Specialistai pastebi, kad internetinė erdvė apsunkina gebą atpažinti emocinę raišką, tačiau sielos užkaboriai joje atsiskleidžia ne blogiau nei pokalbio prie kavos ar arbatos puodelio metu. Atlikėjas Donatas Montvydas pabrėžia, kad savižudybės tema kalbėtis privalu, o renginių vedėjas Juozas Liesis ne kartą ėmėsi veiksmų po to, kai nerimą jam sukėlė žmogaus veikla socialiniuose tinkluose.

Gyvenimas emocinėje duobėje

Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus pastebi, kad 80 proc. savižudžių apie ketinimus praneša aplinkiniams: „Socialiniai tinklai yra vienas komunikacijos kanalų, tad ir čia gali vienaip ar kitaip užsiminti. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės nesako tiesiogiai, kad nori žudytis. Jie siunčia beviltiškumo ir bejėgiškumo signalus: „Ai, nieko čia jau gero nebus. Jau žinau, mano patirtis rodo, kad aš viską išbandžiau, bet man nepavyko.“ Galvodamas apie ateitį žmogus nieko nebesitiki, jaučiasi negalįs pakeisti situacijos. Asmuo gali jaustis bejėgis dėl prislėgtos, depresiškos būsenos.“

Žinoma, žmogus tamsoje paskęsta ne per vieną dieną. Jo patirtys kaupiasi, kol jis palengva įpuola į vidinę bejėgiškumo duobę. „Įsivaizduokite, esate duobėje ir nėra išeities – niekaip neišlipsite, o jeigu išlipsite, nieko ten, viršuje, nėra. Kaip psichologas turiu tokį vaizdinį: nusileidžiu su žmogumi į duobę ir jis sako: „aš bejėgis, jaučiuosi beviltiškai“. Sakau: „Na, pakalbam“. Jeigu pradėčiau kalbėti abstrakčiai apie viltį, susiėmimą ir panašiai, žmogus pasijaustų nesuprastas“, – sako specialistas.

Nebijoti tiesmuko klausimo

Konkretaus ženklų, išduodančių apie žmogaus dvasinę krizę, sąrašo nėra. „Jaunimo linijos“ savanorių mokytojas, psichologas Mantas Jeršovas rekomenduoja pasikliauti nuojauta: „Reaguoti derėtų į ženklus, kurie mus neramina, į kuriuos atkreipiame dėmesį. Tai, kas tam žmogui nebūdingo: pamėgo ar patalpino kokią nors nuotrauką, pasidalino daina ta tematika, parašė apie gyvenimo prasmę. Žodžiu, padarė tai, kas mums sukelia nerimą ir atrodo, kad tam žmogui nėra būdinga.“

Reikėtų be užuolankų paklausti to žmogaus apie nerimą sukėlusį turinį. Paklausti, kodėl jis vakar įkėlė tą nuotrauką, kurioje rašoma, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Ką norėjai šita nuotrauka pasakyti?

Kaip derėtų elgtis kilus susirūpinimui, priklauso nuo tarpusavio santykio. Pasak specialistų, kilusį nerimą geriausiai išsklaido ne asmeninės spėlionės, o pokalbis su žmogumi. „Reikėtų be užuolankų paklausti to žmogaus apie nerimą sukėlusį turinį. Paklausti, kodėl jis vakar įkėlė tą nuotrauką, kurioje rašoma, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Ką norėjai šita nuotrauka pasakyti? Žinoma, žmogus nebūtinai tiesiai atsakys. Bet jeigu jis aiškaus atsakymo nesuformuluoja, kalba miglotai ar bando nureikšminti, tai irgi gali reikšti, kad jis mąsto apie savižudybę“, – įspėja M.Jeršovas.

Specialistai pastebi, kad kartais žmonės abejoja, ar tiesmukas jų klausimas neįpirš minties apie savižudybę. Tačiau dėl to rūpintis nevertėtų. Klausimas tikrai netaps sėkla žmogaus galvoje. „Tas, kuris negalvojo apie savižudybę, į tokį klausimą gana aiškiai sureaguos ir išsigins. Turinčiajam minčių apie tai, šis klausimas bus svarbus. Tikrai nereikia galvoti, kad žmogus dabartinėje visuomenėje, su internetu ir televizija niekada nebus girdėjęs apie savižudybę. Jis gi žino tokį dalyką, yra apie jį girdėjęs“, – teigia M.Jeršovas.

Informacijos suteikti gali pagalbos platforma „Tu Esi“. Atsidūrus krizinėje situacijoje, platformoje galima rasti pagalbą konkrečiame mieste. Čia veikia interaktyvus žemėlapis, kuris padeda rasti artimiausią vietą, kur galima kreiptis pagalbos.

Išmoko klausytis

Vis dėlto kalbėtis su žmonėmis, kuriems kyla niūrių minčių, reikia mokytis, savižudybių prevencijai būtinos žinios. Kad reikiamos informacijos nepristigtų, įvairiose Lietuvos vietose organizuoti savižudybių rizikos atpažinimo ir jos valdymo mokymai ASIST ir „safeTALK“. Šių programų teikiamą naudą išbandė ir žinomas renginių vedėjas J. Liesis. Sudalyvauti mokymuose vyrą pakvietė viena pažįstama po to, kai jam jau ne pirmą kartą teko internetinėje erdvėje bendrauti su į keblią padėtį patekusiu asmeniu.

