Pasak informuotų „Bloomberg“ šaltinių, „Facebook“ pasamdyti darbuotojai nežinojo, kur ar kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti garso įrašai, jiems buvo nurodyta tik užrašyti tai, ką žmonės kalba. Kaip teigė keli „Facebook“ pasamdyti asmenys, jie girdėjo „Facebook“ vartotojų dažnai gana vulgarius pokalbius, tačiau nežinojo, kodėl „Facebook“ nurodė jiems transkribuoti būtent šiuos garso įrašus.

Paprašyti pakomentuoti gautą informaciją, „Facebook“ atstovai pripažino samdę darbuotojus transkribuoti garso įrašus, tačiau daugiau to esą nedaro, nes panaši kitų bendrovių veikla susilaukė itin neigiamos reakcijos.

„Kaip „Apple“ ir „Google“, mes sustabdėme žmogiškąją garso įrašų peržiūrą daugiau nei prieš savaitę“, – tvirtino „Facebook“ atstovai.

Atstovų teigimu, vartotojai žinojo, kad jų nusiųsti garso įrašai bus transkribuojami, o pasamdyti darbuotojai esą tikrino, ar „Facebook“ dirbtinio intelekto sistemos teisingai interpretuoja žmonių kalbą.

EPA-ELTOS nuotr.

Didelės technologijų bendrovės, įskaitant „Amazon“ ir „Apple“ jau ne kartą susilaukė kritikos dėl vartotojų garso įrašų saugojimo ir perdavimo jų klausytis žmonėms. Kritikų teigimu, tokia praktika pažeidžia žmonių privatumą.

„Facebook“ atstovai ilgą laiką neigė saugantys vartotojų garso įrašus. Pats „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas tai paneigė pernai liudydamas Kongrese.

„Kalbate apie paskleistą sąmokslo teoriją, neva mes klausomės, ką įrašo jūsų mikrofonas ir tada naudojame tai reklamai. Mes to nedarome“, – JAV senatoriui Gary'iui Petersui pernai balandį sakė M. Zuckerbergas.

Vėliau „Facebook“ atstovai pabrėžė, kad bendrovė išsaugo įrenginio mikrofonu padarytus garso įrašus tik tuo atveju, jei vartotojas leidžia.

Tiesa, „Facebook“ niekada neatskleidė, kad vartotojų garso įrašus gali peržiūrėti trečiosios įmonės. Pasak kai kurių darbuotojų, toks darbas jiems pasirodė itin neetiškas.

Viena iš įmonių, kurių darbuotojai buvo samdomi transkribuoti „Messenger“ garso įrašus, yra „TaskUs“

„Facebook“ yra vienas svarbiausių „TaskUs“ klientų, tačiau įmonės darbuotojams draudžiama atskleisti, kad jie dirba „Facebook“. Šį itin svarbų klientą jie vadina kodiniu pavadinimu „Prism“ (angl. „Prizmė“).

„Facebook“ šios bendrovės darbuotojus samdo ne tik garso įrašų transkripcijai, bet ir galimai žalingo turinio bei politinės reklamos peržiūrai. Visgi naujausia „TaskUs“ darbo „Facebook“ sritis – garso įrašų transkribavimas.

„Facebook“ prieš daugiau nei savaitę paprašė „TaskUs“ sustabdyti šį darbą, mes jį sustabdėme“, – „Bloomberg“ situaciją komentavo „TaskUs“ atstovai.

Iš kūdikio bumo kartos žmonių (dabartiniai 54-75 metų žmonės), beveik pusė nesinaudoja socialiniais tinklais, X kartoje – į juos ranka numoja jau tik penktadalis, o Y kartoje – vos 5 procentai žmonių.

„Akivaizdžiai matome stiprėjančią „įsitinklinimo“ tendenciją ir jos sąsają su amžiumi. Jeigu jaunimas turi telefoną ir internetą, tai naudojasi ir socialiniais tinklais. Jie tapo tiesiog neatsiejami vienas nuo kito. Pavyzdžiui, FB per savaitę pasiekia 97 procentus Z kartos žmonių“, – sako Justina Dundulytė, „Kantar“ media tyrimų vadovė.

Pasak Arijaus Žako, vieno marketingo agentūros vadovo, pagal feisbuko ir instagramo  rekomendacijas, nacionalinių kampanijų metu pasiekus 80 proc. auditorijos laikoma, kad pasiekti visi.

„Bet koks skaičius, viršijantis 80 proc. pasiekiamumą, yra fantastinis. Reikėtų įvertinti, kad ne visi vartotojai turi galimybę įsijungti socialinius tinklus kasdien, be to, yra limitai, kiek turinio ir reklamų per vieną dieną gali pamatyti vienas vartotojas. Todėl tyrime rodomas socialinių tinklų potencialas yra didesnis nei galima būtų tikėtis“, – sako ekspertas.

Populiariausiu socialiniu tinklu Lietuvoje išlieka feisbukas (juo per savaitę naudojasi 71 proc. šalies gyventojų), gerokai atitrūkęs nuo intagramo (24 proc.) ir pinteresto (12 proc.); penketuko rikiuotę užbaigia tviteris ir „LinkedIn“ – abu nesiekia po 5 proc. Dar po porą procentų surenka „VKontakte“ (2,8 proc.) ir pažinčių svetainė „Tinder“ (2,5 proc.).

Ekspertai pastebi, kad analizuojant populiariausių svetainių TOP5 pagal kartas, jaunimo tope nebelieka tiesioginių žiniasklaidos svetainių, nors jos patenka į vyresnių žmonių topus.

„Matome, kad nuo X kartos atsiradusi socialinių tinklų dominavimo tendencija su kiekviena tolesne karta vis stiprėja, o Z karta naujienas jau faktiškai sužino daugiausia per socialinius tinklus, o ne per tiesiogines žiniasklaidos svetaines“, – sako J.Dundulytė.

A.Žako teigimu, tai rodo pakitusius jaunosios kartos vartojimo įpročius.

„Viena vertus, taip yra todėl, kad dabar dominuoja greitai vartojamas, dinamiškas, besikeičiantis turinys. Aktualiausia informacija tampa ne globalios naujienos, o tai, kas svarbu man – draugai, artimieji, žinomi žmonės, kurie imponuoja. Kita vertus, jaunoji karta susiranda ją dominančią informaciją ir skaito naujienų portalus, tik juose apsilanko tais atvejais, kai kažkas iš pažįstamų pasidalina aktualia nuoroda socialiniuose tinkluose“, – sako socialinių tinklų žinovas.

Analizuojant pokyčius pagal kartas, pastebimas atotrūkis pagal kanalams teikiamą pirmenybę. Kūdikio bumo kartos žmonės dar aktyviai naudoja bent du tiesioginius media šaltinius – tuo tarpu Z kartos tope jų nėra. Ir atvirkščiai, Z kartos tope įsitaiso 2 kanalai, kuriais kūdikio bumo kartos tope net nekvepėjo: „Youtube“ ir instagrame. Įdomu tai, kad pastarasis į TOP5 patenka tik Z kartoje, bet šioje amžiaus kategorijoje juo jau naudojasi 62 procentai. „Youtube“ turi nemažai ir vyresnių gerbėjų, o Z kartai tai trečia mėgstamiausia svetainė, per dieną pasiekianti 75 proc. šio amžiaus auditorijos.

Dar vienas įdomus aspektas, kad pasaulyje populiarus tviterio socialinis tinklas, kuris pas mus yra nišinis ir juo naudojasi vos 1-3 proc. kūdikio bumo ir X kartos, Z kartoje jau turi daugiau kaip 14 proc. naudotojų.

„Gali būti, jog gerai mokėdami užsienio kalbą, dalis jaunimo lengvai naudojasi užsienyje populiariais tinklais, iš kurių sužino karštas pasaulio naujienas – arba ieško nišinių socialinių tinklų, kuriais nesinaudoja jų tėvai", – sako „Kantar“ media tyrimų vadovė.

Didėjant masiniam įsitraukimui į socialinius tinklus, atsiranda ir vartotojų dalis, nusprendžianti nuo jų atsiriboti.

„Dalis tai daro vardan maišto, dalis tiesiog nusprendžia padaryti pertrauką, kiti – ieško naujų, neatrastų kanalų. Pavyzdžiui, nurašytu laikytas „Snapchat“ pastaruoju metu prisikėlė ir jau kelintą ketvirtį iš eilės rodo stabiliai augančius rezultatus. Bruzdesiai trinti socialinių tinklų paskyras periodiškai iškyla, bet net ir po didžiausių feisbuko skandalų, vartotojų apčiuopiamai nesumažėjo“, – sako vyras.

