– Baltijos gitarų kvartetas gyvuoja jau kone dvidešimt metų. Kaip kilo idėja suburti tokios originalios sudėties ansamblį?

– Idėja kilo dar studijų metais, kuomet kartu su kolegomis buvome klasikinės gitaros studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Koncertinių kelionių metu klausydavomės panašių kolektyvų įrašų keliaudami savo automobiliu. Supratome, kad keturios gitaros – fantastiška ansamblio sudėtis, kuria galima išdarinėti tokius dalykus, apie kuriuos grojant solo ar duetu negalima net pasvajoti. Ši idėja mus sužavėjo ir pakerėjo – būtent ansamblio skambesys ir techninės galimybės. Buvome pakankamai aktyvūs, tam tikras ryškesnių studentų branduolys ir nusprendėme paieškoti repertuaro ir padaryti kažką panašaus, kaip garsieji pasaulio kvartetai. Po keleto mėnesių surengėme pirmąjį koncertą Šilutėje, simbolinę gegužės pirmąją dieną. Tiesa, tame koncerte kvartetu atlikome vos keletą kūrinių, o likusią repertuaro dalį sudarė solo pasirodymai. Pamatėme, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius, ją uždega tokie pasirodymai. O toliau viskas vystėsi labai greitai – po metų ar dvejų koncertavome Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera vystėsi žaibiškai.

– Ansamblio istorija prasidėjo minint darbo žmonių šventę. Ar toji darbo aura jus lydi per abu kolektyvo gyvavimo dešimtmečius? Ar taip simboliškai dirbate ta pačia ansamblio sudėtimi?

O taip, netgi rengdamiesi dvidešimtmečio paminėjimui 2024 m. planuojame surengti koncertą būtent gegužės pirmąją. Mūsų ansamblio sudėtis keitėsi, bet nežymiai. Trys ansamblio nariai – aš, Sergejus Krinicinas ir Zigmas Čepulėnas – muzikuoja nuo pat pradžios, keletą metų kartu grojo kolega Valdas Mikuckis, vėliau jį pakeitė Ieva Baltmiškytė. Jai išvykus gyventi į Belgiją kilo spontaniška mintis išlaikyti demografinį balansą. 2008 m. emigracija buvo labai intensyvi, Lietuvoje gyventojų vis mažėjo, tad mes į Lietuvą pasikvietėme tikrą belgą Chrisą Ruebensą. Nuo to laiko mūsų ansamblio sudėtis liko nepakitusi. Chrisas atvažiavo į Lietuvą trumpam, pagroti su mumis metus ar dvejus, bet liko visam laikui, nes koncertas vijo koncertą, vienas gastroles keitė kitos, leidome kompaktines plokšteles – veiklos buvo iki soties. Galiausiai Chrisas Lietuvoje sutiko savo gyvenimo meilę, dabar jau augina du vaikučius ir mes jį jau vadiname Lietuvos belgu. Dažnai kalbama apie taip vadinamus meilės emigrantus, o Chriso atvejis – ypatingas. Jis – muzikos arba meilės muzikai bei gitarai emigrantas.

Baltijos gitarų kvartetas. Organizatorių nuotr.

– Ar jus galima būtų įvardinti Baltijos gitarų kvarteto krikštatėviu?

Ne, tikrai ne. Nuo pat pirmųjų ansamblio gyvavimo dienų pas mus vyravo demokratija ir iki šiol neturime vieno aiškiai išreikšto lyderio. Kiekvienas narys prisideda savitu indėliu ir atneša į kolektyvą savas stiprybes. Vieno stiprioji pusė – aranžavimas, kito – kūryba, trečio – kiti dalykai. Visada įsiklausome į vienas kito nuomones ir taip sukuriame ypatingą spalvinę atmosferą. Bet kvarteto pavadinimo krikštatėviu tikrai būtų galima įvardinti mano tėtį – ilgametį Čiurlionio kvarteto violončelininką. Būtent jis mums pasiūlė pasirinkti šį pavadinimą. Mums, jauniems atlikėjams, šis pavadinimas pasirodė ganėtinai pretenzingas, pernelyg drąsus – kaip čia dabar vadinsimės lyg būtume visų Baltijos šalių gitarų kvartetas? Bet tėtis, daugiau nei penkias dešimtis metų grojęs styginių kvartete, pasiūlė pažvelgti plačiau: žinoma, tai tarsi Baltijos šalis reprezentuojančio kolektyvo pavadinimas, bet jis ir įpareigoja – būdamas tokio ansamblio nariu negali sau leisti groti nereprezentatyviai. Patikėjome ir pasiryžome pasivadinti Baltijos gitarų kvartetu. O po keleto metų supratome neapsirikę, nes tai vienur, tai kitur muzikos kritikai bei kolegos ėmė mus vadinti Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu.

– Dažniausiai ansamblius sudaro kad ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, turintys skirtingas atlikimo technikos, diapazono ir tembro charakteristikas, jūs gi grojate keturiais iš esmės vienodais instrumentais. Kuo klausytoją gali nustebinti būtent tokia ansamblio sudėtis?

