„Šiandien valdžios žmonės nusprendė, kad vaikų žudynės turi tęstis“, – iš Gazos penktadienį perduotame vaizdo pranešime kalbėjo UNICEF atstovas Jamesas Elderis.

„Neatsakinga galvoti, kad naujų atakų prieš Gazos gyventojus rezultatas bus kažkas kito nei skerdynės.“

Penktadienio ryte Izraelio kariuomenė vėl pradėjo susirėmimus su „Hamas“. Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu biuras apkaltino „Hamas“ pažeidus savaitę trukusių paliaubų sąlygas.

Nuo karo pradžios Gazoje žuvo apie 15 tūkst. žmonių, dar daugiau nei 36 tūkst. buvo sužeisti, praneša „Hamas“ kontroliuojama sveikatos apsaugos ministerija.

Nurodoma, kad tarp žuvusiųjų yra 6 tūkst. 150 vaikų, tačiau nepriklausomo šių duomenų patikrinimo atlikti neįmanoma.

Maždaug 1 tūkst. vaikų neteko galūnių, pranešė vyriausiasis Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas Gazos Ruože Rikas Peeperkornas.

„Gazoje nėra vietų, kur galima būtų saugiai pasislėpti nuo šių nuožmių atakų“, – pasakojo R. Peeperkornas.

Propagandos galia

Prieš kelerius metus savo rašinyje apie 1941 m. skerdynes Pravieniškėse buvau pateikusi archyvines nuotraukas ir likusių gyvų liudininkų prisiminimus. Keli straipsnio komentatoriai suabejojo aprašytu raudonarmiečių žiaurumu, pavadinę tai propagandine sensacija, rusofobija, Rusijos demonizavimu, sėjama neapykanta putinistams.

Skaudu, bet tokie ir panašūs komentarai byloja, kad raudonieji okupantai po savęs paliko Lietuvoje nemaža šiukšlių, iki šiol degančių neapykanta laisvai Lietuvai.

Tad grįžkime dar kartą į Pravieniškes, prisiminkime čia 1941 m. birželio 26 d. raudonarmiečių įvykdytas žudynes, kurios išsiskyrė masiškumu, – buvo žudomi ne tik kaliniai (tarp jų nebuvo įkalintųjų už kontrevoliucinę veiklą), bet ir jų prižiūrėtojai su šeimomis, ir kolonijos tarnautojai.

Vertingas radinys

Kaip savo knygoje „Raudonasis teroras“ rašo krašto apsaugos ministras, istorikas  Arvydas Anušauskas, prasidėjus karui, Pravieniškėse kalėjo beveik 450 žmonių. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir kelios dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių, už smulkius nusikaltimus įkalintų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, ūkininkų, nepristačiusių pyliavų, pasisakiusių prieš sovietų valdžią ir pan. Visi minėto lagerio prižiūrėtojai ir sargybiniai buvo lietuviai.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje tarp netvarkytų foliantų buvo aptikti Danutės Labanauskienės publikuoti žudynių Pravieniškių lageryje gyvų liudininkų prisiminimai. Dėl vietos stokos atpasakosime tik vieno žudynių liudininko, buvusio aštuoniolikmečio kauniečio Juozo Barkausko, teisto už smulkią vagystę, prisiminimus. Šio buvusio jauno kalinio prisiminimus susirinkusiems į renginį, skirtą žudynių metinėms paminėti, pateikė Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių kultūrinių veiklų koordinatorė Aušra Radzevičienė.

Krito kaip lapai

Kaip žinoma, vokiečiai įžengė į Lietuvą 1941 m. birželio 22 d. Tai buvo sekmadienis. Pirmadienį, anot J. Barkausko, Pravieniškių kolonijos viršininkas įsakė kalinius laikyti uždarytus kamerose, išleisti tik kartą per dieną į kiemą. Prižiūrėtojai persirengė civiliais drabužiais, nuleido raudoną vėliavą, panaikino penkiakampių žvaigždžių formos klombas kieme. Čia kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti iš lagerio pačioje karo pradžioje.

Birželio 26-ąją pasigirdo smarkus šaudymas aplinkiniuose miškuose, o  apie 15 val. prie kolonijos atriedėjo rusų šarvuotis, daugybė kareivių apsupo lagerį, išvarė kalinius į kiemą ir liepė susispiesti prie barako. Buvo atvaryti ir kaliniai, dirbę kolonijos dirbtuvėse anapus trijų eilių spygliuotos lagerio tvoros.

