Tarptautinėje Baltijos regiono kino konferencijoje susitiks mokslininkai iš Kanados, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Rusijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos. Renginys vyks ketvirtadienį–penktadienį (rugsėjo 19-20 d.) Vilniuje, MO muziejuje (Pylimo g. 17). Renginys Lietuvoje organizuojamas pirmą kartą, rengėjai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“.

– Tyrinėjate tokį reiškinį kaip Rytų Noir kinas. Kaip jį apibrėžiate? Gal galėtumėte papasakoti, kokius filmus ir serialus nagrinėjate?

– Rytų Noir yra Šiaurės šalių kine vyraujantis naratyvas apie Rusiją ir Rytų Europą – į vientisą bloką suniveliuotą regioną, neatsižvelgiant į šių šalių skirtumus ir istoriją. Tai – Šiaurės šalių įsivaizdavimas, susijęs su Rusijos baime, o kine pasireiškiantis per stereotipiškus pasakojimus ir personažus. Čia Rytų Europos valstybės vaizduojamos kaip „tamsios“, o Šiaurės šalys kaip „šviesios“, taip kuriama prieštara tarp jų. Tačiau Rytų Noir retai kada pasireiškia savo grynąja forma. Kartu šie įvaizdžiai – Šiaurės šalių visuomenės skilimo ženklas.

Tiriu įvairiausius filmus: populiarųjį, žanrinį ir art house kiną, dokumentinius ir trumpametražius filmus, sukurtus tiek studentų, tiek garsių režisierių. Taip pat serialus: žiūriu ir analizuoju sėkmingus ir populiarius bei ne tokius sėkmingus. Stengiuosi nepraleisti jokios medžiagos, kad susidaryčiau kuo platesnį Rusijos ir Rytų Europos šalių, besiribojančių su Šiaurės šalimis, reprezentacijų spektrą. Žinoma, analizuodama filmus ir serialus, atsižvelgiu tiek į žanrą, tiek į populiarumą. Kiti faktoriai – kūrėjo(s) amžius, išsilavinimas, gyvenimo istorija – irgi gali būti svarbūs. Pavyzdžiui, režisieriai, vis dar atsimenantys Šaltąjį karą, kurdami dažniau remsis šiuo istoriniu kontekstu, tuo tarpu jaunesnės kartos atstovai jau yra laisvi nuo šio bagažo.

– Kas jus paskatino gilintis į šiuos klausimus?

– Aš esu skandinavistė, universitete studijavau danų kalbą ir kultūrą, o pagrindinė domėjimosi sritis buvo literatūra ir kinas. Vėliau susidomėjau visu Šiaurės šalių regionu ir šiaurietiškąja tapatybe, kuri jų pačių konstruojama viešajame diskurse. Pastebėjau, kad Rusija ir Rytų Europos šalys stipriai paveikė šiauriečių savęs suvokimą, tačiau tai nebuvo nuosekliai ir išsamiai ištirta bei aprašyta.

– Kokiais žodžiais apibūdintumėte, kaip Rytų Europos gyventojai vaizduojami šiaurietiškame kine?

Stereotipiškuose pasakojimuose – gangsteriai, slapti agentai, samdiniai, nusikaltėliai, natūralios aplinkos griovėjai, prostitutės, disidentai, neo-kapitalistai.

Filmuose ar serialuose, nesiremiančiais stereotipais, tai – apsukrūs, išsilavinę, ryžtingi, vertinantys asmeninę laisvę, bet tuo pačiu ir konservatyvūs personažai.

– Kokie yra dažniausiai pasitaikantys filmų ar serialų veikėjai iš Rytų Europos?

– Tai – rusų ar sovietų agentai, santechnikai ar darbininkai iš Rytų Europos, prekiavimo žmonėmis aukos, savimi pasitikinčios, iniciatyvios ir išsilavinusios moterys.

– Ar lietuviai Šiaurės šalių kine vaizduojami specifiškai? Kaip su kaimynais – latviais, estais, lenkais?

– Lyginant su kitomis Rytų Europos šalimis, išsidėsčiusiomis palei Baltijos jūrą, lietuvių įvaizdžiai retai išsilaisvina iš Rytų Noir naratyvo rėmų. Lietuviai, kaip ir likę rytų europiečiai, vaizduojami kaip gangsteriai, kontrabandininkai, nusikaltėliai ar prostitutės. Vienas iš paskutinių pavyzdžių – Islandijoje sukurtas serialas „Įstrigęs“ (Ófærð, nuo 2015 m.). Vienas filmo personažų yra nusikaltėlis iš Lietuvos, nelegaliai į Islandiją gabenantis juodaodes moteris.

