Žinių patikrino tikslas – įsivertinus mokinių žinias ir gebėjimus, padėti siekti geresnių mokymosi rezultatų.

Rezultatai liudija, kad ketvirtokams labiau sekasi matematika nei skaitymas: matematikos rezultatų vidurkis šiais metais pagerėjo, o skaitymo, kaip ir visoje Lietuvoje, krito.

Kauno rajono ketvirtos klasės mokinių matematikos rezultatų vidurkis yra 66,9 proc. (už šalies vidurkį aukštesnis 2,3 proc.), skaitymo – 58,1 proc. (2 proc. didesnis nei Lietuvos).

Ketvirtokų pasiekimai buvo įvertinti ne tik taškais. Kiekvienam dalyviui priskirtas atitinkamas pasiekimų lygis (aukštesnysis, pagrindinis, patenkinamas, nepasiektas patenkinamas).

Kauno rajone skaitymo patikrinime aukštesnįjį lygį pasiekė 12,4 proc. (šalyje – 10,5 proc.), pagrindinį – 72,9 proc. (69,6 proc.), patenkinamą – 12,7 proc. (16,8 proc.) ketvirtokų. Nepasiektu patenkinamu lygiu buvo įvertinti 2 proc. pakaunės mokinių, Lietuvoje – net 3,1 proc.

Matematikos patikrinime aukštesnįjį lygį pasiekė 12,4 proc. (Lietuvoje – 11,2 proc.), pagrindinį – 79,4 proc. (77,5 proc.), patenkinamą – 7,6 proc. (9,7 proc.) ketvirtokų. 0,6 proc. Kauno rajono mokinių nepasiekė patenkinamo lygio, Lietuvoje – 1,6 proc.

Per patikrinimą nepasiekus patenkinamo pasiekimų lygio, mokiniams penktoje klasėje bus sudaromas individualus jų mokymosi pasiekimų gerinimo planas ir skirta ne mažiau kaip 20 papildomų konsultacijų.

Nuo kitų mokslo metų Nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas taps privalomas.

Apie tai – pokalbis su vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Egle Baliutavičiūte (E. B.), lietuvių kalbos mokytoju Aliu Avčininku (A. A.), rašytoja, vertėja Jurga Vile (Jurga V.) ir literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams vadovu Justinu Vancevičiumi (J. V.).

– Kokią reikšmę šiuolaikiniam Lietuvos paaugliui turi anglų kalba? Kaip į tai žiūrite iš savo perspektyvos?

E. B.: Didelę. Tai kalba, kuria jie (ir dalis suaugusiųjų taip pat) vartoja daug įvairaus turinio – nuo žaidimų, socialinių tinklų iki serialų, knygų ir t. t. Natūralu, kad, taip dažnai vartojant anglų kalbą, ji veikia ir kasdien vartojamą lietuvių kalbą, atsiranda angliškos sintaksės, leksikos. Aišku, neneigiu, kad yra čia ir mados reikalas, bet nemanau, jog tai toks trumpalaikis reiškinys, kaip kad, pavyzdžiui, mano paauglystėje buvo madinga rašyti šveplai (rashyti shveplay).

Naivu galvoti, kad kažkokiu fantastiniu būdu anglų kalbą išgyvendinsime iš jaunimo (ir ne tik) kalbos. Tuo labiau kad kai kurių frazių, daiktų, reiškinių pavadinimų (ypač – madingų) kartais nė neįmanoma išversti ir gal net nėra prasmės bandyti, nes jie pernelyg greitai keičiasi arba išversti tampa neskambūs, griozdiški. Taigi tragedijos nematau, svarbu, kad jaunimas suprastų, kur kokią kalbą dera vartoti: vienaip kalbamės su draugais, rašome socialiniuose kanaluose, kitaip rašome rašinius, straipsnius, kalbame pamokose, oficialioje erdvėje ar bendraudami su vyresniais žmonėmis, kurie nemoka anglų kalbos, ir t. t.

Be to, galime kaip visuomenė kelti lietuvių kalbos prestižą. Ir ne kaip nors dirbtinai aukštindami lietuvių kalbą, bet, pavyzdžiui, kurdami patrauklų, įdomų turinį jaunimui gera, šiuolaikiška, lanksčia lietuvių kalba – ir animacinius filmukus, ir laidas, ir knygas, ir kt. Kalbant apie knygas, yra tekę skaityti verstinių knygų paaugliams, kurias pradėjusi turėjau pasitikrinti, ar knyga sukurta XX a. Paaiškėjo, kad ne, šių dienų kūrinys... Yra tekę matyti, kaip specifiniai terminai dirbtinai išverčiami į lietuvių kalbą – dredai vienoje knygoje buvo virtę, rodos, veltinėmis kasytėmis. Na, tai tikrai nekuria prestižo, o tik nesusikalbėjimą ir norą mesti knygą šalin.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra.

A. A.: Lietuvių rašytojams, kurie save priskiria prie kuriančių vaikams ar paaugliams, nemažai temų vis dar svetimos. O gal sąmoningai jų vengiama. Gal mūsų kultūrinis laukas dar toks siauras, kad akiratis neaprėpia pasaulio įvairovės? Kadangi šiandien tapatybės klausimas ypač aktualus, jaunas žmogus ieško įvairių jos formų, ieško pateisinimo ar sutvirtinimo, jei tam tikri tapatybės elementai prasilenkia su įsigalėjusiomis ir standartizuojančiomis socialinėmis normomis. Ir tą sutvirtinimą randa užsienio literatūroje. Dažniausiai – originalo kalba.

O gal skaitymas užsienio kalba yra ir tam tikros priebėgos ieškojimas? Dar ne visi tėvai šiandien skaito anglų kalba, tad paaugliui atsiranda galimybė pasislėpti ir būti visiškai savimi. Paslaptis visada vilioja.

Jurga V.: Tai kalba, kurioje daugelis Lietuvos paauglių (bent jau Vilniuje ir gal didesniuose miestuose) jaučiasi laisvi. Mane asmeniškai labiau trikdo, kai angliški žodžiai natūraliai įsipina į jų šnekamąją lietuvių kalbą, nei kai jie tiesiog ima kalbėtis angliškai tarpusavyje. Tarsi perjungia kitą kalbinį kanalą. Aš pati su vaikais taip darau. Turime kelis kanalus: ispanišką, kad nepamirštume kalbos, kuri buvo vaikų antroji kalba nuo vaikystės (jie augo Andalūzijoje), anglų, nes jaučiu, kad jie jau gali ja šnekėti įvairiomis temomis, ir prancūzų, nes tai man labai svarbi kalba ir vis dar naiviai tikiu, kad su pienu perdaviau ją vaikams, tik jie ją primiršo. Kadangi pati esu įtikėjusi kalbos kaip išraiškos galia (tai gali būti ir gestų kalba), tai ir savo vaikams pabrėžiu kalbų mokymosi svarbą. O lietuvių kalbos nepamiršti, ją gerbti ir tausoti vaikai prisiekė dar gyvendami Ispanijoje – iškilmingai, iškėlę rankas. Patys suorganizavo šią ceremoniją pajutę, kad pradedu nerimauti.

J. V.: Mano atsakymas remiasi nuojauta ir asmenine patirtimi, o ne tyrimais, nes jų, bent jau aš, nesu matęs, nežinau, ar tokių yra. Kiek artimoje aplinkoje tenka bendrauti su paaugliais, pastebiu, kad jie vartoja daug tekstinio ir audiovizualinio turinio anglų kalba. Manau, kad kalbų mokėjimas yra turtas ir privalumas, padedantis plėsti akiratį, suprasti, kad pasaulyje esama daug ir įvairių dalykų.

Suprantu nuogąstavimus, kad anglų kalba per daug įsigalėjusi ir skurdina gimtąją, tačiau kalba yra gyvas organizmas, o mes gyvename informacijos amžiuje – ji sklinda itin greitai ir jos itin daug, tad dalykai keičiasi kur kas greičiau nei prieš pusę amžiaus. Reikėtų ne dejuoti, kad visi paaugliai pradės kalbėti angliškai, o stengtis sukurti alternatyvų turinį lietuviškai. Tokį jiems pritaikytą turinį, kurį jie norėtų vartoti ir su juo identifikuotis. Galbūt yra kitų kontekstų ir vietų, kuriose lietuvių kalba galėtų išlaikyti taisyklingą gramatiką ar įvairesnę leksiką, tarkime, teatre, muziejuose, knygų pristatymuose. Tokiu atveju reikėtų ugdyti jaunų žmonių norą lankytis tuose renginiuose ir girdėti ten turiningesnę kalbą.

– Ar anglų kalbos įsigalėjimas vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manote, ar yra dėl ko sunerimti?

E. B.: Vaikų kiek mažiau, nes paprastai jie, jei neauga anglakalbėje aplinkoje, dar neturi tokių gerų įgūdžių, kad galėtų rinktis bet kokią jų amžiui tinkamą literatūrą anglų kalba. Tačiau paaugliai – kitas reikalas. Dabar įsivaizduokite skaityti mėgstantį paauglį, kurį labai sudomino nauja angliška knyga. Ar ta knyga bus išleista lietuviškai? Jei ir taip, ar jis lauks pusę metų, metus ar ilgiau, kol galės ją perskaityti? Po metų jam jau gali būti visiškai neįdomu.

Be to, juk nuo mažų dienų kalame į galvą (ir gerai darome), kiek daug suteikia skaitymas, kiek daug naudos jis teikia lavinant kalbą, plečiant žodyną ir t. t. Taigi, nieko keisto, jei paauglys norimą knygą rinksis angliškai. Vienu šūviu du zuikiai – ir perskaitys, ką nori, ir dar anglų kalbos įgūdžius pagerins. Be to, vertimų vyresniems paaugliams pasirinkimas labai nedidelis, iš visų per metus išleidžiamų knygų vaikams ir paaugliams tik iki 10 proc. knygų tenka vyresniesiems.

Ar yra dėl ko sunerimti? Žiūrint, dėl ko. Viena vertus, gerai, kad skaito. Gerai, kad skaito ir angliškai, ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis, kurias moka. Kita vertus, tai, kad vis daugiau paauglių skaito knygas angliškai, veikia leidybą visoje Europoje. Tačiau vėlgi... Su populiariausiomis angliškomis knygomis galime ir nesuspėti, bet tai puiki proga atsigręžti į savo rašytojus ir kitų, neanglakalbių, šalių literatūras, paieškoti gerų knygų, kurių kitaip paaugliai ir dėl kalbos barjero neperskaitytų.

A. A.: Sunerimti galima dėl žodyno skurdėjimo, dėl svetimžodžių įsiliejimo į kasdienę komunikaciją, nes dėl to sunkiau atpažinti savo kultūrą. Kita vertus, atrandama savastis. Gręžiamasi į save. Ir „aš“ tampa prioritetu. Šis judesys sveikintinas. Kuo anksčiau žmogus gręžiasi į save ir išdrįsta priimti tai, ką mato, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje apsieis be psichologo ar psichoterapeuto. Žinoma, ironizuoju, bet galbūt dabar yra tas metas, kai savasties nebenustelbia primesti socialiniai ar kultūriniai konstruktai? Gal tai laisvės požymis? Gal pagaliau užaugome? Tikiu, kad ilgainiui žmogus, pajutęs save, išmokęs būti su savimi, grįžta ir prie savos kultūros. Neabejotinai. Tik reikia būti kantriems. Šiandien tapsmo procesas yra kitoks.

Jurga V.: Na, tikrai nepakenktų, jei jie skaitytų J. D. Salingerį, W. Faulknerį, E. Hemingwayʼų, F. S. Fitzgeraldą ir t. t. angliškai. Liūdina tai, kad jie iškeičia knygą lietuvių kalbą (kad ir verstą) į filmą anglų kalba. Tiesiog taip greičiau suvartojama informacija. Kai visko tiek daug ir viskas taip greitai keičiasi, lengvesnė galimybė labiau masina. Sėdėti ilgas valandas su knyga, kai galima tiesiog perbėgti per socialinių tinklų postus – štai toks ir pasirinkimas. Man rodos, mes, kitaip auklėti ir auginti, galėtume sunerimti dėl daugybės šiandien vykstančių dalykų. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien pasaulyje vyksta tikrai rimti dalykai, į kuriuos turime reaguoti.

J. V.: Artimoje aplinkoje matau, kad jauni žmonės skaito angliškai, nes yra gerai įvaldę tą kalbą. Juolab kad angliškai jaunuoliai randa kur kas daugiau jiems aktualaus turinio – tai lytinis, seksualinis identitetas, santykiai su bendraamžiais ir kiti dalykai, svarbūs dabartiniam jaunimui. Deja, net ir šiuolaikinių mūsų rašytojų knygos nepakankamai drąsios, nedrįstama kelti sudėtingų klausimų. Mūsų visuomenėje vyrauja konservatyvios pažiūros, bijoma lytinio švietimo penkiolikmečiams šešiolikmečiams mokykloje. Ko mes siekiame? Kad jie noriai skaitytų Martyno Mažvydo „Katekizmą“? To, deja, nebus. Kol neatsiras patrauklaus turinio lietuviškai, tol jauni žmonės vartos jį kita kalba, o mokantys daugiau kalbų ieškos aktualaus turinio ir jomis.

– Kodėl būtent sulaukusius 10–13 metų vaikus ištinka neskaitymo periodas? O gal klystu? Apskritai, man įdomu tas periodas, kai iki tol knygas mėgęs vaikas staiga visiškai nebenori skaityti. Kas tai lemia? Kokia tikimybė, kad po tokio periodo vėl bus grįžtama prie savanoriško skaitymo?

