Sibirą pastaraisiais metais vis dažniau apima katastrofiški miškų gaisrai, kuriuos Rusijos meteorologai ir aplinkosaugininkai sieja su klimato kaita ir nepakankamu šalies miškininkystės tarnybos finansavimu.

JT klimato ekspertai pirmadienį paskelbė ataskaitą, vienareikšmiškai parodančią, kad visuotinis atšilimas vyksta greičiau, nei buvo būgštauta, ir kad kone visa kaltė tenka žmonijai.

Šiemet vienas labiausiai paveiktų Sibiro regionų yra amžinojo įšalo dengiama Jakutija – didžiausias ir šalčiausias Rusijos regionas, kur fiksuojamos rekordiškai aukštos temperatūros ir tvyro sausra.

Rusų orų stebėjimo institutas „Rosgidromet“ pirmadienį informavo, kad padėtis regione, dar vadinamame Sacha, „toliau prastėja“.

„Rosgidromet“ duomenimis, šiuo metu šioje Rusijos dalyje dega beveik 3,4 mln. ha plotas, įskaitant „sunkiai pasiekiamas ir atokias teritorijas“.

Šeštadienį JAV kosmoso agentūra NASA pranešė, kad jos padarytuose palydoviniuose vaizduose matyti gaisro dūmai, keliaujantys „daugiau nei 3 tūkst. km nuo Jakutijos iki Šiaurės ašigalio“. Anot agentūros, toks reiškinys stebimas „pirmąkart [orų] registravimo istorijoje“.

NASA pridūrė, jog rugpjūčio 6 dieną dūmai dengė „didžiąją dalį Rusijos“.

Aplinkosaugininkai kaltina valdžią leidžiant gaisrams kasmet naikinti didžiulius plotus pagal įstatymą, kuriuo remdamosi tarnybos gali nesikišti, jei gaisro gesinimo išlaidos yra didesnės už daromą žalą arba jeigu liepsnos neturi įtakos gyvenamosioms vietovėms.

Rusijos miškininkystės agentūros duomenimis, šiemet gaisrai apėmę daugiau nei 14 mln. ha teritorijos – taigi, dabartinis miškų gaisrų sezonas yra antras pagal mastą nuo šio amžiaus pradžios.

Aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“ Rusijos miškų programos vadovas Aleksejus Jarošenka susiejo šalyje besiplečiančius miškų gaisrus su klimato kaitos padariniais ir su „nuolat prastėjančiu valstybinių miškų valdymu“.

„Vasaros jūros ledo išnykimas Arkties regione yra viena iš pirmųjų minų šiame minų lauke, vienas iš lūžio taškų, kurį pirmiausia peržengėme, kai leidome atšilimui nueiti per toli, – sakė Markus Rexas. – Ir iš esmės galima paklausti, ar mes dar neužlipome ant šios minos ir nesukėlėme sprogimo“.

M. Rexas vadovavo didžiausiai pasaulio misijai į Šiaurės ašigalį – ekspedicijai, kurioje dalyvavo 300 mokslininkų iš 20 šalių.

Ekspedicija grįžo į Vokietiją spalio mėnesį po 389 dienų, praleistų dreifuojant pro Šiaurės ašigalį, ir parsivežė namo pribloškiančių įrodymų apie mirštantį Arkties vandenyną ir perspėjimą apie vasaras be ledo, kurių sulauksime vos po kelių dešimtmečių.

140 milijonų eurų kainavusi ekspedicija taip pat parsivežė 150 terabaitų duomenų ir daugiau nei 1000 ledo mėginių.

Pateikdamas savo pirmąsias išvadas, M. Reksas sakė, kad mokslininkai nustatė, kad Arkties jūros ledas „2020 metų pavasarį tirpo greičiausiai nuo įrašų pradžios“ ir kad „jūros ledo paplitimas vasarą buvo perpus mažesnis nei prieš dešimtmečius“.

„Tik ateinančių metų vertinimas leis mums nustatyti, ar vis dar galime išgelbėti Arkties jūros ledą, kad jis išliktų ištisus metus, imdamiesi stiprios klimato apsaugos, ar jau praleidome šį svarbų klimato sistemos lūžio tašką“, – pridūrė jis.

„Jis sugrįžo“, – pažymėjo Alfredo Wegenerio (Alfredo Vegenerio) instituto direktorė Antje Boetius (Antjė Boetius), kalbėdama apie laivą „Polarstern“, kuriuo buvo išvykę misijos mokslininkai iš 20 šalių.