„Buvau užklausęs merginos, kuri nori nusižudyti. Mes su ja bendravom ir aš prisiminiau matęs, kad viena mano pažįstama iš feisbuko dirba savižudybių prevencijos centre. Tuomet parašiau jai. Pasitikslinau, kaip ir ką turėčiau daryti. Paaiškėjo, kad man sekasi puikiai. Tą merginą galiausiai palydėjau į vietą, kurioje ja pasirūpino“, – taip J. Liesis buvo pakviestas į „SafeTalk“, o vėliau ir ASIST mokymus.

Vyras ir iki tol domėjosi, kaip reikėtų elgtis krizinėse situacijose, nepaisant to, jis sužinojo naujų dalykų. „Mokymuose supratau, kad nemoku girdėti. Žmogus nori būti išklausytas, o aš jam atsakau patarimais, pasiūlymais. Reikia girdėti, aktyviai klausytis ir būti su tuo žmogumi visose situacijose – ypač krizinėse. Tikrai nutinka taip, kad nerimą keliantys ženklai matyti ir iš žmonių veiklos socialiniuose tinkluose. Du kartus yra nutikę taip, kad parašiau žmogui: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“, – pasakojo J. Liesis.

Skambintų 112

Atlikėjas D. Montvydas pastebi, kad depresija, kraštutinės jos formos yra nuo meno pasaulio neatsiejamas reiškinys: „Mano aplinkoje yra normalu kalbėtis apie depresiją, neslėpti, kad užklumpa tamsios mintys. Įprasta kalbėtis, kas tai yra savižudybė, paklausti, ar nekyla minčių apie ją. Kuomet pokalbis – abipusis, nėra taip jau sudėtinga kalbėtis. Tačiau jeigu žmogus nenori pasakoti apie savo problemas, jas įžvelgti sudėtinga. Pirmiausia remiesi draugais, tėvais, broliais, seserimis, bet dažniausiai galvoji, kad tau tai praeis.“

Kai lieki vienas, protas ima žaisti su tavimi, manipuliuoti, pradedi viską pateisinti. Bendravimas tikrai išgelbėja daug žmonių.

Atlikėjo manymu, specialistų pagalba Lietuvoje dar nėra tokia populiari kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Žmonės pernelyg susirūpinę savo reputacija, baiminasi aplinkinių apkalbų. „Kai lieki vienas, protas ima žaisti su tavimi, manipuliuoti, pradedi viską pateisinti. Bendravimas tikrai išgelbėja daug žmonių“, – įsitikinęs Donatas.

Pasak atlikėjo, pakanka pasiūlyti žmogui susitikti, išgerti su juo kavos. D.Montvydas taip pat pabrėžia, kad savižudybė – tema, apie kurią mes privalome kalbėtis. Gerai, kad vieši žmonės vis dažniau prabyla šiuo jautriu klausimu. Kilus problemai atlikėjas pirmiausia skambintų bendruoju pagalbos numeriu 112. „Faktas, kad yra internetinių puslapių, trumpųjų telefono numerių, bet manau, kad bendroji pagalba nukreiptų, kur reikia. Žinau, kad paramos galima sulaukti ir paskambinus į „Jaunimo liniją“, – teigia D.Montvydas.

Daugiau apie ASIST ir „safeTALK“

Standartizuoti tarptautiniai savižudybių prevencijos mokymai ASIST ir „safeTALK“ jau daugiau nei 30 metų vyksta skirtingose pasaulio valstybėse: Kanadoje, Norvegijoje, Airijoje, Australijoje ir kt. Mokymų programos nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais ir praktiniais įgūdžiais savižudybių prevencijos srityje, todėl mokymų struktūra užtikrina saugią aplinką dalyviui. Mokymuose mokoma atpažinti reikšmingus ženklus, rodančius savižudybės riziką, kaip kalbėtis su asmeniu ir kaip jį nusiųsti pas reikiamus specialistus. Kuo daugiau žmonių išmoks atpažinti ženklus, rodančius savižudybės riziką, ir tinkamai į tai reaguoti, tuo daugiau gyvybių bus išsaugota.

Pasak 9-12 klasių moksleiviams skirtos skaitmeninių įgūdžių lavinimo programos „Skaitmeninis moksleivio IQ“ vadovės Eglės Tamelytės, nors apklausos rezultatai rodo, kad didžioji dalis jaunuolių nesidalina savo patirtimis su suaugusiais, tuo pačiu beveik 50 proc. jų sako, kad norėtų būti atviresni su savo tėvais.

Apklausoje dalyvavę paaugliai iš visos Lietuvos teigė, kad mielai su tėvais dalintųsi patirtimis, kurias įgauna skaitmeninėje erdvėje ir netgi norėtų sulaukti patarimų, kaip elgtis tam tikromis probleminėmis situacijomis.

„Kartais tenka išgirsti iš pačių moksleivių, kad jų tėvai nežino, kas tas intagramas, snapčatas ar pastaruoju metu itin paauglių pamėgta „TikTok“ programa ir ką šiuose socialiniuose tinkluose veikia jų vaikai. Tačiau kiekviena šeima, namie auginanti paauglį, turėtų nors kažkiek pasidomėti apie šias programas. Nieko apie tai nežinant, tikrai nebus lengva pagelbėti ar patarti savo vaikams“, – sako E. Tamelytė.

