivežė gausybę naujų patirčių bei išsamią pažintį su Lietuva ir Klaipėdos miestu“, – tikino R. Rudienė.

Pats kartvelas teigė, kad yra labai laimingas būdamas čia. Esą jis visuomet manė, kad Sakartvelas ir Lietuva labai artimos.

„Ši programa man tiek iššūkis, tiek nauja patirtis. Tikiuosi, kad galėsiu pasidalinti savo žiniomis – norinčiuosius pasimokyti kartvelų kalbos, besidominčiuosius muzikos istorija pakviesiu į susitikimus pokalbiams „Muzika: nuo senovės iki mūsų laikų“, – dėstė dabar bibliotekoje savanoriaujantis Rezi.

Su savanoriška veikla daugelis susipažįsta dar darželyje, kai, dalyvaudami švaros, rūšiavimo ar socialinėse akcijose, vaikai lankosi įvairiose ne pelno siekiančiose organizacijose. Su amžiumi vieni šią veiklą apleidžia, kiti atvirkščiai – savanorystei skiria dar daugiau laiko, siedami šią veiklą su savo tikrojo aš paieškomis.

Pasak Kazickų šeimos fondo stipendijos laimėtojo, Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto doktoranto Mindaugo Ilicko, savanoriaudamas gali išmėginti begalę vaidmenų, kurie vėliau gyvenime tikrai pasitarnaus.

„Kai kas galvoja, kad savanoriaudamas tik save atiduodi ir švaistai brangų laiką kažkam, ko tau net nereikia. Aš su tuo nesutinku. Savanoriaudamas atiduodu savo laiką, o atgal gaunu šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai“, – apie savanorystę pasakoja M.Ilickas.

Pašnekovas dalijasi, kad savanorystei reikia šiokio tokio postūmio, jį patį savanorystė lydi jau nuo pat mokyklos laikų: „Pirmas kartas buvo turbūt šeštoje klasėje, kai prisijungiau prie ateitininkų federacijos, kuriai dabar yra daugiau nei 110 metų. Prisijungiau prie šios organizacijos labai paprastai – mokytojai paklausus, kas nori prisijungti, pagalvojau, kodėl gi ne, ir pakėliau ranką.“

Ne visada lengva

Dažnai motyvacija yra apibūdinama kaip vidinė varomoji jėga, kuri yra stimuliuojama įvairiais patarimais. Ji reikalinga ne tik tam, kad žmogus produktyviai išnaudotų savo laiką, bet ir kad atrastų save.

Mindaugas akcentuoja, kad savanoriškos veiklos imtis skatina ir tikėjimas. Priklausydamas katalikų bendruomenei, pašnekovas džiaugiasi turintis galimybę skirti kitiems savo laiko, tai jam lyg dovana.

Nors savanoriauti motyvacijos M.Ilickas turi daug, pašnekovas neslepia, kad ne visada yra lengva tai daryti, ypač kai savanorystė susijusi su pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Mindaugas pasakoja, kad, prieš vykdamas pas vyresnio amžiaus žmones, jis stengiasi nusiteikti, jog laikas, praleistas su šiais žmonėmis, nebūtinai bus kupinas džiaugsmingų akimirkų, gali būti ir atvirkščiai – daugelio senjorų, kuriems reikalinga pagalba, gyvenimas pilnas sunkumų.

„Gaunama šypsena ir ištartas ačiū atperka visus patiriamus sunkumus“, – prideda M.Ilickas.

Laimi šimteriopai

Savanorystės metu naudą gauna dvi šalys – tarp jų ir savanoriai. Savanoriaudamas žmogus didina socialinį ir pilietinį įsitraukimą, suburia bendruomenes ir mažina vienatvę ir izoliaciją. Savanorystė taip pat gali pagerinti psichinę ir fizinę sveikatą, padėti ugdyti darbo ir socialinius įgūdžius, kurie vėliau pasitarnauja gyvenime.

„Visada save laikiau intravertu, bet savanorystė padėjo perlipti per save ir tapti ekstravertišku intravertu“, – juokauja fondo stipendiją gavęs M.Ilickas.

Pašnekovas savanorystę apibūdina kaip savęs pažinimo ir tobulinimo mokyklą: „Ji padeda suprasti, kokie dalykai tau yra prie širdies, kas traukia, o kas kaip tik atstumia, tai išties padeda išmėginti daug įvairiausių sričių ir suprasti, su kokia sritimi norėtum sieti savo ateitį.“

Savanoriaudamas atiduoti savo laiką, o atgal gauni šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai.

Jam antrina ir Kazickų šeimos fondo biuro Vilniuje generalinė direktorė Agnė Vertelkaitė. Ji pabrėžia dr. J.Kazicko mintis, jog darant tai, kas naudinga kitiems, tarp žmonių kuriamas savotiškas magnetinis laukas – kūrybinė energija, persiduodanti kitiems ir praturtinanti pačią asmenybę.