„Laukiau šios akimirkos taip ilgai, kad širdis daužosi... Labai malonu žinoti, kad mūsų laivas ir visi jame esantys žmonės jau yra namuose ir kad viskas yra gerai“, – sakė A. Boetius iš kito laivo, kuris lydėjo „Polarstern“ atgal į uostą Brėmerhafene.

Didžiausi saulės užtemimų entuziastai penktadienį turės saugotis baltųjų lokių ir žvarbių Arkties orų, kad pasidžiaugtų trimis visiškos tamsos minutėmis, kai Mėnulis užstos saulės diską.

Norvegijai priklausančios Svalbardo salos, esančios už 1,3 tūkst. km nuo Šiaurės ašigalio, ir Farerų salos – vienintelės sausumos teritorijos, kur penktadienį bus matomas visiškas saulės užtemimas.

Kitur, taip pat Lietuvoje, bus galima stebėti tik dalinį užtemimą.

Numatoma, kad į Svalbardą atskris 1,5–2 tūkst. žmonių, norinčių pamatyti gamtos reiškinį, žmoniją stulbinantį nuo neatmenamų laikų. Tuo metu šiame salyne esančių žmonių skaičius bus maždaug dvigubai didesnis negu įprasta.

Vienintelis šiais metais visiškas saulės užtemimas Svalbarde prasidės 11 val. 11 min. vietos (12 val. 11 min. Lietuvos) laiku.

30-metė IT specialistė Agnesė Zalcmanė iš Latvijos, mačiusi jau keturis visiškus saulės užtemimus, atvyko į Svalbardą su septyniais draugais.

„Man patinka tas jausmas. Viskas taip keista. Saulė yra, bet jos nesimato. Aplink ją matosi žiedas – deimantinis žiedas, kuris atrodo stulbinamai. To neįmanoma nusakyti žodžiais“, – pasakojo A.Zalcmanė, kuri dėl šio savo pomėgio jau yra pabuvojusi Sibire, Kinijoje, Australijoje ir Kenijoje.

Užtemimas nėra dalykas, kurį „galėtumėte užsisakyti“, pridūrė ji.

„Jis tiesiog įvyksta. Mūsų dienomis galima nusipirkti beveik bet ko, tačiau šito nenusipirksi“, – pabrėžė A.Zalcmanė.

Nors užtemimo „neįmanoma nusipirkti“, galima įvardyti, kiek kainuoja jį pamatyti.

Svalbardo pagrindiniame mieste Longjyrbiene, turinčiame 2,1 tūkst. gyventojų, beveik visos vietos viešbučiuose buvo rezervuotos jau kelerius metus iki šio įvykio. Kelių likusių kambarių kainos dabar išties astronominės: naktis dviviečiame numeryje kainuoja 5 tūkst. kronų (572 eurai). Kaip rodo informacija, pateikiama būsto nuomos tinklalapyje „Airbnb“, už apartamentų nuomą tektų pakloti apie penkis kartus daugiau.

„Esame labai susirūpinę, kad čia atvyks žmonių, nepasirūpinusių stogu virš galvos“, – sakė turizmo asociacijos „Visit Svalbard“ vadovas Ronny Brunvollas (Ronis Brunvolas).
„Žmonės privalo suprasti, kad esame nedidelis miestelis netoli Šiaurės ašigalio ir negalime tiesiog pastatyti naujo viešbučio arba nukreipti juos į kaimyninę gyvenvietę“, – aiškino jis.

Ties 78-ąja šiaurės lygiagrete esančiame Svalbarde šiuo metų laiku naktį temperatūra gali nukristi iki -20 laipsnių Celsijaus, o tundroje besibastantys baltieji lokiai žmonėms kelia realų pavojų.

Tačiau panašu, kad šie pavojai neatgrasys turistų, o kai kurie iš jų jau yra atvykę net iš Japonijos, Australijos ir Jungtinių Valstijų.

Apie 50 tūkst. gyventojų turinčios Farerų salos – Danijos autonominė teritorija, esanti į šiaurę nuo Britanijos – taip pat tikisi priimti daugiau negu 8 tūkst. turistų, sakė turizmo pareigūnai.

Šis saulės užtemimas taip pat suteiks mokslininkams galimybę rasti atsakymą į seniai gvildenamą mįslę: kodėl Saulės vainikas – mūsų centrinį šviesulį juosiantis tūkstančių kilometrų pločio plazmos žiedas – yra iki 2 mln. laipsnių Celsijaus karštesnis negu Saulės paviršius, kurio temperatūra – „tik“ apie 6 000 laipsnių?

