– Kokia jūs ilgaamžiškumo paslaptis?  

– Visą laiką dirbau žemes. Dirbau, dirbau, dirbau ir dirbau. Mano močiutė gyveno 102 metus, turbūt ir aš paveldėjau. 

– Ką, ponia Onute, valgėte?  

– Kas buvo, tą ir valgėm. Bulvės, blynas, pienas. 

– Ką dabar darote? Kaip leidžiate dienas?  

– Tapkes mezgu, nesėdžiu be darbo, vis tiek dirbu. Be darbo negaliu.  

– Man išdavė, kad domitės politika.  

– Žiūriu žinias, paklausau apie Ukrainą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Registrų centro“ atstovas spaudai Mindaugas Samkus papasakojo, kiek mūsų šalyje yra šimtamečių.  

– Šios dienos duomenimis, gyventojų registre asmenų, kurių amžius yra 100 ar daugiau metų, iš viso yra beveik 350. Šis skaičius, be abejo, yra nuolat kintantis. Būtų galima galvoti, kad jų pagal amžių mažėja, tačiau lyginant su tuo, kas buvo metų pradžioje, šimtamečių ir vyresnių netgi padaugėjo dešimčia asmenų.  

– Ko daugiau yra, moterų ar vyrų, kurie sulaukia 100 ir daugiau metų? 

– Žinoma, kad moterų. Vyrai tiek ilgai, deja, negyvena. Šiai dienai iš bendro skaičiaus moterų yra apie 300, o likusi dalis – vyrai.  

– Kiek yra daugiausia mūsų šalyje sukakę metų?  

– Šiuo metu vyriausia amžiumi gyventoja gyvena Kaune, jai yra 109 metai. Vyriausiasis vyras, taip pat gyvenantis Kaune, jam šiuo metu yra 103 metai. 

– O kiek Lietuvoje yra ilgiausiai pragyvenęs žmogus?  

– Vyriausią amžiumi žmogų pasakyti gana sudėtinga, nes kalbame apie senus įrašus, kurie greičiausiai nebus tikslūs. Tačiau mūsų duomenimis, vyriausia amžiumi buvo moteris, gyvenusi Palangoje ir mirė sulaukusi 125 metų. 

Du vyriausi gyventojai yra sulaukę 109-erių, abu – iš Kauno apskrities.  

Šimtamečių galima rasti beveik kiekvienoje savivaldybėje, išskyrus Neringą, Pagėgius, Visaginą ir Širvintų rajoną. 61 šimtametis gyvena Vilniuje, Kaune – 40, Šiauliuose – 14, Panevėžyje – 13, Klaipėdoje – 11.

Kaip BNS sakė Vilniaus savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas, informacija apie šimtamečius renkama ir visus juos pasveikina vienas iš vicemerų, gyvenamosios vietovės seniūnas.

„Įteikiamos simbolinės atminimo dovanėlės, saldumynai, gėlės“, – sakė G. Grubinskas.

Kaip BNS informavo Kauno miesto savivaldybės atstovė Rasa Markauskaitė, kiekvienų metų pradžioje miesto seniūnijos sudaro būsimų šimtamečių kauniečių sąrašus.

„Likus mėnesiui ar dviem iki gimtadienio kontaktuojama su giminaičiais, jais besirūpinančiomis įstaigomis dėl vizito. Pasitaiko atvejų, kai jubiliatai gyvena užsienyje, bet vis dar yra registruoti Kaune“, – teigė R. Markauskaitė.

Sulaukusiems 100 metų kauniečiams išmokama vienkartinė 220 eurų suma.

Gyventojų registro duomenimis, šimtmetį yra perkopusios 293 moterys ir 46 vyrai. Vyriausia moteris, gyvenanti Kaune, yra sulaukusi 109 metų, o vyriausias jos bendraamžis vyras – Kaišiadorių rajono gyventojas, sausio 26-ąją švęsiantis 110-ąjį gimtadienį.

Be geros sveikatos tokių metų nesulauksi.

Kaišiadorių Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė BNS pranešė, kad garbingo amžiaus senolį prižiūri dukra, vasarą jis būna savo namuose Dovainonyse, o žiemą – Kaune.

„Sveikinome ir kai sulaukė 100 metų, ir 105-erių. Laukiame dar vieno jubiliejaus“, – sakė  E. Genevičienė.

Jos teigimu, anksčiau seniūnijoje buvo 108 metų moteris, bet susilaužė klubakaulį ir mirė.

Pasak jos, šimtamečiams seniūnija dovanoja šiltus užklotus, liemenes, vilnones šlepetes, saldumynų, gėlių, po 300 eurų.

Registrų centro Duomenų sprendimų ir analizės departamento vadovės Aistės Gudaitienės teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra 175 tūkst. vyresnių nei 80 metų žmonių: 23,4 tūkst. gyventojų yra sulaukę 90-99 metų, o 151,4 tūkst. – 80-89 metų.

„Tai sudaro apie 5,7 proc. visų šiuo metu Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų“, – BNS teigė A. Gudaitienė. 

Daugiausia vyresnio amžiaus žmonių – Dzūkijoje ir Suvalkijoje, mažiausiai – Žemaitijoje, Aukštaitijoje.

Palyginti vyresnio amžiaus asmenų skaičių su bendru konkrečios savivaldybės gyventojų skaičiumi, didžiausia senjorų dalis yra Ignalinos rajone (8,7 proc. visų savivaldybės gyventojų), taip pat Anykščių, Lazdijų, Biržų rajonuose ir Birštone.

„Kai nėra jaunimo, nėra vidutinės kartos žmonių, automatiškai daugėja vyresnio amžiaus gyventojų. Sentimentali trauka tokiuose metuose į gimtąsias vietas yra fiziologiškai žmogaus sąmonėje“, – BNS sakė Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis.

„Be geros sveikatos tokių metų nesulauksi“, – tvirtino jis. 

Mero teigimu, rajono valdžia su ilgaamžiškumu pasveikina visus bent 90 metų sulaukusius gyventojus.

Mažiausia senjorų nuo 80 metų dalis yra Vilniaus rajone, Klaipėdos rajone, Neringos savivaldybėje, Kauno rajone ir Šalčininkų rajone. 

106-erių palangiškis Aleksandras kasryt skuba prie aviečių krūmo priskinti uogų savo šimtametei žmonai.

„Atsikelia jis ir skina, jau yra prinokusių. Ir man atneša, bet man skaniau pačiai nusiskint“, – juokavo palangiškė Zuzana Stancelienė.

Šmaikštaudama palangiškių pora kartu gyvena turbūt ilgiausiai Lietuvoje – 74 metus. Įsižiūrėjo vienas į kitą per karą.

„Jis kaip tik buvo tokios daržovių parduotuvės vedėjas. Aš nuėjau, nupirkau, ko reikėjo, o jis man išeinant – medaus „slovikėlį“, – pasakojo Zuzana.

Ji prisipažino iki šiol mėgstanti medų. Jo per metus pora suvalgo apie 20 kilogramų. Aleksandras pasakojo, kad Zuzana jam iškart į akį krito.

Pora juokavo, kad abiejų šimtmečiai prabėgo kaip diena.

„Mūšio nėra buvę“, – kalbėjo Aleksandras.

Pora susipliekia tik prie šaškių lentos. Zuzana dar ir mezga, valgį gamina, tik bet ko į burną nededa.

Kai ateina metų galas, aš sakau: Dieve, duok dar vienus metelius. Praeina tie, o aš vėl taip pat. Daug neprašau – tik vienus metelius.

