Girtaujančio tėvo smurtas
Pasakodamas apie savo vaikystę ir namus, kuriuose augo, Marius neprisimena jokių laimingų akimirkų – tik tėvo išgertuves ir patirtą smurtą, muštynes. Laimingas jis jautėsi tik pas močiutę kaime.
„Namuose tėvas labai dažnai gėrė ir visą laiką smurtavo tiek prieš mane, tiek prieš mamą. Išskirdavo tik vyresnę seserį: nežinau, kodėl, bet nepamenu, kad būtų ją mušęs. Smurtas man buvo tapęs norma – eidamas į mokyklą kiekvieną dieną vis ką nors primušdavau. Į atmintį įstrigę tai, kad gindavau paneles. Jei kas nors jas mokykloje užgaudavo, tučtuojau puldavau muštis. Kaip dabar suprantu, turbūt todėl, kad prieš akis vis iškildavo vaizdas, kai tėvas muša mamą. Buvau greitai užsiplieskiantis, agresyvus ir smurtaujantis vaikas. Mano psichika tikrai buvo pakrikusi“, – atviravo pašnekovas.
Kai vaikystėje pamatydavo kokią nors laimingą šeimą, Marius neslėpė manydavęs, kad visi tie žmonės meluoja ir apsimetinėja esantys laimingi, nes savo tėvų šeimoje jis matė kardinaliai kitokius tarpusavio santykius. „Prisimenu, kai man buvo ketveri, grįžęs iš darbo tėvas girtas sėdėjo ant sofos, o aš priėjau norėdamas apkabinti, bet jis iš visų jėgų trenkė man į veidą. Kambaryje buvo fotelis su ratukais – tiesiog palindau po juo ir kūkčiojau nebenorėdamas išlįsti, nors mama mane ir bandė iš ten iškrapštyti“, – mintimis į dar ankstesnį savo gyvenimo periodą nuklydo vyras.
Marius nevažiuodavo į klasės ekskursijas, neturi jis ir bendrų nuotraukų su bendraklasiais. Visa tai esą dėl to, kad šeimos finansinės galimybės buvo menkos, bent taip teigdavo tėvai. Be to, jiems, matyt, tuomet atrodė, kad jam to nereikia. Marius sakė, kad iki šiol dėl to jaučia nuoskaudą, nes tėvai, neskyrę pinigų jo ekskursijoms su klase, vis dėlto turėdavo lėšų į namus pasikviesti draugų, surengti vakarėlį ir išgerti. Jis pridūrė, kad šeimoje priklausomybę nuo alkoholio turėjo tik jo tėvas, mama esą išgerdavo tik retkarčiais.
„Kai buvau septynerių, tėvai mane pagavo rūkantį, mušė ir klausė, ar dar taip darysiu. Sakiau, kad nedarysiu, bet jau tada galvojau, kad padarysiu kažką dar blogiau – kerštausiu. Žiūrėjau vaikiškomis akimis ir nesupratau, kodėl mane muša, – abu mano tėvai rūkė, bet nepaaiškino, kodėl rūkyti yra blogai“, – prisiminė pašnekovas.
Žiūrėjau vaikiškomis akimis ir nesupratau, kodėl mane muša, – abu mano tėvai rūkė, bet nepaaiškino, kodėl rūkyti yra blogai.
Tiesa, vėliau, matydami ir kitus jau ryškėjančius augančio sūnaus klystkelius, tėvai nuolat kartodavo: „Visi vaikai kaip vaikai, o tu?“
„Turiu mamai atsakymą į šį klausimą. Jūs mane atskyrėte nuo visų vaikų, ekskursijų, normalaus bendravimo ir paskui reikalavote, kad būčiau kaip visi. Nebebuvau – radau sau kitą šeimą, kitus draugus“, – sakė jis.
Vyresniųjų dėmesys
Laiką su draugais iš kitų girtaujančių ar itin griežto auklėjimo šeimų jis leisdavo rūsiuose arba laiptinėse, nes namo eiti nenorėdavo. Tarp jo draugų buvo ir vyresnių.
