Technikų įvairovė

Lengvas, perregimas, vilnijantis natūralus šilkas – unikalus audinys. Jį galima naudoti namų interjero detalėms, garderobui kurti, ant jo – kaip ant įprasto popieriaus lapo galima lieti akvarelę, mėgautis grafikos, spaudavimo ar kaligrafijos technika.

Daugiau nei prieš 5 tūkst. metų Kinijoje atrastas audinys iš pradžių buvo naudojamas metraščiams rašyti, gerokai vėliau ant jo imta piešti imperatorių portretus, jų aplinkos gyvenimo vaizdus, peizažus, galiausiai – pradėti marginti drabužiai. Tapybos ant natūralaus šilko tėvyne laikoma Indija: šioje šalyje II a. audinys buvo dažomas naudojant vaško techniką, vadinamą batika.

"Batika gali būti šalta ir karšta. Motyvai, ornamentai piešiami kontūru, kuriam gali būti naudojamas vaško ir parafino mišinio ruošinys arba specialus rezervas, tapoma batikos dažais. Šia technika gali būti dekoruojami tiek drabužiai, tiek įvairios interjero detalės – staltiesės, pagalvės, paveikslai, šviestuvų gaubtai, užuolaidos, širmos", – plačias tapyto šilko pritaikymo galimybes pristato E.Žukauskienė.

Ji pastebi, kad daugelis pastarąją techniką derina su kitais šio audinio marginimo būdais – šibori, plangi, tritik. Skirtumas tas, kad jiems dekoruoti nereikalingas vaškas ar rezervas: prieš dažymą audinys įvairiai lankstomas, dygsniuojamas, raišiojamas, suspaudžiamas tarp plokštelių ir, nors dažniausiai naudojama tik viena dažų spalva, gaunami labai iškalbingi, išsiliejusių formų, pereinamų atspalvių ornamentai.

Seseriai kurta vestuvinė suknelė tapo pirmu profesionaliu išbandymu.

Mėgsta iššūkius

Su visais šiais tekstilės dekoravimo būdais E.Žukauskienė susipažino maždaug prieš 15 metų, kai lankė šeštadieninę tekstilės mokyklą menininkės Jolantos Šmidtienės galerijoje "Balta". Čia susipažino su įvairiomis audinių marginimo technikomis, išmoko koloristikos, kompozicijos, tapybos pagrindų.

"Bene paprasčiausias būdas nudažyti šilką – lieti dažus it akvarelę ant popieriaus: ant sudrėkinto audinio užtaškyti ar papilti tekstilinius dažus. Šilkui skirti dažai skysti, todėl jie lengvai ir laisvai liejasi, priklausomai nuo audinio drėgnumo skirtingai pasiskirsto, nubėga į šalis, spalvai įsiliejus į kitą spalvą, atsiranda įdomūs persiliejimai. Netikėtumo efektą galima sustiprinti dar neišdžiūvusį audinį pabarstant druska – priklausomai nuo audinio drėgnumo ir druskos rupumo, spalvotame fone išryškėja skirtingų formų ir dydžių baltos dėmelės, – atskleidžia niuansus pašnekovė ir prisipažįsta liejimą naudojanti labai retai. – Man labiausiai patinka tapyba ant šilko su rezervu: iš pradžių labai tiksliai nupiešiu visus piešinio kontūrus, vėliau nuspalvinu detales. Ši technika labiausia atitinka mano charakterį ir būdą."

E.Žukauskienė nedvejodama prikabina sau tiksliukės etiketę: be technologijų, dar veda chemijos pamokas, jai imponuoja tikslus, iš anksto gerai apgalvotas darbas. Estelą trikdo netikėtumai – jai svarbu kontroliuoti padėtį, bet suviliota šio meno dovanojamų neribotų saviraiškos galimybių visus netikėtus dalykus ji stengiasi priimti kaip iššūkį kūryboje.

