Klaipėdos gyventojai gerai prisimena prie įėjimo į senąjį KVMT pastatą buvusią akmens kompoziciją. Keičiant teatro prieigas patogiam lankytojų srautui senosios akmens kompozicijos buvo atsisakyta, tačiau jos atmintis atgims unikaliuose suvenyruose. Įamžindamas istorinę atmintį, skulptorius V. Karčiauskas kuria į delną telpančias skulptūrines miniatiūras, kurios apjungs teatro istoriją menantį granitą ir turės daug meninių reikšmių.

„Šias skulptūrines miniatiūras pavadinau „Klaipėda ant bangos“. Noriu, kad mūsų miestas ir, žinoma, naujausias, moderniausias šalies teatras visada išliktų ant aukščiausios bangos keteros.

Šiuo metu derinu metalo detales, o senasis akmuo – granitinės kūrinio dalys, dar laukia savo eilės. Skulptūrinėje miniatiūroje susijungs nerūdijantis plienas, bronza ir lašelis Baltijos gintaro. Gintaras slepiasi po ryškiai pakilusia penklinės banga, o tada šis KVMT simbolis elegantiškai leidžiasi akmens šonu žemyn. Granito šoninėje dalyje bus graviruojamos dvi linijos. Tai lyg kelias arba perėjimas iš buvusio pastato į naująjį muzikinį teatrą, o žiūrint iš kitos pusės – kelias granito kubo viršuje pavirsta į Klaipėdos ir mūsų šalies šlovei skambančią bangą.

Prieš pradėdamas darbus ilgai galvojau, ką sukurti. Norėjosi ne mechaniškai atkartoti KVMT logotipą, o jį paversti kiek neapibrėžta skulptūrine Baltijos bangos erdve, kurioje telpa visos mūsų svajonės apie skambantį, kuriantį ir meno amžinybės grožiui atgimstantį miestą“, – akcentavo V. Karčiauskas, kuris už įžymių žmonių pasiekimų įamžinimą bei aktyvų dalyvavimą Klaipėdos regiono kultūriniame gyvenime 2010 metais apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu.

V. Karčiauskas – klaipėdietis dailininkas, skulptorius, galerijos „Pėda“ savininkas. Menininkas baigęs Telšių dailės technikumą (metalo specialybė), Talino valstybinį dailės institutą (taikomosios dailės specialybė). Menininkas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Daug jo darbų yra privačiose kolekcijose Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Japonijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Jo metalo plastikos ir juvelyrikos darbų spektras labai platus. Šio menininko rankomis pagaminti papuošalai – vienetiniai, išmąstyti iki smulkmenų, nes kiekvienas dirbinys įkūnija kuriamo objekto esybę.

Pokalbis su D. M. Malinausku – apie meilę skulptūrai, nostalgiškus prisiminimus, gyvenimą tarp Vilniaus ir Kauno, meno ir sporto sąveiką.

– Kada supratote, kad norite tapti skulptoriumi?

– Mano tėvai yra menininkai: tėtis – tapytojas, mama – tekstilininkė. Todėl menais domėjausi nuo pat vaikystės, baigiau Kauno dailės gimnaziją. Vienuoliktoje klasėje savo būsimą specialybę rinkausi tarp grafikos ir skulptūros, tačiau širdis nuvedė ten, kur galėjau išsipurvinti rankas, jas giliai sukišti į molį, lieti gipsą. Mane traukė ir jaudino darbas su tikromis, grubiomis medžiagomis – akmeniu, betonu.

Atsimenu, kad mokykloje labai norėjau pabandyti ką nors suvirinti. Mokytojas davė metalo atraižų ir leido su jomis daryti, ką tik noriu. Nusprendžiau suvirinti povandeninį laivą – šis darbas man labai patiko, supratau, kad norėsiu tuo užsiimti ir vėl.

Prisijaukinęs skulptūrą, keletą kartų bandžiau nuo jos atsitraukti, tačiau ir vėl sugrįždavau. Teko daug dirbti, į kūrybą įdėti nemažai meilės ir prakaito, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar. Šiandien jaučiuosi esantis savame kelyje ir džiaugiuosi, galėdamas išreikšti savo idėjas skulptūrine forma.

Siekiamybė: tai, kad D. M. Malinausko kūriniai iš dalies susiję su popkultūra, paaiškina skulptoriaus norą skatinti žmones domėtis menu. / Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar vaikystėje turėjote daug laisvės? Galbūt menininkai tėvai jus auklėjo itin liberaliai?

– Nepasakyčiau, kad vaikystėje turėjau daug laisvės, nes tėtis buvo gan griežtas. Kita vertus, tėvai man suteikė laisvę kurti. Tėtis mane įsileisdavo į savo dirbtuves, už tai jam esu labai dėkingas. Dirbtuvėse būdavo ir kitų menininkų, tad jaučiausi laimingas, būdamas jų apsuptyje, galėdamas nevaržomai kurti ir paklausti patarimų. Tuo metu nemažai tapiau, o tėčio dirbtuvėse galėdavau išlieti savo skulptūros darbus. Kitur tai daryti nebūdavo galimybių. Tėvai džiaugėsi, kad renkuosi menininko kelią, o aš jiems dėkingas, kad nebandė kištis į mano pasirinkimą, atkalbinėti.

– Turite išskirtinį kūrybinį braižą. Jūsų kūryboje daug populiariosios kultūros elementų ir mūsų kasdienybėje atpažįstamų simbolių: pokemonai, „Gaidelio“ sausainiai, šakotis. Kodėl būtent šie elementai jus sudomino?

– Mintis skulptūroje prikelti pokemonus, „PlayStation“ ir „GameBoy“ žaidimus, kasetes, kokakolos skardines ir kitus 1990-ųjų artefaktus man kilo magistro studijų metu. Norėjau sukurti tam tikrą sentimentų muziejų, kuriame šie elementai būtų tarsi suakmenėję, primintų fosilijas. Ši idėja labai patiko mano dėstytojams, tad seriją tęsiau visų magistro studijų metu.

Šie kūriniai – tarsi dialogas su mano kartos žmonėmis, gimusiais paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio laikotarpio artefaktams jaučiantiems nostalgiją. Praėjusių metų pradžioje šiuos darbus eksponavau Vilniuje, ukrainiečių galerijoje TSEKH. Tuo metu prasidėjo karas, tad nebuvau tikras, ar paroda „Future Wonderland“ apskritai atsidarys. Kita vertus, nors ir nesusijusi su karu, paroda pasakojo apie vaikystės sentimentus, kuriuos karas, neabejotinai, naikina. O šie nostalgiją keliantys 1990-ųjų artefaktai jungia tame dešimtmetyje gimusius ir užaugusius žmones iš viso pasaulio.

Širdis nuvedė ten, kur galėjau išsipurvinti rankas, jas giliai sukišti į molį, lieti gipsą. Mane traukė ir jaudino darbas su tikromis, grubiomis medžiagomis – akmeniu, betonu.

Šiandien savo kūryboje daugiausia koncentruojuosi į saldumynus: šakočius, sausainius „Gaidelis“, saldainius „Kregždutė“, „Vėželiai“ ar „Ananasas“. Šie mūsų visų atpažįstami saldumynai turi puikią skulptūrinę formą, o paversti meno kūriniais, prabyla svarbiomis temomis.

Pasitelkęs lietuviškų saldumynų seriją noriu diskutuoti apie valgymo sutrikimus ir persivalgymą, kurį patiria daug žmonių. Vieni saldumynus valgo iš nuobodulio, kiti tokiu būdu bando „suvalgyti“ savo emocijas. Treti saldumynų vengia, bijodami priaugti svorio ar trokšdami atitikti visuomenės primestus kūno standartus. Nemažai daliai žmonių saldumynai asocijuojasi su nepasitikėjimu savo kūnu arba negalėjimu jiems atsispirti. Todėl mano kūryboje saldainiai įgauna sunkias betono ar metalo formas.

Iš betono ketinu lieti ir guminukus, kurių formos taip pat yra puikiai atpažįstamos. Man, kaip menininkui, norisi skulptūroje atspindėti paprastus, daugumai pažįstamus objektus, per daug jų netransformuojant. Lengvai atpažįstami objektai žmonėms kelia emocijas ir perteikia mano užslėptą žinutę.

Spalį meno galerijoje „Drobė“ surengsiu parodą, kurioje pristatysiu šiuos „saldžius“ kūrinius. Parodai, kuri atsidarys tik po metų, ruošiuosi atsakingai, nes jas rengiu retai. Manau, kad tarp parodų turi praeiti nemažai laiko, kad galėtum pailsėti ir sukurti naujų darbų. Kitaip gali perdegti. Kūrybinių pertraukų metu mėgstu aplankyti muziejus ir galerijas, važiuoti į kitose šalyse vykstančias meno bienales. Manau, kad tai svarbi investicija į save, siekiant išsaugoti šviežią kūrybinį žvilgsnį.

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Nemaža dalis jūsų kūrybos skirta 1990-ųjų – gimtojo dešimtmečio – nostalgijai. Kokie elementai jums labiausiai asocijuojasi su jūsų vaikyste?

– Užaugau Eigulių rajone, tad man labiausiai su vaikystės žaidimais asocijuojasi kieme stovėję betoniniai tilteliai. Su kiemo draugais prie jų žaisdavome „namus“, netoliese darydavome „sekretus“, į kuriuos sudėdavome rastas gėlytes ir augaliukus. Gerai prisimenu ir kieme stovėjusias nesisukančias sūpynes, iš sovietmečio išlikusias metalines žaidimų aikšteles. Tos šaltos, grubios, sunkios medžiagos šiandien persikelia į mano kūrinius ir dėl vaikystės prisiminimų man atrodo visai jaukios.

Jau daug metų negyvenu Eiguliuose, iš šio rajono išsikraustė ir tėvai. Kažkada, pagautas nostalgijos, nuvažiavau į buvusį kiemą ir pamačiau, kad viskas ten jau pasikeitę. Buvo šiek tiek liūdna, bet drauge ir džiugu, kad rajonas keičiasi, gražėja. Tikrai nesakau, kad reikėjo išsaugoti senas sulūžusias sūpynes, tiesiog jos man kėlė nostalgiją ir inspiravo mano kūrybines formas.

– Kauno dailės gimnazijoje, kurią baigėte, šiandien dirbate piešimo mokytoju. Kaip pajutote mokytojo pašaukimą? Juk šis darbas – tikrai ne kiekvienam. Ar sugrįžęs į mokyklą jaučiate nostalgiją?

– Į šį darbą atėjau ne iš finansinių paskatų. Gavęs pasiūlymą dirbti piešimo mokytoju, nusprendžiau, kad atėjo laikas grąžinti skolą mokyklai, kuri mane užaugino. Su Kauno dailės gimnazija susiję daug gražių prisiminimų, tad supratau, kad noriu prisidėti prie jaunosios mokinių kartos ugdymo. Mokykloje įsidarbinau pernai, tad joje buvau nesilankęs jau dešimt metų. Buvo keista sugrįžti ir pamatyti, kad nedaug kas pasikeitė – dirba tie patys mokytojai, stovi tie patys gipsiniai modeliai. Smagu būti jaunosios kartos mokytoju ir ieškoti kelio į mokinių širdis.

Nežinau, ar mokytojo darbas yra pašaukimas, tačiau tikrai ne kiekvienas žmogus gali juo dirbti. Reikia turėti daug kantrybės, kurios, būdamas skulptoriumi, tikrai turiu. Taip pat reikia būti pakankamai griežtam, bet kartu ir atviram, nuoširdžiam. Jei būsi pernelyg griežtas, mokiniai tavęs bijos ir tau neatsivers, tad turi mokėti su jaunuoliais pajuokauti, atviriau pasikalbėti. Tačiau negali būti ir pernelyg švelnus, nes mokiniai tai jaučia ir gali imti tavimi šiek tiek manipuliuoti.

Mokau tris klases – dvi aštuntas ir vieną dešimtą, manau, kad su mokiniais sutariame tikrai gerai. Norisi juos paskatinti nebijoti ieškoti savęs, eiti savo keliu. Mokytojo darbu džiaugiuosi ir dėl to, kad jis leidžia man išlįsti iš savo dirbtuvių, kuriose neretai būnu užsidaręs visą dieną. Džiugu, kad galiu daugiau pabendrauti su jaunais žmonėmis, socializuotis (šypsosi).

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Esate kilęs iš Kauno, studijavote Vilniuje ir vėl sugrįžote į gimtąjį miestą. Koks jūsų santykis su Kaunu? Ar norėtumėte, kad čia vieną dieną stovėtų jūsų kurta skulptūra?