„Saulės ir jos vainiko temperatūros skirtumas yra viena iš didžiųjų astronomijos mįslių“, – sakė Velse įsikūrusio Aberistvito universiteto mokslininkas Huwas Morganas (Hjuvas Morganas).

„Visiškas užtemimas suteikia unikalią galimybę itin tiksliai išmatuoti Saulės vainiko (parametrus) ir surinkti duomenų, kurie leis mums geriau suprasti šį skirtumą“, – pridūrė jis.

Tačiau dar neaišku, ar orai bus palankūs stebėjimams: penktadienį Fareruose ir Svalbarde, kuriame saulė tik neseniai pasirodė po keturis mėnesius trukusios poliarinės nakties, prognozuojami debesys su pragiedruliais.

Magnetinių Žemė polių inversija ilgai buvo spekuliacijų apie pasaulio pabaigą tema. Per artimiausius du tūkstančius metų pirmą kartą per visą žmonijos istoriją, susidursime su šiuo reiškiniu. Bet ar polių pasikeitimas toks baisus, kaip piešiamas?

Pirmą kartą dėmesį į magnetinių polių pasikeitimo fenomeną dėmesį atkreipė geofizikas Motonori Matuyama. Trečiajame XX a. dešimtmetyje jis atliko platų Mandžiūrijos ir Japonijos bazalto mėginių sluoksnių tyrimą ir išsiaiškino, kad absoliučiai visuose juose yra sluoksnis, įamžinantis atvirkščias magnetinio lauko linijas ir atitinkančias ankstyvojo pleicosteno epochą.

Atlikęs analizę, Matuyama padarė logišką išvadą – praeityje Žemės magnetinio lauko poliariškumas buvo priešingas nei dabar, ir tik vėliau planetos poliai pasidarė „normalūs“, tai yra tokie, kaip dabar. Kadangi šio tyrimo publikavimo metu Žemės magnetinis laukas buvo gan silpnai ištirtas ir ne itin domino mokslo pasaulį, mokslininko darbas didesnio atgarsio nesulaukė. Tik šeštajame dešimtmetyje, išsivysčius geofizikos teorijoms ir technologijoms (pavyzdžiui, atsirado radioizotopų datavimas, leidęs tiksliai nustatyti tiriamų mėginių amžių), daug kartų patvirtinta daugybe tyrimų, magnetinio lauko inversijos teorija sulaukė naujo gyvenimo.

Išsiaiškinę, kad po išsiveržimo auštančios labiausiai įsimagnetinančios uolienos, puikiausiai išlaiko juose esančias magnetinio lauko linijas, amerikiečiai mokslininkai jau 1959 m. sugebėjo sudaryti pirmąją Žemės magnetinių inversijų laiko skalę. Pasirodė, šie įvykiai per planetos istoriją vyko daugybę kartų.

Maždaug tuo pat metu inversijos imtos tirti, analizuojant okeanų giliavandenes nuosėdas. Vėliau tai padėjo apjungti įvairias geofizines teorijas: kontinentų dreifo, vandenyno dugno plėtimosi (spredingo) – (geodinaminio tempimosi proceso, pasireiškiančio impulsiniais ir daugkartiniais vandenyno dugno litosferos plokščių blokų atsiskyrimais ir atsilaisvinančios vietos užpildymu mantijoje generuojama magma, o taip pat kietų mantijos peridotitų pertruzijos – NS), Žemės magnetino lauko dinamos efekto ir t.t. Vėliau šiam darbui pajungti superkompiuteriai, kuriais buvo galima atsižvelgti į visą sukauptą patirtį ir modeliuoti procesus planetos viduje (kitais būdais net kol kas nusigauti nepavyksta). Visa tai suformavo dabartinį supratimą apie Žemės magnetinį lauką ir periodiškas jo inversijas.

Planetinis generatorius

Norint suprasti polių pasikeitimą ir jų priežastis, reikia nerti giliai po Žemės pluta – į išorinį skystą Žemės branduolį. Čia, kur temperatūra gali siekti ir Saulės paviršiaus temperatūrą, kaistančios ir vėstančios geležies srautai kuria Žemės magnetinį lauką.

