Jungtinių Valstijų generalinis chirurgas Vivekas Murthy (Vivekas Murtis) išplatintoje rekomendacinėje ataskaitoje teigė, kad socialiniai tinklai gali būti naudingi, tačiau esama nemažai pavyzdžių, rodančių, kad jie taip pat gali kenkti vaikų ir paauglių psichinei sveikatai ir gerovei.

Sveikatos ir socialinių paslaugų departamento duomenimis, didžioji dauguma JAV jaunimo naudojasi socialiniais tinklais: 95 proc. paauglių nurodo, kad naudojasi socialinėmis platformomis, o daugiau nei trečdalis jų tai daro „kone nuolat“.

Ataskaitoje nurodoma, kad socialiniai tinklai suteikia vaikams ir paaugliams galimybę susirasti bendruomenę, kur gali bendrauti, tačiau ten taip gali susidurti su netinkamu ir žalingu turiniu, kuris gali normalizuoti savęs žalojimą ir savižudybę.

Šioje ataskaitoje pabrėžiama, kad jog tai gali paskatinti nepasitenkinimą savo kūnu, valgymo sutrikimus ir depresiją, o vaikai gali susidurti su patyčiomis internete.

V. Murthy ragina politikus sugriežtinti socialinių tinklų saugumo standartus, o technologijų bendroves atsakingiau vertinti savo produktų poveikio vaikams lygį. Jis pridūrė, kad bendrovės turėtų dalytis visa šia informacija su mokslininkais.

Jis patarė tėvams namuose sukurti erdvę be įrenginių, kad būtų skatinamas tarpusavio bendravimas, ir mokyti vaikus sveiko ir atsakingo elgesio internete.

Ši ataskaita buvo parengta tuo metu, kai JAV valdžios institucijos deda daug pastangų ieškodamos būdų, kaip reguliuoti naudojimąsi socialiniais tinklais ir sumažinti jų žalingą poveikį, ypač jaunimui.

Anksčiau šį mėnesį JAV Montanos valstija uždraudė nuo kitų metų savo teritorijoje naudoti vaizdo įrašų dalijimosi programėlę „TikTok“. Kinijos firmai „ByteDance“ priklausanti platforma apskundė šį sprendimą teismui. Kovo mėnesį Juta tapo pirmąja JAV valstija, kurioje reikalaujama, jog socialinės žiniasklaidos svetainės reikalautų tėvų sutikimo dėl nepilnamečių naudojamų paskyrų.

„Šiuo metu išgyvename nacionalinę jaunimo psichikos sveikatos krizę ir esu susirūpinęs, kad socialinė žiniasklaida yra svarbus šios krizės veiksnys, kurį turime skubiai spręsti“, – teigė V. Murthy.

„Tokį valdybos sprendimą iššaukė R. Žemaitaičio pasisakymai socialinėje erdvėje, kurstantys tautinę nesantaiką ir skatinantys neapykantą mūsų bendrapiliečiams žydams“, – teigiama pranešime.

Anksčiau laikinasis partijos pirmininkas Artūras Paulauskas R. Žemaitaičio pasisakymą apie nugriautą palestiniečių mokyklą pasmerkė kaip antisemitinį.

„Negali priversti kito žmogaus daryti tai, kas tau asmeniškai atrodo teisinga ir garbinga, visgi, labai tikiuosi, kad Remigijui užteks drąsos pripažinti klaidą ir atsiprašyti bei grįžti į partiją“, – penktadienį išplatintame pranešime tvirtino A. Paulauskas.

R. Žemaitaitis, komentuodamas naujienas apie Izraelio pajėgų nugriautą palestiniečių pradinę mokyklą, asmeninėje feisbuko paskyroje rašė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS“.

Labai tikiuosi, kad Remigijui užteks drąsos pripažinti klaidą ir atsiprašyti bei grįžti į partiją.

„Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką...“ – teigė jis.