Raudonarmiečiams paklausus, ar daugiau nėra pasislėpusiųjų, kalinys Mickus, matyt, pabūgęs sušaudymo, nurodė, kad rūsyje yra prižiūrėtojų žmonos. Jos buvo atvarytos ir tuoj pat sušaudytos kartu su prižiūrėtojais, prieš tai liepus išvarytiems prie barako kaliniams nusigręžti į sieną. Tada vienas iš raudonarmiečių užlipo ant šarvuočio ir pasakė, kad visi kaliniai yra liaudies priešai, juos reikia sunaikinti.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių.

Leitenanto kerštas

Po kryžminės kulkosvaidžių ugnies kaliniai krito kaip lapai ant žemės. Ne visi žuvo iškart – sužeistieji dejavo. Tada į lavonų krūvas buvo mėtomos granatos. Jei dar kas sudejuodavo, tuos pribaigdavo durtuvais. Tiesa, tik tuos, kurie buvo lengviau sužeisti – sunkiai sužeistuosius palikdavo kankintis.

Smarkiai sužeistas J. Barkauskas kentėjo, tyliai gulėdamas po lavonais. Tokių buvo ir daugiau. Kai raudonarmiečiai pasitraukė ir viskas nurimo, sužeistieji, išlindę iš po lavonų, susirinko barakuose persirišti žaizdų, praleisti naktį. Sveikesnieji išbėgo miškan.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių. Kauno komendantūros karininko Mato Valeikos raporte nurodoma, kad birželio 29 d. vienoje duobėje buvo palaidota 182 aukos – kitus nužudytuosius išsivežė palaidoti jų artmieji. Rugpjūčio viduryje speciali komisija tyrė žudynių ir aukų užkasimo vietą. Kartu su komisija atvyko ir dalis aukų artimųjų. Aukos buvo iškastos, atpažintos ir laidojamos į atskirus kapus pušinėlyje, apie 200 m nuo barakų, prie kelio.

Išlikusių gyvų kalinių parodymai byloja, kad sušaudymo iniciatorius buvo leitenantas V. Kiseliovas, čia kalintas iki karo pradžios. Matyt, todėl taip žiauriai keršijo: buvo sušaudyti ne tik kaliniai, bet ir jų prižiūrėtojai su žmonomis ir vaikais. Istorikas daro prielaidą, kad V. Kiseliovas į Pravieniškių lagerį atvyko su 11-osios sovietų armijos penktąja divizija, nes tuo metu ji traukėsi iš šių vietovių.

Bendraminčiai: prie memorialo žudynių aukoms atminti susitiko V. Markevičius (antras iš dešinės) ir Sąjūdžio vaizdo metraštininkas L. V. Glinskis, kuriuos sieja tos pačios vertybės, požiūris į savo šalies istoriją. V. Skučaitės nuotr.

Nužudė ir gimdyvę

Prieš šešiolika metų „Kauno dienos“ kalbinta Kretingoje gyvenusi Jadvyga Jasevičienė sakė, kad jos mama Elena prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ištekėjo antrą kartą ir tapo Budriene. Jau būdama devintą mėnesį nėščia, ji išvažiavo su dviem dukrelėmis ir antruoju vyru gyventi į Pravieniškes, kur jis dirbo kalėjime buhalteriu. Elena paliko pas savo motiną Tauragėje dvi dukrytes, kurias ketino atsivežti, kai įsikurs naujoje vietoje. Būtent todėl dvi mergaitės liko gyvos, 1941 m. birželio 26 d. visa Kazio Budrio šeima buvo sušaudyta Pravieniškėse. Tiesa, per tikrą stebuklą išliko gyva Budrių trimetė Janytė, buvusi prie nužudytos nėščios motinos. Janytės vyresnioji trylikametė sesutė žuvo – kareivis perrėžė durklu jos pilvelį.

„Trimetę Janytę išgelbėjo vokiečiai – jie atnešė mergytę į mano senelių namus Pravieniškėse, iš kur ją gal po mėnesio pasiėmė močiutė, atvažiavusi iš Tauragės su Janytės sese Jadvyga“, – prieš šešiolika metų pasakojo Pravieniškių gyventoja Danutė Kepežinskienė (mirė 2016). Beje, „Kauno dienos“ tyrimo išvadoje šios dvi moterys, Elenos Budrienės dukra Jadvyga Jasevičienė ir Janytės gelbėtojų dukra D. Kepežinskienė, buvo susitikusios po daugybės metų Pravieniškėse.

Faktas:  E. Budrienė, turėjusi netrukus gimdyti, buvo be gailesčio nužudyta. 1941 06 26. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot D. Kepežinskienės, pravieniškiai matė visus žvėriškų žudynių pėdsakus, kai iš Kauno vokiečių atvaryti žydai turėjo užkasti aukas. Vaikams nebuvo leista to matyti. Tik vėliau ant didžiulio neatsiimtų aukų kapo vaikai pamatė rūtomis išrašytus žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Į broliškos kapavietės smėlį buvo įkalta 213 medinių kryžių, o dar apie 80 žudynių aukų palaidota Rumšiškėse. Kur ta broliška kapavietė, D. Kepežinskienė prieš šešiolika metų jau negalėjo parodyti, nes ši vieta yra patekusi į išplėstos kalėjimo teritorijos zoną.