Skaitmeninių įgūdžių lavinimo programos vadovė primena, kad tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų nuolat kalbėti su vaikais apie etišką bendravimą virtualioje erdvėje, šviesti jaunimą duomenų saugumo, saugaus elgesio internete ir kitomis su skaitmeniniu raštingumu susijusiomis temomis.

Atlikta apklausa parodė, kad kas penktas apklausoje dalyvavusių paauglių mano, kad tėvai juos smerktų sužinoję, ką jie iš tikrųjų veikia internete. Virtualioje aplinkoje paaugliai ne tik nesunkiai gali rasti įvairios žalingos informacijos, bet ir neretai patys elgiasi neatsakingai ir neapgalvotai.

„Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose priima nepažįstamų žmonių kvietimus draugauti, ne visada atsijungia iš savo socialinių tinklų paskyrų ar įsivelia į elektronines patyčias“, – sako E. Tamelytė.

Kita vertus, šiek tiek mažiau nei pusė apklaustų moksleivių teigė, kad mokykloje gauna pakankamai žinių, kaip elgtis, internete iškilus tam tikroms problemoms. Beveik 70 proc. jaunuolių atsakė, kad šią informaciją gauna iš savo tėvų. Tad tiek mokytojai, tiek tėvai turėtų pasitempti ir atkreipti dėmesį, kokiomis žiniomis ir patarimais dalinasi su jaunimu.

Vartotojai šioje šalyje nuo penktadienio taip pat negali matyti reakcijų ir klipų peržiūrų skaičių kitų žmonių įrašuose, bet galės matyti, kaip kiti žmonės reaguoja į jų pačių įrašus.

Vėliau ši praktika gali būti pradėta taikyti ir visame pasaulyje.

„Nenorime, kad „Facebook“ būtų kaip varžybos, – sakoma bendrovės pareiškime. – Tai bandymas. Jis parodys, kaip žmonės reaguoja į šį naują formatą. Tikimės su laiku iš to pasimokyti ir išsiaiškinti, ar galime taikyti tai plačiau.“

Feisbuku visame pasaulyje naudojasi daugiau kaip milijardas žmonių, bet ši socialinės žiniasklaidos milžinė patiria vis didesnį spaudimą kovoti su platformos poveikiu psichinei sveikatai.

Australijoje penktadalis vaikų praneša patyrę patyčias internete, nurodo šalies elektroninio saugumo komisaras.

Problema šalies dėmesį patraukė pernai, kai viena 14-metė, nusifilmavusi garsios australų skrybėlių kompanijos reklamose, dėl patyčių internete nusižudė.

„Facebook“ sprendimas buvo priimtas po to, kai liepą bendrovė pradėjo slėpti patiktukus kitoje savo socialinės žiniasklaidos platformoje – „Instagram“.

Tai, kas prasidėjo „Instagram“ bandymu Kanadoje, vėliau buvo pradėta taikyti Australijoje, Brazilijoje ir keliose kitose didelėse rinkose.

„Facebook“ bandymas vadinamas „ribotos apimties testu“, kad bendrovė galėtų „įgyti tam tikrų pirminių žinių“.

„Nors tai buvo bandoma „Instagram“, „Facebook“ ir („Instagram“) yra skirtingos platformos ir mes tikriausiai pamatysime kitokius šio bandymo duomenis“, – nurodė bendrovė.

Projekto metu socialinių tinklų „Instagram“ ir „Facebook“ garsenybės dalyvaus fotosesijose vilkėdami tradiciniais drabužiais ir dalysis nuotraukomis savo socialinių tinklų paskyrose, praneša organizatoriai.

Jonas Nainys, Dovilė Filmanavičiūtė, Beata Nicholson, Deimantė Kazėnaitė, Karolina Meschino, Indrė Stonkuvienė, Ignas Lelys ir kitos tautiniais drabužiais vilkinčios ryškios asmenybės fotografuosis moderniame biure, restorane, automobilyje, oro balione, sporto aikštyne, oro uoste ir kitose vietose.

Pasak organizatorių, šia kampanija moderniai jaunajai kartai siekiama parodyti ir priminti, kad tautiniai drabužiai yra gražūs, stilingi ir juos galima dėvėti įvairiomis progomis ir įvairioje aplinkoje, siejant praeitį su dabartimi.

Kampanijos nuotraukomis numatoma sukurti kontrastą ir švelnias provokacijas, kai tradicinis kostiumas derinamas su šiuolaikiniais aksesuarais, tatuiruotėmis, auskarais ir kitais atributais.

Projekto organizatoriai tikisi, kad toks naujoviškas požiūris suintriguos jaunus žmones ir paskatins paieškoti progų apsirengti tautinį drabužį – visą kostiumą ar tik atskirą jo dalį – tradiciniais raštais margintus delmonus, riešines, juostas, kojines, lininius marškinius, vilnones skaras ar kitas detales.