E. B.: Yra daug priežasčių, kodėl šiuo amžiaus periodu krinta susidomėjimas skaitymu. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kai kurių šalių tyrimai rodo, kad susidomėjimas skaitymu mąžta jau nuo 8–9 metų. Kodėl? Pirma, dažniausiai tokio amžiaus vaikams jau nustoja skaityti tėvai, motyvuodami, kad vaikas jau esą pats skaito, tai kam jam dar skaityti? Patariu taip nesielgti, geriau vaikui skaityti tol, kol jis pats paprašys liautis.

Antra, net ir ankstyvoje paauglystėje klausomas sudėtingesnis tekstas suvokiamas geriau nei skaitomas savarankiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvams būtina paaugliui skaityti kasdien, bet galima susikurti gražią šeimos tradiciją ir skaityti kartu kelis kartus per mėnesį.

Be abejonės, vaikui augant vis daugiau jo laiko ir dėmesio užima kitos veiklos, suteikiančios didesnį malonumą nei knygos, reikia vis daugiau skaityti mokykloje, tad dar ir savo malonumui kažką skaityti lieka vis mažiau laiko ir motyvacijos, ypač jei skaitymas to malonumo nė neteikia.

Man atrodo, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą.

Kokia tikimybė sugrąžinti – nežinau, neteko matyti tokių skaičių. Be to, tai sudėtingas klausimas: daug ką lemia ir asmeniniai paauglio interesai, ir aplinka. Ar jo draugai skaito ir laiko tai įdomia, kieta veikla? Ar paauglio autoritetai skaito ir kalba apie skaitymą? Ar paauglio šeima skaito ir skatina skaityti paauglį? Ar mokytojai stengiasi sudominti skaitymu, padeda atrasti konkrečiam paaugliui įdomų žanrą, temą? Ar paauglys įtraukiamas į kūrybingas, socialias, su skaitymu susijusias veiklas? Ar gauna progą sutikti rašytoją ir su juo pabendrauti? Dedamųjų čia labai daug.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra, ką reikia ir ko nereikia skaityti. Tai irgi gali atbaidyti nuo skaitymo – jei paaugliui rimta literatūra neįdomi, o jis mieliau renkasi pažintinę, mokslinę fantastiką, komiksus, reikėtų tuo tik džiaugtis.

A. A.: Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų psichologai. Vis dėlto šiuo amžiaus tarpsniu vaikai išgyvena didžiausią lūžį: tenka susidoroti su įvairiais iššūkiais ir skaitymas nebėra ta priebėga, kuri palengvintų išgyvenamus pokyčius. Mokyklinė literatūra – ypač. Tokiame amžiuje jaunuolis dar nesupranta savo poreikių, tad kaip knygos gali juos patenkinti? Taip ir eižėja skaitymo ryšiai. Dažnai į 10–13 metų amžiaus jaunus žmones žiūrima arba kaip į visiškus vaikus, arba kaip į mažus suaugusiuosius. Ir vis nepataikoma.

Jurga V.: Sakoma, kad tie, kurie skaitė, bet nebeskaito, kada nors vėl skaitys. Norisi tuo tikėti. Mano vaikai išaugo su knygomis, skaičiau jiems labai ilgai, mane matė daug skaitančią, skaitė ir jie, ypač jei pasisekdavo išsirinkti tinkamą, įtraukiančią knygą. O dabar – vos vos stumiasi į priekį, klampoja knygos puslapiais lyg per kemsynus. Kodėl taip yra? Manau, taip nutinka todėl, kad paaugliai nori viską patirti patys, o ne skaityti kitų žmonių patirtis.

J. V.: Mokantis pradinėje mokykloje gyvenimą formuoja turintys galią tai daryti suaugusieji – tėvai, mokytoja (-as). Jiems, bent jau santykinai, lengva prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, pasakyti, kas yra faina, o kas ne. Įžengęs į ankstyvąją paauglystę vaikas pradeda tolti nuo suaugusiųjų, kurie anksčiau buvo kelrodė žvaigždė, ir atsisuka į savo draugus. Kodėl mažesni vaikai labiau linkę skaityti? Nes tai daro su suaugusiaisiais ir skaitymas asocijuojasi su maloniu, jaukiu kartu praleistu laiku, skaitymas yra ne kaip skaitymas per se, o tam tikras ritualas.

Paauglystėje pradedama savarankiškai vartoti turinį, tas amžius vis ankstėja, nes jau šešiamečiai turi savo telefonus, kuriuos gali skrolinti. Paprastai lūžis įvyksta maždaug apie dešimtus metus, kai tvirtai laikai telefoną rankoje, aplinkui – draugai, kartu aptariate matytus vaizdo įrašus. O skaitymas – individualus dalykas, tampantis tik tavo reikalu, nes su tėvais nebeskaitai ir tai nebekelia šiltų asociacijų. Turėdamas žymiai daugiau įvairiausių veiklų pasirinkimų, pereini į jas – nebūtinai visiškai nebeskaitai, bet tai smarkiai apriboji.

Kai vaikas pereina į penktą klasę, mokykla vaidina didelį vaidmenį atgrasant vaikus nuo skaitymo. Anksčiau knyga galėjo sietis su maloniomis akimirkomis su tėvais, o nuo penktos–šeštos klasės skaitymas siejasi su užduotu perskaityti puslapių skaičiumi, dar yra programiniai autoriai, iš kurių vaikai nuolat egzaminuojami. Didžiąją laiko dalį praleidžiant mokykloje, literatūra jaunuoliui, kaip asmenybei, praranda vertę. Manau, turėtų keistis skaitymo turinys ir tai, kaip tos knygos skaitomos ir aptariamos.

– Kaip manote, kaip mes, suaugusieji, galime prisidėti prie to, kad lietuvių kalba knygų neskaitantys paaugliai vėl susidomėtų gimtąja kalba rašytais kūriniais?

A. A.: Galime patys kurti tokią literatūrą, kokios vaikui reikia, o ne mums atrodo, kad reikia. Galime telkti darbo grupes, kuriose būtų puikių psichologų, vaiko raidos specialistų, psichiatrų ir kitų ekspertų, gebančių tinkamai parinkti literatūros kūrinius. Galime daugiau skaityti patys. Kad gebėtume rekomenduoti. Svarbiausia – daugiau kalbėti su vaikais ir pažinti juos. Išgirsti juos. Dažnai ir be žodžių.

Jurga V.: Man rodos, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą. Bėda, kad daugeliui paauglių lietuvių kalba asocijuojasi su lietuvių kalbos pamokomis mokykloje, kurių jie labai dažnai nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia. Ne vienas per tas pamokas plaukioja po neįžengiamas gramatikos džiungles, blaškosi po kirčiavimo labirintus ir kitas neįkandamas lietuvių kalbos subtilybes. Būna, kad jie pasijunta maži ir menkaverčiai tos didingos, vienos iš seniausių pasaulio kalbų šešėlyje. Tačiau tie, kuriems nusišypso laimė sutikti įkvepiančią ar įkvepiantį lietuvių kalbos mokytoją, gali nukeliauti net iki magiškojo realizmo Lotynų Amerikoje, iki bytnikų JAV, iki naujojo romano Prancūzijoje, pažinti įvairiausias kultūras, nemokėdami kalbėti tomis kalbomis. Manau, jei jaunas žmogus tai suvokia, jis džiaugiasi, kad yra tokia galimybė, kad yra knygos ir jų vertimai, kurie mums atveria duris į nepažintus pasaulius. Tai kur kas daugiau nei begalinis informacijos srautas, tekantis per mus lyg per kokią išartą vagą.

Jeigu knyga įdomi, neturėtų būti svarbu, ar ji parašyta lietuvių kalba, ar versta į lietuvių iš kitos kalbos. Manau, kad atmetimo reakcija lietuvių autoriams kyla tada, kai vaikai pamėgina paskaityti kažką iš ankstesnių laikų, kas jiems visiškai svetima ir tolima, ir priskiria tai visai lietuvių literatūrai. Tačiau yra jaunųjų lietuvių autorių gerbėjų, užaugusių su nauja lietuvių autorių karta ir jaučiančių su jais bendrumo jausmą.

J. V.: Kaip ir minėjau – svarbu sukurti jaunam žmogui patrauklų turinį. 11–13 metų paaugliams dar atsiranda tokių knygų, bet 14–16 metų amžiaus grupė užmiršta, jie pradeda skaityti knygas suaugusiesiems iš mokyklinės programos, bet labai trūksta to, kas iš tiesų domintų. Pas mus nėra didelės tradicijos rašyti paaugliams, nors pasaulyje pilna tokių knygų. Tai nelengva, bet galima semtis patirties, ieškoti, skaityti apdovanotas knygas ir mokytis. Manau, kad tik patrauklios knygos gali padėti paaugliams sugrįžti prie turinio lietuvių kalba.

– Šeštadieniais 16 val.per LRT Plius ieškosite žmonių, kurie galbūt taip pat jaučia dėkingumą knygoms, kaip ir jūs?

– Ne kartą esu sakęs, kad savo perskaitytoms knygoms esu dėkingas realiai už viską, ką dariau ar dabar darau gyvenime. Manau, kad kiekviena perskaityta knyga žmogui prideda kažkokį sluoksnį, kuris jį pakeičia, praturtina, suteikia jo asmenybei spalvų. Juk, sutikite, nėra objektyvios realybės – tik mūsų interpretacija. Todėl kuo daugiau mes skaitysime knygų, tuo daugiau ir įvairesnių turėsime patirčių. Tik pagalvokite: dažnai į vieną knygą sutelpa viso žmogaus ilgo gyvenimo išmintis. Ir tą išmintį mes galime gauti – perskaityti – per savaitę! Todėl ir sakau, kad knygos yra toks lobynas, kurio atsisakyti gali tik labai kvaili žmonės.

– Epitetas „knygų žiurkė“ dažnai turi neigiamą reikšmę: taip vadina moksliukus… O čia op – turime labai netikėtą laidos pavadinimą ir dar pačia teigiamiausia prasme!

– Tikriausiai priklauso nuo konteksto. Kažkam tai neigiamą konotaciją turintis žodis. Jis reiškia keistą žmogų, kuris, užuot užsiėmęs šiuolaikiško žmogaus pramogomis, t. y. žiūrėjęs „Netflix“, ėjęs į barą gerti vyno, skrolinęs telefone, sėdi ir skaito knygas. Tačiau aš manau, kad nemenkam skaičiui žmonių skaityti knygas neatrodo keistas užsiėmimas. Ir man tikrai kur kas įdomiau bendrauti su tais žmonėmis, kurie mano, kad žodžių kombinacija „knygų žiurkė“ yra visai faina. Net ir šią laidą jiems fainiau rodyti.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Kad jau prakalbote apie laidą, sakykite, kaip ji atsirado, – gal ir pats būsite nagus prie to prikišęs?

– Oi, ne. Mane pakvietė. Tiesą sakant, esu žmogus, kuris su televizija jau buvo atsisveikinęs 2011 m. Tiesiog susidėliojau mintyse, kad man geriau gyventi bus be jos. Tačiau paskui atsirado „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Ši laida man labai tiko, nes tuo metu visa mano kūrybinė energija buvo sutelkta į panašius dalykus.

Kai man paskambino Edmundas Jakilaitis ir pasiūlė tapti vieno televizijos projekto vedėju, viduje išsyk pasišiaušiau ir jau norėjau atsisakyti. Tik išgirdęs, kad projektas bus apie knygas ir žmones, kurie jas skaito, suklusau... Viliojo galimybė su tais žmonėmis pabendrauti. Nes tų, kurie skaito knygas, pasaulis yra tiesiog didesnis nei tų, kurie jų neskaito. Pasigendu tokių žmonių paprastose kasdienėse situacijose. Man labai trūksta intelektualesnių diskusijų tiesiog natūraliai bendraujant. Todėl labai džiaugiuosi priėmęs šį pasiūlymą, nes matau, kad daugiau gaunu iš šios laidos, nei pats jai duodu. Tiesa, kai gauni, tuomet jautiesi dėkingas ir stengiesi dirbti iš visos širdies.

– Kokie „Knygų žiurkių“ herojai mūsų laukia ateityje?

– Nesame prifilmavę labai daug laidų, bet galiu išduoti, kad laukia susitikimas su politologu Linu Kojala, dailininku Algiu Kriščiūnu, dailėtyrininke, tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene, Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto Romoje. Bus vardų, kurie galbūt nėra tokie populiarūs ir žinomi plačiajai visuomenei, bet aš visuomet ieškau tokių, kurie kažkaip nepelnytai likę žiniasklaidos paraštėse. Ne tų etatinių kalbėtojų, mokančių kalbėti trumpai ir aiškiai, kaip aš sakau, antraštėmis.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Rasti apsiskaičiusį pašnekovą yra viena, bet įsiprašyti pas jį į svečius, sutikite, visai kas kita. Ar lengvai žmonės jus įsileidžia į savo poilsio su knyga kampelius, namų bibliotekas?

– Ne visada reikia veržtis pas žmones į namus. Tarkime, dar vienas mūsų laidos herojus – rašytojas, eruditas Aidas Puchlevičius – skaito knygas elektroninėje skaityklėje. Pas Rasą Tapinienę irgi nėjome į namus, nes žurnalistė daug knygų klausosi audioformatu. Galbūt televizijos žiūrovams smagiau žiūrėti, kai žmogus filmavimo komandą įsileidžia į namus. Tuomet tarsi atsiranda priartėjimas prie laidos herojaus – kokia jo aplinka, kuo jis gyvena. Tačiau visi žmonės yra skirtingi. Jei, tarkim, mane pakviestų būti laidos „Knygų žiurkės“ herojumi – kažin ar įsileisčiau į namus.