R. Žemaitaičio pareiškimą pasmerkė Izraelio, Vokietijos, Jungtinių Valstijų, Nyderlandų ambasadoriai, aukščiausi šalies pareigūnai. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo neapykantos skatinimo bei kurstymo.

Pats parlamentaras antradienį BNS sakė teigiamai vertinantis tokį teisėsaugos žingsnį, nes „bus proga dar labiau visuomenei atskleisti, parodyti, kaip Izraelis ir Izraelio vyriausybė, kaip kokie komunistai, bolševikai, griauna kitoje valstybėje, kitoje šalyje mokyklas už Europos Sąjungos (ES) pinigus pastatytas“.

Pasak policijos, šia nelegalia veikla užsiimančios moterys atvirai reklamuoja savo teikiamas paslaugas. Pareigūnai, stebėdami socialinius tinklus ir skelbimų portalus, demaskavo ne vieną Alytaus apskrityje nelegalią veiklą vykdančią moterį.

Policininkai užfiksavo, kad Alytuje, Statybininkų gatvėje esančiame bute, 40-metė užsienio šalies pilietė teikė seksualines paslaugas už atlygį. Moteris tikino, kad „dirba“ savo noru, jos niekas neišnaudoja. Dar viena šio „amato“ atstovė užfiksuota Birštono kurorte.

Kliento laukusi 34-erių alytiškė, savo namuose sulaukė policijos pareigūnų. Anksčiau ne kartą, o šiais metais jau antrą kartą, už vertimąsi prostitucija bausta moteris ir vėl įkliuvo. Savo paslaugas pastaroji visada reklamuoja skelbimų portaluose. Ji taip pat teigė, kad dirba savo noru. Žino, kad tokia veikla yra neleistina, o už vertimąsi ja yra baudžiama.

Moterims už vertimąsi prostitucija arba naudojimąsi jos paslaugomis už atlygį surašyti administracinio nusižengimo protokolai. Joms gresia bauda nuo 90 iki 140 eurų, jei pažeidimas padaromas pakartotinai, bauda gali išaugti iki 300 eurų.

„Jeigu susiduriate su prekybos žmonėmis apraiškomis ar žinote, kad su tuo susiduria kiti asmenys, prašome pranešti skubios pagalbos tarnybų telefonu 112 arba www.epolicija.lt. Taip pat informuoti galite ir socialinio tinklo Facebook pranešimų programoje „Messenger“, parašius žinutę adresatui „Alytaus policija““, – ragino Alytaus apskrities policija.

Gruodžio mėnesį „Twitter“ vartotojai balsavo už savininko E. Musko atstatydinimą iš generalinio direktoriaus pareigų per platformoje surengtą apklausą. Ją vos kelios savaitės po to, kai pradėjo vadovauti socialinių tinklų milžinei, surengęs E. Muskas žadėjo gerbti rezultatus.

„Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad pasamdžiau naują „X/Twitter“ generalinę direktorę“, – rašė E. Muskas tviteryje. Jis neatskleidė savo įpėdinės vardo, bet nurodė, kad ji pradės dirbti maždaug po pusantro mėnesio.

„Mano vaidmuo virs vykdomojo pirmininko ir vyriausiojo technologijų pareigūno, prižiūrinčio produktų, programinės įrangos ir sistemų operacijas, pareigomis“, – pridūrė milijardierius.

Tikrasis išbandymas bus tai, ar jis gali atsitraukti ir leisti jai dirbti savo darbą.

E. Muskas buvo kritikuojamas dėl to, kad valdydamas „Twitter“ atitraukia savo dėmesį nuo vadovavimo bendrovėms „Tesla“ ir „SpaceX“.

Tačiau panašu, kad jis pagaliau suvokė situaciją dėl „šio „Twitter“ košmaro ir neįmanomos užduoties“ bandyti suderinti vadovavimą „Twitter“, „Tesla“ ir „SpaceX“, pranešime investuotojams teigė bendrovės „Wedbush Securities“ analitikas Danas Ivesas (Danas Aivsas).

Jei E. Muskas įgyvendins šį savo sprendimą, jis pavėluotai įvykdys pažadą atsižvelgti į „Twitter“ apklausos rezultatus.