Eksperto teigimu, toks sumažėjimas įmanomas tik atsiradus gerai alternatyvai, kurios kol kas nėra. „Piešiant ateities perspektyvą, socialinių tinklų įtaka ir galimybės artimiausius kelerius metus turėtų tik augti“ , – prognozuoja jis.

Orientacinis dabartinis kartų atstovų amžius: kūdikio bumo karta – dabartiniai 54-75 metų žmonės, X karta  43-53 metų, Y karta – 25-42 metų, Z karta –gyventojai, kuriems šiuo metu 16-24 metai.

„Kantar“ yra viena didžiausių pasaulyje duomenų, įžvalgų ir konsultacijų bendrovių, vienijanti 30 tūkst. tyrimų specialistų daugiau nei 100 šalių. „Kantar“ yra ekspertai inovacijų, prekės ženklų, komunikacijos, vartotojų elgsenos ir kitose srityse.

„Kantar“ yra WPP dalis. Tarptautinės „Kantar“ grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė „Fortune Top 500“ kompanijų, o klientų skaičius viršija 8 tūkstančius. Bendrovės įmonėje Lietuvoje dirba 119 darbuotojų.

Nors tokias laiko paskirstymo taisykles dažniausiai diktuoja greitas gyvenimo tempas, tėvai dažnai pamiršta, kad vaikai – pati vertingiausia „investicija“. Į ją neinvestuojant pakankamai laiko, ateityje problemos tiesiog užprogramuotos – dėmesio trūkumas pasireiškia beveik visose vaiko gyvenimo srityse, pradedant mokymosi rezultatais ar santykiais su bendraamžiais, baigiant psichologiniais sutrikimais, perdėtu nepasitikėjimu savimi ar netgi agresija.

Ir vis dėlto, nors šiais laikais tėvai daug dirba, keliauja ir yra labai užsiėmę, nemaža laisvo laiko dalis, kurią jie galėtų praleisti žaisdami, aktyviai pramogaudami ar kitaip užsiimdami su savo atžalomis, atitenka socialiniams tinklams ir internetui. Kartais tėvai net nebesugeba pasimėgauti atostogų akimirkomis, kol šios neišvysta socialinių tinklų šviesos. Retai susimąstoma, kad ilsėtis rekomenduojama ne tik nuo kasdienių darbų, tačiau ir nuo telefonų ar kompiuterių, kurie vargina centrinę nervų sistemą.

Taip pat daroma neigiama įtaka vaikams, kurie tiesiog nevalingai perima matomą tėvų pavyzdį. Teigiama, kad net 80 proc. visų veiksmų atliekami pasąmoningai. Vadinasi, labai dažnu atveju vaikai tiesiog kartoja tėvų elgesio modelį: ne tik jų reakciją į įvairias emocijas, tačiau taip pat ir kasdienius veiksmus, įpročius, netgi laisvalaikio praleidimo formas.

Šiandieninės tendencijos liūdnos – paaugliai socialiniuose tinkluose per parą vidutiniškai praleidžia net devynias valandas. Priežasčių gali būti ne viena, tačiau dažniausios jų yra nulemtos tėvų rodomo pavyzdžio ir vaikams skiriamo dėmesio trūkumo. Taip pat kartais – tėvų kaltės jausmo, kurio vedini, kaip laiko stokos kompensaciją, jie perka vaikams brangius išmaniuosius įrenginius, kurie problemą ne sprendžia, o dar labiau gilina.

Deja, tačiau labai tikėtina, kad situacija ateityje tik blogės. Todėl labai svarbu šviesti tėvus apie nesaikingo laiko prie ekranų žalą tiek fizinei sveikatos būklei, tiek psichikai, taip pat apie galimas laiko praleidimo alternatyvas, aktyvaus laisvalaikio ir gyvo bendravimo naudą, kad visa tai būtų ugdoma jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo metų. Kuo vaikai didesni, tuo sudėtingiau yra spręsti jau įsisenėjusias problemas, todėl tėvams tenka didelė atsakomybė – kuo anksčiau pradės „investuoti“, tuo didesnės grąžos gali tikėtis ateityje.

Kaip paaiškėjo, kai kuriems šis gebėjimas turi reikšmingos įtakos gyvenimui sulaukus pensijos. Ne vienas senjoras Eltai prisipažino, kad socialinį feisbuko tinklą (FB) atrado tik išėjęs į pensiją. Bendravimas šioje erdvėje senjorams padeda jaustis socialiai aktyviems, kovoti su vienišumu, užmegzti naujas pažintis ar surasti senus draugus. Buvo ir tokių senjorų, kurie prisipažino, kad feisbukas padeda „pagauti“ anūkus ir su jais bent virtualiai pabendrauti.

Padidėjusį senjorų aktyvumą feisbuke įrodo ir psichologės Irmos Sabonytės atliktas tyrimas, atskleidžiantis toli gražu nelinksmą pagyvenusių žmonių kasdienybę.

„Aš atradau ir mane daug kas atrado per feisbuką. Kompiuteriu naudojuosi seniai, jis buvo reikalingas, kai dirbau. Tačiau FB tada nesinaudojau. Užsiregistravau tik praėjus keturiems mėnesiams po vyro mirties. Norėjau pabėgti nuo liūdesio ir depresijos. Neilgai trukus perpratau šį socialinį tinklą, radau kelis senus draugus, o po to jau rado ir mane. Rado studijų draugai, išsibarstę po visą pasaulį. Dabar turiu daug draugų ir tuo džiaugiuosi. Feibukas iš dalies atitolino netekties liūdesį, teikia galimybę virtualiai draugauti su žmonėmis, bendrauti, rasti įdomios informacijos, sužinoti naujienas. Čia sutikau daug įdomių žmonių ir jaučiuosi tarsi iš tiesų juos pažinočiau“, – Eltos žurnalistei pasakojo ponia Elena.

Ji prisipažino, kad ne virtualiai susitikti su žmonėmis jai ne visada būna lengva dėl sveikatos.

„Be abejonės, vyresni žmonės mažiau aktyvūs dėl savo fizinių „ypatumų“. Vienatvė ir vienišumas – ne tas pats. Vienatvę beveik turiu, vienišumo – ne. Socialinės atskirties tikrai nejaučiu. Visą gyvenimą dirbau su žmonėmis, bet dabar realiame gyvenime galiu bendrauti tik tiek, kiek leidžia mano 75 metų fizinės jėgos. O jų kasdien vis mažiau. Ačiū Dievui, feisbukas nežino, kiek man metų. Ir aš puikiai čia jaučiuosi“, – sakė ponia Elena.

„Man greitai bus 80 metų. Esu našlys, gyvenu vienas. Turiu tris anūkus, bet jie labai užsiėmę, retai aplanko. Žinote, per feisbuką man juos „pagauti“ sekasi geriau...“, – pasakojo ponas Vytautas.

Man greitai bus 80 metų. Esu našlys, gyvenu vienas. Turiu tris anūkus, bet jie labai užsiėmę, retai aplanko. Žinote, per feisbuką man juos „pagauti“ sekasi geriau.

„Sergu onkologine liga, turėjau operaciją... jėgos pamažu senka. Bet feisbuke bendrauti dar pajėgiu...“, – prasitarė ponia Genovaitė.

Apie tikrąją savo padėtį senjorai daug atvirauti nelinkę. Tai patyrė ir psichologė I. Sabonytė, savo tyrimą atlikusi su senjorais – FB vartotojais.

– Papasakokite plačiau apie savo tyrimą.

– Mano tiriamojo mokslo darbo tema buvo „Socialinės izoliacijos, vienišumo ir gyvenimo kokybės ryšys vyresniame amžiuje“. Apklausą atlikau paskelbusi savo tyrimo anketą FB paskyroje. Mano tiriamieji buvo asmenys nuo 60 metų. Kaip vėliau pamačiau, kad 70 proc. jų turi aukštąjį išsilavinimą. Paprastai tiriant tokio amžiaus žmones aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų procentas būna daug mažesnis. Vadinasi, kad feisbuku naudojasi išsilavinę senjorai.

Mano tirtų žmonių amžiaus vidurkis buvo 66 metai. Tinkamai buvo užpildytos 68 anketos, tačiau, prisipažinsiu, be žmonių pagalbos nebūčiau surinkusi tiek anketų, draugai ir giminės padėjo užpildyti anketas savo tėvams, seneliams.