Tokio ansamblio unikalumas ir yra keturi vienodi instrumentai. Juk ne veltui vis populiarėja violončelių ar kitų identiškų instrumentų kvartetai. Šių ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente. Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir turėti atitinkamas galimybes to lygiavertiškumo demonstravimui. Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje. Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai į kai kuriuos numerius išeinu nešinas dvylikos stygų liutnia, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulelę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų. O neužilgo klausytojams pateiksime siurprizą – gitarų meistras mano užsakymu gamina aštuonstygį instrumentą. Tokių atvejų gitaros istorijoje jau yra buvę (puikiai žinome slavišką septynstygę ar dubliuotų stygų dvylikastygę gitaras), bet kiekvienas iš tokių neįprastų instrumentų yra unikalus, skiriasi jų derinimai ir stygų išdėstymas. Buvo etapas, kuomet mūsų ansamblyje Zigmas grojo septynstyge gitara su papildomu bosu. Labai šiltai atsimenu šį kūrybinį epizodą, na, o specialiai mūsų ansambliui gaminamas naujasis instrumentas bet kuriuo atveju tikrai pagyvins kvarteto skambesį.

Chrisas Ruebensas. Organizatorių nuotr. 

– Kokiais instrumentais grojate dabar?

– Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis. Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – pagamintas kanadiečio, trečias reprezentuoja ispanišką gitarą, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.

Zigmas Čepulėnas. Organizatorių nuotr.

– Ar Pažaislio muzikos festivalyje skambėsianti programa „Piligrimai“ primins jūsų ansamblio nueitą dvidešimties metų kelią?

Programą pavadinčiau įvairia ir netgi marga, labiau atspindinčia mūsų paskutinių penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali mūsų ansamblio nario Chriso Ruebenso kūryba, kurią nuolatos įtraukiame į savo programas ir stengiamės propaguoti. Skambės Zigmo Čepulėno ir mano paties aranžuoti kūriniai: Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai. Pavasarį dalyvavome koncertiniame ture po Baltijos šalis, kuriam parengėme nemažai ukrainietiškos muzikos aranžuočių. Būdami menininkais labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių bei kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti. Greta kitų muzikinių numerių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“. Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Manau, šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu tiek mums, tiek Pažaislio muzikos festivalio publikai.

– Ar dažnai sulaukiate specialiai jums sukurtų kūrinių?

– Žinoma, kompozitorių dėmesio sulaukiame pakankamai dažnai. Ypač – Lietuvos kompozitorių. Mums kūrinius yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, nuo senų laikų gitarą įsimylėjęs Jonas Tamulionis ir kiti. Su užsienio kūrėjais taip pat palaikome ryšius ir šiuo metu su keletu jų bendraujame kurdami bendrus ateities planus. Tikiu, kad artėjančiame kvarteto dvidešimtmečio koncerte išgirsime ne vieną premjerą.

Sergejus Krinicinas. Organizatorių nuotr.

– XXVIII Pažaislio muzikos festivalio šūkis yra „Kuriame meilę muzikai“. Kas jums yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Platus ir filosofinis klausimas, į kurį būtų galima atsakyti keletu žodžiu arba kalbėti apie tai keletą valandų. Manau, kad mums, kaip kvartetui, meilę muzikai geriausiai apibūdina mūsų pačių vidinis bendravimas, pasiruošimo koncertams, programų formavimo procesas. Didžiulė meilė muzikai gimsta iš šio intensyvaus bendravimo ir jo metu sklindančių emocijų. Na ir, žinoma, susitikimas su publika, kuomet su ja dalinamės to proceso rezultatais bei vaisiais. Sulaukiame atgalinio ryšio, komentarų, emocinių bangų koncerto metu, regime klausytojų akyse įsižiebiančią meilę, pasigėrėjimą tiek, regis, neįmantriu instrumentu – gitara, tiek pačia muzika ir jos gimimo procesu. Tai mus įkvepia ir savo ruožtu pripildo meilės bei įkvėpimo, raginančio toliau spinduliuoti gitaros meną ir meilę šiam instrumentui kituose pasirodymuose.

V. Raginskis išrinktas atstovauti Lietuvai kaip gabiausias jaunasis gitaristas iki 24 metų amžiaus grupėje. Spalio 4-6 dienomis konkurse Taline dalyvausiantis V. Raginskis sako, kad svarbiausia išėjus į sceną „nestabdyti emocijos, kurią noriu perteikti muzika“.

LIONS Europos muzikos konkursas rengiamas jau 28 metus, kasmet šalis-organizatorė pasirenka konkretų muzikos instrumentą, šiemet tai – gitara. Lietuvos LIONS klubų asociacija jau dešimtus metus remia Lietuvos jaunuolių dalyvavimą šiame konkurse. Kartu su V. Raginskiu konkurse varžysis 17 jaunuolių iš Belgijos, Norvegijos, Ukrainos, Šveicarijos ir Lichtenšteino, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Šiaurės Makedonijos, Vokietijos, Lenkijos, Austrijos, Portugalijos, Estijos, Turkijos, Rumunijos ir Nyderlandų. Trys geriausiai konkurse pasirodę atlikėjai laimės 5000, 3000 ir 2000 eurų vertės piniginius prizus bei 1000 eurų vertės publikos prizą.