Fondas džiaugiasi studentais, kurie savo laisvą laiką dovanoja kitiems, nesitikėdami grąžos, aktyviai veikdami ir prisidėdami prie geresnio pasaulio kūrimo tiek dabartinei, tiek ateities lietuvių kartoms.

„Skiriamos fondo stipendijos yra labiau paskata save išbandyti visuomeninėse veiklose, atrasti galimus būdus dalytis su kitais, kad davimas pačiomis įvairiausiomis formomis taptų neatsiejama jų tolesnio ir, drįstu teigti, laimingesnio gyvenimo pagrindu“, – teigia A.Vertelkaitė.

Kazickų šeimos fondas Lietuvoje veikia nuo 1999 m. Fondo steigėjas buvo Lietuvos Respublikos ir JAV pilietis, KTU garbės daktaras, Jeilio universiteto ekonomikos mokslų daktaras, verslininkas ir filantropas Juozas Petras Kazickas. Šiuo metu pagrindinį dėmesį fondas sutelkia į švietimą, skiria stipendijas studentams, remia kultūros, sveikatos apsaugos, religines ir labdaros organizacijas.

Naujos pažintys

Visų pirma, pradedantiems savanoriauti studentams M.Ilickas pataria nebijoti imtis savanoriškos veiklos. Mindaugas teigia, kad padėti kitiems reikia ne drąsos, o labiau nusiteikimo ir laisvo laiko.

Dar viena priežastis, dėl kurios kiekvienas studentas turėtų išmėginti savanorystę, – tai pažintys. „Kai vėliau tau ko nors prireikia, paskambini pažįstamui, kurį sutikai savanoriaudamas, ir iš karto sulauki pagalbos“, – apie savanorių bendruomenę Lietuvoje dalijasi M.Ilickas.

Nors savanorystė amžiaus cenzo neturi, M.Ilickas pataria savanoriauti kuo anksčiau ir kuo įvairesnėse srityse.

„Siūlau neišsirinkti vienos srities, stengtis padėti įvairių socialinių grupių, amžiaus žmonėms“, – sako M.Ilickas ir priduria, kad artimoje ateityje planuoja labiau prisidėti prie savanorystės „Carite“, „Maisto banke“, „Raudonajame Kryžiuje“, kur dažniau bendraujama su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet ir neapleisti savanorystės su jaunimu Kauno arkivyskupijos jaunimo centro ir Jono Pauliaus II piligrimų centro veiklose.

Perdavė kovinių šovinių?

Sulaikymo operacija įvykdyta šeštadienį. Kartu su M.Miliniu sulaikytas dar vienas asmuo.

M.Milinis, šaltinių teigimu, esą neaiškios reputacijos asmeniui pardavė šovinių.

Aplinkybės, kuriomis sulaikytas žinomas vyras, pribloškė daugybę Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanorių.

Šaudmenimis prekiauta Klaipėdos centre, Herkaus Manto gatvėje, automobilių aikštelėje šalia Krašto apsaugos savanorių būstinės, praktiškai kariškiams po nosimi.

"Buvome labai nemaloniai nustebinti. Ir dar tokiu laiku taip pasielgti. Jei būtų karinė situacija, o čia kažkas šaudmenis pardavinėtų? Siaubas", – šiurpo Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vadas Linas Idzelis.

Į mašiną susidėjo šaudmenų ir juos, kaip įtariama, pardavė kažkokiam "žulikui".

Automobilių aikštelėje vykęs sandoris buvo užfiksuotas teisėsaugos, vyrai sulaikyti vietoje.

"Kiek mums žinoma, jis vietoje buvo areštuotas. Trūksta žodžių, čia pat, aikštelėje prie dalinio. Į mašiną susidėjo šaudmenų ir juos, kaip įtariama, pardavė kažkokiam "žulikui". Kas tas pirkėjas, reikėtų kriminalinės policijos klausti. Jei buvo sekamas, vadinasi, rimtesnis "žulikas" buvo. Paėmė sandorio metu", – apie įtarimus kalbėjo L.Idzelis.

Dar kariškius šokiravo tai, kad savanoriai sumanė parduoti kovinius šovinius.

"Ne, ne imitaciniai, o koviniai šoviniai. Kiekių negalime atskleisti. Policija tyrimą atlieka. Bet, kaip supratau, nemažai", – patikino L.Idzelis.

Sandoris: kariškių kovinių šovinių perdavimas vyko judrioje vietoje – Herkaus Manto gatvės aikštelėje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Į žvalgybą sykiu neitų

M.Milinis, sulaikytas Karo policijos pareigūnų, dvi paras praleido areštinėje.