Manau, kad kiekviena perskaityta knyga žmogui prideda kažkokį sluoksnį, kuris jį pakeičia, praturtina, suteikia jo asmenybei spalvų.

– Užbėgote mano klausimui už akių. Įsivaizduokite, kad aš ateinu pas jus į svečius, norėdama sužinoti, ką knygos kalba apie Robertą Petrauską...

– Jei būtų bent menkiausia galimybė išvengti ekrano, aš ja pasinaudočiau. Man atrodo, kad mano gyvenimas labai paprastas – kam bus įdomu į jį žiūrėti?

– Vis dėlto aš atkakli… Sakykime, jūsų kontrakte su laidos „Knygų žiurkės“ kūrėjais yra punktas, kad privalote patenkinti žiniasklaidos smalsumą.

– Visų pirma aš stengiuosi nepasirašinėti jokių sutarčių, pagal kurias paskui turėčiau kažkam parsiduoti. Juk mes visi ir taip gyvename pasaulyje, kuriame esam priversti – norime to ar nenorime – būti vartotojiškos visuomenės dalimi. Tai reiškia: jei tu perki, vadinasi, esi, jei ne – tavęs paprasčiausiai nėra. Šiais laikais yra atsiradusių visokių nuomonės formuotojų kanalų, kurių savininkai dažnu atveju parduoda save. Todėl aš, būdamas tos pačios sistemos dalimi ir turėdamas pardavinėti save, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą, stengiuosi elgtis labai atsargiai ir neperžengti tos ribos, vedančios į mano vidinį pasaulį. Užtenka, kad žmonės mato mano išorinį pasaulį – mano kūrybą, mano vedamas laidas, bet aš niekada nerodysiu jiems nieko daugiau, nekelsiu savo vaikų nuotraukų į feisbuką ir pan. Tai tiesiog asmeninio apsisprendimo klausimas.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Supratau. Tuomet nesiveršiu pas jus į svečius, bet apie knygas vis tiek paklausinėsiu. Ar turite namuose biblioteką ir jei taip – ar joje knygos taip pat gražiai surūšiuotos, kaip pas pirmąjį laidos herojų – „Humoro klubo“ komiką Paulių Ambrazevičių?

– Pas mane iš tiesų yra kūrybinė netvarka, nors knygoms skirta nemaža lentyna per visą sieną. Kadangi jos neužteko, primontavau dar papildomą. Nemažą dalį mano bibliotekoje užima ne grožinė literatūra, bet knygos, susijusios su Antruoju pasauliniu karu, kuriuo aš gyvenau bene dešimtį metų. (R. Petrauskas yra parašęs didelio populiarumo sulaukusią trilogiją apie Antrąjį pasaulinį karą – aut. past.). Priklausau žmonėms, kurie skaito tiek popierines, tiek ir elektronines knygas. Pastarosios gerai kelionėse, iš jų patogu persikelti patikusias mintis į savo dienoraštį. Tačiau! Apsilankęs pastarojoje knygų mugėje įsigijau kelias popierines knygas ir paskui jos taip… pramušė! Supratau, koks geras jausmas prie lovos turėti bent vieną kitą popierinę knygą, kurią prieš miegą gali atsiversti ir paskaitinėti. Išsiugdžiau visai neblogą įprotį, kad vakarais, užuot paskrolinęs, paskaitau. Arba iš ryto, vos pramerkęs akis, kokiam pusvalandžiui pasiimu knygą. Tuomet einu praustis, pusryčiauti ir t. t.

Tiesa, dar viena priežastis, kodėl popierinių knygų pas mane vis daugėja – tvarkiau kaime seną sodybą ir atradau spintą knygoms. Štai jums ir atsakymas: atsirado daugiau vietos! Tai ir perku. Negana to, kalbinti laidos herojai sparčiai didina mano skaitytinų knygų sąrašą, nes „Knygų žiurkės“ – dar ir rekomendacinio pobūdžio laida. Pašnekovai parekomenduoja tokių knygų, kurių pats niekada nesugalvotum skaityti. Tuomet lieka vienintelė problema – laikas.

– Jei yra gera knyga, bestseleris, dažniausiai rasime ir pagal ją sukurtą filmą. Kuris iš šių dviejų kūrybos produktų jus labiau intriguoja?

– Akivaizdu, kad knyga yra daug kartų pranašesnė už filmą. Mano supratimu, net nevertėtų jų lyginti. Tačiau mes gyvename malonumų pasaulyje ir jų stengiamės gauti neįdėdami nė mažiausių pastangų, tad dažnai viskas gyvenime būna atvirkščiai. Bijau, kad tie malonumai galiausiai mus pražudys, nes jie išjungia visus kūrybinius impulsus, mąstymą. Kuo man skiriasi filmo ar TV serialo žiūrėjimas nuo knygos skaitymo? Nes, pirmu atveju, viskas už tave jau sugalvota, sugromuluota. Kaip atrodys veikėjai, vieta, kurioje jie susitiks, ar pan. Tau nieko daryti nereikia. Tik kabėk tarsi savotiškame hamake ir mėgaukis vaizdu.

Kalbinti laidos herojai sparčiai didina mano skaitytinų knygų sąrašą, nes „Knygų žiurkės“ – dar ir rekomendacinio pobūdžio laida.

Jei skaitai knygą, tavo smegenys turi dirbti. Galva ne atsipalaiduoja, o kartais, priešingai, ypač skaitant kokią filosofinę literatūrą, ima kaisti. Vis dėlto tikrieji skaitytojai, tikros knygų žiurkės, galėtų pasakyti, kad pats didžiausias apdovanojimas, kurį gauni skaitydamas, yra sunkesnės, nevienadienės knygos. Kažkokiu metu už tavo pastangas įveikti jas iki paskutinio puslapio vis tiek bus atlyginta.

Maža to, kai skaitai knygą, kino filmą pagal ją statai pats – kuri savo scenografiją, įsivaizduoji veikėjus. Tavęs neriboja niekas. Albertas Einsteinas tiksliai yra pastebėjęs, kad kiekvieno iš mūsų pasaulis tokio dydžio, kokia yra mūsų vaizduotė. Taigi, žmogaus protas – ribotas, o vaizduotė – ne. Tik, aišku, dažnai mes ją patys apsiribojame. Vaikai turi didesnę vaizduotę, o suaugusieji ilgainiui pripažįsta ir vertina tik tai, ką galima paliesti, paversti kažkokia materija. Tačiau iš tiesų žmonės yra kur kas daugiau nei materialios būtybės ir būtent skaitymas suteikia jiems galimybių praplėsti tas materialaus pasaulio ribas. Aišku, žmogaus smegenims yra kur kas lengviau priimti tai, kas už jį padaryta (kalbu apie kiną). Vis dėlto manau, kad galiausiai laimingesni lieka tie, kurie į tą malonumą įdeda bent šiek tiek pastangų.

– Iš tiesų dažnai girdime žmones sakant, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą...

– Visiškai sutinku. Knyga ir yra tas procesas, kuris veda link rezultato.

– Kai skaitote knygą, ar mėgstate pasibraukti patikusias mintis pieštuku, o gal išsirašote citatas į atskirą sąsiuvinį?

– Turiu savotišką maniją išsirašyti patikusias mintis ir jas kaupti. Daug ko, aišku, nepanaudoju, bet vis tiek kaupiu. Jei atvirai, aš net turiu tokią programėlę, kuri leidžia susikelti citatas tiek iš elektroninės knygų skaityklės, tiek ir iš popierinės knygos. Tiesiog nusifotografuoji patikusį gabaliuką, o programėlė paverčia jį tekstu. Taip aš galiu turėti didžiulę savo „Vikipediją“, kurioje, kai reikia, ieškau patikusių citatų pagal autorių, knygos pavadinimą ar dominančią temą. Rašydamas dažnai ja naudojuosi. Tuomet atrodau ne tik kaip žmogus, kuris daug skaito, bet ir kaip žmogus, kuris daug visko atsimena.

Iki universiteto skaičiau nemažai grožinės literatūros, bet vėliau, kai ėmiau studijuoti istoriją, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tapo gaila laiko grožinėms knygoms, nes juk norėjosi tiek daug sužinoti: ir apie Romos imperiją, ir apie Čingischaną, ir apie skirtingas žmonijos epochas, žodžiu, apie visus tikrus dalykus. Todėl netikriems, kūrėjų išgalvotiems, ėmiau skirti mažiau dėmesio.

– LRT televizija rodė laidą „Mano daina“, kur garsūs žmonės įvardydavo dainą, susijusią su kažkokiais svarbiais jų gyvenimo įvykiais. Gal jūs turėtumėte tokią knygą?

– Manau, kad kiekvienam savo gyvenimo laikotarpiui galėčiau rasti po knygą. Čia tas pats kaip ir su muzika. Mes niekada neišsižadame senų dainų. Kodėl? Nes mums jos primena kažką brangaus. Taip pat ir knygos. Kai mąstau apie savo paauglystę, visada prisimenu Ericho Marios Remarko „Juodąjį obeliską“, o pastarąjį laikotarpį turbūt geriausiai atlieptų Eckharto Tolle knyga „Šios akimirkos jėga“.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Jau būčiau smalsavusi, ar jūsų bibliotekoje yra ezoterinės literatūros?

– Yra, yra. Ir ji man atvėrė kelius į kitas panašias knygas, netgi praktikas. E. Tolle yra šiuolaikinis nušvitėlis, kuris sako, kad daugiau nieko nėra, tik šios akimirkos galia. Nėra nei praeities, nei ateities – tik dabar. Mane jis parvedė iš to materialistinio pasaulio atgal į dvasinį, o mums visiems to dvasinio lygmens labai trūksta… Iš tiesų žmonės jaučia patyliukais, kad pasaulis nėra vien tas bėgimas – vaikymasis sėkmės, pripažinimo, karjeros – kuris mus įkalina kaip kokius žiurkėnus besisukančiame rate ir iš kurio mes negalime išsilaisvinti. Teoriškai galime, bet juk nepasitrauksi į kalnus ir negyvensi vienas kažkur oloje. Turi ieškoti kompromisų. Didesnė dalis žmonių negalvoja – atsikelia ir daro. Aš noriu jausti didesnį pasaulio pulsavimą. Ir man baisu, nes matau, kaip sparčiai mūsų civilizacija ritasi prie bedugnės krašto...

– Neįprasta tokius žodžius girdėti iš žaidėjo faktais, keturių istorinių knygų autoriaus...

– Tiesa. Iki tol aš rašiau knygas, kuriose rėmiausi tikrais įvykiais, faktais. Tačiau mano paskutinė knyga nuo pirmosios labai skiriasi. Pirmojoje manęs nėra – ten faktas veja faktą, nuomonė nuomonę. Paskutinėje knygoje aš jau leidžiu sau būti. Galbūt dar viena mano knyga bus romanas, nes romanistams kur kas lengviau: jie visiškai laisvi nuo faktų, nuo politinio korektiškumo ir panašių dalykų. Pastebėjau, kad niekam neįdomūs tie faktų rinkiniai, kurie apie žmogų nieko nepasako. Istorikas, norėdamas parašyti apie tam tikrą epochą, žmogų, įvykį ar vietą, privalo turėti labai gilią nuojautą. Tada skaityti bus įdomu.

Šiuo metu skaitau vieno autoriaus knygą, kuris teigia, kad mitai yra tikresnis dalykas nei istorija. Iš pradžių tau kyla šiuolaikiško protingo žmogaus pasipriešinimas, bet, sakykite, ką mes žinotume apie Vilniaus istoriją, jei neturėtume legendos apie Geležinį vilką?

– Per kiek laiko esate greičiausiai perskaitęs knygą?

– Oi, buvo laikas, kai ryte rydavau knygas. Kelios dienos – ir nėra. Tačiau kai ėmiau studijuoti universitete, siekti karjeros, santykių – knygos pasislinko į šoną. Baigęs studijas vėl atradau knygas. Tačiau tikrai nebegalėčiau dalyvauti klubų veikloje, kur žmonės sutaria perskaityti per savaitę po knygą, o paskui ją aptaria. Nes dabar aš skaitau lėtai. Kuo geresnė knyga – tuo lėčiau. Negana to, skaitau išsyk ne vieną knygą. Paprastai prie lovos turiu pasidėjęs vieną grožinę, antrą – labai rimtą, priverčiančią dirbti protą maksimaliu režimu, ir trečią – be galo pagavią ir fainą. Juk, skaitydamas tris iš karto, negaliu jų įveikti per vieną savaitę.

– Jeigu galėtumėte paimti interviu iš bet kokio ir bet kuriame amžiuje gyvenusio rašytojo, išgerti su juo kavos, pasikalbėti, kas tai būtų?

– Turbūt norėčiau išgerti kavos ir pasikalbėti su vokiečių filosofu Friedrichu Nietzsche. Jis irgi turėjo konfliktą su šiuolaikiniu pasauliu ir jau seniai kalbėjo apie tai, apie ką aš tik dabar imu galvoti.

Negadinkite malonumo

Dažnai jau pramokusiems skaityti vaikams tėvai siūlo jiems patiems atrodančias vertingas knygas, o mažieji linkę rinktis kitokias. Mokytoja V. Malinauskienė sako dažnai pastebinti, kad tėvai neretai bando vaikui būtinai įsiūlyti solidžiai atrodančią storą knygą.