Rusų režisierė Sonja Vetsreholt, nuo 1970 m. gyvenanti Danijoje, 1990 m. sukūrė įdomų dokumentinį filmą „Lietuva, 1990-ųjų pavasaris“. 27 minučių trukmės filme dokumentuojama atmosfera, tvyrojusi Lietuvoje iškart po Nepriklausomybės atgavimo. Šis filmas leidžia išgirsti netrukus šalį turėsiančių palikti rusų kareivių mintis. Asmeninius karių portretus pateikiant politinių įvykių fone išvengiama Rytų Noir būdingos aukos-skriaudėjo dichotomijos.

Estų ir latvių vaizdavimas Šiaurės šalių kine yra dažnesnis nei lietuvių, tačiau be jokios abejonės dominuoja lenkai. Tai galima sieti su faktu, kad Lenkijai įstojus į Europos sąjungą, dideli ekonominių migrantų srautai pradėjo vykti į Skandinavijos šalis. Lenkai tipiškai vaizduojami kaip sezoniniai darbuotojai ir amatininkai, kantriai remontuojantys byrančias gerovės valstybes.

– Kas jūsų nuomone suformuoja šias reprezentacijas?

– Didžiulę įtaką tokio Rusijos ir Rytų Europos šalių įvaizdžio susiformavimui Šiaurės šalių akyse turėjo istorinės ir politinės aplinkybės. Turint tai omeny, itin svarbu suvokti kiekvieną šalį ir sienas tarp jų individualiai, nepaisant to, kad Šiaurės šalis galima matyti kaip vieną regioną. Analogiškai – šalims, esančioms kitapus Baltijos jūros, įskaitant ir Rusiją, taip pat nereikėtų klijuoti vienos etiketės, net jei jos beveik 50 metų sudarė vieną politinį bloką ar tai, jog jas geografiškai sieja išsidėstymas palei Baltijos jūrą. Taigi, Švedijos ir Latvijos siena nėra tokia pati kaip Švedijos ir Rusijos siena. Panašiai ir Suomijos siena su Estija turi savo specifiką.

Rusijos baimė yra senas, tačiau šiandien vėl aktualus reiškinys, Švedijos atveju siekiantis dar XVI amžių (švedų kalboje yra net specifinis šią baimę apibrėžiantis terminas – rysskräck).

Socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai taip pat daro poveikį. Faktas, kad Skandinavijos šalys buvo ir yra traktuojamos kaip gerovės valstybės, formuoja tai, kaip jos pačios mato ir vertina kitus. Apskritai, skandinavai vis dar nedaug žino apie savo Baltijos jūros kaimynes, įskaitant ir Lenkiją. Beje, šiuolaikiniai televizijos serialai kur kas geriau atspindi ir greičiau reaguoja į geopolitinę situaciją, nei filmai.

– Ar laikui bėgant keičiasi, kaip yra vaizduojami rytų europiečiai ar europietės? Kas lemia tą pokytį?

– Pokytis atsiranda ne tik laikui bėgant – reprezentacijų skirtumai gali priklausyti ir nuo filmo ar serialo žanro, ir asmeninio režisieriaus požiūrio. Lyginant su ankstesnėmis tendencijomis, galima pastebėti, kad šiuolaikiniuose filmuose vis dažniau rytų europietės yra vaizduojamos kaip modernios, kosmopolitiškos ir mobilios. Vyriški personažai didžiąja dalimi lieka „Rytų Europos darbininkais“, nors vis dažniau į tokį vaizdavimą žiūrimą ironiškai. Pavyzdžiui, Norvegijos seriale „Sunkus gyvenimas“ (Kampen for tilværelsen, nuo 2014 m.). Be to, į populiariąją vaizduotę vis stipriau smelkiasi Rusijos kaip priešiškos valstybės įvaizdis, tai matome norvegų seriale „Okupuoti“ (Okkupert, nuo 2015 m.).

– Kaip trys Baltijos šalys atrodo šiuolaikiniame Šiaurės šalių kontekste?

– Lietuva, Latvija ir Estija dažniau yra identifikuojamos kaip „trys Baltijos sesutės“, nei tapatinamos su Slaviškomis šalimis.

– Ar galėtumėte skaitytojams rekomenduoti filmų ar serialų, kurie padėtų susipažinti Šiaurės šalių kino rytų europiečiu(-e)?

– Rekomenduočiau serialus: jau minėtus norvegų „Okupuoti“ ir „Sunkus gyvenimas“, taip pat suomių „Pasienio miestas“ (Sorjonen, nu 2016 m.). Be to, šiuos filmus: Akio Kaurismäkio „Tatjana, saugok savo skarą“ (Pidä huivista kiinni, Tatjana, 1994), Maudės Nykander dokumentinę juostą „Fotografė iš Rygos“ (Fotografen från Riga, 2009), Saros Johnsen komediją-dramą „Kita pusė“ (Upperdog, 2009), Knuto Eriko Jenseno dramas „Ledinis bučinys“ (Iskyss, 2008) ir „Šalčio nudegintas“ (Brent av frost, 1997), Ola Solum trilerį „Oriono juosta“ (Orions belte, 1985).