Kur aukų kapavietė?

J. Jaseviečienė teigė, kad tuomet, kai ji su močiute 1941 m. vasarą atvažiavo į Pravieniškes pasiimti Janytės, kartu lankėsi ir vienoje kalėjimo administracijos patalpoje. Ten dar matėsi E. Budrienės žudynių ženklai. Jadvyga su močiute aplankė ir bendrą nužudytųjų kapavietę, buvusią netoli 1991 m. birželio 26 d. atidengtos paminklinės kompozicijos (tautodailininkas Algirdas Šalkauskas, architektas Zenonas Sakalauskas), skirtos žudynių aukoms atminti.

Laidojimas: į iškastą milžinišką duobę nešamos žudynių aukos. 1941 06 29. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Mano močiutė buvo aukšta moteris, tai ir žingsniai jos buvo platūs. Ji išmatavo žingsniais didžiulę kapavietę. Ji buvo 24 žingsnių ilgio ir keturių pločio“, – teigė Jadvyga. Anot jos, tą vietą ji įsiminė: ji buvo tarp dviejų pastatų, žiūrint iš broliškos kapavietės, buvusios už lagerio pietinės tvoros, taško. Vadinasi, dar dabar būtų galima pagal senus šios kruvinos teritorijos planavimo brėžinius nustatyti tų dviejų pastatų vietą. Beje, tęstiniame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ 1942 m. rašoma, kad, prieš sovietams okupuojant Lietuvą, Pravieniškėse veikusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje – priverčiamųjų darbų stovykloje buvo septyniolika įvairaus dydžio ir paskirties pastatų.

Viltinga žinia

Dabartinis Pravieniškių gyventojas Adolfas Vozgirdas, 50 metų čia dirbęs bokštinio krano mašinistu, smarkiai nustebino – sakė žinąs, kur ta broliška aukų kapavietė: „Ją man dar sovietmečiu parodė mano 1922 m. gimęs uošvis. Jis jau miręs. Tų kruvinų įvykių metu uošvis buvo 19 metų ir dirbo prie geležinkelio. Uošvis sakė man, kad ant aukų palaikų sovietmečiu buvo pastatyta medienos džiovykla. Ji tebestovi ir dabar.“

A. Vozgirdo žodžių negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti 1991 m. Pravieniškių kolonijai Nr. 2 vadovavęs Igoris Zareckis, dabar gyvenantis Rumšiškėse. Medienos džiovykla, greičiausiai, buvo pastatyta dar gerokai prieš jam ateinant į kolonijos vadovo postą. Beje, būtent I. Zareckio iniciatyva jo įstaiga finansiškai prisidėjo prie visuomenės ir Sąjūdžio iniciatyvos pastatyti netoli aukų kapavietės jiems skirtą memorialą.

1941: vienas iš kraupių vaizdų po birželio 26-osios žudynių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Byla nebaigta

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Janina Karosevičiūtė 2019 m. yra pastebėjusi, kad 1942 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengtos tapybos kūrinių ir nuotraukų parodos „Raudonasis teroras Lietuvoje“. Vokiečiams rūpėjo viešai parodyti visuomenei karo priešininkų nusikaltimus. Pravieniškių skerdynėms skirtoje parodos dalyje buvo nužudytos E. Budrienės nuotrauka – tai byloja išlikęs parodos katalogas. Visa ši ekspozicija sovietmečiu dingo be pėdsakų, bet E.Budrienės nuotrauka 1970 m. pateko į JAV išleistą knygą „Know your enemy – communism“ („Pažink savo priešą – komunizmą“).

Kaip sakė 2007 m. kalbinta D. Kepežinskienė, atrodo, kad žudynės Pravieniškėse buvo suplanuotos. Mat sovietų rankose buvusi kolonijos vadovybė žudynių išvakarėse įsakė tarnautojų šeimos nariams kitą dieną prisistatyti su maistu. Tai nieko nenustebino – visi žinojo, kad kaliniai badauja. Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius. Beje, čia žuvo ir kunigo Alfonso Bulotos artimieji.

Užstatė: J. Jasevičienė, sovietmečiu atvažiavusi į Pravieniškes, neberado aukų kapavietės – toje vietoje jau stovėjo kažkokie pastatai 2007 m. birželis. T. Raginos nuotr.