Už jo atsistatydinimą balsavo 57,5 proc. iš daugiau nei 17 mln. paskyrų.

„Atsistatydinsiu iš generalinio direktoriaus pareigų, kai tik surasiu kokį nors pakankamai kvailą, kad imtųsi šio darbo, žmogų!“ – tuo metu paskelbė E. Muskas.

Nuo spalio pabaigos E. Muskas visiškai valdo „Twitter“ ir, būdamas generaliniu direktoriumi, ne kartą sulaukė prieštaringų vertinimų, nes atleido didžiąją dalį darbuotojų, vėl priėmė į platformą kraštutinių dešiniųjų pažiūrų veikėjus, nušalino žurnalistus ir apmokestino anksčiau nemokamas paslaugas.

Žiniasklaidos konglomerato „NBCUniversal“ pasaulinės reklamos ir partnerysčių vadovė Linda Yaccarino (Linda Jakarino) buvo potenciali kandidatė į „Twitter“ vadovo postą, teigiama laikraščio „The Wall Street Journal“ pranešime.

„Manau, kad tas, kurį jis pasamdė, nusipelno mūsų užuojautos ir gailesčio, – sakė nepriklausomas technologijų analitikas Robas Enderle'as (Robas Enderlas) iš konsultacijų bendrovės „Enderle Group“. – Tikrasis išbandymas bus tai, ar jis gali atsitraukti ir leisti jai dirbti savo darbą.“

Tokį spartų populiarumą nulėmė Europos dieną socialiniame tinkle šio smarkuolio išpyškintas antisemitinio folkloro posmas. Ir jau nebesvarbu, kad tai žaibiškai virto diplomatiniu skandalu, bet apie poną buvusį kandidatą ir esamą Seimo narį išgirdo žydai, vokiečiai, olandai ir visi kiti.

Ko nepadarysi dėl reklamos?

Reikia mokėti naudotis socialiniais tinklais, kurie šiandien tapo galinga jėga.

Tokios heraldininkų intencijos didžiai nustebino krašto apsaugos ministrą, kurio giliu įsitikinimu socialinių tinklų ir paskyrų kontrolė nėra nei tos komisijos darbas, nei jos reikalas.

Štai Heraldikos komisija, kuri jau kažin kelintus metus vis nenori patvirtinti Klaipėdos krašto herbo (esą jiems briedis primena nacius), sugalvojo tuose pačiuose valstybės įstaigų socialiniuose tinkluose užkardyti Ukrainos vėliavų naudojimą.

Gražiai jie ten išdėstė suprantą visų norą „morališkai paremti ukrainiečius“, bet esą tebūnie tos vėliavos „trumpalaikis, proginis reiškinys“, tarsi taip laukiamas Ukrainos kariuomenės kontrpuolimas jau būtų kadais pasibaigęs civilizuoto pasaulio pergale prieš orkų gaujas.

Tokios heraldininkų intencijos didžiai nustebino krašto apsaugos ministrą, kurio giliu įsitikinimu socialinių tinklų ir paskyrų kontrolė nėra nei tos komisijos darbas, nei jos reikalas.

Ir čia tampa pavydu dėl kitos tokios lenkų (bet ne heraldikos) komisijos dalykiškumo ir operatyvumo, kuri nusprendė nuo šiol Kaliningrado nebevadinti rusiškai – Kaliningradu, o tik lenkiškai – Królewiec. Taip Varšuva pasveikino Kremlių gegužės 9-osios proga.

Klausimas: kiek laiko tokiam sprendimui prireiktų lietuviškam biurokratiniam aparatui?

„Lyg tai buvo kažkoks kaip pagalbos šauksmas, bet negalėjome suprasti iki galo, kas yra, kas vyksta, ir kad atsitiko tokia tragedija“, – pasakojo kaimynė Daiva.