„Svarbu, kad vaikas pats norėtų skaityti – tad tegul renkasi jam patinkančią knygelę, nesvarbu, ar ji plona (o kada gi tokias skaityti, jei ne vaikystėje?), su daugiau paveikslėlių ar net komiksus. Ir tegul išsirinktą knygelę skaito savarankiškai, nes perdėta tėvų kontrolė, kai užduodama per dieną ar per atostogas būtinai perskaityti tam tikrą skaičių puslapių, dažną tik atgraso nuo skaitymo. Juk puslapių skaičius nėra rodiklis: vienas knygas galima perskaityti greičiau, o kitos prašosi atidesnio ir lėtesnio skaitymo. Vaikams siūlome užsirašyti perskaitytų knygų pavadinimus ir jų autorius, tokie knygų sąrašai naudingi ir suaugusiesiems“, – pataria mokytoja.

Ji pabrėžia, kad labai svarbu, jog laikas su knyga vaikams sietųsi su malonumu, o ne prievarta, todėl labai svarbu rasti pirmą vaikui patikusią knygelę.

„Net jei sūnus ar dukra vis kartoja, kad ir ši neįdomi, ir kita netraukia, verta turėti kantrybės sudominti vaiką skirtingais autoriais. Iš patirties galiu pasakyti, kad berniukai, kuriems sunku ką nors įsiūlyti, dažnai susižavi vokiečių rašytojo Otfriedo Preusslerio knygeliės vaikams, daugumai pradinukų patinka Jeff Kinney knygų serija „Nevykėlio dienoraštis“. Ne mažiau svarbu išgirsti jaunojo skaitytojo įspūdžius apie jo skaitomą knygą – tai įprasta mokykloje, bet būtų naudinga ir namuose“, – paaiškina pradinukų mokytoja.

Perdėta tėvų kontrolė, kai užduodama per dieną ar per atostogas būtinai perskaityti tam tikrą skaičių puslapių, dažną tik atgraso nuo skaitymo.

Skaityti vaikams nuo mažens

Daugelis tėvų varto knygeles su ikimokyklinukais, jiems skaito prieš miegą, tačiau, išmokus vaikui savarankiškai skaityti, to nebedaro. V. Malinauskienė sako, kad, kai kurių specialistų teigimu, naudinga skaityti ir didesniems vaikams – net ir paaugliams iki keturiolikos metų.

„Taip vaikas ugdo klausymosi gebėjimus, išmoksta sutelkti dėmesį į detales, be to, taip gerėja jo dėmesio koncentracija, kurios jaunajai kartai trūksta vis labiau. Be to, mama ar tėtis intonacija gali papildomai perteikti teksto emocijas. Klausantis atsipalaiduojama, vaikas įsivaizduoja tai, ką išgirsta. Iš ilgametės patirties galiu pasakyti, kad jie mėgsta klausytis Vytautės Žilinskaitės „Nebijokė“, patinka Katarzynos Ryrych „Varnalėšų laukas“. Net jei visai neturite laiko, keliolika minučių skaitymo prieš vaiko miegą gali virsti maloniu ritualu, kurį jis prisimins visą gyvenimą. Aišku, svarbus ir tėvų pavyzdys: jei vaikas juos mato skaitančius, jei namuose kalbama apie knygas, jei einama į knygynus ar bibliotekas, skaitymas augančiam vaikui ima asocijuotis su smagia laisvalaikio veikla“, – sako V. Malinauskienė.

Skaitymo reikšmė – neginčijama

Pasak mokytojos V. Malinauskienės, skaitymas yra išugdomas įprotis, tad, jei vaikas nerodo didelės meilės knygoms, reikia turėti kantrybės.

„Pirmokams ar antrokams, kurie mokosi skaityti, mes, mokytojos, sugalvojame įvairių skatinimo priemonių: vaikai už perskaitytas knygeles renka lipdukus, trimestro pabaigoje būna premijuojami išvykomis į kiną. Tad pagirti ir paskatinti besimokantį skaityti vaiką daug svarbiau, nei baksnoti į jo klaidas ir lyginti su kitais, kurie galbūt skaito geriau. Kaip mėgstu sakyti – kiekviena gėlė pražysta jai skirtu laiku, tad vieni vaikai mokosi greičiau, kiti – lėčiau“, – pasakoja pedagogė.

Trečiokai ir ketvirtokai skaitydami jau mokosi ir taisyklingai rašyti, nes pastebi skyrybos ženklus, mato taisyklingai užrašytus žodžius, atkreipia dėmesį į stilių – taip ugdomas kalbos jausmas.

„Taisyklingai rašyti būtina bet kurios specialybės žmogui – juk darbe gavę laišką su klaidomis, iškart susidarome nekokią nuomonę apie jį atsiuntusį žmogų. Knygos mus taip pat lydi nuo mažens – visą gyvenimą, tad verta padėti vaikams pajusti tikrąjį skaitymo malonumą“, – įsitikinusi pradinių klasių mokytoja.

Kaip ir kasmet, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas pakaitino diskusijas ne tik apie tai, ar jam parinktos tinkamos temos ir autoriai, bet ir apie tai, ar tikrai ugdome raštingą plačiąja prasme kartą.

Ką darome ne taip, „Kauno diena“ aiškinasi su dr. Arūnu Šileriu – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto  (VU KF) dėstytoju, ką tik apgynusiu daktaro darbą „Socialinio skaitymo skaitmeninėje aplinkoje motyvacijos ir elgsenos ypatumai“, analizuojantį ir vaikų motyvaciją skaityti.

Ką tikrina egzaminas

– Pradėkime nuo aktualijos – pirmadienį abiturientai laikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Ar, jūsų vertinimu, jie turėjo gerą pasirinkimą?

– Šių metų temas vertinčiau kaip lengvas. Temos „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ ir „Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje“ – savotiškai provokatyvios. Nežinia, ar mokiniai, pateikdami netradicinį požiūrį, atlieptų vertintojų ir tradicionalistų lūkesčius ir ar dėl to nenukentėtų. Kliūva tai, kad žemdirbiškos kultūros tema dvelkia visiška „vietos specifika“. Suponuoja siauresnę, o ne platesnę pasaulėžiūrą. Nelabai priimtina ir tai, kaip, nurodant galimus autorius, diktuojama pati tema, peršamas rakursas. Atsisakius jų įvardijimo būtų tik geriau.

– Kaip suderinti, kad egzamine (vadinasi, ir programose) būtų šiuolaikiniam jaunimui įdomių autorių ir kad jie pademonstruotų brandą įtvirtinantį klasikų kūrinių išmanymą, nors tai nėra patys patraukliausi jiems skaitiniai?

– Gana sudėtinga suderinti ir tai, kas reikalinga, ir tai, kas malonu. Motyvacijos teorija teigia, kad svarbiausia – ugdyti skaitymo įprotį, o geriausiai tam pasitarnauja kūriniai, kurie teikia mokiniui skaitymo malonumą. Vokiečių mokslininkų tyrimas rodo (mano daktaro darbo, susijusio su skaitymo motyvacija, išvados panašios), kad klasikiniai kūriniai, kad ir kokie svarbūs jie būtų, nelabai vaikus motyvuoja skaityti. Reikia jiems padėti pamėgti klasiką, bet jie negali jos pamėgti, jei neturi susiformavusio noro susipažinti su knyga.

Todėl dvyliktoje klasėje tekalbama, kaip išlaikyti egzaminą, kokios technikos, metodikos gali padėti, kaip sukonstruoti rašinį. Tačiau jei galvoje gana tuščia, jei ji per dvylika metų neužsipildė, joje nėra mėgstamų autorių ir jų knygų, galiausiai pats rašinys vargu ar pademonstruos tą brandą, kokią norėtume išmatuoti.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai reikia dar daug padirbėti, konsultuotis ir su literatūros mokytojais, ir su psichologais, ir su vaikais.

– Klasikas klasikui nelygu. Vincas Mykolaitis-Putinas ar Antanas Škėma gal ir šiuolaikiniam jaunimui įdomūs. Tačiau, pavyzdžiui, Jonas Radvanas – XVI a. lotyniškai kūręs poetas, ar tikrai toks autorius, kurį kasmet reikia įtraukti tarp egzamino autorių, kaip buvo prieš kelerius metus?

– Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų švietimo sistemoje, bent jau anksčiau, tikrai veikė specifinės interesų grupės, šventai įtikėjusios, kad tam tikrų autorių, kaip J. Radvanas, skaitymas neva sužadins mokinių tautinę savimonę. Nors aš visai tuo netikiu: pats užaugau su Karlo May’aus „Vinetu“ ir Liselotte’ės Welskopf‑Henrich knygomis. Laisvės gynimo, artimų bendruomenės ryšių idėją puikiai gali išreikšti ir knygos apie indėnus, piratus ir ką tik nori.

Kai kurie autoriai tarsi nulemti būti neskaitomi, galbūt probėgšmais su jais susipažįstama, bet jie greičiausiai tuoj užmirštami. Tai neprasmingas mokymasis bandant sugrūsti kažkokių žinių ir „tinkamą“ interpretaciją į galvą, kurią vaikas gal panaudos egzamine. Tai antipedagogiška ir neproduktyvu.

Kas galėtų būti vaikams patrauklu ir įdomu? Kelerius metus pastebiu vis daugiau balsų, kad jie nori išreikšti savo nuomonę. Čia egzistuoja dvi stovyklos. Vieni sako – palaukite su savo nuomone, yra egzamino tvarka, tam tikra struktūra ir rodykite savo brandą į ją įtilpdami. Kita vertus, turėtume nenuvertinti mokinių nuomonės, noro savo brandą įprasminti išsakant, kas yra aktualu, kas jiems guli ant širdies. Temas galėtų diktuoti gyvenimas – pandemija, migrantų krizė, dabar karas Ukrainoje.

Mokiniai galėtų pademonstruoti savo brandą, iš dalies ar mažiau remdamiesi literatūros kūriniais. Egzaminas turi ne patikrinti, ar jis juos perskaitė, o jų skaitymas ir gilios žinios, žmogaus psichologijos ir pasaulio literatūros suvokimas turi jam padėti išreikšti ir suformuluoti mintis įvairiais klausimais. Sugebėjimas mąstyti ir mąstymą nuosekliai išreikšti žodžiais, mintimis apie aktualijas, mano manymu, tai kelias į ateitį.

Esmė: pasak A. Šilerio, svarbiausia – ugdyti skaitymo įprotį, o geriausiai tam pasitarnauja kūriniai, kurie teikia mokiniui skaitymo malonumą. Klasika, kad ir kokia svarbi ji būtų, nelabai vaikus motyvuoja skaityti. J. Burn nuotr.

– Kiek svarbu, kurioje klasėje vaikus supažindiname su senaisiais autoriais ir jų kūriniais? Juk skaitant Žemaitę ar K. Donelaitį šiuolaikinis vaikas net dalies žodžių prasmės nesupranta.

– Atsiverčiau Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“: „Kai tavo kiemelyje pradeda nebepareiti kalamaškų ir brikelių, gerai apkaustytų, kartais ir su lingėmis (...)“ Kas antras žodis be žodyno neįmanomas suprasti. Tad tikrai reikia labai gerai pagalvoti, kada su kokiais autoriaus vaikus supažindinti.

Matau kaip didelį rizikos veiksnį penktoje klasėje: iki tol vyksta tarsi malonumo principu pagrįstas mokymasis, kai renkamės, kas reikalinga, bet ir malonu skaityti, o nuo penktos klasės bandoma pristatyti kūrinius, kurie yra tarsi privaloma klasika. Du ar trys nelabai įdomūs vaikams kūriniai, kurių jie net kalbos nesupranta, gali jiems labai greitai suformuoti įspūdį, kad skaityti yra nepatrauklu.

Turime žinoti, kad nuo dešimties ar vienuolikos metų vaikų motyvacija skaityti apskritai labai mažėja. Taigi būtent šiuo laikotarpiu, kai vaikas pereina į penktą klasę, reikia daryti viską, kad jis pamėgtų skaitymą, ieškoti knygų, kurios didina skaitymo motyvaciją, o ne tų, kurios tarsi svarbios, bet, jei nedidina motyvacijos skaityti, nuo to tik atstumia. Su kai kuriais autoriais reikėtų palaukti, kol vaiko skaitymo įgūdžiai ir gebėjimai bus geresni, požiūris į literatūrą brandesnis. Priešingu atveju tik atstumiame vaikus nuo literatūros.

Pasaulinis kontekstas

– Gal verta atskirti literatūrą ir literatūros istoriją, su kuria reikėtų supažindinti atskirose pamokose?

– Koncentruotas keliolikos ar kelių dešimčių pamokų literatūros istorijos kursas dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje gal būtų naudingesnis nei priverstinai supažindinti vaikus su tam tikrais kūriniais.

Tačiau tai turėtų būti nuo šumerų laikų iki rašymo feisbuke, audioknygų. Beje, ko ligi šiol labai trūko literatūros programose, tai pasaulio konteksto. Nagrinėjame Kristijono Donelaičio „Metus“ – pirmą mūsų grožinės literatūros kūrinį, tačiau kontekste jis nesiejamas su Europos grožinės literatūros pradžia, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotu“. Bandome į savo literatūrą žiūrėti tarsi pro mažą rakto skylutę, bet nelabai suprantame, kas tada dėjosi aplinkui pasaulyje.

Maža to, viena didesnių programos bėdų, kad daugelio kūrinių nagrinėjimas paremtas ištraukomis. Reikėtų atsirinkti kūrinius, kuriuos analizuotume kaip visumą, o ne tik keliolika svarbiausių jų puslapių. Tai, mano manymu, nelabai siejasi su tikru mokymusi.