Tapant tartum kuri kartu su šilku, kuris savaip pakoreguoja tavo potėpius, spalvos intensyvumą, dažų išsiliejimą.

"Šilko tapyba – magiškas procesas, kuriame atsiskleidžia tiek mano tikslumo persmelktas kūrybiškumas, tiek spontaniškas šio nepaprasto audinio charakteris. Niekada negali žinoti – gali tik numatyti, nujausti, koks bus galutinis rezultatas. Tapant tartum kuri kartu su šilku, kuris savaip pakoreguoja tavo potėpius, spalvos intensyvumą, dažų išsiliejimą. O kartais lyg tyčia peršoka kontūro liniją – tuomet turi galvoti, ką daryti, kaip pakeisti piešinį, kad nepaliktum išbėgusios dėmės. Tai labai intriguoja", – dalijasi pastebėjimais kūrėja.

Idėjų taupyklė

E.Žukauskienės darbuose daugelis įžvelgia baltiškų motyvų, liaudiško meno apraiškų: juose it žalčiukai rangosi mažos ir didelės spiralės, jas atkartoja tautinės juostos, šypsosi saulutės, žydi gėlės, iš augalų formuojasi įmantrūs ornamentai, kuriuose nardo drugeliai, ulba paukščiai. Plazdančio šilko lengvumas diktuoja tokias pat lanksčias, vingrias ir lakoniškas linijas, o polinkis į tikslumą įkvepia kurti labai detalius, sudėtingus, ritmiškus motyvus, kurie gana dažnai išsiskleidžia stebuklingoje mandalų darnoje.

"Specialiai nesigilinu į tradicijas, liaudies meną – manau, kad viskas slypi viduje. Piešdama atsiduodu intuicijai, – šypsosi pašnekovė, turinti pilnutėlį portfelį idėjų. – Kai negaliu nieko kito daryti, o tik klausyti, visada kažką piešinėju ant popieriaus lapų, skiaučių. Įdomiausi variantai ir keliauja į tą idėjų taupyklę. Kai jaučiu įkvėpimą kurti, bet stingu konkretumo, visus juos išsitraukiu – žiūrėk, vieno kito kopija ar improvizacija ir nugula ant šilko."

Sumanymų Estela neatidėlioja, nesvarbu, ar mezga, siuvinėja, neria vąšeliu, pina, tapo ant šilko. Po ranka ji visuomet turi kelis skirtinga technika kuriamus darbus. Labai dažnai į eksperimentus, kūrybinius ieškojimus įtraukia ir savo mokinius.

"Su mokinėmis sukūrėme didelę tapyto šilko drabužių kolekciją "Šilko žaismas", vėliau didžiuliu iššūkiu tapo tapyta vestuvinė suknelė sesei", – pasakoja E.Žukauskienė, be spalvingų tunikų, sijonų, skraisčių, kaklaraiščių, sukūrusi ir paveikslų, pano.

Gali visi, arba Pamoka norintiems pabandyti

Reikės natūralaus šilko atraižos, nedidelių medinių paveikslo rėmų, smeigtukų, norimos spalvos rezervo ir šilko dažų – pastaruosius rasite specializuotoje dailininkų, o kai kada ir įprastoje raštinės reikmenų parduotuvėje.

1. Šilko skiautę įtempkite ant medinio rėmo: pirma smeigėmis užfiksuokite kampus, paskui – kraštinių centrus, galiausiai – tarpus tarp šių taškų ir kampų. Audinys turi būti tolygiai ištemptas – nuo to priklausys, kaip gražiai liesis dažai.

2. Pasirinktą ir išryškintą piešinio eskizą pakiškite po rėmu – jis turėtų matytis per šilką. Jei norite, pagrindines linijas pasižymėkite specialiu išnykstančiu pieštuku.

3. Visas kontūrų linijas nupieškite rezervu. Jo linija turi būti tolygi, be suplonėjimų, nepalikite nė mažiausių tarpų – dažai pasklis kitoje pusėje.