Šis judėjimas tęsiasi nuo paties planetos gimimo. Kadangi skysta geležis, kaip ir kieta, yra elektros laidininkas, kai kurie srautai, kaitinami kieto vidinio branduolio, o po to kildami prie magmos, sudaro žiedines elektros sroves, išeinančias Pietų ašigalyje. Jos tęsiasi tūkstančius kilometrų į kosmosą, o paskui simetriškai užsiveria Šiaurės ašigalyje, grįždamos į vidinį branduolį. Įelektrintų dalelių judėjimas išilgai šių srautų ir žymi magnetinio lauko linijas.

Bet kadangi vidiniame branduolyje vykstantys procesai toli gražu ne visada organizuoti, o kartkartėmis netgi chaotiški, anksčiau ar vėliau reikalai pasisuka ne taip – dalis išlydytos masės pradeda judėti priešinga kryptimi, taip silpnindama magnetinį lauką. Jei šis reiškinys neapsiriboja lokaliais pasireiškimais ir ima plisti į kitas išorinio branduolio sritis, gali įvykti ir visiškas įkaitusios geležies magnetinių linijų persiorientavimas.

Srovė pradės išeiti buvusioje Šiaurėje, o link branduolio grįžti – buvusiuose Pietuose. Kitaip tariant, planetos poliai pasikeis vietomis – įvyks Žemės magnetinio lauko inversija.

Inversija inversijai – nelygi

Tarp kitko, visa tai – tik teorijos.

Iki šiol niekas nėra paniręs į išorinį Žemės branduolį, kad tiksliai pasakytų, kas ten vyksta. Visgi iš kompiuterinio modeliavimo ir sukauptų duomenų gan tiksliai žinome, kaip inversijos vyko anksčiau.

Pavyzdžiui, kokio nors inversijų reguliarumo nepastebėta. Buvo periodų, kai inversijos vykdavo 5–6 kartus per milijoną metų, o kartais Žemė poliai būdavo stabilūs dešimtis milijonų metų (vadinamieji superchronai – ilgesnės nei 10 milijonų metų stabilaus magnetinio lauko epochos; ilgiausias superchronas truko beveik 40 milijonų metų).

Taip pat žinoma, kad prieš inversijas būna ilgas magnetinio lauko silpnėjimo periodas, galintis trukti 1–10 tūkst. metų. Tikriausiai tai susiję su laipsnišku srautų persiorientavimu skystojoje branduolio dalyje.

Polių keitimosi momentu Žemės magnetinis laukas praktiškai išnyksta. Kompaso rodyklė (jeigu jis būtų egzistavęs ankstesnių inversijų laikais) nebemato „pagrindinės“ šiaurės. Atsiranda daugybė šiaurės–pietų porų, planetos dvipoliškumas kažkokiam laikui pranyksta.

Šis periodas gali trukti santykinai neilgai. Naujausiais duomenimis, polių kaita gali baigtis per 100 metų. Po to Žemės magnetiniai poliai normalizuojasi ir ciklas prasideda iš naujo iki kitos inversijos. Verta paminėti, kad kartais magnetino lauko silpnėjimas nepasiekia reikiamo lygio ir ilgalaikis magnetinių polių apsikeitimas neįvyksta. Tokie reiškiniai vadinami geomagnetiniais ekskursais ir po jų planetos magnetinis laukas gan greitai grįžta į pradinę padėtį ir poliai neapsikeičia.

Sprendžiant iš nuosėdų, pastarąjį kartą geomagnetinis ekskursas įvyko prieš 41 tūkst. metų (vadinamasis „Lašampo įvykis“), paskutinio ledynmečio laikais. Poliai tada apsikeisti vietomis spėjo, tačiau tik 440 metų.

Briuso Vilio neprisireiks

Pats metas atsakyti į pagrindinį klausimą: kokią įtaką geomagnetinės inversijos daro biologiniams organizmams, o konkrečiai – žmogui? Panašu, beveik jokios. Mokslininkams nepavyko nė vienos inversijos susieti su kokiais nors kataklizmais, taip pat su masiniais išmirimais (nors vyko tyrimai, parodę, kad gali būti ryšys tarp geomagnetinių ekskursų ir ledynmečių, tačiau toks ryšys oficialiai kol kas nebuvo patvirtintas).