– Dvejus metus studijavau skulptūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, o tada perėjau į tas pačias studijas Vilniaus fakultete. Baigęs bakalaurą nusprendžiau, kad gal reikėtų paieškoti „rimtesnės“ specialybės, ir įstojau į paveldosaugos magistrą. Esu meniškos prigimties, todėl pamaniau, kad man patiks darbas, kuriame galėsiu prisidėti prie svarbių istorinių artefaktų išsaugojimo. Mokiausi pusantrų metų, bet baigiamojo darbo taip ir neparašiau – išgąsdino, koks sausas ir ilgas turi būti magistrinis. Mečiau visą šį reikalą ir įstojau į skulptūros magistrą, tuo labai džiaugiuosi. Atrodo, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti, nes būtent paveldosaugos studijos mane įkvėpė 1990-ųjų artefaktų skulptūrų serijai. Tad nesigailiu nieko.

Kaunas man yra tikrai artimas, esu trečios kartos kaunietis, čia lankiau darželį, mokyklą. Tačiau Vilniuje, kuriame praleidau penkerius metus, taip pat patiko gyventi. Su tuomete drauge, dabartine žmona Ūla sostinėje nuomojomės butą, čia turėjau savo dirbtuves. Žmonai, kuri taip pat yra kilusi iš Kauno, gavus darbą gimtajame mieste, nusprendėme persikraustyti. Nebuvo labai lengva tai padaryti, nes man teko iškraustyti ne tik namus, bet ir dirbtuves. Iš pradžių gyvenome pas uošvius Linksmadvaryje, kur sandėliuke laikinai buvau įkūręs savo dirbtuves. Vėliau savo kūrybos erdvę įsikūriau Aleksote – čia leidžiu savo dienas ir jaučiuosi labai laimingas. Su žmona Žaliakalnyje neseniai nusipirkome butą 1938 metų statybos medinuke. Norime puoselėti medinę architektūrą, mums tai yra svarbu.

Žaisdamas regbį, aš tarsi laužau stereotipą, kad menininkas turi būti bohemiškas plevėsa. Iš tiesų menas ir sportas mano gyvenime gražiai vienas kitą papildo.

Džiaugiuosi, kad studijų metai prabėgo Vilniuje, kuriame yra daugiau veiksmo ir galimybių. O dabar džiaugiuosi gyvendamas jaukiame Kaune, kuris sparčiai keičiasi. Smagu būti jo dalimi ir matyti teigiamus pokyčius. Tik norėtųsi, kad Kaune atsidarytų daugiau šiuolaikinio meno galerijų, kurių čia pasigendu.

Turiu pripažinti, kad po penkerių metų gyvenimo Vilniuje teko iš naujo adaptuotis Kaune. Nors, rodos, miestą pažįsti, reikėjo išsiaiškinti, kur dabar čia galima nueiti smagiai pavakaroti, kur skaniai pavalgyti, o kur vyksta įdomūs renginiai. Tiesa, žmona neseniai vėl gavo darbą Vilniuje, tad juokaujame – nejaugi vėl reikės kraustytis? Kadangi neseniai įsigijome ir įsirengėme butą Žaliakalnyje, kol kas liekame Kaune. O kaip bus vėliau, parodys laikas – turbūt mums lemta gyventi tarp Vilniaus ir Kauno.

Deja, gimtajame Kaune kol kas neturiu savo kurtos skulptūros. Tik Kauno rajone, Kulautuvoje, pernai buvo atidaryta mano interaktyvi skulptūra „Debesis – žmonių likimai. Lietuvos telefonų knyga“. Turiu idėjų ir Kaunui – norėtųsi įamžinti laivą „Raketa“, plaukiantį į Nidą, ar skulptūra papuošti funikulierių prieigas. Šie metai man nebuvo labai kūrybiški, nes daugiau laiko skyriau naujųjų namų Žaliakalnyje įrengimui. Tačiau kitąmet kibsiu į darbą ir sukursiu ką nors įdomaus.

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs su žmona – du kauniečiai – susipažinote Vilniuje?

– Su Ūla susipažinome Vilniuje, bendros draugės gimtadienyje, kai aš dar studijavau Kaune. Iškart vienas kitam patikome, užsimezgė ryšys. Tačiau aš po dviejų mėnesių ruošiausi išvykti į JAV su studentų programa „Work and Travel USA“, tad nieko rimto nesitikėjau, galvojau – bus, kaip bus. Juk ką tik susipažinome, o laukia ilgas išsiskyrimas. Tačiau per pusketvirto mėnesio, kol svečiavausi Amerikoje, nenustojome bendrauti. Grįžęs pradėjau studijas Vilniuje, o mūsų santykiai vis stiprėjo. Šiandien jau dveji metai, kai esame susituokę.

– Jums artimas ne tik menas, bet ir sportas – žaidžiate regbį. Galbūt sportininko mąstymas padeda kūryboje?

– Regbį žaidžiu jau penkiolika metų. Šį sportą atradau netikėtai, Kauno dailės gimnazijos dėka. Mokykloje priklausiau teatro trupei, kuriai vadovavo prancūzų kalbos mokytojas. Su trupe vieną kartą nuvažiavome į gastroles Prancūzijoje, kur kaip tik vyko Šešių tautų regbio čempionatas. Tuo metu ieškojau dominančio sporto, nes buvau stambus, nepasitikėjau savimi. Paviešėjęs Prancūzijoje, susidomėjau regbiu, tad grįžęs į Kauną ėmiau lankyti šio sporto treniruotes. Regbį žaidžiau ir gyvendamas Vilniuje, teko atstovauti šalies rinktinei. Džiaugiuosi, kad atradau šį sportą.

Aišku, iš pradžių pritapti prie regbio žaidėjų nebuvo lengva, juk į sportą atėjau iš meno pasaulio. Iš pradžių net norėdavosi slėpti, kad esu menininkas, buvo sunku priprasti prie vyriškos konkurencijos. Vis dėlto galiausiai nusprendžiau nebeslėpti savo asmenybės, su savo regbio komanda net sukūriau porą meno kūrinių. Žaisdamas regbį, aš tarsi laužau stereotipą, kad menininkas turi būti bohemiškas plevėsa. Iš tiesų menas ir sportas mano gyvenime gražiai vienas kitą papildo. Menas į sportą atnešė paprastesnį požiūrį – sportuoju savo malonumui, nes suprantu, kad didžiulių aukštumų ir mene, ir sporte pasiekti nepavyks, reikia pasirinkti vieną sritį. Sportas man suteikė daugiau disciplinos. Laikausi griežtos dienos rutinos, devintą ryto jau darbuojuosi dirbtuvėse. Nors ryte norisi ilgiau pamiegoti, suprantu, kad reikia keltis ir dirbti, nes kitaip pramiegosiu visas progas ir galimybes.

Prasminga tradicija

Gruodį gotikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje gausu koncertų, kitų renginių ir edukacijų, skirtų visai šeimai. Visų akį traukia ir unikali A. Teresiaus sukurta prakartėlė. Ji – iš vienuolikos skulptūrų. Jaukiai įkurdinta Šventoji Šeima, Trys Karaliai, angelas, piemenėlis ir avelės.

„Zapyškio prakartėlė – labai įdomi. Prakartėlėse visada įkomponuoju kažką naujo“, – sako skulptorius apie meninę pusę, kurios šiuo atveju negalima atskirti nuo religinės tematikos, tikėjimo, Kalėdų prasmės ir reikšmės pajautimo.

Zapyškio prakartėle šiemet, kaip ir pernai, belieka tik gėrėtis, o kartu ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes.

Išleidęs kūrinį į gyvenimą A. Teresius dėmesį sutelkia į kitą sumanymą arba iš karto į kelis. Šiemet, be kitų darbų, sukūrė net keturias prakartėles. Biurui, ligoninei. „Liūdna tai sakyti „Kauno dienai“, bet didesnė pusė mano kūrybos atitenka Vilniui, mažesnioji pusė mano skulptūrų lieka visai kitai Lietuvai“, – apie pasiskirstymą kalbėjo iš Kelmės rajono kilęs garliaviškis.

Meistriškumas: Zapyškio prakartėlė traukia ir tikinčiuosius, ir smalsuolius. / I. Venslavičiaus nuotr.

Viską suderinti

Zapyškio prakartėlė pradėta kurti dar aną pavasarį. „Gal nuo angelo pradėjau? Ar šioje prakartėlėje yra skulptūra, kuri prie širdies labiau nei kitos? Taip ir būna, kad žmonės labiau džiaugiasi vienu darbu, tačiau kūrėjas kartais labiau brangina visai kitą. Plačiajai auditorijai gal ir sunku pastebėti, kad, pavyzdžiui, ne itin svarbus, palyginti su kitais, personažas iš tiesų paskatino kūrybinį atradimą“, – sakė A. Teresius.

Ilgokai svarstyta, kokio dydžio skulptūras kurti. Norėjosi, kad būtų gana solidžios, bet kad joms saugoti neprireiktų labai daug vietos. „Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi“, – neslėpė tautodailininkas.

Po angelo gimė Juozapas ir Marija, paskui – vienas iš Trijų Karalių. „Paskui istorija nutyli. Kūryba gyvenu kiekvieną dieną. Pamenu, užbaigiau kažkuriuo Karaliumi. Nesinori, kad jie kartotųsi, bet stengiuosi išlaikyti tradicijas, kad jaustųsi, jog vienas iš Rytų, kitas – iš kito krašto“, – pasakojo A. Teresius.

Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi.

Baigė blaškytis

A. Teresių sakralumo tema lydi visą jo kūrybinį gyvenimą. Pirmieji darbai buvo skulptūrėlės, šventieji, dievukai. „Pats sau pagalvoju… Yra buvę, jau sau prisiekiau… Rūpintojėlio temos, sakiau, iš viso nebeliesiu. Nebedarysiu. Nereikia gintis. Esu nuo Dievo toks meistras. Oficialiai – tautodailininkas skulptorius“, – prisistatė menininkas.

Seniau imdavosi ir abstrakčių temų. Tačiau pastebėjo, kad vis dėlto labiausiai džiugesio kitiems suteikia jo sukurti dievukai, sakralusis menas, visa kryždirbystės ir dievdirbystės tradicija.

Ar ir jo paties širdis labiausiai spurda nuo dievukų? „Juo toliau, juo labiau nusistoviu. Save vėl matau toje tradicijoje. Baigiau visus ieškojimus, blaškymusis“, – apsisprendė A. Teresius.

Žinomas ir pripažintas kūrėjas neslepia, kad kartais net ir iš kolegų išgirsta pašaipų. Klausia, kodėl imasi tų dievukų. „Sakau, jūs pamąstykite. Tai, ką darau, yra UNESCO paveldo dalis, UNESCO saugoma vertybė“, – apie pasirinkimą kalbėjo skulptorius.

I. Venslavičiaus nuotr.

Kitaip nei ant lapo

„Kiti gal įsivaizduoja, kad tas liaudies menas – padarai kokį balvoną, ir viskas. Pilni turgūs tokių. Reikia ir žinių, ir pajautimo“, – kalbėjo A. Teresius.

Skulptūros menas – savitas. Žodžiu išreikšti esmę ir prasmę – vienokios galimybės, per formas, skulptūrą – kitokios. Kitoks ir poveikis. Per tiek metų praktikos bagažas, kaip įgyvendinti idėjas, visiškai sukomplektuotas.

„Šiuo metu esu tokios būsenos, kai atsiveria… Matau, kad tiek visko nežinau… Taip, kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai. Smagu, kad techninė amato pusė – kaip įgyvendinti idėjas – įvaldyta“, – vėl grįžo prie žinių poreikio A. Teresius.

Piešinyje detalės gali būti išsiblaškiusios. Rankos gali būti plačiai atmestos. Kuriant skulptūrą būtina atsižvelgti į medžiagos savybes, ypatybes, galimybes. Ypač, jei siekiama skulptūros tik iš vieno medienos gabalo.

Jeigu laukui – renkasi ąžuolą, patalpoms – liepą. „Yra keistų technologinių dalykų. Žmonės įsivaizduoja, kad ąžuolas labai kietas. Anaiptol. Su liepa žymiai sunkiau dirbti, bet iš jos gali subtiliau padaryti. Reikia ir labai gerų įrankių turėti, juos reikia labai mokėti galąsti.

Ąžuolas yra ilgaamžis. Liepos skulptūra lauke atlaikys penkerius–dešimt metų. Ąžuolo – net ir be stogelių 30–40 metų.

Mokydamas pats atranda

„Daug atradau ir pats kurdamas, ir penkiolika metų gimnazijoje mokydamas. Daug atrandu ir dabar mokydamas vaikus ir suaugusiuosius. Keista paslaptis. Kai nori labai paprastai kitam žmogui pasakyti, patarti, jį užvesti ant kelio, ir pats daug ką naujo atrandi“, – sakė A. Teresius.