„Visi matė, kad aš – blogiukas, mušeika, „pažiba“, dėl kurios skambėdavo visa mokykla. Taip mokykloje ir susipažinau su vyresniaisiais. Turėjome rūsį, kuriame rinkdavosi įvairios kompanijos, klausydavomės muzikos, išgerdavome. Tada man buvo devyneri metai, bet jau turėjau pravardę – Brigadnas. Man, vaikui, tai buvo didžiulis įvertinimas, nes buvau pastebėtas. Jei eidavau vagiliauti, vyresni draugai mane pagirdavo. Taip sulaukdavau dėmesio ir visus tuos žmones vadinau savo šeima. Jie man buvo svarbesni už mamą ar tėvą“, – prisiminė pašnekovas.
Sulaukęs vyresnių draugų pripažinimo, M. Aleksiukas matydavo, kad dėl to kiti vaikai jo prisibijo. Jis neslėpė eidavęs į mokyklą vien tam, kad pasipinigautų – atimtų kišenpinigius iš kitų mokinių, nes pats jų niekada negaudavo. „Vaikai pradėjo skųstis, matė ir visi mokytojai. Į nepilnamečių inspektorės akiratį pakliuvau devynerių metų, bet kadangi tada dar nebuvau sulaukęs keturiolikos, nubausti manęs negalėdavo“, – pasakojo jis.
Marius užsiminė, kad tuo metu tėvai jam jau siūlė lankyti norimus užsiėmimus. Tačiau, kaip sakė jis, buvo per vėlu – lengvai gaunamų pinigų pagunda nurungė tėvų pastangas įsiūlyti jam kokią nors laisvalaikio veiklą.
Vėliau, 2000 metais, pasakojo vilnietis, jis kartu su visa tuomečių draugų kompanija nėrė į narkotikų, tarp kurių buvo ir heroinas, liūną. „Vienas iš draugų jau buvo pabandęs. Jis ir pasiūlė, nors iki tol nemėgome žmonių, kurie turi priklausomybę nuo narkotikų, ir sakėme, kad patys niekada nebandysime vartoti. Tačiau, kai pasiūlė, visi sutikome, susimetėme ir pabandėme“, – kalbėjo vyras.
Nors būta tokių, kurie po pusmečio esą nustojo svaigintis, vis dėlto kiti – tarp jų buvo ir jis, įniko ilgam, o kai kurie dėl to net mirė.
Atviras: vyras neslepia savo gyvenimo istorijos – priešingai, nori skleisti žinutę, kad vaikus auginantys tėvai atsigręžtų į auklėjimą ir stebėtų, kaip elgiasi su savo atžalomis. Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmasis įkalinimas
Pinigų atiminėjimas iš vaikų mokykloje ir sunkiųjų narkotikų vartojimas nuo trylikos metų buvo Mariaus gyvenimo tarpsnis, nuo kurio prasidėjo kelias į nusikalstamą pasaulį. Kaip pasakojo jis, už tai, kad iš jaunuolio atėmė mobilųjį telefoną, būdamas keturiolikos metų dviem paroms atsidūrė areštinėje, o vėliau, jau penkiolikos, už nusikaltimą teko mėnesį atlikti arešto bausmę.
„Dėl tokio savo charakterio ir sužalotos psichikos mintyse vis kartojau, kad esu pasiruošęs viskam. Tada taip mąsčiau. Kalėjime esi tik pats už save – giniesi savomis rankomis. Jei ginsiesi ir kažką sužalosi – padarysi naują nusikaltimą. Iš to ir kyla baimė, nes nebežinai, kaip viskas toliau pasisuks. Dėl savęs taip nebijojau, nes viduje buvo nusistatymas gintis iki galo ir išlikti normaliam, kad kalėjime niekas nenuskriaustų ir nieko nepadarytų“, – jausmus, užklupusius pirmąkart atsidūrus įkalinimo įstaigoje, prisiminė M. Aleksiukas.
Dėl tokio savo charakterio ir sužalotos psichikos mintyse vis kartojau, kad esu pasiruošęs viskam.
Kamera jis tuomet dalijosi su kitu nepilnamečiu. Tačiau maždaug po penkiolikos dienų liko vienas.