V. Raginskis jau yra pelnęs apdovanojimų Lietuvoje vykusiuose nacionaliniuose, Baltijos šalių bei tarptautiniuose konkursuose; dalyvavo garsių gitaristų Rolando Dyenso, Judicaelo Perroy'aus, Paolo Devecchio ir Salvatore'o Seminara'o meistriškumo klasėse.

Po 4 mėnesius trukusio intensyvaus pasiruošimo konkursui – interviu su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Klasikinės gitaros 4 kurso studentu V. Raginskiu.

– Kokius kūrinius atliksi tarptautiniame konkurse Taline?

– Privalomas kūrinys – Fernando Soro „Grand solo op.14 D major“. Iš 15 kūrinių sąrašo pasirinkau dar 2: Augustino Barrioso Mangore'o „La Catedral“ ir Johano Sebastiano Bacho „Preludas ir Fuga iš BWV 998“. Beje, pasirinktinų kūrinių sąraše, tarp kitų Europos kompozitorių, buvo ir lietuvio Jono Tamulionio kūrinys.

Ketvirtasis kūrinys, kurį pasiruošiau groti – šiuolaikinio estų kompozitoriaus Roberto Jurjendalio naujausias kūrinys, kurį pasiruošė visi dalyviai ir jį atliks konkurso nugalėtojas per LIONS Europos forumo uždarymą – tai bus šio kūrinio pasaulinė premjera.

– Kiek laiko užtrunka pasiruošti tokiam konkursui?

– Tokiai stipriai programai, kai visi keturi kūriniai trunka po 7-10 minučių, paruošti reikia 3-4 mėnesių.

– Tave atrinko į šį konkursą kaip gabiausią gitaros specialybės studentą iki 24 metų. Kaip manai, kodėl dėstytojas S. Krinicinas tave rekomendavo?

– Turbūt tiki, kad galiu laimėti.

– S. Krinicinas – sėkmingas gitaristas ir pedagogas. Kaip jūs dirbate kartu, kokie dėstytojo žodžiai įsimena?

– Įsimena juokingi dėstytojo žodžiai, kai jis draugiškai pasišaipo. Kažkada seniai yra sakęs, kad aš groju kaip šaldytuvas. Sunku suprasti, ką tiksliai jis turėjo omenyje, interpretuoju pats sau. Dėstytojas nebūna pernelyg draugiškas ir negiria tuščiai. Jeigu darau klaidą, jis tą tikrai pasakys. Komplimentus sako retai, bet kai jau pasako, tai žinau, kad žodžiai – teisingi, o ne tušti. Rimtai į tai žiūrime.

– Sakai, kad konkurse bus svarbiausia „nestabdyti emocijos, kurią noriu perteikti muzika“?

– Žinoma, kad muzika perteikia emocijas. Tokiu būdu ir atsirado menas, žmonės norėjo savo gilias ir įvairias emocijas perteikti kitokiais būdais negu žodžiais, nes galbūt žodžiai negali to perteikti taip, kaip įvairios meno sritys, ypač muzika. Manau, kompozitoriai pradeda kurti muziką tik tuomet, kai yra kažkokia emocija, kurią jie nori išreikšti per tą muzikos subtilumą. O mes, atlikėjai, bandome tai dar labiau pagyvinti savo interpretacijomis.

– Kokius kompozitorius mėgsti labiausiai?

– XX amžiaus kompozitorių iš Urugvajaus Augustiną Barriosą Mangore'ą. Jis kūrė įvairaus žanro muziką: ir baroko, ir klasicizmo, ir XX amžiaus muziką, kuri skamba ir kaip šiuolaikinė. Man labai patinka jo skonis – neapribotas vienos epochos. Daug jo muzikos groju.

Su gitara, žinoma, asocijuojasi ispanų muzika. Yra toks Isaacas Albenizas – jis iš tikrųjų rašė pianinui, bet žmonės sugalvojo, kad jo kūriniai visai gerai skamba gitarai ir jis išpopuliarėjo būtent per gitara atliekamus kūrinius, ne pianinu.

– Kaip gimė tavo aistra klasikinei gitarai?

– Aistra atsirado ne iš karto. Ir manau, ne man vienam taip atsitinka. Į kaimelį, kuriame gyvenau, netoli Kauno rajono, Lapių miestelio, atvažiavo užsienietis mokyti groti akustine gitara. Neilgai pas jį mokiausi, labiau pramogai negu rimtai. Bet mama įsikalė, kad aš grosiu gitara, ilgai ieškojo ir rado mano dabartinį dėstytoją Sergejų Kriniciną, kuris, be universiteto, veda pamokas ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Ten mane ir įstūmė. Važinėjau kasdien apie 20 kilometrų į mokyklą. Buvo taip, kaip dėstytojas ir sakė, kad reikės daug dirbti ir iš pradžių smagumo nebus. Atėjau į 7 klasę nieko nežinodamas apie muziką, tad turėjau greitai vytis kitus. Kelis metus su mokytoju kankinomės, o po kažkurios vasaros atsirado labai stiprus noras groti.