„Pasakysiu jums atvirai. Savo vyro nemačiau girto ir nemačiau rūkančio. Be to, mes taip tvarkėmės, kad bet ko nevalgėme. Daržovių visada buvo. Vienu žodžiu, maistas – žuvis, vištiena, o kitokio – ne“, – sakė Zuzana.

Aleksandras išdavė, kad iki 100 metų vairavo mašiną: „Tiek mašinų esu nuvažinėjęs, kokias septynias, gal aštuonias. Paskutinė buvo „Audi“.

Zuzana dirbo medicinos sesele, o Aleksandras ėjo aukštas pareigas maitinimo įstaigose, bet į partiją nestojo, ėjo į bažnyčią. Joje ir tuokėsi. Dabar Dievo pora daug neprašo.

„Kai ateina metų galas, aš sakau: Dieve, duok dar vienus metelius. Praeina tie, o aš vėl taip pat. Daug neprašau – tik vienus metelius. Ir taip sulaukiau 100 metų“, – kalbėjo Zuzana.

Jų dukra Violeta Karkauskienė sakė, kad tėvų gyvenimas – jiems pavyzdys: „Labai daug juda, žiūri, ką valgo. Šiaip mintys labai šviesios, turbūt tai išskirčiau. Labai geranoriški, visada giminei padėdavo sunkiu momentu. Tas toks geranoriškumas ir atsidavimas vienas kitam turbūt juos ir laiko šiame gyvenime iki šiol“.

Poros santykiuose yra ir romantikos. A. Smetonos laikas Aleksandras mokėsi sodininkystės, tad žmoną džiugina rožėmis.

„Pagal pakraštį vien rožės žydėjo. Tikrai buvo gražu“, – teigė Zuzana.

Palangiškiai stebina guvumu. Jėgų sakė pasisemiantys kasdieniais pasivaikščiojimais.

Pirmą kartą 100 ir daugiau metų turinčių žmonių skaičius čia perkopė 70 tūkst. Penktadienį paskelbtais vyriausybės duomenimis, šalyje, kuri dėl mažo gimstamumo taip sparčiai sensta kaip jokia kita pramoninė valstybė, gyvena 71 238 šimtamečiai.

Anot vyriausybės, daugumą šimtamečių – 88,1 proc. – sudaro moterys. Šimtamečių skaičius Japonijoje kasmet auga jau 49 metus. Prie japonų ilgaamžiškumo prisideda tradicinė virtuvė, medicinos pažanga ir sveikatos priežiūra. Vidutinė moterų gyvenimo trukmė Japonijoje yra 87,3 metai, vyrų – 81,2 metai.

Nepaisant ilgos gyvenimo trukmės, Japonijos gyventojų skaičius dėl žemų gimstamumo rodiklių mažėja. Tačiau šimtamečių, anot ekspertų, toliau daugės. Prognozuojama, kad jau po kelerių metų daugiau kaip 100 tūkst. japonų bus 100 metų ar vyresni. 1963-iaisiais pradėjus fiksuoti atitinkamą statistiką, šalyje buvo tik 153 šimtamečiai.

Kaip skelbia Vokietijos statistikos tarnyba, 2019 metais visame pasaulyje žmonių, vyresnių nei 100 metų amžiaus, skaičius pasiekė 533 000. Vadinasi, nuo šio amžiaus pradžios skaičius išaugo beveik keturis kartus.

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, 2000 metais pasaulyje gyveno 151 000 šimtamečių žmonių. 

Šiuo metu seniausiu pasaulyje žmogumi laikoma 116 metų amžiaus Kane Tanaka iš Japonijos. Moteris gyvena senelių namuose Fukuokos mieste.

Apie 80 proc. pasaulio šimtamečių gyventojų yra moterys.

Tai Onos linkėjimas savo gimtajai žemei, iš kurios sovietmečiu ji buvo išplėšta į pragaištingą tremtį. Sibiras pražudė jos pirmąją dukrelę, nesulaukusią nė penkerių.

"Viską Lietuva jau turi", – įsitikinęs 105 metų Jonas, menantis net okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais. Nedyla vaikystės prisiminimai, kaip vokiečiai buvo užėmę jų namus ir kartą vakarienei išsivirė jų katiną.

Ona ir Jonas – du iš 20 šimtamečių, kurių portretai sudaro parodą "Linkėjimai Lietuvai". Joje įspaustos ne tik tikros šypsenos ir neišmatuojama dvasios stiprybė, laiko patikrinta išmintis, bet ir sunkiai pakeliamas skausmas, geliantis ilgesys paliktų sodybų, išėjusių artimųjų, emigravusių vaikų.

"Norėjau, kad tai būtų mano dovana Lietuvos valstybės šimtmečiui, tačiau nuo pat pirmų susitikimų supratau, kad pirmiausia tai dovana man. Kiekvieno sutikto žmogaus istorija – pamokanti, nepakartojama, nepaprasta. Juos fotografuodama ir verkiau, ir juokiausi", – sako parodos autorė Rūta Urbonaitė-Ambultienė.

Technologiniai iššūkiai

Projektą Valstybės atkūrimo šimtmečiui sumaniusi moteris šimtamečių ieškojo visoje Kauno apskrities teritorijoje – daugiausia jų rado Kauno mieste. Kai kurie šimtamečiai ar jų giminaičiai nenorėjo viešumo, tačiau dauguma mielai sutiko fotografuotis.

"Visiems prižadėjau padovanoti nemokamai atspausdintų portretų", – sako savo lėšomis parodą surengusi moteris. Iš Kauno paroda keliaus į kitus rajonus.

Daugiau nei dešimtmetį fotografija besidominti kaunietė šimtamečius fotografavo nespalvota juostele, nuotraukos parodai atspausdintos skaitmeniniu būdu, tačiau išlikęs kitoks, analoginės fotografijos, kuriai ji prijaučia, pojūtis.

"Šiai tematikai analoginė fotografija labiau tiko, tačiau tai buvo iššūkis, kadangi dažnai teko fotografuoti šimtamečių namuose, prieblandoje, natūralioje šviesoje, su ilgesniu išlaikymu, o tai sudėtinga, kai senoliai mirksi ar linguoja, – neslėpė R.Urbonaitė-Ambultienė. – Be to, turėjau ribotą kadrų skaičių,  tai įpareigojo jų nešvaistyti.

Kad neišnyktų kaip prūsai

Pavadinimas parodai "Linkėjimai Lietuvai" gimęs natūraliai: "Šimtamečių prašydavau ko nors palinkėti Lietuvai, klausdavau, kokią ją norėtų matyti. Dažniausiai išgirsdavau baimę dėl karo, nes šimtamečiai žino, ką tai reiškia. Ne vienas linkėjo politikų, kurie tarnautų Lietuvai, o ne sau."

R.Urbonaitei-Ambultienei įstrigo Bronislovo Lukšio iš Kauno žodžiai: "Anksčiau Lietuvoj nebuvo vagių – gal vienas kitas. Prezidentai, ministrai dirbo Lietuvos naudai. Norėčiau, kad blogi žmonės sugrįžtų į doros, tiesos kelią, dirbtų savo tėvynės labui. Anoj Lietuvoj antkainis buvo 2 proc. ir užteko, dabar užsideda 100 proc. Kaip pensininkams pragyventi? Euras beveik susilygino su litu... Skyrybų nebuvo, o dabar kas darosi? Pusė šeimų išsiskiria. Užtai nebenoriu nei gyventi, nei matyti tokios Lietuvos, ji pražus, išnyks iš pasaulio žemėlapio kaip prūsai."