„Kantar“ Media Day tyrimo duomenimis, daugiausia dienos laiko atsiriekia televizija – kone pusę viso laiko, praleisto su medijomis (46 proc.). Didelė dalis, per metus paaugusi dar trimis procentiniais punktais, tenka internetui – 37 proc. Radijui skiriama 14 proc., keliais punktais sumažėjus nei pernai, o spaudai – stabiliai, kaip ir pernai,– 3 proc. media dienos laiko.

Iš interneto turinio liūto dalis tenka socialiniams tinklams – 37 proc. viso naršymui internete skirto laiko, likęs pasiskirsto videoturinio ir kitoms veikloms internete (maždaug po 22 proc.) bei naujienų portalams (19 proc.).

„Šiemet fiksuojame, kad gyventojas vidutiniškai su medijomis praleidžia 7.10 valandos per dieną – palyginimui, tai daugiau negu kai kurie žmonės per parą miega“,– sakė , „Kantar“ rinkos tyrimų vadovė Renata Mackevičienė.

Pasak jos, kompiuteris vis dažniau naudojamas kaip priemonė žiūrėti TV.

„Televiziją per kompiuterį žiūri 13,2 proc. (dienos auditorija) ir palyginti su pernai, šis rodiklis padidėjo 3 proc. punktais. Tuo tarpu telefonas kaip įrenginys TV žiūrėti naudojamas perpus mažiau – dienos auditorija čia siekia apie 6,5 proc., tačiau telefonas dažniau nei kompiuteris pasirenkamas naršant naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose“,– sakė R. Mackevičienė.

Gyventojas vidutiniškai su medijomis praleidžia 7.10 valandos per dieną – palyginimui, tai daugiau negu kai kurie žmonės per parą miega.

Pasak ekspertės, per metus socialinių tinklų naudojimas per mobiliuosius įrenginius paaugo dviem  procentiniais punktais ir siekia 42 procentus, tuo tarpu naršančiųjų po naujienų portalus per kompiuterį analogiškai sumažėjo iki 25 proc. per dieną.

Beveik visus gyventojus per dieną pasiekia bent vienas media šaltinis – bendras media pasiekimas pastaruosius ketverius metus siekia 99 procentus. „Kantar“ šių metų tyrimo duomenimis, per trečdalį gyventojų tuo pačiu metu naudoja ne vieną kanalą. Vidutiniškai šalies gyventojas per dieną ne vieną kanalą naudoja 46 minutes.

„35 proc. gyventojų per dieną vienu metu naudoja ne vieną media kanalą, labiausiai media kokteilį mėgstama maišyti su internetu – jį gyventojai derina su TV, radiju, videoturiniu ir spauda“, – sakė „Kantar“ ekspertė. Rečiau ne vieną media kanalą naudoja kaimo vietovėse ir mažesniuose miesteliuose (iki 2 tūkst. gyventojų) – ten taip elgiasi maždaug kas ketvirtas, skirdamas iki pusvalandžio per dieną, kai mieste – daugiau nei kas trečias, kelis kanalus kartu naudodamas 50 minučių per dieną. Mažiausiai su kitais kanalais plakama spauda.

„Iš duomenų matome, kad nors spaudos dienos pasiekimas mažesnis – auditorija į popierinį turinį įsitraukia gerokai labiau, mažiau blaškosi tuo metu tarp kelių kanalų. TV ir interneto dienos auditorijos didžiausios – tačiau ir kanalų miksavimas čia yra stipriausias“,–  sako R. Mackevičienė.

Analizuojant amžių, pastebima, kad suplakti skirtingų kanalų vartojimą labiausiai linkę brandūs jauni žmonės (25-44 metų). Laikas, kai dėmesys mažiausiai koncentruojamas į vieną kanalą, yra vakaras nuo 19-23 val.

Šiemet tyrėjai pirmą sykį atskirai ištyrė ir kaip žiūrimas videoturinys internete. Per dieną toks turinys pasiekia daugiau nei trečdalį (36 proc.) šalies gyventojų – jie šiai veiklai dažniau renkasi kompiuterį (24 proc.) nei telefoną (18,7 proc.).

„Iš duomenų matome, kad videoturinio internete populiarumas atvirkščiai proporcingas amžiui. Kuo žmogus jaunesnis, tuo daugiau žiūri videoturinį ir atvirkščiai – kuo vyresnis, tuo mažiau: palyginti, 16-24 m. amžiaus segmente videoturinys pasiekia daugiau negu du trečdalius (69 proc.), o nuo 55-64 metų – tik penktadalį (20 proc.), kai tuo tarpu lyginant pagal amžių naujienų portalų auditorijas tokio didžiulio skirtumo nėra“, – tendencijas komentuoja „Kantar“ media tyrimų ir įžvalgų vadovė.

Tyrėjai pažymi, kad videoturinio internete žiūrėjimo pikas sutampa su geriausiu TV eterio laiku. Didžiausią auditoriją videoturinys pasiekia tarp 16-34 metų gyventojų.

Laiko atžvilgiu, kaimo vietovėse radijas yra populiariausias rytinis media kanalas iki 10 val., mieste – iki 9 val. Vakare nuo 18 val. populiariausia media kaimo vietovėse tampa televizija, tuo tarpu didmiesčiuose vėliau, nuo 19 val.

