Išgirsti kažko netikėto čia renkasi visi. Tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad iš Signatarų namų balkono nuskambės tai, kas privers braukti ašarą.

„Turiu pasidalyti žiauria, reikšminga žinia. Tolimoje žmogėdrų šalyje, jos katorgų kankinystėje visai neseniai mirė Aleksejus Navalnas“, – kalbėjo Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Rusijos opozicionierius ir kitos V. Putino aukos pagerbiamos tylos minute.

„Stipriai netikėta“, – teigė vyras.

Anot V. Landsbergio, bene žymiausio V. Putino oponento mirtis – daugiau nei vieno žmogaus netektis. Esą Kremliuje nebėra varianto, kas bus po V. Putino.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Lieka tik kraujas, tik mirtis“, – šnekėjo V. Landsbergis.

Tačiau V. Landsbergis teigė, kad kariaujama ir Lietuvoje.

„Galime sau leisti visokias tarpusavio peštynes“, – nurodė V. Landsbergis.

Kritikos strėlės skrido į valdžios koridorius – Gitanui Nausėdai ir ministrams.

„Lietuvos prezidentai ir ministrai, ar galėtumėte susiėmę už rankų stoti į Baltijos kelią? Nejau misija neįmanoma?“, – klausė V. Landsbergis.

Net ir pabarimo sulaukę artimiausi bendražygiai, panašu, kritikos nesibaidė.

Lietuvos prezidentai ir ministrai, ar galėtumėte susiėmę už rankų stoti į Baltijos kelią? Nejau misija neįmanoma?

„Kiekvienas žodis toks gilus, toks prasmingas“, – sakė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

„Jis kalba kaip laisvas žmogus. Jis mažiausiai saistomas politikos, visuomenės reitingų ir viso kito“, – šnekėjo Seimo narys (TS-LKD) Linas Slušnys.

O prieš ateinančius Seimo rinkimus V. Landsbergis mato.

„Lietuvos valgytojų partija yra begalinė narių skaičiumi ir kąsnį kanda dešimtimis milijonų. Bendru sutarimu, kaip kolūkio valdyboje“, – tvirtino V. Landsbergis.

Pasiklausyti G. Landsbergio kalbos rinkosi minios. Kai kuriems vietą teko užsiimti dar likus valandai iki renginio pradžios. Bet atėję sakė, kad išgirsti kalbą buvo verta.

Valdovų kelio stotelė

Nors daugelis sostinėje, Pilies g. 26, esantį namą visų pirma sieja su Vasario 16-osios akto pasirašymu, tačiau tai – tik viena sudedamoji šio pastato istorijos dalis.

Dabartinio muziejaus vietoje, Pilies gatvėje, pirmieji mūriniai namai greičiausiai iškilo dar XV a., kai šiuo valdovų keliu Valdovų rūmų link keliaudavo svarbiausi miesto svečiai.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę, Jokūbo Arnoto Škoto našlę, nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

J. Arnoto Škoto laikus mena ir seniausi muziejaus rūsiuose rasti archeologiniai radiniai: 1993 m. vykdant kasinėjimus čia rasta XVII a. keraminė olandiško tipo pypkė, koklių fragmentų, keramikos šukių. Rūsyje kultūriniai sluoksniai smarkiai sumaišyti, todėl XVII a. archeologiniai radiniai rasti kartu su XIX ir XX a. statybinėmis šiukšlėmis.