Žinios apie šventuosius, jų istorijas vis dar domina. „Būna visokių keisčiausių šventųjų. Net ir tarp dvasininkų kas nors suklūsta, iš kur tiek žinau. Esant galimybei, nuolat skaitau, mokausi. Man įdomu. Žmonės užsimano man net negirdėtų šventųjų“, – pasakojo garliaviškis ir pasidžiaugė, kad pradeda atsirasti graži tradicija. Senelių, kitų artimųjų atminimui žmonės stato įvairių šventųjų skulptūras. Padaroma koplytėlė ir į ją sukeliama darbų.

Kas mokosi? Yra buvę ir dvasiškių, ir Dailės akademijos skulptūros krypties absolventų. Dabar, anot jo, studijose yra didelio sutrikimo. Tai vadina skaudžia tema. Net ir kai kuriems absolventams būna neaišku, kaip jau turint diplomą realiai pradėti kurti.

„Per paskaitas įgyja filosofijos žinių, išmoksta, kaip iš kartono dėžių skulptūras dėlioti, bet kaip iš tradicinių medžiagų – medžio ir akmens – kurti nežino“, – pastebėjo A. Teresius, kuriantis ir iš akmens, važinėjantis po kūrybines stovyklas.

I. Venslavičiaus nuotr.

Tebeturi pirmuosius kaltelius

Kalbant apie skulptoriaus kelio pradžią, lemtinga buvo pažintis su vargonininku Alvydu Šeduikiu. Jis A. Teresiui ir padovanojo pirmuosius įrankius.

„Visai tokius vaikiškus kaltelius. Kitiems dabar rodau. Turiu išsaugojęs, plastikinėmis rankenėlėmis. Nė sprindžio ilgio nebūtų. Kai man kas nors padejuoja dėl savo įrankių, sakau, žiūrėk, kelerius metus su tokiais dirbau, kol tėvas Stanislovas per vienuolius kapucinus iš Vokietijos gavo gerų. Pastaruosius taip pat dar tebeturiu“, – kalbėjo A. Teresius.

Kai pradėjo drožinėti, restauruodavo kai kuriuos kryžius, nors to daryti buvo nevalia. „Buvo kitoks laikas. Draudimo laikas. Kaip buvo spaudos draudimo laikotarpis, taip tada, kai augau, brendau, buvo teminių, sakralių dalykų draudimas“, – prisiminė pašnekovas.

Dabar daug laiko skiria ne tik kūrybai, bet ir kitiems mokyti, nes taip tarsi nori grąžinti skolą. „Taip noriu atsidėkoti savo likimui, žmonėms, kurie man kažkada nesavanaudiškai padėjo, norėjo užvesti ant įdomaus kelio“, – sakė garliaviškis.

Vienas A. Teresiaus mokinių – keturiolikmetis Marijonas. Jis, anot tautodailininko, turi pajautimą, įspūdį padarė ir savo darbštumu, be kurio šioje srityje – nė iš vietos. Metus kartu besidarbuojančio paauglio prakartėlė – tradicinėje, kas dvejus metus Rokiškio krašto muziejaus rengiamoje XVI tarptautinėje prakartėlių parodoje-konkurse.

Marijono prakartėlė – iš aštuonių skulptūrėlių. Iš kolegų, draugų, gimnazistų darbų A. Teresius sukomplektavo ir į parodą šiemet išvežė 21 prakartėlę.

Štilį išnaudoja

Prieš pat Kalėdas stoja štilis. Užsakymai aprimsta. Bus visiška tyla iki pavasario. Būna, kad iki gegužės. „Kaip kolegos yra sakę, nors ant „Via Baltica“ guldyk skulptūras, tu niekam nereikalingas“, – apie sezoniškumą sakė A. Teresius.

Tylą šiuo metu jis išnaudoja savo malonumui. Palinkęs ties neįprastu projektu. „Gyvenime tokio dalyko niekada nesiimdavau, nors dažnai būnu prašomas, – medžiotojų globėjo šv. Huberto. Nesiimdavau, nes tai labai sudėtinga kompozicija. Tai yra senoviniais drabužiais apsirengęs medžioklis su lanku, strėline, sakalu, tupinčiu ant peties, ir elnias privalo būti. Elnias – su ragais“, – detalizavo skulptorius.

„Daug personažų reikia sujungti, bet iškėliau sau tokį iššūkį, kad iš vieno medžio gabalo padaryti. Kai elniukui reikėjo ragus padaryti, tiek problemų man iškilo… Kiek medžių išieškojau…“ – dėstė kūrėjas, bet neabejojo, kad šv. Hubertas bus baigtas dar iki Naujųjų metų.

Meistro darbų galima rasti įvairiausiuose Kauno rajono kampeliuose. Babtų seniūnijoje esančiame Žalgirio pergalės parke dunkso didinga Vytauto Didžiojo skulptūra, Ežerėlio slaugos namų kiemą puošia paukščio formos suolelis ir rūpintojėlis. Garliavos Šimtmečio parke menininkas kartu su draugais iš ąžuolo išdrožė Lietuvos himno žodžius.

A. Teresius yra Liongino Šepkos premijos laureatas, įvairių konkursų nugalėtojas, vienintelis Lietuvos tautodailininkas, pelnęs net tris „Aukso vainikus“.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus galerijoje atvėrusios skulptūrinių objektų parodos centre – į pusiau perpjautą didžiulį riedulį įsodinta eglutė. Pasvirusi – prie žemės ją traukia vienintelis ant jos kabantis žaisliukas – nedidelis akmuo.

Įprastas skulptoriui kūrybos medžiagas – akmenį, medį, metalą – parodoje eksponuojamuose kūriniuose papildė eglutės. Graikišką koloną primenančiame kūrinyje „Nuo žemės iki dangaus“ eglių šakos kuria puošnaus kapitelio įspūdį, „Lygsvaroje“ pratęsia sūpynių funkciją galinčios atlikti lenktos metalo plokštės liniją, „Autografe“ jomis skulptorius tarsi pasirašo ant galerijos sienos, „Be pavadinimo“ – mažytės eglutės įsodintos į seną šviestuvą.

Daugelis eksponuojamų skulptūrinių objektų sukurti specialiai šiai parodai. K. Lanausko žodžiais, kuriant šįkart jį labiausiai ribojo fiziniai dalykai. „Svarbiausia buvo, kad eksponatai arba bent jų dalys tilptų į liftą ir pro galerijos duris. Tiesa, pirminė idėja buvo į kai kuriuos kūrinius įsodinti gyvus augalus, tačiau jie būtų buvę pasmerkti greitai žūti“, – skulptorius vylėsi, kad ateityje kai kurie šių kūrinių su į juos įsodintais gyvais augalais papuoš viešąsias erdves.

Praplėtė: įprastas skulptoriui kūrybos medžiagas – akmenį, medį, metalą – parodoje eksponuojamuose kūriniuose papildė žalios eglutės, jų šakos. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Jis dėkojo kolegoms skulptoriams Artūrui Burneikai, Simui Šidlauskui, architektams Lukui Venclovui, Vriginijui Jočiui, padėjusiems suvežti, sunešti, suvirinti eksponuojamus kūrinius. Rengiant ekspoziciją, ranką pridėjo floristas Marijus Gvildys. Pasak K. Lanausko, be visų jų pagalbos paroda nebūtų įvykusi.

„Augalo ir įvairių medžiagų jungtys kuria žaismingas, meditatyvias, rimtas ar netikėtas prasmes. Pats menininkas į parodą žvelgia kaip į žaidimą, kuriame objektai kuriami panaudojant skirtingas dėliones. Apjungdamas naujas ir rastas medžiagas, augalus ir negyvus elementus, naujai sukurtus ir keliolika metų brandintus sumanymus, K. Lanauskas reflektuoja augimo, virsmo, kitimo idėjas“, – rašoma parodos anotacijoje.

„Kiekviena Kęstučio kūrybos paroda – tarsi nedidelis žemės drebėjimas. Jis yra labai svarbus – priverčia stabtelėti ir susimąstyti“, – atidarydamas parodą sakė menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Atpažįstamas: K. Lanausko kūrybos simboliu tapo bibliniai Nojaus arkos motyvai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

LDS Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder atkreipė dėmesį, kad skulptoriai personalines parodas rengia labai retai: „Per dvejus galerijos veiklos metus tai yra pirmoji personalinė skulptūros darbų paroda. Džiaugiuosi, kad tai aukščiausio pilotažo – pasaulinio lygio paroda. Ji užkelia kartelę labai aukštai. Kęstutis yra ne tik puikiai įvaldęs materiją kaip amatininkas – jo kūriniai turi ir konceptualų pradą.“

Paroda, skirta K. Lanausko 50-mečiui, galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas) veikia iki sausio 12 d.

Talento kelias

Muziejaus lankytojai žavisi namo architektūra, interjeru – originaliais B. Bučo sprendimais. Kita vertus, nenuostabu: dailininkas studijavo užsienio meno akademijose Romoje, Paryžiuje, Briuselyje, kur Dailės akademijoje įgijo aukštąjį išsilavinimą. Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) būsimam skulptoriui dėstė gerai žinomas dailininkas, skulptorius Juozas Zikaras, pas kurį B. Bučas lankė privačias pamokas.

J. Zikaras vadovavo B. Bučo rengtiems konkursiniams projektams 1923–1925 m. Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas – pašto ženklų konkursuose. Vėliau buvo premijuotas lošiamųjų kortų konkurse: 1925 m. jo kurtos kortos buvo išleistos į apyvartą ir laikytos gražiausiomis tuomet. J. Zikaras, matydamas savo mokinio talentą, paskatino gabų jaunuolį siekti aukštesnių mokslų užsienio akademijose.

1930 m., jau turėdamas aukštojo mokslo diplomą, B. Bučas grįžo į Lietuvą. Tie metai, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, tad B. Bučas gavo užsakymą sukurti kunigaikščio biustą. Darbas kritikų buvo labai gerai įvertintas. Buvo daromos Vytauto Didžiojo biusto kopijos, biustą įsigijo Panevėžio ir Biržų muziejai, kai kurios mokyklos, įstaigos ir pavieniai asmenys. B. Bučas taip pat sukūrė skulptūrėlę „Vytautas sfinksas“, kurią galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje, Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje.

Tų pačių metų rudenį B. Bučas buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą Ketvirtajame Lietuvos Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas menininkas sukūrė karaliaus Mindaugo biustą. 1932 m. skulptorius sukūrė Lietuvos prezidento Antano Smetonos biustą. 1933–1934 m. Lietuvos žemės banko rūmų (dabar – Kauno technologijos universiteto Centriniai rūmai) fasadui Kaune sukūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą „Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Skulptūra buvo sunaikinta, tačiau 1939 m. skulptorius ją atkūrė.

Architektūra: B. Bučo suprojektuotas ir pastatytas namas Palemone 1938 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Produktyvus kūrėjas

1933 m. B. Bučas pristatė pirmąjį paminklą Juozui Tumui-Vaižgantui, kuris buvo pastatytas 1937 m. Anykščių rajone, Svėdasų miestelyje. S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje žiemos skulptūros dirbtuvėse eksponuojamas menininko sukurtas šio rašytojo biustas.

1934 m. skulptorius sukūrė vieną žymiausių savo darbų – bronzinį kunigo ir poeto Jono Mačiulio-Maironio antkapinį horeljefą, kurį galima išvysti prie Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos pietinės sienos. Toks pat nulietas darbas eksponuojamas ir S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje, žiemos skulptūros dirbtuvėje.

Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas – pašto ženklų konkursuose.

Tais pačiais metais Panevėžio miesto senosiose kapinėse pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas „Motinystės pareigos auka“, skirtas mokytojai Veronikai Būtėnienei. Vėliau B. Bučas kūrė ir religinės tematikos darbus – vienam Aukštaitijos bažnyčios altoriui nulipdė „Kristų maloningąjį“, taip pat skulptūrą „Marija“, kuri stovi Pakalnių kaime, Utenos rajone.

1935 m. lapkričio 22 d. menininkas įteikė prašymą su savo atliktų darbų sąrašu švietimo ministrui, kad gautų stipendiją pasitobulinti Paryžiuje. Rašydamas apie save B. Bučas teigė: „Nuo mažens jaučiu palinkimą prie dailės...“ ir išvardijo visus savo pasiekimus dar nuo gimnazijos laikų.

Talentingas, daug žadantis skulptorius gavo prašytą stipendiją ir 1936 m. rudenį su savo sužadėtine poete Salomėja Nėrimi išvyko į Paryžių, kur tobulinosi dviejose dailės mokyklose. Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) studijavo akmens ir marmuro skulptūrą. Taikomosios dailės aukštojoje mokykloje (Conservatoire des Arts et Métiers) gilinosi į mozaikos, betono, freskos sritis.

Kuklu: žiemos skulptūros dirbtuvės S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje. / A. Čiukšio nuotr.