"Kiek žinome, pirko iš vieno, o pardavė jau brangiau. Užsimetė viršaus. Gal pagalvojo, kad juodojoje rinkoje daugiau gaus. Aukščiausias lygis. Taip, sulaikyti du. Kaip suprantu, įkliuvo ir tas, kuris pardavė. Po to, kai sužinojo, iš kur gavo", – kalbėjo L.Idzelis.

Sandoris vykdytas dienos metu viešoje vietoje, judrioje miesto dalyje.

Vidury dienos, miesto centre sugalvojo parduoti šaudmenis. Baisu.

"Vidury dienos, miesto centre sugalvojo parduoti šaudmenis. Baisu. Kiek reikia turėti drąsos ir neturėti proto. Sunku suvokti", – šiurpo rinktinės vadas.

Klaipėdoje, pasak L.Idzelio, tai pirmoji tokia byla, kurioje dėl šaudmenų prekybos būtų įtariami savanoriai kariškiai.

Daugiau nei prieš dešimtmetį plačiau buvo nuskambėjusi byla dėl prekybos dyzelinu, kurio vyrai nugvelbdavo iš karinių laivų.

"Kai paaiškėja tokios aplinkybės, supranti, kad ne su visais galėtum eiti į ne tik žvalgybą, bet ir į karą. Visa laimė, kad pareigūnai dirba savo darbą ir sugebėjo sulaikyti. O jei tai būtų nutikę tuomet, kai kariniai veiksmai vyktų? Reikia suprasti, kad už pinigus žmonės ne tik tėvynę, bet ir tėvą, motiną pasiryžę parduoti?" – svarstė rinktinės vadas.

Linas Idzelis. Redakcijos archyvo nuotr.

Išgelbėjo garbės piliečio gyvybę

M.Milinis vyr. eilinio pareigas ėjo Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 309 kuopoje. Vyras apibūdinamas kaip aktyvus, lankė visas pratybas.

"Aktyvumo jis tikrai daug rodė. Juk už pratybas pinigai mokami. Jis viską mokėjo, įsisavindavo viską greitai. Man atrodo, kad net vadovavo skyriui vienose pratybose. Iš pažiūros jis toks visur tinkantis. Labai gerai tuomet pavadovavo, turi vadybinių įgūdžių. Ne paauglys juk, turi gyvenimiškos patirties", – pavaldinį apibūdino rinktinės vadas.

M.Milinis į savanorišką karo tarnybą pasuko po to, kai Rusija pirmąjį kartą užpuolė Ukrainą.

Tuo metu savanoriais norėję tapti vyrai į tarnybą stojo vedami emocijų.

Tai, kad M.Milinis savanoriaudamas buvo įgijęs tam tikrų, specifinių žinių, 2017 m. nulėmė tai, kad iš mirties gniaužtų buvo išgelbėtas Gargždų miesto garbės pilietis, žinomas pedagogas ir rašytojas Albinas Klizas.

A.Klizui širdis sustojo staiga, besakant kalbą Gargžduose, J.Lankučio viešojoje bibliotekoje. Bibliotekoje tuomet vyko prozininko Antano Ramono 70-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Prozos skaitymuose dalyvavo ir M.Milinis, kuris pats yra kelių išleistų knygų autorius.

Tą kartą pats M.Milinis pripažino, jog akistatoje su mirtimi jis nesutriko dėl įgytos karinės patirties.

"Esu Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių rinktinės 309 kuopos savanoris. Ne tik žudyti, bet ir gelbėti gyvybes esame apmokyti. Tik tokiose situacijose įvertini ir supranti, kaip vis dėlto tai yra svarbu", – situaciją anuomet įvertino M.Milinis.

Nors ir į įvykio vietą buvo kviesta medikų brigada, tačiau širdies masažą M.Miliniui teko daryti net ir atvykus medikams.

Uniforma: Krašto apsaugos savanorių pajėgose M.Milinis įgijo ne tik žinių apie ginklus. Vyras yra išgelbėjęs gyvybę, nes kariniuose mokymuose mokėsi teikti pirmąją pagalbą. Redakcijos archyvo nuotr.

Karjera – ne tik žurnalistikoje

M.Milinio pavardė uostamiestyje yra gerai žinoma, vyras yra dirbęs televizijoje "Balticum TV".

Vėliau žurnalistu jis dirbo laikraštyje "Vakarų ekspresas", nuo 2001 iki 2003 m. net ėjo šio laikraščio vyr. redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

Pasak interneto enciklopedijos "wikipedia.org", M.Milinis buvo žurnalo "Ekstra laikas" redaktorius ir leidėjas.

Nuo 2004 iki 2006 m. dirbo Neringos savivaldybės atstovu spaudai.