Nepriklausomybės lopšys

Senamiesčio pastatus vadinti pagal esamo ar buvusio namo savininko pavardę yra sena Vilniaus tradicija, o tam, kad namui priliptų naujo savininko pavardė, pastatas dažniausiai turėjo išgyventi dideles transformacijas. Didelė J. Arnoto Škoto namo rekonstrukcija vyko XIX a. pabaigoje, kai jį nusipirkęs pirklys Karlas Štralis iš esmės atnaujino namo fasadą, pakeitė vidaus planą, įrengė naujas laiptines ir užsakė naują interjero dekorą. Po tokių esminių pokyčių to meto vilniečiai pastatą ėmė vadinti Štralio namu.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

 

Po rekonstrukcijos 1895 m. Štraliai čia įkūrė cukrainę, gyventojų vadintą Baltuoju Štraliu ir garsėjusią Vilniuje savo pyragaičiais ir tortais iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Name esančius butus Štralių šeima nuomojo amatininkams, pirkliams, mokytojams. 1915 m. liepą butą trečiame aukšte jie išnuomojo Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti. Daugelis šios draugijos narių (tarp jų ir būsimieji Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis) netrukus įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą. Taip 1918 m. vasario 16 d. šiame name į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

K. Štralio užsakytą ir gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo suprojektuotą fasadą galime matyti ir šiandien. Neorenesansinio stiliaus fasadas 2023 m. pradžioje buvo sutvarkytas, atkuriant pirminį jo vaizdą. Buvo pašalinti daugiau nei per 100 metų susikaupę dažų sluoksniai ir, ištyrus senųjų sluoksnių cheminę sudėtį, koloristo dirbtuvėse buvo pagaminti dažai, idealiai atitinkantys pirmines Štralio namo fasado spalvas.

Pirmąkart pasakojama istorija

„Signatarų namų pastatas yra unikalus objektas, liudijantis ne tik modernios Lietuvos valstybės ištakas, bet ir saugantis daugybę vis dar nepažintų istorijų“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio vadovė Dalia Strimaitytė.

„Norime, kad lankytojai prisiliestų prie gyvosios istorijos, atverdami jiems gotikinius rūsius, menančius daugiakultūrę miesto praeitį, kviesdami juos užeiti į istorinį balkoną ir iš arti patyrinėti unikalų, šimtmečių sąveiką liudijantį pastato fasadą, prisiliesti prie ekspozicijoje pasakojamų, laisvės idėją reflektuojančių temų“, – teigė ji.

Apie 2000-uosius Signatarų namų rūsiuose veikė restorano banketinės salės. Šiam užsidarius, autentiškas gotikos laikotarpio palikimas visuomenei tapo neprieinamas.

Anot istorikės Mildos Kruopienės, kuri kartu su kolegomis rinko architektūrinės ekskursijos tyrimo medžiagą, lankytojai dabar galės apžiūrėti ne tik gotikinius rūsius, bet ir gausų kitų architektūrinių ir istorinių laikotarpių palikimą, pvz., išlikusį autentišką XIX a. pabaigos muziejaus vidaus dekorą.

Spalio 21–22 d. Signatarų namai organizuoja dvi nemokamas ekskursijas, supažindinančias su architektūriniu muziejaus pastato palikimu. Vėliau architektūrinę ekskursiją „Škoto, Štralio ar Signatarų?“ galės užsisakyti visi norintys Signatarų namų muziejaus darbo laiku.

„Lankytojai, užsukantys į muziejų, paprastai domisi modernios valstybės gimimo istorija ir su tuo susijusiais eksponatais, tačiau tiek muziejaus interjeras, tiek visas pastatas yra tarsi atskiras eksponatas. Jiems pažinti ir yra skirta ši architektūrinė ekskursija“, – sakė M. Kruopienė.

Pasak jos, tokio vientiso ir koncentruoto pasakojimo apie šį Pilies gatvės pastatą, koks buvo parengtas ekskursijai, iki šiol niekur nepublikuota.

1949 metų vasario 16 dieną priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija yra viena iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės atraminių dokumentų – kartu su 1918 metų Vasario 16-osios ir 1990 metų Kovo 11-osios aktais, teigiama Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.

1949 metų vasario 16 dieną minėta deklaracija priimta Minaičių kaime dabartiniame Radviliškio rajone, Stanislovo Mikniaus sodyboje, surengus Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Šiuo dokumentu užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.

Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, deklaracija kartu su kitais priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Nacionalinė emancipacijos diena minima prisimenant 1918 m. vasario 17 dieną Kaune vykusį mitingą, kuriame protestuota prieš moterų neįtraukimą tarp Lietuvos nepriklausomybės signatarų. Kaune surengtą protestą lydėjo parašų rinkimas – peticiją, rėmusią lygiavertį moterų dalyvavimą valstybės kūrime, parėmė 20 000 Lietuvos gyventojų. Nors Tarybos sudėties pakeisti nepavyko, tačiau 1918 m. lapkritį Laikinojoje Konstitucijoje moterims suteikta rinkimų teisė. Taip aktyvių moterų dėka Lietuva atsidūrė tarp šalių, anksčiausiai sulyginusi vyrų ir moterų balsavimo teises.

2018 m., minint šimtąsias mitingo Kaune metines, paskelbta Vasario 17-osios deklaracija, kvietusi siekti lyčių lygybės visose gyvenimo srityse. Anuomet deklaraciją planuota perskaityti iš Signatarų namų balkono, tačiau, negavus leidimo, deklaracija paskelbta iš šalia Signatarų namų esančio viešbučio balkono.

Jis tai sakė Vasario 16-osios šventinėje kalboje iš Signatarų namų balkono, kalbėdamas apie Rusijos grėsmę ir Ukrainos palaikymą.

„Mažiausiai, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir vidaus peštynių, bet nejau atsisakysime to malonumo patriukšmauti kaimyno gryčiai jau degant“, – susirinkusiesiems teigė V. Landsbergis.

Verčiau dainuokime, broliai, kurių širdys laisvos.

„Verčiau dainuokime, broliai, kurių širdys laisvos. Dainuokime – Lietuva, brangi, dainuokim – tu tokia graži, ir pasidžiaukime, kad mūsų Lietuvoje tiek daug“, – pridūrė jis.

„Šiandien Ukraina jau atvirai užpulta, jau pažadėtas puolimas didžiulėmis armijomis, būtent vasario 16-ąją buvo pažadėta. Ukraina stoja į savo tėvynės karą grumtynėse su Kremliaus fašizmu (...) Godus, pagiežingas rusofašizmas, pasitrainiojęs pasieniais, bet kurią dieną atsiris ir į Lietuvą. Vilniaus gubernatorius Paleckis gal jau paskirtas?“ – kalbėjo V. Landsbergis.

Jis taip pat linkėjo žmonėms vienybės, taikos ir gėrio.

„Gerai, kad susirinkome, tikiuosi, kad visada čia rinksis mylintys Lietuvą žmonės. Taip ir darykit – kelkitės ir vienykitės, gerosios valios žmonės. Supraskite ir atjauskite vienas kitą (...) Nusišypsokime dangui ir saulei, melskime taikos ir gėrio, nes kitu atveju pykčio ir blogio cunamis pereis kaip juoda banga per širdis ir protus, nušluos mūsų buvusį ir būsimą gyvenimą“, – sakė V. Landsbergis.

„Neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo baubimu skelbti džiunglių laisvę, yra nakties klastūnas. Jį atpažinsi, žmogau, tik širdimi. Turėk širdį ir žvelk į širdį, atjausk suklydusį brolį, tepabunda ir tvirtėja mūsų širdys, težadina tas Vilniaus varpai, vienykitės, pilėnai, puoselėkime savyje išganytojo ramybę ir kankinių atminimą, ir pragaro vartai mūsų nenugalės“, – kalbėjo jis.

Jo kalbą lydėjo įvairūs susirinkusiųjų ovacijos, švilpimai, šūksniai: „ačiū“, „gėda“, „Ozolas“, „Lietuva“. Kartu su juo balkone stovėjo ir buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Labai tikiuosi ir žinau, kad mūsų regione laisvė visada išliks, nes visada bus žmonių, kurie laisvę mylės ir už ją kovos aukodami save.

Ji pasidžiaugė minioje matydama Ukrainos bei baltą ir raudoną Baltarusijos vėliavas.