Užuovėja Palemone

1936 m. gruodžio 12 d. B. Bučas ir S. Nėris Paryžiuje susituokė, o 1937 m. pavasarį grįžę į Lietuvą ieškojo vietos, kur galėtų apsigyventi. Menininkų dėmesį patraukė vaizdingas gamtos kampelis Palemone, prie Nemuno slėnio, kur tekėjo šaltinėlis.

Čia B. Bučas pastatė savo suprojektuotą modernizmo stiliaus namą, juosiamą dviejų balkonų ir dviejų terasų, su žmona pasisodino didžiulį sodą. 1937 m. lapkričio pabaigoje Bučai kartu su prieš mėnesį gimusiu sūneliu Sauliumi, švelniai vadintu Balanduku, atsikraustė gyventi į savo naujuosius namus Palemone. Iš pradžių namas buvo medinis, kiek vėliau aptinkuotas ir atrodantis lyg baltoji vila gamtos apsuptyje.

Šiame name skulptorius įsirengė ir dirbtuves. Čia B. Bučas baigė bareljefus Vaižganto paminklui, lipdė Kauno karininkų ramovei reljefą „Žirgai“, ruošė Ukmergės gimnazijos rūmų dekoravimo eskizus, 1938 m. vykdė šios gimnazijos dekoravimo darbus, 1939 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodeliui sukūrė generolo Silvestro Žukausko ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Pūtvio-Putvinskio biustus, antrąjį „Sėjėją“, kuris išlikęs iki šių dienų.

Dokumentas: 1941 m. liepos 15 d. išduotas liudijimas, kuriuo patvirtinama, kad B. Bučas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Kūrybos tėkmė

1940–1941 m. B. Bučas dėstė dekoravimą Kauno prekybos vidurinėje mokykloje, kūrė paminklus Joniškėlio ir Joniškio kapinėse. Taip pat jo sukurti bareljefai, skulptūros ar jų ansambliai: „Žygis Vilniui atstatyti“ – laimėjo paskelbtą tuometį konkursą, „Partizanas“ – darbas skirtas broliui Adolfui atminti, „Tėvams“ – dabar pripažintas valstybės saugomu paminklu, paminklą docentui Viktorui Juozapavičiui galima rasti Petrašiūnų kapinėse, Kaune, rašytojos ir filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biustas stovi Juozo Balčikonio gimnazijos kieme Panevėžyje ir kiti.

1955 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas žmonai. Skulptūrą B. Bučui teko kurti net dešimt metų, nes tuometei valdžiai vis neįtiko projektai, kuriuose B. Bučas savo žmoną vaizdavo kaip lyrikę. Iš skulptoriaus buvo reikalauta sukurti poetės kovotojos statulą.

Paskutinis B. Bučo darbas – skulptūra „Nevėžis“ (1979 m.), kurią galima išvysti Panevėžio vandens nuotekų valymo stotyje. Iš pradžių buvo numatyta kita skulptūros vieta – Liepų alėjos ir Maironio tako sankirtoje, tačiau galiausiai ją nuspręsta pastatyti prie miesto nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato.

B. Bučo susimąstęs, ant rankos parimęs „Nevėžis“ primena Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ eilutes: „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas.“ Manoma, kad tuometei valdžiai buvo neparanku statyti tautiškumą žadinančią skulptūrą, todėl pradinis vietos sumanymas netiko ir galiausiai kūrinys buvo pastatytas prie vandens nuotekų valymo stoties... Tais pačiais metais, atlikęs paskutinius „Nevėžio“ potėpius, skulptorius B. Bučas sunkiai susirgo ir gruodžio 21 d. paliko šį pasaulį.

2009 m. B. Bučas tapo dienraščio „Respublika“ ir „Zonta International“ (pasaulinės nepolitinės moterų organizacijos) organizuojamų Respublikos nacionalinių vertybių rinkimų nominacijos „Žmogus – istorinė asmenybė“ nugalėtoju. Skulptoriaus talentą liudija jo darbai, o asmenybę taikliai apibūdino menotyrininkas Povilas Valaika: „Bernardas Bučas – didelis kūrėjas. Ir visur jį lydėjo ir tebelydi erudicija, tolerancija kitų kūrybai, sugebėjimas pastebėti individualius brangintinus talento pradmenis.“

Drauge: B. Bučas dirba prie Salomėjos Nėries paminklinės skulptūros Kaune, Žaliakalnyje. / R. Jakulevičiaus nuotr.

Kas? Renginys, skirtas Bernardo Bučo 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Apie skulptorių pasakos jo dukra Rasa Bučaitė-Karaškienė, bus demonstruojamos nuotraukos.

Kur? S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje.

Kada? Lapkričio 18 d. 13 val.

J. Zikaras – vienas žymiausių Lietuvos tarpukario skulptorių, kuriam teko išskirtinė užduotis – sukurti Lietuvos nepriklausomybės simbolius, įprasminančius valstybingumą, tačiau jo skulptūrinis palikimas neatskleidžia viso kūrybinio menininko kelio. Dailės studijų pakraščiuose likusiuose jo piešiniuose atsiveria asmeniniai išgyvenimai, kasdienė rutina, kūrybiniai atradimai ir inspiracijos.

J. Zikaro meniniame palikime yra per 100 piešinių, kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Piešiniai atspindi visus menininko kūrybinius etapus, kurie glaudžiai susiję su skirtingais miestais: trumpą studijų laikotarpį Vilniuje (1904–1906), studijas ir gyvenimą Sankt Peterburge (1906–1918), kūrybą ir pedagoginį darbą Panevėžyje (1918–1929) ir Kaune (1929–1944).

Zikaras. Ateities miestas II. XX a. 2 deš. / Organizatorių nuotr.

Ivetos Dabašinskienės kuruojamoje parodoje pristatomi lakštai atveria duris į menininko kasdienybę. Piešiniai ir eskizai – daug intymesnis raiškos būdas, kurį galima prilyginti dienoraščiui.

Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybinėms inspiracijoms, naujoms idėjoms, kurios nepasiekė žiūrovų akių. J. Zikaro piešiniuose matomi ir simbolizmo atspindžiai, jaučiama monumentalaus Egipto meno įtaka. Viena aktualiausių piešinių dalis veda ateities miesto takais: daugiabučių eilės, rūkstantys kaminai ir tamsuma atskleidžia sąsajas su pramonės augimu, naujais konstrukciniais elementais, kurie keitė miestų veidus.

J. Zikaras palietė ir praeities temą, kuri jo piešiniuose asocijuojasi su nykstančiais architektūriniais objektais nakties fone. Parodoje pristatomi ir nedidelio formato piešiniai su gamtos objektais, kurie išsiskiria nauja, skulptoriaus piešiniuose iki tol netaikyta piešimo technika.

Zikaras. Gėlė. XX a. 2 deš. / Organizatorių nuotr.

Šalia šių J. Zikaro kūrybinių ieškojimų eksponuojami ir studijų laikų vyrų aktų piešiniai, XX a. 3-iojo dešimtmečio skulptūrų eskizai – moterų aktai. Šis sugretinimas – neatsitiktinis. Skulptorius nuolatos buvo kritikuojamas dėl akademiškos skulptūros manieros, tačiau jo vidinis pasaulis buvo kur kas gilesnis ir įvairesnis, paveiktas aplinkos, kuri jį supo.

Kas? Paroda „Kasdienybės užrašai. Kitas Juozo Zikaro veidas“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Atidarymas rugsėjo 21 d. 17 val. Veiks iki gruodžio 31 d.

– Kaip susidomėjote skulptūra?

– Keistai nuskambės, bet jau nuo penkerių žinojau, kad būsiu skulptorius. Kai būdamas vaikas su tėvais lankiausi pas vieną skulptorių, man jis padarė labai didelį įspūdį. Vėliau vis pamąstydavau, kad tuo keliu eiti norėčiau ir aš. Mokykloje dažnai klausdavo, kuo mes užaugę norėtume būti. Daugelis norėjo būti darželio auklėtojais, mokytojais, minėdavo ir kitas profesijas, tik melžėjų – ne, nes mieste mokėmės.

Kai aš vienintelis iš klasės pasakiau, kad būsiu skulptorius, sulaukiau keistos tylos – niekas net nesuvokė, kad tokia specialybė yra. Ją pasirinkau skirtingai negu daugelis – nesekiau savo tėvų pėdomis, ėjau savarankiškai. Nors saviškius vis tiek laikau menininkų šeima, taigi toli nuo tų menų nepabėgau – rastume sąsajų su jų ir mano darbais, bendrų taškų.

Savas: T. Povilionio smėlio skulptūros kas vasarą džiugina Juodkrantės gyventojus ir Neringos svečius. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų tėvas – Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis, mama – nacionalinės kultūros simboliu tapusi lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Ar nejutote iš tėvų spaudimo rinktis kurią kitą profesiją?

– Ne, šeimoje nejutau, gal labiau iš aplinkinių. Tik aš to visiškai nesureikšminau. Tai kitiems, aplinkiniams, atrodė, kad aš turiu pagal šeimos tradicijas arba dainuoti, arba vaidinti, bet yra, kaip yra. Žmonės skirtingi – kartais žiūri į juos ir manai visai kitaip, ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Niekas į tavo vidų neįlįs.

Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms.

– Daug nesidalijate savo darbų temomis, idėjomis viešojoje erdvėje – ką jūsų darbai atskleidžia?

– Tiesa, nedaugelis realiai žino mano darbus. Juokiuosi, supraskite, tie visi smėlio ar ledo projektai yra laikini. Mes, menininkai, visais laikais buvome visuomenės linksmintojai. Nesakau, kad menas turėtų tarnauti liaudžiai, nes liaudis yra labai įvairi – tai, kas tinka vienam, kitam vargu ar tiks. Mes visi skirtingi, mūsų gyvenimai skirtingi, skirtingos patirtys. Nesu žmogus, kuris stengiasi kapstytis kitų sielose, negaliu kiekvienam į ją įlįsti ir nemanau, kad verta tai daryti. Man paprasčiausiai patinka temos, kurios, manau, visuomenei yra vertingos.

Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms. Tačiau suprantu viena – jeigu gyvenimą paskyriau tam, kad vizualiai linksminčiau žmones, aš juos taip ir linksminu. Visą gyvenimą mokiausi būti vizualus žmogus, kuris per vaizdinę medžiagą perteikia savo išgyvenimus, mintis. Taip galiu piktintis, džiaugtis, lieti savo tulžį, skausmą – visa tai darau vizualiai.

Reprezentuoja: ir tarptautiniuose smėlio skulptūrų festivaliuose T. Povilionis – ne naujokas. Rengiamuose Jelgavoje ne kartą atstovavo Lietuvai. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susidomėjote laikinųjų medžiagų menu – daugelis pasirenka kurti iš tvaresnių?

– Čia turbūt kaip muzikanto klausti, ar groji vestuvėse. Tai yra darbas, už kurį gauni ir atlyginimą, ir praktikos. Tai nėra labai blogai. Kad ir koks būtum talentingas, kad ir kokias parodas rengtum, vis tiek reikia praktikos. Mano šeimoje buvo įprasta lankyti parodas, todėl man keista, kai mano studentai nelabai daug jų aplanko. Tokia buvo mano patirtis su tėvais, dėl to turbūt ir pasirinkau tokią specialybę.

Tačiau parodos šiais laikais neatsiperka. Jeigu nori jas rengti, dažniausiai tenka tarnauti tam tikriems klanams, kur tu su savo menu negali daryti to, ko pats nori, nes neatitiksi temos. Dažniausiai parodose vyrauja daug socialinių temų, pavyzdžiui, apie ekologiją – bet, neduok Dieve, sukursi kažką tautiško. Bus košmaras. Tavęs niekur niekas nepriims, nebendraus nė vienas menotyrininkas, niekas nešnekės apie tai. Tiesiog neįmanoma iš to pragyventi. Tai šiek tiek šią idėją nukišame į stalčiuką ir tikimės, kad kažkada vėliau galėsime jį atidaryti ir ką nors pradėti vėliau.

Netikėta: skulptūrą cukriniam runkeliui Marijampolėje T. Povilionis sukūrė kaip pagarbos Sūduvos krašto klestėjimo simboliui ženklą. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

Smėlis lieka tik nuotraukose arba, duok Dieve, geriausiu atveju kokioje nors atmintinėje. Jeigu paliksime ją internete, debesyje, velnias žino, kas su ta informacija bus: kur ji nukeliaus, ar ją iš viso bus įmanoma ištraukti. Mes nežinome, kaip bus vėliau. Su netvariomis medžiagomis – taip, darbai iš jų yra linksmi. Aišku, smėlis, sakykim, Turkijoje išsilaiko daug ilgiau nei Lietuvoje, nes mes turime tą malonumą tik iki pirmųjų šalnų. Jeigu kalbėtume apie ledą, tai mūsų keistomis žiemomis, kurios gali būti ir lietingos, ir vėjuotos, darbas gali išlikti ir vos kelias valandas.