Anuometinio vyriausiojo Lietuvos saugumiečio Piotro Gladkovo ataskaitose nėra jokių duomenų apie skerdynes Pravieniškėse. Tik 1988 m. paraginus Persitvarkymo Sąjūdžiui ir po rašinių spaudoje buvo sudaryta Vyriausybinė komisija 1941 m. įvykių Pravieniškėse aplinkybėms tirti. Deja, kaltininkai iki šiol nenustatyti.

Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius.

Siekė įamžinti

J. Jasevičienė maždaug prieš dešimtmetį kreipėsi į Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją, prašydama Pravieniškių pataisos namuose įkurti bent ekspoziciją, skirtą čia 1941 m. birželio 26 d. įvykusiai tragedijai atminti. Deja, viskas baigėsi tik mandagiais laiškais ir pažadais. Žuvusių kalėjimo darbuotojų (pavyzdžiui, Jadvygos patėvis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dirbęs 1941 m. kalėjime buhalteriu) atminimas nerūpi šiuolaikiniams Pravieniškių pataisos namams, o Teisingumo ministerija, į kurią kreipėsi J. Jasevičienė, prašydama aukų atminimą įamžinti bent raudonųjų bukų alėja, nerado tam lėšų, o gal ir noro... Tad moteris pati 2016 m. pasodino vieną raudonlapį buką.

Neišliko: į taip iškastą tranšėją buvo laidojamos skerdynių aukos. Ši vieta dabar nežinoma. 1941 06 29. LGGRTC nuotr. iš Vytauto Markevičiaus archyvo

Pasak aktyvaus visuomenininko rumšiškiečio Vytauto Markevičiaus, stulbina įvairių Lietuvos institucijų abejingumas šiai Pravieniškių tragedijai, jos tyrimui ir įamžinimui. „Tik mūsų pačių jėgomis ir iniciatyva kasmet prisimenamas šis baisus karo nusikaltimas, kuriam senaties negali būti“, – įsitikinęs  V. Markevičius ir jo bendraminčiai: A. Radzevičienė, Pravieniškių seniūnas Kęstutis Marcinkevičius (pasirūpino informacinės lentos apie žudynes pastatymu 2021 m.), folkloro ansamblio vadovė E. Žiūkiene ir kiti aktyvesni pravieniškiai.

Kaišiadorių rajono savivaldybė 2016 m. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), prašydama nustatyti tikslią Pravieniškių pataisos darbų kolonijos teritorijoje raudonarmiečių įvykdytų žudynių vietą, tačiau, atlikus tyrimą, tikslaus atsakymo dėl žudynių ir aukų užkasimo vietų nerasta.

Kaip teigiama, autentiški vaizdai bepilote skraidykle nufotografuoti kovo 12-13 dienomis. Juos žiniasklaidai atsiuntė asmuo, nenorėjęs atskleisti savo duomenų, nes bijo dėl galimo nesaugumo.

Pasak CNN,  kovo 13-ąją Rusijos pajėgos pastebėtos vienoje Bučoje esančių gatvių sankryžoje. Greta karinės technikos matomi trys žmonių lavonai. Tai – tie patys kūnai, kurie vėliau užfiksuoti ir nuotraukose balandžio 1-ąją.

Kovo 12 dieną daugybė Rusijos karių ir jų karinių transporto priemonių pastebėtos prie namo minėtoje gatvėje. Ką jie ten veikė, neaišku. Tačiau kovo 13-ąją Rusijos karinė technika jau judėjo ta pačia gatve, tik joje jau gulėjo lavonai.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą tvirtino, kad vaizdo įrašai ir palydovinės nuotraukos, kuriose matyti gyventojų kūnai Bučoje, yra netikri. Naujausios CNN turimos informacijos jie nepatvirtino ir šį kartą.

V. Putinas vizito į Maskvą atvykusiam Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui taip pat tikino, kad derybas su Ukraina sužlugdė teiginiai apie Rusijos pajėgų žiaurumus, įvykdytus Bučoje, netoli Kyjivo.

„Bučos kaime buvo įvykdyta provokacija, su kuria Rusijos kariuomenė neturi nieko bendra, – sakė Rusijos prezidentas. Mes žinome, kas parengė šią provokaciją, kokiomis priemonėmis ir kokie žmonės prie jos dirbo.“

Apie tai politikas antradienį rašė socialiniame tinkle „Facebook“. „Deja, Ukrainos tragedija neapsiribos Bučos skerdynėmis. Telefonu kalbėjausi su vienu ukrainiečių žvalgybos padalinio vadu, veikiančiu rytuose. Padalinys, kovojantis fronte, rengiantis pasalas Rusijos konvojams, atgaunantis teritorijas. Jo žodžiai: atkovojus kaimą į akis krenta du dalykai: masiniai sušaudymai ir masiniai prievartavimai. Tris jaunas ukrainietes savaitę prievartavo orkų padalinys, o atsitraukdami pasiėmė su savimi. Jų motinos išėjo iš proto“, – pasakojo P. Saudargas.