„Labai tikiuosi ir žinau, kad mūsų regione laisvė visada išliks, nes visada bus žmonių, kurie laisvę mylės ir už ją kovos aukodami save. Tokie buvome mes, tokie turime būti ir šiandien – visi mes“, – sakė buvusi šalies vadovė.

Valstybės saugumo departamentas Vasario 16-osios išvakarėse įspėjo, kad per Valstybės atkūrimo dienos minėjimus tikėtinos provokacijos, o protestais gali bandyti pasinaudoti neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios neramumus visuomenėje.

Dėl to policija renginiui prie Signatarų namų skyrė didžiausią dėmesį, pusvalandis iki renginio buvo ribojami žmonių srautai prie Signatarų namų.

1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Policijos departamento atstovas spaudai Ramūnas Matonis informavo BNS, kad žmonių patekimas į Pilies gatvę nuo Katedros pusės ribojamas nuo 13.36 val.

Nuo 13.40 val. žmonės į Pilies gatvę neįleidžiami nuo Bernardinų gatvės, o nuo 13.50 val. uždaromas patekimas nuo Rotušės pusės.

Pasak policijos atstovo, tokių priemonių imtasi dėl didelio žmonių skaičiaus ir galimų spūsčių.

Šalia Signatarų namų Pilies gatvėje 14 valandą prasidėjo tradicinis Vasario 16-osios minėjimas, šiam renginiui policija skiria didžiausią dėmesį baiminantis galimų provokacijų.

Valstybės saugumo departamentas Vasario 16-osios išvakarėse įspėjo, kad per Valstybės atkūrimo dienos minėjimus tikėtinos provokacijos, o protestais gali bandyti pasinaudoti neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios neramumus visuomenėje.

1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kaip BNS teigė  Signatarų namų vyresnioji muziejininkė Sandra Germanavičiūtė, po dviejų savaičių Aktas bus pervežtas į Lietuvos valstybės istorijos archyvą (LVIA), vėliau turėtų būti eksponuojamas Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, o vėliau, pagal dabartinius susitarimus, turės būtų grąžintas savininkui – Vokietijos archyvui.

„Iki lapkričio 15-osios yra ta standartinė data, kuomet jis baigia eksponavimo laiką. Šie metai yra paskutiniai, kai jis yra istorinėje vietoje, Signatarų namuose, kur jis buvo pasirašytas, priimtas. Tad lankytojams yra paskutinė galimybė jį pamatyti istorinėje vietoje. Kviečiame visus išnaudoti galimybę apsilankyti nemokamai šį, paskutinį mėnesio sekmadienį“, – teigė muziejininkė.

Signatarų namai lapkričio 13 dieną rengs ir atsisveikinimo su Aktu ekskursijas.

Vasario 16-osios Aktas su trumpomis „poilsio“ pertraukomis archyve, Signatarų namuose buvo eksponuojamas ketverius metus.

Vokietijai siųstą Nutarimą dėl valstybės atkūrimo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Berlyno diplomatiniame archyve rado 2017 metų pavasarį.

Pagal pirminį Lietuvos ir Vokietijos susitarimą numatyta, kad Aktas nuo 2018 metų sausio Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus. Susitarimas numato, kad 2022 metais dokumentas galėtų būti eksponuojamas Kaune, Istorinėje Prezidentūroje.

Iki šiol nesutarta, ar Lietuvos Nepriklausomybės Aktas galėtų likti Lietuvoje visam laikui.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės Aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.

„Pirmojo konkurso metu muziejus negavo nė vienos paraiškos, todėl dabar konkursą skelbia antrą kartą“, – BNS sakė muziejaus atstovas Arminas Šileikis.

Jo teigimu, konkurso sąlygos nesikeitė, pradinė nuomos kaina liko ta pati – 1397,6 euro per mėnesį.

Tačiau dėl koronaviruso situacijos norintieji apžiūrėti patalpas turės iš anksto susitarti dėl laiko, taip pat numatyta, kad konkursą organizuojančios komisijos posėdžiai gali vykti nuotoliniu būdu.