– Kai dirbate su smėliu, pavyzdžiui, Juodkrantėje, kuriate temomis, kurios susijusios su jūra, Kuršių mariomis. Ar čia yra to konceptualumo?

– Juodkrantės simpoziumo tema ta pati – „Kuršininkų žemė“. Ji kartojasi jau kelerius metus. Aš pro pirštus į temas nežiūriu, stengiuosi į jas atsižvelgti – juk negaliu padaryti iš „Kuršio“ paprasto debesėlio ar ko nors kito, jeigu tai neatitinka temos ar jis neišeina kuršiškas.

Įkvėpimas: T. Povilionis visuomet domėjosi gatvės menu. Kurdamas skulptūrą apie gatvės meną išskyrė Banksy. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip darbas Prancūzijoje? Ar ir ten reikėjo laikytis temos?

– Prancūzijoje reikėjo kurti Baltijos šalių tema. Kadangi turėjau idėją, kurią seniai norėjau įgyvendinti ir kurios nepriėmė Latvijoje, nusprendžiau pasidalyti Prancūzijoje – jiems „Kuršis“ tiko. Ir netgi labai. Anksčiau buvau pabandęs dirbti su smėliu, turėjau praktikos. Šią temą labai seniai vysčiau ir norėjau ją įgyvendinti, tad, kai gavau galimybę kurti iš akmens, iš viso buvo nuostabu.

– Akmuo – ilgaamžis, o ar neapmaudu, kuriant skulptūras iš smėlio, ledo, kad jos laikinos?

– Kuri skulptūras jau nusiteikęs, kad tai bus laikinas darbas – turi numatyti, kad jis ir po šiek tiek laiko vis dar gerai atrodytų. Tai daugiau šoko efektas – ateini, padarai, o smėlis – kaip iš gamtos atėjo, taip į gamtą ir grįžo. Tai jis kur nors išsivaikščiojo, šiek tiek vėjas nupūtė, tai ledas ištirpo, tai šieną sudegino. Tie dalykai turi tam tikro grožio, kad yra laikini, o tu kitais metais padarysi kitą, kad žmonės atvažiuotų pasižiūrėti.

Tik dabartinės kartos lengvai nesudominsi. Padarei kokį obeliską, ir viskas. Jis pastatytas. Norint sudominti, reikės jį nugriauti ir kitais metais pastatyti ką nors naujo. Nesvarbu, geriau ar blogiau, nes po metų vis tiek jo nebeprisimins. Šių dienų problema – mes esame labai laikini, tuomet ir menas laikinas – pagal poreikį.

Laikinumas: ledo skulptūros – trumpaamžės, tačiau, pasak jų kūrėjo, tuo ir žavios. „Žmonės nori pamatyti vis ką nors naujo“, – teigia skulptorius, pasirinkęs dirbti iš laikinų medžiagų. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Teigiate, kad reikia vis daugiau ko nors naujo. Gal galite pakomentuoti?

– Čia prasimuša vartotojiškumas, kuris ganėtinai kalbant šia tema svarbus. Mes, žmonės, esame vartotojai: kiekvieną kartą norime vis daugiau ir daugiau. Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks. Mes, kūrėjai, kurie pradėjome kurti dar būdami jauni, nesame amatininkai. Mes kuriame žmonėms. Pavyzdžiui, saksofonininkas Petras Vyšniauskas minėjo, kad jis yra amatininkas. Jo amatas yra muzika: groti saksofonu, klarnetu, triūba. Jis nieko kito ir nemoka. Taip, galbūt ką nors sukurtų, bet ne taip gerai, o gal net ir ne taip greitai. Mes esame kūrėjai – kuriame vizualinius vaizdinius žmonėms – tai, ką mokame geriausiai.

– Kaip įvertinate galimus pokyčius ir apsidraudžiate, kad vėjo nupustyta ar šilumos aptirpdyta skulptūra vis tiek atrodytų gražiai?

– Į tai labiau tenka atsižvelgti dirbant su ledu. Dirbant šaldytuvuose ledas garuoja: padarai 10 cm ranką, o lieka 2 cm. Tenka restauruoti, pridėti, atkurti. Dėl to specialiai nedarai plonų detalių, daug ką pastorini, išryškini. Pavyzdžiui, kokią storesnę nosį, nes vis tiek nori nenori ištirps. Turi šiek tiek numatyti į priekį. Smėlis yra tokia medžiaga, kuri labiausiai bijo lietaus, krušos, gali pradėti augti žolė. Viską turi numatyti. Tačiau daug nesijaudinu – kaip bus, taip bus, tenka tai suvokti.

T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galima teigti, kad jus labiausiai domina tautiškumo motyvai? Etnologija?

– Aš semiuosi daug idėjų iš mūsų etnologijos, ženklų. Manau, mes, kalbėdami apie dirbtinį intelektą, pamirštame savo tikrąjį, DNR, intelektą, perduodamą per kartų kartas. Mes jį visiškai ignoruojame ir, tarsi nekreipdami dėmesio, pamirštame, kad jis toks iš viso yra. Mūsų pojūčiai, kas yra susiejama su tam tikrais sąmonės dalykais, numetami kur nors į stalčių, o paskiau juos bandome ištraukti juos kaip kažkokį baisų dalyką – bandydami paaiškinti jį kaip skaudulį, kaip išliejamą tulžį, kaip tam tikrus kompleksus. Jeigu mes visus skaudulius priimtume kaip normalius dalykus, visai kitaip mąstytume, galbūt net ir kitaip gyventume.

T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Televizijos reportaže teigėte, kad visą laiką domėjotės gatvės menu, grafičių meistrais – tai įkvėpė tų metų darbus. Ar įkvepia ir daugiau darbų?

– Gatvės meno, jo knygų ir leidinių buvo visuomet. Neišskirčiau vieno gatvės meno atstovo, kaip išskyriau Banksy. Tiesiog pritaikiau tą pačią tematiką, kad būtų perskaitoma ir suprantama tiems, kurie bent kažkiek pažįsta šį meno pasaulį. Tuo metu Banksy visiems buvo gatvės meno guru. Gatvės menas ateina iš pogrindžio – tie piešiniai yra gilūs, liečiantys gaujas, nusikaltimus. Net ir elementarus dalykas, kuris menininkams atrodo baisus, kaip užpaišyti kieno nors kito darbą, yra savotiškas karas.

Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks.

Tokią meno kultūrą pabandžiau ir dirbdamas dailės mokytoju – pakviečiau mokinius prie lentos nupiešti grafičio stiliumi, pratęsti vizualią istoriją. Labai keista žiūrėti, kai jauni žmonės taip kompleksuoja – nenori, bijo piešti. Tas idėjų badas tiek muša jiems per smegenis, vos keli žmonės įsitraukė į veiklą.

Tai buvo ir skaudu, ir keista. Nereikalavau būtinai nupiešti ką nors betarpiškai gero, idealaus – niekas to nereikalauja. Tai yra gatvės menas – darai taip, kaip įsivaizduoji. Kai suteiki žmogui tokią laisvę, jis nebežino, ką su ta laisve daryti. Tu sakyk ir kalbėk apie tai, kas iš tiesų rūpi, – aš tai priimsiu. Taip juk ir gatvėje žmonės dalijosi išgyvenimais, taip atsirado ir pirmykščių žmonių piešiniai ant sienų. Jie neprastesni už dabartinius – jie taip įsivaizdavo, kas yra svarbu.

Tarp sienos ir bedugnės

Prieš 40 metų, 1983-ųjų gegužės 12 dieną, truputį po vidurdienio, grupė Lietuvos muzikų, aktorių, skulptorių ir mokytojų autobusu leidosi vingiuotu kalnų keliu tuometėje Jugoslavijoje.

Kaip vėliau pasakos viena šios kelionės dalyvių, garsi šalies aktorė Jūratė Onaitytė, iš vienos pusės buvo stati akmeninė siena, o iš kitos – bedugnė.

Kelios jos bendrakeleivės stovėjo ir grožėjosi egzotiška praraja, visiškai pasitikėdamos autobuso vairuotoju ir likimu, o už nugaros, galinėse aukštesnėse sėdynėse pro langus dairėsi klaipėdietis skulptorius L. Garla ir jo kolega kaunietis Vytautas Juzikėnas.

„Mes kalnais leidomės Juodkalnijoje link jūros. L. Garla su V. Juzikėnu sėdėjo aukštesnėse sėdynėse, o aš – žemiau, ir kai susidūrėme su sunkvežimiu, vežusiu metalo plokštes, tai viena plokštė virš mano galvos perpjovė autobuso lango rėmą ir kliudė visus, kurie sėdėjo aukščiau, bei tarp sėdynių eilių stovėjusias moteris. Po susidūrimo iš autobuso išlipau paskutinė, nes akyse buvo pilna smulkių stiklų, viską mačiau it per miglą. Dar pamenu, atsisukau ir pastebėjau, kad jiedu vis dar sėdi, nesupratau, kodėl jie nelipa“, – pasakojo žinoma aktorė, kuo aiškiausiai tragišką dieną Jugoslavijoje pamenanti lig šiol.

Paskui J. Onaitytė susizgribo, kad autobuse liko jos pasas, ir panoro eiti jo pasiimti. Laimei, ją sustabdė viena Rusų dramos teatro aktorė.

„Ji man sako, kad mano visa nugara kruvina ir kad aš ten neičiau. Ji norėjo mane apsaugoti nuo to siaubo. Autobuse buvo likę tik žuvusieji. Mane į ligoninę pakeleivinga mašina palydėjo mano kurso draugas aktorius Robertas Vaidotas, ten išvalė stiklo šukes man iš veido. Ligoninėje liko viena jauna šokėja iš Kauno muzikinio teatro, ji po kelių dienų mirė nuo sužeidimų“, – pasakojo J. Onaitytė.

Atradimas: paaiškėjo, kad skulptoriaus L. Garlos sukurti aštuonių kompozitorių marmuriniai biustai jau kurį laiką dulka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto rūsio saugyklose. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pirmajame „Pobjedos“ puslapyje

Po įvykio tą patį vakarą keliautojams buvo leista paskambinti artimiesiems į Lietuvą ir labai trumpai pranešti: „Viskas gerai, aš gyvas ar gyva.“

Buvo atsiklausta, ar turistai iš Lietuvos ketina tęsti kelionę, tačiau žmonės buvo taip sukrėsti, kad nusprendė grįžti namo.

„Atgal į Lietuvą grįžome su šešiais karstais“, – prisiminė J. Onaitytė.

Kitą dieną po katastrofos apie tragediją pirmajame puslapyje žinutę „Žuvo penki sovietų turistai“ su nuotrauka serbų kalba išspausdino Juodkalnijos regiono laikraštis „Pobjeda“.

Ten buvo parašyta apie nelaimę, kuri nutiko 33-iajame Titogrado–Kalašino magistralės kilometre. Paminėta Lietuva, Klaipėda, išvardyti žuvusieji, dalies jų pavardės ir vardai iškraipyti.

Dar nurodyta, kad nelaimės priežastis kol kas nežinoma.

Paskui paaiškėjo, kad sunkvežimyje gabentos metalo plokštės, kurios kliudė pro šalį važiavusį autobusą, buvo blogai pritvirtintos prie kėbulo.

Liudininkė: aktorė J. Onaitytė – viena tos tragiškos kelionės liudininkių. Už jos nugaros tuokart sėdėjo L. Garla ir V. Juzikėnas. Abu žuvo. Š. Mažeikos / BNS nuotr.

Lietuvoje – mirtina tyla

Vis dėlto apie šią nelaimę, nors kelionėje dalyvavo itin daug garsių Lietuvos žmonių, pačios Lietuvos spaudoje nebuvo nė žodžio, tarsi nieko nenutiko, nors, pasak aktorės J. Onaitytės, nebuvo jokio valdžios atstovų primygtinio reikalavimo tylėti apie katastrofą.

„Tačiau žinia apie nelaimę Lietuvoje kažkaip pasklido. Pamenu, po kokios savaitės ar daugiau, kai per gastroles Vilniuje išėjau į sceną, žmonės pradėjo man ploti, supratau, kad, nepaisant valdžios bandymų nuslėpti įvykį, jie žino apie tragediją ir džiaugiasi matydami mane gyvą“, – pasakojo J. Onaitytė.

Buvęs dienraščio „Klaipėda“ vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius teigė, kad tuo nereikėtų labai stebėtis, nes sovietų laikais tokios žinios nuo visuomenės buvo slepiamos.