„Kalint su nepilnamečiais kalėjimo taisyklių – labai daug. Vieną kartą nešiau šiukšles be šlepečių – ėjau su kojinėmis. Dėl to galėjau pakliūti į „nuskriaustųjų“ kastą („nuskriaustieji“ – žemiausia kasta kalėjime, atstumtieji, kurie yra ignoruojami – aut. past.). Jei, pavyzdžiui, aš su savo puodeliu prisiliesiu prie puodelio to žmogaus, kuris priklauso „nuskriaustiesiems“, tada ir aš toks tapsiu. Su „nuskriaustaisiais“ negalima sveikintis, nieko iš jų imti. Negalima valgyti dešros, nes ji panaši į lytinį organą, ar sausainių „Gaidelis“. Prieš valgant reikia nulaužti sausainio dalį, kurioje yra galva. Taip pat, jei kas nors nukrenta, negalima pakelti. Pareigūnui paliepus: „Rankas ant sienos!“ – sakydavau, kad negaliu. Kai paklausdavo, kodėl, atsakydavau rusiškai – „Pamoina“, kad nešvaru ir dėl to negaliu uždėti rankų. Kad pavyktų išgyventi ir netapti „nuskriaustuoju“, reikėjo padaryti labai daug“, – pasakojo Marius.
Laisvėje neužsibūdavo
Išėjęs į laisvę pašnekovas neslėpė – vėl pradėjo vartoti narkotines medžiagas, nes pabuvojęs kalėjime jautėsi kietas. Kad gautų tam pinigų – toliau vagiliavo.
„Daug nieko negalvojau – buvau priklausomas asmuo ir svajojau apie dieną, kai išeisiu ir pavartosiu. Tučtuojau pasidėjau visus daiktus į saugyklą parduotuvėje ir nuvažiavau tiesiai į tada buvusį taborą Vilniuje. Apsvaigau ir grįžau namo. Mama verkė, nes laukė, jaudinosi – atidarė duris, o aš vėl stovėjau „miręs“. Man buvo skaudu, kad taip padariau, bet tuo metu kitaip negalėjau, nemokėjau“, – prisiminė vyras.
Pašnekovas sakė laisvėje gyvenęs vadovaudamasis vadinamosiomis kalėjimo taisyklėmis, kurias išmoko būdamas įkalinimo įstaigoje.
„Negalėjau dirbti, nes dirbti, atseit, irgi žema. Gyvenau vagių pasaulyje. Kalėjimo romantika tuo metu mane užbūrė, darė įtaką ir atrodė kažkas baisiai kieto ir smagaus. Nors buvau nieko pasiekęs apdriskęs nevykėlis – tik kalėjimas ir narkotikai, bet turėjau didžiulį ego – aukštinau save prieš visus kitus žmones. Klijuodavau jiems etiketes ir būdamas laisvėje. Jei žmogus galėdavo pasiskųsti policijai, sakydavau, kad jis – ožys ir pan. Žmonės juk negyvena tuo. Dabar ir man pačiam juokinga, bet tada taip atrodė“, – teigė M. Aleksiukas ir pridūrė, kad tada net galimybė vėl patekti į įkalinimo įstaigą jam neatrodė baisi.
Būdamas septyniolikos septyniems mėnesiams vilnietis antrąkart pateko į įkalinimo įstaigą – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus. Kaip jis pasakojo, už tai, kad pareigūnai kišenėse rado raminamųjų vaistų, kurių paauglys buvo įsigijęs be recepto. Vėliau, jau būdamas pilnametis, pavogęs iš parduotuvės dvylika blokų cigarečių, atsidūrė Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose ir praleido ten apie aštuonis mėnesius.
„Ten jau nebe nepilnamečiai, o suaugę žmonės – nėra tokių nenormalumų, kur kitą kalinį gali pažeminti už tai, kad, pavyzdžiui, šlepečių neapsiavė ar atsistojo basas ant žemės. Gyvenimas ten panašus kaip bendrabutyje – susiburdavome į ratelį su keliais kitais kaliniais ir kartu gamindavomės maistą, žaisdavome „Domino“ ar krepšinį“, – vardijo Marius.
Atlikęs bausmę, laisvėje jis išbuvo neilgai – po trijų mėnesių vėl grįžo į įkalinimo įstaigą už naują vagystę. Išėjęs į laisvę jis prisipažino ir toliau vartodavęs narkotines medžiagas. Kol vėl patekdavo į kalėjimą ilgesniam laikui, protarpiais už nedideles vagystes arba narkotinių medžiagų turėjimą, gaudavo tam tikrą skaičių parų arešto.
