Pasibaigus vasarai, būsimasis SSRS monarchas paliko merginą ir iš Vologdos išvyko į Sankt Peterburgą, tačiau dar tą patį 1911-ųjų rugsėjį į vietą, kurioje glaudėsi Josius, įsiveržė policijos pareigūnai. Atlikę kratą, be daugybės kitų daiktų, jie rado dar ir to paties P. Čižikovo pasą. Koba buvo uždarytas į Piterio areštinę ir laikomas ten tris savaites. Kiek vėliau caro valdžios atstovai nusprendė jį ištremti atgal į Vologdą trejiems metams ir leido jam vykti savarankiškai, o ne su būriu kitų kalinių, tačiau vos paleistas, jis sostinės gatvėse vėl pradingo dešimčiai dienų.

Galiausiai jis nusprendė grįžti į Vologdą, o atvykęs į miestą juodu apsiaustu ir fetro skrybėle vaikštinėjo po gyvenvietę ir ieškojo gyvenamosios vietos. Prieglobstį jis rado į pensiją išėjusio žandaro namuose. Šis, nors ir priglaudė politinį radikalą, tačiau tuo pat metu jam jautė nemenką antipatiją ne tik dėl politinių, bet ir dėl šeimyninių priežasčių. Čia Koba gyveno už užuolaidos prie krosnies virtuvėje.

Akivaizdu, kad būsto šeimininko priešiškumas nebuvo iš piršto laužtas, mat jis turėjo išsiskyrusią ir tris mažamečius auginančią dukrą Mariją Bogoslavskają, o Josius, kaip spėjama, nieko nelaukęs tuojau pat užmezgė su ja romaną (jis taip pat flirtavo ir su šeimos tarnaite šešiolikmete Sofija Kriukova).

1912 m. sausį Austrijos–Vengrijos imperijos mieste Prahoje (dabartinė Čekija) prasidėjo konferencija, per kurią Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) kartu su savo artimiausiais bendraminčiais sudarė vadinamąjį Bolševikų Centro Komitetą, į kurį nuspręsta įtraukti ir Josifą, tad po kelių savaičių sužinojęs apie „paaukštinimą“, Koba nusprendė vėl sprukti.

Jis grįžo į Sankt Peterburgą, tačiau netrukus caro slaptoji politinė policija, padedama savo agento Siuvėjo (Romano Vaclavovičiaus, gyvenusio nuo 1876-ųjų iki 1918-ųjų, labiau žinomo Malinovskio pavarde), pradėjo Centro Komiteto narių medžioklę. Josifas taip pat buvo suimtas ir šį kartą vėl išsiųstas į Sibirą (trejiems metams).

1917 m. liepos 18 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius atvyko į Tomską, o ten sėdo į Obės upe link Kolpaševo plaukiantį garlaivį. Šioje gyvenvietėje jis pabuvo savaitę ir vėliau, sėdęs į kitą garlaivį, pagaliau nuvyko į pagrindinį savo kelionės tikslą – Narymo kaimą. Šioje vietovėje jis susitiko su kitu Centro Komiteto nariu Jakovu Michailovičiumi (1885–1919), miestui ir pasauliui labiau žinomam Sverdlovo pavarde, o po kelių savaičių juodu pabėgo iš tremties.

Iš pradžių Josius nuvyko į Piterį, kuriame ilga barzda, susiglamžiusia kepure, juodais marškiniais ir nunešiotais batais vaikščiojo Nevos prospektu tarp prabangiai apsirengusių ponų, ponių ir panelių, vėliau išvažiavo į Tiflisą (dabartinį Tbilisį), kur jo sėbrai surengė paskutinį, nenusisekusį apiplėšimą, o po to vėl grįžo į imperijos sostinę.

Čia jis nusprendė šiek tiek atsiriboti nuo kriminalinės veiklos ir labiau sutelkti savo dėmesį į intelektualesnio pobūdžio dalykus, mat jam teko darbuotis prie naujojo bolševikų leidinio „Tiesa“ („Pravda“).

1913 m. vasario 23 d. (galbūt pagal Julijaus kalendorių) vakare, vykstant bolševikų rėmėjų rengtam vakarėliui, Josifas buvo susiimtas dar kartą ir šį sykį išsiųstas ketveriems metams į Turuchanską (Krasnojarsko krašte).

Vasaromis čia vyravo žaluma, o ir tas pats Jakovas Michailovičius buvo netoliese, tad vos atvykęs Koba vėl pradėjo planuoti pabėgimą, tačiau netrukus visus Josiaus planus sugriovė netikėtai visa galybe užgriuvusi žiema (prasidėjus lapkričiui, jau spaudė 33 laipsnių šaltis).

Išgyventi dieną po dienos darėsi vis sunkiau, tad netrukus Koba pradėjo siuntinėti žinutes visiems pažįstamiems, pradedant Svanidzėmis, Alilujevais ir baigiant Uljanovais, Malinovskiais bei Zinovjevais, maldaudamas pinigų (šie jį pasiekė tik 1914 m. pirmąjį mėnesį).

Policijos pareigūnai sužinojo apie pinigus ir iškėlė prielaidą, kad šie skirti dar vienam pabėgimui, tad netrukus caro valdžia nusprendė Josifą ir Jakovą Michailovičių iškelti į Kureikos kaimelį (anot Jakovo, 80 varstų nuo Šiaurės speigiračio).

Iš pradžių Josifas ir Jakovas kartu apsigyveno Aleksejaus ir Anfisos Tarasejevų namuose, tačiau galiausiai Koba išsikėlė ir laikinai prisiglaudė Filipo Saltykovo būste (bičiuliai pykosi dėl įvairių priežasčių, tačiau juos labiausiai supriešino 100 rublių, kuriuos pažįstami lyg ir pažadėjo Josiui, bet galiausiai nusiuntė Jakovui).

Gyvenimo sąlygos Kureikoje buvo atšiaurios, tačiau jos nepalaužė senų Kobos įpročių. Vos apsigyvenęs pas Tarasejevus, jis susipažino su našlaite Lidija Pereprygina, su kuria užmezgė romaną. Mergaitei buvo vos trylika.

Baigiantis 1914-iesiems, ji pagimdė pirmąjį judviejų vaiką, kuris netrukus mirė, o 1917 m. pavasarį – sūnų Aleksandrą (1917–1987).

Apie jį negalima pasakyti nieko įdomaus. Aleksandras buvo kareivis, tačiau mirė 1987-aisiais, tad galima kelti prielaidą, kad jo gyvenimas buvo linksmesnis už Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) sūnaus Jakovo (1907–1943), tačiau ne toks sėkmingas, kaip Konstantino Stepanovičiaus (1911–1996), visuomenėje labiau žinomo Kuzakovo pavarde.

Metęs seminariją, Koba 1899 m. spalį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) įsidarbino Tifliso (dabartinis Tbilisis) meteorologijos stotyje. Čia jis, gaudamas dvidešimt rublių per mėnesį, turėdavo tris dienas per savaitę (nuo 6.30 iki 22 val. arba nuo 20.30 iki 8.30 val.) kas valandą tikrinti oro temperatūrą ir slėgį.

Užsiėmimas galbūt ir nebuvo labai įdomus, tačiau dabar Koba visą savo laisvą laiką galėjo skirti proletariato kovai su buržuazija. Kartu su savo bičiuliu šventiko sūnumi Lado Kecchoveliu (1877–1903) Koba pradėjo šlietis prie įvairių darbininkų grupių ir kurstyti jų streikus, tad netrukus meteorologijos stotyje pasirodę policijos pareigūnai suėmė Josifą ir išvežė jį į Metechio tvirtovę. Tą kartą įkalinimo įstaigoje Koba ilgai neužsibuvo, o paleistas tik dar aktyviau įsitraukė į revoliucinio pobūdžio veiklą.