Kaimynai pasakojo, kad vyras turėjo psichikos problemų. „Kaimynai sužinojo po tragedijos. Po naujų metų, kaip mes sužinojome, kad jis jau ne vieną kartą gulėjo pagalbos ligoninėje“, – tęsė kaimynė.

Prieš tai vyras apie savo planus parašė. O tiesioginę transliaciją „TikTok“ pradėjo ankstų trečiadienio rytą, apie 5 val. „Tai nebuvo konfliktiškas žmogus. Jis buvo uždaras“, – sakė moteris.

Kauno policija sakė, kad apie įvykį sužinojo ne iš žiūrovų. „Gavome tą informaciją iš užsienio kolegų, užsienio partnerių, per tarptautinių ryšių valdybą, ir sureagavome“, – teigė Kauno policijos viršininkas Mindaugas Barštys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Policija teigė, kad informaciją gavo iš Singapūro Interpolo, bet vėliau paaiškėjo, kad vienas žiūrovas Bendrajam pagalbos centrui (BPC) vis dėlto buvo pranešęs. „Yra socialinių tinklų monitoringas, bet, matyt, nėra įmanoma būti kiekvienoje grupėje ir viską sužiūrėti. Bet tikrai čia yra daug ir nuo mūsų pačių priklausančių dalykų – kalbėjo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Pareigūnai nustatė vyro tapatybę. Jis buvo registruotas Prienuose. Pirmiausia jie nuvyko ten, bet nieko nerado. Vėliau sužinojo, kad vyras gali būti bute Kaune. Tad policija čia pasirodė praėjus maždaug penkioms valandoms nuo transliacijos – apie 10 val. ryto.

„Yra pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasties nustatymui“, – teigė Kauno policijos viršininkas.

Kaimynai sužinojo po tragedijos. Po naujų metų, kaip mes sužinojome, kad jis jau ne vieną kartą gulėjo pagalbos ligoninėje.

Prieš kelerius metus kitas jaunas lietuvis savižudybę transliavo feisbuke. Psichologai tokius veiksmus vertina kaip pagalbos prašymą, bandymą į save atkreipti dėmesį. „Taip yra, kad kai kurie žmonės stokoja gyvo kontakto arba galimybės gyvai kreiptis į žmones. Tada socialiniai tinklai tampa ta vieta, kurioje aš galiu tarsi apie tai pasakyti, kas su manimi vyksta, ir galbūt sulaukti pagalbos“, – sakė psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Bet psichologijoje yra terminas „Atsakomybės difuzija“. Ji reiškia, kad jeigu nelaimę mato vienas žmogus, didesnė tikimybė, kad jis pagalbą iškvies, nei kai nelaimę mato 20-mt žmonių.

„Tarsi ta atsakomybė pasidalina tarp visos grupės ir, panašu, kad yra žmonės, kurie mato, ir galvoja: „Na, gal kažkas kitas tą padarys – kodėl aš? Gal kažkas kitas padarys geriau, arba labiau supranta, kas čia vyksta, arba labiau supranta, kur kreiptis pagalbos“, – kalbėjo psichologė.

Anot psichologų, dauguma tokį įrašą pamačiusių, būtų šokiruoti, bet rimto poveikio jiems nepadarytų. Vis dėlto, tiems, kurie turi problemų, gali turėti savižudybę skatinantį poveikį. „Svarbus priminimas suaugusiesiems: labai svarbu suprasti arba palaikyti ryšį su vaikais, ką jie žiūri, ką mato“, – akcentavo psichologė.

Ši, tamsioji, socialinių tinklų pusė kurį laiką aptarinėjama Vakaruose. Teigiama, algoritmai gali generuoti slegiantį turinį. Kovą, kai „TikTok“ vadovas stojo prieš Kongresą dėl programėlės saugumo, teko atsakyti ir dėl nusižudžiusio šešiolikmečio.

„Kongresmene, jei neprieštarausite, pirmiausia noriu pasakyti, kad tai labai liūdnos žinios“, – sakė „TikTok“ vadovas Shou Chew.

Paauglio tėvai Kongrese verkė. Paskui „TikTok“ padavė į teismą.