– Į akis krenta tavo ilgi nagai...

– Nagai gitaristams yra labai svarbu. Garsus ispanų gitaristas Andresas Segovias praeitame amžiuje išpopuliarino grojimą su nagais, kuris vadinasi „pirštų stilius“. Mums nagai kaip smuikininkui smičius – labai svarbūs, turime kasdien prižiūrėti juos. Nors ir juokingai atrodo, bet pastoviai dildiname juos su dildėmis iki tam tikros formos, kad nagai išgautų gražų skambesį. Priklausomai nuo nagų, gitara gali skambėti aštriai arba labai švelniai ir maloniai. Ispanų flamenko gitaristai seniai taip groja, bet jiems nebūdingas švelnus garsas, kaip klasikinėje muzikoje.

– ...ir veido liga?

– Šią ligą turiu nuo gimimo – neteisingai išsidėsčiusios venos, hemangioma. Kai kraujo priplūsta į veidą, jis ištinsta. Tai nėra pavojinga, tiesiog dėl vaizdo. Gitara – tokia specialybė, kuriai ši liga netrukdo. Jeigu reikėtų dirbti daugiau fizinio darbo, veidas stipriai tintų ir skaudėtų. Ir dainuoti trukdytų. O muzikoje tai tik vizualus dalykas. Iki šiol vis dar dėl to jaudinuosi, norisi tą paslėpti, kad žmonės nepastebėtų, kad ateičiau į sceną ir į mane keistai nežiūrėtų. Bet manau, kad scena tam padeda, nes vis tiek esu priverstas lipti į sceną, nekreipti dėmesio į veidą, tik groti ir parodyti, ką sugebu.

– Šiemet baigsi bakalauro studijas. Ką naujo nori išbandyti?

– Smagiausia būtų groti kamerinę muziką – duetu su kita gitara ar su kitu instrumentu. Arba daugiau gitarų. Norėčiau turėti ir solo karjerą. Man patinka groti restoranuose – ten būna rami aplinka. Tuo pačiu noriu parengti ir rimtą koncertinę programą – auditorijai, kuri ateina pasiklausyti muzikos.

Dar nesu rengęs programos su vokalistu – noriu tai išbandyti. Man patinka visada ieškoti naujos muzikos. Tai mėgstamiausias mano užsiėmimas „Youtube“ kanale. Džiaugiuosi, kad klasikinė gitara pasaulyje populiarėja ir vis sukuriama naujų kūrinių. Svajoju taip atlikti kūrinius, kad ir kompozitorius atkreiptų dėmesį. Jaučiu, kad prasimušiu.

***

Ankstesniais metais Lietuvos LIONS klubų asociacijos premijas gavo ir Europos LIONS muzikos konkurse Lietuvai atstovavo:

2018 m. Greta Pocevičiūtė (fleita), Skopje (Makedonija)

2017 m. Andrius Stankevičius (trimitas), Montreux (Šveicarija)

2016 m. Rūta Mažolytė (smuikas), Sofija (Bulgarija)

2015 m. Jonas Morkūnas (klarnetas), Augsburgas (Vokietija)

2013 m. Dominykas Girčius (fortepijonas), Stambulas (Turkija)

2012 m. Rokas Vaitkevičius (violončelė), Briuselis (Belgija)

2011 m. Viktoras Palejus (obojus), Mastrichtas (Olandija)

2010 m. Simonas Bušma (klasikinė gitara), Bolonija (Italija)

Į Klaipėdos koncertų salę pasiklausyti žaismingo teatralizuoto jubiliejinio koncerto spalio 7 d. 18 val. publiką kviečia Baltijos gitarų kvartetas, šiemet minintis įkūrimo 10-metį.

Dėl nuostabaus gitaros universalumo ja galima atlikti įvairių žanrų ir laikmečių muziką. Taip šis skambus instrumentas, savo istorija siekiantis net Egipto faraonų laikus, įžiebia daugybės klausytojų simpatijas. Dešimtmetį gyvuojantis Baltijos gitarų kvartetas pripažinimo sulaukė ne tik Lietuvoje, užsienyje jis dažnai vadinamas lyderiaujančiu gitarų ansambliu Baltijos šalyse.