Spėjama, kad bene daugiausia jis trynėsi prie geležinkelio darbininkų, kuriuos siekė supažindinti su marksizmo ideologijos pažadais. Būtent čia jis veikiausiai ir susipažino su elektriku, būsimuoju bičiuliu bei ilgamečiu sėbru Sergejumi Jakovlevičiumi Aliliujevu (1866–1945). Vėliau Josius užmezgė romaną su jo palaidu lytiniu gyvenimu garsėjusia žmona, o galiausiai (maždaug 1919 m.) vedė Sergejaus ir Olgos (1875–1951) dukrą Nadeždą (1901–1932).

1901 m. pavasarį jauniesiems marksistams ir jų kurstomiems darbininkams pavyko surengti susistumdymų su valdžios atstovais, pasibaigus Gegužės 1-ajai skirtoms eitynėms. Neatmestina prielaida, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti ir Koba.

Baigiantis 1901-iesiems, Josifas jau buvo apsistojęs Batumyje (dabartinė pietvakarių Gruzija). Čia jam pavyko gauti darbą su Rothschildų šeima siejamos naftos perdirbimo įmonės saugykloje (tai ta pati šeima, su kuria sąmokslo teorijų mylėtojai mėgsta sieti savo erotines fantazijas), tad nepraėjus nė trims mėnesiams nuo Kobos persikėlimo į Batumį, šios įmonės patalpos paslaptingomis aplinkybėmis užsidegė.

Darbininkai padėjo gesinti gaisrą ir už tai tikėjosi gauti premijų, tačiau įmonės vadovybė (ar savininkai) suvokė, kad gaisras sukeltas tyčia ir atsisakė jas mokėti, tad Koba virtęs Soso vėl griebėsi „darbo“ – prasidėjo streikas, o kad viskas būtų perkelta į naują lygį, Josifas (arba jo patikėtiniai) greitai išvyko į Tiflisą įsigyti atsišaukimų leidybai skirtos įrangos.

Valdžios atstovai siekė užgniaužti neramumus, suimdami kai kuriuos streikininkus, tačiau laisvėje likę aktyvistai, veikiausiai ne be Kobos pagalbos, surengė demonstraciją, pasibaigusią kalėjimo šturmu ir šaudymais į maištingą minią (laidojant žuvusiuosius, buvo surengtos dar vienos eitynės).

Anksčiau Kobai neblogai sekėsi slapstytis ir vedžioti už nosies valdžios atstovus bei jiems dirbančius informatorius, tačiau šį kartą sėkmė nuo jo nusisuko ir, įpusėjus 1902 m. pavasariui, Josifas jau buvo atsidūręs belangėje.

Areštų būta ir anksčiau, tačiau šį kartą Josifas rimtai įklimpo. Iš pradžių jis sėdėjo Batumio kalėjime, kuriame, pasak kai kurių ekspertų, uoliai lavinosi ir lavino kitus, siuntė nurodymus draugams, terorizavo nepatinkančius asmenis, bandė organizuoti savotišką politinių bei kriminalinių kalinių flirtą ir visaip kitaip paveikti įkalinimo įstaigos vadovybę, o kiek vėliau buvo perkeltas į Kutaisio kalėjimą (jame vyravo žymiai griežtesnė tvarka).

1903 m. spalį (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Koba pagaliau sužinojo, kad caro režimas jį nusprendė ištremti į Sibirą.

Nors mūsų dienomis caro režimo sprendimas siųsti į Sibirą politinius ekstremistus ir kriminalinius elementus veikiausiai būtų pripažintas šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Kobos patirtis amžino įšalo žemėje buvo gryniausia komedija, palyginus su tuo, ką jo paties karaliavimo laikais teks iškęsti daugybei „liaudies priešų“.

Iš pradžių jis buvo nuvežtas į Irkutską, vėliau – į Balaganską (75 varstai nuo artimiausios geležinkelio stoties), o iš ten jam liepta vykti į Naująją Udą (70 varstų nuo Balagansko), kur tebuvo galima skaityti, muštis, girtauti ir užsiimti tuo, ką šiuolaikiniai šmaikštuoliai vadina „Marš, marš, tra-ta-ta!“.

Atvykęs į Naująją Udą, Josifas apsigyveno aptriušusiame name, priklausančiame valstietei Martai Litvincevai, kuriame buvo du kambariai. Pirmajame kambaryje laikytas maistas, antrajame – gyventa ir miegota.

Į Sibirą atvykę tremtiniai turėjo už caro skiriamą pašalpą (nuo 8 iki 12 rublių) pirkti drabužius, maistą ir mokėti už būstą, kurį nuomodavosi iš varganų vietos valstiečių. Dažniausiai tremtiniams tekdavo glaustis ankštuose, triukšminguose kambarėliuose, kuriuose jie net nebūdavo atskirti nuo šeimininkų.

Vietinėms merginoms atvykėliai keldavo egzotiškų, išsilavinusių, pasiturinčių vyrukų įspūdį, o visai šeimai miegant kartu su kriminaliniu ar politiniu tremtiniu viename kambaryje, amžinojo įšalo žemės lūšnos prisipildydavo neišsemiamos seksualinės energijos, pranokstančios net ir vyraujančią Tailande.

Teigiama, kad Josifas, gyvendamas Sibire, itin daug gėrė ir tratinosi, o kai nebelikdavo ko tratinti – užsidegęs nedidelę lempą skaitydavo, tačiau netrukus jam viskas pabodo ir jis pradėjo regzti pabėgimo planus.

Atmintin įsirėžęs pasakojimas

Pasakojimo apie drąsią mergaitę partizanę „Mergaitė su šautuvu“ kūrėjai – rašytojas Marius Marcinkevičius ir iliustruotoja Lina Itagaki į knygą sudėjo girdėtus artimųjų pasakojimus, ataidėjusius iš Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų.

Jie patys knygą ir išleido – ne taip seniai knygos autoriai drauge įkūrė leidyklą „Misteris Pinkmanas“. Negana to, būtent „Mergaitė su šautuvu“ juos ir paskatino įkurti leidyklą.

„Tai – daug metų kaupta istorija, – tikina M. Marcinkevičius. – Nesiruošiau jos rašyti, nes anuomet dar nebuvau rašytojas, tiesiog klausydavau, ką man pasakodavo seneliai ir tėvai. Draugo senelė buvo partizanų ryšininkė, miške kovojo keturi jos broliai. Kartą ji mudviem su draugu užsiminė, kad tuo metu, kai ji lankydavo partizanus, gretimame būryje, bunkeryje, gyveno mergaitė.“

Pasakojimas anuomet įsirėžė į M. Marcinkevičiaus atmintį, tačiau turėjo praeiti 30 metų, kad jis sugultų į knygą. Pradėjęs rašyti „Mergaitę su šautuvu“ Marius išgirdo ir daugiau panašių istorijų.

Vieno draugo mama pasakojo, kad grįžusi iš mokyklos namo neberado savo šeimos – visus išvežė į Sibirą, paliko ją vieną. Verkdama ėjo per kaimą, tačiau žmonės bijojo ją priimti, galiausiai priglobė giminaičiai. Pas partizanus, kaip knygos herojė Magdė, ji nepateko, tačiau irgi liko viena.

Pristatydami knygą Lietuvos miestuose ir miesteliuose autoriai išgirsta vis daugiau tokių pasakojimų. „Vadinasi, tokių istorijų yra ne viena, neabejoju, kad mūsų knyga jų dar atskleis. Gal net sužinosime, koks buvo tikrasis Magdės vardas?“ – sako iliustruotoja.