4. Kontūrui apdžiūvus, piešinį kruopščiai nuspalvinkite. Jei tapysite ant sauso šilko, spalvos bus ryškesnės, bet ant didelių detalių matosi potėpių ribos. Prieš spalvinant audinį reikėtų saikingai sudrėkinti švariu vandeniu, naudojantis teptuku arba purkštuvu. Nepersistenkite: kuo audinys šlapesnis, tuo didesnė tikimybė spalvoms išsilieti už kontūrų. Dažų iki pat kontūro netepkite – palikite 2–3 mm, sklisdami audiniu jie patys užpildys tuščius tarpus.

5. Piešinį palikite išdžiūti, tada, nustatę šilko režimą ir lygindami iš blogosios pusės, lygintuvu užfiksuokite dažus. Dėl dažų nutapytas darbas įgaus šiek tiek standumo, tačiau, jei lyginsite garais, dažai giliai įsigers į pluoštą, audinys išsaugos savo minkštumą.

Širdies šiluma

Gruzijos meno ir skonio namų Kaune įkūrėja Kristina Baranauskaitė kasmet nuvyksta į savo mamos gimtinę Gruziją, ten ne tik atostogauja, aplanko giminaičius, bet ir nusprendžia, kokius menininkus su paroda pakvies į Kauną. Taip ir šią vasarą, kuri Gruzijoje išsiskyrė didžiuliu karščiu, ypač rugpjūtį, pailsusi nuo kaitros kaunietė pagaliau surado vienoje Tbilisio gatvėje ieškomą šiuolaikinės gruzinų tapytojos ant šilko Ekos Khuntsarios galeriją, kuri buvo uždaryta.

Jau buvo numojanti ranka į norą susipažinti su menininke, bet vis dėlto nuėjo ant uždarytų galerijos durų nurodytu nauju adresu Tbilisio centre.

"Kai įėjusi iš saulės kepinamos gatvės į E.Khuntsarios galeriją, klestelėjau ant sofos, – ryškiai atsimena pažintį su Gruzijos menininke K.Baranauskaitė, – aplinkui galybė ištapytų šilkų – paveikslų, šalių, įvairaus dydžio šilko rankinių – tiesiog užbūrė, dingo nuovargis ir net karštis ne toks alinantis tapo. Gal taip ėmė atrodyti, kad su dailininke iškart radome bendrą kalbą, ir nors Gruzijoje žmonės apskritai yra atviri ir svetingi, bet nuo E.Khuntsarios sklido ypatinga šiluma ir gera nuotaika. Tai labai aiškiai atsispindi ir jos darbuose – natiurmortuose, spalvinguose peizažuose ar ant šilko užfiksuotose kasdienio gyvenimo akimirkose."

E.Khuntsarios žiedai tiesiog užburia preciziškai atlikta technika, smulkiausiomis detalėmis ir, žinoma, kerinčiomis spalvomis.

Anot kaunietės, nuostabus šilkas, kadaise sujungęs skirtingus žemynus ir kultūras, ištapytas E.Khuntsarios, kuria kitokį pasaulį, pasakoja vis kitą autorės, bet kartu ir visos Gruzijos istoriją.

Šilkas kaip drobė

E.Khuntsaria Gruzijoje baigė dailės akademiją, grafikos specialybę, tačiau netrukus jos dėmesį patraukė tapyba ant šilko.

"Šilkas man kaip drobė: piešiu, tapau ant šilko viską, ką tapyčiau ant drobės, nors, žinoma, naudoju ir batikos techniką. Jau 24 metus tapau ant šilko, jis man paklūsta ir jo nenoriu keisti į nieką kitą", – kalbėjo į parodos atidarymą iš Tbilisio atvykusi E.Khuntsaria, kuriai didžiulį įspūdį paliko Kauno architektūra, miesto kameriškumas, jaukumas ir, žinoma, kauniečių meilė gruzinams.