Kvartete nuo pat susikūrimo pradžios groja Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas ir Saulius S.Lipčius. Prie šešerius metus nuolatiniu ansamblio nariu tapo ir belgas Chrisas Ruebensas. Visi atlikėjai yra įvairių konkursų laureatai, daug koncertuojantys tiek solo, tiek ansamblyje.
Kvartetui specialiu užsakymu gitaras pagamino ispanų meistras Manuelis Contreras. Atlikdami įvairiausių žanrų ir epochų kūrinius, savo repertuarą gitaristai nuolat papildo naujomis, gitarų kvartetui pritaikytomis kompozicijomis. Tai pačių ansambliečių aranžuoti J.S.Bacho, G.Rosinio, M. de Faljos, balkanų ir roko muzikos kūriniai, taip pat kvarteto nario Ch.Ruebenso kūryba. Šiam ansambliui savo kūrinius dedikavo kompozitoriai Jurgis Juozapaitis, Jonas Tamulionis ir Giedrius Kuprevičius.

Kvartetas koncertavo su Šv. Kristoforo kameriniu, Kauno miesto simfoniniu orkestrais, M.K.Čiurlionio styginių kvartetu, kontrabosininku Donatu Bagursku ir kitais atlikėjais. Klaipėdos koncertų salėje buvo pristatyta viena tokių programų su operos solistu Edmundu Seiliumi.

Gitaristai pasirodė daugiau nei 20-yje pasaulio šalių, Lietuvos koncertų salėse ir festivaliuose. Jie grojo Berlyno filharmonijoje, Varšuvos Karalių rūmuose, Londono „Southbank“ centre ir Šv. Jameso bažnyčioje, Pekino „Uždraustojo miesto koncertų salėje“.

„Keturios gitaros – viena siela“, – taip taikliai ir pelnytai darnų kvarteto muzikavimą apibūdino vienas Vokietijos leidinys.

Subtilumas ir temperamentas gražiai derės ir šventinėje programoje „10 metų su Baltijos gitarų kvartetu“. Joje kartu su gitaristais muzikuos jų kolegos ir scenos partneriai. Klausytojai išgirs jau žinomas kompozicijas, atliekamas kartu su tenoru E.Seiliumi bei multiinstrumentininku Sauliumi Petreikiu. Kvartetas taip pat nustebins ir visai naujais, netikėtais, specialiai koncertui paruoštais numeriais su smuikininku Vilhelmu Čepinskiu bei mecosopranu Rita Novikaite. Kraują kaitins ir ispaniški flamenko šokėjos Sandros Muningytės ritmai. Koncertą ves muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Klasikinę gitaros muziką mėgstantiems vilniečiams puikiai pažįstamas Baltijos gitarų kvartetas netrukus minės savo dešimtmetį. Kritikų pripažintas lyderiaujančiu gitaros ansambliu Baltijos šalyse kvartetas nė nesvarsto apie pabaigą ir ketina toliau stebinti žymiausių pasaulio koncertų salių bei Lietuvos publiką.

Keturi žavūs, entuziastingi, šmaikštūs ir labai skirtingi gitaristai Saulius L.Lipčius, Sergejus Krinicinas, Zigmas Čepulėnas ir prieš šešerius metus prie ansamblio prisijungęs belgas Chrisas Ruebensas įpusėjus pavasariui minės kvarteto dešimtmetį. Daugybė koncertų, kelionių po užsienio šalis ir Lietuvą, nesuskaičiuojamos valandos repeticijų, trys kompaktinės plokštelės. Kaip sakė patys gitaristai, dešimt metų pralėkė nepastebėtai.

Iš tiesų, per dešimt metų savarankiškai dirbančių muzikantų kelias atrodo įspūdingai: aplankyta daugiau nei 20 pasaulio šalių, įvairių festivalių, koncertuota prestižinėse koncertų salėse – Berlyno filharmonijoje, Varšuvos karalių rūmuose, Pekino Uždraustojo miesto koncertų salėje ir kt. Šiandien klasikinės gitaros atstovai gali pasigirti ne tik mokęsi gitaros subtilybių pas garsius muzikus, bet jau ir patys vedantys gitaros meistriškumo pamokas Europos festivaliuose.

Specialiai Baltijos gitarų kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis grojantys muzikantai šį instrumentą apibūdina paprastai, bet labai šiltai: ramybė, džiaugsmas, jausmas, tarsi esi namie ar laikai apglėbęs mylimą moterį. Kodėl kadaise pasirinko būtent gitarą, ar ji yra instrumentas, kuriuo išgaunamas gražiausias garsas, apie darbą drauge, publikos vertinimus, kuriamą muziką ir per koncertus skambančius mobiliuosius charizmatiškasis ketvertas papasakojo "Vilniaus dienai".

– Šie metai kvartetui – jubiliejiniai. Ką jums, kaip atlikėjams, kūrėjams, reiškia, kad tiek laiko esate kartu, kad metams bėgant tampate vis populiaresni, plečiasi klausytojų gretos ir pan.?

Saulius: – Net nepastebėjome, kaip prabėgo tie pirmieji dešimt metų. Ir tik dabar, atėjus šiai datai ir peržvelgdami jau padarytus darbus bei įgyvendintas idėjas, įvertiname savo nueitą kelią. Tuos dešimt metų puikiai įprasmina su koncertais aplankytos daugiau nei 20 pasaulio šalių, prestižinės koncertų salės, festivaliai, trys kompaktinės plokštelės. Tačiau ir patys jaučiamės nepalyginti labiau sulipę į vieną ansamblį, daug geriau pažįstame vienas kitą kaip muzikantą, mokame dirbti kartu ir pasiekti rezultatų.