– Savo tyrime vartojate sąvokas „socialinė izoliacija“ ir „vienišumas“, kuo šie terminai skiriasi?

Socialinės izoliacijos ir vienišumo apibrėžimų yra ne vienas. Kai kurie mokslininkai labiau pabrėžia vienišumo emocinę pusę, o  kiti labiau nagrinėja santykių objektyvius rodiklius, pavyzdžiui, bendravimo dažnumą, draugų skaičių ir pan., todėl išskiriamas atskiras terminas – „socialinė izoliacija“.

Trumpai tariant, socialiai izoliuotas žmogus turi mažai galimybių bendrauti ir  retai bendrauja su žmonėmis. Moksliškai tai skambėtų taip: objektyvus socialinių ryšių trūkumas, mažas socialinio tinklo dydis ir reti socialiniai santykiai.

O vienišumas yra labiau emocinė būsena, kai žmogus jaučia gilų tuštumos ir izoliacijos nuo kitų žmonių jausmą. Vieniši žmonės gali jausti, kad neturi draugų arba kad turi jų mažiau nei norėtųsi, o turimi santykiai yra paviršutiniški. Vienišas žmogus jaučia poreikį bendrauti su kitu žmogumi, jaučiasi lyg atskirtas nuo kitų, niekam nereikalingas ir neįdomus.

Gali būti taip, kad iš tikrųjų socialiai izoliuotas žmogus nebūtinai jaučia kitų žmonių trūkumą. Mes galime būti laimingi būdami vieni arba galime būti vieniši minioje žmonių. Vis dėlto žmonės labiau linkę jaustis vieniši tuomet, kai jie yra vieni.

– Ar pagyvenę žmonės jaučiasi labiau vieniši nei jaunesni? Koks procentas jūsų apklaustų pagyvenusių žmonių prisipažino besijaučią vieniši?

– Iš tiesų, vienišumas gali užklupti bet kokiame amžiaus tarpsnyje, bet moksliniai tyrimai rodo, kad bendrai su amžiumi vienišumas didėja. Kiti mokslininkai nustatė, kad labiausiai vieniši yra paaugliai ir pagyvenę žmonės. Vyresni žmonės vienišumą dažniausiai jaučia dėl sutuoktinio mirties arba dėl suprastėjusios sveikatos ir sumažėjusios galimybės judėti. Dažnai vienišumą jaučiantis žmogus gyvena vienas ir retai išeina iš namų.

Dažniausiai vienišumo tyrimuose klausiama, ar asmuo bendravo su kuo nors bent kartą per dvi savaites, tačiau man buvo įdomu, kiek žmonių patiria stiprų vienišumą ir socialinę izoliaciją. Savo tyrime klausiau, ar asmuo bent vieną kartą per mėnesį bendravo su šeima, draugais ir giminėmis. Gauti rezultatai iš tiesų rodo didelį vienišumą: 12 proc. nebendravo su savo šeima arba šeimos neturėjo; 35 proc. nebendravo su giminaičiais arba giminaičių neturėjo; 19 proc. nebendravo su draugais arba draugų neturėjo. Jei aš būčiau tiriamųjų paklaususi apie bendravimo dažnumą per pastarąsias dvi savaites, vienišumo rodikliai būtų dar didesni.

Tyrimai Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose rodo, kad vienišumą patiria nuo 10 iki 30 procentų gyventojų.

– Kas lemia pagyvenusių žmonių vienišumo jausmą?

– Kaip jau minėjau, vienas iš veiksnių yra našlystė. Žinome, kad moterys turi didesnę tikimybę likti našlėmis.

Žemas išsilavinimo lygis irgi padidina vienišumo riziką. Tai aiškinama iš dalies dėl mažesnio socialinio tinklo.

Dar vienas iš veiksnių yra finansinė padėtis, nes vienišumas yra mažesnis tarp turtingų negu tarp nepasiturinčių, juk lengviau palaikyti gerus santykius tuomet, kai žmonės turi laiko ir pinigų laisvalaikiui leisti.

Pagyvenę asmenys, kurie gyvena vieni, yra vienišesni už bendraamžius, kurie gyvena su kažkuo. Iš mano apklaustų asmenų apie dešimt procentų nurodė, kad nebuvo sukūrę šeimos. Vienišumas yra mažesnis tarp sukūrusių šeimą negu tarp viengungių. Tačiau reikia pažymėti, kad santuoka neturi jokio apsauginio poveikio, jei sutuoktinis nėra ištikimas.

Vienišumas didėja išėjus į pensiją, o tiksliau po dvejų metų nuo išėjimo į pensiją. Su vienišumo jausmais labiausiai susiję partnerio praradimas, sumažėjusi socialinė veikla, padidėjusi fizinė negalia, bloga nuotaika, beviltiškumo jausmas, nervingumas, maža savigarba, retas bendravimas su šeima ir su draugais, nedidelis aktyvumas, suvokimas, kad nesu bendruomenės narys, pagalbos iš bendruomenės nebuvimas. Taip pat svarbu, kaip žmogus reaguoja į gyvenimo pokyčius, ar gali prie jų prisitaikyti.

– Ar socialiai izoliuotas žmogus gali nesijausti vienišas? Jei taip, kas jam padeda nesijausti vienišam?

– Gali, yra atlikta milijonai tyrimų apie vienišumą, ir daug iš jų nerodo sąsajos tarp vienišumo ir socialinės izoliacijos. Tai aiškinama tuo, kad turintys mažiau kontaktų, bet emociškai artimus ir šiltus santykius yra mažiau vieniši už tuos, kurie turi daugiau kontaktų, bet emocinio artumo ir šiltų santykių turi mažiau. Vadinasi, nebūtina turėti daug kontaktų, svarbu, kad būtų su kuo dalintis apie savo emocijas, patirtis, kasdienius dalykus, o tam užtenka kelių žmonių šalia.

Noriu pasidalinti rasta informacija, kuri man atrodo įdomi. Yra tyrimų, kurie rodo socialinių santykių vaikystėje ir paauglystėje sąsają su vienišumu/socialine izoliacija pensiniame amžiuje. Negera socialinių santykių patirtis ankstesniuose gyvenimo etapuose iš dalies gali paaiškinti, kodėl esant panašioms socialinėms aplinkybėms skirtingų asmenų vienišumo lygis skiriasi. Taigi viso gyvenimo patirtis turi įtakos žmogaus gerovei vėlesniame amžiuje. Jei žmogus turėjo neigiamą socialinių santykių patirtį per visą gyvenimą, pagyvenusiame amžiuje išgyvens vienišumą. Ankstyvi socialiniai santykiai turi įtakos tam ar būsime atsparūs vėliau iškilus gyvenimo sunkumams. Saugumo jausmas prasideda nuo prieraišumo vaikystėje ir tai paveikia visus vėlesnius santykius.

– Koks procentas jūsų apklaustųjų pasisakė jaučią socialinę izoliaciją, bet nesijaučią vieniši?

– Aš savo tyrime nustačiau sąsajas tarp socialinės izoliacijos ir išgyvenamo vienišumo. Vadinasi, kuo žmogus labiau socialiai izoliuotas, tuo jis patiria didesnį vienišumo jausmą. Kitaip tariant, iš visų socialiai izoliuotų asmenų gal vienas kitas tiriamasis ir galėjo nesijausti vienišas, bet tai labiau būtų išimtis.

– Kaip besijaučiantys vieniši ir socialiai izoliuoti žmonės vertina savo gyvenimo kokybę?

– Vienišumas, be abejo, daro poveikį gyvenimo kokybei. Vienišas žmogus yra labiau nepatenkintas savo gyvenimo kokybe.

Mokslininkai ypač daug tyrinėjo vienišumo ir sveikatos ryšius. Pavyzdžiui, ryšys tarp vienišumo ir depresijos yra nustatomas, tačiau neaišku, kas atsiranda pirmiau – vienišumas ar depresija. Perskaičius daugybę tyrimų apibendrinčiau, kad išgyvenantiems vienišumą žmonėms būdinga didesnė fizinių ir psichikos sveikatos problemų rizika.

Mano tyrimo duomenimis, iš visų gyvenimo sričių labiausiai išsiskyrė socialinių santykių sritis, kuo prastesnė artimų santykių kokybė ir mažesnis socialinis palaikymas, tuo labiau išgyvenamas vienišumas. Tyrimas taip pat parodė, kad vieniši blogiau vertina save, savo sveikatą, psichologinę gerovę, jausmus, aplinką bei savo bendrą gyvenimo kokybę palyginus su nevienišais.