Suprantamai: knygos formatas – grafinis romanas – taip pat nėra atsitiktinis. Vaikus, net ir mažiau skaitančius, toks formatas užkabina. / M. Mar­cin­ke­vi­čiaus, L. Ita­ga­ki as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Herojė – stipri mergaitė

M. Marcinkevičius sako norėjęs pokarį parodyti vaiko akimis, jam svarbu, kad knyga vaikams būtų įdomi skaityti, kad jie galėtų susitapatinti su knygos heroje Magde ir geriau suprastų, kaip atrodė partizanų gyvenimas.

„Juk negalime šiuolaikiniam vaikui sakyti: sėsk, dabar papasakosiu tau apie partizanus. Tikiuosi, ši knyga paskatins ir vaikus pasikalbėti su tėvais, seneliais, paklausinėti jų daugiau apie tuos laikus“, – viliasi rašytojas.

Svarbu kalbėti apie tai, kad suaugusių žmonių žaidimuose, amžinuose karuose „už tiesą ir šviesią ateitį“ labiausiai nukenčia vaikai. Taip neturi būti.

Knygos autoriai teigia nenorėję atskleisti visų karo baisumų, „Mergaitę su šautuvu“ gali skaityti vaikai maždaug nuo šešerių metų. „Girdėjome, kad kai tėvai skaito knygą mažesniems vaikams, jie daug klausinėja, jiems reikia daug ką paaiškinti“, – pasakoja Lina.

Iliustruotoja teigia, kad mergaitė pagrindine knygos veikėja buvo pasirinkta neatsitiktinai. „Knygų, kuriose pagrindinė herojė mergaitė yra ne kokia princesė, o stipri ir įkvepianti herojė, panaši į Ronją iš knygos „Ronja, plėšiko duktė“, vis dar nedaug. Norėjome šią tuštumą savo Magde užpildyti“, – sako ji.

Atsidūrusi miške, bunkeryje su partizanais, Magdė vieną po kitos įveikia savo baimes, tėvų netekties skausmą ir namų ilgesį. Ji išmoksta išgyventi miške, pasirūpinti ir savimi, ir sužeistais draugais.

Iššūkis: knygos iliustruotojai L. Itagaki reikėjo išmokti piešti lapes, jų judesius ir daugybę kitų dalykų. / M. Mar­cin­ke­vi­čiaus, L. Ita­ga­ki as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tekstą papildo vaizdas

Knygos formatas – grafinis romanas – taip pat neatsitiktinis. Po pirmosios Linos pieštos knygos „Sibiro haiku“, kurią ji sukūrė su Jurga Vile, sėkmės iliustruotoja nupiešė dar keletą grafinių romanų / komiksų. Lina sako pastebėjusi, kad vaikus, net ir mažiau skaitančius, toks formatas sudomina.

„Dabartiniai vaikai, užaugę su ekranais, nebegali susikaupti prie ilgų tekstų. Jie įpratę skaityti ir vaizdą. Grafiniame romane tekstas ir vaizdas nuolat mainosi, vienas kitą papildo, atrodo, tarsi žiūrėtum filmą. Vaikus tai labai įtraukia“, – teigia iliustruotoja.

Kurdama knygą ji naudojo daug istorinės medžiagos. Lina įsigijo fotografijų albumą su partizanų nuotraukomis, beje, kai kurie partizanai iš albumo tapo ir knygos veikėjais. Ji perskaitė Mariaus Ėmužio knygą „Partizanė“, o kad geriau įsivaizduotų moters gyvenimą bunkeryje, apsilankė Okupacijos ir laisvės kovų, Obelių muziejuose, išlikusiuose ir atkurtuose bunkeriuose. Lina rinko ir fotografavo tai, ko gali prireikti piešimui: partizanų uniformas, batus, ginklus, bunkerių schemas, daiktus, kurie buvo naudojami bunkeriuose..

„Konsultavausi su istorikais Dariumi Juodžiu, Norbertu Černiausku, partizanų uniformas atkūrusiu dizaineriu Giedriumi Paulausku, – ji pasakoja, – patarimai buvo itin vertingi. Kai piešiu istorines knygas, man svarbu viską, kiek tai įmanoma, nupiešti istoriškai teisingai. Žinoma, kai ką sugalvoju pati, bet jeigu įmanoma išsiaiškinti – bandau tai padaryti. Piešdama šią knygą irgi klausinėjau: kaip atrodė žiūronai, prožektoriukas, kokią žaizdą piešti – šautinę ar pjautinę, kaip siuvamos pjautinės žaizdos, kaip atrodo gydytojo lagaminėlis su instrumentais. Man reikėjo išmokti, kaip piešti lapes, jų judesius ir daugybę kitų dalykų. O knygoje – 218 puslapių!“

Tiesa, vieno dalyko iliustruotoja nenorėjo piešti tikroviškai – šautuvų. „Labai jų nemėgstu, – sako, – todėl knygoje jie atrodo tarsi žaisliniai.“

M. Mar­cin­ke­vi­čiaus, L. Ita­ga­ki as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Savo istoriją privalu žinoti

M. Marcinkevičius pastaraisiais metais dažnai važiuodavo pas dabar jau mirusį savo tėtį ir prašydavo jo pasakoti apie vaikystę, pokarį.

„Tėčio šeima gyveno Jurbarke, per šį miestą ėjo frontas, čia žuvo daug žmonių, buvo galima matyti kritusius gyvulius, sugadintą techniką, žemėje besimėtančius šovinius. Kai karas baigėsi, pradėjo kurtis kooperatyvai, kurie supirkdavo kaulus, skudurus, metalą. Atnešęs šių daiktų į supirktuves, galėjai įsigyti daiktų, kurių nebuvo parduotuvėse, – tikrą, o ne iš arklio ašutų supintą valą žvejybai, prožektorių, primusą“, – tėčio pasakojimus prisimena Marius ir sako, kad knygoje atsirado ir jo senelio istorijos nuotrupų.

1921-aisiais grįžęs iš karo senelis gavo 11 ha žemės. Pieva, keturi kuolai įkalti, skeveldra kojoje, nėščia žmona ir botagas rankoje – tai viskas, nuo ko jis pradėjo savo gyvenimą. Po dešimties metų jau turėjo keturis arklius, būrį karvių, tačiau atėjo rusai ir viską atėmė.

„Magdė mano knygoje pasakoja apie savo žirgą, o juk tai mano tėčio, vaiko, darbas buvo arklius prižiūrėti. Jis matė, kaip arklius atėmė, kaip juos į darbus įkinkė, bėgdavo po pamokų jų paglostyti, pagirdyti, pašerti ir išrinkti musių lervų iš žaizdų, kurių atsirasdavo nuo alinančio darbo laukuose“, – pasakoja M. Marcinkevičius.

Knygų, kuriose pagrindinė herojė mergaitė yra ne kokia princesė, o stipri ir įkvepianti herojė, vis dar nedaug. Norėjome šią tuštumą su savo Magde užpildyti.

Marius ir Lina sutartinai kalba apie tai, kad tokios patirtys ir prisiminimai turi būti išsaugoti, papasakoti ateities kartoms. Nors „Mergaitė su šautuvu“ yra grožinė knyga, ji parašyta remiantis tikrais, vis dar gyvais prisiminimais ir autentiškais liudijimais.

Knygos autoriai įsitikinę, kad, norint vaikus sudominti istorija, reikia atrasti jiems patrauklų formatą, pateikti taip, kad būtų įdomu, kad suklustų, užduotų klausimų ir galėtų su tėvais išsamiau panagrinėti pokario, partizanų ir kovų už laisvę temą.

„Savo istoriją žinoti privalu. Užmiršta istorija yra linkusi kartotis. Be to, svarbu kalbėti apie tai, kad suaugusių žmonių žaidimuose, amžinuose karuose „už tiesą ir šviesią ateitį“ labiausiai nukenčia vaikai. Taip neturi būti“, – sako rašytojas M. Marcinkevičius.