Pasak jo, ukrainiečių žvalgybos padalinio vadas labiausiai prašo yra Javelin (raketų paleidimo sistema – aut. past.). Kiti prieštankiniai ginklai yra gerai, bet stabdant koloną, surengus pasalą ir atakuojant iš 500-600 m. pats karys tampa taikiniu.

„Rusijos tankai efektyviai atsišaudo iš 2 km: mes ir toliau kovosime, kaip galime, bet atsibodo būti savižudžiais. Todėl reikia toliveikių prieštankinių sistemų. Dabar ir daug. Manau, laisvajam pasauliui pagaliau laikas iš esmės keisti požiūrį į Rusiją ir šį jos sukeltą iki pykinimo kruviną karą. Kiekvienam Lietuvos politikui, parlamento, vyriausybės, o ir vietos lygiu ketinančiam susitikti su kitų šalių politikais, kviečiu perduoti tokias žinutes:

1. Taip, niekas nenori ir nesiekia dar didesnio masto karinio konflikto. Tačiau remiant Ukrainą kviečiu mintyse įsivaizduoti, kad NATO (ar viso demokratinio pasaulio) karas su Rusija jau vyksta, kad mes kariaujame savo karą, kurio fronto linija yra Ukrainoje. Įsivaizduoti, kad  Rusija jau paskelbė karą Lenkijai, Baltijos valstybėms, Vokietijai, Prancūzijai ir t. t. Įsivaizduoti, kad Kremliaus raketos rytoj bombarduos mūsų miestus, o orkai prievartaus ir žudys mūsų vaikus. Tada finansų, ginklų ir sankcijų tiekti adekvačiai tokiam įsivaizdavimui.

Laikas nėra mūsų pusėje. Vladimiras Putinas žudo civilius ne tik su tikslu įbauginti, bet ir to sustabdymą parduoti Vakarams kaip derybinę poziciją.

2. Laikas nėra mūsų pusėje. Vladimiras Putinas žudo civilius ne tik su tikslu įbauginti, bet ir to sustabdymą parduoti Vakarams kaip derybinę poziciją. Žiūrėkite, mes galime sustabdyti gyvenamųjų namų bombardavimus, civilių šaudymus ir ukrainiečių mergaičių prievartavimus, jeigu ir Vakarai pirks šitą? Vakarai nenori aktyvaus karo, Vakarai bijo platesnės eskalacijos. Vakarai sutiks su trečdalio Ukrainos okupacija ir džiūgaus, kad nebeskrenda raketos? Išjungs sankcijas? Ne. Tai nebus laisvojo pasaulio laimėjimas. V. Putinas turi būti pribaigtas dabar. Be jokių sąlygų. Ir jei pasaulis nori tai padaryti ukrainiečių rankomis, į tas rankas turi įdėti adekvačius ginklus. Šiandien.

3. Europa turi visiškai atsisakyti energetinių resursų importo iš Rusijos. Lietuva įrodė, kad tai įmanoma“, – svarbiausius akcentus dėliojo politikas.

Kai pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis į Kyjivo priemiestį Bučą įvažiavo tankų kolona, ​​Tetiana Pomazanko pamanė, kad tai – ukrainiečių kariai ir nuėjo į sodą pasižiūrėti. Tačiau kariai paleido ugnį į 56 metų moterį. Kulkos praskriejo pro medinius vartus ir iškart ją pražudė. Jos kūnas liko gulėti sode, nors palaikus 76 metų moters motina kiek galėdama uždengė plastikine plėvele bei medinėmis lentomis.

„Tankai važiavo gatve. Ji manė, kad jie – mūsų. Aš ją palaidojau naktį. Buvo tiek daug apšaudymų, kad nežinojau, ką daryti“, – sakė moters mama Antonina Pomazanko.

Netoliese verkdama stovėjo buvusi žuvusios moters klasiokė Svitlana Munich. „Jie sušaudė visus, kuriuos matė, ir peršovė dujų vamzdį, kai motina buvo namuose“, – apie žiaurius Rusijos karių veiksmus kalbėjo ji.

Kaip rašoma, newsnetdaily.com, T. Pomazankos nužudymas yra tik vienas iš atskleistų, kai Rusijos kariai po kelias savaites trukusių įnirtingų kovų pasitraukė iš Ukrainos sostinės Kyjivo priemiesčių. Sekmadienį ukrainiečiai rado dar daugiau žuvusiųjų – statybų aikštelėse, keliuose. Daugėja įrodymų, kad civiliai buvo žudomi tyčia, be atrankos.

Scanpix nuotr.