Beveik 85 kvadratinius metrus užimančias patalpas pirmame Signatarų namų aukšte numatyta išnuomoti ne daugiau nei 10 metų laikotarpiui.

Patalpose nėra baldų, įrangos, yra elektra, vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas.

Paraiškų pateikimo terminas baigiasi gruodžio 8 dieną, pasirašius sutartį kavinė turėtų būti įrengta per pusę metų.

Konkurse norintys dalyvauti asmenys taip pat turi sumokėti trijų mėnesių nuompinigių dydžio pradinį įnašą – 4192,8 euro, jis bus grąžintas tiems, kurie nelaimės konkurso.

XIX–XX a. Vilniuje veikė keletas Štralių giminės atstovų įkurtų kavinių, joms pavadinimai prigijo pagal interjere naudotas spalvas – „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“.

Cukrainė „Baltasis Štralis“ buvo įkurta 1852 metais, kai pastatą įsigijo pirklys Kazimiežas Karolis Štralis. Ši cukrainė buvo populiari inteligentijos susibūrimo vieta, laiką čia leisdavo universiteto profesoriai, poetai ir kunigai.

Jos lankytojai galėjo išgerti kavos, arbatos, šokolado, suvalgyti pyragaičių, taip pat cukrainėje būdavo galima skaityti vietinę bei užsienio spaudą.

Kavinė šioje vietoje veikė iki 1945 metų.

Muziejaus teigimu, beveik prieš šimtą metų veikusi kavinė buvo populiari tarp sostinės inteligentų.

Konkurso dalyviams nėra keliamas reikalavimas visiškai atkurti buvusios kavinės interjerą, meniu ir kitus elementus, tačiau jų stilistinė visuma turės būti pakankama lankytojui atpažinti ir pajusti „Baltojo Štralio“ motyvą.

Tikimasi, kad istorinius motyvus atkartojanti kavinė pratęstų muziejaus lankytojo patirtį ir taptų papildomu Signatarų namų lankytojų traukos objektu.

Numatoma, jog atkartojant čia veikusios cukrainės asortimentą, konkurso laimėtojas galėtų tiekti gaiviuosius ir karštuosius gėrimus, kavą, arbatą, šokoladą, taip pat vaišinti įvairiais konditerijos gaminiais.

Beveik 85 kvadratinius metrus užimančias patalpas numatyta išnuomoti ne daugiau nei 10 metų laikotarpiui.

Paraiškų pateikimo terminas baigiasi birželio 29 dieną, pasirašius sutartį kavinė turėtų būti įrengta per pusę metų.

XIX-XX amžiais Vilniuje veikė keletas Štralių giminės atstovų įkurtų kavinių, kurioms pavadinimai prigijo pagal interjere naudotas spalvas – „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“.

Cukrainė „Baltasis Štralis“ buvo įkurta 1852 metais, kai pastatą įsigijo pirklys Kazimiežas Karolis Štralis. Ši cukrainė buvo populiari inteligentijos susibūrimo vieta, laiką čia leisdavo universiteto profesoriai, poetai ir kunigai.

Jos lankytojai galėjo išgerti kavos, arbatos, šokolado, suvalgyti pyragaičių, taip pat cukrainėje būdavo galima skaityti vietinę bei užsienio spaudą.

Kavinė šioje vietoje veikė iki 1945 metų.

Galimybė pamatyti

Vasario 3 d. į Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinį – Signatarų namus – sugrįžo iš Vokietijos archyvo pasiskolintas Vasario 16-osios Nutarimas. Artėjant 102-osioms nepriklausomybės metinėms šį dokumentą, tapusį valstybingumo simboliu, ir vėl galės apžiūrėti visi norintys. Vasario 16-osios Nutarimo originalas Signatarų namuose eksponuojamas jau trečią kartą.

Kelis mėnesius rodytą faksimilę į originalų dokumentą spaudos konferencijos metu pakeitė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.

Nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir vėl bus eksponuojamas kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. jį pasirašė dr. Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos dvidešimt narių, ir saugomas specialiai jam pagamintoje neperšaunamoje vitrinoje su reikiamu mikroklimatu.

Vasario 16-osios Nutarimui suteiktas draudimas apima tiek paties dokumento draudimą, tiek draudimo apsaugą jį pervežant, taip pat eksponavimo vietos draudimą.

Istorinio dokumento sugrįžimo proga Signatarų namuose kiekvieną vasario šeštadienį 14 val. organizuojamos nemokamos teminės ekskursijos "Vasario 16-osios mitai". Jų metu gidas supažindins su populiariausiomis istorinių faktų interpretacijomis apie patį Aktą, jo ir nepriklausomybės paskelbimą bei tą padariusius signatarus.

Istorijos liudytojai

Vasario 16-osios Nutarimas rastas Vokietijos archyvuose ir pas mus atkeliauja tik laikinai. Tačiau Lietuva ir pati turi mūsų šalies istorijai reikšmingų ir saugomų dokumentų. Lietuvoje veikia 9 dokumentų archyvai. Seniausias iš jų – Vilniuje esantis Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

Kaip "Vilniaus dienai" teigė LVIA direktorius Ramutis Kurpė, šis archyvas yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių istorinių dokumentų saugykla. Čia saugomi dokumentai pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m.

Pats archyvas savo ištakomis siekia 1852 m., kai Vilniuje buvo įkurtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Tad šis archyvas "pergyveno" kelių valstybių valdymą, kelis karus, ne kartą keitėsi jo pavadinimas, ne kartą jis ir nukentėjo – dalis dokumentų buvo išvežta į kitas šalis, dalis sąmoningai sunaikinta ar sugadinta.

Dokumentas: tarp archyve saugomų dokumentų – maždaug 1917 m. laikotarpio Vilniaus krašto pasų kortelės, kurios buvo užpildomos prieš gaminant pasą. Jose yra žmogaus nuotraukos negatyvas, bendra informacija apie jį, ūgis ir piršto atspaudas. Tarp išlikusių – ir daktaro Jono Basanavičiaus kortelė su nurodytu jo ūgiu (1,74 m) ir nykščio atspaudu. B. Barausko nuotr.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, daugiau nei 50 proc. archyvo dokumentų – seniausi ir vertingiausi – buvo išvežti į Rusiją. 1919 m. iš archyvo buvo išvežta į Liubliną daug "liublinietiškų dokumentų" (3 518 knygų), atvežtų į Vilnių dar 1887 m. Lietuvą okupavus sovietams 1939 m. spalio 14–22 d. iš Vilniaus į Minską išvežta apie 18 vagonų (kai kuriais duomenimis – 14 vagonų) archyvinių dokumentų. Išgabentos visos senųjų aktų knygos ir ryšuliai (apie 20 000 saugotų vienetų), buvusio Michailo Muravjovo muziejaus archyvas bei kiti svarbiausi dokumentų komplektai.

Pasak R.Kurpės, Lietuvos archyvui buvo padaryta milžiniška žala. Jis neteko LDK metrikų – per 600 istorinius įvykius liudijančių knygų yra saugomos Rusijos archyve. Apie 1920 m. Lietuva bandė jas susigrąžinti, tačiau nepavyko. Tad šiuo metu LVIA turi tik suskaitmenintas šių dokumentų kopijas.

Šiuo metu visame pasaulyje galioja archyvų nedalumo principas – dokumentų originalai neperduodami iš vieno archyvo į kitą, kas kur yra, tas ten yra. Tad Lietuvos istorijos archyvas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su kai kuriomis šalimis ir keičiasi su jų archyvarais suskaitmenintomis dokumentų kopijomis. Taip įvairūs dokumentai tampa prieinami mokslininkams, istorikams, kitiems besidomintiems asmenims. Archyve laikomų dokumentų mikrofilmų kolekcijas sudaro XIII–XX a. rašytinių istorijos šaltinių, saugomų Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Švedijos archyvuose ir bibliotekose, mikrofilmai.

