Plati perspektyva

Kauno kolegijos Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos koordinatorės, fotomenininkės Svetlanos Baturos kuruojamoje parodoje pristatomi žinomų Lietuvos analoginės fotografijos atstovų Mindaugo Meškausko, Žilvino Glušinsko, Jorano Bružinsko, Dariaus Vaičekausko, Ingos Dingos, Tomo Tereko, Mindaugo Janušaičio, Fotografijos studijų programos studentų ir absolventų Lino Žemgulio, Inetos Barkauskienės, Aurimo Barkausko, Emilės Barauskaitės, Miglės Rugėnaitės kūriniai.

Keturiose šviesiose galerijos salėse išeksponuoti vidurinės ir jaunosios kartos menininkų darbai suteikia galimybę žiūrovui iš plačios perspektyvos pamatyti šiuolaikinės analoginės eksperimentinės Lietuvos fotografijos lauką.

My diear friend. Mindaugo Meškausko nuotr.

Efektai ar defektai

Mus visus kasdien užplūstančiame vizualios informacijos sraute vyrauja fotografija, turinti atitikti gana griežtas taisykles, nes turi iliustruoti, papildyti greta einančią tekstinę informaciją, greitai sužadinti emocijas, atkreipti dėmesį. Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis: išsiliejęs, nesufokusuotas vaizdas, ryškinimo procese atsiradusios dėmės ir pan. Tačiau svarbiausia, kad savo nuotraukų autoriai neredaguoja.

Būtent dėl atsitiktinių klaidų kiekvienas analoginės fotografijos kadras yra unikalus. Priklausomai nuo vertintojo, jis gali būti pavykęs arba ne, tačiau bet kokiu atveju bus vienintelis. Kaip atradimas. Tokių atradimų šioje parodoje yra daug.

Dekonstruoti asmeniniai peizažai. Dariaus Vaičekausko nuotr. 

Kolodijus

Fotomenininkas, režisierius, scenaristas M. Meškauskas parodoje eksponuoja tris šlapio kolodijaus metodu sukurtas kūrinių serijas. Metodas, kurį XIX a. viduryje išrado Frederickas Scottas Archeris, tapo esminiu lūžiu fotografijos istorijoje: nuotraukos pasidarė labai kokybiškos ir jas buvo galima tiražuoti.

Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis.

 

Šlapio kolodijaus procesu vaizdą galima kurti ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės, naudojant fotografinį kolodijų, sidabro nitrato tirpalą ir ilgesnę ekspoziciją. Tai, kad šis metodas puikiai tinka portretinei fotografijai, matyti M. Meškausko kūriniuose.

Raiškos estetikos galimybės, kurias atveria šlapio kolodijaus metodas, – tai tarsi be žodžių kuriamas vizualus pasakojimas. Nuotraukose autoriui pavyksta užfiksuoti fotografuojamųjų mintis, atsikvėpimus, nutylėjimus, nutolimą ir atskleisti vystomų temų, kuriose gilinamasi į žmonių santykius, jų ryšį, (ne)susikalbėjimą, meilę, sudėtingumą ir gylį.

Klasika ir alternatyva

Klasikines ir alternatyvias fotografijos spausdinimo technikas renkasi fotomenininkas J. Bružinskas. Ekspozicijoje pristatomoje nuotraukų serijoje – klasikine spauda ir alternatyvia „Lith Print“ technika iš senų negatyvų spausdinti kūriniai. Unikalūs darbai sukurti naudojant skirtingą fotopopierių ir ryškinimo tirpalus, dėl kurių atsiranda specifinių efektų, kiekvienai nuotraukai suteikiančių unikalumo.

J. Bružinsko fotografijos primena subtilius grafikos kūrinius, kuriuose įprasti miestovaizdžio elementai tampa naujo pasakojimo, perkeliančio į galbūt tik vaizduotėje egzistuojantį pasaulį, motyvais.

Parodoje eksponuojamose dviejose Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos lektoriaus, fotomenininko Ž. Glušinsko nuotraukų serijose atsiskleidžia išskirtinis menininko požiūris ir santykis su fotografija. Jo kūriniams būdingas, kaip įvardija pats kūrėjas, efektas „taip blogai, kad net gražu”, kurį jis išgauna atskiras darbų serijas spausdindamas ant seno, blogomis sąlygomis laikyto ir pelėsio pažeisto fotopopieriaus, „Lith Print“ technika.