Laisvalaikis ir istorijos pažinimas daliai žmonių yra nesuderinami dalykai. Kokie socialinių tinklų siūlomi vaizdo įrašai laimi jūsų telefone? „Cute cats“ ar „The Armchair Historian“, ar dar kažkas? Mes tikime, kad istorija yra svarbus mokslas, padedantis mums išsiaiškinti praeities įvykių aplinkybes ir suprasti pokyčių svarbą šiuolaikinei visuomenei. Daug kalbame apie atminties karus ir išsiaiškinimo kultūrą. Tačiau dar kartą paimkime mobilųjį telefoną į savo rankas. Mūsų asmenukės tapo greitai plintančiais pasakojimais, kurie liudija norą būti matomiems, o ne suprastiems. Tarpusavio supratimas reikalauja pastangų, o asmenukės – tik gero fotoaparato telefone.

Istorinis pasakojimas yra pagrįstas moksline rekonstrukcija ir analize. Medijos ir vizualizacija sukuria naujų galimybių, kad istorinis pasakojimas pasiektų dideles auditorijas. Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Giedrius Mackevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografija, telefonas, sinematografas ir internetas – išradimai, kurie ilgą laiką tarpusavyje neturėjo nieko bendra. Williamas Talbotas, Alexandras Bellas, broliai Lumière’ai ir Timas Berners-Lee yra žmonės, kuriuos šiandien retai prisimename. Visus jų išradimus galima surasti mobiliajame telefone. Mokėjimas naudotis mobiliuoju telefonu tapo svarbesnis nei žinojimas, kas jį sukūrė. Istorijos mokytojai pritars, kad dėl to istorijos išmanymas patiria didelių iššūkių. Kam žinoti apie vieną ar kitą įvykį, jeigu informaciją galima susirasti internete? Dauguma mokinių nesusimąsto, kaip atsiranda istoriniai faktai. Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Kitas svarbus momentas – atmintis. Atmintis kaupia ir saugo mūsų patirtis ir išgyvenimus. Ji padeda įvertinti praeities patirtis dabarties iššūkių akivaizdoje. Atmintis nėra tikslus praeities atkūrimas. Praeitis gali būti idealizuojama arba kritiškai dekonstruojama atskleidžiant ideologijos dogmas, arba klastojama siekiant kontroliuoti žmonių protus.

Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Atmintis gali paskatinti apmąstyti praeities įvykius. Ypatingas vaidmuo tenka žmogaus ir visuomenės siekiams išsiaiškinti aktualius praeities reiškinius. Atminties lavinimas yra svarbi mokymosi proceso dalis, kuri tobulina gebėjimą atsiminti, bet ir stiprina socialines, kultūrines, kognityvines kompetencijas.

Šiandien rašytinę atminties perdavimo tradiciją keičia vaizdinė. Istorinė atmintis tampa vaizdinės komunikacijos produktu ir preke. Mokytojams vaizdumas gali padėti aiškiau ir paprasčiau perteikti tam tikrus istorinius faktus arba ryšius tarp jų. Svarbu analizuoti tai, ką regime ir kaip tai veikia mūsų savivoką. Dėl to būtina ugdyti mokinių vizualinį raštingumą.

1786 m. britų filosofas Jeremy’s Benthamas sukūrė tobulo kalėjimo, vadinamo panoptikumu, projektą. Šio projekto tikslas buvo sukurti tokią architektūros sistemą, kurią sudarytų bokštas ir žiedinis pastatas. Bokšte esantis prižiūrėtojas nuolat stebėtų žiediniame pastate įkurdintus kalinius. Kaliniai matytų tik prižiūrėtoją, bet nematytų vienas kito. Taip norėta perauklėti kalinius ir keisti jų elgesį. Panoptikumo idėja skatino ieškoti sprendimų, kurie pasitelkiant matomumą ir regimumą  juos izoliuotų, kontroliuotų, paverčiant manipuliacijų ir išnaudojimo objektais.