Vertybių daug

Seniausias LVIA saugomas dokumentas, pasak R.Kurpės, – XIII a. bažnytinė knyga. Tiesa, jos turinys su Lietuva nesusijęs.

Seniausią ir vieną vertingiausių Lietuvos valstybingumo istorijos požiūriu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įstaigų dokumentų kompleksą sudaro XV–XVIII a. LDK veikusių įstaigų fondai.

Rusijos imperijos įstaigų dokumentų kompleksas susideda iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje veikusių carinės Rusijos įstaigų ir organizacijų bei evakuotų į Sovietų Rusiją įstaigų likvidacinių komisijų fondų.

Savo svarba išsiskiria Lietuvos vyriausiosios valdybos, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos, Vilniaus civilinio gubernatoriaus ir Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijų, Vilniaus, Augustavo, Suvalkų gubernijose veikusių valdžios įstaigų, teismų, bankų, iždo rūmų, žandarmerijos ir karinių įstaigų, Vilniaus miesto magistrato, dūmos ir valdybos, Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo, Vilniaus ir Kauno gubernijų apskričių bajorų vadovų, 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvių, politinių bylų tardymo komisijų fondai.

Vertė: Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus patarėjai Neringai Banevičienei kiekvienas archyve laikomas dokumentas – įdomus ir vertingas. B. Barausko nuotr.

Šiam dokumentų kompleksui priklauso ir Lietuvos mokslo, kultūros, švietimo istorijai reikšmingi dokumentai, sukaupti Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, Vilniaus švietimo apygardos, Vilniaus universiteto ir kitų institucijų fonduose.

Trisdešimtyje asmenų, šeimų ir giminių fondų, kurių dokumentai apima laikotarpį nuo XV a. iki 1941 m., sukaupti įvairūs dokumentai, atspindintys žymiausių Lietuvos giminių, šeimų, svarbių krašto gyvenimui asmenų istoriją, jų politinę, kultūrinę veiklą. Tarp jų – kunigaikščių Radvilų, Sapiegų, Oginskių, grafų Pliaterių, Tiškevičių giminių fondai.

Dokumentų kolekcijų (XV–XX a.) kompleksą sudaro 10 archyve saugomų fondų. Vienos kolekcijos suformuojamos kolekcininkų ir perduodamos archyvui kaip dokumentų visuma, kitos formuojamos archyve, pasirenkant vieną požymį. Pažymėtinos Lietuvos ir Lenkijos valdovų privilegijos ir raštai Vilniaus jėzuitų akademijai ir Vilniaus bei Gardino miestų jėzuitų kolegijoms (1578–1767 m.), Vilniaus universiteto profesorių dokumentai (1738–1858 m.), įvairių dokumentų kolekcija (1489–1936 m.), Rekašiaus kolekcija (1579–1914 m.).

Civilinės būklės aktų įrašų kompleksą sudaro nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvoje veikusių miestų ir rajonų Civilinės metrikacijos skyriuose sudarytos civilinės būklės aktų knygos.

Kai kurie iš archyve saugomų dokumentų pripažinti ypatingos reikšmės ir įtraukti į UNESCO saugomų dokumentų sąrašus. Vienas UNESCO ypač vertingais pripažintų dokumentų – 1666 m. nupieštas Radvilų giminės genealoginis medis, kuriame pažymėta ir Barbora Radvilaitė, nors tam laikotarpiui buvo būdinga mergaičių nenurodyti.

Praverčia ir dabar

Šiuo metu LVIA įsikūręs 1934 m. pastatytame ir prieš porą metų restauruotame pastate. Kaip pasakojo R.Kurpė, tai buvo pirmas lenkų laikais statytas pastatas, kuris buvo paskirtas archyvams ir turėjo pirmąsias dokumentų saugyklas, – pačioje Lenkijoje iki to laiko nebuvo tokio pastato. Vėliau, keičiantis valdžioms, pastatas ėjo iš rankų į rankas ir vėl grąžintas archyvui tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Greta senojo neseniai pastatytas naujas 5 aukštų pastatas su dviem požeminiais aukštais, kur įrengta dauguma archyvo saugyklų, kurių iš viso yra 10.