Taip pat nustačiau ryšį tarp vienišumo ir dvasingumo, mano gauti rezultatai sutampa su kitų tyrimų išvadomis. Tyrimai rodo, kad sename amžiuje labai svarbus ryšys yra tarp dvasingumo ir gyvenimo kokybės. Žmonių, kurie reguliariai lanko bažnyčią, gyvenimo kokybė yra daug geresnė nei tų, kurie yra netikintys. Sutrikus sveikatai tikintis mažiau nerimauja, jį mažiau trikdo emocinės problemos, jo psichinė sveikata yra daug geresnė nei netikinčio žmogaus, kuris sunkiau išgyvena įvairius fizinius sutrikimus.

Mažai dvasingam žmogui dažnai atsiranda emocinių problemų, kurios trukdo normaliai socialinei veiklai. Tikinčiajam žmogui malda ir tikėjimas ne tik gerina sveikatą, bet suteikia energijos, jėgų.

Sutriko populiarių socialinių tinklų "Facebook", "Instagram" ir "Whatsapp" veikla.

Socialinių tinklų vartotojai iš viso pasaulio skelbia, kad jiems iškyla įvairių problemų: neužkraunamos nuotraukos, neatvaizduojamas naujienų srautas.

"Facebook" apie atsiradusius trukdžius nieko nepranešė.

„Ne privačios įmonės, nesvarbu, ar jos būtų didelės, ar mažos, turi sugalvoti tas taisykles. Tai privalo padaryti politikai demokratiniame pasaulyje“, – naujienų tarnybai BBC pažymėjo Nickas Cleggas.

N. Cleggas anksčiau buvo Jungtinės Karalystės liberalų demokratų partijos lyderis. Jis pabrėžė poreikį kurti naujas duomenų privatumo ir rinkimo taisykles.

„Tuo metu tokios bendrovės kaip „Facebook“ turėtų vaidinti brandų vaidmenį propaguojant minėtą reguliavimą“, – pridūrė jis.

Didžiosios Britanijos teigimu, tai padarytų socialinės žiniasklaidos vadovus asmeniškai atsakingus už žalingą turinį ir jie turėtų uždaryti įžeidžiančias platformas.

Po to, kai per pastaruosius metus sulaukė didžiulės kritikos, „Facebook“ įvedė su privatumu ir politinių kampanijų reklamų skaidrumu susijusius pakeitimus.

Skeptikų teigimu, „Facebook“ tiesiog siekia išlošti laiko, kai griežtesnis reguliavimas Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse suskaldo pagrindines technologijų firmas ir kitus aktyvistus bei priverčia klausti, ar jos turėtų išlaikyti vadinamąjį „imunitetą atsakomybei“ dėl vartotojų publikuojamo turinio.

Ir  šis tas paaiškėjo. Paaiškėjo, kad feisbukas tėra saldi iliuzija, kurioje plaukiojau vienuolika metų, tai yra beveik trečdalį savo gyvenimo. Aš netgi sužinojau (tai yra atsiminiau), kad mudu buvome draugai, pone Dieve šventas, su daktaru Aurelijumi Veryga. Tik pamanykite. Tik peržvelkite patys savo draugų sąrašą. Ne, nežvelkite, nepatariu. Trinkite geriau tuojau pat. Bet jeigu abejojate, tai sveiki atvykę į tikrovės dykumą: pabūsiu jūsų vedlys po niekį ir srautą, kurio patys nematote. Šįkart apie tinklo priklausomybę ar žalą privatumui nekalbėsiu – ir patys viską žinote.

Iš pradžių užduotis iš naujo susipažinti su savo dviem tūkstančiais draugų neatrodė labai sudėtinga. Tačiau kai jau pirmą vakarą išvarvinau savo akis, pasijutau lyg koks kandidatas – tai lyg paspausti ranką visiems Birštono arba Tytuvėnų gyventojams (įskaitant kūdikius) ir dar su jais iš širdies pasišnekėti! Paskui kilo nuostaba: kur, po šimts, buvo tie mano draugai, jeigu jų nemačiau? Markai, a? Nemačiau netgi tų, kuriuos folouvinau! Markai?.. Niekšeli…

Kita vertus, labai gerai, kad nemačiau. Dirstelėjau paskutinį kartą – atsisveikinti. Į tyrimą nepateko keli šimtai žmonių, su kuriais mus sieja panašūs interesai ir profesinė veikla – tai žurnalistai ir rašytojai, įvairūs humanitarai ir literatai, taip pat – artimesni giminaičiai ir žmonės, su kuriais susipažinome neseniai, nes aš juos ir taip dažnai sutinku – ir sraute, ir gyvai.

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai.

Įdomiausia pasirodė neregimųjų dalis, kurią sudaro seniau buvę svarbūs, bet dabar iš akiračio išnykę žmonės, nes taip nusprendė feisbuko algoritmas (kita vertus, ir pats jų valingai neieškojau). Dar dalį vartotojų buvau savarankiškai paslėpęs, kad nematyčiau akyse jų neaktualių skelbimų.

Paslėptieji

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad per vienuolika metų paslėpiau tiek mažai žmonių. Iš naujo susipažinau su keliolika. Bent keletas paslėptųjų apsivaikavę, o vienas kitas nuolat paskelbia kokį šypsniuką ar kokteiliuką, miesto vaizduką ar protingą citačiukę, tai laimė, kad retai, kita vertus, koks skirtumas, kai visi užhaidinti. Tamsiojoje feisbuko pusėje liko nemažai emigravusių, kurie, dabar trumpam į jų profilius grįžtelėjus, atrodo išvis išnykę iš eterio, nors kartais dar primena, kad mes balsuotume už dvigubą pilietybę, vadinasi, tebelaiko įmerktą inkarą – gal tikisi grįžti? O štai vaikystės draugas, vaizduodamas savo raumenukus ir mašinytes, tapo nelyg pasisekusiu influenceriu, surinkusiu beveik 5 tūkst. draugų ir dar per 700 sekėjų – tai bent!

Didžiausias tyrimo atradimas – mano artimiausio paauglystės draugo sėkmė. Motociklo nuotraukas jo sraute pakeitė mylima dukra, o rūsčias mimikas – plati šypsena, patefonai, džiazas, –  džiaugiuosi. Maža to, jis vėl bendrauja su savo tėvu! Atsimenu, kai iš kito miesto šis savo sūnui atsiuntė dovanų wutangų diską „Forever“ ir kaip mes puolėme godžiai jo klausyti, ir kaip pašokome išgirdę įrašytą šūvį: pykšt! Tai buvo devim devintais. Dabar, po dvidešimties metų, jie vėl bendrauja: Džamala, džiugu!

Ypatingieji

Tuo metu neregimųjų grupė, kurią giliai tinklo užkaboriuose paslėpė algoritmai, dydžiu tolygi ledkalnio daliai po vandeniu. Sunku apžvelgti ją vienu puslapiu, todėl pasidomiu tik tais, kurių nemačiau bent dešimt metų, kuriuos pažįstu nuo vaikystės, iš kurių atsimenu ką nors daugiau nei vien pavardę, statusą ar profesiją.

Vienas ypatingasis, su kuriuo nemažai bendravome paskutinėse mokyklos klasėse, jau tada atrodė  – bus rimtas politikas. Bet paguglinau – konstruoja startuolius. Atsimenu, nakvodamas pas jį namuose Vilniuje, atidariau šaldytuvą ir aptikau sudžiūvusių sūrių kolekciją per kelias lentynas nelyg neišsipildžiusių startuolių stirtą (tai niekis, kai ten buvo ne žmogaus kūno dalys). Dabar jo profilis atrodo nestabilus: jisai tai atsiranda, tai išnyksta. Su jo žmona buvau susipažinęs ir gyvai, atsimenu, prie „Parko Outlet“. Dabar – jokių užuominų. Gal reikėtų pasiteirauti? Nors koks skirtumas.

Pagaliau iš naujo susipažinau su savo kraštiete, kurią dažnokai sutinku mieste ir sutikęs kaskart pasilabinu. Jos sienoje dauguma nuotraukų irgi – iš miesto, barų ir knaipių. Pasirodo, prieš septynerius metus ištekėjusi, su dviem vaikais, bet dabar greičiausiai nebeištekėjusi, užtat vis dar su vaikais. Na va, pagaliau žinau jos vardą. Ko gero, toliau sveikinsiuosi kur nors atsitiktinai susitikęs, nors vardą turbūt pamiršiu jau rytoj. Nieko nepadarysi.