Matomumas yra spąstai. Šiuo metu pasaulį užkariavusi programinė industrija. Jai tarnauja vizualumas. Socialiniai tinklai stebi mus, prekiauja mūsų žvilgsniu ir dėmesiu, keičia mūsų elgesį. Mūsų pilietinė pareiga atsakyti į klausimą, ar socialiniai tinklai palaipsniui neįgyvendina panoptikumo projekto. Dėl to mokytojai turi mokyti mokinius interpretuoti ir kritiškai vertinti medijų turinį.

Režisierius Oliveris Stone’as sukūrė filmą „Gimę žudyti“. Kino juostos centre – serijiniai žudikai Miki ir Melori. Juos medijos paverčia visuomenės herojais. Žurnalistai rengia reportažus apie nusikaltėlius, daro su jais interviu, pasakoja apie jų nusikaltimus. Filmas parodo medijų siekį pakerėti žiūrovą vaizdais. Brutualūs O. Stone’o filmo epizodai keičia vienas kitą kaip muzikiniai klipai socialiniuose tinkluose.

Visus sustoti ir susimąsti priverstų Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“, vaizduojantis žiaurią holokausto kasdienybę. Abiejuose filmuose matome žudynes. Skirtingi filmų siužetai mums siūlo apmąstyti visuomenės gyvenimo patirtis. O. Stone’as skatina apmąstyti naujienų kulto padarinius, S. Spielbergas – pažvelgti į žydų tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais.

Šie filmai turi skirtingus emocinius krūvius, kurie leidžia suvokti tam tikras pasirinkimo galimybes. Ar žiūrovas, pažiūrėjęs abu filmus, supras, kuri slypi moralinio pasisprendimo iššūkiai? Gal žiūrovą prikausto tik įtemptas kino filmo siužetas?

Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Daugelis matėte Samo Mendeso filmą „1917“. Kino filme puikiai dera istorinė rekonstrukcija, įtaigus siužetas ir įdomus personažai. Ar toks kino filmas mokytojui padėtų atkleisti mokiniams istorinio tyrimo ir istorinės rekonstrukcijos svarbą? Mokytojui tektų kalbėti apie ilgą ir sunkų parengiamąjį darbą, kuriam reikia daugybės istorinių detalių išmanymo ir sudėliojimo vientisą loginę grandinę.

Visi minėti kino filmai kuria įspūdingus vaizdus, apie kuriuos filosofas Fredericas Jamesonas yra pasakęs: „Esame tarsi pasmerkti ieškoti istorinės praeities per savo pačių populiarius vaizdinius ir stereotipus, o pati praeitis taip ir lieka nepasiekiama.“

Norėdami įveikti kino sukurtus vaizdinius turime suprasti svarbų skirtumą tarp to, ką ir kaip nori parodyti režisierius, ir to, ką mes norime pamatyti ir ką pamatome. Kinas gali sukurti tam tikrą istorinės tikrovės viziją, kuria visi patiki. Tikėjimą sustiprina kino žvaigždės ir įvairūs kino apdovanojimų renginiai. Šiomis akimirkomis praeitis ir jos pažinimas lieka nuošalyje. Istorikai – taip pat.

Į visa tai pažiūrėkime iš dailininko Andy Warholo pozicijos, kuris sakė: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolika minučių.“ Šis posakis kviečia mus pagalvoti apie tai, ką esame pasiruošę padaryti ar paaukoti dėl trumpalaikės šlovės. Kita svarbi žinia – mūsų populiarumas gali greitai išblėsti. Matomumo siekis socialiniuose tinkluose paskatino naują gyvenimo praktikų atsiradimą – fotografavimą, žiūrėjimą, dalijimąsi, komentavimą. Skrolinimas, laikinimas, šierinimas – žargonas, be kurio neįmanoma mūsų kasdienybė. Siekėjų ar draugų skaičius socialiniuose tinkluose tapo svarbiu žinomumo rodikliu. Privatumo išviešinimas ir viešosios erdvės užtvindymas asmeninėmis patirtimis, problemomis, emocijomis ir išpažintimis tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mums, kurie esame paskendę dabartyje ir garbiname vaizdumą ir medijas, senovės romėnai primena, kad historia est magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytoja. Tik žvilgsnis į praeitį mums padeda pamatyti klaidas ir suprasti jų padarinius.