Menininkei knietėjo sužinoti ne tik šimtamečių ilgų gyvenimų vingius, bet ir tai, apie ką svajoja tiek metų sulaukęs žmogus. Kai kurių svajonės buvo apie paprastas nepaprastas duotybes – savo kojomis vėl išeiti į lauką ar praregėti, kad išvystų savo artimuosius. Tačiau ne kartą ji išgirdusi graudų atsakymą, kad svajonių nebėra. "Man atrodo, baisiausia gyventi, kai laukti lieka tik mirties", – sako R.Urbonaitė-Ambultienė.

Skausmingos patirtys

Kalbėdamasi su šimtamečiais kaunietė sako jautusis tarsi vartytų vertingą istorinę knygą, nes senolių gyvenimai – tai visos Lietuvos istorija.

Sukrėtęs šimtametės Vladislavos iš Jonavos pasakojimas, kaip sovietmečiu prieš Kūčias ji lauke stovėjo eilėje prie silkės ir smarkiai nušalo kojas. Prasidėjo gangrena, tad vieną po kitos teko nupjauti abi. Nepaisant tokių baisių išgyvenimų, šiandien net ir sėdėdama vežimėlyje ji šypsosi.

O čia – Adelė iš Kaišiadorių rajono. 1948-ųjų birželį kartu su vyru, jo tėvais ir šešerių metukų dukra moteris buvo ištremta. Iš vakaro jų namą apsupo, o paryčiais pažadino. Adelės uošvis Amerikoje buvo užsidirbęs pinigų, grįžęs nusipirko 18 ha žemės. Tai ir buvo priežastis, pasmerkusi juos vergiškam darbui ir pusbadžiui miškuose prie Jenisiejaus upės Krasnojarsko krašte. Brolis Adelei į Sibirą atsiuntė ne tik lietuviškų lašinių, bet ir siuvimo mašiną, kuri tapo tikru išsigelbėjimu. Adelė vietinėms moterims siūdavo sukneles, o tos atsilygindavo maistu. 1958 m. jie sugrįžo į Lietuvą. Parkeliavo ir gyvybes padėjusi išsaugoti "Singer" siuvimo mašina.

Vincas kas vakarą sutartu laiku sėdi virtuvėje ir stebėdamas telefoną kantriai laukia, kada sūnus jam paskambins.

Stiprūs dvasia

Šimtamečiai labai skyrėsi savo fizine ir protine galia. Dauguma nebevaikšto, pvz., šimtametė Ona iš Kauno savo kojomis į lauką išėjusi paskutinį kartą buvo prieš 20 metų. Keli apakę, nors buvo ir tokių, kurie tebeskaito be akinių. Vienų atmintis jau apsiblaususi, kiti beria datas ar eilėraščius neužsikirsdami. "Palmyra sakė mokanti gal šimtą Maironio eilėraščių. Man ne vieną puikiausiai padeklamavo", – prisiminė R.Urbonaitė-Ambultienė.

Kalbėdamasi su šimtamečiu Antanu ir jo trylika metų jaunesne žmona Aniceta iš Raseinių rajono ji ir juokėsi, ir žavėjosi. "Mūsų kaime – 19 bobų našlių. Anos man pavydi, kad aš turiu vyrą, o jos netur. Sakau, reikėjo nenumarint. Dviese gyventi geriau", – kalbėjo Aniceta, kuri Antaną po paskutinio insulto parsivežė namo, kad galėtų pati jį prižiūrėti.

Juozas iš Kaišiadorių rajono dalgį padžiovė tik sulaukęs šimto, kai sutrikus kraujotakai prireikė nupjauti jo koją.

Dauguma šimtamečių – iš labai gausių šeimų, kokios buvo anuomet. Štai Kazimiera užaugo vienuolikos vaikų šeimoje ir sako, kad jos vaikystė prabėgo be didelio vargo.

"Tokie žmonės įkvepia vertinti net pilkiausią kasdienybę", – sako kūrėja.

Vienatvės nelaisvėje

Šimtamečių pasakojimus užrašiusi, R.Urbonaitė-Ambultienė įamžino ir pačius senolius – kaip girdėjo, matė ir jautė akimirką. "Kai kurie puošėsi ir mane vaišino netgi šašlykais, kitus nufotografavau, kaip radau, net su dėmelių suėstais drabužiais", – šypsosi kūrėja.

Dažniausiai su šimtamečiais kalbėdavo pati, kartais, kai šlubuodavo jų atmintis ar klausa, padėdavo artimieji. Tekstuose prie fotografijų R.Urbonaitė-Ambultienė stengėsi išlaikyti autentišką senolių kalbą, su tarmiškais žodeliais ir svetimybėmis.

"Iš 20 mano šimtamečių – vos penki vyrai. Tai susiklostė natūraliai ir atspindi Lietuvos statistiką, nes moterys gyvena ilgiau, – sako pašnekovė. – Vis dėlto vyriausias senolis parodoje – 108-erių Vincas Šileika iš Kauno. Mane sujaudino, kad jis milžiniškame name Kaune gyvena vienui vienas. Jo žmoną prieš du dešimtmečius pasiglemžė vėžys, o abu vaikai seniai emigravo. Dukra ištekėjo už užsieniečio ir įleido šaknis Naujojoje Zelandijoje. Per 15 metų į Lietuvą ji buvo sugrįžusi tik kartą. Sūnus laimėjo žaliąją kortą ir su šeima išvažiavo gyventi į Čikagą, kur įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Jis tėvą aplanko kiekvieną vasarą ir galbūt kada nors sugrįš visam laikui. Vincas kas vakarą sutartu laiku sėdi virtuvėje ir stebėdamas telefoną kantriai laukia, kada sūnus jam paskambins. Triskart per savaitę pas šimtametį užeina socialinė darbuotoja, bet senukas dažnai pats verdasi valgyti, nors sėdi vežimėlyje."

Visi šimtamečiai nufotografuoti šiemet savo ar savo artimųjų namuose. Tik kaunietę Antaniną R.Urbonaitė-Ambultienė rado Šilavoto globos namuose Prienų rajone. "Ji nesusilaukė savo vaikų ir į globos namus pateko prieš savo 100-ąjį gimtadienį. Mane sukrėtė jos vienatvė. Verkiau ir atsisveikindama su ja, ir vėliau, pasakodama apie ją kitiems", – patyrimais dalijosi kūrėja.

Mažiausiai ketvirtadalio iš visų 20 šimtamečių jau nebėra. "Džiaugiuosi, kad suspėjau", – sako pašnekovė.

Palmyra Kybartienė

Mudvi sėdim šalia ir Palmyra man kaip senai draugei nepailsdama pasakoja apie savo gyvenimą. Atrodo, žodžiai it srauni versmė tik ir laukė progos išsiveržti į paviršių. Palmyra pasiilgsta draugijos, todėl mėgaujasi pašnekesiu, nuo jos veido retai pranyksta šypsena.

"Būtų užtekę 90. Jau nesmagu", – nesvarsčiusi atsako Palmyra, kai paklausiu, ar džiaugiasi nugyvenusi visą 100 metų.

Nors ją kasdien aplanko vienas iš sūnų, Palmyra jaučiasi vieniša. Jai liūdna, kad šiais laikais žmonės labai atsiskyrę, daugiabutyje net kaimynai nepažįsta vienas kito.

"Dar kol galėjau vaikščioti, kieme draugių susirasdavau, arbatą gerdavom", – dūsauja moteris.

Ji mielai leidžiasi atgal gyvenimo keliu, kuris prasidėjo 1918 m. rugpjūčio 1 d. Raseinių r., Ilgižių kaime.

"Kokie Raseiniai man mieli, kokie ten geri žmonės", – nušvinta Palmyra, kalbėdama apie savo gimtinę, kurioje praleido pusę savo amžiaus. Gal neatsitiktinai jos mylimiausias poetas – Maironis, kilęs iš to paties krašto.