„2010 m. patekau į Alytaus pataisos namus. Tą kartą mano draugas pavogė dviratį ir kartu jį pardavėme. Mus sulaikė. Teisme nepatikėjo, kad aš niekuo dėtas – sužaidė mano biografija. Draugas gavo 90 parų arešto, o aš – keturis mėnesius kalėjimo“, – sakė pašnekovas.
„Kai vykdavo teismai, aš visą laiką teismo prašydavau, kad paskirtų man gydymąsi priklausomybių centre, bet tokios galimybės niekada negavau“, – teigė jis.
„Paskutinį kartą, kai padariau nusikaltimą, pats nuvažiavau į reabilitacijos įstaigą Ukmergėje. Prabuvęs ten apie pusantro mėnesio, atvykau į teismą. Gavau dešimties mėnesių lygtinę bausmę, jei nesigydysiu, bet paliko galimybę gydytis toliau“, – pridūrė M. Aleksiukas.
Ryžtas: Marius pasakoja, kad kelias į pokyčius buvo sunkus. Asmeninio archyvo nuotr.
Lemiamas žingsnis
Paklaustas, ar tuomet į reabilitacijos įstaigą vyko tik dėl to, kad išvengtų įkalinimo, vilnietis prisipažino, kad viena iš priežasčių buvo ši, tačiau tokį sprendimą lydėjo ir smalsumas, kad galbūt pavyks išgyti nuo priklausomybės.
„Reabilitacija man tada nepadėjo. Išėjau po pusmečio, o turėjau gydytis dešimt mėnesių. Tada nuvykau į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniuje. Čia pamačiau, kad darbuotojai yra empatiški, jiems rūpi padėti. Buvo rengiami grupiniai užsiėmimai, spręsdavome problemas. Skaičiau tokias psichologines knygas kaip „Toksiški tėvai“, „Kūnas mena viską“. Suvokiau, kad pavargau. Mano viduje visada degė ugnelė, kad kažkada man pavyks ir gyvenimas pasikeis“, – atviravo vyras.
Supratęs, kad ne visi žmonės yra blogi, kaip anksčiau atrodė, prieš pusantrų metų Marius nusprendė nueiti į gyvūnų prieglaudą, kurioje savanoriavo apie pusmetį. „Kelias į pokyčius man buvo sunkus. Prieš dvejus metus mane kamavo panikos atakos, bet kai apsilankiau pas psichologus, psichoterapeutus, panikos atakų nebeliko. Dvejus metus nebevartoju narkotinių medžiagų, išėjau iš senojo draugų rato, pradėjau sportuoti, mečiau rūkyti. Kaune paramos fonde „Rigra“, kur teikiama pagalba priklausomybių turintiems žmonėms, organizavau projektus, kitas naudingas veiklas“, – pasakojo pašnekovas.
Pragyvenimui Marius dabar užsidirba dirbdamas kurjeriu – turi dviratį ir paspirtuką, bet lanko kursus, kad gautų automobilio vairuotojo pažymėjimą. Taip pat baigė įrašų montavimo ir grafikos dizaino kursus.
Jis pabrėžė nemanantis, kad gimė nusikaltėliu, nes nusikaltimai, kuriuos jis darė, esą buvo tam, kad gautų pinigų narkotinėms medžiagoms. „Kai tik nustoji vartoti narkotikus, nebėra poreikio vogti, nes nebereikia gauti krūvos pinigų čia ir dabar. Anksčiau grįždavo mintys, kad reikia apsvaigti, o dabar tokių minčių galvoje neatsiranda. Jei anksčiau, išgėręs alkoholio, norėdavau vartoti narkotikus, dabar to nėra. Mano kalbėjimas taip pat labai pasikeitė. Anksčiau būdavo tik keli jungtukai ir krūva keiksmažodžių“, – tarstelėjo M. Aleksiukas.
Nuo tų, su kuriais jis susipažįsta, vyras sakė neslepiantis savo gyvenimo istorijos – priešingai, nori nešti žinutę, kad vaikus auginantys tėvai atsigręžtų į auklėjimą ir stebėtų, kaip elgiasi su savo vaikais. Priežastys, kodėl žmonės pradeda vartoti narkotikus, pasak jo, slypi ankstyvame amžiuje ir jame patirtose gyvenimiškose situacijose, kurias vaikas mato artimoje aplinkoje.
