Trečiadienį, 7.33 val., policija gavo moters pranešimą.

Pasak policijos, jame teigiama, kad nuo vasario 4 iki gegužės 4 dienos Kaune, Partizanų gatvėje, socialiniame tinkle bendravo su nepažįstamu vyriškiu.

Jis apgaulės būdu iš jos išviliojo pinigus.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo.

Lietuvoje tebėra paplitę „romantiniai“ sukčiavimai, padaryti nuostoliai siekia šimtus  tūkstančių eurų. Internete sutikti susirašinėjimo draugai ir draugės dažniausiai po kurio laiko ima prašyti paslaugų – pavyzdžiui, padėti išspręsti finansines bėdas, sumokėti muitą už dovanos pristatymą ir taip toliau.

Dažnai kariškiais, diplomatais ar įvairių tarnybų pareigūnais prisistatantys asmenys imasi susirašinėti su auka, ši po kelių susirašinėjimo dienų susižavi sukčiumi, jis praneša norintis atvykti ir prašoma padėti pervedant pinigus.

Ilgus metus trukusi įtampa tarp Maskvos ir amerikiečių tinklų „Facebook“ ir „Twitter“ peraugo į konfrontaciją Rusijai pradėjus invaziją Ukrainoje. Šios platformos apribojo galimybę jomis naudotis Rusijos valstybinei žiniasklaidai, o Maskva į tai atsakė jas uždrausdama.

„YouTube“, visame pasaulyje uždraudusi prieigą su Rusijos valstybine žiniasklaida susijusiems kanalams, penktadienį taip pat susidūrė su tiesiogine blokavimo Rusijoje grėsme, šios šalies žiniasklaidos reguliavimo institucijai „Roskomnadzor“ apkaltinus svetainės savininkę „Google“ „antirusizmu“.

Tačiau susirašinėjimo programėlės iki šiol nėra visiškai uždraustos Rusijoje, iš dalies dėl to, kad, pavyzdžiui, „Meta“ priklausanti „WhatsApp“ yra mažiau tinkama masinei komunikacijai, o „Telegram“ suteikiamos galimybės perduoti informaciją didelėms gyventojų grupėms yra naudinga ne tik nepriklausomai žiniasklaidai, bet ir pačiam Kremliui.

„Manau, mažai tikėtina, kad Rusija uždraus „Telegram“, nes [institucijoms] labai trūksta platformų, kuriose jos galėtų veikti,“ – mano Prinstono universiteto doktorantas Sergejus Sanovičius, kuris pažymėjo, kad 2020 metais valdžios pastangos blokuoti tinklą nebuvo sėkmingos.

„Telegram“, dažnai kritikuojamas dėl atsainios turinio kontrolės politikos, suteikia Rusijos institucijoms platformą skleisti pranešimus, palankius pasaulyje smerkiamam Maskvos karui.

Rusija vis dar turi paskyrų tokiose platformose kaip „Facebook“, nepaisant to, kad blokuoja paslaugą šalyje, tačiau šią savaitę Silicio slėnio milžinė iš Maskvos puslapių pašalino įrašus su dezinformacija apie invaziją į Ukrainą.

„Telegram“ tapo svarbia naujienų apie karą mainų platforma. Jos augimas paspartėjo po naujos Kremliaus susidorojimo su nepriklausoma žiniasklaida bangos ir tokių programų kaip „Facebook“ ir „Instagram“ blokavimo.

Įmonės teigimu, per pastarąsias tris savaites kasdien prie „Telegram“ prisijungia vidutiniškai po 2,5 mln. naujų vartotojų – maždaug 25 proc. daugiau nei ankstesnėmis savaitėmis.

Karas „YouTube“?

Visgi ekspertai pabrėžė, kad „Telegram“ ir jo naudotojams kyla pavojus, kadangi socialiniame tinkle nėra naudojamos numatytosios ištisinio šifravimo technologijos, o tai reiškia, kad įmonė gali pasiduoti vyriausybės spaudimui perduoti informaciją.

Interneto stebėjimo grupės „NetBlocks“ direktorius Alpas Tokeris pažymėjo, kad „WhatsApp“ įdiegė priemones, leidžiančias išvengti tokio spaudimo.

„Pagerinusi saugumą ir naudodama ištisinio šifravimo technologiją, „WhatsApp“ iš esmės apsaugojo savo platformą nuo teisinių rizikų ir galimų reikalavimų suteikti prieigą prie turinio,“ – pridūrė A. Tokeris.

„WhatsApp“ iš esmės yra naudojama asmeniniams ar grupiniams pokalbiams, todėl šiuo metu sulaukia mažiau Rusijos institucijų dėmesio, tačiau tai gali pasikeisti, jei tinklas taptų protestų prieš karą platforma.

„Visų pirma, „Roskomnadzor“ nerimauja dėl kanalų, naujienų ir informacijos platinimo dideliam skaičiui žmonių būdų, tačiau šiam tikslui „WhatsApp“ ir panašios platformos yra mažiau naudingos,“ – pažymėjo „Electronic Frontier Foundation“ informacinių technologijų saugumo direktorė Eva Galperin (Eva Golperin).

Jiems sunku suvaldyti „YouTube“ cenzūros prasme, o dėl pastarųjų „YouTube“ veiksmų platforma tapo mažiau vertinga kaip užsienio propagandos šaltinis.

Visgi A. Tokeris mano, kad šis klausimas valdžios institucijų akyse dar nepasiekė kritinio taško, iš dalies dėl to, kad pagrindinį vaidmenį platinant informaciją suvaidino socialinės žiniasklaidos platformos, kurių daugelis dabar užblokuotos.