– Be kita ko, M. Cervanteso net nėra tarp nurodytų keturių užsienio autorių (Williamo Shakespeare’o, Johanno Wolfgango Goethe’ės, Franzo Kafka’os ir Albert’o Camus), kuriais siūloma remtis egzamine. Teko girdėti moksleivių nuomonę, kad užsienio autorių dalis programoje ir egzamine neprotinga. Ką jūs manote?

– Manau, proporcija visai neprotinga. Esame globalaus pasaulio dalis, tad ir literatūros analizė, rašinio rašymas negali vykti tik nustačius siaurus rėmus, o autorių skirstymas tautiniu pagrindu neproduktyvus. Manau, vaikams reikėtų skaityti tuos kūrinius, kurie vienas ar kitas temas atskleidžia nepriklausomai nuo autoriaus tautybės. Jei Astrid Lindgren labiausiai rezonuoja vaikų širdyse, tai ir skaitykime ją, nebandykime būtinai ieškoti kažką ta tema rašiusio lietuvių autoriaus, net jei šio kūrinys menkesnės prabos.

Nelabai priimtina ir tai, kaip, nurodant galimus autorius, diktuojama pati tema, peršamas rakursas. Atsisakius jų įvardijimo būtų tik geriau.

Pokyčiai dviprasmiški

– Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas sukelia daugiausia diskusijų visuomenėje, žinoma, ir todėl, kad jis visiems privalomas. Vis bandoma jį patobulinti. Kaip vertinate dabar siūlomus pokyčius?

– Nuomonė dviprasmiška. Viena vertus, pati idėja sumažinti baigiamojo egzamino svarbą ir įvesti dar du vadinamuosius tarpinius, kurie sudarytų po 20 proc. galutinio balo, tarsi neblogai, nes stresas išdėstomas nuosekliai per pusantrų metų. Tačiau ar atsisakydami vieno stresą kuriančio egzamino nesukuriame trijų stresą kuriančių egzaminų?

Be to, vienuoliktoje klasėje atlaikęs kalbėjimo ir kompiuterizuoto literatūros istorijos žinių patikrinimą vaikas vėliau taisytis negalės, tačiau reikia žinoti, kad ypač berniukai vėliau bręsta, jų žinios per metus gali pagerėti.

Prisiminkime ir tai, kad būtų ir kitų dalykų tarpinių egzaminų, tad, užuot skatinę vaikus skaityti, nuoširdžiai domėtis mokomaisiais dalykas, ir juos, ir mokytojus pastatytume į situaciją, kai vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje būtų nuolatinis pasirengimas kokiam artėjančiam testui.

Dėl kompiuterizuotų testų girdėjau vienos didelės savivaldybės nuogąstavimus, kad tuomet gali prireikti ir poros šimtų tūkstančių vienai mokyklai naujoms darbo vietoms sukurti, įrangai, infrastruktūrai įgyti. Manau, tai nėra geriausia investicija į mokymąsi. Tai investacija į testavimą, o testavimo kultūra, manau, yra priešinga mokymosi kultūrai.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai reikia dar daug padirbėti, konsultuotis ir su literatūros mokytojais, ir su psichologais, ir su vaikais. Tačiau nematyti, kad būtų siekiama platesnės diskusijos, atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad norima užsidėti varnelę apie atliktą pokytį iki kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų. Ignoruojami klausimai, ko tuo siekiama ir ar tai naudinga mokiniui, ar paskatins jį daugiau skaityti, sklandžiau kalbėti.

– Kaip vertiname programos pokyčius, kurie kai kurioms klasėms įsigalios jau nuo rudens?

– Programos atnaujinimą iš esmės vertinu teigiamai, nes mokytojas galės kiek laisviau rinktis kūrinius, suteikiama daugiau laisvės.

Tik man kelia nerimą, kad absoliučiai privalomų literatūros kūrinių belikę per visas klases gal vos dvylika, pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje vienas lietuvių ir vienas užsienio autoriaus. Kitus bus galima pasirinkti, bet tarsi nebereikalaujame privaloma tvarka perskaityti daugiau. Manau, šiek tiek mažokai reikalaujame iš savo vaikų – skaitančios visuomenės taip neužauginsime. Nors suprantu ir mokytojus, kurie sako, kad krūvis vaikams yra labai didelis.

Skaito, bet ne tai, kas reikia

– Pagal neseniai paskelbtus skaitymo gebėjimų tarptautinio tyrimo PIRLS rezultatus mūsų ketvirtokai – geriausiųjų dešimtuke tarp 65 šalių. Tačiau penkiolikmečiai PISA tyrime – 29–36 pozicijoje tarp 79 šalių, toli atsilieka nuo kaimynų estų ir lenkų. Ar vieta skiriasi dėl skirtingos tyrimų metodologijos, ar per tuos kelerius metus išbarstome neblogą potencialą?

– Norėčiau, kad šį klausimą išsikeltų ministerijos darbuotojai, atsakingi už skaitymą. Šių tyrimų metodika skirtinga, bet matome, kad vaikai, atėję į penktą klasę su pakankamai gerais gebėjimais, nesugeba to transformuoti į gerą žinių pritaikymą, kai jiems sukanka penkiolika.

Kodėl taip nutinka nuo vieno iki kito tarptautinio testo, ką darome blogai, kad nesugebame iš to pozityvaus pagrindo vėliau gauti gero rezultato, mes, kaip sistema, nežinome, nes tokių tyrimų nėra, nors tie penkeri metai ugdant skaitymo įgūdžius ir motyvaciją nepaprastai svarbūs. Mūsų penkiolikmečių rezultatai PISA tyrime daug metų – kaip horizontali tiesė: nei žymiai gerėja, nei blogėja. Tačiau atskyrus tik berniukų, ypač iš provincijos, rezultatus artėjame prie Filipinų, Sakartvelo, Baltarusijos skaitymo lygio, ir tai tikrai negali tenkinti.

– Girdėjau pusiau juokais sakant, kad mūsų vaikai dar niekada tiek daug neskaitė kaip dabar, bet skaito feisbuką. Ar svarbu, ką skaito?

– Didelio skaičiaus trumpų žinučių, teksto atkarpėlių po sakinį ar du skaitymas neprilygsta ilgam ir nuosekliam skaitymui susikaupus, kai skaitomas grožinės literatūros kūrinys. Svarbus ne raidžių skaičius, o sugebėjimas nuosekliai skaityti, įsijausti į skaitomą tekstą. Ypač tų grožinės literatūros kūrinių, kurie įtraukia, negali skaityti greituoju būdu, skenuodamas, praleisdamas kas antrą eilutę. Tad ką turime daryti kaip protinga šalis? Svarbu maksimaliai skatinti skaityti grožinę literatūrą, nes tai užtikrina ilgalaikį gebėjimą susikaupti, išlaikyti dėmesį, o tai šiais laikais nepaprastai svarbu.

Beje, moksliniai tyrimai pasaulyje rodo, kad ir per COVID-19 labai stipriai išaugo paauglių vartojamų vaizdo medijų dalis – „Tiktok“, „Snapchat“, „YouTube“, t. y. tų medijų, kuriose pasyviai stebima, o tų, kurios paremtos skaitymo pagrindu, taip pat ir feisbuko, dalis neišaugo. Turime suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai daugiau pereina prie žiūrėjimo medijos, gal klausymo, o skaitymo požiūriu tai labai liūdinanti trajektorija.

– Esate skaitmeninių knygų bibliotekos „Vyturys“ vadovas. Ar, jūsų manymu, didelis skirtumas, kokio formato – skaitmeninę ar popierinę knygą skaityti? O audioknygos?

– Amerikiečių tyrimai rodo, kad svarbiausia yra ne knygos formatas, bet skaitymo įpročio formavimas. Daugiausia skaito tie, kurie į formatą nekreipia dėmesio. Mokslininkų išvados tokios: skaitant informacinį tekstą, taip pat ir vadovėlius, suvokimas truputėlį geresnis skaitant popierinę knygą, o skaitant grožinę literatūrą skirtumo beveik nėra. Svarbiausia, kad vaikas turėtų, ką skaityti.

Pats esu audioknygų gerbėjas ir stebiu, kaip mano vaikas naudoja šią mediją. Jos naudojimas taip pat susijęs su gebėjimu ilgą laiką net ir klausant išlaikyti dėmesį.

Tinka: amerikiečių tyrimai rodo, kad svarbiausia yra ne knygos formatas, o skaitymo įpročio formavimas – daugiausia skaito tie, kurie į formatą nekreipia dėmesio. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Svarbiausias pamatas

– Apgynėte daktaro darbą, kuriame analizuojate ir vaikų motyvaciją skaityti, turite tris sūnus, o berniukai – rizikingiausia grupė skaitymo požiūriu. Ką patartumėte tėvams? Kaip pripratinti vaikus skaityti?

– Yra mokslo tyrimų, yra ir asmeninė patirtis, bet kartais tos patirtys viena kitai ir paprieštarauja.

Akcentuočiau kelis dalykus, visų pirma skaitymo įpročio formavimą nuo pat mažų dienų, kai skaitymas vaikui siejasi su maloniais ir fiziologiniais išgyvenimais jam sėdint ant mamos ar tėčio kelių ir klausant jų skaitomos knygelės. Jei augdami buvimą mamos ar tėčio glėbyje jie sieja su knygos skaitymu, tai padeda formuoti skaitymo įprotį. Beje, per visus dvejus karantino metus mano geriausias laikas buvo sėdint su vaikais prie radiatoriaus ir po kelias valandas per dieną skaitant.

Klaidinga manyti, kad įprotį skaityti reikia lavinti, kai vaikas jau pradeda pažinti raides. Pirmiausia, reikia lavinti gerą požiūrį į skaitymą, kad skaitymas sietųsi su malonumu.

Jei tą momentą praleidžiame, o penktoko ar šeštoko skaitymo įpročiai nesusiformavę, tėvus raginčiau bandyti rasti tuos kūrinius, kurie padeda atverti vaiko širdį skaitymui. Tik patarčiau nepersistengti, nes W. Shakespeare’o ar 300 lapų knygos vaikui teigiamo rezultato, ko gero, neduos. Žinoma, tėveliams reikia ir patiems rodyti pavyzdį.

Galima bandyti vaikams pasiūlyti kitas medijų formas. Kai kurie tyrimai rodo, kad berniukams skaitymas „Kindle“ įrenginyje artimesnis, nes siejasi su technologijomis. Kitiems vaikams patraukliau audioknygos. Reikia visais įmanomais būdais bandyti stiprinti domėjimąsi knygomis.

Kai kurie tėvai atranda dar kitų būdų. Vienas mano bičiulis dukrai, kai ji buvo gal penkerių, už kiekvieną perskaitytą knygelę duodavo penkis eurus. Kai iš vaikų „perkame“ gerus darbus – už kambario išplovimą ar knygos perskaitymą duodame pinigų ar leidžiame pažaisti kompiuteriu, yra tam tikro pavojaus, kad nutraukus tą apdovanojimą dings ir noras skaityti ar tvarkytis. Tai reikia subalansuoti, o mano bičiulio dukra ir dabar tebeskaito, pavyko jai suformuoti skaitymo įprotį.

Yra dar vienas būdas, bet daugelis tėvelių nedrįsta jo imtis. Vienas neuropsichologas rekomenduoja patraukti didesnių dirgiklių šaltinius iš vaiko akiračio, nors tai ir sukelia vaikų pyktį. Jei aplink nebus kompiuterinių žaidimų, mobiliojo telefono, pavyzdžiui, kaime, sodyboje per atostogas, vaikas rinksis kitą būdą ir gal atsiras vieta knygai. Tačiau jei jis gali rinktis – knyga ar įtraukiantis filmas, ar kompiuteris, tai mūšis, kurio knygai neįmanoma laimėti.

– Kiek geri skaitymo gebėjimai padeda mokantis kitų dalykų?

– Skaitymas laikomas baziniu įgūdžiu, reikalingu bet kuriam dalykui įsisavinti, nes negalime suprasti nei matematikos uždavinio, nei biologijos ar chemijos teksto, jei mūsų skaitymo gebėjimai prasti. Britų mokslininkų PISA tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad tų, kurie daugiau skaito grožinės literatūros, rezultatai geresni visose mokymosi srityse, o dažno skaitymo įprotis yra svarbesnis veiksnys net nei tėvų socialinė ekonominė padėtis. Vadinasi, jei esi iš neturtingos šeimos, būtent skaitymas yra ta virvė, kuri gali padėti išlipti iš neturto duobės, nes skaitymas deda pagrindą mokytis gerai visų kitų dalykų, o per tai paskui įstoti į universitetus ir t. t. Beje, tyrimas atskleidė, kad trumpųjų žinučių feisbuke, komiksų skaitymas nesiejamas su geresniais PISA tyrimo rezultatais.

Mums, kaip visuomenei, reikia susitarti, kad skaitymas yra svarbiausias gebėjimas, kurio nepakeis nei dabar stipriai linksniuojami STEAM ir technologijų mokslai. Skaitymas yra pagrindas, o jei jis silpnas ir trupantis, ant jo sunku ką statyti arba tai užtruks, reikės sugrįžti prie to, kas praleista.

Sausakimšame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje aplink tris šunis – bobteilą Spyglį, labradorą Čioko ir auksaspalvį retriverį Džiazą – susispietė būrys vaikų.

„Koks mielas! Ar galiu paglostyti? Čia mergaitė ar berniukas?“ – šunų vedlių klausinėjo mažieji.