Viena rūpinasi tik špakliumi, kita – posh dalykėliais, dar viena pagaliau susirado savęs vertą (pagal grožį) vaikiną, todėl feisbukui tikrai neturi laiko. Didžiausias šūlios bandiūga tapęs dar didesniu mačo ir šypsosi taip pat plačiai, o kiti draugai investuoja į kūną, į ištvermę ir atrodo puikiai, kai kurie net buriuoja. Kitos, kurios anksčiau liūdėjo, dabar praktikuoja jogą, indiškas ir tibetietiškas praktikas, ir kai kur jų profiliuose vyraujanti pakraipa atrodo kaip žaidimas su ugnimi. Viena draugė, kurią kažkada neįpareigojančiai merginau, turi tobulą vyrą su jau didele dukra, tobulą gyvenimą, mėgsta tobulus peizažus ir atrodo tobulai banaliai.

Bankininko karjerą Anglijoje susikūręs draugas, kuris jau mokyklos laikais siekė džomolungmų, milijonuose nuotraukų dalijasi savo žavinga šypsena, žavinga žmona, galybe žavingų draugų ir akimirkomis su elito atstovais iš labdaros renginių, sudarydamas įspūdį, kad ateityje tiktų į prezidentus net labiau už Nausėdą. Ir vis tiek šito veido su šypsenos skersmeniu, pranokstančiu Šimašiaus, nesugebu perskaityti, priešingai nei Stokholme banke dirbusio nuoširdžiojo draugo, kurio šypsena, būdama ne mažiau plati, tiesiog ne taip akinančiai spindi.

Draugas, kurį paskutinį kartą sutikau Bernardinų ežero pakrantėje atplaukusį iš kito kranto, kartais parašo apie kiną, bet šiaip visiškas štilis. Tuo metu „Bernardinų“ portale kadaise reportažų ciklą apie keliavimą autostopu „Pekelės“, kurį iki šiol laikau žanro etalonu, parašiusi draugė savo pašaukimą rado ten, iš kur kadaise įvykdė savo įspūdingą kelionę – Artimuosiuose Rytuose. Savo sienoje kartais rimtu akademinės veiklos turiniu apie politinio ir pilietinio sambūvio sąrangą dalijasi ir draugas sociologas, su kuriuo susipažinau studijų metais tranzuodamas, kai sustabdžiau jo mašiną. O anksčiau kaip aktyvi feministė, kovojanti už neginčijamą teisę į abortus, pasižymėjusi draugė feisbuką pavertė visiems matomu asmeniniu fotoarchyvu. Viešai rodomu asmeniniu albumu feisbukas tapęs toli gražu ne vien jai.

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu vyriškiu su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai. Radau, kad kita buvusi kambariokė dirba kultūros srityje Klaipėdoje, o savo profilyje nori atrodyti graži. Užtat buvęs jos bernas iš tikrųjų užsiima kultūra – kuria muziką, yra visas barzdotas ir turi paną, stiliumi labai panašią į jo buvusią, tai yra tą mano kambariokę. Jiedu, beje, feisbuke ne(be)draugai.

Žavingoji draugė didžiaakė, su kuria susidauždavome bokalais alubariuose, vis dar graži – tik tiek ir galiu pasakyti iš gražių nuotraukų, o draugas, su kuriuo pametėme jo draugo blondinę kažkada naktį Klaipėdoje, užsiaugino barzdą ir pilsto viskį „Distilerijoje“: vadinasi, paskutinį kartą jį sutikęs bare, dabar irgi sutikčiau nebent bare – šitaip dešimties metų draugystės ratas ir užsidarė.

Gentainiai

Sėdžiu ir skrolinu, skrolinu ir klimpstu gilyn į praeitį – į gimtinės burbulus. Draugė Tankas, kaip ją vadinome su broliu, nes varydavo per J.Basanavičiaus gatvę energingu lyg karo mašina stiliumi, su kuria, paskui susidraugavę, vieną naktį maudėmės jūroje, virš galvos praskrendant tikram kariniam sraigtasparniui ir skrodžiant bangas jo žibintams, reziduoja Londone su jau neblogai paaugusia dukra. Mūsų bendra pažįstama su vyru ir vaiku įsikūrusi Airijoje ir gyvena, regis, tykų ir taikingą gyvenimą, nesiplėšydama, nevaizduodama kažin ko. Kita draugė – irgi Airijoje, sūnūs – Airijos ąžuolai, palangiškės vaikai. Dar viena bendra draugė, susižadėjusi su danu, skelbia pranešimus apie didžiąsias planetos problemas, o kita gyvena barbės miegamajame Londone, tapo kičinius paveikslus ir skelbia ne apie globalines problemas, o saldų užrašą „Love“. Žavioji draugė klaipėdietė likusi Lietuvoje, užtat be vyro: ė, senberniai, tai kur jūs?

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas, iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu, vyriškiu su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

Kolegos

Vieniems kursiokams sekasi šeima, kitiems sekasi karjera. Kad abu – retas atvejis. Savo ruožtu draugė iš žurnalistikos, kaip galima spręsti iš šampano ir alučio nuotraukose, laiminga Londone ir be užrašo „Love“ savo sraute. Kiti pasitenkina vien daugiaaukščiais. Dykuma.

Arba Islandija! Draugei Islandija tinka. Jos skelbiamos atmosferiškos fotografijos su šiaurietiškais peizažais surinkusios bent po šimtą laikų. Palaikinau ir aš. Paskutinį kartą. Net susirašėme. Einasi gerai, tik viską pavogė, įskaitant kompiuterį su aukštos rezoliucijos nuotraukomis. Bet ji nenukabina nosies – nekantrauja netrukus fotografuoti islandišką pavasarį. Neregimųjų profiliuose reta(s) dalijasi turiniu, kuris man pačiam būtų įdomus: diskusijomis, idėjomis, naujienomis. Daugybė profilių primena feisbuko pradžią, kurių sienas sudaro interjeras ir eksterjeras, daiktai ir maistas, ir šiaip pozityvukas arba bėgimo programėlių rezultatai. Taip bėgi ir bėgi, skrolini ir skrolini per nieką.

Dalis draugių iš vienos redakcijos atrodo kaip rinktinės padraikos ar šiaip tuštutės. Vienos turinį sudaro miestų panoramos ir kitos fyfos, o kitos – fyfos ir panoramos, tik miestai skirtingi ir merginos kitos. Tiesa, viena turi vaiką, kita ne – toks ir skirtumas. Ir kodėl aš tai folouvinau? Tarp kitko, neseniai dėl eksperimento vėl ėmiau sekti asmenukių įvairiuose pajūriuose ir architektūros kompozicijose princesę, bet sraute vis tiek jos nemačiau. Algoritmas, matyt, už mane geriau žino, ką noriu matyti.

Kita draugė iš tos pačios kontoros – jau Portugalijoje: daug šoka, šypsosi ir smagiai išsikalinėja, užtat atrodo natūraliai. Dar viena iš ten pat – Barselonoje, kita, šimtą metų nematyta, Graikijoje. Smagiai! Dar viena, jau tapusi mokytoja, pasidžiaugia paprastais ir nepretenzingais dalykais: diplomu ir sutuoktiniu (2016), o sraute įkelia ar tai kokį pastatą, ar pyragą.

Pastarąjį kartą draugą žurnalistą sutikau, kai abu sustojome toje pačioje sankryžoje ant dviračių. „Mes pažįstami?“ – paklausė. O ką aš žinau? Gal ir ne. Bet juk feisbuke tai draugai? Tuo metu kitas buvęs draugas lokalesnis, pasidaręs neblogą karjerą didžiausioje Lietuvos bendrovėje. Todėl atitinkamai – motociklas ant koverio. Turinys irgi – arba motociklai, arba darbas. That’s life, vaikeli.

Šeimyniniai

Didžiausią dalį neregimųjų sudaro laimingieji – tai yra laimingai susituokę. Be galo nuobodūs profiliai, todėl algoritmas, matyt, juos ir paslėpė. Nėra ką žiūrėti, nes feisbuke didžiąją dalį jų skelbiamos informacijos sudaro turinys, kuris, manyčiau, turėtų rūpėti vien jiems patiems arba artimiesiems. Nustebau kad į Ameriką laimingai nutekėjo bent dvi fainos draugės (prieš 2 ir 5 metus). Kita draugė tapo Issa ir dalijasi feministiniu kontentu, o dar viena – Oliveira, gyvenanti šeimiškai ir atrodanti kaip nulipusi iš saulės akinių reklamos.