Sergejus: – Dešimt metų prabėgo išties greitai. Malonu suvokti, kad nuolat progresavome kūrybos ir karjeros požiūriu. Galbūt keista, tačiau per tiek metų, kai grojame drauge, sustiprėjo kiekvieno asmeniniai menininko bruožai, netapome vieni kitų kopijomis.

Chrisas: – Nuolatinis darbas su tais pačiais žmonėmis turi daug pranašumų, bet kartu ir iššūkių. Manau, po dešimties metų kvartetas išties turi kuo didžiuotis. Mūsų auditorija auga ir tai motyvuoja. Kasmet tobulėjame – ir individualiai, ir kaip kvartetas, ir tai teikia didžiulį pasitenkinimą.

– Tai, ką darote, be abejonės, yra talentas, bet taip pat ir daug darbo. Taigi klausimas – kiek savęs reikia atiduoti muzikai, kad sėdėdami koncerte klausytojai šitaip ja gėrėtųsi? Kiek jūsų gyvenimo atima repeticijos?

Chrisas: – Paprastai repetuojame kartą ar du per savaitę. Aš pats kasdien groju apie tris valandas.

Saulius: – Kūrybinis darbas valandomis nematuojamas. Būna, kad koncertui ar pasirodymui ruošiesi ir važiuodamas automobilyje, ir prabudęs vidury nakties. Žinoma, norint gerai atlikti kūrinį ir įvaldyti instrumentą, reikia kasdienio kryptingo darbo, o susigroti – ilgų ir prasmingų repeticijų.

Sergejus: – Kiekvieno nario atsakingas asmeninis pasiruošimas yra sėkmingos repeticijos receptas. Visi esame pedagogai, nemažai laiko skiriame mokiniams ir studentams. Tačiau privalome patys kasdien praktikuotis – groti, ne tik palaikyti gerą fizinę bei kūrybinę formą, bet ir nuolat tobulėti.

– Grojate kitų kūrėjų, atlikėjų kūrinius, bet turite ir savų, kuriuos kvartetui rašo Chrisas. Kaip kiti prisidedate prie kvarteto muzikos įvairovės?

Saulius: – Taip, mūsų kvartete kūrinius rašo Chrisas ir mes nuolat skatiname jį tai daryti, plėsti kvarteto originalų repertuarą. Kiti kvarteto nariai taip pat jį plečia atlikdami įvairias aranžuotes. Verta paminėti pastarąją, kurią parengė Zigmas. Tai Alfredo Schnittke’s "Gogolio siuita". Ji sulaukė didelio tiek klausytojų, tiek profesionalų dėmesio. Šį kūrinį įrašėme naujoje kompaktinėje plokštelėje.

Sergejus: – Džiaugiamės, kad jau penkti metai Chrisas yra ne tik mūsų kvarteto narys, bet ir labai originalus kompozitorius. Kiekvienas jo naujas kūrinys turi ką nors savita, neįprasta, yra nepanašus į buvusį. Aranžuotes teko daryti kiekvienam, tačiau toliausiai šiuo klausimu yra pažengęs Zigmas. Jo darbai, mano nuomone, subtiliausi.

– Chrisai, kiek kūrinių kvartetui esi parašęs ir kuo ypatingas, išsiskiriantis kūrinių rašymas šiam ansambliui?

Chrisas: – Iki šiol kvartetui esu parašęs keturis kūrinius: "Summerdance" ("Vasaros šokis"), "Gitana Linda" (kvarteto nariai per koncertus visad juokauja, kad taip ir neaišku – Gitanai ar Lindai parašytas šis kūrinys, – red. past.), "Fenestrae" ("Langai"), "Jolie Folie". Netrukus baigsiu ir dar vieną kūrinį, tiesa, jis kol kas be pavadinimo – kartais jį sugalvoti yra pati sunkiausia užduotis (šypsosi).

Muziką rašiau dar tada, kai nepriklausiau Baltijos gitarų kvartetui. Kai tapau jo nariu, pradėjau kur kas rimčiau rašyti kvartetui. Anksčiau rašiau pedagoginiais tikslais, ansambliams, kuriuose grojau, dėmesys daugiau buvo skiriamas improvizacijai. Kuriant ir aranžuojant klasikinei gitarai būtinas preciziškumas ir detalumas, turi tiksliai numatyti, kaip muzika skambės scenoje. Tai sudėtingas procesas, bet jei viskas pasiseka, jauti didžiulį pasitenkinimą. O rašyti savo ansambliui yra prabanga, nes puikiai pažįsti kolegas, žinai jų gebėjimus, o žinodamas repertuarą ir bendras idėjas gali paįvairinti programą.

– Vyrai visada bendrauja paprasčiau ir nesusiduria su tiek bėdų kaip moterys. Kaip jūsų ketvertui sekasi vienam kitą suprasti? Kokie jūsų santykiai? Nenusibodote vienas kitam?