Menininkės neišgąsdino nei lietuviška vėsa, nei šiuo metu, regis, neprašvintanti diena, ji prisipažino, kad žavisi toli gražu ne vien saulėtomis dienomis, o vasaros karštis nemenkai išvargina, tiesa, pripažino, kad jeigu tokios dienos užsitęstų ilgai, greičiausiai imtų ilgėtis saulės.

"Dabar Gruzijoje taip pat tėra apie 5 laipsnius šilumos, jau krenta medžių lapai ir yra pats sunokusių granatų, persimonų, citrusinių vaisių metas, – susirinkusiesiems į parodą "Šilko glėbyje" Gruzijos meno ir skonio namuose kalbėjo E.Khuntsaria, beje, neįprastai mėlynų akių ir šviesiaplaukė, nes kilusi iš Gruzijos Samegrelo regiono.

Ryškios spalvos

Dailininkės ištapytas šilkas, regis, persmelktas ryškių, šiltų spalvų, gėrėjimosi ir džiaugsmo. Ir nors gruzinų menininkė kasdienybėje – santūraus būdo, tačiau jos darbai pripildyti pietietiškos aistros ir net svaigulio. Užtenka vien pamatyti jos gana didelio formato ant šilko nutapytus granatus – tarsi giesmę gyvenimui, jo vaisiams, jo dovanoms.

Žvelgiant į E.Khuntsarios darbus, akivaizdu, kad menininkė ypač mėgsta piešti gėles – atpažįstamas, tikroviškas ir kažkiek pakoreguotas vaizduotės. "Faktiškai netapau iš natūros, –  prisipažino dailininkė. – Peizažai, natiurmortai, gėlės yra nutapyti iš atminties, tiksliau, viską susidėlioju vaizduotėje."

Beje, Gruzijoje gėlės nėra labai populiarios, ne jomis, o vaisiais didžiuojasi ir džiaugiasi gruzinai, taigi tapyti gėles ten taip pat nėra populiaru. Vis dėlto E.Khuntsarios žiedai tiesiog užburia preciziškai atlikta technika, smulkiausiomis detalėmis ir, žinoma, kerinčiomis spalvomis – atrodo, kad menininkė prisiliečia prie vitališkiausių versmių, o sklindanti šiluma ir gelmė tiesiog verčia stabtelėjus šypsotis ir grožėtis, prisiminti, kad aplink išties tvyro begalė grožio.

Kas: E.Khuntsarios paroda "Šilko glėbyje".

Kur: Gruzijos meno ir skonio namuose.

Kada: Sausio 17 d.

Belaukdami kolekcijos pristatymo svečiai galėjo susipažinti su "Garo Care" grožio naujienomis, taipogi ir Vairuojančių moterų asociacijos prezidentė Asta Jonušienė. "Ką tik grįžau iš kelionės po šiltuosius kraštus, tad odą dabar lepinu kokybiškomis natūraliomis priemonėmis", – sakė veikli, keliauti mėgstanti moteris. Tačiau svarbiausia grožio ir jaunystės paslaptimi A.Jonušienė laiko nuo veido nedingstančią šypseną, pozityvumą ir aktyvią gyvenseną.

Kūrėja G. Vyšniauskienė pristatė dviejų dalių kolekciją: pirmoji buvo skirta dienai, antroji – vakarui, ypatingoms progoms. Dvylika vilnos ir šilko ansamblių, grojant saksofonistui Gintarui Remeikiui, demonstravo balerinos bei šokėjos: Kristina Tarasevičiūtė, Inga Cibulskytė, Gintarė Kudarauskaitė, Ignė Rėklaitytė-Grybienė, Laura Kazielaitė, Kristina Vasilevskaja. Modeliams makiažą kūrė "Makeup secrets" akamedijos meistrų komanda.

Vilna – fantastiška žaliava, iš jos, kaip ir molio, galima nulipdyti bet ką.