Tiesa, tarp dešimčių laimingųjų anketų su vaikų nuotraukomis pasitaiko ir įdomių atvejų, kaip ta draugė, kuri, vis brukdama savo mažametės dukros fotografijas ir iškarpas su jos pozomis iš reklaminių žurnalų, dirba tarsi jos, jaunosios manekenės, vadybininke, dar pati pasiskelbusi: „Dirbu mama.“ Toks ir darbas – fyfų fabrikėlis. Kita draugė, etaloninė gražuolė, pati sau feisbuke primindama, kad yra graži, prie šeimos nuotraukos dar prideda: „Ir tai yra vadinama laime.“ Sutinku: svarbu ne tik pačiam nepamiršti, bet dar ir kitam parodyti. Užtat maloniai nustebino, kad šioji, negailėdama savo pačios ryškiai antakiuotų atvaizdų, mažametės dukros veidą ne eksplikuoja bet kam į tinklą, o viešina ją tik iš nugaros – pagarba.

Geras paauglystės bičiulis, dirbantis parduotuvėje Airijoje, su internetu rasta moterimi neišskiriami jau bent penkiolika metų ir gyvena su dviem kaip reikiant ūgtelėjusiais vaikais (tais laikais vedybomis pasibaigusi interneto pažintis buvo kone sensacija). Tuo metu kito Airijoje išnykusio artimo draugo viena iš dukrų yra jau beveik tokio amžiaus, kokio mes buvome būdami paauglystės draugai. Time goes by.

Tiesa, nuotaikingoji kurso draugė, rodydama puikios mamos pavyzdį, sykiu kaip psichologijos profesionalė kelia svarbius klausimus apie seksualumą ir onkologines ligas. Sugebėjimą asmeninį gyvenimą suderinti su universalia informacija vertina ir jos burbulo žmonės – tiek šeiminiai, tiek dalykiniai draugės įrašai kartais pritraukia patiktukų iš daugiau nei penktadalio draugų.

Šunys ir kiti žvėrys

Regiu koreliaciją: kas nedaro karjeros ir nekuria šeimos, įsigyja kitą draugą. Viena draugė jau žergia ne tik motociklą, bet ir žirgą, o kita mėgsta visokius padarus – nuo ūdrų iki voverių. Nemažai anketų – su šunimis. Šunų savininkės visos yra geros širdies, bet jų neregimieji profiliai kažkodėl kelia liūdesį. Tiesa, smagusis šiauliškis draugas suderina motociklą su moterimi ir tokį koverį su abiem objektais nekeistą laiko dar nuo 2014-ųjų.

Karjeriniai

Kam šeima, kam karjera. Iš Paryžiaus laikų pažįstama draugė džiazvumenė toliau džiazuoja, o draugė muzikos prodiuserė, sprendžiant iš fotografijų, be aistros ir be skonio noulaifina. Draugė lietuvių fotografė Dovilé Babraviciuté, kaip pati prisistato tinkluose, apie savo paryžietišką veiklą feisbuke nesigiria, užtat šį tą parodo instagrame! Pasekite.

Nemažai draugių dirba CEO arba daro įdomias karjeras, kaip pavyzdžiui, draugė kursiokė, kartkartėmis sraute santūriai parodanti, po kokias šalis blaškosi vykdydama Jungtinių Tautų šakinės organizacijos misijas nuo uraganų kenčiančiose šalyse. Vertindamas kai kurių kitų friendų tarptautines karjeras pastebiu, kad kultūriniai interesai dažnai eina greta su aplinkosaugos. Pavyzdžiui, iš senų laikų pažįstama draugė, jautrios sielos fotografė, pasimokiusi užsieniuose, dalijasi Gretos Thunberg mintimis ir trashtagu, o pernai rugpjūtį su žaviu ilgaplaukiu papozavo profilio nuotraukai būdama kelintą mėnesį nėščia. Bet pranešimo apie naujagimį neradau, tad vėlgi prašosi ryški koreliacija: kur šeima, feisbukas neberūpi.

Didelį įspūdį padarė vienas draugas, kuris, mokykloje būdamas bemaž nepastebimas, ir feisbuke liko beveik nematomas, išskyrus pasidalytą nuotrauką su savo nuotaka ir... Prezidente Dalia Grybauskaite. Tačiau ne nuotaka ir Prezidentė sukėlė pasigėrėjimą, o nurodyta pareigybė, vos keturių raidžių kombinacija: pasirodo, jis dirba CERN! Kas nežino cerno, tegu guglina. Žmogus štai ramiai ir tyliai, be savigyrų ir saviliaupsių, pasiekė tai, kas ne kiekvieno nosiai.

Užsieniniai

Dauguma draugų iš kitų kraštų gyvena gerai. Gerai, nes daugelio feisbukų sienose skurdu informacijos, išskyrus vieną kitą atsitiktinę šypseną. Brangioji draugė grįžusi į Prahą, bet, regis, jau be savo vaikino (?), užtat užsiima ekomada. Maltietė draugė, studijavusi doktorantūrą (ar baigė, nežinia), tvindo savo sieną vis paskelbdama ką nors apie kultūrą ar socialines problemas – kartais net kelis kartus per dieną, bet dėmesio beveik nesulaukia (turbūt ne vienas užhaidinęs). Šimtą metų neregėta draugė iš Latvijos pasiekė didelių aukštumų: ji startuolininkė, Rygos techmergaičių klubo narė, įkūrusi „Inforgram“ – papūsk į uodegą! Paryžiaus laikų draugas su savo filmu „Le Train aux pieds légers“ keliauja po Prancūzijos kino teatrus, o profilyje dalijasi dėmesį patraukiančiomis originaliomis (retas atvejis!) vietovių nuotraukomis. Draugas iš Islandijos, anuomet grodavęs būgnais, turbūt yra vienintelis mano pažįstamas, dirbantis Holivudui ir savo sienoje nešykštintis gražių vaizdų ir draugų bei ypač draugių. Kiti užsienio draugai džiaugiasi žemiškesniais dalykais, kitaip sakant, jie jau sukūrė šeimas: štai draugo dano apleistoje sienoje iškapsčiau pernykštę fordo nuotrauką su danišku prierašu: „Vedęs, turiu vaiką ir automobilį. Taip aš ir suaugau!“

Išnykusieji

Ištaršęs bemaž du tūkstančius anketų, pagaliau prisikasiau prie paslaptingiausios grupės – dingusiųjų. Ne, jie nemirę, priešingai – jie galbūt netgi labiau gyvenantys. Didžioji dalis iš šių dviejų dešimčių žmonių yra draugai paryžiečiai arba dramenbeisiečiai. Kai kurie kartą per metus paskelbia nebent kokį humoristinį siužetą ar nuomos skelbimą. Garbanotoji paryžietė dar 2016 m. mestelėjo Shakespeare‘o ištarą: „Pragaras tuščias, visi velniai čia“, o kita Paryžiaus draugė apie save leidžia žinoti tik tiek: „Gyvena London, United Kingdom, vieniša.“

Kai kurių draugų profiliai tapo tarytum pereinamaisiais koridoriais kitų žmonių postams, nuotraukoms ir remarkoms, ypač – gimtadienio sveikinimams. Bet ir iš šitų reliktų matai, kokia vienos intriguojanti kūrybinė karjera, o kitos žavios būtybės profilyje mirguliuoja šimtai kitų vartotojų paskelbtų nuotraukų – vien su moterimis, vis skirtingomis: jokių vyrų, jokių vaikų, ir nereikia.

Draugas iš redakcijos, kuris 2006 m. balandžio mėnesį – kažkodėl atsimenu – pagyrė mano antraštę „Vyriausybė ūkį regi pro rožinius akinius“, feisbuke užsičiaupęs, užtat, sekdamas jį „Goodreads“, žinau, kokias dabar knygas skaito. Lietuviškai kalbančio draugo iš Lotynų Amerikos profilyje likęs tik 2012 m. įrašas, kad viską ištrinti iš savo feisbuko jam užtruko dvi valandas. Panašu, kad draugas kanadietis, nusivylęs psichologo profesija, kai keli jo klientai nusižudė, ir iškeliavęs pasiblaškyti po žemynus ir šalis, pernai pagaliau grįžo namo, tepranešęs: „Everything is good.“

Draugė, be kelių savo sportiško kūno nuotraukų, dar pridėjusi šūkį: „Offline is the new luxury“, o brangusis Švedijos laikų draugas vietoje savo profilio nuotraukos paliko tik pilkšvą silueto šabloną, vietoje viršelio – tamsų stačiakampį, o sienoje – vieną vienintelį melsvą tašką srauto viršūnės dugne.