Saulius: – Groti ansamblyje – tai ne tik susigroti instrumentais, bet ir charakteriais, bendravimu. Kadangi kiekvienas esame individuali, ryški asmenybė, turinti savo požiūrį, patirtį, išmokti dirbti kartu yra labai svarbu. Džiugu, kad su patirtimi vis lengviau vienas kitą išgirstame ir dirbame profesionaliai, siekdami aukščiausių rezultatų. Vienas kitam stengiamės nenusibosti – bent kartą metuose turime neilgą laikotarpį be repeticijų ir koncertų. Po tokių "atostogų" grįžtame vienas kito išsiilgę ir vėl kimbame į darbus.

Sergejus: – Esame keturios skirtingos asmenybės, kiekvienas turi savo stiprią nuomonę, kuri privalo būti gerbiama, kitaip nerastume bendros kalbos. Stengiamės spręsti klausimus demokratiškai, per koncertus mėginti įvairias kūrinių interpretacijas. Reikia nebijoti eksperimentuoti – tai rizikinga, bet įdomu!

Chrisas: – Būtent apie šiuos iššūkius prieš tai ir kalbėjau. Intensyviai visi kartu dirbame, mūsų kvartete nėra vadovo. Didžiausias pliusas yra kiekvieno mūsų įnašas ir atsidavimas grupei, noras toliau tobulėti. Aišku, idėjos ir nuomonės ne visada sutampa, ir taip, kartais mes vienas kitam atsibostame (juokiasi). Taigi daugiausia tie iššūkiai susiję ne su pačia muzika, o su visa aplinka. Bet tai normalu. Atsigręži, įvertini tai, ką pasiekei, žinai, ką gali, žvelgi į ateitį, ką dar galėtum padaryti ir ko pasiekti. O kai lipi į sceną ir turi gyvai groti, paskui sulauki gražių atsiliepimų bei auditorijos palaikymo... Štai kas svarbiausia!

– Jums gitara – ne šiaip vienas muzikos instrumentų. Koks jausmas užlieja paėmus gitarą į rankas?

Zigmas: – Jausmas toks įprastas ir geras... Turbūt kiekvienam muzikantui instrumentas reiškia labai daug, nes jis suteikia galimybę reikštis kūrybiškai, išsakyti tai, kas nepasakoma žodžiais. Laikui bėgant dėl šių pokalbių su instrumentu atsiranda glaudus ryšys, tad kiekvieną kartą paėmus gitarą į rankas užplūsta ramybė ir džiaugsmas.

Saulius: – Toks pat, kaip apglėbus mylimą moterį (šypsosi).

Chrisas: – (Šypsosi.) Laikydamas gitarą rankose jaučiuosi tarsi grįžęs namo. Labiausiai mėgstu klasikinę, nes galimybėms išgauti garsus nailoninėmis stygomis beveik nėra ribų. Ir pats stygų jausmas... Veikiausiai visa tai paaiškinti galėtų Freudas (juokiasi). Manau, klasikinė yra ta gitara, su kuria gali išgroti daugiausia žanrų.

Sergejus: – Gitara yra labai pavydi dama, kuri negali pakęsti nedėmesingumo, atsainumo. Prisilietimas pirštų galiukais prie stygų gali ją suerzinti arba pamaloninti – viskas atsispindi garse. Ne visada paprasta su ja bendrauti (šypsosi).

– Kodėl kadaise pasirinkote būtent šį instrumentą?

Chrisas: – Pamenu, kad groti gitara užsinorėjau, kai buvau šešerių. Nė neįsivaizduoju, kodėl šis instrumentas patraukė mano dėmesį, bet labai džiaugiuosi, kad taip nutiko (šypsosi).

Zigmas: – Vaikystėje girdėdavau savo dėdę grojantį ir dainuojantį dainas, tai turbūt padarė didžiulį įspūdį ir paauglystėje, kai apėmė noras reikštis, gitara jau buvo pažįstama ir artima. Vėliau išgirdau neseniai anapilin iškeliavusio flamenko gitaristo Paco de Lucíos, žymių klasikinės gitaros atlikėjų įrašus ir tai mane sukrėtė. Krečia iki šiol... gerąja prasme.

Saulius: – Mane atvedė likimas, kai keli atsitikimai tiesiog negrįžtamai įdėjo gitarą man į rankas. Būdamas paauglys palaikiau tai ženklu ir daugiau šio instrumento nebepaleidau.

Sergejus: – Man paauglystėje reikėjo preteksto dažnai lankytis klasės draugės namuose. Ji tuomet mokėsi muzikos mokykloje gitaros specialybės. Paprašiau jos mane pamokyti groti, o vėliau pirmoji meilė tapo gitaros virpesio simboliu. Kaip poetiškai išrėžiau! (Šypsosi.)

– Ar gitara yra tas instrumentas, kuriuo išgaunama gražiausia muzika? Kurie dar instrumentai jums patinka?

