– Šiuo metu rašote naują romaną, ar jūsų dėmesį vėl patraukė istorinė tema?

– Taip, dabar rašau romaną "Geležiniai gyvatės kiaušiniai". Kažkada su visa šeima keliavome po Argentiną, mano nepamirštamos Lolos gimtinę. Kokioje nors pakelės užeigoje, gatvėje ar lėktuve visi jos užkalbinti nepažįstami greitai tapdavo širdingiausiais draugais. Su viena ponia ji ilgai užsikalbėjo apie visokius sapnus ir ta ponia jai papasakojo apie moterį, kuriai sapnas visiškai sugadino gyvenimą.

Tai moteriai sapne pasirodė prosenelis, kuris prieš šimtą metų pabėgo iš Europos: plaukė į Niujorką, bet nustebęs išlipo Buenos Airių uoste. Pasirodo, įlipo ne į tą laivą. Ta moteris atsibudusi apsiverkė ir viską metusi išdūmė kažkur į tą nežinomą, šalčio sukaustytą prosenelio Europą. Ir atsidūrė ten kaip tik per pačius kruvinus neramumus ir šaudymus griūvant komunizmui. Ši viena ausimi nugirsta istorija įstrigo mano atminty ir daug metų brendo.

– "Žydų karalaitės dienoraštis" neseniai pasirodė italų ir bulgarų kalbomis, rudenį romanas pasirodys ir anglų kalba. Kaip skaitytojai priima šią istoriją, kaip reaguoja į šį tamsų mūsų istorijos etapą?

– Gyvenu atsiribojęs nuo visokio triukšmo. Juokiuosi, kad geras mano gyvenimas – mano knygos tarsi pačios be manęs kruta. Jei reikia, dukros pabendrauja su leidėjais, vertėjais ar kokiais skaitytojais. Va, skambino dukra ir juokėsi, kad entuziastingi italai skaitytojai rudenį Sicilijoje ruošia "Žydų karalaitės dienoraščio" pristatymą. Ir ne kokioje bibliotekoje, kaip įprasta, o kažkokioje prabangioje salėje.

Užsienio skaitytojai, girdėjau, pastebi, kad mano literatūra labai vaizdinga, kinematografiška. Dukra pranešė, kad vokiečiai susidomėjo mano knyga "Basas ir laimingas". Prodiuseriui atrodo, kad pagal šį romaną reikėtų penkių ar šešių serijų televizijos filmą susukti.

– Ir Lietuvoje "Žydų karalaitės dienoraštis" sulaukė daug skaitytojų dėmesio bei vertinimų. Kas jums labiausiai įsiminė iš skaitytojų reakcijų, vertinimų?

– Labiausiai įsiminė skambutis iš Kauno. Dar maža būdama lietuvių išslapstyta žydė Eliza susijaudinusi manęs klausė, iš kur taip viską atspėjau rašydamas. Net tokia muzika kaip ir mano Žydų karalaitei Esterai jai skambėjo. Žinoma, man niekas to nepasakojo, daugybė detalių sugalvotos, pavirtusios metaforomis... O, pasirodo, tos detalės tikresnės nei tikros, su mėsa ir krauju.

– Vis naujos skaitytojų kartos skaito ir atranda "Riešutų duoną", Arūno Žebriūno filmas rugpjūtį bus rodomas visoje Lietuvoje. Kaip šiandien jūs pats žvelgiate į "Riešutų duoną"?

– Kai šiandien žvelgiu į "Riešutų duoną", matau savo jauną mergaitę Lolą iš Pietų, iš Patagonijos. Dieną ar naktį aš jai diktuoju šitos knygos puslapius, ji juokiasi, žiovauja paryčiais arba netikėtai jos didelės tarsi nustebusios stirnos akys sudrėksta... Gal todėl tokie sudrėkę mano literatūros puslapiai yra gyvybingi, nepaliesti senatvės, nors pusė amžiaus praėjo, nebeturiu kam diktuoti, nebegaliu rašyti taip, rodos, lengvai, be prakaito, lyg žaidžiant slapčiausius meilės žaidimus, kuždantis sieloms.

Gyvenu atsiribojęs nuo visokio triukšmo. Juokiuosi, kad geras mano gyvenimas – mano knygos tarsi pačios be manęs kruta.

– Pagal jūsų romaną "Kalės vaikai" Klaipėdoje pastatytas spektaklis buvo vienas paskutinių jūsų bičiulio Eimunto Nekrošiaus darbų. Kaip prisimenate darbą su teatro maestro?

– Po "Kalės vaikų" premjeros Eimuntas Nekrošius užkulisiuse kažkodėl mįslingai pakraipė galva, lyg išsiaiškinęs pagaliau kokį sąmokslą ir pasakė: "Ten, Sauliau, tavo sakiny, dugno nepasieki, ten tiek visko, tiek visko..." Aš jam atsakiau: "Nustebinai, Eimi, tu chuliganas, galingai padarei, išplėšei spektaklį, bet jau lyg ne raumenimis, o vien gyslomis."