"Vilna – fantastiška žaliava, iš jos, kaip ir molio, galima nulipdyti bet ką, – sakė. G. Vyšniauskienė. – Man vėlimas tarsi savotiška meditacija, savęs išraiška, nepakartojamas kūrybos procesas". Kūrėjai patinka išbandyti naujas technikas, atrasti naujus atspalvius ir potėpius, nes, pasak jos, veltinio savybės tiesiog beribės.

Finalinį kolekcijos modelį – vestuvinę suknelę demonstravo žinoma baleto šokėja K. Tarasevičiūtė. "Tikiu, kad vilkint tokią suknelę jaunoji nesušaltų net šalčiausią žiemos dieną", – po kolekcijos parodymo šypsojosi K. Tarasevičiūtė. Mergina prisipažino, seniai negalvojanti apie prietarus, mat vestuvines sukneles jai tenka demonstruoti labai dažnai. Be to, K. Tarasevičiūtei, kaip šokių ansamblio "Lietuva" narei, jau eilę metų tenka Jaunosios rolė, atliekant vestuvinių šokių siuitą. Įdomu ir tai, kad per vestuves jaunųjų motinos dovanoja savo ištekinamoms dukroms Kristinos šokį – baleto solo numerį, klasikinį valsą. "Tai – labai jautri, išskirtinė vestuvinė dovava", – neslėpė šokėja.

Pašnekovė šypsojosi, jog turbūt neatsirastų nė vieno baleto artisto, kuris neturėtų savo mėgstamų vilnonių kojinių. "Pati net šokiams turiu specialiai man sukurtą ne vieną vilnonį komplektuką", – sakė K. Tarasevičiūtė. Neretai mėgstanti ką nors gražaus ir sau pati susikurti, Kristina prisiminė, kad daugiau nei prieš dešimt metų ir jos neaplenkė veltų aksesuarų, skirtų puošti drabužiams mada. "Tačiau labai greitai supratau, kad neturiu tam kantrybės, todėl negaliu atsistebėti G. Vyšniauskienės kruopštumu ir kūrybingumu", – sakė ne vieną renginį savo grožiu ir elegancija papuošusi baleto artistė.

Žinant pagrindines priežiūros taisykles net ir patys įnoringiausi šilko bei vilnos drabužiai gali būti dėvimi metų metus ir atrodo tarsi nauji.

1 patarimas. Vilnonių audinių negręžkite

Vilnoniai audiniai ne tik puikiai šildo esant gūsingam orui, bet ir yra patogūs, praktiški, palyginti mažai teplūs ir dar, be viso to, stilingi. Vis dėlto vilnonius drabužius prižiūrėti reikia mokėti, nes netinkamai skalbiami ir džiovinami jie gali susitraukti, išsitampyti ar kitaip prarasti savo grožį.

„Skalbiant vilnonius audinius svarbiausia reikėtų rinktis ne aukštesnę kaip 30 °C temperatūrą. Dažnai klaidingai manoma, jog vilnonius drabužius saugiausia skalbti rankomis, tačiau tokiu būdu pastariesiems neretai pridaroma daugiau žalos nei naudos. Šlapi vilnoniai audiniai greitai praranda formą, todėl jų negalima nei trinti, nei gręžti, – aiškina „AEG“ buitinės technikos ekspertas Lukas Brazauskas. – Dauguma šiuolaikinių skalbyklių, turinčių specialią vilnos programą, gali skalbti saugiai ir užtikrinti, jog iš skalbyklės ištraukto drabužio forma bus nepakitusi“.

2 patarimas. Šilką apsaugos minkštas ir šiltas vanduo

Šilko audinio drabužiai yra ne tik prabangūs, bet ir universalūs – šilkas reguliuoja šilumą šildydamas, kai šalta, ir vėsindamas, kai karšta. Tačiau šilkas taip pat yra laikomas ir vienu jautriausių bei lengviausiai pažeidžiamų audinių, o didžiausias jo priešas – kietas ir šaltas vanduo.