Šią akimirką mums pagalbos ranką tiesia istorija kaip vertybių ir patirčių erdvė. Istorinei savivokai reikią tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių ir simbolių. Sutikime, kad yra daug istorinių temų, kurios kelia aštrių diskusijų. Jos turi sudėtingas politines, kultūrines ir ekonomines priežastis. Diskusijoms ir skirtingoms nuomonėms perduoti puikiai pasitarnauja medijos. Kartu turime suprasti, kad tampame atviri melagienoms ir propagandai.

Globalizacija, didėjanti gerovė ir integracija leido suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį čia ir dabar politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Individuali gerovė – neatsiejama ekonominio mąstymo, kuris pagrįstas pasiūlos ir paklausos dėsniais, gamintojo ir vartotojo santykiais, dalis. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis ir dėl to kelia ginčų tarp politikų. Atsirado pasiūlymų laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius. Karas Ukrainoje skatina permąstyti mūsų santykį su istorija, politinėmis ideologijomis ir medijomis. Situaciją komplikuoja istorikų atotrūkis nuo politikų ir eilinių piliečių išmanymo. Tą patį galima pasakyti apie medijų specialistus.

Labai svarbios laiko sąnaudos, skirtos istorinėms žinioms populiarinti ir medijų raštingumo sklaidai. Tik tuomet, kai istorikų keliamos praeities suvokimo problemos pasiekia politikus ir tampa jų darbotvarkės dalimi, galima kalbėti apie istorinio pasakojimo atsiradimą, kuris paveiktų eilinius piliečius.

Visi esame girdėję Johno Lennono dainą „Imagine“. Šioje dainoje vaizduotė yra kūrybos pagrindas. J. Lennonas įsivaizduoja ateities pasaulį be valstybių, religijų, karų ir skurdo, kviečia žmones gyventi šia diena. Daina – kreipimasis į visus žmones, kad jų poelgiai gali sukurti geresnį pasaulį. J. Lennono vizija prieštarauja tam, kuo užsiima istorikai. Paaiškinti pasaulio pokyčius per priežastinius ryšius, pamatyti jo kultūrinę įvairovę arba tai, kas mus skiria. J. Lennonas atitinka visus medijų pasaulio reikalavimus. Net ir po mirties socialiniuose tinkluose jis turi daugybę gerbėjų.

J. Lennono pavyzdys rodo, kaip medijos gali greitai paskleisti idėją. Istorija pagrįsta daugialypiu žinojimu, kurį ne visada įmanoma perteikti vaizdo įrašais, animacijomis, infografikais. Istorija mus kviečia pažinti žmonių gyvenimo praeityje unikalumą, suprasti jų vertybes, o ne paversti juos socialinių tinklų žvaigždėmis. Dėl to verta padėti mobiliuosius telefonus į šalį.

Kaip penktadienį pranešė prokuratūra, A. B. pareikšti įtarimai dėl asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimo, už tai atsakomybę numato Baudžiamojo kodekso 166 straipsnis. Už šią nusikalstamą veiką numatoma bausmė viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Audrius Ažukas, tyrimą atliko Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai.

A. B. kaltinamas, jog 2021 metais nuo rugpjūčio iki rugsėjo mėnesio, prisijungęs prie buvusiai žmonai priklausančios feisbuko paskyros, stebėjo jos siunčiamus privataus pobūdžio asmeninius pranešimus ir juos fiksavo. Vėliau A. B. dalį užfiksuotų asmeninių susirašinėjimų pateikė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai bei Marijampolės AVPK pareigūnams, tokiu būdu pažeisdamas asmens susižinojimo neliečiamumą.