Vėliau dirbo dienraščio "Lietuvos žinios" korespondentu. Po šešerių metų grįžo vėl dirbti į "Vakarų ekspresą".

Vėliau dirbo ir laikraščio "Naujas rytas" redaktoriumi.

M.Milinis iki šiol pristatomas portalo "Klaipėdos žinios", kuris priklauso asociacijai "Klaipėdos apskrities žurnalistų ir verslininkų klubas", administratoriumi.

Garsėja ir visuomenine veikla

Plati ir visuomeninė M.Milinio veikla. Vyras yra nevyriausybinės organizacijos "Klaipėdos miestiečių draugija" valdybos narys.

Klaipėdos miestiečių draugija siekia aktualizuoti tiek materialųjį, tiek nematerialųjį kultūros paveldą.

"Viena mūsų strateginių misijų yra išsaugoti nekilnojamąjį kultūros paveldą (statinius ir jų kompleksus, paminklinio režimo vietas) ir siekti iš dalies atkurti II pasaulinio karo metu ir sovietmečiu sunaikintus pastatus. Klaipėdos miestiečių draugijos nariai yra ir mokslo, ir kultūros sričių atstovai, miesto istorijos mylėtojai, architektai ir visi kiti entuziastingai nusiteikę gyventojai", – rašoma draugijos interneto svetainėje.

Šios draugijos vardu M.Milinis pasisakė 2020-ųjų  birželį vykusiame Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisijos posėdyje.

M.Milinis čia kalbėjo ir siūlė Klaipėdos kultūros magistro vardą suteikti garsiam kraštotyrininkui Bernardui Aleknavičiui.

Tokia iniciatyva sulaukė sėkmės – B.Aleknavičiui buvo suteiktas šis garbingas vardas.

Knygose – karinės istorijos

M.Milinis yra gerai žinomas tarp Afganistano kare kovojusių karių. Vyras parašė dvi knygas šio karo tema, dalyvauja buvusių afganistaniečių karių viešuose renginiuose.

M.Milinis taip pat yra istorinių romanų apie partizaninį judėjimą Lietuvoje autorius, netrukus bus išleista dar viena jo knyga.

Portalui "bernardinai.lt" duodamas interviu apie savo knygą 2015 m., M.Milinis yra išsakęs skambių frazių patriotizmo tema.

"Esu tikras, kad ir šiandien didžioji tautos dalis su ginklu pasitiktų visus priešus. Juk Lietuva – ne politikai, ne valdžia, o kiekvienas mūsų. Manau, kad "Partizanas" yra nedidelis mano indėlis šiuo metu vykstančiame informaciniame kare", – yra sakęs M.Milinis.

Ne pirmus metus M.Milinio publikacijas publikuoja ir portalas "Delfi.lt".

Situacijos nekomentavo

Tiek Klaipėdos apygardos prokurorai, tiek pats M.Milinis šeštadienio sulaikymo detalių žiniasklaidai nekomentuoja.

"Nieko negaliu aš tau pasakoti. Nieko negaliu pasakoti, ačiū už skambutį", – vakar tepasakė M.Milinis ir padėjo telefono ragelį.

Ikiteisminiam tyrimui dėl neteisėtos prekybos šaudmenimis vadovauja Klaipėdos apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius.

Tyrimas atliekamas pagal Baudžiamojo kodekso 253 straipsnį. Jame numatytas laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų.

Teisininkų vertinimu, nors ir šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje nėra numatyta alternatyvi bausmė, o tik realus laisvės atėmimas, vis dėlto jo gali pavykti išvengti, jei tyrimo metu įtariamasis bendradarbiaus su teisėsauga.

Tai, ką „Kauno dienos“ studijoje pasakojo pašnekovas, gali šokiruoti, nuliūdinti ar net sukelti pyktį, tačiau tokia realybė: dalis humanitarinės pagalbos Ukrainoje tiesiog pūva pakelėse, pasienyje – netvarka, pirmose fronto linijose trūksta specialios įrangos. Šiuo metu Sauliaus atstovaujamam fondui labiausiai reikia finansinės paramos, kad reikalinga ir tikslinė pagalba kuo greičiau pasiektų Ukrainoje kariaujančius žmones.

– Buvo viena išvyka ar daugiau?

– Ką mes vadiname išvykomis? Aš vadinu viena išvyka. Galima skirstyti į dideles. Pirma išvyka, kai norėjau važiuoti padėti močiutėms prie sienos Lenkijoje. Teko važiuoti ir į Ukrainą. Vežėme vaikus ir mamas, dalijome cigarečių pakelius savanoriams. Jautėmės didvyriai. Tada išvažiavau, galvojau, viską padariau, – ačiū ir viso gero. Grįžęs į namus ryte atsikėliau ir sau pasakiau, kad važiuoju antrą kartą. Ten turėjome specialių užduočių, naktimis lakstydavome po visą Ukrainą, turėjome specialius leidimus ir dokumentus, to kiti neturi. Dviem valandoms – į Lenkiją, susirenkame „žaislus“ – ir atgal į Kyjivą.