Kaltės jausmas, kurį jausdavau, nes dėl visko kaltindavau save, dažnai žmonėms neleidžia išlipti iš priklausomybės nuo narkotikų.
„Kaltės jausmas, kurį jausdavau, nes dėl visko kaltindavau save, dažnai žmonėms neleidžia išlipti iš priklausomybės nuo narkotikų. Tai – žlugdantis ir žudantis jausmas, kurį sunku pakelti. Norėčiau, kad žmonės taip nesijaustų, nes ne vien jie yra blogi, aplinka taip pat labai daug lemia“, – pabrėžė vyras.
Marius prasitarė, kad jo girtavęs ir smurtavęs tėvas jau miręs. Paklaustas, ar jaučia jam pyktį, ar kitus negatyvius jausmus dėl praeities išgyvenimų, pašnekovas sakė pykčio nebejaučiantis.
„Suprantu, kad tėvai auklėjo, kaip mokėjo. Jei nebūčiau pasikeitęs ir likęs toks, koks buvau, ir pats turėčiau vaiką, būtų siaubinga, nes lipdyčiau antrą tokį nesuprantantį kvailį, koks buvau pats. Pasiryžimas turėti vaiką – labai svarbus ir apgalvotas žingsnis. Reikia įvertinti, ar jį augindami tėvai sugebės auklėdami skiepyti normalius dalykus, ar ne“, – samprotavo jis.
Padeda nepilnamečiams
Dabar Marius sakė savanoriaujantis organizacijoje „Prirašytos rankos“, siekiančioje mažinti pakartotinį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį tarp asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, ir likusios visuomenės dalies.
„Planų turime didelių. Tai – nauja organizacija, kuri po truputį skinasi kelią. Sulaukiame skambučių iš pataisos namų – klausia, kada atvažiuosime. Tampame reikalingi. Neseniai gavome padėką iš departamento. Gal kažkada iniciatyva išsiplės taip, kad ir patalpas gausime, ir galėsime žmonėms padėti daugiau, kad jie, išėję iš įkalinimo įstaigos, pas mus ateitų. Dabar neturime patalpų – esame tiesiog savanorių komanda, kuri atvažiuoja ir daro kažką vietoje. Galimybių teikti pagalbą už įkalinimo įstaigos sienų neturime“, – pasakojo pašnekovas.
Pasiteiravus, kas atvedė jį į savanorystę, Marius sakė norėjęs kažkam priklausyti ir būti naudingas. „Supratęs, ką su manimi padarė, kai buvau mažas vaikas, ir koks žmogus dėl to išaugau ir kaip gyvenau, išsigandau – mane apėmė siaubas. Su iniciatyva „Prirašytos rankos“ pasirinkau savanoriauti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Kadangi ten nepilnamečiai jaunuoliai, pokytis labiau įmanomas nei ten, kur kali vyresnio amžiaus žmonės. Atvažiuojame šeštadieniais ir vedame anglų kalbos pamokas, psichologinius užsiėmimus, piešiame, žaidžiame žaidimus“, – vardijo vyras.
Paklaustas, ar žvelgdamas į dabartinius nepilnamečius jis atpažįsta save, M. Aleksiukas teigė, kad ne, nes ši įstaiga yra labai pasikeitusi. Čia tėra tik 20 jaunuolių, o tada, kai ten buvo atsidūręs jis pats, tokių buvo apie 400.
„Labai noriu, kad šie nepilnamečiai nebepakliūtų į kitas įkalinimo įstaigas. Ten jie visiškai susigadintų gyvenimą. Iniciatyvą „Prirašytos rankos“ jaunuoliai noriai priima – jie su mumis mandagiai ir labai šiltai bendrauja. Negaliu nuspėti, kaip jie elgiasi, kai mūsų nebūna, bet iš to, ką girdžiu, žinau, kad jie nesielgia labai negerai. Dėl to džiaugiuosi“, – sakė vilnietis.
Vilniaus rajono jaunimas kviečiamas dalyvauti savanorystės programose 2