Kaime televizija dar populiaresnė nei mieste, tai yra ją žiūri didesnis procentas gyventojų, nors laikas praleidžiamas prie TV nesiskiria – trys su puse valandos. Bendrai media priemonėms kaimo gyventojai skiria 20 min. mažiau nei didmiesčių gyventojai.

„Ypač regionuose mėgstama spauda – palyginti su didmiesčiais, kaimo vietovėse skaitančiųjų laikraščius yra dvigubai daugiau, tai rodo stiprias vietinių laikraščių pozicijas“, – sako tyrimų ekspertė R.Mackevičienė.

„Kiekvienas sportininkas yra skirtingas ir turėtų pats geriausiai jausti, kiek nori įsitraukti į gyvenimą socialiniuose tinkluose“, – pabrėžia socialinių mokslų daktarė ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja Dominyka Venciūtė. Tiesa, asmeninės ženklodaros ir rinkodaros konsultantė nė neabejoja – investuoti į asmeninį prekės ženklą verta.

„Stiprus asmeninis prekės ženklas sporto pasaulyje“ – tokia tema pranešimą rugsėjo 26 dieną vyksiančioje LTeam konferencijoje skaitys D. Venciūtė. Vienuolio gatvėje Vilniuje įsikūrusiame „Impuls“ sporto klube moteris ne tik papasakos nuo ko pradėti savo veiklą socialinėje erdvėje, bet ir pateiks praktinius patarimus, kaip sporto pasaulio atstovai turėtų save pozicionuoti bei komunikuoti socialiniuose tinkluose.

Prieš renginį LTeam.lt nusprendė su D. Venciūtė pasikalbėti apie socialinių tinklų fenomeną ir jų prigijimą sporto pasaulyje.

– Prieš dvejus metus Jonas Valančiūnas savo Instagram paskyroje pasidalino vaizdo įrašu su prierašu: „Jeigu sportuoji, bet savo treniruotės nepaviešini, reiškia nesportuoji... Laimingi?“ Ar galima sakyti, kad šis komentaras idealiai atspindi šių dienų realybę?

– Iš dalies taip. Tikime tuo, ką matome. Tačiau taip pat vis daugiau žmonių supranta, kad ne viskas, ką matome  socialiniuose tinkluose, yra tikra. Vis dėlto, siekdami formuoti savo asmeninį prekės ženklą, turėtume suprasti, kad mūsų kuriamas turinys turi ne tik atskleisti asmenybę, bet ir būti įdomus tikslinei auditorijai. Jei auditorijai įdomios akimirkos iš treniruočių (o ar įdomi, matysime iš patiktukų ar komentarų), kodėl gi nepasidalijus ir jomis?

– Kaip manote, kodėl socialiniai tinklai tapo tokia svarbia sporto dalimi? Kaip jų atsiradimas apskritai pakeitė sportą ir požiūrį į jį?

– Socialinių tinklų dėka sportas tapo labiau prieinamas ir pažįstamas ne tik entuziastams, bet ir mažiau juo besidominčiai visuomenės daliai. Dalijimasis naujienomis, rezultatais realiu laiku ar sporto pasaulio užkulisiais, dialogas tarp sporto organizacijų ir fanų – tik keletas socialinių tinklų teikiamų privalumų. Profesionaliems atletams tai tapo papildomu uždarbiu – prekės ženklai dosniai už reklamą atsilygina, tikėdamiesi padidėjusio žinomumo bei išaugusio pardavimų skaičiaus.

– O jūs, vertindama socialinių tinklų ir sporto susijungimą, įžvelgiate daugiau teigiamų ar neigiamų dalykų?

– Socialiniai tinklai neabejotinai atvėrė daug galimybių atletams, sporto entuziastams, sporto organizacijoms ir prekių ženklams. Tačiau naudojimasis Facebook, Instagram ar Twitter turi ir savo niuansų. Pavyzdžiui, atletai dažnai nežino, kaip turėtų formuoti savo įvaizdį socialinėje erdvėje ir, neturėdami patarėjo, kuris juos nukreiptų tinkama linkme, gali prarasti dėmesį ir koncentraciją į pagrindinę veiklą. Taip pat juos gali pradėti varginti perdėtas dėmesys ar neigiami komentarai, atsiliepiantys rezultatams. Vis dėlto, nepaisant minusų, tikiu, kad socialinių tinklų teikiamos galimybės yra didesnės nei pavojai.

– Kai kurie sportininkai paskyrų socialiniuose tinkluose išvis neturi, arba jais naudojasi mažai, ir tuomet daug kas jų pasigenda. Vis tik tuo pat metu kai kurie sulaukia priekaištų, kad socialiniai tinklai trukdo profesionaliai karjerai. Kaip reikia rasti tą tinkamą balansą?

– Kiekvienas sportininkas yra skirtingas ir turėtų pats geriausiai jausti, kiek nori įsitraukti į gyvenimą socialiniuose tinkluose. Jei buvimas juose prieštarauja atleto natūrai, asmeninio prekės ženklo kūrimas atrodys nenatūralus ir eikvos per daug energijos. Tokiu atveju, jei leidžia galimybės, atletas galėtų savo socialinių tinklų valdymą perleisti specialistui ar kitam patikimam žmogui, kuris sugebėtų autentiškai perteikti turinį. Daugumai jaunosios kartos sportininkų socialinė erdvė – neatsiejama kasdienybės dalis, kuri ne tik nevargina, bet kartais net ir skatina bei motyvuoja siekti geresnių rezultatų. Balanso paslaptis – įsiklausymas į save, asmeninio pozicionavimo išgryninimas ir tinkamo turinio kūrimo principų išmanymas.