Sergejus: – Be abejonės! Bet labai daug kas priklauso nuo atlikėjo. Kai griežia Vilhelmas Čepinskis, atrodo, kad smuikas pats nuostabiausias instrumentas (po gitaros). Kai skambina Petras Geniušas – fortepijonas užburia savo garsais, tiesa, ne taip, kaip gitara (šypsosi). Mūsų šešiastygė sugeba ir virpėti tarsi smuikas, ir nustebinti polifoniškumu lyg mažas fortepijonas.

Chrisas: – Gitara nėra vienintelis instrumentas. Ilgą laiką fanfarų orkestre grojau į trimitą panašiu instrumentu ir baritono ragu. Belgai turi senas tokių orkestrų tradicijas, kiekviename mieste ar kaimelyje yra bent po vieną tokį orkestrą. Man visad patiko žalvarinio orkestro skambesys. Studijuodamas muzikos akademijoje Belgijoje išmokau groti būgnais (tam tikru lygiu). Deja, jei nori tikrai gerai groti instrumentu, tenka rinktis.

Saulius: – Manau, kad gitara yra vienas nuostabiausio garso instrumentų jau vien dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio, kurio garsui suformuoti ir išgauti nenaudojama jokia papildoma priemonė – stygos liečiamos pirštais. Nėra jokio tarpininko tarp muzikanto ir virpančios natos.

Zigmas: – Viskas priklauso nuo pačios muzikos ir atlikėjo. Įvairovė turbūt ir yra vienas patraukliausių muzikos bruožų. Gitara yra tik vienas instrumentų, bet kadangi grodami ją glostom, gnaibom, braukom ir trankom, ji tarsi chameleonas gali apsimesti daugeliu kitų instrumentų.

– Kas jums yra didžiausias įvertinimas?

Sergejus: – Kai jauti publikos atsaką į kūrybinių jausmų pasaulį, kurį stengiesi atiduoti ant scenos.

Saulius: – Didžiausias įvertinimas, kai per koncertą pavyksta užmegzti gerą kontaktą su klausytoju. Vadinasi, mūsų atliekama muzika keliauja tiesiai į jų širdis.

Chrisas: – Groti klausytojams, groti tau taip patinkančiu instrumentu mėgstamą muziką, matyti, kaip tuo mėgaujasi publika, sulaukti jų padėkos.

– Per koncertus vis dar tenka dažnai išgirsti skambant mobiliuosius telefonus. Kaip jūs tai vertinate? Man, kaip klausytojai, pikta, kad žmonės tokie nesupratingi ir užmaršūs. Ar priimate tai kaip nepagarbos ženklą? Ar užsienyje per koncertus tokie dalykai taip pat vyksta?

Saulius: – Dažniausiai telefonai suskamba pačiose tyliausiose, subtiliausiose koncerto vietose. Tada, manau, telefono savininkas jaučiasi kur kas blogiau nei mes (šypsosi).

Sergejus: – Ši problema, manau, yra daugelyje šalių. Esame stebėję situaciją, kaip per koncertą paraudęs klebonas, sėdintis bažnyčios pirmoje eilėje, ilgai nesugebėjo išjungti skambančio telefono. Japonijoje laikoma, kad nepadoru kalbėtis mobiliuoju telefonu viešose vietose ir transporte, o šventykloje ar koncertų salėje tai beveik kriminalas.

Chrisas: – Kartais tai gali būti labai skausminga, kai telefonas suskamba pačiu netinkamiausiu momentu, vidury subtilaus kūrinio. Paprastai stengiuosi nereaguoti, be to, manau, kad tai labiau trukdo patiems klausytojams. Mūsų užduotis yra nekreipti į tai dėmesio ir atkreipti auditorijos dėmesį į muziką. Tiesa, kartais tai gali virsti ir linksma, žaisminga situacija. Taip nutiko ir per pastarąjį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai per pauzę suskambo telefonas ir Zigmas pradėjo groti žymiąją "Nokios" melodiją gitara. Ją moka daugelis muzikantų, nes tai yra ispanų kompozitoriaus ir gitaristo Francisco Tárregos kūrinio "Didysis valsas" dalis.

Žinoma, jei telefonas suskamba trečią kartą ir prireikia amžinybės, kad jį išjungtų, kyla klausimas, kaip žmonės nesupranta, kad tai trukdo ir blaško. Laimė, taip nutinka ne dažnai.

– Ir paskutinis klausimas, kuris turėtų būti geroji žinia visiems jūsų klausytojams, – ar ilgai dar gyvuos Baltijos gitarų kvartetas?

Chrisas ir Zigmas: – Taip.

Saulius: – Kaip pasakoje – ilgai ir laimingai (šypsosi).

Sergejus: – Gyvuosim tiek, kiek turim neįgyvendintų svajonių. O jų, patikėkit, su metais tik daugėja!

Tiesa, kvarteto gerbėjams jubiliejinio koncertų turo teks palaukti. Jis planuojamas rudenį. Muzikantai neatskleidė jo detalių, bet pažadėjo, kad bus tikrai gražu ir įdomu.