Ruošiuosi grįžti atgal. Esu tikintis žmogus, buvau bažnyčioje ir verkiau. Tikiu, kad su pagalba išsigelbėsiu.

– Ką vežate į Ukrainą?

– Ne viską galiu pasakoti. Ginklų nevežame ir nevešime, bet tai įranga kariams.

– Ko gero, termovizoriai?

– Taip. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu jų turime nusipirkę ir galime dalyti kariams. Šiaip esu cinikas. Mane varo į priekį viena istorija. Dirbame tiesiogiai su žmonėmis. Nukovė penkis mūsų žvalgus, su kuriais dirbome ir tiekėme priemones. Atlėkė kitas ir sako: likome be transporto priemonių, be nieko. Atidaviau savo automobilį. Jie su juo išlėkė į karo lauką ir su mūsų atiduotu termovizoriumi kitą dieną nukovė „gvazdiką“. Tuo metu jų buvo nukauta tik 150.

– Kas yra „gvazdikas“?

– Ratinė artilerinė sistema. Baisiau už tanką. Jie stovi priešakinėse linijose, krūmuose, ir tik su mūsų įranga juos pamatė. Delfi.lt yra vaizdo įrašas. Prieš tris savaites dirbau prie kompiuterio ir neįsivaizdavau, kad būsiu nublokštas į Ukrainą, prisidėsiu prie daugiau kaip 900 sėkmingai išvežtų mamų, vaikų, vyresnių žmonių. Pusė jų pateko į Lietuvą.

– Pačioje Ukrainoje daug dirbate, važiuojate, išvežate žmones, grįžtate. Reikia turėti kontaktų, leidimus. Kaip pavyko įgyti ukrainiečių pasitikėjimą?

– Visiškai atsitiktinai. Mes, kai atvažiavome antrą kartą, turėjome daiktų. Priėjau prie žmonių Kyjive ir sakiau: keičiu vaiką į šarvinę liemenę. Su mūsų komandos vienu nariu Donatu atlikome komandinį smūginį žygį. Civiliai važiuoja tris dienas, nes prie Lvivo – kamščiai. Kelias pietuose, Umane, Lvive, visiškai neišvažiuojamas. Važiavome skolintu autobusiuku 650–750 km per dieną. Mūsų greitis buvo 150 km/val., trečdalį kelio važiavome priešpriešinio eismo juosta. Ukrainiečiai surinko vaikus, susigrupavo ir laukė saugioje stotelėje. Mes tų žmonių nematę, nežinojome, kas jie tokie. Jie mumis netikėjo. Vėliau prasitarė, kad buvome vieninteliai lietuviai. Raudonasis Kryžius vežė sauskelnes, humanitarinę pagalbą. Kai buvau apimtas nevilties ir verkdavau, žiūrėdavau į nuotrauką, kurioje parašyta: sušaudyta, pataikytos dvi kulkos į tavo liemenę.

– Jūsų šarvinė liemenė išgelbėjo žmogų?

– Taip. Noriu pabrėžti, kad vienas nieko nepadariau, mūsų yra dvylika. Kai kurie nėra net įkėlę kojos į Ukrainą, bet visa komanda atliko nuostabų darbą. Visi – savo sričių specialistai. Nė vieno karininko ar pan.

– Ukrainoje turite kažkokį savo centrą?

– Esame Kaune. Vienas kaunietis, unikalus žmogus, turi fondą Afrikoje ir savo lėšomis moko vaikus.

– Ar galime įvardyti tą žmogų?

– Gal nereikia. Jis tylus. Jis man paskambino, kai buvau Kyjive be automobilio. Sako: žinau, kur esi, noriu pagelbėti, gal galiu būti naudingas? Jis tvarko mano pradėtus reikalus. Kalbant apie humanitarinę pagalbą, yra niuansų: visi padeda, bet daug jos pūva, nes daug lyja, ji nepatenka ten, kur reikia. Šnekėjome su vienu iš mūsų su daug juodojo humoro, cinizmu, jis sako: aš ką tik sunkvežimį su humanitarine pagalba pavogiau iš anglų, vis vien jie viską būtų sumetę į griovį. Tai išdalysime tiesiai ligoninėms, nes dirbame su Charkivo ligonine. Buvome priešakinėje linijoje ir niekas mumis netikėjo. Vežėme žmonėms pagalbą. Skambindavome į tam tikras įstaigas, įmones, prašydavome pagalbos, sakydavome, kad jie galės prisiimti visą garbę, šlovę. Jie tik paklausdavo, kas mes tokie, ir sakydavo, kad ir taip jie viską ten jau daro.