„Vandenyje esantys kietieji mineralai gali negrįžtamai pažeisti audinio, o ypač tokio jautraus kaip šilkas, formą ir struktūrą, todėl šilkinių drabužių skalbti rankomis nepatartina. Tuo tarpu naujausių technologijų skalbyklės turi jonų mainų filtravimo sistemą, kuri minkštindama vandenį neutralizuoja vandenyje esančius ir neigiamą įtaką audinio kokybei darančius kietuosius mineralus bei užtikina išskirtinę apsaugą šilkiniam audiniui“, – sako L. Brazauskas.

Pasak jo, šilkinius audinius taip pat reikėtų skalbti ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje, todėl renkantis skalbyklę pravartu atkreipti dėmesį, ar joje yra specialiosios žemos temperatūros šilko programos ir pastariesiems pritaikytas gręžimo ciklas. „Pavyzdžiui, skalbyklės, turinčios specialiai gležniems audiniams pritaikytą būgną ir skalbimo programas, pasirūpina, jog šilkiniai drabužiai būtų švelniai gręžiami, audinys neišbluktų ir ilgai atrodytų tarsi dėvimas pirmą kartą“, – sako L. Brazauskas.

3 patarimas. Šilkinio audinio grožis atsiskleis tinkamai džiovinant

Prabangios šilkinės suknelės tikrąjį grožį atskleidžia nepriekaištingai išlygintas, lengvai krintantis šilko audinys. Todėl šilko priežiūros procese nepamainomai svarbus ir tinkamas šio audinio džiovinimas bei lyginimas.

„Baiminantis pažeisti gležnus šilkinius drabužius, neretai juos ne tik skalbiama, bet ir džiovinama mechaniniu būdu. Vis dėlto tai nėra geriausias sprendimas. Ant kaitrios saulės ar didelio drėgnumo ore džiūvantis šilkas gali greitai prarasti savo pirminę formą ir spalvą. Klasikinį džiovinimo būdą daugelis renka dėl nepasitikėjimo džiovyklėmis, bijo, kad būtent jos sugadina mylimą rūbą. Šiandien tai tėra mitas, nes džiovyklės kuriamos skirtingiems audiniams džiovinti ir dažnai jais pasirūpina geriau nei įprasti metodai“, – sako L. Brazauskas.

Pasak L. Brazausko, renkantis džiovyklę itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar ji turi garinimo ir lyginimo programas – pastarosios atnaujina gležnus, netgi tik chemiškai valyti tinkamus drabužius, kai jų nereikia skalbti. Mat dėl garų funkcijos skalbyklėje sukurta drėgmė padeda atlaisvinti audinio plaušelius ir išlygina audinių raukšles.

„Drakono šilkas yra labai tamprus ir elastingas, todėl jis laikomas viena atspariausių žmonijai žinomų skaidulų“, – teigė Jonas Rice`as iš įmonės „Kraig Biocraft Laboratories“.

Nepaisant savo mistinio pavadinimo, drakono šilkas yra pagamintas genetikos inžinierių.

Plačiai žinoma, kad voro šilkas pasižymi puikiomis tampymosi, atsparumo ir lankstumo savybėmis.

„Voro šilkas yra 10 kartų stipresnis už tradicinį šilkverpio šilką. Jis taip pat kai kuriais atvejais yra dvigubai elastingesnis ir kietesnis už kevlarą (anglies armido audinį)“, – „Live Science“ tvirtino J. Rice`as.

Tačiau vorų šilko įprastai nesusipirksi parduotuvėje, taigi mokslininkai atrado vorų DNR, kuris atsakingas už šilko gamybą ir perkėlė tą DNR šilkverpiams.

Mokslininkai tikisi iš „pagerintų“ šilkverpių šilko gaminti kariams drabužius.

Senovinis tibetiečių tapinys ant šilko per aukcioną Honkonge buvo nupirktas už rekordinę kinų menui sumą – vienas Šanchajaus magnatas už jį paklojo 45 mln. dolerių, pranešė „Christie's“.