– Vieniems sportininkams socialiniai tinklai yra tik erdvė bendrauti su gerbėjais, kitiems – galimybė prisidurti papildomų pinigų. Kaip rėmėjai žiūri į bendradarbiavimą su profesionalais per socialinius tinklus?

– Sportininkai yra vieni geidžiamiausių nuomonės formuotojų, nes jų fanai dažniausiai itin ištikimi, aktyvūs ir linkę įsitraukti. Atletų įtaka socialiniuose tinkluose grįsta ne tik pasiekimais ir laimėjimais, bet ir reputacija, mokėjimu bendrauti su savo gerbėjais bei gebėjimu kurti įdomų ir įtraukiantį turinį.

– Sportininkams dažnai patinka idėja tapti aktyviais socialinės erdvės dalyviais, tačiau neretai jie tam paprasčiausiai neturi laiko. Ar Lietuvoje populiaru atletams samdytis agentūras ar žmones, kurie jiems padeda valdyti socialinių tinklų anketas?

– Lietuvoje tai dar nėra dažnai pasitaikanti praktika, o užsienyje daugelis sportininkų kreipiasi į specializuotas turinio kūrimo agentūras, besirūpinančias atletų įvaizdžiu socialinėje erdvėje.

– Socialinių tinklų kūrėjai nuolat tobulina šių platformų funkcijas, naudojimo galimybes. Matydama visas šias tendencijas, kokią regėtumėte sporto ateitį socialinių tinklų pasaulyje?

– Prognozuoti sunku, bet manau, kad vis labiau bus skatinamas dialogas. Internete populiarėjantys įmonių naudojami dirbtinio intelekto „chatbots“ inicijuoja pokalbius, atsako į klausimus ir užima vartotojus, ką greitu metu galbūt ims taikyti ir atletai. Prekių ženklai į nuomonės formuotojų sporto pasaulyje rinkodarą investuos daugiau.

Pirmą kartą tokia informacinė ataka, panaudojant finansų ministro vardą, įvyko birželio pradžioje. Šį kartą naudojamasi ir įvairių naujienų portalų žurnalistų vardais.

Finansų ministerija neigia pasirodžiusią informaciją.

„Atkreipiame dėmesį, kad daugėja interneto svetainių, kurios mūsų šalyje neteisėtai siūlo investavimo, draudimo ar kitas finansines paslaugas ir raginame būti budriems skaitant ir vertinant informaciją, atsirenkant informacijos kanalus. Rekomenduojame neinvestuoti į produktus, kurių nesuprantate ir vengti pasiūlymų, kuriais žadamas „greitas praturtėjimas“ nepatiriant „jokios rizikos“, – nurodo Finansų ministerija.

Pasak informuotų „Bloomberg“ šaltinių, „Facebook“ pasamdyti darbuotojai nežinojo, kur ar kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti garso įrašai, jiems buvo nurodyta tik užrašyti tai, ką žmonės kalba. Kaip teigė keli „Facebook“ pasamdyti asmenys, jie girdėjo „Facebook“ vartotojų dažnai gana vulgarius pokalbius, tačiau nežinojo, kodėl „Facebook“ nurodė jiems transkribuoti būtent šiuos garso įrašus.

Paprašyti pakomentuoti gautą informaciją, „Facebook“ atstovai pripažino samdę darbuotojus transkribuoti garso įrašus, tačiau daugiau to esą nedaro, nes panaši kitų bendrovių veikla susilaukė itin neigiamos reakcijos.

„Kaip „Apple“ ir „Google“, mes sustabdėme žmogiškąją garso įrašų peržiūrą daugiau nei prieš savaitę“, – tvirtino „Facebook“ atstovai.

Atstovų teigimu, vartotojai žinojo, kad jų nusiųsti garso įrašai bus transkribuojami, o pasamdyti darbuotojai esą tikrino, ar „Facebook“ dirbtinio intelekto sistemos teisingai interpretuoja žmonių kalbą.

EPA-ELTOS nuotr.

Didelės technologijų bendrovės, įskaitant „Amazon“ ir „Apple“ jau ne kartą susilaukė kritikos dėl vartotojų garso įrašų saugojimo ir perdavimo jų klausytis žmonėms. Kritikų teigimu, tokia praktika pažeidžia žmonių privatumą.

„Facebook“ atstovai ilgą laiką neigė saugantys vartotojų garso įrašus. Pats „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas tai paneigė pernai liudydamas Kongrese.

„Kalbate apie paskleistą sąmokslo teoriją, neva mes klausomės, ką įrašo jūsų mikrofonas ir tada naudojame tai reklamai. Mes to nedarome“, – JAV senatoriui Gary'iui Petersui pernai balandį sakė M. Zuckerbergas.

Vėliau „Facebook“ atstovai pabrėžė, kad bendrovė išsaugo įrenginio mikrofonu padarytus garso įrašus tik tuo atveju, jei vartotojas leidžia.