„Pamenu, anuomet dirbau Vilniuje laikraštyje „Tarybinis studentas“, kai, skrisdami į Maskvą, į gydytojų konferenciją, lėktuvo katastrofoje žuvo trys iškilūs Lietuvos pediatrai, Vilniaus universiteto profesoriai. Apie tai rašyti neleido, galėjome tik išspausdinti nekrologus. Keista, kad apie Černobylio avariją pranešė, tiesa, labai pavėlavę ir pro sukąstus dantis. Diktatūra yra diktatūra, ir čia nieko nepadarysi, nes viskas pas mus gerai ir geriausia, pas mus – rojus, o koks čia rojus, jei avarija nutiko? Todėl tokių dalykų sovietų šalyje būti tiesiog negalėjo“, – teigė A. Stanevičius.

Liudijimas: vienas pirmųjų apie tragišką Lietuvos menininkų kelionę tuometėje Jugoslavijoje kitą dieną po katastrofos parašė vietos laikraštis „Pobjeda“, kuriame tarp žuvusiųjų buvo paminėta ir L. Garlos pavardė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Žemė slydo po kojomis

Nepaisant bendrų tuometės sistemos nuostatų, Klaipėdos miesto vadovybė labai jautriai sureagavo į klaipėdiečio skulptoriaus žūtį, jis buvo vienintelis klaipėdietis, žuvęs šios baisios nelaimės metu.

Juolab L. Garla mieste jau buvo gana gerai žinomas, jo darbai buvo nuolat užsakomi, kelios skulptūros puošė Skulptūrų parką.

Tuomet 35-erių L. Garlos Klaipėdoje laukė jauna žmona, aktorė Vida Kojelytė ir mažoji dukrytė Ieva.

Žinia apie netektį Vidą pasiekė per jos gimimo dieną, jai tuomet sukako 25-eri.

„Man parvežė laikraštį iš Jugoslavijos, kuriame buvo žinutė apie tą tragediją. Tiesiog padėjau, nenorėjau nieko matyti. Manyčiau, pas mus jokio oficialaus pranešimo spaudoje apie tai nebuvo. Bet miesto vadovai, pirmiausia Alfonsas Žalys (tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas – A. D.), labai jautriai atsiliepė į šį įvykį. Vyras buvo pašarvotas Klaipėdos muzikinio teatro antrojo aukšto fojė. Man skyrė tikrai nemenką finansinę paramą, didelio palaikymo sulaukiau ir iš savo teatro, kuriame dirbau, ir iš kurso draugų. Žmonės man buvo labai dėmesingi, nes po šio įvykio žemė slydo po kojomis“, – apie netektį kalbėjo V. Kojelytė.

Viltis: Klaipėdos dramos teatro aktorė V. Kojelytė teigė, kad būtų labai smagu surinkti bent dalį jos žuvusio vyro skulptoriaus L. Garlos darbų ir surengti jo atminimo parodą. Vytauto Petriko nuotr.

Baisus lemties ženklas

Buvusi ilgametė Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novogreckienė po šios tragedijos įžvelgė tam tikrą likimo ženklą.

Ji pasakojo, kad tuomet į Vilnių jau buvo išvykęs ir Profsąjungų taryboje dirbo buvęs A. Žalio pavaduotojas Algimantas Songaila, kuris ir organizavo šią kelionę.

„Pamenu, pas mane atskubėjo L. Garla, jis kalbėjo, kad irgi labai nori važiuoti, bet vietų nebėra. Skambinau A. Songailai, ir jis kažkaip surado dar vieną vietą. Tai buvo kaip koks lemties ženklas. A. Songaila irgi buvo toje kelionėje, tai įvyko jo akivaizdoje. Po šitos tragedijos jis nebeatsigavo, žinau, kad sielvartavo visą likusį gyvenimą. Jis, aišku, dėl katastrofos nekaltas, tai buvo tik emocijos, bet šitai labai veikė“, – kalbėjo N. Novogreckienė.

Lemtis: buvusios tuometės Kultūros skyriaus vadovės N. Novogreckienės teigimu, L. Garla labai norėjo vykti į turistinę kelionę į Jugoslaviją, kuri jam tapo lemtinga. V. Kojelytės asmeninio archyvo nuotr.

Vydūnas pasklido plačiai

Anot skulptoriaus Arūno Sakalausko, iš visų bene geriausiai pasisekęs buvo L. Garlos sukurtas Vydūno portretas.

Kūrinį tuomet turėjo patvirtinti speciali iš Vilniaus atvykusi komisija.

Fiksuojant šį įvykį dalyvavo ir tuometis „Eltos“ fotokorespondentas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius.

Jo žmona Antanina tuokart irgi dalyvavusi šiame renginyje, atsiminė, kad tarp komisijos narių buvo atvykusi ir aktorė Kazimiera Kymantaitė, nes ji vienintelė buvo mačiusi Vydūną gyvą.

K. Kymantaitė patvirtino, kad skulptūra į filosofą labai panaši. Komisija irgi buvo patenkinta, kūrinys visiems patiko.

Tad vienas labiausiai L. Garlos pasisekusių kūrinių – Vydūno skulptūros marmurinis originalas saugomas P. Domšaičio galerijoje, o jos gipsinių kopijų yra ne vieno žinomo klaipėdiečio, taip pat ir B. Aleknavičiaus, namuose.

Išskirtinis: vienas labiausiai L. Garlos pasisekusių kūrinių – Vydūno skulptūra, kurios marmurinis originalas saugomas P. Domšaičio galerijoje, o jos gipsinių kopijų yra ne vieno žinomo klaipėdiečio namuose. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kur dingo kompozitoriai?

L. Garlos vardas ilgam mieste tapo tarsi pamirštas, nors jo darbų miesto viešosiose erdvėse yra ne vienas.

Apie skulptorių prabilta, kai pasigirdo ketinimai nuimti A. Venclovos memorialinę lentą, nusprendus atsikratyti sovietinio palikimo ženklų.

Šis L. Garlos kūrinys veikiausiai papildys Grūto parko kolekciją, kai galiausiai bus išsiaiškinta, kam jis priklauso, nes tai, pasirodo, nėra miesto turtas.

Neaiški ir kitų šio klaipėdiečio kūrinių istorija.

Kur jie yra, nežinau, labai norėtųsi juos surasti, sutvarkyti ir oriai eksponuoti.

„Jis iškalė aštuonias labai gražias garsių kompozitorių galvas. Jos puošė tuometės Filharmonijos interjerą, tačiau kai pastatas grąžintas tikintiesiems ir ten pašventinta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, tie kūriniai išgabenti. Kur jie yra, nežinau, labai norėtųsi juos surasti, sutvarkyti ir oriai eksponuoti“, – kalbėjo klaipėdietis, dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas.

Jei ne ta nelaimė, pasak E. Malinausko, L. Garla būtų dar daug puikių kūrinių nukalęs ir būtų tapęs vienu žymiausių skulptoriumi.

O mįslingai esą pradingę kompozitorių biustai, pasirodo, esantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto saugyklose.

„Tik pradėjau dirbti ir juos radau, ėmiau ieškoti, kam jie priklauso ir niekas neprisipažįsta. Guli tie vargšai kompozitoriai ir žiūri gailestingai, kai atveriame rūsio duris“, – kalbėjo pernai vasarį fakultetui pradėjusi vadovauti Loreta Jonavičienė.

Edvardas Malinauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prasminga surengti parodą

Pradžioje, panaikinus Klaipėdos filharmoniją, biustai buvo patalpinti kažkokiame sandėlyje Šermukšnių gatvėje, paskui savivaldybė esą paprašė padėti juos kur nors fakultete ir pažadėjo pasiimti, kai nuspręs, ką su jais daryti.

Net ir pirmame aukšte juos pastatyti baimintasi, nes akmeninės galvos labai sunkios.

„Čia jau jos guli gal dešimt metų ar daugiau. Kol kas nesėkmingai ieškojau, kam jos priklauso. Juk tai yra autoriniai darbai. Jei nėra šeimininkų, tai mes galvosime, kaip jas oriai eksponuoti. Turime idėją įrengti kompozitorių kiemelį, bet biustai pritaikyti vidaus patalpoms, o lauke reikėtų stiklinių kubų, apšvietimo ir būtų dar viena nauja puiki erdvė“, – kalbėjo L. Jonavičienė.

Biusto savininkas turėtų būti tas, kas užsakė ir sumokėjo pinigus už darbą skulptoriui.

Logiškai mąstant, tai turėtų būti Nacionalinė filharmonija, tačiau, anot L. Jonavičienės, jie neturi jokių dokumentų, liudijančių šitų biustų nuosavybę.

L. Garlos sukurtoms kompozitorių galvoms būtina restauracija, kai kurios jų apdaužytos, kai kurios aplietos.

Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kam skulptūros priklauso, nes fakulteto rūsyje jos tik sandėliuojamos.

Buvę L. Garlos kolegos įsitikinę, kad būtų prasminga surinkti visus jo darbus, sutvarkyti ir surengti parodą, prisimenant šį talentingą, bet per anksti išėjusį klaipėdietį.

Pasitarnauja ir seržantai

„Kartais likimas į priekį pastūmėja ir apykvailių seržantų rankomis ar tiesiog paprastų pacanų paraginimais. Taip klostėsi būtent man. Kita vertus, jei neturėsi tvirtos valios, pagailėsi pastangų, likimas nepadės“, – Kauno dienai“ kalbėjo pripažintas skulptorius kaunietis S. Žirgulis.

Iš panašios perspektyvos jis žiūri ir į tautos likimą, ir mėgsta cituoti modernistinės literatūros Lietuvoje pradininku laikomo tarpukario rašytojo Juozapo Albino Herbačiausko įžvalgą: „Nes tauta, kuri beždžionauja svetimas madas ir nesemia dvasios stiprybės iš savo praeities gelmės gylybių, kuri naikina savo tradicijas, tokia tauta yra pasmerkta būti Europos ubagu.“

Pasak S. Žirgulio, jis pats, kaip ir J. A. Herbačiauskas, kartais būna tiesmukiškas, bet niekada nemeluoja.

„Gyventi be melo ir sau, ir kitiems būna nelengva. Tam reikia valios. Aš nebuvau silpnas ir mano gentyje silpnų nebuvo. Nebijodavau pripažinti savo klaidų ir stengdavausi jas taisyti“, – sakė 79 metų skulptorius ir papasakojo apie draugų ir nedraugų, bičiulių ir priešų jam suteiktas gyvenimo pamokas.

Piešdavo naktimis

Atokiame Radviliškio kaime gimęs S. Žirgulis augo įprastoje pokario provincijos aplinkoje, tačiau buvo valdomas gana neįprastų impulsų.

„Mokykloje daug sportuodavau, o naktimis piešdavau. Man patiko tapyti, darydavau visokias kopijas. Aplinkui jokių pavyzdžių nebuvo, tad  kopijuodavau iš įvairiausių tuomečių žurnalų – dažniausiai „Ogoniok“. Ten pasitaikydavo Ivano Šiškino, Ivano Aivazovskio, Eugene Delacroix paveikslų reprodukcijų“, – pasakojo S.Žirgulis.

Jam ypač patiko I. Aivazovskio reprodukcijų paveiksliukai su laivais, įspūdingai lūžtančiomis bangomis ir viliojančiais jūrų toliais. Galbūt romantiški žurnalo paveiksliukų vaizdai po kurio laiko ir pakurstė S. Žirgulį priimti sprendimą, kurį jis ir dabar vadina reto durnumo žingsniu.

Gyventi be melo ir sau, ir kitiems būna nelengva. Tam reikia valios. Aš nebuvau silpnas ir mano gentyje silpnų nebuvo. Nebijodavau pripažinti savo klaidų ir stengdavausi jas taisyti.

„Jūrą buvau matęs tik I. Aivazovskio paveiksluose ir labai norėjau ją pamatyti realybėje“, – sakė skulptorius.

Anot pašnekovo, tapyti jo niekas neskatino. Tiesiog buvo tokie impulsai.

Piešti – apsimoka

Kartą kaimynas Brasiūnas nušovė lūšį. Medžiotojas panoro, kad įsimintina scena būtų įamžinta paveiksle. Juolab kad kaimynystėje gyveno naktimis piešiantis menininkas – Stasys. Tiesa, mokykloje jis garsėjo kaip chuliganas, bet namuose buvo paslaugus ir atsakingas.

„Iš žurnalų kopijuodamas E. Delacroix paveikslų reprodukcijas, jau buvau paišęs scenų, vaizduojančių kelias dešimtis figūrų. Kaimyno pageidavimą įvykdžiau ir jis man dar sumokėjo – maždaug pusę mamos algos. Su mama džiaugėmės, kad uždirbau duonai“, – apie nepamirštamą epizodą pasakojo kūrėjas.

Tačiau mamai daug rūpesčių kėlė sūnaus nuotykiai mokykloje.

„Mokykloje buvau žinomas kaip chuliganas – visokių velnių buvau pridaręs, dėl muštynių ir spragų moksle net buvau paliktas antriems metams“, – apie keblumų kėlusias aplinkybes pasakojo S. Žirgulis.