Eksperimentai su fotopopieriumi ir alternatyvia spausdinimo technika neužtikrina, kad nuotraukos ryškinimo procese, galinčiame trukti nuo keleto minučių iki kelių valandų, menininkas sulauks būtent tos akimirkos, kai regimas vaizdas bus toks, kokio jis ir nori. Spaudžiant nuotraukas šia technika visada yra vietos magijai. Ją jaučia ir žiūrovas, todėl į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

Portretas. Inetos Barkauskienės nuotr. 

Mišri technika

Fotomenininkas T. Terekas kūriniuose fotografiją jungia su „ready made“ objektais, naudoja koliažo techniką, kuria fotogramas. Viena iš menininko parodoje pristatomų fotografijų serijų kurta karantino metu. Laikotarpiu, kai buvo ribojamas kontaktavimas su kitais, T. Terekas ant namų langų klijavo įvairius objektus ir žodžius, tapusius vizualiomis žinutėmis išoriniam pasauliui apie baimę, nerimą, vienatvę. Šias kompozicijas, kurių kūrimas tapo savotiška karantino laikotarpio rutina, fotomenininkas fiksavo sena vidutinio formato kamera.

Magiją jaučia ir žiūrovas, todėl jam į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

 

Parodoje žiūrėdamas į nuotraukas, žiūrovas gali mintimis sugrįžti į izoliacijos nuo viso pasaulio laikotarpį ir jį apmąstyti, sekdamas paskui šiek tiek ironišką fotomenininko žvilgsnį.

Kituose ekspozicijoje pristatomuose T. Tereko mišrios technikos kūriniuose, papildomai naudojant įvairius objektus: savadarbį laikrodį, plastikinę kaukolę, stiklinį butelį, titulinį knygos lapą ir kt., išplečiamas fotografijos kalbos žodynas, kuriuo fotomenininkas kuria naujas istorijas.

Dekonstravimas ir spalvos

Su fotografija eksperimentuoja ir fotomenininkas D. Vaičekauskas. Dokumentų naikikliu naikindamas nuotraukas, menininkas kuria naujus vaizdus – dekonstruotus asmeninius peizažus, kuriuose fotografija tampa visiška abstrakcija tiek savo forma, tiek turiniu. Išlieka tik pats nuotraukos faktas, kurį žiūrovas yra laisvas pagrįsti arba ne.

Fotografiją per spalvas siūlo atrasti fotomenininkė I. Dinga. Ant šviesai jautrių „Instax“ fotoplokštelių menininkės kuriamos fotogramos primena tapybos abstrakcijas, kaip jas įvardija kūrėja, spalvotas iliuzijas, kuriomis nutolstama nuo faktinės realybės. Jas išdidinus žiūrovui atsiveria spalvoti laukai, kuriuose norisi žaisti išlaisvinant savo vaizduotę.

Iš ciklo „8“. Ingos Dingos nuotr.

Spalvos yra ir fotografo, fotokamerų inžinieriaus M. Janušaičio inspiracija. Parodoje jis įrengė improvizuotą fotoateljė, kurioje jos atidarymo metu apsilankę žiūrovai buvo fotografuojami didelio formato (24x30 cm) daugiau nei 100 metų senumo kamera. Autorius parodos žiūrovus kvietė pažvelgti į save per spalvoto RA4 reverso, naudojamo atspaudams, padarytiems senesnio tipo optiniais didintuvais ir apdorojamiems rankiniu būdu, procesą.

Jaunieji fotomenininkai

Išskirtiniai yra ir jaunųjų fotomenininkų darbai. L. Žemgulis kūriniuose vysto užmaršties temą, atkreipdamas žiūrovo dėmesį į gyvenime vykstančius labai lėtus, bet svarbius, pasikeitimus, kuriuos sunku pastebėti.

Momentas. Tomo Tereko nuotr.

Labai įdomus yra I. Barkauskienės ir A. Barkausko eksponuojamų portretų projektas. Portretus menininkai fotografuoja nespalvota  juosta, bet išryškina ne kaip negatyvą, o kaip skaidrę. Iš skaidrės, naudodami nuotraukų didintuvą, padaro negatyvą, o atspaudą spausdina cianotipijos technika. Galiausiai cianotipiją tonuoja. Procesas sudėtingas, tačiau rezultatas to vertas.

E. Barauskaitės momentinių nuotraukų koliažas paskatina žiūrovą susimąstyti apie socialinių ir pramoginių medijų įtaką vaikantis gražaus, sėkmingo, pozityvaus ir laimingo gyvenimo iliuzijos.