Dresuoti, specialius testus praėję šunys į dėmesio bangą jų atžvilgiu reagavo ramiai: tupėjo šalia šeimininkų arba gulėsi ant grindų. Leidosi glostomi daugybės mažų rankyčių. Prasidėjus skaitymo su šunimi terapijos pristatymo renginiui, pro juos apspitusius vaikus ir tėvelius jie vos prasibrovė į priekį.

„Susipažinkime. Čia Rokas su Džiazu, Vilius su Čioko ir aš su Spygliu. Vėliau per skaitymus prie mūsų prisijungs ir Tadas su samojede Damute“, – profesionalų komandą pristatė Kaniterapijos klubo prezidentė Vytautė Matusevičienė.

Visi skaitymuose dalyvaujantys veisliniai šunys yra dresuoti, be to, praėję tam tikrus testus. „Jais tikrinama, ar šuniukas, patirdamas tam tikrą išbandymą, neparodys agresijos. Išlaikę testus šuniukai, net ir būdami be ūpo, nieko blogo aplinkiniams nepadarys. Tai yra sertifikuoti terapiniai šunys, skiepyti, sveiki“, – pasakojo Vytautė, šalia kurios ramiai tupėjo Spyglys.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Vaikai, klausimas jums: 15 minučių skaitymo – daug ar mažai?“ – paklausė Kaniterapijos klubo prezidentė.

„Daug“, – pasigirdo atsakymas iš salės.

„Tačiau, kai skaitoma su šunimi, praėjus 15 minučių vaikai paprastai klausia: ar jau viskas? Ir nori skaityti daugiau“, – šyptelėjo Vytautė. Ir pridūrė: skaitymas šuniui didina vaiko norą susidraugauti su knyga.

Skaitymas su šunimi – tai laikas, skirtas vaikams.

Skaitydami vaikai bet kada gali liesti šunį. Gali skaityti gulėdami. Sėdėdami. Atsirėmę į šunį tarsi į pagalvę arba jį glostydami.

„Mūsų tikslas nėra išmokyti skaityti. Skaitymas su šunimi – tai laikas, skirtas vaikams. Svarbu, kad jie tą laiką praleistų patirdami geras emocijas. Skaitymuose dalyvauja trise: vaikas, šuo ir šuns vedlys. Mes neįsileidžiame žiūrovų. Tėveliai taip pat lieka už durų. Kai užsiėmimas baigsis ir vaikas išeis, galėsite paklausti, kaip jam sekėsi, ir jis papasakos, – į mažųjų tėvelius kreipėsi Kaniterapijos klubo prezidentė. – Skaitymuose viską diktuoja vaikas. Mes, šunų vedliai, tik stebime situaciją. Nevertiname, kaip vaikas skaito, netaisome klaidų, nebent padedame, jei vaikas paprašo padėti perskaityti sunkesnį žodį ar sakinį.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Registruojant vaiką į skaitymus su šuniu, reikia nurodyti jo amžių ir kai kurią kitą informaciją: ar vaikas alergiškas šunims, ar jis bijo šunų ir pan. Reikia nurodyti ir vaiko ligas, kuriomis sergant gali prireikti skubios pagalbos.

Dalyvauti skaitymuose su šunimi buvo kviečiami vaikai nuo 5 iki 13 metų. Tačiau šį pusmetį vyksiančių skaitymų grafikas greitai užsipildė: į jį pateko 40 laimingųjų. Du kartus per mėnesį jie tarsi į būrelį eis į bibliotekos Z. Kuzmickio (Raseinių g. 26) arba „Berželio“ (Taikos pr. 113B) padalinius susitikti su keturkojais draugais ir jiems skaitys. Dar maždaug 10 vaikų liko laukti žinutės, gal atsilaisvins vieta ir jiems.

„Bandysime ieškoti būdų, kaip priimti ir juos – galbūt organizuosime papildomą skaitymų dieną ar pan.“, – žadėjo Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus laikinoji vedėja Monika Straupytė.

Pasak jos, skaitymai su terapiniais šunimis yra vienas sėkmingiausių ir labiausiai mažųjų kauniečių pamėgtų bibliotekos projektų.

Skaitymų su šunimi tikslas – įkvėpti vaikus pamilti knygą. Šuns buvimas šalia vaikui skaitant ramina, mažina stresą. Be to, šuo yra puikus klausytojas – jis niekada nekritikuoja, netaiso skaitančių vaikų, tad vaikai įgyja daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Jie pradeda lengviau reikšti mintis, atsipalaiduoja. Būtent dėl šios priežasties skaitymuose su šunimi nedalyvauja tėvai. Tokie skaitymai padeda vaikams įveikti ir gyvūnų baimę.

Šiais metais skaitymo rezultatų vidurkis siekia 62,4 proc., kai pernai – 55,1 proc. Ketvirtos klasės mokinių matematikos rezultatų vidurkis pernai siekė 64,3 proc., o šįmet – 61,9 proc.

„Šių metų ketvirtokų pasiekimų patikrinimai atskleidė, kad skaitymo ir matematikos rezultatai yra praktiškai vienodi“, – NŠA pranešime cituojama agentūros direktorė Rūta Krasauskienė.

Matematikos patikrinime patenkinamą lygį pasiekė 11,6 proc. ketvirtokų, pagrindinį lygį – 72,4 proc., aukštesnįjį lygį – 14,5 proc. Patenkinamo lygio nepasiekė 1,5 proc. mokinių.

Skaitymo patikrinime patenkinamą lygį pasiekė 19,8 proc. ketvirtokų, pagrindinį lygį – 70,4 proc., aukštesnįjį lygį – 8,2 proc., nepasiektu patenkinamu lygiu buvo įvertinti 1,6 proc. mokinių.

Šių metų ketvirtokų pasiekimų patikrinimai atskleidė, kad skaitymo ir matematikos rezultatai yra praktiškai vienodi.

Šįmet atitinkamu pasiekimų lygiu ketvirtokų pasiekimai vertinti pirmą kartą.

Atsakydami į anketos klausimus apie matematikos patikrinimą, 63 proc. jį laikiusių ketvirtokų pažymėjo, kad laiko jį atlikti užteko, 22 proc. atsakė, kad laiko užteko vidutiniškai. 10 proc. ketvirtokų matematikos patikrinimą įvertino kaip lengvą. 61 proc. mokinių nuomone, jis buvo vidutinio sunkumo.

Pasak pranešimo, matematikos patikrinime mokiniams geriausiai sekėsi reiškiniai, lygtys, nelygybės ir statistika, sudėtingiausi buvo geometrijos ir matavimo uždaviniai.

Skaitymo rezultatai parodė, kad ketvirtokams geriausiai sekėsi rasti informaciją, o prasčiausiai – interpretuoti bei daryti tiesiogines išvadas.

„Pagal mokinių intelektinius gebėjimus matematikos patikrinime geriausiai buvo įvertintos mokinių žinios ir supratimas, o skaityme – geras įgūdžių taikymas“, – nurodė NŠA.

Anot NŠA vadovės, mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai skirti įsivertinti savo žinias.

Mokiniams, kurie nepasiekė patenkinamo pasiekimų lygio, penktoje klasėje yra numatomos papildomos konsultacijos.

Nacionalinius pasiekimų patikrinimus šiais metais laikė 28 tūkst. mokinių arba 95 proc. visų ketvirtoje klasėje besimokančių šalies moksleivių.

Seimas pernai gruodį įtvirtino privalomus mokinių pasiekimų patikrinimus ketvirtokams ir aštuntokams, o nuo 2025 metų įvedė slenkstį dešimtokams, norintiems tęsti mokslą gimnazijoje.

Turėjo išsiaiškinti pati

Kad alytiškės Gitos Mickevičiūtės sūnui – disleksija, ji turėjo išsiaiškinti pati. Pradinių klasių mokytojai neatrodė problema, kad vaikas neskaito (protingas vaikas, viskas gerai su juo). „Aš nelabai suvokiau, kodėl jis negali antrą kartą perskaityti to pačio žodžio, kurį ką tik perskaitė. Paprasto „mama“ neišeidavo išskiemenuoti“, – pasakoja Gita.

Jos teigimu, buvo labai sunku – ir supykdavo ant sūnaus, ir į neviltį ne kartą puolė. Matė, kad vaikas protingas, tad buvo dar labiau nesuprantama, kodėl jis neskaito. Mokytoja patarė tiesiog daugiau namie skaityti. Progresas buvo labai lėtas. Niekas nepadėjo. Atsirado psichologinių problemų – kai reikėjo eiti į mokyklą, vaikas būdavo įsitempęs, pradėjo kasytis, skųsdavosi, kad skauda galvą, pykina.

Mama pati nusprendė kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (toliau – PPT), kad įvertintų – gal yra koks nors sutrikimas. Jos nuojauta pasitvirtino: sūnui buvo nustatytas skaitymo sutrikimas. Berniuko intelektas aukštas, jis tiesiog negali skaityti ir rašyti taip kaip visi: tekstas susilieja, raidės šokinėja.

Tuomet Gitai palengvėjo – suprato, kad sūnaus neskaitymas turi priežastį. Tačiau mokykloje bėdos tuo nesibaigė – pradinių klasių mokytoja nepaisė PPT išvadų, pavyzdžiui, liepdavo skaityti atsistojus prieš klasę. Pasak Gitos, kai sūnus ramus, susikaupęs lėtai paskaito, o kai pastato prieš klasę, jam tai didžiulis stresas, tuomet jau nieko nepavyksta. Buvo ir patyčių. Juolab, kad mokytoja nevengdavo prieš visą klasę pabrėžti vaiko sutrikimo.

Kai mokytojos paprašydavo taip nedaryti, ji pykdavo: aš jau 20 metų mokau vaikus, žinau, kaip daryti. „Atrodytų, kad čia kažko ypatingo reikalauju, prašiau tik to, kas parašyta PPT rekomendacijose“, – apgailestauja G. Mickevičienė. Ji pasakoja, kad labai daug dirbo su vaiku (jam perskaityti užduotį trunka 6 kartus ilgiau nei kitiems), dėl to buvo labai apmaudu, kai nesulaukė mokytojos palaikymo. Mokykla buvo tapusi kančia – sūnus nepasitikėjo savimi, nenorėjo nieko daryti.

Gitos sūnus jau 6-oje klasėje, situacija yra pasikeitusi – berniukui išsigelbėjimu tapo nuotolinis mokymas. Jis drąsiau atsakinėjo žodžiu, sustiprėjo motyvacija ir savivertė. Dabar berniukas mokosi labai gerai, tačiau kai kurių dalykų tiesiog negali padaryti. Pavyzdžiui, jam daug sunkiau suprasti užduotis, ypač jei jos parašytos smulkiu šriftu. Disleksiją turintiems vaikams labai sudėtinga raštu atsakyti į atvirus testo klausimus – net ir žinodami teisingą atsakymą jo nesugeba suformuluoti. Pasak G. Mickevičienės, jiems turėtų būti sudaryta galimybė daugiau atsakinėti žodžiu, skirta daugiau laiko užduotims atlikti. 

Gita nuolat kalbasi su mokytojais, aiškina apie sūnaus mokymosi specifiką, tačiau supratimo sulaukia ne visada. Pavyzdžiui, disleksiški vaikai negali užsirašinėti ir klausytis vienu metu. Būtų puikus sprendimas pamoką įsirašyti, tačiau dauguma mokytojų nesutinka.

Klasėje yra po du disleksiją turinčius vaikus, bet jie yra negirdimi, nematomi, pagalba nėra teikiama.

Pasak moters, tokios nesėkmės ir supratimas, kad tu negali mokytis taip kaip bendraamžiai, vaiką gali labai neigiamai paveikti. „Ir tai paskui turi liūdnas pasekmes jų gyvenimams, jų karjeroms ir taip toliau. Tai pirmiausia yra dėl to, kad jų pasitikėjimas savimi žemas. Jie tiesiog nieko nedaro, nes laiko save nevykėliais“, – apgailestauja G. Mickevičienė.

Deja, pasak mamos, regionuose ši tema yra tabu. Apie ją mažai kalbama, jei galima paslėpti, slepiama. Vilniuje kuriasi pagalbos centrai, mokyklos, bet regionuose – tyla. „Klasėje yra po du disleksiją turinčius vaikus, bet jie yra negirdimi, nematomi, pagalba nėra teikiama“, – sako moteris.

Įkūrė savo mokyklą

Inga Bajalytė-Petkuvienė turi disleksiją, šis sutrikimas diagnozuotas ir dviem jos vaikams. Matydama, kiek sunkumų tokiems žmonėms reikia įveikti įprastoje ugdymo įstaigoje, ji įkūrė savą – disleksijai draugišką mokyklą. Moteris pasakoja pasiekianti įspūdingų rezultatų, kai dirbdama su disleksiją turinčiais vaikais parenka tinkamus metodus. O vaikai, kurie ateina susigūžę, įsitempę ir nusiteikę priešiškai, staiga atsiveria, patiki savimi. I. Bajalytė-Petkuvienė sako pastebinti, kad didžiajai daliai disleksiją turinčių vaikų būdingas nepasitikėjimas savimi. Jie nenori eiti mokyklą, nekenčia savęs ir aplinkinių, užsidaro. „Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas nesiklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis“, – sako mokyklos įkūrėja. Ji sako matanti nemažai vaikų, turinčių antsvorį, nes jie „užvalginėja“ stresą.

Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas nesiklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis.