"Vieno mėgstamiausio eilėraščio neturiu, musėt moku šimtą. Maironio eilėraščius galima atskirti iš to, kad juose paminėta arba bažnyčia, arba Dievas", – pakiliai aiškina Palmyra ir sudėjusi rankeles vieną po kito deklamuoja ilgiausius posmus:

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

Lauks teismo dienos paskutinės...

"Naktį, kai miegas neima, mintyse kokį eilėraštį pergalvoju", – daugumą jų Palmyra išmoko dar vaikystėje. Pradžios mokykloje ji baigė šešis skyrius, buvo pirmūnė, tačiau tolesniems mokslams trūko pinigų. Sekėsi ir matematika, todėl vėliau dirbo pardavėja.

"Kavalierių buvo musėt ne desėtkos, o šimtais", – nei juokais, nei rimtai porina Palmyra. Ji išsirinko Stasį, su kuriuo užaugino penkis sūnus. Labai gailėjo, kad išsvajota dukra gimė negyva po to, kai jie dardančiu vežimu bėgo nuo fronto į Viduklę. Palmyros sesuo su šeima per karą išsigelbėjimą rado Australijoje, kur pasiliko visam laikui.

Palmyra iki šiol skaito be akinių. Galbūt savo ilgaamžiškumą paveldėjo iš savo mamos, kuri išėjo būdama 96-erių. Iš tėvo pasiėmė pamokymą "Nemeluok", kurio laikėsi visą gyvenimą. Apie Anapilin iškeliavusį vyrą užsimena tik puse lūpų – liko nuoskaudų.

"Linkiu gyventi santarvėj, kad žmonės būtų draugiškesni, artimesni, vienas kitam daugiau padėtų", – nuskamba Palmyros linkėjimas.

Atsisveikindamos susitariam, kad kai Palmyrai bus labai liūdna, ji man paskambins ir aš atvažiuosiu drauge išgerti arbatos.

Kaunas, 2018 m.

Juzė Grincevičienė

"Geriau glušai negu aklai", – kartoja neprigirdinti Juzė, kuriai reikia rėkti į ausį, kad išgirstų. Jos akys tokios geros, kad "kabliuku" neria nuo aštuonerių ir iki šiol akinių neprireikė. Tokią ją, dažniausiai užimtą nėriniais, ir užtinku virtuvėje.

Ji negali patikėti, kai dukra Genė, pas kurią atvažiavo pasisvečiuoti, pasako, kiek jai metų. "Eik, eik", – nustemba. 1917 m. gegužės 20 d. gimusi Juzė tikrai neatrodo paliegusi senutė ir mitriai vaikšto be lazdos.

"Maleikoniuose gimiau, bet nežinau, kur mirsiu", – nerūpestingai sako Juzė, į šį pasaulį atėjusi Kėdainių rajone. Ji nuo mažens buvo padūkusi. Tėvas stalius darydavo karstus ir Juzė mėgdavo juose pagulėti. "Smagu, ale kai uždengia, dušna", – makabriška patirtimi dalijasi šimtametė.

"Šokti mokiausi eidama vieškeliu pas karves. Kai nueidavau į šokius, sėdėti nebuvo kada: polka, valsas, kadrilis, suktinė, – vardija Juzė. – Pasiutus buvau. Ir iš medžio nukritau, ir nuo stogo nusiritau. Šposais ir Vladelį nuo kitos pamušiau."

Už kaimo muzikanto Vlado ji ištekėjo būdama 18-os. Iš didelės meilės gimė aštuoni vaikai: keturios dukros ir keturi sūnūs. Iš jų pabiro 22 anūkai, 17 proanūkių ir šeši proproanūkiai. Juzės šilumos tenka visiems, net po kiemą šmirinėjančiam katinui.

"Labai gerai sugyvenom. Manęs nemušė, nė piršto nepajudino, – seniai mirusį Vladelį geru žodžiu mini Juzė. – Bet nuo vokiečių į mordą gavau. Neprisimenu, ką padariau. Kai davė į snukį!"

Tai nutiko karo metais, kai jie gyveno prie miško. Netoli ėjo fronto linija, jų namą buvo užėmę vokiečiai. "Žinau, kaip vokiškai kiaušiniai, "ajer", nes vokiečiai jų vis prašydavo, – teisingai ištaria Juzė. – Ateidavo ir rusai, visi norėdavo valgyti, nežiūrėjo vaikų, galėjo paskutinį paršiuką ant pečių išsinešti."

Karas Juzei – didžiausias košmaras, todėl Lietuvai ji nori palinkėti taikos.

"Kad karo nebūtų, saugok Viešpatie. Per karą buvo sunkiausia. Daug vargo mačiau ir viską atlaikiau. Dabar gerai gyvenu", – džiaugiasi Juzė, kuriai pokariu tekdavo 15 kilometrų pėsčiomis eiti duonos vaikams, tačiau ne visada jos gaudavo. Kur dar varginantis darbas fermoje šėrėja.

"Kiek Dievas laikys, tiek gyvensiu. Jei sveika, dar norėčiau", – viltingai sako rimtomis ligomis niekada nesirgusi Juzė.

Raseinių r., Viduklė, 2018 m.

Kazimiera Janušauskienė

Didžiausia Kazimieros svajonė – vėl praregėti, kad pamatytų savo artimuosius.

"Kad Dievulis duotų nors vieną akį. Vaikus iš kalbos pažįstu, bet nematau", – sielojasi 103 metų moteris. Neseniai glaukoma užtraukė abi akis, todėl dabar Kazimierai jas atstoja rankos. Pirštai jau įgudo atskirti dėžutėje sudėtus vaistus, pažymėtus skirtingais segtukais ir gumytėmis.

Kazimiera išvydo pasaulį 1915 m. balandžio 20 d. Kauno r., Romaškių kaime. Šeimoje buvo net 11 vaikų, tačiau Kazimiera prisimena šviesią vaikystę. "Vargo jokio nematėm. Tėvelis ateidavo iš laukų, pagrodavo, pašokdavom", – tėvą, kuris buvo ne tik ūkininkas, bet ir "muzikontas", grojęs armonika, kontrabosu ir smuiku, šiltai prisimena Kazimiera. Mama buvo giesmininkė, siuvėja.

Dar vienas įstrigęs vaikystės prisiminimas – kaip baigiant pradinę mokyklą atvyko prezidentas Antanas Smetona, pasisveikinęs žodžiais "Garbė Jėzui Kristui".

Kazimieros kambarėlyje kvepia česnakais. Ji kremta džiūvėsėlius, į kuriuos įtrina pagal smetonišką receptą degtinėje marinuoto česnako, pasilepina spanguolėmis ir medumi. Nuo mažens valgė bulvių su lupena – tėvelis sakė, esą taip sveikiau.

Trisdešimtmetė Kazimiera ištekėjo už kaimyno Juliaus, su kuriuo nugyveno 54 metus, kol juos išskyrė mirtis. Jiedu susilaukė keturių vaikų, dviejų sūnų ir dviejų dukterų. "Susipykdavom, bet, žinoma, nesiskyrėm", – atvirauja Kazimiera.

Iš pradžių jie dirbo savo žemę, bet valdžia 19 hektarų atėmė, kai varė į kolūkius. Tada Julius įsidarbino dažytoju "Gegužės pirmosios" fabrike Kaune, o Kazimiera liko namų šeimininke. "Buvo žiaurus tas rusas", – atsidūsta ilgaamžė.