Serhijus Kaplishny dirbo Bučoje nuo vasario 24 d. – invazijos į Ukrainą dienos iki kovo 10 d., kai pabėgo. Tačiau šeštadienį jis grįžo į miestą ir teigė, kad iki šiol vien jo komanda rado per 100 lavonų. Vyras pasakojo, kad iki išvykdamas iš Bučos jis kapinėse palaidojo 57 kūnus. Penkiolika jų mirė dėl natūralių priežasčių, bet kiti buvo nušauti arba į juos patakė skeveldros. Pasak jo, trys palaikai buvo Ukrainos karių.

Prieš išvykdamas iš miesto, kovo mėnesį, S. Kaplishny sakė pasirūpinęs, kad vietinis duobkasių vadovas iškastų masininę kapavietę stačiatikių bažnyčios kieme, nes morgas liko be elektros. „Tai buvo siaubas“, – atviravo jis.

Scanpix nuotr.

Keliolikos metrų ilgio ir dviejų metrų pločio masinėje kapavietėje iš žemės krūvos, sukrautos ant lavonų, viename kampe kyšojo dvi poros batų ir ranka, o kitame – ranka. Į duobę be jau palaidotų 40 žmonių taip pat buvo sumesta pusšimtis juodų maišų, kuriuose – kitų žuvusiųjų palaikai. Tačiau tai – ne pabaiga – grįžęs į Bučą vyras pasakojo iš balto furgono paėmęs dar apie 30 kūnų. Trylika jų buvo vyrai, surištomis rankomis, kuriems šauta į galvą iš arti. Manoma, kad jie buvo įkaitai.

Pasak newsnetdaily.com, Rusijos kariuomenė, įžengusi į miestą, taip pat neapsiėjo be aukų ir nuostolių. Pagrindinė Bučos magistralė sekmadienį tapo nepravažiuojama – nusėta sunaikintų Rusijos kariuomenės tankų ir šarvuočių. Dešimtys agresoriaus šalies kareivių žuvo, kai jų tankų kolona buvo užpulta bepiločio lėktuvo.

Užsiliepsnojo keli namai, tačiau dalis sprogimą išgyvenusių Rusijos karių pabėgo į gyventojų kiemus. Vis dėlto, du kūnai, rasti vieno namo sode, veikiausiai buvo Rusijos kareivių.

Kostiantinas Momotovas. / Scanpix nuotr.

Pasak netoliese gyvenusio Kostiantino Momotovo, šie vyrai buvo apsirengę civilių drabužiais, galimai siekdami išvengti nelaisvės. Tačiau jiems abiems šauta į galvą.

Kai Rusijos kariuomenė perėmė Bučos kontrolę, pastatė savo tankus prie pagrindinių sankryžų ir gyventojų kiemuose bei atliko kratas jų namuose. Įsibrovėliai užėmė tenykščių gyventojų – Irinos ir Romano Davidovyčių namus, atėmė jų telefonus ir kompiuterius bei užvaldė namą.

Mes sėdėjome rūsyje. Skraidė sviediniai ir bombos. Turime daug draugų rusų, bet tie vyrai nebuvo geri.

„Mes sėdėjome rūsyje. Skraidė sviediniai ir bombos. Turime daug draugų rusų, bet tie vyrai nebuvo geri“, – pasakojo I. ir R. Davidovyčiai

Pasak poros, Rusijos kariams buvo apie 40 metų, jie pro viršutinio aukšto langus šaudė į gatvę. „Jie šaudė ir šaudė. Sujaukė namus, pavogė daiktus – daugiausia kojines ir marškinėlius, rado ir sudaužė seifus“, – atviravo siaubą patyrę gyventojai.

Scanpix. nuotr.

60-metė Galina Levitskaja, išėjusi į pensiją mokytoja, sakė, kad Čečėnijos kovotojų dalinys, juodomis uniformomis, atliko kratas. Jie beldėsi į gyventojų duris, o jei šios būdavo atidaromos, ieškodavo ginklų, tada išeidavo. Jei durų niekas neatidarydavo, jas išlauždavo.

45 metų skulptorius Vitalijus Sinadinas sakė dvi dienas buvęs pririštas prie metalinio stulpo. „Jie mušė mane klausdami: kur yra Ukrainos kariai“, – atviravo vyras.

30 metų vyro advokatai teigė, kad jis yra nepakaltinamas, ir prašė teismą pripažinti jį nekaltu.

Pats S. Uematsu sausio pradžioje per pirmąjį teismo posėdį prisipažino įvykdęs nusikaltimą ir atsiprašė už tai, ką padarė. Po įžanginio žodžio jis staiga ėmė siautėti ir mėgino kažką įsidėti į burną, bet prižiūrėtojai jį sutramdė.