„Yra tendencija romantizuoti disleksiją. Štai žiūrėkite, va šitas iškilus žmogus turi disleksiją ir kiek pasiekė. O kiek yra tų, kurių mes nepagavome, kurie nusižudė, kurie turi nelaimingas šeimas, nes įsivaizduokite, kokį tu gali surasti gyvenimo partnerį, jeigu tu taip smarkiai nepasitiki savimi, jeigu tu abejoji kiekvienu savo sprendimu, jeigu tau atrodo, kad esi kvailys. Ir čia yra dėl to, kad sistema tavęs kažkada nepalaikė“, – pasakoja Inga.

Jos teigimu, disleksija neturi nieko bendro su intelekto sutrikimu ir šie žmonės aiškiai suvokia, kad jiems nesiseka. Pasak Ingos, jeigu tie vaikai sulauktų pagalbos dar priešmokyklinėse klasėse, tuomet jau pasiekę mokyklą jie turėtų susiformavusį mechanizmą, kaip reikia mokytis, o jei dar kas nors padėtų pradinėse klasėse, jie puikiausiai išliptų iš duobės. „Nežinau, ar tai yra duobė. Iš principo tai yra tiesiog buvimas kitokiu ir gebėjimas mąstyti kitaip. Duobėje jie atsiduria dėl nepagalbos“, – patirtimi dalijasi I. Bajalytė-Petkuvienė.

Inga sako dažnai girdi stebintis, kodėl dabar tų vaikų tiek atsirado, juk anksčiau nebuvo. Taip sakančius ji kviečia pagalvoti, kiek vaikų išveždavo į internatą, kiek iš jų buvo laikomi nemokytinais.

E. Sinkevičiaus nuotr.

Neaišku, kaip dirbti su tokiais vaikais

„Disleksijos centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra pagalbos tokiems žmonėms sistemos, pradedant nuo sutrikimo reglamentavimo ir vaiko specialiųjų poreikių nustatymo. Pasak J. Pocienės, PPT išvados dažnai yra labai formalios, mokyklai jos nepadeda suprasti, kokios pagalbos vaikui reikia. Gavę neaiškias PPT išvadas, tėvai kreipiasi į „Disleksijos centrą“, neša į mokyklą jo išvadas, kuriose nurodyta ne tik diagnozė, bet ir žingsniai, ką reikia daryti. Jeigu specialistai nori vaikui padėti, jie tomis rekomendacijomis vadovaujasi. Bet čia jau geranoriškumo klausimas, nes jos nėra privalomos.

J. Pocienės manymu, turėtų būti parengtas algoritmas, kaip mokyklai elgtis, jei vaikas turi disleksiją, nes dabar labai trūksta ir žinių, ir noro pagelbėti tokiems vaikams.

Tokios pozicijos laikosi ir ŠMSM. Komentare bendra.lt rašoma: „Svarbu pastebėti, kad švietimo sistemoje mokytojas turi gebėti keisti ugdymo procesą ir parinkti ugdymo priemones taip, kad galėtų sėkmingai ugdyti mokinių įgūdžius. Mokytojas turi žinoti, kokius metodus taikyti konkrečiam vaikui. Būtent todėl ministerija siekia, kad pedagoginės psichologinės tarnybos, atlikdamos visuminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą, pateiktų ne tik sutrikimo pavadinimą. Svarbiau išvadoje pateikti rekomendacijas dėl darbo pamokoje, pagalbos, specialiųjų mokymosi priemonių taikymo, nes mokytojui aktualu žinoti, kaip jis gali padėti vaikui mokytis.“

I. Bajalytės-Petkuvienės teigimu, šiuo metu taip nėra. PPT išvadose sutrikimas aprašomas labai paviršutiniškai, buhalteriškai. Tarkim, nurodoma, kad vaikui reikia duoti daugiau laiko ir pan. „Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas“, – stebisi moteris. Dėl to, jos manymu, mokytojai nežino, kaip dirbti su disleksiškais vaikais.

Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas.

Nėra pagalbos sistemos

Pasak mokyklos „D&D School“ įkūrėjos, labai trūksta sisteminio požiūrio: „Jei vaikas nueis vieną kartą pas logopedą, o mokytojas darys tai, ką darė iki šiol, tai tikrai nebus tie vaikai laimingi. Tie patys specialieji pedagogai turi dirbti ne už uždarų durų kažkur su kažkuo, bet būti klasėje, matyti, ką vaikas daro per pamoką, ar jam sunku susikaupti. Turi būti sukurta sistema.“ Jos teigimu, kuriant pagalbos jam sistemą turi dalyvauti ir patys vaikai, pasakyti ką jie gali daryti, ko ne. Turi būti nuolat stebima, kas padeda, o kas ne.

J. Pocienė taip pat įsitikinusi, jog švietimo pagalbos specialistai turi dirbti su mokytojais, kad jie žinotų, kaip pritaikyti medžiagą, padėti parinkti jiems mokymosi principus ir metodus. Tačiau dažniausiai tai nevyksta.

„Dievo dovana yra tos mokyklos, kurios turi specialistus, kurie stengiasi ir kuriems rūpi. Nes yra, kurie dirba labai formaliai“, – pasakoja moteris. Jos kantrybė trūko tuomet, kai pamatė, jog disleksiją turinčiai dukrai skiriamos užduotys, kurių ji negali įveikti. Tada kreipėsi į mokyklos švietimo pagalbos specialistus ir sulaukė pastabos, kad jie neprivalo visko žinoti. „O kas turi žinoti?“ – stebisi Jurgita. Moteris sako vedanti mokymus apie disleksiją ir šiai mokyklai suteikė daug informacijos – reikia tik norėti ją panaudoti.

Tačiau, jos teigimu, yra ir kita pusė – kartais mokytojai nenori atsižvelgti į švietimo pagalbos specialistų pastabas. Ji pati dirba mokykloje ir sako matanti, kaip vaikai atneša iš lietuvių kalbos pamokos lapukus, kuriuose jie turi įrašyti praleistas raides. „Mažas lapukas ir ten tokiom blusom užrašyta šešto arba penkto šrifto dydžiu. Tai vaikams, kurie vos skaito! Aš kai pamačiau, netekau amo“, – stebisi J. Pocienė. Ji sako perrašiusi tą tekstą normaliai ir tada vaikai užduotį atliko. Kai pakalbėjo su mokytoja, ši įsižeidė.

„Ir šitoj vietoj čia ir įvyksta tas didysis konfliktas, nes dalis mokytojų nenori suprasti. Kartais tie specialistai, kurie domisi, dar turi praeiti kryžiaus kelius, kol atveda iki mokytojų tas savo mintis. Tai užburtas yra plius toksai“, – sako „Disleksijos centro“ vadovė. 

I. Bajalytė-Petkuvienė sako suprantanti ir mokytojus: „Kai ateini klasę, kur sėdi 30 vaikų, tu gali būti labai protingas, labai gabus, bet kaip tą laiką paskirstyti ir suteikti vaikui reikalingą dėmesį? Kaip mokytojui pasiekti savo profesinių tikslų ir kaip padėti tiems vaikams, kurie negali mokytis taip, kaip mes norime?“

„Visa sistema kažkur šlubuoja“, – mano J. Pocienė.

E. Sinkevičiaus nuotr.

Ar reikia įteisinti disgrafijos terminą?

Ji įsitikinusi – didinant supratimą apie šį sutrikimą būtina įteisinti disleksijos (taip pat ir disgrafijos, diskalkulijos) terminą, kitaip situacija nesikeis. Dabar PPT dokumentuose nurodomas „Skaitymo sutrikimas“.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) teigimu, nuo 2011 m., pasikeitus Švietimo įstatymui, sąvoka „disleksija“ nebevartojama. „Šio sutrikimo apibrėžtis nepradingo, tačiau tarptautinė sąvoka „disleksija“, kuri ir toliau yra naudojama Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje, mūsų, Lietuvos, švietimo sistemoje buvo pakeista į Lietuvos mokslininkų pasiūlytą švietimo srities sąvoką – „skaitymo sutrikimai“. Mokytojui ir logopedams, specialiesiems pedagogams tai iš karto leidžia identifikuoti pagalbos sritis, kad mokinys patirtų mažiau mokymosi sunkumų“ – rašoma ŠMSM atsakyme bendra.lt.

Pasak J. Pocienės, disleksija apima daugiau negu vien tik rašymo ir skaitymo sutrikimą. Šie vaikai dažniausiai turi erdvės suvokimo problemų, dėl to jiems sunku atlikti kai kurias užduotis kūno kultūros, technologijų pamokose. „Jų koordinacija yra sudėtingesnė ir tą reikia labai lavinti, bet kai mokytojas nežino, tai tiesiog gali padaryti daug bėdos“, – sako moteris. Su tuo susidūrė ir jos dukra – mergaitei pagauti kamuolį yra labai sudėtinga, tad nuolat gaudavo į galvą. Dabar bijo kamuolio ir vengia žaisti žaidimus su juo.

Ingos vaikams disleksija buvo nustatyta Austrijoje. Jie gavo 20 lapų detalių išvadų (Lietuvoje – 2 lapai). Be to, vertinime dalyvavo ir kineziterapeutas (Lietuvoje vertina psichologas, specialusis pedagogas ir logopedas). Moters teigimu, ji ir savo mokykloje dieną pradeda nuo kamuoliukų žaidimo (taip lavinama koordinacija), o vietoj kūno kultūros vyksta kineziterapija. „Aš ir tėvams, kurie klausia, kaip padėti vaikui, sakau, kad pasamdytų gerą kineziterapeutą. Išlyginkime žmogų fiziškai, kad abidvi pusės turėtų balansą, o tada pradėsim skaityti. PPT jiems to niekada nepasakys“, – pastebi mokyklos įkūrėja.

Ji pastebi, kad apskritai dabartinėje švietimo sistemoje didelė dalis ugdymo naštos perkeliama ant tėvų. „Sakome: štai, žiūrėkite, jūsų vaikui reikia pagalbos, darykite ką nors. Taip, yra tėvų, kurie gali samdyti kažkokius mokytojus, privačius specialistus, bet nepamirškim, kad yra tokių, kurie negali to daryti, kurie galbūt nesupranta, ką reikia daryti“, – stebisi moteris. Ji atkreipia dėmesį, kad disleksija dažniausiai yra paveldima, tai kaip tėvai, kuriems patiems buvo labai sunku mokytis, gali padėti savo vaikui?

Kita vertus, labai dažnai tokios pamokos sukelia daug streso ir baigiasi pykčiais, kai vaikas 100 kartų neperskaito žodžio.

Deja, šiuo metu situacija tokia, kad tėvams dar reikia patiems kovoti. G. Mickevičienė sako, kad norėdama sulaukti pagalbos ji ir dabar aš mokytojams turi pateikti informaciją, kaip ir ką daryti. Kai kurių mokytojų net nepasiekia informacija, kad vaikas turi tokį sutrikimą.

Numatyta daugiau pagalbos

ŠMSM planuose numatyta didesnė pagalba mokykloms, ugdančioms vaikus, turinčius skaitymo ar kitą mokymosi sutrikimą. Nuo 2023 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Lietuvos įtraukties švietime centras, kuris veiks kaip ekspertinė įstaiga, išbandys ir siūlys įtraukiojo ugdymo inovacijas, teiks metodinę pagalbą mokykloms. Centras palaipsniui plės švietimo pagalbos sritis. 2023 m. numatyta, kad centras koncentruosis į pagalbos plėtrą mokiniams, turintiems mokymosi sutrikimų, taip pat ir į skaitymo sutrikimą.

Taip pat šiuo metu vykdoma regioninių specialiojo ugdymo centrų atranka. Numatoma įsteigti iki 10-ies tokių centrų visoje Lietuvoje. Regioninio centro tikslas – skatinti įtraukųjį ugdymą regione padedant mokyklų bendruomenėms praktikoje taikyti įtraukties švietime principą, skleisti įtraukiojo ugdymo inovacijas regiono mokyklose. Regioninių centrų specialistai dirbs ne tik pačiuose centruose, jie vyks ir į konsultacijų prašančias mokyklas. Numatoma, kad visi centrai teiks pagalbą dėl mokymosi sutrikimų. Planuojama, kad centrai savo veiklą pradės 2023 m. rugsėjo 1 d.

E. Sinkevičiaus nuotr.

Kaip padėti vaikui?

Inga sako, kad pokyčius reikia pradėti nuo požiūrio kaitos pačioje ministerijoje. „Dabar kalbantis su ministerija tenka išgirsti, kad tie, kurie neskaito, sulaukia pagalbos – pavyzdžiui, turi skaitovus per egzaminą. Aš ir klausiu – tai pasakykite, kiek jie turėjo tų skaitovų nuo pirmos klasės? Ir kodėl negalima padaryti taip, kad vaikas pats galėtų perskaityti?“ Jos teigimu, tuomet dar atkreipiamas dėmesys, kad kai kurios klaidos nėra skaičiuojamos. „O kaip tai gyvenime žmogui padės? Ar jis išmoks? Ar ne geriau ruošti žmogų gyvenimui?“ – moteris įsitikinusi, kad svarbu sukurti pagalbos, o ne nuolaidų ir išimčių sistemą.

Taip pat, jos teigimu, reikia tinkamai paruošti pedagogus, nes pakeisti žmogaus požiūrį, kuris mokykloje N metų sukasi tame pačiame rituale, labai sudėtinga. „Deja, mūsų universitetai šiuo metu yra visi tokiam teoriniam lygmeny. O tu ateini į klasę ir ką daryti? Niekas nežino. Kiekvienas atvejis yra unikalus“, – svarsto I. Bajalytė-Petkuvienė. Jos teigimu, disleksija turi penkis sunkumo lygmenis. Norint padėti tiems, kurie turi sunkiausią formą, reikės įdėti daug darbo ir išmonės. Ir laiko reikės kur kas daugiau.