M. Rugėnaitės analoginės fotografijos koliažai iš pirmo žvilgsnio tarsi primena apie nykstančią laidotuvių fotografiją, bet jaunoji menininkė žvelgia plačiau. Per koliažų seriją ji atkreipia žiūrovo dėmesį į nesustabdomą kaitą, kurios epicentre atsiduria fundamentalios vertybės ir tradicijos.

Kas? Paroda „Šiuolaikinė analoginė eksperimentinė Lietuvos fotografija“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d. Ekspozicijos uždarymui rugpjūčio 25 d. organizatoriai rengia staigmeną ir kviečia sekti jų feisbuko profilį.

Japonijos, Kinijos ir kitose Rytų šalyse (gražaus) rašymo menas – kaligrafija – yra labai svarbus iki šiol. Iš arčiau ją patyrinėti galima gegužės 3–6 d. vykusio festivalio „Japonijos dienos Kaune WA“, tęsiančio „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” renginių tradiciją, surengtoje japonų šiuolaikinės kaligrafijos meno kūrėjos Tosen Iwasaki parodoje „Stebuklo pojūtis“. „EU-Japan Fest“, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Japonijos ambasados Lietuvoje surengtos parodos kuratorius –  Hisashi Yamamoto.

Vienos eilutės eilėraščiai

T. Iwasaki kaligrafijos pradėjo mokytis būdama ketverių. Nuo tada ši grafikos meno šaka yra ne tik mėgstamas menininkės užsiėmimas, bet ir aistra. T. Iwasaki kūrinius yra eksponavusi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV. Ši paroda Lietuvoje kūrėjai yra jau antroji.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, T. Iwasaki mokėsi kaligrafijos meno pagrindų vadovaudamasi kaligrafijos meistrų pavyzdžiais. Vėliau jos noras gražiai rašyti raides peraugo į norą rašyti raides taip, kaip jas užrašyti gali tik ji.

„Pradėjau rašyti savo kurtų eilėraščių žodžius nesivadovaudama tradicinėmis raidžių formomis“, – atskleidžia menininkė. „Stebuklo pojūtis“ – ne tik personalinės parodos pavadinimas. Jis atspindi T. Iwasaki požiūrį į kaligrafiją kaip į jautraus žmogaus sielos virpesius švaraus lapo erdvėje.

„Ieškodama būdų perteikti šį jautrumą, prieš keletą metų susipažinau su judėjimu „Artshodo“. Dabar su šiuo kolektyvu tyrinėju kaligrafiją ne tik kaip tradicinės kultūros išraišką, bet ir kaip meną, stengiuosi jį tobulinti“, – pažymi kūrėja. Ji sako norinti piešti vienos eilutės eilėraščius, „kuriuose būtų perteikiamos mano mintys kaip kalbos menas konceptualiojo meno tėkmėje, paremtas kaligrafijos ypatybėmis ir atsitiktinumu, kylančiu iš tušo prigimties“.

Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo – netikėtas, įtaigus ir žavintis.

 

Vertikalės ir horizontalės

Pirmasis įspūdis, kylantis pažvelgus į parodoje eksponuojamų darbų visumą, – daugybė geometrinių struktūrų, kurioms būdingas griežtumas, tikslumas ir dinamika. Kompozicijas konstruodama iš vertikalių ir horizontalių, T. Iwasaki iš jų sudaro konstruktus, pakibusius nei pradžios, nei pabaigos neturinčioje švaraus popieriaus lapo erdvėje.

Menininkei laužant storas juodas linijas ir jas tarsi kopijuojančias plonytes kaip siūlai, netvirtas ir trūkinėjančias linijas, sukuriama jos parašytų eilėraščių eilučių architektūra, kurią pagyvina vešlūs kosminiai augalai, užaugę T. Iwasaki vaizduotėje. Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo –  netikėtas, įtaigus ir žavintis.

Kiekvieną kūrinį parodoje lydi užrašytas paaiškinimas – jame žiūrovui suprantama kalba parašyta eilėraščio eilutė, kuri kaligrafiškai užrašyta kūrinyje, ir keletas pastraipų, praplečiančių jos mintį. Todėl labai svarbu žiūrėti į darbus ir skaityti su jais susijusius tekstus.

Vizualūs žodžiai

T. Iwasaki eilėraščių eilutės labai vizualios. Jas perskaitęs žiūrovas nesunkiai gali persikelti į kitas erdves ar net kitus pasaulius, kaip kūriniuose „Absoliutusis nulis“ I ir II.