Globos namai Sagamiharoje buvo užpulti 2016 metų liepą. Tuo metu ten buvo 150 gyventojų nuo 18 iki 75 metų amžiaus. S. Uematsu atvažiavo prie globos įstaigos automobiliu ir įsigavo į gyvenamąjį korpusą, plaktuku išdaužęs pirmojo aukšto langą. Vyras turėjo rankinę su peiliais. Per užpuolimą buvo nužudyti 19 neįgaliųjų, tarp jų – devyni vyrai ir dešimt moterų, daugiau kaip 20 buvo sužeisti.

Praėjus maždaug valandai po išpuolio, S. Uematsu atvyko į policijos nuovadą. Jis prisipažino surengęs žudynes pensione. Vėliau buvo sužinota, kad jis dirbo šioje įstaigoje beveik trejus metus ir išėjo iš darbo, likus keliems mėnesiams iki incidento.

Aiškindamas savo veiksmus, S. Uematsu teigė nelaikąs ribotų protinių galimybių pacientų žmonėmis ir norįs išgelbėti juos nuo kančių. Anksčiau taip pat buvo pranešta, kad kaltinamasis vartojo narkotikus.

„Absoliučiai būtina išvengti plataus masto mūšio Idlibe“, – sakė jis žurnalistams JT būstinėje. Pasak A. Guterreso, tokia operacija „sukeltų humanitarinį košmarą, kokio dar nesame matę kruviname Sirijos konflikte“.

Šie JT vadovo komentarai pasirodė po to, kai praėjusią savaitę per viršūnių susitikimą Rusija ir Iranas susiginčijo su Turkija dėl planų kariniu būdu atsikovoti tris milijonus gyventojų turinčio Idlibo kontrolę.

Turkija prašo regione skelbti paliaubas, kad derybų keliu būtų galima nuspręsti ginkluotų grupuočių Idlibe likimą, tačiau tokiai idėjai prieštarauja Rusija ir Iranas.

A. Guterresas sakė prašantis Irano, Rusijos ir Turkijos „negailėti pastangų surasti sprendimą, kuris apsaugotų civilius“, ir perspėjo, kad cheminio ginklo panaudojimas Sirijoje būtų „visiškai nepriimtinas“.

Kiek anksčiau įvyko JT Saugumo Tarybos posėdis, per kurį Rusija pareiškė, kad planuojamas Idlibo puolimas yra „kontrteroristinė operacija“, bei pabrėžė, kad bus imtasi priemonių apsaugoti civilius.

„Nėra jokių abejonių, kad plataus masto karinė operacija sukels didžiulę humanitarinę katastrofą“, – per posėdį sakė Turkijos ambasadorius prie JT Feridunas Sinirlioglu (Feridunas Sinirliohlu).

Antskrydžiai ir bombardavimas sukels „didžiulę pabėgėlių bangą ir milžinišką saugumo grėsmę Turkijai, likusiai Europai ir kitoms“ šalims, perspėjo diplomatas.

Turkija, kuri yra į Idlibą atsiuntusi karių ir remia kai kurias ginkluotas grupuotes, skatino „nedelsiant (skelbti) paliaubas“ bei ragino „tarptautinę bendruomenę garsiai ir aktyviai remti mūsų pastangas šiuo tikslu“.

Iranas, Rusija ir Turkija praėjusiais metais įkūrė Astanos procesą – JT vadovaujamą taikos procesą užgožusias derybas, kuriomis siekiama užbaigti Sirijos karą.

Dar viena kruvina ataka Turkijoje. Šeštadienio naktį pietiniame šalies Gaziantepo mieste per išpuolį prieš vestuvių šventę, kurį įvykdė sprogdintojas mirtininkas, žuvo mažiausiai 50 žmonių.

Pusšimtis aukų

Gaziantepo miestas yra netoli Turkijos sienos su Sirija. Tai dar vienas teroristų smūgis šaliai, kurią šiais metais sukrėtė daugybė kurdų sukilėlių ir džihadistų surengtų sprogimų, taip pat – kruvinas mėginimas liepos 15 d. įvykdyti perversmą.

Gaziantepo gubernatoriaus Ali Yerlikayos biuras pranešė, kad per "išpuolį su bomba prieš vestuves" 50 žmonių žuvo, o dar beveik šimtas buvo sužeisti.

"Smerkiame išdavikus, kurie organizavo ir įvykdė šią ataką", – buvo teigiama pranešime.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pažymėjo, kad "tikėtinas kaltininkas" veikiausiai yra džihadistų judėjimas "Islamo valstybė" (IS).

Išplatintame pranešime jis taip pat sakė, kad "nėra skirtumo" tarp Jungtinėse Valstijose įsikūrusio pamokslininko Fethullah Güleno judėjimo, kurį Ankara kaltina dėl nepavykusio liepos 15 d. perversmo, uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) ir Daesh (IS), "tikėtinos atakos Gaziantepe kaltininkės".