Ir aš noriu prabangiai pagyventi, todėl atsisveikinu su vienuolika metų trukusia virtualių ryšių nepakeliama lengvybe. Taškas, kurį irgi ištrinu

Patenkinti įgeidžius

G.da Empoli negailestingas: JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir "Penkių žvaigždučių" judėjimo įkūrėją komiką Beppe Grillo, geltonąsias liemenes Prancūzijoje, netikras naujienas, trolius ir sąmokslo teorijų kūrimą, – šiandieninę politiką jis vadina karnavalu.

Kaip rimtai reikėtų vertinti šį karnavalą? "Daugelis niekina šiuos piliečių judėjimus, ypač todėl, kad jų lyderiai dažnai turi kažką komiško. Tačiau už viso to esama logikos, daug sudėtingesnės, nei būtų galima numanyti, – aiškina G.da Empoli. – Gianroberto Casaleggio, "Penkių žvaigždučių" judėjimo idėjinis lyderis – buvo tikrosios jo smegenys. Arba Dominicas Cummingsas, "Brexit" tėvas, sakęs "Jei norite laimėti rinkimų kampaniją, samdykite ne komunikacijos ar politinius ekspertus, bet fiziką." Jų darbas – analizuoti rinkėjų duomenis, išfiltruoti paveikiuosius ir siųsti konkrečias žiniutes.

Anot G.da Empoli, politikai perima "Facebook" ir "Google" logiką: pasitelkę šiuolaikinę skaitmeninę infrastruktūrą, socialinius tinklus, kiekvienam piliečiui jie duoda tai, ko jis nori.

"Kai spustelėsite nuorodą į Rainerio Marios Rilkės eilėraštį, "Google" užtvindys jus jo eilėraščiais. Tas pats atsitinka, kai ieškote antisemitinių suklastotų naujienų. "Penkių žvaigždučių" judėjimo strategija yra identiška: duoti žmonėms tai, ko jie nori", – dienraščiui "Der Standard" sakė italų ekspertas.

"Brexit" komanda išsiaiškino, kodėl žmonės pyksta, tuo pasinaudojo ir darė tai labai tiksliai. "Jei vyrą piktina kitokie dalykai nei jo žmoną, internete naršantiems sutuoktiniams pateikiama skirtinga informacija. Gyvūnų mylėtojai tikinami, kad ES yra gyvūnams nepalankus reglamentas, o medžiotojams – kad ES gyvūnai per stipriai saugomi. Anot G.da Empoli, "Facebook" ir "Google" šiandien leidžia labai tiksliai parinkti informaciją.

Ar tokios priemonės leidžia nulemti ir rinkimų baigtį? G.da Empoli neatmeta ir klasikinių veiksnių svarbos, pavyzdžiui, raginimas rinktis stiprų lyderį. Tačiau labai individualus požiūris į piliečių rūpesčius yra kažkas nauja. Ypač gerai tuo naudojasi populistai.

Populistų atradimas

Andrew Breitbartas, 2012 m. miręs JAV dešinysis atstovas, yra pasakęs, kad tradicinės žiniasklaidos priemonės linksta į senąsias kairiųjų liberalų partijas, ir sutelkė dėmesį į tada dar neartą dirvą – socialinę žiniasklaidą. "Tai labai tinka populistams, jų asmeninio dalyvavimo efektui, daug aistrų keliančioms temoms, sukeliančioms stiprius jausmus, tokius kaip pyktis ar baimė. Todėl socialinėje žiniasklaidoje šie judėjimai turi pranašumą", – aiškina ekspertas.

Socialinės žiniasklaidos priemonės yra ypač narcistiškos, infantilios. Asmenukių kultūra, anot G.da Empoli, interneto vartotojus paverčia paaugliais, kurie skaičiuoja savo "laikus" ir nusivilia, jei jie jų negauna. Pyktis taip pat atsiranda dėl nusivylimo, įžeisto narcisizmo, bejėgiškumo jausmo.

Tradicinės partijos negali pasiūlyti geidžiamo operatyvaus sprendimo – jos remiasi politiniu atstovavimu ir daug laiko reikalaujančiomis reformomis. Tai nesuderinama su narcizų lūkesčiais. Todėl geltonosios liemenės Prancūzijoje reikalauja besąlygiškos referendumo iniciatyvos teisės: jie piktiems žmonėms suteikia "dalyvavimo" jausmą, kaip ir socialinėje žiniasklaidoje. "Penkių žvaigždučių" judėjimas italus tikina, kad atstovaujamoji demokratija yra mirusi, todėl dabar dominuojanti tiesioginė virtuali demokratija.

Pykčio priežasčių suma

Ar ši situacija pranašauja, kad ateityje rinkimų kampanijos galutinai persikels į virtualią erdvę? G.da Empoli nuogąstauja: tokia tendencija reali.

"Nors daugelis šalių bando reguliuoti socialinę žiniasklaidą – Vokietijoje prieš visuotinius rinkimus, atitinkami pasiūlymai svarstomi Jungtinės Karalystės Parlamente, kandidatė į JAV prezidentus Elizabeth Warren, demokratas, taip pat nori atskirti "Google" ir "Facebook". Bet nepriklausomai nuo to, ar šios platformos bus reguliuojamos, ar ne, socialinės žiniasklaidos priemonės vis dažniau tampa tikruoju rinkimų etapu. Infrastruktūra, tai yra programinė įranga, jau dabar labai išplėtota, – prognozuoja italų ekspertas. – Todėl rinkimų kampanijos tampa programinių įrangų karu."

Nėra jokios pagrindinės žinutės visiems – yra atskirų pykčio priežasčių suma. Visa tai daro politiką labai nestabilią it dujos.

Anot G.da Empoli, neatsitiktinai internete vykdomų politinių kampanijų vadovai vis dažniau faktiškai yra ir pagrindiniai kandidatų rinkimų kampanijų vadovai. Kaip pavyzdžius jis vardina Baracko Obamos ir Jimo Messinos, Donaldo Trumpo ir Brado Parscale tandemus.

Šiandien algoritmai jau leidžia išrūšiuoti atskirų rinkėjų duomenis. "Pvz., išfiltruoti tas mažumas, kurios priešinasi migracijai, bet nebūtinai yra prieš ES. Ir visa tai – realiu laiku. Kampanijos vadovai mato tai, kas svarbu potencialiems rinkėjams, ir kas – ne. Naudodamiesi šiomis žiniomis jie suformuoja efektyviausias žinutes. Atminkite: "žinutes" daugiskaitoje! – pabrėžia ekspertas. – Kampanijos, kurių pagrindas anksčiau buvo viena daugumai rinkėjų svarbi problema, tampa vis labiau individualizuotos, pritaikytos atskiriems rinkėjams ir netgi paribių grupėms. Nėra jokios pagrindinės žinutės visiems – yra atskirų pykčio priežasčių suma. Visa tai daro politiką labai nestabilią it dujos."

Įkandin progreso

G.da Empoli pritaria: nepaisant kitokios formos, turinys yra toks pats kaip anksčiau, pavyzdžiui, nacionalistai operuoja tomis pačiomis sąvokomis, kalbama apie tas pačias temas – ksenofobiją, antielitizmą.

"Žinoma, šie judėjimai naudojasi gerai žinomais politiniais refleksais. pasikeitė tik priemonės. Tačiau tokie technologiniai virsmai nėra nauji: XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje radijas jau buvo pirmoji medijų priemonė, leidusi Franklinui Rooseveltui nugalėti to meto populistus; Vokietijoje ir Italijoje naujas žiniasklaidos priemones daugiau naudojo fašistai. Ir anuomet politika sekė įkandin naujų technologijų. Šiandien naujos socialinės žiniasklaidos priemonės yra labai veiksmingos instrumentas politikų rankose", – sako ekspertas.

Tradiciniams politikams jis siūlo pirmiausiai gerai įsisąmoninti pokyčių mastą. "Jie pamiršo, kad rinkimai grindžiami emocijomis ir poveikiu. "Brexit" oponentai argumentavo ekonominiais nuostoliais, t.y., apeliavo į sąmoningumą, o jų oponentai skelbė: mes norime būti šeimininkais savo namuose! Ši emocija ir patraukė piliečių dėmesį. Daugelis partijų per pastaruosius 20 metų pamiršo remtis emocijomis. Todėl ir Europos projektui stinga emocinio pagrindimo. Tradicinės partijos turi visą savo komunikaciją priderinti prie milžiniškos socialinės žiniasklaidos mašinos", – išeitį siūlo G.da Empoli.