Kurdami knygą autoriai stengėsi patikrinti, ar joje ne per daug fantazijos, ar taip iš tiesų galėjo būti. Todėl kai kurias vietas reikėjo pataisyti. Pavyzdžiui, pradžioje Marius buvo parašęs, kad bunkeryje esantis radijas grojo muziką, bet istorikas N. Černiauskas pataisė, kad partizanai taupydavo elementus, todėl radiją naudodavo tik žinioms klausyti. Knygoje minima, kad Magdės tėtis buvo skautų vadas, – ir iš tikrųjų skautų judėjimas Lietuvoje prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, daugybė skautų tada tapo partizanais.

M. Mar­cin­ke­vi­čiaus, L. Ita­ga­ki as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tamsa išsklaidyta piešiniais

Marius sako į iliustruotojos darbą nesikišęs, Lina jam tik duodavusi užduočių – nupiešti, kaip atrodė senelio nukaltos pasagėlės batų padams, išsiaiškinti, ant ko susuktą valą parduodavo kooperatyve, parašyti detalų scenarijų, ką nupiešti pabaigoje ir kuriai istorijai teksto nereikia, tik piešinių.

„Nors tikroji istorija yra liūdna, knyga išėjo visai smagi, su daug nuotykių, įkvepianti žygiams. Kai kuriuos baisius dalykus nutylėjau, knygą skaitantys tėvai greičiausiai apie juos žinos iš istorijos pamokų, o vaikai perskaitys tik tiek, kiek parašyta. Kai paaugs, jei susidomės, galės paskaityti nepagražintą partizanų istoriją“, – sako rašytojas.

Lina pasakoja tamsias knygos vietas mėginusi išsklaidyti iliustravimo stiliumi, pavyzdžiui, išraiškingomis veikėjų emocijomis. Ten, kur įtemptas veiksmas, ji piešė labai juokingas Magdės veido išraiškas.

„Knygą vaikams perskaičiusių mamų dažnai klausiu, kuri knygos vieta vaikams pasirodė įdomiausia ir kuri baisiausia? Dauguma sako, kad baisiausia knygos vieta – kai Magdė siuva partizano žaizdą. Tačiau ji yra ir įdomiausia! Vadinasi, pavyko nukreipti vaikų dėmesį ir pritaikyti istoriją mažam skaitytojui“, – rezultatu džiaugiasi iliustruotoja.

Kovų už laisvę tema Linai nesvetima. Jos piešta knyga „Sibiro haiku“ baigia apkeliauti pusę pasaulio, išversta į trylika kalbų. Susitikimuose su vaikais ir moksleiviais Lina patyrė, kad partizanų tema daugumai yra tuščias laukas, paklausti apie partizanus, vaikai ne tik negali įvardyti žymiausio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, bet ir apskritai nelabai žino, kas tokie buvo partizanai, kuo jie skyrėsi nuo kareivių, o kai kurie vadina juos banditais.

„Labai gerai, jei perskaitę knygą vaikai norės klausti. Magdės istorija jiems gali tapti trigeriu – skatinimu apie tai pasikalbėti, pasidomėti daugiau, gal net partizanų takais pereiti ar bunkerius apžiūrėti“, – neabejoja teksto autorius M. Marcinkevičius.

Anksčiau ji buvo paskelbusi didesnį žuvusiųjų skaičių, bet vėliau buvo surasti dar du išgyvenusieji.

Vietos ministerijos padalinys pranešė, kad tūpdamas privatus sraigtasparnis Mi-8 kliudė elektros laidus ir užsidegė.

Iš pradžių ministerija teigė, kad žuvo šeši iš 16 viduje buvusių žmonių. Vėliau ji paskelbė, kad dar du žmonės išgyveno.

„Buvo manoma, kad po nuolaužomis buvo du žmonės, tačiau paaiškėjo, kad jie patys paliko orlaivį ir šoko būsenos savarankiškai nuėjo į ligoninę“, – naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė ministerijos spaudos tarnyba.

Atnaujintame pranešime ministerija nurodė, kad keturi žmonės žuvo, 10 buvo sužeisti, o dar dviem neprireikė medicininės pagalbos.

Anot Rusijos naujienų agentūrų, kai kurių sužeistųjų būklė sunki.

Ministerijos paskelbtose nuotraukose matyti ugniagesiai, dirbantys prie apanglėjusių nuolaužų.

Pranešime nurodoma, kad gaisras buvo užgesintas.

Rusijos federalinės oro transporto agentūros duomenimis, sraigtasparnis priklauso bendrovei „Altai Avia“ ir skraidino turistų grupę.

Rusų tyrėjai pranešė, kad pradėtas tyrimas dėl oro transporto saugos taisyklių pažeidimo.

Rusijoje dažnai įvyksta lėktuvų ir sraigtasparnių, plačiai naudojamų atokiose šalies vietovėse, avarijos. Jas dažnai nulemia blogos oro sąlygos, žmogaus klaidos ar techninės problemos.

Šios pasėtos sėklos pergyveno atšiaurią 1598–1613 m. politinę žiemą ir yra gyvos netgi mūsų dienomis šiuolaikinio degeneratų dievaičio Vovočkos asmenyje, tad galima kelti prielaidą, kad būtent šių monarchų laikais buvo suformuotas ir įtvirtintas bizantietiško charakterio Rusijos vidaus ir užsienio politikos modelis, kuriuo sekė visi vėliau karaliavę valdovai, nepriklausomai nuo titulo, tautybės, išprusimo, lyties, socialinės kilmės ar politinės orientacijos.

Vaizdingai kalbant, galima teigti, kad senelis pradėjo teatro statybos darbus ir netgi spėjo įkurti sceną, o anūkas užbaigė pradėtą projektą ir vėliau surengė tokį šou pasirodymų maratoną, kad dauguma žmonių iki šiol negali atgauti žado. Šiuo atžvilgiu abu Ivanus Vasiljevičius galima palyginti su Makedonijos monarchu Filipu II (382–336 m. pr. Kr.) ir jo sūnumi Aleksandru (356–323 m. pr. Kr.) arba Vladimiru Iljičiumi (1870–1924) ir Josifu Visarionovičiumi (1878–1953).

Po 1598–1613 m. anarchijos (kuri mūsų dienomis atrodo juokingai, palyginus su XX a. Rusiją krėtusiomis negandomis) Maskvos soste įsitvirtino Romanovų giminė, kuri jau anksčiau buvo susigiminiavusi su Ivanu Vasiljevičiumi, mat jų atstovė tapo jo žmona.

1617 m. naujoji Rusijos valdžia sudarė taikos sutartį su Švedijos imperija, o 1618 m. su Lenkijos ir Marijos žemės valstybe, kurios chaotiškuoju periodu siekė įtvirtinti savo įtaką pastovaus valdovo tada neturėjusiose Rusijos žemėse.

Bene pats svarbiausias pirmojo Romanovų atstovo Michailo Fiodorovičiaus (1596–1645) epochos pasiekimas – ženklus progresas kolonizuojant Sibirą (1580–1778). Šio atšiauraus ir gamtos išteklių turtingo regiono užkariavimas daug kuo priminė beveik tuo pat metu anapus Atlanto ir Ramiojo vandenynų prasidėjusį Amerikos žemynų įsisavinimą.

Sibiras turtingas ne tik savo gamtiniais ištekliais, už kuriuos gaunami pinigai naudojami Kremliaus agresijai finansuoti, bet ir mokslinę vertę turinčiu palikimu, leidžiančiu ekspertams pažvelgti į seniausius žmonijos ir Žemės planetos vystymo etapus. Čia gyveno šiuolaikiniai žmonių (Homo sapiens) protėviai bei jų konkurentai neandartaliečiai (Homo neanderthalensis), taip pat atrasta atskiro žmonių porūšio, pakrikštyto Denisovo žmogaus pavadinimu, egzistavimo įrodymų, įvairių išnykusių gyvūnų rūšių liekanų.