Po karo Kazimiera su Juliumi gavo sklypą buvusioje žydų geto teritorijoje Vilijampolėje, ten pasistatė namą, kur šiuo metu ji gyvena su savo dukters Irenos šeima. Senolė iki šiol negali pamiršti alkanų žydų vaikų, kuriuos matė uždarytus gete. Jie gestais prašydavo praeivių valgyti. Kartą Kazimiera įsidrąsino ir tiems vaikams per tvorą numetė duonos. Ji rizikavo, nors ją galėjo nušauti netoli buvęs sargybinis.

"Mačiau, kaip į IX fortą iš geto varė žydus. Jie ėjo po du. Ant Milikonių kalno – kolonos pradžia, Varnių g. – pabaiga", – prisimena Kazimiera. Jos tėvų namai buvo netoli forto, todėl ji kartais girdėdavo, kaip žydus paryčiais šaudydavo.

"Pagalvoju, kodėl man skirta tiek gyventi, broliai ir seserys išmirę. Reikia melstis, malda yra gyvenimas", – tiki Kazimiera ir kasdien kalba rožančių, per radiją klausosi pamaldų. Jai didžiausia dovana šimtmečio proga buvo vyskupo Kęstučio Kėvalo apsilankymas.

"Uošvienės ilgaamžiškumo paslaptis – geras žentas, – juokiasi Kazimieros dukters vyras Mindaugas. – Mes vienas kitam netrukdom".

Kazimiera džiaugiasi ne tik žentu, bet ir anūkais. Vienas jų, Žilvinas, matyt, paveldėjo prosenelio genus, mat taip pat groja trimis instrumentais, yra tarptautinių konkursų laimėtojas, apdovanotas dviejų Lietuvos prezidentų padėkomis.

"Lietuvai linkiu, kad būtų teisinga, katalikiška, kad politikai nemeluotų. Gyvenkit su Dievu, su Marija", – atsisveikindama sako Kazimiera.

Kaunas, 2018 m.

Kas? Paroda "Linkėjimai Lietuvai".

Kur? Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L.Zamenhofo g. 12).

Kada? Veikia iki gruodžio 29 d.

Rafinuota prancūzaitė

Fotografė Monika Požerskytė paruošė atsaką režisieriams, sukūrusiems kino juostą "Šioje šalyje nėra vietos senukams". Jis skamba taip: šioje šalyje gyvena laimingi senukai!

Klystate manydami, kad jauna moteris šia fraze pristato Panamos, Paragvajaus ar Kosta Rikos senjorus, kurie jau ne pirmus metus rikiuojasi laimingiausių šalių dešimtuke. Vieno garsiausių šalies fotografų Romualdo Požerskio dukra taip kalba apie Lietuvą. Neįtikima?

"Štai jums įrodymas", – fotografijų albumą "Šimtas metų kartu", pristatytą Vilniaus knygų mugėje, į rankas paėmė M.Požerskytė. Knygoje storu viršeliu – 37 šimto ir daugiau metų sulaukę senoliai. Laimingi, besišypsantys ir spinduliuojantys. Manote, kad metų bagažas žilus plaukus ir raukšles kaktoje įpareigoja slėpti po skarele ar kepure plačiu kraštu, o šypseną, net jei ji bedantė – už stipriai suspaustų lūpų? Anaiptol.

"Greičiausiai mes esame susidarę klaidingą įspūdį, kaip išties turi atrodyti šimtamečiai", – ties Elenos Ūsienės portretu stabtelėjo pašnekovė. Į mus iš fotografijų albumo žvelgė įstabaus grožio šimtametė, kaklą padabinusi juodų ir baltų perlų karoliais. Buvusią lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoją už jos moterišką rafinuotumą ir polėkį M.Požerskytė praminė prancūzaite.

"Tai buvo vienintelė herojė, kuri buvo visiškai nevaldoma ir diktavo savo taisykles. Galiausiai numojau ranka ir paklusau jai", – viešnagę Rietave su šypsena prisiminė fotografė.

Teko sukti lovą

Vilnietė Salomėja Maceikienė prieš fotosesiją papuošalų netraukė, tačiau pasileido tamsiai dažytus plaukus, o šypseną paryškino raudonu lūpdažiu.

Uršulei Veteikienei gėlėtą skarelę padėjo užsirišti artimieji. Šimtametė Utenos rajono gyventoja praėjusią vasarą apako. Nuo tada ji be paliovos meldžiasi. Už vaikus, anūkus ir tuos, kurių nepažįsta, bet linki laimės.

"Taip kasdien nuo ryto iki vakaro ir kankina rožinį", – apie uošvę kalbėjo žentas.

Akmenų kaimo gyventoja 102 metų Melanija Stankevičienė ypatingąją dieną apsirengė marškiniais ir tokios pat spalvos karoliais, o paklausta, ar jos gyslomis neteka bajoriškas kraujas, džiaugėsi, kad metai neatėmė poniškos elegancijos.

"Kalbant apie Melaniją buvo gana sudėtinga situacija. Močiutė guli, nevaikšto, o lova jos stovi priešais langą. Kambarys mažas, apsukti lovos neįmanoma. Nežinau, ką daryti ir kur atsivežtą foną dėti. Šiaip ne taip perstūmėme lovą, nurišome skarą, ir į mus pažvelgė visai kitas žmogus", – jautriomis akimirkomis, kurios spaudė ašaras, dalijosi fotografė.

Staiga ji prisiminė šimtametę Viktoriją ir jos proanūkį Karolį, kurio telefono numerį po pokalbio su ilgaamže jau buvo berenkanti. Viktorija pasiguodė, kad proanūkis, kurį vaikystėje vedžiojosi po Laisvės alėją ir lepino skanėstais, jau kurį laiką jos nebelanko.

Greičiausiai mes esame susidarę klaidingą įspūdį, kaip išties turi atrodyti šimtamečiai.

"Kur tas Karolis?" – išgirdusi Viktorijos dejones, fotografė sunkiai tvardė emocijas. Tiesa, jausmų audra netrukus atslūgo. Pasirodo, aštuoniolikmetis kariškis mylimą prosenelę lanko kas savaitę. Viktorijai paprasčiausiai prailgo laikas. Kitos herojės proanūkis Anykščiuose gyvenančią prosenelę aplankė su visa klase, mat nė vienas vaikas iki tol nebuvo matęs, kaip atrodo šimto metų sulaukęs žmogus.

Nuo vaišių lūžo stalai

105-erių Petronėlė Ladukienė iš Kauno rajono fotografę žavėjo savo paprastumu ir atvirumu.

"Neturiu mokslų. Aš nelankiau mokyklos. Likau našlė šešiasdešimties metų, tada išmokau skaityti. Pati", – senolės su auksine šypsena istoriją perpasakojo fotografė ir dar nuo savęs pridūrė: – Dabar ji gyvena viena. Turi šunį. Sakė, galėtų pati pamelžti karvę, tačiau sunkiai nuo kėdės bepakiltų."

Seniausias fotografijų albumo herojus – Kauno rajono gyventojas Vincas Šileika, pasaulį savo riksmu pasveikino 1910 m. liepos 31 d. 108 metus skaičiuojantis vyras, anot fotografijų albumo autorės, šiuo metu taip pat gyvena vienas. Tiesa, vienišas nesijaučia, mat į duris kasdien pasibeldžia kaimynas su laikraščiu rankoje.

"Pasidomėkite, ar tik tas laikraštis nėra "Kauno diena", – M.Požerskytė stebėjosi ne tik ilgamečio noru šviestis ir sekti naujienų pulsą, bet ir jo svetingumu. – Net ir sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje Vincas sutepė visą lėkštę sumuštinių!"