Netgi magnetinį lauką navigacijai naudojantys jūrų gyvūnai, iš visko sprendžiant, nepatyrė rimtos žalos, tikriausiai dėl to, kad spėdavo prie šio proceso prisitaikyti, juk silpnėjimas trukdavo tūkstantmečius. Kalbant apie žmones, prieš 786 tūkst. metų įvykusi paskutinė inversija, užklupo mūsų protėvius – Homo erectus ir, tikėtina, Heidelbergo žmogų. Sprendžiant iš to, kad, sėkmingai evoliucionavę į Homo Sapiens, skaitote šį straipsnį, nieko išties siaubingo tada nenutiko.

Magnetinio lauko išnykimas, žinoma, ženkliai sustiprintų Žemės paviršių pasiekiančio Saulės ir kosminės radiacijos lygį, dėl to dažniau vyktų organizmų mutacijos, o taip pat pagausėtų susirgimų vėžiu.

Tačiau pati mūsų atmosfera neblogai apsaugo nuo didelės energijos dalelių ir be magnetinio lauko, tad globali katastrofa neįvyko, o jos tikimybė ateityje praktiškai nulinė. Tačiau ne viskas taip šaunu. Svarbus faktorius, galintis smarkiai apkartinti gyvenimą, – potenciali inversijos įtaka technologijai. Vystantis elektronikai, žmonija tapo labai pažeidžiama, nes pakankamai stipri geomagnetinė audra gali sugadinti praktiškai bet kokią skaitmeninę techniką, kad ir, tarkime, gyvybės palaikymo aparatus ligoninėse.

Įsivaizduokite, kas nutiktų šiuolaikiniam miestui, jei staiga išsijungtų planetos magnetinis laukas. Istoriniai „užtemimai“ atrodytų kaip vaikų žaidimai, palyginus su planetą užgriuvusia ilgiau nei 100 metų trunkančia galingiausia geomagnetine audra. Tačiau ir čia mokslininkai pataria nenukabinti nosies. Dabar planetos magnetinis laukas palaipsniui silpsta (naujausiais duomenimis, po 5 proc. per dešimtmetį). Ši nerimą kelianti tendencija stebima nuo pat pirmųjų stebėjimų, prasidėjusių pirmojoje XIX a. pusėje. Tačiau netgi tokiais tempais, mokslininkų vertinimu, reikės dar maždaug 2000 metų, kad prasidėtų polių keitimosi procesas. Tad pasirengimui laiko turime sočiai. Akivaizdu, per šį laiką žmonių civilizacija turi sumąstyti, kaip apsaugoti save ir savo technologijas nuo bet kokių neišvengiamos inversijos (ar eilinio ekskurso) pasekmių.

Rusijos prezidentas Putinas nurodė sustiprinti karines pajėgas Arktyje

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį nurodė sustiprinti karines pajėgas Arktyje, kai Kanada užsiminė ketinanti pareikšti teritorines pretenzijas į Šiaurės ašigalį ir aplinkinius vandenis.

„Rusija privalo turėti visus svertus, kad apgintų savo saugumą ir nacionalinius interesus Arktyje, – pareiškė šalies vadovas per susitikimą Gynybos ministerijoje. – Prašau ypatingą dėmesį skirti infrastruktūros ir karinių dalinių plėtrai Arkties kryptimi.“

Kanada praeitą savaitę pateikė pareiškimą Jungtinių Tautų (JT) Žemyninio šelfo ribų komisijai, prašydama patikslinti šalies žemyninio šelfo ribas Atlanto vandenyne.

Užsienio reikalų ministras Johnas Bairdas (Džonas Beirdas) sakė, kad tame prašyme taip pat pateikiamos Kanados pretenzijos į Šiaurės ašigalį.

Rusija taip pat pretenduoja administruoti Šiaurės ašigalį ir dideles Arkties teritorijas, kuriose, kaip manoma, esama didelių naftos ir gamtinių dujų telkinių.

Per vieną Rusijos vyriausybės finansuotą ekspediciją 2007 metais nardymo aparatai paliko šalies vėliavą vandenyno dugne ties Šiaurės ašigaliu. Be to, Kremlius seniai brandino planus dislokuoti dideles karines pajėgas tame regione.

Per antradienį Gynybos ministerijoje vykusį susitikimą V.Putinas sakė, kad „ateinančiais metais reikia baigti formuoti naujus junginius ir karinius dalinius, patenkančius į (Arkties) ginkluotųjų pajėgų perspektyvią kovinę sudėtį“.