– Nusiimkime rožinius akinius. Ukrainoje nėra žibučių pievos, kur visi sąžiningai viskuo dalijasi. Yra visko, taip pat ir su parama.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Ukraina įdomi. Gydytojai bėga iš Ukrainos. Kalbėjau su mūsų žmogumi, sako, reikia išvežti devyniolikmetį, bijo ir nori pabėgti. Tėvai siaučia, kelia dramas, kad jis tikrai nekariaus, bijo. Galvoju: jis pilnametis, jo nepraleis per sieną. Sakau tėvui: klausykite, suprantu, kad jūsų vaikas ir pelės neužmuštų, bet kur jūs dabar? Lvive. Ten dabar raketos šaudo. Jis tiesiog gali nueiti į bet kokią organizaciją ir padėti savo šaliai. Gali krauti dėžes, nes krovikų irgi reikia. Tėvai gali eiti kartu krauti, tinklus nerti. 80-metės pina tinklus, dainuoja ukrainietiškas dainas. Taip, žūsta žmonės, bet visa Ukraina yra didelis kratinys. Daug blogų dalykų, bet daug ir gerų. Mūsų darbas – padėti jiems, vienytis dėl tikslo. Taip, mus apkvailins, apgaus, mes nusivilsime. Aš neturiu jokios realios karinės patirties, bet prisidedu prie karo eigos. Jei mums visiems tektų  pasitraukti, manau, ten strateginė situacija būtų komplikuota. Tokių, kaip mes, daug. Dirbame milžinišką darbą. Su manimi susisiekė labai fainas lietuvis, kuris dirba su specialiais dalykais. Paskambino iš Kyjivo ir sako: esame rimta įstaiga, žinome, kad kosminiu būdu keliaujate per Ukrainą, kur mūsiškiai nesugeba. Mums reikia paimti krovinį ir atvežti į Kyjivą. Vežėme ypatingos svarbos įrangą. Tai glosto savimeilę. Tą naktį važiavau ir mane sustabdė, įrėmė automatus ir laikė kelias valandas.

– Patys ukrainiečiai?

– Naktį važiuoti negalima, komendanto valanda. Turiu dar baltarusišką vizą nuo senų mano darbų laikų, taigi jiems neaišku, kas aš toks. Toks kuriozas, užsisuko karuselė. Aš gerbiu policijos pareigūnus, bet yra kita, mums nesuprantama, pusė. Liepė atplėšti krovinius, sakiau: tik per mano lavoną. Rodžiau visus popierius. Jie mane galų gale paleido. Absurdiška, kad gelbėji šalį, esi toje pačioje pusėje, o jie maigo tavo telefoną, tau panika nuo raketų, stresas. Kaip filme – kaip ir ne mano žemė, bet atlieku svarbią misiją.

– Sakei, kad buvo ir ašarų, baimės, streso.

– Grįžau prieš pusantros paros, verkiau jau tris kartus. Kol kas vaistų negeriu. Pabėgėliai ryja vaistus. Alkoholį geria paslapčia, nes sausas įstatymas. Taip, turime bėdų. Nežinau, kaip tai atsilieps ateityje. Ruošiuosi grįžti atgal. Esu tikintis žmogus, buvau bažnyčioje ir verkiau. Tikiu, kad su pagalba išsigelbėsiu.

– Pasakoji ir ne apie visai gerus dalykus, bet 40 mln. žmonių – natūralu, posovietinė šalis. Nenoriu, kad mestume dėmę Ukrainai. Tai šalis, kuri šiandien ir dėl mūsų lieja kraują. Užtat tokie žmonės, kaip tu, ir važiuoja – lenkiu galvą. Ar sunku įvežti žmones per sieną?

– Nenoriu nieko juodinti, bet kiekviename žingsnyje – absurdo teatras. Bet tiesiog dirbi, judi. Valstybinės mūsų įstaigos, kurios gali padėti, mums nepadeda. Turiu vis skambinti Rados deputatams, mums padeda tos įstaigos arba patys mūsų ukrainiečių vairuotojai. Šnekėjau su ambasadoriumi, Europos parlamentarais – jie į mane žiūri kaip į kvailiuką. Mes viską vežame patys, niekas iš Lietuvos valstybinių įstaigų, bendradarbiaujančių su Lenkijos įstaigomis, nepadeda.