A. B. teigimu, po išsiskyrimo su nukentėjusiąja, viename įrenginyje liko aktyvi jos feisbuko paskyra. Kadangi A. B. įtarė, jog moteris yra susiradusi kitą vyrą, jis pradėjo skaityti visus asmeninius susirašinėjimus ir ieškoti informacijos, kuri galėtų būti naudinga vykstančiuose teisminiuose procesuose dėl alimentų ir nekilnojamojo turto.

A. B. taip pat buvo kreipęsis į teisėsaugą su pareiškimu, jog būtų pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas dėl to, jog buvusi sutuoktinė neteisėtai jungėsi prie jo elektroninio pašto.

Remiantis surinktais duomenimis, moteris jungėsi prie A. B. kolegijos elektroninio pašto dėžutės būtent su jo prašymu pasirūpinti mokslo reikalais, už jį atsiskaityti užduotis, sužinoti apie būsimus egzaminus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su prokuroro nutarimu, pateikė skundą Marijampolės apylinkės teismui, tačiau teismas kovo 13 dienos nutartimi konstatavo, jog prokuroro nutarime padarytos išvados ir motyvai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą moters atžvilgiu yra pagrįsti ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Taip pat, įvertinus A. B. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateiktus duomenis iš privačių nukentėjusiosios susirašinėjimų, ikiteisminis tyrimas moters atžvilgiu nebuvo pradėtas.

Byla perduota nagrinėti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmams.

Ir apskritai, iš kur teleportavosi ta moteriškė, germaniška p(r)avarde tarsi maskuojanti savo kilmę? Pagaliau kuo ji nusipelnė, kad ta porelės fektuote taip masiškai domisi mūsiškiai socialinės kosmonautikos mėgėjai? Gal tuo, jog jungtuką „kad“ slaviškai rašo su bendratimi?

Jokių kitų biografinių žymių apie nuopelnus nėra. Nei ką nors sukūrė, nei ką nors didingo nuveikė tautos labui, netgi dviračio neišrado. Bet vis tiek – „aukštuomenė“. Kad ir sudygusi feisbuke.

Norint būti elitu, šiais laikais nebūtina cituoti F. G. Lorcą arba skaitinėti F. Kafką, nereikia klausyti H. Berliozo arba F. J. Haydn’o, nėra ir labai svarbu atskirti A. van Dyck’ą nuo J.-C. van Damme’o.

Kita vertus, norint būti elitu, šiais laikais nebūtina cituoti F. G. Lorcą arba skaitinėti F. Kafką, nereikia klausyti H. Berliozo arba F. J. Haydn’o, nėra ir labai svarbu atskirti A. van Dyck’ą nuo J.-C. van Damme’o. Nebūtina šiuo atveju žinoti ir kas yra kategorinis imperatyvas arba E. Husserlio fenomenologinė redukcija. Tačiau būtina turėti telefoną prakąstu obuoliu, atkišti anties lūpas ir būtinai nusipirkti „tašę“ už tris tūkstančius. Dar – nusibelsti į tropikus („viskas įskaičiuota“) ir ten tuščiai leisti laiką, soc. tinkluose tiražuojant „selfius“ apie „turbotriusikus“ su svarovskiais. Na, dar labai gera vykti į „aukštuomenės“ balius, kur visa šita fauna gauna progą pademonstruoti savosios tuštybės dekorą. Moteriškės čia švyti grožio chirurgų preparuotais veidais, o vyriškiai – trumpomis kelnėmis be kojinių. Juk reikia madingų aliuzijų į nuosaikų pederastizmą, kuris dabar vertinamas kaip elitarinės raiškos modernas.

Į tokius feisbuko stebuklus panirusi tauta stebi savo mažaraštę „aukštuomenę“, gliaudo saulėgrąžas ir tūkstančiais patiktukų laimina svetimos būties blizgučius.

Ką iš tiesų reiškia viso šito „elito“ botoksinis buvojimas, niekam pernelyg nerūpi – kai vyrauja blizgi forma, nafik reikalingas turinys.

P. S. Ko vertas tas gyvenimas, kuris telpa tik į telefono ekraną?