Jis buvo be galo darbštus, kantrus, panašus į kaimietį, kuris žiauriai įsikirto kirviu į koją, bet, kol nesuvarė gyvulių, nebaigė darbų, nevažiavo į ligoninę. Taip panašiai santūriai keliasdešimt metų bendravome – lyg kokie rimti, vienas kitą gerbiantys ir smalsiai, bet neįkyriai stebintys ūkininkai.

Pernai rudenį, gal keli mėnesiai prieš mirtį, jis kalbėjo, kaip Lietuvoje statys mano "Demonų amžių", sutarėme, kad Sankt Peterburgo scenai parašysiu dramą pagal "Amžinai žaliuojantį klevą".

Ir dabar man atrodo, kad jis paskambins ir dėl to per daug nenustebsiu, nes tarp tų jo skambučių kartais būdavo ir ilgų metų pertraukos. Išnirs Eimis iš nebūties lyg iš rūko be galo kantrus, kaip tas darbštus ūkininkas, dar nebaigęs darbų, kraujo pilnu batu, ir paklaus kaip visados savo pakimusiu, lyg atidrėkusiu balsu: "Ką veiki? Gal susitinkam?"

– Kalbėjome apie literatūrą, o ar lieka laiko jūsų svarbiam pomėgiui – pasivaikščiojimams po Antakalnio miškus arba vandenyno pakrante Ispanijoje?

– Vaikštau. Juk judėjimas – savotiškas džiaugsmas, ramybė, Antakalnio pušynų ošimas, vandenyno bangų mūša, švara galvoje, jaudinantis gyvenimo skonis gerklėje...

„Oskaro“ nominaciją gavęs scenaristas Stanley Mannas (Stenlis Manas) mirė. Jam buvo 87-eri.

S.Mannas mirė sausio 11-ąją savo namuose Los Andžele po ilgos ligos, žurnalui „The Hollywood Reporter“ sakė velionio našlė Joan (Džoan).

„Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ S.Mannas buvo nominuotas už darbą kuriant 1965-ųjų psichologinį trilerį „The Collector“, kuriam scenarijų parašė drauge su Johnu Kohnu (Džonu Konu). Tame filme Terence'as Stampas (Terensas Stampas) suvaidino banko klerką, kuris įkalina jauną studentę.

S.Mannas taip pat padėjo parašyti scenarijų Peterio Sellerso (Piterio Selerso) 1959 metų filmui „The Mouse That Roared“, be to, dirbo kuriant tokius filmus kaip „Konanas Griovėjas“ (Conan the Destroyer) ir „Demjanas. Ženklas 2“ (Damien: Omen II).

S.Mannas parašė scenarijus trims filmams, kuriuose vaidino Seanas Connery (Šonas Koneris) – 1958-ųjų melodramai „Another Time, Another Place“, 1964-ųjų trileriui „Woman of Straw“ ir 1979-ųjų mokslinės fantastikos juostai „Meteor“. Jis taip pat adaptavo didžiajam ekranui Stepheno Kingo (Stiveno Kingo) romaną – parašė scenarijų 1984-ųjų juostai „Padeganti žvilgsniu“ (Firestarter), kurioje vaidina Drew Barrymore (Driu Barimor).

S.Manno gedi žmona, trys vaikai ir keturi vaikaičiai.

Būdamas 87-erių antradienį mirė kriminalinių romanų ir scenarijų autorius Elmore Leonardas (Elmoras Leonardas), kurio bibliografijoje yra daugiau nei 45 romanai, dauguma kurių tapo pagrindu Holivudo filmams, skelbiama oficialioje jo interneto svetainėje.

E.Leonardas, kurį praėjusį mėnesį ištiko insultas, mirė 7 val. 15 min. vietos (14 val. 15 min. Lietuvos) laiku „mylinčios šeimos apsuptyje“ savo namuose Detroite, sakoma svetainėje.

E.Leonardo romanai per daugiau nei penkis dešimtmečius surinko platų skaitytojų ratą, pagal juos buvo statomi filmai, kaip pavyzdžiui, 1967 metų Paulo Newmano (Polo Niumano) vesternas „Vyras“ (Hombre), 1995 metų kriminalinė komedija „Kontraktas su neūžauga“ (Get Shorty), 1998 metų juosta „Dingti iš akių“ (Out of Sight) ir Quentino Tarantino (Kventino Tarantino) 1997 metų filmas „Džekė Braun“ (1997).

2012 metais E.Leonardas gavo Nacionalinio knygų fondo apdovanojimą už išskirtinį indėlį į Amerikos literatūrą.

„Pusę amžiaus Elmore Leonardas dirbo nepakartojamą literatūrinį darbą neprilygstamu stiliumi“, – sakė fondo direktorius Haroldas Augenbraumas.

E.Leonardo oficialioje svetainėje skelbiama, kad rašytojas buvo pradėjęs rašyti savo 46-ąjį romaną.