Mūsų archyvas nepasipildantis – naujų dokumentų atsiranda labai retai.

Signatarų rūmuose eksponuojamą dokumentą nuo ultravioletinių spindulių saugo specialus stiklas ir sudaromas tam tikras mikroklimatas. Specialus mikroklimatas sudarytas ir LVIA saugyklose: popieriniams dokumentams optimali  temperatūra – apie 18 laipsnių ir santykinė drėgmė – apie 50 proc.

"Mūsų archyvas nepasipildantis – naujų dokumentų atsiranda labai retai, – sakė archyvo vadovas R.Kurpė. – Viskas, ką turime, priklauso mūsų archyvui – dokumentai niekam neatiduodami, su niekuo nesikeičiama, jie gali iškeliauti iš archyvo nebent laikinai į kokias nors temines parodas. Dauguma archyvų, net ir kitų šalių, mums pavydi to, ką turime, tad rengdami įvairias parodas dažnai į mus kreipiasi, kad vieną ar kitą dokumentą paskolintume."

Dokumentai čia skaitmeninami, kad būtų lengviau pasiekiami žmonėms – juos galima pamatyti internetinėje erdvėje, nebūtina eiti į archyvą. Tiesa, suskaitmeninta iš visų turimų dokumentų kol kas tik maždaug 2 proc. Dar toli gražu ir ne visi archyve saugomi dokumentai yra net ir perskaityti, išanalizuoti ir sukataloguoti. Juo labiau kad kataloguojant vienus dokumentus tarp jų randami kiti, apie kuriuos net nebuvo žinoma.

Šiuo metu archyve yra 1,3 mln. apskaitos vienetų, o apskaitos vienetas gali būti ir 60 cm storio dokumentų knyga, ir viena nuotrauka. Visi archyve saugomi dokumentai užima beveik 20 km lentynų. Dauguma jų rašyti rusų, senovės slavų, lotynų, vokiečių, lenkų kalba.

Pačiame archyvo pastate yra įrengtos dvi skaityklos – mikrofilmų ir popierinių dokumentų. Kiekvienas žmogus, kuriam reikalingas koks nors dokumentas, gali čia kreiptis ir jį pamatyti, perskaityti.

Pasak R.Kurpės, skaitykloje apsilankančius žmones galima suskirstyti į dvi grupes: vieni domisi savo genealogija ir ieško informacijos apie savo giminę, kiti – mokslininkai, kurie nagrinėja tam tikrą sritį, rašo mokslinius darbus.

Nemažai žmonių į archyvą kreipiasi įvairių pažymų, kadangi čia saugomos senosios metrikų knygos. Didelė besikreipiančiųjų į archyvą "banga" buvo, kai Lietuvoje buvo masiškai sprendžiami žemės susigrąžinimo klausimai. Pastaruoju metu, kai Lietuvoje buvo ypač aktyviai svarstomas klausimas dėl dvigubos pilietybės, žmonės iš įvairiausių šalių, net ir tolimiausių – Lotynų Amerikos, Afrikos, Australijos – kreipėsi ir iki šiol kreipiasi dėl dokumentų, įrodančių jų istorines sąsajas su Lietuva. Archyvas išduoda jiems juridinį pagrindą turinčią pažymą.

"Patys rengiame įvairias temines parodas, jeigu kuris nors mūsų archyve saugomas dokumentas dalyvauja kokioje nors parodoje, visada prašome nurodyti, kad jis priklauso LVIA – siekiame, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie mus, nes dauguma net nežino, kad tokie archyvai yra. O juk visi šie dokumentai – mūsų valstybės istorijos liudytojai", – pabrėžė R.Kurpė.