Beje, nuo vaišių lūžo daugumos fotografijų albumo herojų stalai. Kas į lėkštes krovė cepelinus, kas ant varškės sūrio šviežią medų tepė, pyragais vaišino, o kas lietuvišką naminukę lauktuvių krepšyje tarp pomidorų slėpė.

Spyriojosi fotografuojami

Pradėjusi ieškoti šimtamečių fotografijų albumui, M.Požerskytė nenutuokė, kiek daug jų yra. Tiesa, surinktas ilgamečių sąrašas kaipmat atsisijojo – ne visi senoliai buvo sąmoningi, su kai kuriais nepavyko susikalbėti.

"Nėra ko norėti, juk jų vaikams jau 70 ar 80 metų! – kelionės pradžią prisiminė moteris. – Pas kai kuriuos šimtamečius patekome per anūkus ar proanūkius. Vieniems apie savo atvykimą pranešdavau ryte, kad nesijaudintų, kitiems – iš vakaro. Žinau, kad pastarieji nemiegojo ramiai. Keliems teko skambinti ne sykį, o jų artimųjų klausti... ar jie dar gyvi. Taip, kai tau 100 ar daugiau metų, toks klausimas labai natūralus."

Paklausta, kaip sekėsi bendrauti su senoliais, M.Požerskytė neslėpė, kad neįprastai artimas kontaktas pradžioje ją kiek glumino. Dažnas senolis ją norėjo liesti, apkabinti.

"Aš klaupiausi prie jų, kalbėjau tiesiai į ausį. Vėliau tai nebetrikdė. Ačiū sakau savo vyrui Vaidui – jis nuėmė nemažą dalį fizinio ir emocinio krūvio nuo mano pečių. Fotografuoti, kalbėti ir įrašinėti senolių pokalbius vienai būtų buvę per sunku" , – apie neeilinės fotosesijos iššūkius pasakojo menininkė.

Ne visi senoliai norėjo fotografuotis. Spyriojosi, esą jie seni, negražūs ir niekam neįdomūs. Tiesa, M.Požerskytė netruko jų įkalbėti.

"Mano žodžiai, kad jie – Lietuvos istorija, buvo labai įtaigūs. Sakiau nuoširdžiai, kaip ir tai, kad jie man labai gražūs", – darsyk į raukšlių išvagotus sutiktųjų veidus fotografijų albume dirstelėjo moteris.

Dabar geriau gyventi

"100 metų kartu" autorė po šimtamečių vardais ir pavardėmis nerašė jų profesijų – mažesnėmis raidėmis išraitė tik gimimo metus ir užgyventą turtą – vaikus, anūkus, proanūkius.

"Kodėl? Nes per visą gyvenimą jie ne kartą keitė profesijas. Viena kirpėja amato mokėsi toje pačioje kirpykloje, kurioje lankėsi Antanas Smetona su žmona. Kitas, Amerikos lietuvis, JAV vadovavo atominės elektrinės statybai, o vėliau grįžo į Lietuvą", – apie šimtamečius, kurių gyvenimai pasakoja šalies istoriją, toliau kalbėjo fotografė. Antai viena šimtametė prasitarė mačiusi Hitlerį, kita su ašaromis akyse budino prisiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą, okupaciją ir trėmimus.

"Prašiau jų palyginti tuometę ir dabartinę Lietuvą. Gal ir sunku patikėti, tačiau visi jie vieningai nusprendė, kad per šimtą metų dabar gyvename geriausiai. Galime laisvai keliauti, galime sakyti, ką norime, esame apsirūpinę, o jei nemokame kažko iš valdžios išsireikalauti, patys esame kalti, – taip pat lengvai kaip apie laisvą Lietuvą, jaunystę ar meilę senoliai, anot fotografės, kalbėjo ir apie išėjimą anapilin. – Nė vienas jų nebijo mirties. Kodėl? Gyventi, pasak jų – smagu, tačiau nesinori būti našta vaikams, anūkams. Nepatikėsite, bet viena senolė po pokalbio dokumentinio filmo režisierės Editos Kabaraitės net paklausė, ar ateisime į jos laidotuves."

Žadėjo ateiti į parodą

Tiesa, M.Požerskytės parodos "100 metų kartu" atidarymo sulaukė ne visi herojai.

Lenkdama pirštus fotografė suskaičiavo mažiausiai penkis ilgamečius, baigusius savo žemiškąją kelionę. Vienas tokių – šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Senkus, praėjusių metų sausio 24-ąją pažymėjęs savo 100-ąjį jubiliejų.

"Mano džiaugsmui, keli kalbintieji ir fotografuotieji pažadėjo ateiti į Kauno fotografijos galeriją. Kažkuris jų atvykti planavo viešuoju transportu", – prieš baigdama pokalbį M.Požerskytė dirstelėjo į besišypsantį Mankiškės kaimo gyventojo Aleksandro veidą.

102 metų senolis – vienas iš nedaugelio šimtamečių, gyvenančių poroje. Jo žmonai Suzanai – 96-eri, o pats jis tik prieš dvejus metus liovėsi vairuoti automobilį.

"Sulaukęs 100 metų nuėjo prasitęsti vairuotojo pažymėjimo. Nepavyko. Nors garaže mačiau tebestovintį automobilį, – vienu rankos mostu fotografijų albumą užvertė ir baigiamąją kalbą rėžė autorė. – Žinote, šiais laikais labai populiarios receptų knygos, todėl viliuosi, kad ir ši bus sėkminga. Taip, čia nebus patarimų, kaip skaniai pasigaminti smetonišką vištieną ar barščius su baravykais, tačiau rasite kone keturias dešimtis ilgaamžiškumo ir laimingo gyvenimo receptų."

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja valstybės bendraamžių lietuvių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Pasak projekto iniciatoriaus, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkūrėjo bei „Sidabrinės linijos“ įgyvendintojo Mariaus Čiuželio, šis projektas – padėka savo valstybei ir garbingiausiems jos piliečiams.

„Už tai, kad turime galimybę kurti savo šalį tokią, kokios patys norime. Juk valstybės ir žmonių bendruomenės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, bet visų pirma paprasti žmonės, kurių įkvepiančios patirtys ir pasirinkimai dažnai nepelnytai lieka nematomi“, – įsitikinęs jis.

Dokumentinį filmą „100 metų kartu“ kurs režisierė Edita Kabaraitė. Moteris sako, kad senų žmonių pasakojimai – ypatingi, čia atsiskleidžia ne tik jų, bet ir visos šalies to meto istorija, o ji pati tikinti, kad kiekvienas žmogus turi istorijų, kuriomis verta pasidalinti.

Žmonių bendruomenės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, bet visų pirma paprasti žmonės.

„Mano tėveliai taip pat yra garbaus amžiaus. Labai juos myliu ir gerbiu už jų meilę ir norą gyventi. Mano tėtis vaikystėje su savo tėvais turėjo slėptis miške, kad jų neišvežtų į Sibirą. Tėtis neturėjo batų ir, kai jie bėgo slėptis, susižalojo koją į seną kelmą. Koja supūliavo, o vaistų miške nerasi. Mano senelis naktį vežė tėtį pas kaimo felčerį, kad sutvarkytų sužalotą koją. Šešerių metų berniuką laikė keturi vyrai, kad felčeris be jokių nuskausminamųjų galėtų išpjauti kojoje įstrigusią medžio nuolaužą“, – viena labiausiai įsiminusių istorijų dalijasi E. Kabaraitė.

Amžininkų istorijos suguls ne tik į dokumentinio kino kadrus, bet ir į fotografės Monikos Požerskytės kurtą albumą. „Valstybė – pirmiausiai jos žmonės, todėl noriu paminėti šią šventę supažindindama visus su 100-mečiais. Senoliai nusipelnė, kad jų gyvenimas būtų ne tik papasakotas, bet ir parodytas“, – mano M. Požerskytė, senolių patirtį žadanti sudėti į fotografijas.