Jo teigimu, tradicinės partijos neišvengiamai turi įsilieti į naują žaidimą – pasinerti į virtualią erdvę. Tačiau būtina nustatyti griežtesnes taisykles, padidinti virtualių platformų atsakomybės laipsnį. Tačiau tai neturėtų trukdyti politikams aktyviau reikštis socialinėje žiniasklaidoje. Pirmasis, kuris tai meistriškai darė, nebuvo populistas, – tai buvo B.Obama. "Jis parodė, kad galima skleisti teigiamas žinutes. Daugelis politikų to nepajėgia. Jie tai turi išmokti, nors, be abejo, radikalai šioje srityje yra pranašesni", – sako "Der Standard" pašnekovas.

Tyrimai rodo, kad socialinėje žiniasklaidoje paskelbtos netikrosios naujienos yra išplatinamos gerokai dažniau nei paskleistos tradiciniuose kanaluose. Tačiau ekspertas nesutinka, kad, pavyzdžiui, tviteryje gali būti pastebėti ir niekalai.

"Visi didieji politikai vienu metu sugebėjo kreiptis į protą ir jausmus", – sako jis.

Nerimą kelia pyktis

Naudodami panašias priemones kaip ir populistai, gali laimėti ir ne populistai. Toks buvo ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono atvejis. Tačiau, atėję kaip visiškai nauji, nežinomi veikėjai, ilgainiui ir jie tampa jau pažįstami, todėl piliečiai nusivilia ir per rinkimus balsuoja už dar mažiau pažįstamus kandidatus. G.da Empoli tai vadina politiniu dėsningumu.

Vis dėlto jam nerimą labiau kelia ne trumpalaikės populistų pergalės, bet politinio diskurso tonas. "Šiandien jis yra gerokai agresyvesnis. Piktnaudžiavimas kalba ir argumentais plinta kaip virusas. Įprastu tampa žodinis smurtas ir vis sunkiau grįžti prie įprastų manierų. Šiandienos paaugliai auga apsupti šio žodinio smurto, todėl, bijau, tai truks ilgai", – nerimu pasidalija G.da Empoli.

Žvelgdamas į Europos Parlamento rinkimus, jis pranašavo: jei populistams pavyks pabrėžti atotrūkį tarp globalizacijos ir tautiškumo šalininkų, tarp patriotų ir eurokratų, elito ir žmonių, jie švęs pergalę. Populistai bando pakeisti senąją dešiniųjų ir kairiųjų priešpriešą, o šiai sustiprėjus – panaudoti sau.

G.da Empoli sutinka: E.Macronas tai taip pat daro sąmoningai – pasistatydamas save kaip tiek vengrų radikalui Victorui Orbanui, tiek italui Matteo Salviniui oponuojančią jėgą, tačiau jis abejoja tokio elgesio prasmingumu.

"Nepakanka save pristatyti kaip atvirą, progresyvią ir liberalią jėgą. Reikia atsakyti ir į klausimą apie tapatybę. Ir tapatybė nebūtinai turi būti apibrėžta nacionaliniu ar etniniu požiūriu. Vokietijos žalieji tai puikiai pademonstravo sėkmingoje rinkimų kampanijoje Bavarijoje. Jie pabrėžė gero gyvenimo, sveiko maisto ir tvarios žemės vertybes. Tai buvo gana protinga, nes Žalieji atėjo ne tik kaip aplinkosaugininkai, bet ir kaip tam tikrų tradicijų gynėjai. Tačiau tam reikia suponuoti protingą politinę programą ir diskursą", – pavyzdį, kaip populistų metodais gali pasinaudoti ir tradicinės jėgos, pateikia ekspertas.

Jis atskleidė, kad vienas iš dviejų (59 proc.) vartotojų nusprendžia slėpti savo socialinius tinklus nuo viršininko. Ši slapta pozicija darbe taip pat taikoma ir kolegoms (52 proc.).

Vidutinis darbuotojas per visą gyvenimą darbe praleidžia net 13 metų ir du mėnesius. Įdomu tai, kad šis laikas ne visada yra tiesiogiai susijęs su darbo užduočių sprendimu: beveik du trečdaliai (64 proc.) vartotojų kiekvieną dieną lankosi ne su darbu susijusiose interneto svetainėse, rodo tyrimas.

Beveik trečdalis (29 proc.) darbuotojų nenori, kad jų darbdavys žinotų, kokiose svetainėse jie lankosi. Vienas iš dviejų asmenų (52 proc.) yra prieš, kad netgi kolegos žinotų apie jų veiklą internete.

5 proc. apklaustųjų teigė, kad dėl asmeninės informacijos nutekėjimo nukentėjo jų karjera.

Kasdien naudojamų ir žmonėms itin reikalingų programėlių sąraše atsidūrė ir daugiau gerai žinomų pavadinimų, tokių kaip „YouTube“, „Instagram“, „Viber“, „Google Maps“, „WhatsApp“ ir kitos. 

„Vis daugiau žmonių sunkiai įsivaizduoja savo dieną be išmaniojo telefono ir jame esančių programėlių, kurios padeda plėsti akiratį, bendrauti su draugais ir artimaisiais, sužinoti paskutines naujienas, orų prognozes ir kitą juos dominančią informaciją. Tai taip pat rodo, kad mobilusis internetas žmonėms tapo savaime suprantamu, kasdieniu dalyku – visos programėlės, kurias jie įvardijo kaip būtiniausias, naudoja mobiliuosius duomenis“, – pastebi Giedrė Kaminskaitė-Salters, „Telia“ tiesioginių ir skaitmeninių kanalų vadovė.

Tiesa, tarp išmaniųjų telefonų savininkų buvo ir tokių, kurie neturi populiariausių programėlių, bet tokių žmonių – tik 7 procentai.

Daugiausiai, net 48 proc. apklaustųjų, nurodė, kad nei dienos neištvertų be „Facebook“, 38 proc. – be „Facebook Messenger“, o 33 proc. – be elektroninio pašto programėlės. Į reikalingiausių programėlių sąrašą taip pat pateko bankų aplikacijos (18 proc.), „YouTube“ (14 proc.), orų programėlės (12 proc.) ir „Instagram“. Pastaroji programėlė ypač svarbi 18–29 metų amžiaus respondentams.

Apklausos dalyvių pasiteiravus, kokią programėlę jie pirmiausia įsijungia ryte, daugiausiai žmonių, 32 proc., įvardijo tą pačią „Facebook“, antroje vietoje liko el. paštas (17 proc.), trečioje – orų programėlė (15 proc.). Taip pat daug žmonių rytais pirmiausia patikrina, ar gavo naujų žinučių į „Facebook Messenger“ (13 proc.), įsijungia naujienų portalų programėles (5 proc.) ar savo mėgstamą žaidimą (4 proc.).

Jauniausi apklausos dalyviai, nuo 18 iki 29 metų, dažniau nei kiti rytais įsijungia „Facebook Messenger“ ir „Instagram“ programėles, vyriausi (50–60 metų) – tikrina orų prognozes ir el. paštą.

Beje, nors banko programėles daug žmonių įvardijo kaip vienas svarbiausių, rytais tikrinti savo sąskaitos likučių ar atlikti pavedimų jie neskuba – šios programėlės nebuvo įvardintos tarp tų, kurias žmonės įsijungia vos atsikėlę. Tik pavieniai respondentai iš pat ryto telefone įsijungia ir „YouTube“, interneto naršyklę, socialinius tinklus „Pinterest“ ar „LinkedIn“.

„Dažnas iš mūsų telefone turime po kelias dešimtis programėlių, bet tik keletas jų mums yra svarbiausios ir ši apklausa išskyrė būtent jas. Pirmenybę žmonės teikia socialiniams tinklams, bendravimui su draugais ir artimaisiais – juk ir pačių telefonų pirminė paskirtis buvo būtent tokia. Taigi, keičiasi tik būdai ir priemonės“, – sako G. Kaminskaitė-Salters.

Gyventojų apklausą apie mobiliuosius telefonus ir jų pasirinkimą „Telia“ užsakymu atliko tyrimų bendrovė „Kantar“. Apklausa buvo vykdoma internetu šių metų vasarį, o joje dalyvavo 1 018 respondentų (18–60 metų amžiaus) iš visos Lietuvos.