„Absoliučiojo nulio pasaulis (...). Nors materija egzistuoja, bet šiame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Neaišku, ar tai mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodžių junginys – „absoliutusis nulis“? Jo grakštumas (...) ir tokia ypatinga ramybės būsena (...).“

Darbe „Šios planetos vidurdienio kelionės gentis“ menininkė atskleidžia, kad tas kitas pasaulis gali būti sugalvotas jautrių žmonių, kurių širdys geba keliauti labai toli, net į kitus pasaulius, nepaisant to, kad jų kūnai pasilieka čia.

„(...) šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidudienį.“

Keliaujantys žmonės visada turi įdomių istorijų. Gaila, kad kartais jos taip ir lieka nepapasakotos. Kompozicijoje „Jau iškeliavę žmonės“ menininkė užsimena, kad norėtų paklausyti senų istorijų: „(...) apie tai, kokius gyvenimus nugyveno su manimi susiję žmonės (...). Jau iškeliavę žmonės. Rašau šiuo žodžius su pavėluota meile.“

Senos istorijos sustingsta mirusiųjų lūpose, bet naujų istorijų galima atrasti. Kūrinyje „Istorija užrašyta ant delnų“ menininkė žiūrovą paragina dažniau savo žvilgsnį nukreipti į žmonių delnus: „Kai žmogus gimsta, jis ateina į šį pasaulį tvirtai suspaudęs kumščius, ant jo delnų jau yra užrašyta istorija.“

Darbuose „Dviese stovint dykumoje“, „Žvilgsniai, spoksantys vienas į kitą“, „Daug balto smėlio veržiasi į mano širdį“ T. Iwasaki paliečia vienatvės, laiko, mirties temas.

Iš sudėtingų, sunkių, asmeniškų temų menininkė stato grakščias konstrukcijas su kosminių augalų sodais, į kuriuos užsukti kviečia ir žiūrovą.

Šios planetos vidurdienio kelionės gentis

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kai kuriems žmonėms sunku gyventi, nes yra per jautrūs. Būdami didelės žmonių grupės apsupty, jie pasimeta ir nebežino, kaip turėtų elgtis. Tampa pernelyg suglumę ir visai nutyla arba pradeda dėtis kitu žmogumi nei yra iš tikrųjų. Nors kūnas yra čia, širdis – kažkur toli. Ir nors jau vidurdienis, atrodo, kad sapnuojat ir iškeliaujate į kitą pasaulį. Jeigu Jūs turite tokį polinkį, bijoti nereikia. Jei paieškosite, šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidurdienį.

Absoliutusis nulis I ir II

Regimanto Zakšensko nuotr.

Absoliučiojo nulio pasaulis, kur, atrodo, galėtų užšalti ir kūnas, ir širdis vien tik bandant tai įsivaizduoti.

Kadangi temperatūra apibrėžiama remiantis vibraciniu materijos judėjimu, tad būsena, kurioje vibracinis judėjimas sustoja, yra -273,15 C ir yra vadinamas absoliučiuoju nuliu. Tokiems kaip aš, kurie visada galvojo, kad šiame pasaulyje nėra nieko absoliutaus, yra nelengva patikėti ir suvokti absoliučiojo nulio pasaulį. Nors materija egzistuoja, bet tame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Net nėra neaišku, ar tai išties mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodis "Absoliutusis nulis"? Grakštumas ištariant "Absoliutusis" ir tokia ypatinga ramybės būsena, primenanti "mirtį". Gal ne itin jauku, tačiau tai traukia širdį ir man norisi pakalbėti apie mirtį. "Absolute zero", "Absoliutusis nulis". Žemai lenkiuosi prieš tokį literatūrinį fizikinį terminą.

Dviese stovint dykumoje

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jūs vienui vienas stovite dykumoje. Aplink vien tik smėlis. Jūs nesuprantate, kur esate, esate vienišas ir pasiklydęs. Tuo momentu ateinu aš. Mes surandame vienas kitą ir apsidžiaugiame. Aš taip pat ėjau pasiklydusi dykumoje. Jei būtume vieniši, galėtume pasiklysti. Mes dabar stovime dviese. Mes jau ne vieniši ir ne pasiklydę.

Kas? T. Iwasaki paroda „Stebuklo pojūtis“.

Kur? Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

Kada? Veikia iki vasaros pabaigos.