Projekto „100 metų kartu“ vykdymas dar tik įsibėgėja, todėl organizatoriai ragina visus, kurių aplinkoje yra žmonių, sulaukusių arba netrukus sulauksiančių šimto metų, su jais susisiekti ir prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo. Tai galima padaryti el.paštu 100metukartu@sidabrinelinija.lt.

Projekto „100 metų kartu“ iniciatorius – M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkūrėjas bei nemokamos draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslaugos garbaus amžiaus žmonėms „Sidabrinė linija“ įgyvendintojas Marius Čiuželis (www.mcwealth.lt; www.facebook.com/sidabrinelinija), fotografijų autorė – Monika Požerskytė (www.pozerskyte.com), filmo režisierė – Edita Kabaraitė, prodiuseris – Kęstutis Drazdauskas (kino gamybos kompanija „Artbox", www.artbox.lt).

Viltis ir tikėjimas

Nors jubiliatė jau sunkiai vaikšto, tačiau džiaugiasi kiekvienu atvykstančiu svečiu, laukia susirenkančių giminaičių ir savaitgalį planuoja neeilinę šventę. Paklausta, koks gi tas ilgaamžiškumo receptas, ji nedvejodama atsako, kad tiek metų jai nugyventi leido tik Dievo malonė.

Tikėjimas ir kasdienė malda, anot O. Jankauskienės, leido išgyventi sunkiausius gyvenimo tarpsnius. Su vyru ir pirmagime ji buvo ištremta į Sibirą. Vos prieš mėnesį gimusią antrąją dukrelę moteris spėjo palikti kaimynams, mat apie jos buvimą mažai kas žinojo. Tuo metu, kai Jankauskų šeimos atėjo išsivesti, vyras Kazimieras buvo išėjęs į mišką, tačiau, pamatęs, kad šeima suimta, nesislėpė ir grįžo, manydamas, kad kartu viską iškęsti lengviau. Tremtyje jie prabuvo šešerius metus. Deja, pirmagimė Kazimiera nesulaukė savo 5-ojo gimtadienio. Sibire Ona ir jos vyras susilaukė dar dviejų dukrų – Marijos ir Angelės.

Į Lietuvą grįžusi šeima iš pradžių įsikūrė Prienų rajone, o visai netrukus atsikraustė į Kauno rajoną. Sunkaus darbo nebijantys Jankauskai augino gyvulius, dirbo kolūkyje. Besirūpindami vienas kitu, vaikais ir anūkais santuokoje Kazimieras ir Ona pragyveno 56 metus.

Garsėja svetingumu 

Kaimynai pasakoja, kad už Onutę Ilgakiemyje vaišingesnių nėra. Daugelis dar pamena jos senovinės duonos skonį. Dabar šis receptas perėjo jauniausiajai dukteriai, kuri, jei sveikata leidžia, bent kartą per metus gerai išminko tešlą kubiliuke ir krosnyje iškepa tikrą lietuvišką duonelę. Jubiliatės dukra Angelė pasakojo, kad tėtis taip pat buvo nepaprastai svetingas – už stalo sėsdavo paskutinis ir visuomet rūpindavosi, kad visi atvykę į jų namus būtų pavalgydinti ir pagirdyti.

Šimtametė neturi jokių nuoskaudų, apie žmones pamena tik gerus dalykus – kas pavežė iki namų, kas sausainių iškepė ir atnešė.  Šiuo metu moteris skaito P. Jakučionio knygą „Kaimas prie lakštingalų upės“, kuriame aprašomas Pajiesio kaimo gyvenimas. Puslapiuose šimtametė atpažįsta jaunystės vietas, draugus, kaimynus. Būna, kad kitus puslapius skaito ne vieną kartą, nes juose telpa visi prisiminimai.

Jubiliatę pasveikinti atvyko Kauno rajono savivaldybės Socialinio skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Garliavos apylinkių seniūnas Eimuntas Raugevičius ir seniūnijos socialinė darbuotoja Neringa Kvaščevičienė. Jie perdavė mero Valerijaus Makūno linkėjimus ir simbolines dovanas.

Taurelės brendžio neatstūmė

Klaipėdoje gyvena devyni šimtamečiai.

Daugelio jų artimieji nelabai norėtų, kad miesto valdžios atstovai sveikintų juos tokio garbingo gimtadienio proga. Mat retas šių sukaktuvininkų yra žvalus ir sugeba bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

B.Saltonienė yra, ko gero, guviausia Klaipėdos ilgaamžė.

Kai sūnus Povilas Saltonas pasakė mamai, kad į svečius atvyks žurnalistų, moteris akimirką pagalvojo ir pasiūlė svečius apgauti: "Pasakyk, kad manęs nėra, o aš pasislėpsiu po antklode."

Nors perkopė šimtmetį, senolė nenori visą dieną gulėti lovoje.

Tik prieš porą savaičių sulaukusi savo eilės gauti vaikštynę močiutė pėdina po sūnaus namus, pastebėdama kiekvieną detalę.

Vasarą, kai lauke pakankamai šilta, senolė didžiąją dienos dalį praleidžia kieme. Sūnus jai yra paruošęs savotišką sostą – patogų krėslą.

60-metis jauniausias moters sūnus teigia, kad mama yra itin pastabi ir užsispyrusi. Prieš kelerius metus išgyvenusi akių operaciją senolė išgirdo gydytojo patarimą vengti žiūrėti televizorių.

Nuo tos dienos šviečiantis ekranas jai nebeegzistuoja, tą pačią akimirką ji prarado interesą bet kokioms laidoms.

Sūnaus ar kitų artimųjų tikinimas, jog jai nėra uždrausta žiūrėti televizoriaus, o tik patariama daryti tai su saiku, moters neįtikino. Ji mieliau pasiklauso per radiją transliuojamų mišių, kalba poterius.

Šalia senolės lovos ant spintelės stovi du buteliukai su lašiukais akims. Vienus būtina sulašinti aštuntą, kitus – po valandos. Močiutė seka laiką ir pati minutės tikslumu vartoja vaistus.

Dauguma mamos prisiminimų susiję su senais laikais – jos vaikyste ir jaunyste.

Į svečius užsukę žmonės stebisi, kokia guvi ir mielai bendraujanti yra šimtametė.

"Neseniai turėjome svečių, beveik juokais ištiesiau mamai taurelę brendžio. Joje gal tik 20 gramų buvo. Neatstūmė, išgėrė ir ne tik tą vieną taurelę. Žinoma, tai tebuvo lašai, bet ji nevaidina šventosios, pajuokauja, pakalba. Tąkart tapo linksmesnė, ėmė dainuoti, – atviravo P.Saltonas. – Žinoma, šiuolaikinės technologijos jai sunkiai suvokiamos. Dauguma mamos prisiminimų susiję su senais laikais – jos vaikyste ir jaunyste."

Gimimo metai – 1913-ieji

"Pamenu, buvau dar vaikas, dažnai girdėdavau mamą sakant, kad ilgai būsiu jauna, nesensiu, nes gimiau jauname mėnesyje. Kai suaugau, dažnai žmonės sakydavo, kad atrodau jaunesnė nei iš tiesų esu", – apie savo ilgaamžiškumo paslaptį kalbėjo B.Saltonienė.

Senolė prisiminė, kaip giminaičiai priekaištaudavo jos mamai pasendinus dukrą, nes galėjo užregistruoti jos gimimą 1914 m. sausį, tada ji būtų metais jaunesnė.