Vėliau Sibire gyveno įvairiausios tautos (kai kurių atstovai turi genetinių ryšių su Amerikos žemynų senbuviais) – jakutai, tuviai, buriatai, evenai, evenkai, nencai, samojedai, udegejai, ulčiai ir kt. „Adidas“ treningus vilkintys ir degintomis saulėgrąžų sėklomis mintantys intelektualai jas visas vadina abstrakčiu „čiukčių“ vardu (apie čiukčius yra prikurta daug kvailų rasistinio pobūdžio anekdotų). Šių tautų atstovai dažniausiai užsiėmė medžiokle, žvejyba, gamtos gėrybių rinkimu, elnių ganymu ir neretai praktikuodavo šamanizmą.

XIII a. didelę dalį Sibiro užvaldė klajokliai mongolai, o byrant Aukso Ordai dalyje šio regiono susikūrė vadinamasis Sibiro chanatas, kurio elitas išpažino islamą (didelė dalis pavaldinių vis dar praktikavo šamanizmo apeigas).

Pirmieji Maskvos bandymai užkariauti ir kolonizuoti Sibirą prasidėjo dar Ivano Vasiljevičiaus valdymo laikais, kai Jermaku Timofejevičiumi (tiksli gimimo data nežinoma, mirė veikiausiai 1585 m.) vadinamas avantiūristas surengė kazokų ekspediciją į Sibiro chanato žemes. Jam pavyko užimti keletą gyvenviečių ir laimėti nemažai kautynių, tačiau galiausiai Jermakas bei jo žmonės pražuvo. Manoma, kad šią Jermako ekspediciją finansavo pasiturinčios verslininkų Stroganovų giminės atstovai, kurių finansai ir vėliau vaidino svarbų vaidmenį kolonizuojant Sibirą.

Nors ši pirmoji avantiūra patyrė nesėkmę (palyginus su ispanų konkistadorų laimėjimais dabartinėje Lotynų Amerikoje), rusai veikiausiai suprato, kad Sibiro tautos neturi stiprių lyderių, resursų, įtakingų draugų ar motyvacijos priešintis atėjūnams, ir toliau rengė karinio bei tiriamojo pobūdžio ekspedicijas į Sibiro žemes, kurių varomąja jėga tapo įvairiausi avantiūristai, plėšikai, galvažudžiai ar naują gyvenimą laukiniame krašte susikurti norintys asmenys (mūsų dienomis jie dažniausiai įvardinami kazokais).

Siekiant pažaboti regioną, pradėta steigti fortus ir reikalauti iš vietinių gyventojų mokėti duoklę. Kovos su vietinėmis tautomis buvo žiaurios ir negailestingos, tačiau, kaip ir Amerikos žemynų užkariavimo atveju, lemiamą vaidmenį suvaidino ne smurtas, o atėjūnų atneštos ligos (pvz., raupai).

Sibiro chanatas buvo sunaikintas, dalis jo elito atstovų išvežti į Maskvą, o įvairių regiono etninių grupių žmonės, kaip ir Amerikos žemynų senbuviai, buvo pasmerkti visuomenės užribiui ir antrarūšių padarų egzistencijai.

„Kartą mus kaip europiečius pavėžėjo sunkvežimiu, o jakutai ėjo pėsčiomis. Vairuotojas mums pasakė, kad jie yra vergai – žemesnės kastos žmonės“, – ketvirtojoje Sovietų Sąjungai apraudoti skirto dokumentinio serialo „Sudie, draugai!“ (Farewell, Comrades!, 2012) dalyje pasakojo Rytų Vokietijos gyventojas Uwė, kuriam pavyko pakeliauti po Sibiro platybes.

Incidentas įvyko augant įtampai dėl Rusijoje paskelbtos dalinės mobilizacijos, tęsiantis Maskvos karui Ukrainoje.

Retai apgyvendintame pietrytiniame Sibiro regione esančiame „Ust Ilimske jaunas vyras šaudė kariniame komisariate“, per susirašinėjimo platformą „Telegram“ paskelbė I. Kobzevas.

Jis nurodė, kad karinio komisaro Aleksandro Jelisejevo būklė „yra kritinė“, o šaulys buvo „iškart areštuotas“ ir „tikrai bus nubaustas“.

„Man gėda, kad tai vyksta tokiu metu, kai... turėtume būti vieningi. Turime kovoti ne vieni su kitais, o su realiomis grėsmėmis, – sakė I. Kobzevas. – Daviau nurodymus stiprinti saugumo priemones. Visų prašau išlaikyti ramybę.“

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį paskelbė šalyje dalinę rezervininkų mobilizaciją, Maskvos kariuomenei patyrus nesėkmių prieš septynis mėnesius pradėtame kare Ukrainoje.

Mobilizacijos paskelbimas sukėlė paniką ir išprovokavo demonstracijų; per jas visoje šalyje sulaikyta šimtai žmonių.

Kritikai kaltina valdžią šaukimą į kariuomenę organizuojant pirmiausia atokiuose šalies regionuose, įskaitant Sibirą ir Šiaurės Kaukazą, kad nekiltų nepasitenkinimas svarbiuose urbanistiniuose centruose, ypač Maskvoje.

Kodėl tremtis vieniems liko sunkiu iššūkiu, o kitiems tapo trauma? Kodėl vieni ištvėrė kankinimus, o kiti – ne, vieni kolaboravo su sovietų valdžia, o kiti išliko tiesūs ir tvirti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome kartu su Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos ir Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidentu psichoterapeutu Juliumi Neverausku.

Prabėgus dešimtmečiams nuo sovietų vykdytos masinės Lietuvos gyventojų tremties pradžią ženklinančių 1941 m. birželio 14 d. įvykių, lengviau įvertinti juos iš laiko perspektyvos. Ateina metas pažvelgti ne tik moraliniu, etiniu, bet ir psichologiniu požiūriu, kuris randa net kankintojų, budelių elgesio paaiškinimą. Vis dėlto šiuo interviu nesiekiame ieškoti pateisinimo budeliams. Pokalbio metu bandėme pažvelgti ir į tamsiąsias, ir į šviesiąsias žmogaus prigimties kertes.

– Vienus žmones tremtis palaužė, kitų – ne. Nuo ko tai priklauso?

– Visi mes reaguojame ne į pasaulio įvykius, bet į savo mintis apie pasaulio įvykius, pasaulio įvykių interpretaciją.

Tokių įvykių kaip tremtis įtaka labai skiriasi, priklausomai nuo žmogaus asmenybės. Šiuo atveju, kalbėdamas apie asmenybę, turiu galvoje jo įsitikinimų apie save, kitus ir pasaulį, taip pat taisyklių, kaip patenkinti savo poreikius, visumą. Įsitikinimai apie save – tai suvokimas, ar aš šiame pasaulyje esu priimamas, mylimas, ar nepriimamas, nemylimas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad jie yra priimami, mylimi, nes juos mamos mylėjo pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, atliepė jų poreikius, gali labai skirtis nuo tų, kurių nemylėjo, neatliepė poreikių. Tie, kuriuos mylėjo, daug lengviau adaptuojasi bet kurioje naujoje aplinkoje.

Kitas įsitikinimas yra susijęs su savo gebėjimais – ar aš galiu tvarkytis su iššūkiais? Jis priklauso nuo to, kiek tėvai, augindami mus, leido mums eksperimentuoti, klysti, skatino mūsų elgesį, gyrė mus už klaidas ir skatino iš jų mokytis. Jei tai buvo skatinama, tie žmonės prisitaikys, adaptuosis daug geriau. Taip pat gali būti įsitikinimai apie pasaulį – apie tai, ar jis saugus, ar ne. Pasaulis yra visoks, tačiau šiuo metu – daugiau saugus nei nesaugus. Šie įsitikinimai taip pat lemia prisitaikymą.