600 metų senumo meno kūrinį – budistinę tanką su ryškiomis raudona ir aukso spalvomis – trečiadienį nupirko Liu Yiqianas (Liu Ičianas), kuris jį eksponuos savo naujame muziejuje Šanchajuje, pranešė aukcionas.

„Didžiuojuosi grąžindamas į Kiniją šią reikšmingą ir istorinę 15-ojo amžiaus tanką, kuri bus saugoma muziejuje „Long“, – sakė magnatas, kurio žodžiai cituojami „Christie's“ ketvirtadienio pranešime spaudai.

Honkongas iškilo kaip vienas svarbiausių pasaulinių aukcionų centrų greta Niujorko ir Londono; tai pakurstė Kinijos ekonominis bumas ir paklausa, kurią demonstruoja Kinijos ir kitų Azijos šalių kolekcininkai.

Minėta suma yra pasaulio rekordas bet kokiems kinų meno kūriniams, parduotiems kokio nors tarptautinio aukciono.

Ši tanka, kurioje vaizduojama meditacijos dievybė, Raudonuoju Mirties Nugalėtoju vadinamas Raktajamaris ant buivolo, buvo sukurta Mingų dinastijos laikais, 1402-1424 metais.

Ji priklausė trijų tankų rinkiniui iš Džokango vienuolyno Tibeto sostinėje Lhasoje, nurodė „Christie's“.

Balandžio mėnesį Liu Yiqianas Honkonge nupirko Mingų dinastijos laikų pialą alkoholiniam gėrimui, už rekordinę kinų porcelianui sumą – 36,05 mln. dolerių.

Šis taksi vairuotoju buvęs finansininkas, kuriam dabar – 50 metų, yra vienas turtingiausių žmonių Kinijoje ir priklauso naujai šalies superturtuolių, visame pasaulyje ieškančių meno kūrinių, klasei. Jo turtas vertinamas maždaug 1,6 mlrd. dolerių.

Klaipėdos Pilies teatras išvyksta gastrolių į Uzbekistano sostinę Taškentą. Teatras spalio 20–26 d. dalyvaus ten vyksiančiame IV tarptautiniame teatrų festivalyje „Theatre.UZ/2013“, kurį rengia Uzbekistano kultūros ir sporto ministerija, Jaunimo teatras, fondas „Forum“ ir „Uzbekteatr“.

Festivalio programoje, be vietinių teatrų, dalyvaus svečiai iš Izraelio, Lietuvos, Rusijos ir Tadžikistano, įvyks pasaulinio garso festivalio „Avinjon-Off“ prezentacija.

Išskirtinis dėmesys uzbekų festivalio programoje skirtas klaipėdiečių Pilies teatrui, kuris parodys du šio teatro vadovo Alvydo Vizgirdos režisuotus spektaklius.

Alesandro Bariko „Šilkas“ seniai tapo vizitine Pilies teatro kortele ir yra vaidintas ne viename festivalyje užsienyje. Jau 12-ąjį sezoną gyvuojantis spektaklis bus pristatytas ir Uzbekistano publikai. Kaskart vis kitomis spalvomis nepakartojamus vaidmenis „Šilke“ kuria aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė.

Kitas festivalyje „Theatre.UZ/2013“ pristatomas klaipėdiečių darbas – tai monospektaklis „Amokas“ pagal to paties pavadinimo Stefano Cveigo apysaką. Šiame spektaklyje svarbus daugiaplanis vaidmuo atiteko jaunam aktoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantui Gabrieliui Zapalskiui.

Po gastrolių Uzbekistane režisierius A.Vizgirda sugrįš prie baigiamųjų naujo spektaklio darbų. Šiuo metu Klaipėdos Pilies teatre repetuojama šiuolaikinės gruzinų dramaturgės, rašytojos ir scenaristės Tamaros Bartaja pjesė „Žaislinis pistoletas“.  Spektaklio premjera planuojama lapkričio 13-ąją.