Pirmą kartą, kai nuvežėme „žaislų“, Kyjive surinkome penkiolika mamų ir vaikų, pakeliui dar paėmėme mamą su vaiku ir močiute. Buvo aštuoniolika ir mes, trys lietuviai. Atgal važiavome tuo pačiu maršrutu, atlėkėme prie sienos nusikalę, man reikėjo keturių penkių valandų miego ir turėjau važiuoti atgal į Kyjivą... Prie sienos stovime dvi valandas. Galų gale įkalbu pasieniečius, kad nėra laiko, mums reikia dar atgal į Kyjivą. Mus praleidžia. Privažiuoju prie Lenkijos neutralios zonos, bandau įkalbėti, kad mus greičiau praleistų ir galėčiau grįžti į Kyjivą. Nepraleido, stovėjome penkias valandas, aš verkiau, juokiausi, vaikai miegojo... Visiems stogą rauna. Miegojau dvi valandas, įvažiavome antrą kartą ir iškart lėkėme į Kyjivo pakraščius. Nuolat geri vaistus, nes temperatūrų skirtumai, neužtenka miego. Visą laiką krataisi. Tada pirmą kartą išsitraukiau rožinį ir meldžiausi.

– Išvežate žmones, įvežate „žaisliukų“?

– Mūsų organizacija, mūsų komanda išveža žmones – tai mūsų A prioritetas. B prioritetas – padėti likusiems ten. Vežame visą gėrį, reitinguojame, ko labiausiai reikia.

– Kokia geriausia jūsų fondui parama – pinigais ar daiktais?

– „Bloomberg“ pasidalijo mūsų vaizdo įrašu su rekvizitais. Bet, kiek domėjausi, pinigėliai nekapsi. Mums labiausiai reikia pinigų. Mūsiškiai sugeba ir anglų vilkikus pavogti ir paskirstyti vietiniams pagalbą. Lietuviai yra lietuviai. Mums reikia pinigų. Užmezgėme kontaktus su žvalgais, organizacijomis – jų nariai eina iš namų ir daužo tankus, kurie žudo; jie atlieka darbą, gelbėja tėvynę, siunčia sąrašus. Mums šiuo metu tragedija dėl pinigų; kitos organizacijos surinko pinigų, o pagalbos nuvežti nesugeba, nes neturi logistinių kelių. Mes turime, kam konkrečiai ko reikia, kelius, logistiką, bet neturime pinigų – naudojame savus ir mums jų trūksta. Aš pasiryžau su jumis šnekėti, nes mums reikia viešumo. Mūsų vienas viešas asmuo – Marius Pareščius išėjo į viešumą, davė daugiausia pinigų, šiuo metu parūpina mums autobusų.

– Kokia situacija su visais fondais? Dabar jų prikurta ir kuriasi toliau. Kaip man, sėdinčiam ant sofos ir norinčiam padėti, atsirinkti?

– Nenoriu juodinti visų iniciatyvų, nenoriu nuvilti, pyktis ar būti taikiniu. Su fondais ne visi dirba gerai; visi stengiasi, bet yra ir aferistų.

– Žadėjote papasakoti istoriją.

– Nuvažiavome pas savo „žvėris“, kurie puikiai šaudo. Jie turi savo štabus, bazes, pas vieną jų miegojome. Raketos skraido. Žinojau, kad  paskutinįkart užėjau ir jau važiuosiu. Mes – pro duris, jį matau gal paskutinį kartą, nes penkis iš jų jau nužudė. Jie neturėjo technikos, radijo stotelių, ryšio, dronų. Jiems buvo paruošta pasala. Ryte išeiname iš devynaukščio, tikrai galbūt paskutinį kartą jį matau, noriu apkabinti, nes šiandien jo gali jau ir nelikti. Jis sako: vyrukai, luktelėkite, indaplovę pamiršau įjungti, reikia, kad indai išsiplautų.

Saulius dar prieš tris savaites, kaip ir daugelis mūsų, sėdėjo prie kompiuterio ir nieko bendro su karu neturėjo.

Šiandien už jo pečių – 18 dienų patirtis Ukrainoje. Tai, ką išgirsime iš pirmų lūpų, gali šokiruoti, nuliūdinti ar net sukelti pyktį. Tačiau tokia realybė: dalis humanitarinės pagalbos Ukrainoje tiesiog pūva pakelėse, pasienyje betvarkė, pirmose fronto linijose trūksta specialios įrangos, dalis paramos Ukrainai fondų užsiima nežinia kuo. Tačiau esmės tai nekeičia. Vien Saulius su draugais iš karo zonos per sieną jau išvežė virš 900 žmonių, mamų su vaikais.

„Ir verkiam, ir meldžiamės, visko būna“, – sako stotingas pašnekovas, dėl saugumo neatskleidžiantis tapatybės ir studijoje sėdintis su kauke.