Atvaizdas: vienas iš S. Žirgulio draugų – prieš kelerius metus miręs dirigentas P. Bingelis, kurio atvaizdą skulptorius įamžino skulptūroje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Mamos ašaros

Būsimojo skulptoriaus kelyje pasitaikė išmintingas ir įžvalgus pedagogas.

„Mokykloje buvo keturios devintos klasės. Trijų klasių auklėtojai atsisakė mane, antrametį, priimti. Tačiau buvo toks geografijos ir astronomijos mokytojas Algimantas Petronis. Kartą jis man tarė: ateik, atamane, nusivedė mane į mokytojų kambarį ir pasakė: gerai, būsi mūsų klasėje, bet moksle būsime pirmi, sporte – pirmi, turizme – pirmi“, – pasakojo S. Žirgulis.

Pažadai buvo vykdomi: pažymiai gerėjo, sporto klube kabanti bokso kriaušė kaito nuo S. Žirgulio smūgių, o iš turistinių žygių klasės draugai grįždavo su medaliais ir diplomais.

„Kartą A. Petronis atėjo pas mamą ir pasidomėjo, ką aš veikiu namuose. Mama sako – padeda man dirbti visus darbus, o naktimis paveikslus paišo. Ji parodė mokytojui devynis mano darbus ant drobės. Manęs namuose tuo metu nebuvo. Mokytojas paprašė mamos, kad aš klasėje surengčiau savo paveikslų parodą. Aišku, aš tą parodą surengiau. Iš susirinkimo grįžusi mama apkabino mane ir verkia. Po perkūnais, galvoju, už ką dabar vėl gausiu?“ – pasakojo S. Žirgulis.

Džiugindavo ir šiurpindavo

Paaiškėjo, kad mama verkia iš džiaugsmo.

„Ji pasakė: pirmą kartą gyvenime mokykloje tave pagyrė, prieš visas moteris pasakė, kad mano sūnus – menininkas. Galima sakyti, kad tas momentas buvo vienas kertinių mano gyvenime – sulaukiau nuoširdaus įvertinimo, tai buvo lūžis. Pradėjau elgtis protingiau“, – sakė pašnekovas.

Tobulėti šioje srityje tikrai buvo kur, nes boksą ir tapymą mėgstantis paauglys audrindavo klasės draugus ir šiurpindavo pedagogus.

„Subadydavau klasės pečių, kad dūmai eitų į patalpas ir nevyktų pamoka. Dūmai rūksta, visi bėga iš klasės, visi patenkinti. Į rašalines pripildavau karbido – tas putoja, vėl pamoka nutraukta, vėl visi patenkinti bėga iš klasės lauk. Visa klasė džiaugiasi, aš durnavoju toliau… Užsivynioju ant kumščio jūreivišką diržą, pliaukš į rašomąją lentą, ta sudūžta, ir vėl pamokos nėra. Durnas buvau, mokykloje bėgdavau iš pamokų ir kitus suorganizuodavau. Tačiau A. Petronis mane gudriai prigriebė: duodavo mokyklos sienlaikraščio apipavidalinimo užduočių, užkraudavo kitų pareigų. Pradėjau sistemingai lankyti bokso treniruotes, tad atsirado, kur išlieti energiją, ėmė sektis mokslai“, – apie pastangas suvaldyti energiją pasakojo S. Žirgulis.

Apgaulinga jūra

Vis dėlto pirmieji žingsniai baigus mokyklą, anot S. Žirgulio, buvo nieko gera nežadantys: jis įstojo į tuomečiame Leningrade veikusią karo akademiją, o ją baigęs turėjo tapti povandeninio atominio laivyno jūreiviu.

„Ta istorija, sakyčiau, buvo baisi. Radviliškyje mokyklą baigiau net nežinodamas, kad yra kokie nors dailės institutai, ir galvodamas, kad tapyba yra tik pramoga, laisvalaikis, bet tikrai ne specialybė. Kadangi gyvenome labai skurdžiai, nenorėjau mamai būti našta, todėl vasaromis stengdavausi uždirbti – eidavau dirbti zimagoru (juodadarbiu – red. past.). Kasdavome durpes. Uždarbis priklausydavo nuo iškasto durpių kiekio. Ardavau kaip pašėlęs. Per mėnesį uždirbdavau 200 rublių“, – pasakojo S. Žirgulis.

Jis pabrėžė: dėl šeimos galėjo padaryti viską ir jo pagalbos labai reikėjo – be Stasio, šeimoje augo keturi vaikai.

„Mama dirbo vaikų darželyje virėja, ten likdavo maisto. Kasdien 2 km su tuščiu kibiru eidavau į darželį ir atgal parnešti atliekų kiaulei. Kad negaiščiau laiko, per riešą kilnodavau kibirą stiprindamas raumenis arba traukiodavau jį pirštais. Pirštai buvo pasidarę kaip geležiniai – paimi ką nors ir gali sutraiškyti. Sukantis tokioje kasdienybėje, motyvuojantys svarstymai stojant į povandeninį atominį laivyną buvo tokie: lėšų mokslams nereikės, o man jūra patinka, nors ir nesu jos matęs, mat nusibrazdinti tais laikais iki Klaipėdos ar Palangos nebuvo paprasta“, – pasakojo S. Žirgulis.

Reikalingos: skulptoriaus dirbtuvėje kabo ir bokso pirštinės, kadaise padėjusios išlieti energijos perteklių. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Skuduras seržantui

Kartu su S. Žirguliu tame pačiame karo akademijos kubrike (taip buvo vadinamos būsimų jūreivių gyvenamosios patalpos) apsigyveno ukrainietis Samochvalovas. Pasak S. Žirgulio, tai buvo lemtinga.

„Ukrainietis buvo mažiukas pacanėlis, bet auksinė galvelė – mokyklą baigęs aukso medaliu“, – pabrėžė S. Žirgulis.

Tas vaikinukas, pats to visai nenorėdamas, prisimena S. Žirgulis, padėjo panaikinti reto kvailumo jo sprendimą – stoti į į jūreivių akademiją.

„Kubriko vadu paskyrė tarnybą kariuomenėje baigusį seržantą ir tas kvailys labai uoliai pradėjo visus muštruoti. Ypač jis užspaudė tą mažą bachūriuką – tas verkia ir verkia. Nusibodo žiūrėti į tuos išsidirbinėjimus, priėjau – uždėjau tam seržantui ranką ant peties ir pasakiau – dar kartą tu čia krustelėsi, tai žandikaulio neturėsi. Buvau tvirtas, boksavausi beveik penkerius metus, tad mano pažadas buvo labai rimtas. Jis ant ant manęs užsiuto, bet bijojo būti drąsus. Kitą rytą buvo rikiuotė ir rikiuotėje kažkas sumurmėjo. Tas tuojau užsipuolė – kas kalbėjo? Sakau, niekas. Jis man liepė išeiti prieš rikiuotę, nors nebuvau kaltas. Tačiau man tai tiko – tik ir ieškojau preteksto atviram konfliktui. Jau buvome suplanavę naktį lygintuvu jam nusvilinti padus. Gerai, kad taip neatsitiko, nes tuomet kažin ar būčiau išnešęs sveiką kailį iš tos mokyklos. Už nusižengimą rikiuotėje man davė bausmę – šveisti grindis. Buvau labai įniršęs. Plaudamas grindis pradėjau lietuviškai dainuoti. Netrukus sulaukiau svečių – seržantas atėjo su savo draugeliu imtynininku manęs sudoroti. Nu, sako, vokieti, dabar pasikalbėsime. Grindų skudurą mečiau tiesiai jam į veidą ir puikiai pataikiau. Jis kulnimis už kažko užkliuvo, drėbėsi atgal ir taip trinktelėjo pakaušiu į plytelėmis išklotas grindis, kad atrodė, jog bomba sprogo. Turėjau rankose švabrą (rusišku žargonu – šluotą) ir tam imtynininkui pasakiau – o tave užmušiu! Tas dėjo į kojas. Nulėkė pas mičmaną (penkto kurso studentas – red. past.) ir parašė raportą“, – apie sumaištį karinėje akademijoje pasakojo S. Žirgulis.

Lagaminai – pro langą

Netrukus jis buvo iškviestas pas mičmaną pasiaiškinti.

„Pasakiau, kad su tuo seržantu mes viename laive netilpsime. Jis man sako: palik, Stasik, tą savo raportą, aš jį metu į stalčių, jų raportą irgi išmetu, pasakau, kad nusiramintų, ir viską užmirštam. Gerai, pasakiau, bet dar nebuvau apsisprendęs dėl galutinio žingsnio“, – prisimena pašnekovas.

Galutinis sprendimas buvo priimtas po savaitės, kai jūreivių akademijos nenuorama S. Žirgulis gavo leidimą išeiti į miestą.

„Susikroviau lagaminą ir sakau tam Samochvalovui – aš išvažiuoju, nebegrįšiu čia. Tas sako – ir aš išvažiuoju. Draugai iš paklodžių surišta virve pro langą nuleido ant žemės mūsų lagaminus. Mieste pavalgėme, aplankėme Ermitažą. Traukinių stotyje išsiskyrėme. Visam gyvenimui. Būtų labai įdomu sužinoti, koks jo likimas“, – svarstė S. Žirgulis.

Mokykloje buvau žinomas kaip chuliganas – visokių velnių buvau pridaręs, dėl muštynių ir spragų moksle net buvau paliktas antriems metams.

Pasijuto it žvirblis

S. Žirgulis į tėviškę sugrįžo, bet dokumentai liko Leningrade. Teko regzti jų susigrąžinimo planą.

„Lyg niekur nieko į Leningradą nusiunčiau telegramą: atsiųskite man dokumentus, nes noriu stoti į universitetą. Tačiau manęs laukė rimti nemalonumai – turėjau prisistatyti į Radviliškio karinį komisariatą. Tai buvo gana savotiškas vizitas, nes išvažiuodamas komisariate pasakiau, kad varnos skraido būriais, o ereliai, atseit tokie kaip aš, po vieną. Tačiau išėjo taip, kad grįžau kaip koks nupešiotas žvirblelis. Komisariato viršininko pavardė buvo Žvejas. Jis sako: suprantu tave, bet ką man dabar su tavimi daryti, nes būtinai turiu pasiųsti tave į povandeninį laivyną. Įsivaizduoji, ką prisidarei, – tarnausi Vladivostoke. Tai rimta bausmė. Tačiau, sako tas Žvejas, pabandyk dar savo laimę – gal spėsi įstoti į Kauno politechnikos institutą (KPI), iki egzaminų liko dvi dienos“, – Žvejo jam pakištą likimo kortą prisiminė S. Žirgulis.

Iškrito iš žaidimo

Kitą dieną jis jau buvo Kaune. Iš tuomečio KPI į kariuomenę nešaukdavo, tad išsigelbėjimo galimybės buvo neblogos. Tačiau reikėjo išlaikyti egzaminus.

„Na, galvoju, paišyti moku, stosiu į architektūrą. Iš piešimo gavau penketą, bet iš fizikos – trejetą, tai reiškė, kad iš žaidimo iškrentu, nes į vieną vietą – septyni kandidatai“, – sakė S. Žirgulis.

Prieš jaunuolį ėmė vertis žvarbūs ir neaprėpiami Vladivostoko toliai su ledinės jūros gelmėmis.

„Ėjau slegiamas niūrių minčių ir sutikau gerą pažįstamą Jurgį Raižaitį, kuris jau buvo įstojęs į KPI mokytis statybos ir vėliau tapo neeiliniu savo srities specialistu. Sako, ko toks nusiminęs? Sakau, nepraėjau konkurso, o pavieska (šaukimas į kariuomenę) – rankose. Tai, sako jis, eik pas dekaną, pasikalbėk su juo, jis žmogus geras, pavardė Kapčius. Nueinu pas dekaną, sakau, manęs Vladivostoke lauke tarnyba povandeniniame atominiame laivyne. Tas žmogus toks fainas pasirodė – sako, parodyk, kokius čia pažymius turi. Pasižiūrėjo ir sako: na, už statybininkus geresni. Tai, sako, pasilik statybos studijuoti. Gerai, man tinka, na, ir pasilikau“, – apie lengvą apsisprendimą pasakojo S. Žirgulis.

Nakvodavo stotyje

Būsimasis skulptorius Kaune neturėjo pas ką prisiglausti.

„Miegodavau tai stotyje, tai pašte. Sėdi ant kėdės ir miegi. Kėdės pašte labai patogios būdavo. Ir dabar ant tokios sėdžiu savo dirbtuvėse – originalas, iš pašto“, – šyptelėjo pašnekovas.

Sužinojęs, kad S. Žirgulis neturi kur nakvoti, studentų profsąjungos pirmininkas patarė nueiti pas tuometį KPI rektorių Kazimierą Baršauską.