Pasak prezidento, Rusija „vis aktyviau įsisavina tą perspektyvų regioną, grįždama į jį“ po trumpos pertraukos, kuri prasidėjo subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Rusijos Arkties pajėgų grupė bus suformuota ateinančiais metais, sako gynybos ministras

Rusija ateinančiais metais suformuos ginkluotųjų pajėgų grupę Arkties regione, antradienį pareiškė gynybos ministras Sergejus Šoigu.

„2014 metais numatoma sukurti karinių pajėgų grupę, kuri užtikrins Rusijos Federacijos karinį saugumą ir nacionalinių interesų gynybą Arktyje“, – S.Šoigu sakė Gynybos ministerijoje vykusiame posėdyje.

Pasak ministro, Arktyje pradėtas karinių aerodromų ir infrastruktūros atkūrimas.

„Planuojama atkurti aerodromus ir uostų įrenginius Prano Juozapo Žemėje ir Naujojo Sibiro salose“, – pažymėjo jis.

Kanados pretenzijos į Šiaurės ašigalį

Kanada užsiminė ketinanti pareikšti teritorines pretenzijas į Šiaurės ašigalį ir jį supančius Arkties vandenis, pirmadienį paskelbusi, kad pateikė Jungtinėms Tautoms (JT) prašymą smarkiai išplėsti šalies jūrines teritorijas.

Praėjus dešimtmečiui po atliktų Kanados rytinės ir tolimosios šiaurinės priekrantės tyrimų, taip pat surinkus papildomų įrodymų, tas prašymas penktadienį buvo pateiktas Žemyninio šelfo ribų komisijai.

Užsienio reikalų ministras Johnas Bairdas (Džonas Beirdas) sakė, kad minėtas prašymas labiausiai susijęs su Kanados žemyninio šelfo ribomis Atlanto vandenyne.

Tačiau jame taip pat pateikiama „preliminari informacija, susijusi su (Kanados) žemyninio šelfo išorinėmis ribomis Arkties vandenyne“, pridūrė jis.

„Paprašėme mūsų pareigūnų ir mokslininkų atlikti papildomą ir būtiną darbą, siekiant užtikrinti, jog pareiškimas dėl viso žemyninio šelfo masto Arktyje apimtų Kanados pretenzijas į Šiaurės ašigalį“, – diplomatijos vadovas sakė per spaudos konferenciją.

„Iš esmės mes nubrėžiame paskutines Kanados ribas. Giname savo suverenumą“, – pridūrė Arkties reikalų ministrė Leona Aglukkaq (Leona Aglukak).

Pastangos įtvirtinti šalies teises valdyti didžiulį Arkties salyną ir aplinkinius vandenis buvo vienas iš pagrindinių Kanados premjero Stepheno Harperio (Stiveno Harperio) torių vyriausybės argumentų per pastaruosius trejus rinkimus nuo 2006 metų.

Tačiau Danija ir Rusija tikriausiai pareikš pretenzijas į dalį tų teritorijų, o šie ginčai gali vesti į konfrontaciją tarp Arkties kaimynių.

Susidomėjimas poliariniu regionu padidėjo šylant pasaulio klimatui, atsiveriant naujiems laivybos keliams ir anksčiau neprieinamiems naudingųjų iškasenų telkiniams.

Nemanoma, kad vandenyno dugne ties Šiaurės ašigaliu esama didelių iškasenų telkinių, tačiau ta teritorija turi svarbią simbolinę reikšmę šio regiono šalims, prie kurių taip pat priskiriama Norvegija ir Jungtinės Valstijos.

Gamtinių išteklių ministras Joe Oliveris (Džo Oliveris) sakė, kad išplėsti Kanados ribas Arktyje svarbu dėl „Kanados ilgalaikio ekonomikos klestėjimo“.

Tačiau apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad energetikos bendrovėms Arktyje tenka dirbti atšiauriomis sąlygomis, o susirūpinimas dėl poveikio aplinkai gali sukelti kliūčių išteklių gavybai tuose žmogaus nepalytėtuose vandenyse.

Su Arkties regionu besiribojančios šalys turi teisę šeimininkauti 200 jūrmylių (340 kilometrų) pločio išimtinėje ekonominėje zonoje palei savo krantus, tačiau pareiškimai dėl jų teritorijų didinimo yra nagrinėjami vadovaujantis JT Jūrų teisės konvencija.

Kanada gali tikėtis sėkmės tik tuo atveju, jeigu įrodytų, kad jos žemyninis šelfas tęsiasi po Šiaurės ašigaliu, nes jis yra ant povandeninio Lomonosovo kalnagūbrio šlaito.