Įsitikinimai yra susiję ir su kitais žmonėmis – ar kiti žmonės yra mane priimantys, geri ar blogi. Teisingas atsakymas: žmonės yra visokie, tačiau daugiau geri nei blogi.

Priklausomai nuo visų šių įsitikinimų, kai įvyksta dideli gyvenimo pokyčiai, vieni mato problemas, o kiti – galimybes. Visada, kur yra problema, ten yra ir galimybė. Dalis žmonių pasinaudos galimybėmis, o dalis greičiausiai matys tik problemas ir nepasinaudos galimybėmis. Matydami tik problemas, jie jausis blogai.

– Štai du atvejai. Vienas žmogus buvo išvežtas į Sibirą už realią veiklą prieš sovietų valdžią. Kitas buvo ištremtas, kaip sakoma, už nieką: ūkininkas ankstų vasaros rytą kaip stovi buvo išvežtas į amžinąją žiemą ir, greičiausiai, net nesuprato, už ką. Kuriam išgyventi tremtį buvo lengviau?

– Niekada nebūna vieno faktoriaus, atsakingo už žmogaus likimą. Jį labai stipriai paveikia mano minėti įsitikinimai. Sakyčiau, daug svarbiau nei ištrėmimo būdas yra žmogaus įsitikinimai. Žmogaus biologiniai ypatumai, jo psichologinis, fizinis atsparumas taip pat yra labai svarbūs. Jeigu žmogus yra psichologiškai atsparus, net tokie iššūkiai kaip tremtis jį sustiprina. Kai jis nugali iššūkius, išmoksta daugiau ir tampa stipresnis. Ištrėmimo būdas nėra pats svarbiausias, sakyčiau, vienas mažiau svarbių.

Galima sakyti, kad tas žmogus, kuris vertybiškai veikė prieš sovietų valdžią ir žinojo, kad gali būti nubaustas, buvo geriau pasiruošęs negu tas, kuris buvo netikėtai ištremtas. Šiam žmogui gali išsivystyti aukos sindromas – suvokimas, kad pasaulis yra neteisingas, aš esu nuskriaustas ir pan. Tai gali sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo būklę. Toks įsitikinimas atima iš žmogaus galias. Tas žmogus, kuris realiai veikė prieš sovietų valdžią, liks įsitikinęs, kad jis gali kažką daryti, gali priešintis, gali veikti. Jis nejaus bejėgiškumo, beviltiškumo.

Kalbant apie tremtį, tai yra vienas didžiausių gyvenimo iššūkių. Ne pats didžiausias, bet jis gali būti susijęs su didžiausiu gyvenimo iššūkiu. Toks iššūkis yra artimiausių žmonių mirtys.

Turime atskirti iššūkį nuo psichologinės traumos. Iššūkis dažnai tampa trauma, bet nebūtinai. Trauma yra iššūkis ir stresas, paliekantys ilgalaikių padarinių.

Požiūris: teigiama, jeigu žmogus psichologiškai atsparus, net tokie iššūkiai kaip tremtis jį sustiprina / Artūro Morozovo nuotr.

– Vadinasi, vieniems tremtis liko iššūkiu, o kitiems tapo trauma?

– Taip. Galbūt tokių, kuriems tremtis liko iššūkiu, yra mažuma. Bet aš ir pats pažįstu žmonių, kurie adaptavosi. Jie priėmė tai kaip, galima sakyti, traumuojantį iššūkį, bet su juo susitvarkė, kažkaip prisitaikė. Ir grįžę prisitaikė – juk, kaip sakoma, ir Garliavą pastatė tremtiniai. Jie grįžo nesugniuždyti – čia kūrė gyvenimus.

Žmogus buvo kaltas jau vien dėl to, kad yra gyvas lietuvis, o jei dar truputį pasiturintis, tai 100 proc. kaltas. Lygiai taip pat kalba dabartiniai Rusijos propagandininkai.

Taigi, vieni žmonės prie tremties prisitaikė geriau, jie išmoko tam tikras gyvenimo pamokas. Šeimos tapo stiprios, nes tokie iššūkiai kaip tremtis juos labai sutelkė. Kiti grįžo palūžę, be vilties. Tie, kurie nepalūžo, veikė toliau – žinome buvusių tremtinių, kurie atkūrus nepriklausomybę tapo Seimo nariais, verslininkais.

Sovietų valdžios tikslas nebuvo vien tik bausti jėga. Jos tikslas buvo sunaikinti lietuvių inteligentiją apskritai. Žmogus buvo kaltas jau vien dėl to, kad yra gyvas lietuvis, o jei dar truputį pasiturintis, tai 100 proc. kaltas. Lygiai taip pat kalba dabartiniai Rusijos propagandininkai – esą visi lietuviai kalti. Skleidžiamas labai žiaurus naratyvas.

– Kalbant apie norą prisitaikyti ir prisitaikymą prie sovietmečio sąlygų: ar patyrusieji tremtį kaip traumą labiau siekė prisitaikyti ir savo vaikus skatino tai daryti?

– Manau, kad ne. Mes matome traumuojančias situacijas iš kartos į kartą, ir aš, kaip psichoterapeutas ir psichoterapeutų mokytojas, matau, kaip mūsų istorija labai aiškiai daro įtaką mūsų matymui, savęs, pasaulio identitetui, mūsų nesaugumo jausmui ir t.t. Psichologė Danutė Gailienė apie tai yra parašiusi knygą „Ką jie mums padarė“. Juk panašių kaip tremtis traumuojančių situacijų Lietuvoje būta ir anksčiau – XIX a. ir dar anksčiau. Pastarųjų dviejų šimtmečių istoriniai įvykiai labai stipriai paveikė mūsų, kaip tautos, psichologiją. Buitinis pavyzdys – Lietuvoje labai ilgai vyrų buvo daug mažiau nei moterų, nes daug jų žūdavo. Ir tik dabar mes matome, kaip atsitiesia moterys – jos tik dabar įtvirtina savivertę. Anksčiau iš kartos į kartą keliavo posakis: bet koks vyras yra geriau nei jokio. Tai neaugino moterų savivertės, priešingai – ją žlugdė.

Tokie žmonės kolaboravo. Jiems, kaip šakalams ar hienoms, būdinga glaustis prie stipresnių.

– Kai kuriuos žmones sovietai palaužė taip, kad jie tapo vadinamaisiais kolaborantais – prisiminkime partizanų Juozo Lukšos-Daumanto ir Adolfo Ramanausko-Vanago išdavimo atvejus, kai išdavė vadinamieji savi. Žiūrint iš psichologinės pusės, nuo ko priklauso, ar žmogus išduos buvusius bičiulius, taps kolaborantu, ar iki galo liks ištikimas savo įsitikinimams?

– Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo taisyklių. Kai kurie žmonės vadovaujasi taisykle: turiu išlikti bet kokia kaina. Kad išliktų, jie gali net nužudyti. Jiems didžiausia vertybė yra išlikti, o visos kitos vertybės – daug žemesnio lygmens. Tokie žmonės kolaboravo. Jiems, kaip šakalams ar hienoms, būdinga glaustis prie stipresnių. Tai apskritai būdinga gyvūnų gaujoms – paklusti stipresniam.

– Kankinimus, kuriuos dažnai naudojo sovietinių represinių struktūrų atstovai, vieni žmonės labiau ištvėrė, kiti – daug mažiau. Ar galima kaltinti žmogų dėl to, kad jis, neištvėręs sunkių kankinimų, išdavė buvusius bendražygius?