„Nueinu pas rektorių. Jis sako: neturi kur gyventi? Ne. Dainuoti moki? Moku. Į vyrų chorą eisi? Eisiu. Tai gerai – eik į chorą, kambarys bus. Chorą reikėjo lankyti disciplinuotai“, – apie rūpesčius dėl stogo virš galvos pasakojo S. Žirgulis.

Ekspozicija: dalis S. Žirgulio kūrinių sukaupta šalia Rotušės aikštės esančioje galerijoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sėkmė – baltas bilietas

Studijuodamas KPI būsimasis skulptorius ne tik lankė paskaitas, dainavo, bet ir nuolat piešė, tapė.

Netrukus užklupo liga: iš bendrabučio buvo išvežtas su greitąja – teko daryti inkstų operaciją.

„Dėl to ypač apgailestavo kambariokai. Aš, kaip mokantis piešti, už juos atlikdavau grafinių ženklų rašymo darbus. Jie už tai pastatydavo butelį, bet kadangi aš negerdavau, kambariokams būdavo dar naudingiau“, – pasakojo S. Žirgulis.

Ligoninėje jam buvo padaryta inkstų operacija. Paradoksalu, bet tai jaunuoliui atvėrė naujų galimybių.

„Po tos operacijos gavau baltą bilietą, t. y. tapau laisvas nuo kariuomenės. Kadangi ligoninėje atsidūriau per pačią egzaminų sesiją, negalėjau pereiti į kitą kursą. Į KPI grįžau pasiryžęs pasivyti savo grupę ir vėl prisijungti prie bičiulių. Tačiau chebra sako: durniau, ką tu čia dabar blūdiji, juk į kariuomenę nereikia – tu laisvas žmogus. Eik tu su savo menais kur nors kitur. Pacanai pastūmėjo mane, kad mesčiau institutą ir eičiau savo keliu“, – apie netikėtas likimo korekcijas pasakojo skulptorius.

Patarė išeiti

Tada, anot S.Žirgulio, viduryje baltos žiemos jis sugalvojo stoti į Stepo Žuko dailės technikumą.

„Direktorius išvarė mane. Sako, egzaminai bus pavasarį, tad nėra čia ko blaškytis. Aš galvojau – ką tu čia kalbi, aš eksternu noriu laikyti ir duosiu forų visiems tavo beždžioniukams. Nuvažiuoju į Vilnių, į ministeriją. Nežinau net kas pakurstė. Susirandu ministeriją ir einu tiesiai pas ministrą. Drožiu per koridorius net neįsivaizduodamas, kur to ministro ieškoti. Išėjo iš kabineto tokia moteriškė ir klausia – kur jūs čia, jaunuoli, taip sparčiai pėdinate? Sakau, pas ministrą. Tada ji sako: gal aš jums galiu padėti – nereikės nė ministro. Papasakojau jai viską, pasakiau, kad man neleidžia laikyti egzaminų, ir gudriai pridūriau: Leninas Kazanėje tai laikė eksternu egzaminus, jam leido, o man kažkodėl ne. Pavyzdys buvo superinis. Iš kur aš jį tada ištraukiau… Ta moteriškė pakėlė vyriausybinio telefono ragelį ir sako S. Žuko dailės technikumo vadovui: kodėl jūs taip pasielgėte? Čia jaunuolis nori mokytis. Kaip jis pats sako, gabumų turi (tai pasakodamas S. Žirgulis juokiasi). Kodėl jūs nesudarote tam jaunuoliui sąlygų? A. Mikalauskas, aišku, buvo priblokštas. Jis sako: tegul atvažiuoja nors ir rytoj“, – nuotykius ministerijoje prisiminė S. Žirgulis.

Kartos: prieš daugelį metų darytoje nuotraukoje – su sūnumi Ridu, kurio šeimoje dabar auga keturi sūnūs, S. Žirgulio anūkai. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Egzaminas virto anekdotu

Kitą dieną S. Žirgulis įžengė į suglumusio direktoriaus kabinetą.

„Tas žiūri į mane ir, matyt, galvoja: kaip tu čia taip padarei – vakar aš tave išvijau, o dabar nuolankiai priimu, matyt, koks ministriukas. Ir jis jau suinteresuotas, kad aš egzaminą išlaikyčiau. Tačiau pasakė, kad į pirmą kursą negaliu stoti, nes jau yra limitas, todėl teks laikyti egzaminą į antrą kursą. Galvoju: ką čia man reiškia į antrą kursą, jei ką, galiu ir į trečią. Pasirodė, ne taip jau lengva, kaip maniau. Galvojau, kad ypač visus nustebinsiu, kai bus tapybos egzaminas. Nelabai nustebinau, gavau keturis (tada galiojo penkių balų vertinimo sistema – red. past.)“, – apie ambicijas kiek atvėsinusią realybę pasakojo skulptorius.

Kompozicijos egzaminas virto anekdotu, kuris S. Žirguliui priminė, anot jo paties, kiek dar tundros jame buvo likę.

„Eidamas į kompozicijos egzaminą galvojau – koks aš asilas, juk kai lankydavau chorą, buvo muzikos pamokos, o aš visiškai nesimokiau ir dabar nežinau, ką daryti su ta kompozicija. Tik išmokau vienu pirštu paskambinti kelias daineles. Egzaminų klasėje kaip tyčia stovėjo fortepijonas. Na, galvoju, reikia kažką pagroti, kitaip bus pravalas, nes kompozicija man tada siejosi su kompozitoriumi. Prieina dėstytoja ir sako: štai popieriaus lapas. Skriestuvą turite, uždavinys toks: dekoratyvinė lėkštė, apvali, jūs turite rasti kompozicinį dekorą… O, velnias, dainuoti nereikės, groti nereikės… Aplink lėkštę pridėliojau kažkokių trikampiukų. Galvoju, gal kokį nors blatną piešinį ant tos lėkštės reikia padaryti. Nupaišiau Kauno pilį. Gavau tris. Tada man buvo 21 metai. Netrukus S. Žuko technikume pasijutau savo vėžėse, viskas labai patiko. Mokydamasis trečiame kurse jau gaudavau vien penketus“, – apie proveržį pasakojo S. Žirgulis.

Paskutinis susitikimas

Baigęs technikumą įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą (VDI).

„Po studijų atvažiavau dėstyti į VDI Kauno fakultetą. Po kiek laiko man pasiūlė stoti į komunistų partiją. Kategoriškai atsisakiau. Dėl to iš instituto turėjau išeiti. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėl buvau pakviestas dėstytojauti ir daug metų dėsčiau: kuravau baigiamųjų kursų studentus. Visi skulptūriukai, kurie Kaune yra baigę akademiją, yra perėję pro mano duris. Su jais bendrauju, džiaugiamės vieni kitų pasiekimais“, – sakė skulptorius.

Su dėkingumu ir pagarba S. Žirgulis iki šiol prisimena mokytoją A. Petronį ir 2007 m. Alytuje įvykusį neplanuotą savo, buvusio mokyklos atamano, ir jį pažaboti nusprendusio pedagogo susitikimą.

„Alytaus mieste yra mano sukurta skulptūra „Nurimęs varpas“, skirta laisvės kovų dalyviams pagerbti. Beveik 4 m aukščio granito memorialas vaizduoja perskilusį varpą. Jo viduje – daug erdvės, apšvietimas ir suoliukas, kviečiantis prisėsti, pamąstyti. Dalyvavau iškilmingame paminklo atidengime, nors ir nemėgstu paradų ir skambių kalbų. Sutikau čia savo mokytoją A. Petronį. Pasilabinome, bet ilgiau pabendrauti nepavyko. Po kurio laiko jis man paskambino ir sako: sėdėjau kelias valandas ant suoliuko tavo sukurto varpo viduje ir galvojau, kad tai mano auklėtinio kūrinys. Sako, meldžiuosi už tave“, – apie jaudinantį susitikimą su gerbiamu mokytoju pasakojo skulptorius, dėkingas visiems jo gyvenimo vingiuose sutiktiems išmintingiems ir nesavanaudiškiems pakeleiviams.

Jubiliejinė retrospektyva

Iš vandenų gimę, į kūrybinę gelmę neriame sąmoningai. Kelionę kūrybiniais A. Boso vandenynais bus galima pamatyti parodoje „Plaukikas“. Taip pavadintas ir vienas iš parodoje eksponuojamų kūrinių. Parodos pavadinime atsiskleidžia menininko profesijos komplikuotumo metafora, nes kūrėjai dažnai plaukia prieš bangas, neria į gylį ir nuolat ieško naujų kūrybinių sprendimų bei iššūkių. Tai reikalauja ne tik talento ir kūrybiškumo, bet ir atkaklumo, kantrybės, pasiryžimo rizikuoti. Be to, tai puikiai apibūdina ir menininko padėtį visuomenėje. „Plaukikas“ primena, kad menininkas yra žmogus, kuris turi savo tikslus, vizijas ir nuomonę ir kad jo kūryba yra būtina visuomenei, nes ji atskleidžia pasaulio grožį, sprendžia socialinius klausimus ir skatina žmones mąstyti ir jautriai reaguoti į aplinką.

Šiemet skulptorius A. Bosas švenčia garbingą 80 metų jubiliejų ir ta proga meno gerbėjus kviečia į savo retrospektyvinę kūrybos parodą, kurioje išskleidžiamos šio menininko kūrybos paralelės, laikmečio naratyvai ir medžiagų bei mastelių santykiai. Ekspozicijoje pasitelkiamos įvairios autoriaus kūrybinės medijos – skulptūros, medaliai, kamerinės mažosios formos, antkapinių paminklų fotografijos, demontuotų arba niekada neeksponuotų bareljefų instaliacijos ir kita.

Galinga banga

Skulptoriaus darbai yra pasklidę ne tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jie pasiekė užpoliarinį ratą (Norvegija, Lofateno archipelagas) ir Aziją (Pietų Korėja). Šiuolaikinio meno lauke į retrospektyvines parodas linkstama žiūrėti su skepsiu. Šia paroda norima priminti visus autoriaus kūrybinius šuolius, priartinti prie galingos bangos, kurią Lietuvos meno pasaulyje sukūrė A. Bosas, žmogus, kūręs mieste prie marių ir jūros. A. Bosas – ne tik lietuviškosios skulptūros grandas, veik gyvasis klasikas, jis vis dar aktyviai kuria, dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus kūrybinės tradicijos indėlis į Lietuvos meno istoriją – neabejotinas.

Parodos metu, kovo 17 d. 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose vyks Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamas skulptorių forumas, kurį moderuos VDA lektorė, buvusi LDS Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė.

Apie autorių

Skulptorius A. Bosas (gim. 1943 m.) jau nuo 1974 m. gyvena Klaipėdos krašte. 2001 m. apdovanotas LDS nario auksiniu ženkleliu už metų kūrybinius pasiekimus – skulptūrą „Ilgesio paukštė“ (Drąsučio Kazimiero Gudelio atminimui skirtą paminklą Klaipėdos universiteto kiemelyje). 2011 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui (skulptūrą Radviloms Kėdainiuose) jam skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. menininkui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

A. Boso darbai lyg jautrus barometras atspindi Lietuvos meno raidos posūkius, vykusius XX–XXI a. sandūroje. Skulptorius Klaipėdai yra sukūręs apie 30 įvairių darbų. Vienoje Klaipėdos senamiesčio gatvių sankryžų iškilęs reljefinių sienų „Bokštas“ (1982–1990). A. Boso skulptūros „Torsas“, „Dvyniai“, „Martynas Mažvydas“, „Prabudimas“, „Augimas“ puošia Klaipėdos skulptūrų parką. Klaipėdos universitetinę ligoninę papuošė A. Boso skulptūra „Baltas šnabždesys“. Klaipėdos santuokų rūmuose galima pamatyti jo kūrinį „Šeima“. A. Bosas sukūrė Klaipėdos teatrą puošiančius interjero reljefus, kuriuose Lietuvos profesionaliojo teatro istorija atkurta metaforiškais „pasakojimais“ („Mokyklinis“, „Karališkasis“, „Liaudies“, „Šiuolaikinis“, 1986–1989). Taip pat Klaipėdą puošia ir A. Boso paminklas kalbai arba žuvusioms gentims (I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, 2013), „Ave Vita“ (2012), „Atspindys“ (2011), „Rytas“ (1985) ir dar daug kitų įsimintų meno objektų. Paminklas pamokslininkui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai stovi Kretingoje. Menininkas yra sukūręs medalius Martynui Mažvydui ir daugeliui kitų Lietuvos kultūros šviesuolių. A. Bosas nusipelnė ir pedagogikos srityje – nuo 1992 m. iki 2006 m. dėstė skulptūrą, kompoziciją ir piešimą Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje.

Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė. Parodos architektas – Vladas Balsys. Projekto koordinatorė – Rosana Lukauskaitė. Projekto menotyrininkė – Danguolė Ruškienė.

Paroda veiks iki kovo 26 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).