Tiesa, „Facebook“ niekada neatskleidė, kad vartotojų garso įrašus gali peržiūrėti trečiosios įmonės. Pasak kai kurių darbuotojų, toks darbas jiems pasirodė itin neetiškas.

Viena iš įmonių, kurių darbuotojai buvo samdomi transkribuoti „Messenger“ garso įrašus, yra „TaskUs“

„Facebook“ yra vienas svarbiausių „TaskUs“ klientų, tačiau įmonės darbuotojams draudžiama atskleisti, kad jie dirba „Facebook“. Šį itin svarbų klientą jie vadina kodiniu pavadinimu „Prism“ (angl. „Prizmė“).

„Facebook“ šios bendrovės darbuotojus samdo ne tik garso įrašų transkripcijai, bet ir galimai žalingo turinio bei politinės reklamos peržiūrai. Visgi naujausia „TaskUs“ darbo „Facebook“ sritis – garso įrašų transkribavimas.

„Facebook“ prieš daugiau nei savaitę paprašė „TaskUs“ sustabdyti šį darbą, mes jį sustabdėme“, – „Bloomberg“ situaciją komentavo „TaskUs“ atstovai.

Iš kūdikio bumo kartos žmonių (dabartiniai 54-75 metų žmonės), beveik pusė nesinaudoja socialiniais tinklais, X kartoje – į juos ranka numoja jau tik penktadalis, o Y kartoje – vos 5 procentai žmonių.

„Akivaizdžiai matome stiprėjančią „įsitinklinimo“ tendenciją ir jos sąsają su amžiumi. Jeigu jaunimas turi telefoną ir internetą, tai naudojasi ir socialiniais tinklais. Jie tapo tiesiog neatsiejami vienas nuo kito. Pavyzdžiui, FB per savaitę pasiekia 97 procentus Z kartos žmonių“, – sako Justina Dundulytė, „Kantar“ media tyrimų vadovė.

Pasak Arijaus Žako, vieno marketingo agentūros vadovo, pagal feisbuko ir instagramo  rekomendacijas, nacionalinių kampanijų metu pasiekus 80 proc. auditorijos laikoma, kad pasiekti visi.

„Bet koks skaičius, viršijantis 80 proc. pasiekiamumą, yra fantastinis. Reikėtų įvertinti, kad ne visi vartotojai turi galimybę įsijungti socialinius tinklus kasdien, be to, yra limitai, kiek turinio ir reklamų per vieną dieną gali pamatyti vienas vartotojas. Todėl tyrime rodomas socialinių tinklų potencialas yra didesnis nei galima būtų tikėtis“, – sako ekspertas.

Populiariausiu socialiniu tinklu Lietuvoje išlieka feisbukas (juo per savaitę naudojasi 71 proc. šalies gyventojų), gerokai atitrūkęs nuo intagramo (24 proc.) ir pinteresto (12 proc.); penketuko rikiuotę užbaigia tviteris ir „LinkedIn“ – abu nesiekia po 5 proc. Dar po porą procentų surenka „VKontakte“ (2,8 proc.) ir pažinčių svetainė „Tinder“ (2,5 proc.).

Ekspertai pastebi, kad analizuojant populiariausių svetainių TOP5 pagal kartas, jaunimo tope nebelieka tiesioginių žiniasklaidos svetainių, nors jos patenka į vyresnių žmonių topus.

„Matome, kad nuo X kartos atsiradusi socialinių tinklų dominavimo tendencija su kiekviena tolesne karta vis stiprėja, o Z karta naujienas jau faktiškai sužino daugiausia per socialinius tinklus, o ne per tiesiogines žiniasklaidos svetaines“, – sako J.Dundulytė.

A.Žako teigimu, tai rodo pakitusius jaunosios kartos vartojimo įpročius.

„Viena vertus, taip yra todėl, kad dabar dominuoja greitai vartojamas, dinamiškas, besikeičiantis turinys. Aktualiausia informacija tampa ne globalios naujienos, o tai, kas svarbu man – draugai, artimieji, žinomi žmonės, kurie imponuoja. Kita vertus, jaunoji karta susiranda ją dominančią informaciją ir skaito naujienų portalus, tik juose apsilanko tais atvejais, kai kažkas iš pažįstamų pasidalina aktualia nuoroda socialiniuose tinkluose“, – sako socialinių tinklų žinovas.

Analizuojant pokyčius pagal kartas, pastebimas atotrūkis pagal kanalams teikiamą pirmenybę. Kūdikio bumo kartos žmonės dar aktyviai naudoja bent du tiesioginius media šaltinius – tuo tarpu Z kartos tope jų nėra. Ir atvirkščiai, Z kartos tope įsitaiso 2 kanalai, kuriais kūdikio bumo kartos tope net nekvepėjo: „Youtube“ ir instagrame. Įdomu tai, kad pastarasis į TOP5 patenka tik Z kartoje, bet šioje amžiaus kategorijoje juo jau naudojasi 62 procentai. „Youtube“ turi nemažai ir vyresnių gerbėjų, o Z kartai tai trečia mėgstamiausia svetainė, per dieną pasiekianti 75 proc. šio amžiaus auditorijos.

Dar vienas įdomus aspektas, kad pasaulyje populiarus tviterio socialinis tinklas, kuris pas mus yra nišinis ir juo naudojasi vos 1-3 proc. kūdikio bumo ir X kartos, Z kartoje jau turi daugiau kaip 14 proc. naudotojų.