Dažnai girdėdavau mamą sakant, kad ilgai būsiu jauna, nesensiu, nes gimiau jauname mėnesyje.

Seniai atsisveikinusi su visais septyniais broliais ir seserimis bei sutuoktiniu, dabar senolė gyvena prisiminimais.

"Kai manęs ko nors paklausia, turiu pavožoti, iškart atsakyti negaliu. Kartais visą naktį vožoju, bet paskui prisimenu", – atviravo senolė.

Moteris lenkia pirštus vardydama: pirmasis brolis buvo Blažiejus, po jo – sesuo Uršė, paskui – Marė, brolis Juozapas, dar viena sesuo – Cecilija.

Bronislava buvo šeštas vaikas aštuonių atžalų šeimoje. Moteris nepamena nė vieno giminaičio, kuris, kaip ji, būtų sulaukęs 100 metų.

Klausinėjama apie ilgaamžiškumo priežastis moteris tikino nedariusi nieko kitaip nei jos draugai ar šeimos nariai.

Dukart išvengė mirties

Paprašyta papasakoti pačius įspūdingiausius savo gyvenimo įvykius, B.Saltonienė neabejodama tvirtino, jog dukart vos išlikusi gyva, kai Antrojo pasaulinio karo metu ją užklupo kulkų kruša iš lėktuvo.

Abu kartus nebuvusi net sužeista.

Pirmasis žiaurus lėktuvų antskrydis buvęs pačioje karo pradžioje.

Bronislava su pirmagimiu ant rankų važiavo vežimu į malūną miltų parsivežti.

Grįžtant staiga pasirodė lėktuvas, jis skrido taip žemai, atrodė, kad nukirs medžių viršūnes.

Kai pasiekė vežimą, iš lėktuvo pradėjo šaudyti. Arklys pasibaidė, šoko į vieną, į kitą pusę, stojo piestu. Bet nė viena kulka nekliudė nei moters, nei jos vaikelio, nei arklio.

Antrąjį kartą karas jau buvo pasibaigęs, šeimos sodyboje gyveno rusų karininkai, o šeimininkai jau buvo išėję iš rūsio, kuriame slėpėsi nuo fronto siaubo.

Vieną dieną Bronislava netoli savo trobos pamatė aukštai skrendantį lėktuvą. Prie daržo, šalia berželių į jos pusę, iš to lėktuvo pasipylė kulkos. Jos smigo visai šalia ir tik per stebuklą moters neužkabino.

Tinginystei laiko nebuvo

Prisimindama vaikystę moteris teigė, kad linksmybėms ar išdykavimams laiko nebuvę, – šeima turėjo daug žemės, pati viską dirbo, o jos pareiga buvo prižiūrėti gyvulius. Kol buvo maža, ganė žąsis.

"Gal 60 žąsų buvo, jos manęs visai neklausė. Kartą subėgo į kaimyno avižas, o aš jų niekaip negaliu išvaryti. Nusivilkau švarką, užmečiau viename gale jį, o iš kitos pusės pati variau, taip ir išginiau", – vienu ryškesnių prisiminimų dalijosi močiutė.

Senolė pasakojo bandą ganiusi iki 16 metų. Mokyklą lankė tik kelis mėnesius. Kai vyresnis brolis ir seserys ruošdavo pamokas, žinios nepraslydo ir pro Bronislavos galvą.

Vėliau, kai jos sutuoktinis mokėsi vakarinėje mokykloje, kartu su juo ir Bronislava daugiau mokslų ragavo, tiesa, pamokų ji nelankė.

Senolė dar nepamiršo, kaip kartą matematikos uždavinio neįkandęs vyras išėjo pasiklausti sprendimo būdo pas mokytoją, o kai grįžo, rado ją šį uždavinį jau išsprendusią.

Dar būdama mergina B.Saltonienė mokėsi pas siuvėją amato. Ji aprūpindavo rūbais visą savo šeimą, siuvo ir pagal užsakymą.

Susidomėjimas šia profesija, ko gero, kilo dar tada, kai pasamdyta siuvėja sukirpo medžiagą jos suknelei.

"Žiūrėjau į dailų, mėlyną audeklą, kaip siuvėja jį sukarpė, ir stebėjausi, kaip iš tokių gabaliukų gali išeiti suknelė. Labai gailėjau tos medžiagos. Bet dabar nebepamenu, ar gražią suknelę man pasiuvo, reikia labai pagalvoti", – iš atminties nuotrupas traukė senolė.

Tėvas išprašė piršlius

Ne pirmą dešimtmetį našlaujanti B.Saltonienė pasakojo pati sutuoktinio negalėjusi išsirinkti.

Jos tėvai tuomečiame Tirkšlių valsčiuje, Zastaučių kaime, turėjo 39 hektarus žemės, ūkininkavo.

Moteris iki šiol prisimena, kaip du kartus atvykę piršliai klausė tėvo, ar leis Bronislavą už vyro.

"Girdėjau, kaip papūnėlis sakė – neleisiąs rinktis iš dukrų, nes turi imti iš eilės. Tada mano dvi vyresnės seserys tebebuvo netekėjusios. Kai atėjo laikas, tekėjau už tokio, kokį pripiršo. Savo vyrą truputį pažinojau, susitikdavome vakarėliuose, pašokdavome, bet jokios meilės prieš vestuves nebuvo. Nė galvoti negalvojau apie jį. Tiesiog atsiuntė piršlį. Taip išėjo, kad vienu metu tekėjome aš ir trečioji mano sesė, vyko dvigubos vestuvės. Neblogas buvo žmogus mano vyras, galiu pasakyti, kad gerą gyvenimą nugyvenu", – paniro į prisiminimus B.Saltonienė.

Merginai tėvas davė du tūkstančius litų pasogos, už šiuos pinigus pora nusipirko namelį Mažeikiuose ir pradėjo gyventi atskirai.

Akmenukas – į viralą

Dar vienas ryškus senolės prisiminimas – susitikimas su čigonais.

Dabar ji nebepamena, kodėl visas būrys vaikų atsidūrė už Ventos, kur buvo įsikūrę čigonai. Nuo kalvelės vaikai stebėjo, kaip čigonės virš laužo virė valgį.

Išdykėliai ėmė mėtyti akmenukus į tą puodą, daugybę kartų nepataikė, bet kartą akmenukas pliumptelėjo į viralą.

Tada čigonės pakilo, ėmė bartis, šaukti, vaikai pasileido bėgti.

Bronislava, matyt, tebebuvo visai maža, nes atsiliko ir labai bijojo, kad ją pagaus, bet piktosios moterys jos nepavijo. B.Saltonienė tikino daugiau taip nebeišdykavusi.

Per sovietmetį rusiškai kalbėti moteris neišmoko. Ji prisimena kai kurias frazes, kurios dabar kelia juoką.

"Ja nevogal, ja pagrobal į pobegal", – taip žemaičių vaikai teisindavosi dėl kokio nors nugvelbto daikto.

Šią kalbą suprasti ji ėmusi tada, kai jos namuose po karo buvo apgyvendinta rusė su vaiku.

Senolė iki šiol prisimena, kaip stebėjosi visiškai kitokiu kitatautės verpimo būdu. Rateliu verpti buvę kur kas patogiau.

Dar piemenaudama mergaitė gudraudavo, tikindama kitus piemenukus mokanti kalbėti vokiškai.

Du liaudies dainos posmelius ji buvo išmokusi skaitydama žodžius iš dešinės į kairę. Vaikai kraipydavo galvas, klausydami negirdėtos kalbos.

Šiuos keistus žodžius senolė be sukliuvimo pyškina iki šiol.