– Tai labai jautrus, kontroversiškas klausimas. Žiūrint, iš kieno perspektyvos to išdavusiojo bendražygius elgesį vertinsime. Jei iš jo bendražygių perspektyvos – toks žmogus kaltas. Bet jeigu su atjaučiančiu žvilgsniu pažiūrėtume žmogiškąja prasme, tas žmogus biologiškai ir psichologiškai buvo toks, koks buvo. Jis nekaltas, kad jo vaikystė buvo tokia, kokia buvo, kad jis gimė biologiškai jautresnis skausmui.

Plačiąja prasme žiūrint iš psichoterapinės perspektyvos, niekas dėl nieko nekaltas. Net ir tie, kurie žudo, nekalti. Su kreiva šypsena galiu pasakyti, kad tie, kurie žudė ir kankino, turėjo labai sunkią vaikystę. Ir dabar kare Ukrainoje tai matome. Rusija į ten specialiai siunčia tuos, kurie turėjo žiaurių patirčių, kurios paskui jiems leidžia tapti tuo, kuo jie tampa, – žudikais, kankintojais.

Jei žiūrėtume giliai ir plačiai psichoterapine prasme, mes nekalti dėl to, kokie mes susiformavome. Tačiau praktine prasme už visuomenės normų neatitinkantį elgesį žmonės yra baudžiami. Vis dėlto kada nors, tikiuosi, žmonija pasieks tokį išsivystymo lygį, kad tuos žmones gydys, o ne baus.

Padariniai: pasak J. Neverausko, už nieką ištremtas žmogus galėjo patirti aukos sindromą – suvokimas, kad pasaulis yra neteisingas, galėjo sukelti bejėgiškumą ir beviltiškumą. (Asmeninio arch. nuotr.)

– Turbūt apie kiekvieną žudiką galima sukurti labai jautrų filmą, kurį žiūrėdami apsiverktume pamatę, koks jo gyvenimas buvo iki tol, kol jis tapo žudiku?

– Taip.

– Jei žmogaus sugebėjimas pakęsti fizinius kankinimus sietinas su vadinamuoju skausmo slenksčiu ir tai nėra kažkoks didvyriškumas – tai yra žmogaus bendros neurofiziologinės būklės dalis, vadinasi, negalima labai stipriai smerkti tų, kurie neištvėrę kankinimų kažką išdavė?

– Didžiąja dalimi – taip. Reikėtų kalbėti ne tik apie fizinio, bet ir apie psichologinio skausmo, psichologinės kančios toleravimą.

– Turbūt negalime ir kiekvienas apie save 100 proc. tvirtinti: aš tai tikrai taip nepadaryčiau, kankinamas nieko neišduočiau, nes nė vienas nežinome, kaip pasielgtume?

– Tiesa, kol tokioje situacijoje nebuvome, nežinome.

– Kai kurie sugrįžusieji iš tremties toliau kentėjo nuo sovietinės sistemos: negalėjo dirbti tam tikrų darbų ir pan. Tačiau, kai atsirado galimybė įsilieti į Sąjūdžio gretas, jie to nepadarė – liko nuošalyje. Taigi, jie negalėjo realizuotis sovietmečiu, tačiau to nepadarė nei Atgimimo, nei atkurtos nepriklausomybės metais, nors jau galėjo tapti centrinėmis figūromis. Kodėl?

– Atsakysiu su šypsena: visi gali būti milijonieriais, bet ar būna? Arba – visi gali užmegzti labai gerus, brandžius romantinius santykius, sukurti labai brandžią ir tvirtą šeimą, bet ar sukuria? Taigi, galimybės ir jų realizacija labai skiriasi. Tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, biologinės būsenos konkrečiu metu, psichologinės būsenos, gal nuovargio, gal kaltės, gal baimės jausmo. Tarp mano pažįstamų žmonių yra tokių, kurie buvo labai stipriai nukentėję nuo sovietų valdžios ir niekaip nepatikėjo, kad Lietuva jau laisva, – jie vis tiek bijojo sovietų valdžios. Greičiausiai ir šiuo metu yra tokių senukų, gyvenančių su baimės jausmu. Nes baimės jausmas gali įsišaknyti labai labai giliai, jis perduodamas iš kartos į kartą – vaikams, anūkams. Jis vis švelnėja, bet grėsmės akivaizdoje gali ir vėl susiaktyvinti – kaip dabar, karo Ukrainoje akivaizdoje.

– Ar psichologinę traumą patyrusi moteris sugebės savo dukrą išauginti kaip laimingą moterį?

– Reikėtų šnekėti ne apie psichologinę traumą patyrusią moterį, bet apie jaučiančią tos traumos padarinius. Moksliniai tyrimai rodo, kad net seksualinė prievarta, kuri yra labai baisus dalykas, dalį žmonių dėl jų tam tikrų ypatumų paveikia daug mažiau nei kitus. Tai priklauso ne nuo traumos pobūdžio, bet nuo jos padarinių tai moteriai. Jeigu tie padariniai suformavo įsitikinimą, kad visi vyrai – žvėrys, arba dar blogiau – visi vyrai blogi, bet tik jei turi vyrą, esi vertinga moteris, tai šią žinutę moteris perduos savo dukroms. Užaugusios tos dukros rinksis vyrą, besiremdamos tokiu įsitikinimu. Psichoterapinė praktika rodo, kad užaugusios jos išsirenka negatyvų, smurtaujantį vyrą.

– Kaip moteriai susidoroti su trauma, kurią palieka seksualinė prievarta, kad ji išvengtų visą gyvenimą besitęsiančių padarinių?

– Tam skirtos specialios psichoterapijos rūšys. Bet kokia psichoterapija čia netinka. Jeigu tik nueini pasikalbėti į mokamas ar nemokamas konsultacijas – gali būti neigiama patirtis, kurią patyrusi moteris gali jaustis dar blogiau. Yra specialios metodikos, kaip kognityvinė ir elgesio, schemų terapija, kurios taiko specialius veiksmingus metodus toms traumoms gydyti. Taikant specialias metodikas, galima ir labai greitai žmogui padėti – per vieną kitą seansą. Man yra tekę ne kartą padėti žmonėms, kurie kelias dešimtis metų jaučia labai sunkius tokios psichologinės traumos padarinius. Po kelių seansų viskas susitvarko. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad tokiu atveju vien pasikalbėjimo su psichologu neužtenka.

– Apibendrinant: ar galima psichologinės traumos perdavimo iš kartos į kartą grandinę nutraukti patiems, be psichologinės, psichoterapijos pagalbos?

– Visko būna – žinomas atvejis, kai žmogus pats sau išsioperavo apendicitą. Kaip minėjau, net ir su specialistų, psichologų, psichoterapeutų pagalba, jei netaikomos tam tikros metodikos, su tokiomis traumomis susidoroti nepavyksta. Patiems žmonėms savarankiškai tai padaryti pavyksta labai retai.

Basi ant ledo

1941 metų birželio 14-ąją sugrūsti į gyvulinius vagonus lietuviai buvo ištremti į atšiauriausius Rusijos pakraščius. Maždaug trys tūkstančiai iš pirmosios tremties bangos po metų atsidūrė prie Laptevų jūros. Pusei jų ši vieta tapo pražūtinga. Sakoma, kad niekur nebuvo sunkiau negu ten, tuščioje Jakutijos tundroje.

„Mes šiaurės vaikai. Ten gimusios, bet savų atsiminimų neturime, nes buvome vos 2-ejų kai tėvai grįžo į Lietuvą, bet dokumentai su įrašais apie gimimą Jakutijoje primena pradžią“, – prakalbo šalia tėvo iniciatyva pastatytos jurtos muziejuje stovėjusios pusseserės Julija Putvytė-Benediktavičienė ir Giedrė Daniliauskaitė-Dabkevičienė.

Pasakojimai, nuotraukos lydėjo moteris nuo vaikystės. Tam, kad išliktų gyvi, tremtiniai iš velėnos, samanų ir medienos statėsi jurtas. Vėliau jas uždengdavo šlapiu sniegu, kuris virsdavo ledu.