Tačiau garantuojame, kad tai, ką pasakoja Saulius, yra tikra. Fondui, kurį jis atstovauja, dabar labiausiai reikia finansinės pagalbos, už kurią perkama tikslinė parama. O Sauliaus pasakojimą verta išklausyti kiekvienam, kuris neabejingas broliškos Ukrainos likimui.

Galite padėti ir jūs:

Gavėjas: VŠĮ Pagalba LT 

Sąskaita: LT443500010015155297

Swift/BIC EVIULT2VXXX

Pavedimo paskirties tekste galite parašyti žinute kam skirti jūsų paramos pinigus (vaikams, džipams, termovizoriams) ir panašiai.

„Situacija pasienyje yra komplikuota, žmonių srautai labai dideli. Vieni stovi maždaug septynių kilometrų eilėje su mašinomis, o kurie nuo karo bėga be automobilių, po 2-3 paras praleidžia tiesiog stovėdami lauke – ar lyja, ar sninga“, – šeštadienio rytą apie situaciją pasienyje Eltai pasakojo Rokas.

Anot jo, karo pabėgėliai prie Lenkijos-Ukrainos sienos autobusais atvežami kone kas valandą, todėl žmonių eilės nuolat ilgėja.

„Kiekvieną valandą, netgi kas minutę, atvažiuoja autobusai iš Ukrainos pusės ir išlaipina žmones. Mes tai jaučiame, kai susidaro vis ilgesnės eilės žmonių, norinčių gauti šilto maisto. Ateina drebantys su vaikais, su leliukais, susuktais į pledus kaip į kokonus“, – sakė Rokas, pridurdamas, kad eilėse laukiančių vyrų beveik nėra, didžioji dalis – moterys su vaikais.

Ateina drebantys su vaikais, su leliukais, susuktais į pledus kaip į kokonus.

Roko teigimu, patys ukrainiečiai į spūstis nekreipia dėmesio, nes šiuo metu jiems svarbiausia gauti maisto ir saugų prieglobstį.

„Jie nesiskundžia, jie tiesiog ateina ir prašo iš mūsų maisto vien dėl to, kad yra šalta. Dabar (ELTA – šeštadienio rytą) juntama temperatūra yra minus 5 laipsniai ir jie, kelias paras prastovėję, nori gauti maisto ir bandyti išvykti į Varšuvą, o iš Varšuvos galvoti, ką daryti toliau“, – teigė Rokas.

Jis neslepia, kad apie situaciją kalbėti sunku ir paties savanoriams, nes matomi vaizdai yra sunkiai suvokiami.

ELTOS nuotr.

„Turbūt esame visi matę įvairiausių vaizdo įrašų, bet kai pamatai viską savo akimis, tai nėra ką toliau kalbėti. Kai pamatai mažus vaikus su mamomis, kurie jau antrą parą sėdi prie sienos ir nežino, ką jiems toliau daryti su savo gyvenimu, kai matai tuos mažučius vaikus, apsisuktus keturiais sluoksniais pledų, tai net nesuvoki, kad taip gali būti“, – sakė savanoris iš Kauno, pridurdamas, kad sunkiausia matyti vienišus senolius, likusius be šeimos narių ir savo namų.

„Visai neseniai atėjo apie šešiasdešimties metų moteris, kuri paprašė sriubos. Stovėjo tik su kuprine, daugiau nieko neturinti – nei šeimos, nei vaikų, nei namų. Ji atvažiavo iš Ukrainos miestelio, kurį bombarduoja jau ketvirta diena. Gavusi sriubos ji penkiolika minučių tiesiog atsisėdusi verkė. Žmonėms kaupiasi emocijos ir kai matai tokį garbingo amžiaus žmogų, kuris gauna sriubos ir verkia, sunku kalbėti“, – sakė pasienyje savanoriaujantis vaikinas.

ELTA primena, kad ankstų vasario 24-osios rytą Rusija pradėjo agresyvų ir tarptautinės bendruomenės pasmerktą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Vakarų bendruomenė, į tai reaguodama, Rusijai paskelbė labai griežtas sankcijas ir ekonominę bei karinę paramą Ukrainai. Vakarų bendruomenė kaltina Kremlių Ukrainoje tikslingai griaunant miestus ir žudant nekaltus civilius.

Į Lenkiją nuo karo Ukrainoje pradžios penktadienio duomenimis atvyko daugiau kaip 700 tūkst. pabėgėlių. Tarp jų yra 170 šalių piliečiai iš viso pasaulio. Dalis pabėgėlių iš trečiųjų šalių iš Lenkijos jau išvyko į savo gimtąsias valstybes. Tai, pavyzdžiui, nemaža indų studentų grupė, pabėgusi nuo karo Ukrainoje.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda teigė neatmetąs, kad Lenkija dėl augančio pabėgėlių skaičiaus prašys pagalbos ir kitų šalių.