Jos teigimu, mokytojai turi suprasti, kad jeigu negali išmokyti vaiko taip, kaip pats nori, turi mokyti jį taip, kaip jis mokosi. Kai kurie vaikai puikiai skaičiuoja atmintinai, bet jie nekenčia rašyti. Toks vaikas Lietuvoje išlaikyti egzamino negali, nes neužrašys sprendimo. Ką daryti? „Žinodami šitą sistemą, mes turime susitarimą su jais, kad pamokos metu turi užrašyti du sprendimus. Visus kitus uždavinius gali spręsti atmintinai“, – sako mokyklos įkūrėja.

Kitas dalykas, ko mokyklos bijo – leisti rašyti kompiuteriu. Jeigu vaikas turi disleksiją, jo kitoks erdvinis mąstymas. Jis negali rašyti lygiai. „Kai reikia skaičiuoti stulpeliu ir apačioje parašyti skaičių, jam nebeaišku, kuris po kurio stovi, tie skaičiai pabėga. Kaip jam gauti teisingą atsakymą? Vienintelė išeitis – kompiuteris, kai tu tiksliai rašai skaičių po skaičiumi, kai tu gali išsididinti savo darbą tiek, kiek tau reikia. Taip pat ir rašant rašinius – disleksiją turintiesiems perrašinėti tekstus yra peilis, o parašius kompiuteriu galima daug kartų sugrįžti, taisyti. Jos teigimu, kai kurių vaikų problemos išsispręstų tiesiog užduotims parinkus tinkamą šriftą ir tarpus.

Beje, pasak Ingos, disleksiją turintiems vaikams labai dažnai duodama užduotis perrašyti tekstą. Jiems ši užduotis beprasmė – ir daug kartų rašydami jie gali daryti tas pačias klaidas. Tačiau jie puikiai mokosi iš klausos, tarkim, klausydamiesi jie daug greičiau nei standartiniai mokiniai mokosi kalbų.

Mokyklos įkūrėja sako, kad dažniausiai turintieji disleksiją negali ramiai išsėdėti. Jie supasi, makaluojasi, yra tokių, kurie net skaito knygas vaikščiodami. Ji savo mokykloje leidžia vaikams sėdėti taip kaip nori. Jie gali įsitaisyti ant kamuolio ar ant žemės – kaip patogiau. Spręsti uždavinius gali užsidėję ausines. Disleksiją turintieji yra labai jautrūs aprangai – jie sako negalintys kvėpuoti, kai aprengiami kostiumėliais. O kai reikia rašyti testą, visi kaip vienas nusiauna batus. „Vaikai į mokyklą eina apsirengę patogiai. Nes jie gulės ir ant žemės, o kai kurie ir rašo taip. Aš leidžiu tol, kol tiktai rašo“, – patirtimi dalijasi Inga. Ji sako pastebinti, kad kartais šie vaikai rašo tokius rašinėlius, jog tėvai nustemba. Ties, dėmesys čia kreipiamas į turinį, ne į klaidas.

Vaikui svarbu, kad juo kas nors patikėtų

J. Pocienė sako, jog šiems vaikams labai svarbu, kad jais kas nors patikėtų, padėtų pajusti sėkmę. Ji pasakoja apie pas ją besilankantį disleksiją turintį berniuką – „toksai visas susisukęs, toks introvertas, bet fantastiškai dėlioja rubiko kubiką“. Davė jam atlikti užduotis kompiuteriu, kai ėmė sektis, pradėjo net krykštauti.

Inga taip pat sako visada drąsinanti savo vaikus. „Sakau: „Aš neabejoju, kad jūs rasite savo gyvenimo kelią ir neabejoju, kad galėsiu didžiuotis, kad toks ir toks gydytojas yra mano mokyklos mokinys ir kad aš pridėjau prie to ranką“. Jos teigimu, JAV yra labai daug disleksiją turinčių gydytojų. Tai jiems nesutrukdo baigti sudėtingus mokslus. Moters įsitikinimu, ten teismuose yra daug bylų dėl to, kad nebuvo pritaikytos sąlygos mokytis. „Tai yra tikrai gabūs ir protingi žmonės, be mes iš jų atimame tam tikras galimybes. Kai mes turėsime bent vieną tokią laimėtą bylą, manau, kad viskas po truputį sujudės teisinga linkme“, – svarsto Inga.

„Geriausias lakmuso popierėlis mokyklai yra specialiųjų poreikių vaikai. Jeigu turint tokių vaikų mokykloj atsiranda problemų, reiškia, bloga ta mokykla, o jeigu kaip tik viskas tvarkoje, tai reiškia mokykla eina į priekį“, – įsitikinusi „Disleksijos centro“ įkūrėja.

Kokie yra vaikų ir paauglių skaitymo įpročiai? Kaip atrasti gerą literatūrą ir kaip išsiugdyti įprotį skaityti? Apie visai tai – pokalbis su D.Pelegrime.

– Mokytoja, ar vaikams ir paaugliams knygų skaitymas yra pomėgis, ar prievolė?

– Kai kuriems pomėgis, tačiau, apskritai, kol kas labiau prievolė. Bent jau sukurtas toks įvaizdis. Vaikams ir paaugliams atrodo, kad yra daug įvairių dalykų, ką galima veikti be knygų skaitymo.

Mūsų mokykloje būna literatūros pamokų, kai 45 min. intensyviai skaitome. Daugelį apima mieguistumas, jie labiau norėtų atsiversti internetą ir kažką pasižiūrėti, paskaitinėti ekrane. Kitaip tariant, renkasi lengvąją skaitymo formą. Tačiau, be abejo, yra paauglių, kurie skaito su malonumu.

–  Kodėl, jūsų nuomone, daugumai paauglių knygos yra labiau prievolė, o ne pomėgis? Kodėl skaitant knygą apima mieguistumas?

– Jie neturi gerų skaitymo įpročių ir dėl to nenueina kelio iki gerų kūrinių. Reikia skaityti, kad suprastum, ką tu mėgsti.

Kokia nuomonė paprastai yra formuojama mokykloje? Kad yra privaloma literatūra, kurią reikia perskaityti. Tai vaikams ir paaugliams skamba gana nuobodžiai. Be to, jie nežino, kada skaityti, jie netreniruoja šių dalykų, o skaitymas yra labai gerai ištreniruojamas įprotis.

Taip ir nutinka: kai tu neturi įpročių, pavyzdžiui, išsivalyti dantis, nusiprausti ir t.t., to ir nedarai. Lygiai tas pats ir su skaitymu.

Jei paauglys žinotų, kad jo dienos rutinoje 15 min. skiriama skaitymui, atsirastų įprotis.

– Ar 15 min. yra optimalus laikas pradėti skaityti, pradėti treniruoti savo įpročius?

– Taip. Mokykloje paprastai skaitome ne pagal laiką, o pagal puslapių skaičių – penki puslapiai per dieną tam tikru laiku. Tai tampa kaip sporto treniruotė, kaip mankšta. Jei tu kas rytą darai mankštą, kūnas prie to įpranta. Vaikas ir paauglys taip pat įpranta ir skaityti.

Dovilė Pelegrimė. M. Plepio nuotr.

– Ar frazė „privaloma perskaityti literatūra“ negąsdina vaikų ir paauglių?

– Paauglio intencija yra prieštarauti. Bet kokiu atveju. Tad prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti. Kalbant apie pačią literatūrą, svarbu, kaip ji pateikiama. Mes tai darome kiek kitaip, nei tik siūlydami vaikams perskaityti kūrinį.

Vienas iš pavyzdžių – Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“. Kūrinio tema yra kaltė. Klasėje suformuojame komandas ir tekstą naudojame kaip medžiagą tam tikroms idėjoms išreikšti. Skaityti apsakymą nėra prievolė, tačiau jei vaikai jo neperskaitys, neras argumentų, kurių jiems reikia užduočiai. Kitaip tariant, tekstą padarome priemone, kurios reikia pamokai.

– Kokius kūrinius vaikai ir paaugliai mėgsta skaityti?

– Labai priklauso nuo to, ar turi suformuotą literatūrinį skonį. Paaugliai mėgsta serialais paremtą literatūrą, mat dabar populiaru rašyti kūrinius pagal platformos „Netflix“ rodomus serialus. Taip pat paaugliai mėgsta fantastiką.

Dar labai populiarus žanras – komiksai. Tai – alternatyva lengvajam skaitymui tiek turinio prasme, tiek forma.

Pastebėjau, kad vaikai mėgsta skaityti anglų kalba ir nesvarbu, kokią literatūrą. Ši kalba sklinda iš ekranų, paaugliai socialiniuose tinkluose ja bendrauja su bendraamžiais iš užsienio. Jiems anglų kalba yra kaip variklis tęsti savo gerų įpročių formavimą.

– Neprieštaraujate, kai išgirstate, ką skaito vaikai, kad tarp jų skaitinių tik prasta literatūra?

– Viena vertus, man, kaip literatūros mokytojai, tai gal ir skaudus smūgis. Yra kūrinių, kurių nuo pat mažų dienų aš neleisdavau skaityti – tikrąja to žodžio prasme. Kita vertus, yra ir kitas metodas. Šiemet su savo auklėtiniais, kurie yra septintokai ir mėgstanti skaityti klasė, atlikome savotišką mokslinį darbą.

Yra gana lengvo skaitymo literatūros serija „Nevykėlio dienoraštis“. Ką ta serija daro paauglių skaitymo įpročiams? Remdamiesi ja, ieškojome atsakymų, kodėl yra suformuota nuomonė, kad tai – prasta literatūra? Kodėl vaikai ją mėgsta, o mokytojai – nelabai?

Tam, kad vaikas suprastų, ką jis nori skaityti, reikia skaityti daug ir įvairių dalykų. Negali užsifiksuoti, kad šita literatūra yra bloga, o ši – ne. Reikia visko. Tada ir ateis laikas, kai jie pasirinks, ką iš tiesų nori skaityti.

– Kokias knygas, kokią literatūrą rekomenduotumėte rinktis vaikams ir paaugliams?

– Rekomenduočiau vadinamuosius miksus. Dabar yra populiarūs detektyvai, paaugliai mėgta ir klasikinius detektyvus. Neseniai klasėje skaitėme Richardo Bacho knygą „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“. Atrandame dalykų iš privalomos skaityti literatūros sąrašo, kuri jiems įdomi. Paaugliams taip pat patinka George'as Orwellas, Williamo Geraldo Goldingo „Musių valdovas“.

M. Plepio nuotr.

Tačiau tai – tik bendri pastebėjimai, tinkantys ne visiems. Rekomenduojant kūrinį svarbu žinoti, kam rekomenduoji, atsižvelgti į asmenybę.

Apskritai, labai rekomenduoju įvairius dalykus. Jei matau, kad vaikas ar paauglys dar neturi gerų skaitymo įpročių, pradedu nuo komiksų žanro, kad jis pajustų sėkmę ir perskaitytų kuo daugiau dalykų, pamėgtų skaityti.

Jei paauglys yra adekvatus ir gali ieškoti argumentų – jau galima siūlyti ir didesnę savo turiniu literatūrą.

Paauglio intencija bet kokiu atveju prieštarauti. Tad, prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti.

– Kokia jūsų nuomonė apie audioknygas, knygų skaitykles, kurias vis dažniau renkasi suaugusieji? Audioknyga patogi vairuojant, elektroninė skaityklė užima mažiau vietos ir ne tokia sunki keliaujant lėktuvu.

– Suaugęs žmogus yra adekvatus ir žino, kodėl jis naudoja šias priemones: dėl laiko stokos, dėl kelionių lėktuvais. Vaikui yra truputėlį kitaip, jis neturi priežasčių naudoti šias priemones.

Audio- ir elektroninės knygos visų pirma patogios naudoti, tačiau pirmumą teikčiau popierinėms knygoms. Skaitant popierinę knygą formuojasi kiti įgūdžiai, tu vartai puslapius, gali pasižymėti tam tikrus dalykus, matai, kiek knygos jau perskaitei. Tai paprasti, elementarūs, tačiau svarbūs dalykai. Atsiranda kitas kontaktas su knyga.

Tačiau yra vaikų, kurie geriau girdi, nei mato tekstą. Tada galima laviruoti tarp audio- ir popierinės knygos. Audio- ir elektroninė knyga nėra blogai, jei tai nenuolatinis dalykas. Visur reikia pusiausvyros.

– Ar pakankamai išleidžiama vaikų ir paauglių literatūros? Kiek iš jos – lietuvių autorių, kiek – verstinės?

M. Žičkaus nuotr.

– Lietuvių autorių nelabai daug. Mūsų mėgstamas autorius – Tomas Dirgėla, jo kūrinius vaikams skaityti lengva. Yra keletas autorių iš naujesnių, kurie vaikams patinka, kurie formuoja tam tikrą literatūrinį skonį.

Verstinių kūrinių taip pat yra. Man, kaip literatūros mokytojai, ne visada patinka vertimai, bet tai subjektyvus dalykas. Dabar yra tikrai užtektinai galimybių skaityti užsienio literatūrą anglų kalba, užsisakyti ir atsisiųsti knygą. Pasirinkimas didelis.

Leidėjai skiria daug dėmesio vizualumui – knygos gražios, patrauklios. Vaikams ir paaugliams tai labai svarbu. Man atrodo, bendra padėtis nebloga.