Kai trėmė jų senelius, tai moterų tėvai dar buvo 13–14 metų vaikai. Tikėdamos, kad savo atvykimu prisideda prie lapteviečių atminimo išsaugojimo jos kasmet atvažiuoja į brolijos rengiamą susitikimą.

Esu suglumusi ir labai pagerbta gaudama šitą įvertinimą būtent iš šios bendruomenės.

„Kaip išgyveno? Mama, kuriai per 90 metų, neseniai kalbėjo, kad pati nesupranta kaip. Čia nesuvokiama. Labai daug mirė pirmą žiemą. Juos išmetė ledo saloje be nieko. Jie turėjo kurtis ir kažkaip sugalvoti kaip išgyventi žiemą. Gaudė Lenoje plaukiančius medžius, barža atplukdė kažkiek plytų ir statėsi jurtas. Iš metalinių bačkų darėsi pečiukus ir taip kažkiek šildėsi“, – pasakojimų nuotrupomis dalinosi moterys.

Dvi antklodė – buvo visas artimųjų turimas bagažas ledo saloje. Temperatūra krisdavo iki minus 40 laipsnių. Pirmą žiemą ir pragulėjo ant narų po tomis antklodėmis.   

„Vienintelis paaiškinimas kaip jie ten išgyveno – tai begalinė vidinė jėga. Kurie pasidavė, palūžo – mirė“, – kalbėjo tremtinių dukros.

Kertiniai ramsčiai

Nuo 1992-ųjų  į Lietuvos liaudies buities muziejuje vykstantį lapteviečių susitikimą seserys Elzė ir Anelė Pranskaitytės šiais metais atvyko kiek kita nuotaika nei anksčiau.

Praėjusiai metais mirė merginų močiutė, kuriai buvo vieneri, kai patyrė tremtinės dalią. Tad pagrindinis tikslas šiuo atvažiavimu – pagerbti močiutės atminimą. „Be to čia suvažiuoja visa šeima, tai gaunasi kaip ir šeimos susitikimas“, – merginos juokavo, kad čia apylinkėse aplink muziejuje stovinčią jurtą ir užaugo. Kasmetinių lapteviečių susirinkimų metu čia buvo jų žaidimų aikštelė.

Užaugusios tremtinių palikuonių šeimoje merginos nesistebi išgyvenusiųjų stiprybe ir vidine jėga. „Jie neturėjo kito pasirinkimo. Manau, kad padėjo ir šeimos aspektas, kai turi prižiūrėti brolius, seses, tėvus tai ir padeda išlaikyti norą gyventi“, – mintimis dalinosi merginos.

Lapteviečių brolija kertiniais išgyvenimo ramsčiais įvardija – meilę tėvynei, šeimos branginimą, bendrystę ir tikėjimą.

Žmogiškumo įrodymas

Lapteviečių brolijos sprendimu Dalios Grinkevičiūtės medalis už drąsą ir ryžtą, ginant pamatines vertybes – tiesą ir laisvę, įteiktas į susitikimą atvykusiai Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Esu suglumusi ir labai pagerbta gaudama šitą įvertinimą būtent iš šios bendruomenės“, – susijudinimo neslėpė premjerė.

Ji prakalbo apie žodžių svarbą ir reikšmę. Prisiminė, kai ekonominės krizės metu prieš 13 metų stojusi prie Finansų ministerijos vairo priėmė nepopuliarius sprendimus ir neslėpė pergyvenimo dėl to. Būtent iš lapteviečių bendruomenės išgirdo, kad krizė ar problema yra tada kai plaukai prišąlą prie lovos dėl šalčio, kai šalia nuo bado miršta artimas ir nieko negali padaryti. Visa kita tėra laikini nepatogumai.

„Būsime tuo ir esame tuo kuo patys pasirinksime būti. Jeigu patys pasirinksime būti tėvyne, tiesa, tai tokie ir būsime“, – pagarbą lapteviečiams atidavė I.Šimonytė.

Medaliu už istorinės atminties įamžinimo darbus apdovanotas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. O į susitikimą atvykęs Aukščiausiosios tarybos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis pareiškė: „Kol būsiu – visada ateisiu“.

Lapteviečiai kaip niekas kitas savo kailiu patyrę rūsčią golgotą geriau nei kas kitas gali įsivaizduoti ir nujausti šiandienos situacijos tragizmą ir trapumą dėl Ukrainoje vykstančio karo.

„Šėtono jėga dabar bando pasauliui primesti savo blogį, – Rusijos poziciją apibūdino profesorius. – Dabar – ne pokaris, dabar – karas“. Profesorius pašiepė kai kurių šalių vadovų pastangas kalbėtis su šėtonu. Esą tai neduos jokios naudos, nes šėtonas nesupranta žmonių kalbos.

O masiniai trėmimai – amžinas Lietuvos kančios ženklas, tremtiniai – gyvas nesunaikinamo žmogiškumo įrodymas.

Lapteviečių susitikime taip pat paminėtos 95-osios gydytojos ir rašytojos, savo prisiminimus aprašiusios knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dalios Grinkevičiūtės gimimo metinės, kuri 1941 metais su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau į Trofimovską Jakutijos šiaurėje.

Pareigūnai nurodė, kad teritorijoje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis.

Kaip platformoje „Telegram“ paskelbė regiono Nepaprastųjų situacijų ministerija, gaisrai Krasnojarsko krašte išplito daugiau kaip 16 zonų, kur liepsnos apėmė apie 200 statinių, kelias lentpjūves ir vaikų žaidimų aikštelę.

Valdžios institucijos teigė, kad su liepsnomis kovoja apie 300 ugniagesių ir 90 mašinų.

Gaisrų gesinimą apsunkina meteorologinės sąlygos – smarkūs vėjai kursto liepsnas ir neleidžia jų užgesinti.

„Gaisrų gesinimą apsunkina meteorologinės sąlygos – smarkūs vėjai kursto liepsnas ir neleidžia jų užgesinti“, – teigė Nepaprastųjų situacijų ministerija.

Sibire pastaraisiais metais kyla dideli gaisrai. Praėjusiais metais jie į atmosferą išmetė 16 mln. tonų anglies dvideginio, teigiama metinėje Europos klimato ataskaitoje.

Krasnojarsko krašto gubernatorius Aleksandras Usas teigė, kad stiprus vėjas, kurio greitis siekė iki 40 metrų per sekundę, didelėje regiono dalyje išvartė medžių ir elektros stulpų ir pakurstė gaisrus.

„Kreipėmės pagalbos į kaimynines teritorijas, bet žinome, kad geriausiu atveju ji atvyks tik po kelių valandų“, – sakė A. Usas, pridūręs, kad labiausiai nukentėjusiose vietovėse žmonėms buvo atidarytos laikinos prieglaudos, taip pat įrengti medicinos ir psichologinės pagalbos skyriai.

Nuo pavasario iki rudens regione vis dažniau kyla didžiuliai gaisrai. Jie labai prisideda prie klimato krizės, bet niekas jų negali užgesinti.

Šiais metais keli gaisrai, kaip teigia „The Independent“, liko degti, nes daugelis karinių dalinių, atsakingų už jų gesinimą, buvo išsiųsti kariauti Ukrainoje.

Klimato tyrėja iš Majamio universiteto Jessica McCarty sakė: „Kadangi didžiausiems gaisrams dažnai reikia karinių orlaivių, abejotina, kad šie pajėgumai bus prieinami net vasarą, jeigu karas tęsis“.

„Greenpeace Russia“ teigė, kad dabartinė miškų gaisrų zona šalyje jau yra dvigubai didesnė nei 2021 m. balandžio mėn.

Praėjusią vasarą Sibire per „nuolatinę karščio bangą“ poliariniame rate sausumos temperatūra pasiekė rekordinius 48 laipsnius šilumos.