"Mūsų šalis ir mūsų tauta ir vėl turi vieną žinią tiems, kurie rengia prieš mus atakas, – jums nepasiseks!" – teigė R.T.Erdoğanas.

Kursto neapykantą?

Sprogimas įvyko Gaziantepo Šachinbėjaus rajone, kuriame gyvena nemažai kurdų. Būtent tas faktas ir pakurstė spėliones dėl IS vaidmens.

Pranešimuose sakoma, kad minimose vestuvėse dalyvavo daug kurdų.

Prokurdiška Liaudies demokratų partija (HDP) paskelbė, kad vestuvėse buvo daug jos narių, taip pat – moterų ir vaikų.

R.T.Erdoğanas tvirtino, kad atakų, tokių kaip įvykdytoji Gaziantepe, tikslas yra pademonstruoti skilimus tarp įvairių Turkijoje gyvenančių grupių, tokių kaip arabai, kurdai, turkmėnai, bei "skleisti kurstymus etniniu ir religiniu" pagrindu.

Daugelis džihadistų kurdus laiko mirtinais priešais, nes kurdų ginkluotos grupės atlieka reikšmingą vaidmenį kovoje su IS Sirijoje.

Turkijos premjeras Binalis Yildirimas po atakos išreiškė viltį, kad Gaziantepo miestas pademonstruos tokią pačią tvirtybę, kaip ir 1921 m., kai per Turkijos nepriklausomybės karą nugalėjo prancūzų pajėgas ir prie originalaus savo pavadinimo Antepas gavo priedėlį "Gazi", kuris reiškia "karo didvyrį".

"Mūsų sielvartas yra didelis, bet neabejokite tuo, kad mūsų vienybė ir ėjimas išvien nugalės visas šias šėtoniškas atakas", – kalbėjo Turkijos vyriausybės vadovas.

Mehmetas Erdoganas, valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) įstatymų leidėjas iš Gaziantepo, nesiėmė įvardyti kaltininko, nors taip pat pažymėjo, jog esama didelės tikimybės, jog tai buvusi mirtininko ataka, o tokio pobūdžio atakas paprastai rengia arba IS, arba PKK.

Teroristų lizdas

Gaziantepas yra didelis miestas vos 60 km į šiaurę nuo Sirijos sienos. Jis tapo centru nuo pilietinio karo bėgantiems sirams.

Tačiau jau seniai nuogąstaujama, kad jame, be pabėgėlių ir opozicijos aktyvistų, yra daug IS džihadistų.

Nuotraukose iš įvykio vietos matyti baltomis paklodėmis uždengti lavonai ir gatvėje guodžiami aukų giminaičiai. Kurdų kovotojai šiemet jau du kartus kruvinomis atakomis smogė sostinei Ankarai, o IS sprogdintojai mirtininkai du kartus žudė turistus didžiausio Turkijos miesto Stambulo centre.

Turkija dar nėra atsigavusi po nesėkmingo liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą, dėl kurio kaltinamas F.Gülenas ir po kurio vykdomas negailestingas valymas visose valstybinėse institucijose.

Ketvirtadienį dvylika žmonių žuvo per virtinę bombų sprogimų, kurių taikinys buvo turkų saugumo pajėgos ir dėl kurių yra kaltinama PKK, po nesėkmingo pučo, regis, suintensyvinusi savo atakų kampaniją.

R.T.Erdoğano pareiškime sakoma, kad PKK atakos prieš saugumo pajėgas vien per praėjusį mėnesį pareikalavo 70 žmonių gyvybės.

Keičiasi tonas

Sprogimas Gaziantepe nugriaudėjo tą pačią dieną, kai premjeras B.Yildirimas pažadėjo, kad Ankara ateinantį pusmetį atliks "aktyvesnį" vaidmenį sprendžiant jau daugiau kaip penkerius metus trunkančio Sirijos pilietinio karo problemą.

Parodydamas ženklą, kad Turkijos pozicija palaipsniui tampa artimesnė Rusijos ir Irano pozicijai, B.Yildirimas pareiškė, kad Sirijos prezidentas Basharas al Assadas pereinamuoju laikotarpiu galėtų likti savo poste.

Iranas ir Rusija yra pagrindiniai B.al Assado sąjungininkai, o Turkija visuomet tvirtino, kad jo pasitraukimas – tai išankstinė sąlyga konfliktui užbaigti.

Turkija ilgai buvo kaltinama žiūrėjimu pro pirštus į IS galios augimą Sirijoje ar net jo skatinimu, bet pati šiuos kaltinimus kategoriškai neigia.