„Gali būti, jog gerai mokėdami užsienio kalbą, dalis jaunimo lengvai naudojasi užsienyje populiariais tinklais, iš kurių sužino karštas pasaulio naujienas – arba ieško nišinių socialinių tinklų, kuriais nesinaudoja jų tėvai", – sako „Kantar“ media tyrimų vadovė.

Didėjant masiniam įsitraukimui į socialinius tinklus, atsiranda ir vartotojų dalis, nusprendžianti nuo jų atsiriboti.

„Dalis tai daro vardan maišto, dalis tiesiog nusprendžia padaryti pertrauką, kiti – ieško naujų, neatrastų kanalų. Pavyzdžiui, nurašytu laikytas „Snapchat“ pastaruoju metu prisikėlė ir jau kelintą ketvirtį iš eilės rodo stabiliai augančius rezultatus. Bruzdesiai trinti socialinių tinklų paskyras periodiškai iškyla, bet net ir po didžiausių feisbuko skandalų, vartotojų apčiuopiamai nesumažėjo“, – sako vyras.

Eksperto teigimu, toks sumažėjimas įmanomas tik atsiradus gerai alternatyvai, kurios kol kas nėra. „Piešiant ateities perspektyvą, socialinių tinklų įtaka ir galimybės artimiausius kelerius metus turėtų tik augti“ , – prognozuoja jis.

Orientacinis dabartinis kartų atstovų amžius: kūdikio bumo karta – dabartiniai 54-75 metų žmonės, X karta  43-53 metų, Y karta – 25-42 metų, Z karta –gyventojai, kuriems šiuo metu 16-24 metai.

„Kantar“ yra viena didžiausių pasaulyje duomenų, įžvalgų ir konsultacijų bendrovių, vienijanti 30 tūkst. tyrimų specialistų daugiau nei 100 šalių. „Kantar“ yra ekspertai inovacijų, prekės ženklų, komunikacijos, vartotojų elgsenos ir kitose srityse.

„Kantar“ yra WPP dalis. Tarptautinės „Kantar“ grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė „Fortune Top 500“ kompanijų, o klientų skaičius viršija 8 tūkstančius. Bendrovės įmonėje Lietuvoje dirba 119 darbuotojų.

Nors tokias laiko paskirstymo taisykles dažniausiai diktuoja greitas gyvenimo tempas, tėvai dažnai pamiršta, kad vaikai – pati vertingiausia „investicija“. Į ją neinvestuojant pakankamai laiko, ateityje problemos tiesiog užprogramuotos – dėmesio trūkumas pasireiškia beveik visose vaiko gyvenimo srityse, pradedant mokymosi rezultatais ar santykiais su bendraamžiais, baigiant psichologiniais sutrikimais, perdėtu nepasitikėjimu savimi ar netgi agresija.

Ir vis dėlto, nors šiais laikais tėvai daug dirba, keliauja ir yra labai užsiėmę, nemaža laisvo laiko dalis, kurią jie galėtų praleisti žaisdami, aktyviai pramogaudami ar kitaip užsiimdami su savo atžalomis, atitenka socialiniams tinklams ir internetui. Kartais tėvai net nebesugeba pasimėgauti atostogų akimirkomis, kol šios neišvysta socialinių tinklų šviesos. Retai susimąstoma, kad ilsėtis rekomenduojama ne tik nuo kasdienių darbų, tačiau ir nuo telefonų ar kompiuterių, kurie vargina centrinę nervų sistemą.

Taip pat daroma neigiama įtaka vaikams, kurie tiesiog nevalingai perima matomą tėvų pavyzdį. Teigiama, kad net 80 proc. visų veiksmų atliekami pasąmoningai. Vadinasi, labai dažnu atveju vaikai tiesiog kartoja tėvų elgesio modelį: ne tik jų reakciją į įvairias emocijas, tačiau taip pat ir kasdienius veiksmus, įpročius, netgi laisvalaikio praleidimo formas.

Šiandieninės tendencijos liūdnos – paaugliai socialiniuose tinkluose per parą vidutiniškai praleidžia net devynias valandas. Priežasčių gali būti ne viena, tačiau dažniausios jų yra nulemtos tėvų rodomo pavyzdžio ir vaikams skiriamo dėmesio trūkumo. Taip pat kartais – tėvų kaltės jausmo, kurio vedini, kaip laiko stokos kompensaciją, jie perka vaikams brangius išmaniuosius įrenginius, kurie problemą ne sprendžia, o dar labiau gilina.

Deja, tačiau labai tikėtina, kad situacija ateityje tik blogės. Todėl labai svarbu šviesti tėvus apie nesaikingo laiko prie ekranų žalą tiek fizinei sveikatos būklei, tiek psichikai, taip pat apie galimas laiko praleidimo alternatyvas, aktyvaus laisvalaikio ir gyvo bendravimo naudą, kad visa tai būtų ugdoma jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo metų. Kuo vaikai didesni, tuo sudėtingiau yra spręsti jau įsisenėjusias problemas, todėl tėvams tenka didelė atsakomybė – kuo anksčiau pradės „investuoti“, tuo didesnės grąžos gali tikėtis ateityje.