„Šioms [platformoms] išnykus, dinamika gali pasikeisti, o pranešimų siuntimo programos gali tapti kitu taikiniu,“ – pridūrė analitikas.

Remiantis „eMarketer“ duomenimis, „WhatsApp“ 2021 metais buvo viena populiariausių programėlių Rusijoje, turėjusi apie 67 mln. vartotojų arba apie 65 proc. interneto vartotojų šalyje, gerokai pralenkdama „TikTok“, Rusijos socialinės žiniasklaidos platformą VK ir net patį „Telegram“.

Visgi, remiantis duomenimis, daugiausia vartotojų Rusijoje 2021 metais turėjo „YouTube“ – 76 milijonus.

„YouTube“ populiarumą iš dalies lėmė tai, kad platforma siūlo pramogas eiliniams rusams, sudarantiems didelę politikų ir vyriausybės auditoriją.

S. Sanovičiaus teigimu, platforma tiesiog atsidūrė ne institucijų pusėje.

„Jiems sunku suvaldyti „YouTube“ cenzūros prasme, o dėl pastarųjų „YouTube“ veiksmų platforma tapo mažiau vertinga kaip užsienio propagandos šaltinis,“ – pažymėjo jis.

Pakankamai aukštos kokybės Rusijoje sukurtų alternatyvių platformų trūkumas taip pat apsunkino vyriausybės svarstymus, ką daryti su „YouTube“.

A. Tokeris perspėjo, kad „YouTube“ blokavimas reikštų konfrontaciją su „Google“ ir su jos siūlomomis paslaugomis, pavyzdžiui, „Gmail“.

„Paskelbti karą „YouTube“ iš tikrųjų reiškia paskelbti karą likusiai įmonės daliai, – pažymėjo analitikas. – „Google“ yra pagrindinė verslo jėga ir reikšminga jungtis su išoriniu pasauliu.“

Reikalauja, kad „Youtube“ atblokuotų Rusijos valstybinę žiniasklaidą

Rusijos žiniasklaidos priežiūros institucija „Roskomnadzor“ šeštadienį pareikalavo, kad „YouTube“ platforma atblokuotų dešimtis valstybės finansuojamų žiniasklaidos kanalų.

„Roskomnadzor“ pagrasino „techniniais trukdžiais“, jei kanalai nebus atkurti, o tai buvo interpretuojama kaip užuomina, kad „YouTube“ gali būti pašalinta iš Rusijos interneto, jei Maskvos reikalavimai nebus įvykdyti.

Rusija jau anksčiau ėmėsi veiksmų prieš „Twitter“, „Instagram“ ir „Facebook“.

Po invazijos į Ukrainą „Google“ priklausanti dalijimosi vaizdo įrašais platforma pradėjo blokuoti prieigą prie rusiškų kanalų visame pasaulyje.

Kovo 1 dieną „YouTube“ pareiškė, kad kanalai pažeidė jos politiką, draudžiančią „turinį, kuriame neigiami, nuvertinami ar menkinami tinkamai įrodyti smurtiniai įvykiai“.

Pavyzdžiui, Maskvos žiniasklaida pranešimus apie Rusijos invaziją į Ukrainą apibūdino ne kaip karą, o kaip „specialią karinę operaciją, kurios tikslas – išlaisvinti rusakalbius gyventojus nuo Ukrainos nacionalistų pajėgų“.

RT ir „Sputnik“ kanalai pirmiausia buvo užblokuoti Europoje. Po kelių dienų jie buvo pradėti uždrausti visame pasaulyje.

Uždraustų kanalų skaičius išaugo iki 54, tarp jų – ir didelę auditoriją turinčios televizijos stotys, tokios kaip RBK, NTV ir TNT, taip pat Rusijos radijo stotys ir naujienų agentūros.

Šeštadienį paskelbtame pareiškime „Roskomnadzor“ teigė išsiuntusi „Google“ raštiškus reikalavimus „nutraukti diskriminaciją“ ir užtikrinti laisvą prieigą prie informacijos visiems „YouTube“ naudotojams.

Šios priemonės dabar dažnai yra pagrindinis naujienų šaltinis, nes leidžia informaciją gauti labai greitai ir tiesiai iš įvykių vietos. Be to, jos suteikia galimybę įvykį stebėti iš įvairių perspektyvų, nes turinį į šias platformas kelia eiliniai žmonės ir tą patį įvykį pristato daug skirtingų autorių. Tai vartotojams leidžia patiems pasirinkti, kaip bus pateikta konkreti informacija ir kokia būtent žinia bus labiausiai akcentuojama.

Labai svarbus socialinės žiniasklaidos pranašumas yra tai, kad ji gali viešinti net ir tokią informaciją, kurios oficialūs šaltiniai skelbti nedrįstų dėl galimų neigiamų padarinių. Daugelyje socialinės žiniasklaidos priemonių informaciją galima viešinti anonimiškai, nes tikroji autoriaus tapatybė netikrinama, tad skelbti informaciją palyginti saugu. Be to, tai padaryti paprasta, todėl autoriai gali būti ir eiliniai žmonės, ne tik profesionalai. Būtent per socialinę žiniasklaidą galima gauti naujausių žinių net iš karo zonos ar represinio režimo kontroliuojamos vietovės. Taigi, nenuostabu, kad įprastų žiniasklaidos priemonių populiarumas vis mažėja.

Deja, dažnai pamirštamas svarbus socialinės žiniasklaidos ribotumas – šaltinių (ne)patikimumas. Kaip žinome, įprasti laikraščiai ar televizija neretai buvo / yra naudojami propagandai ar kitokiai klaidingai informacijai skelbti. Tačiau šios dabar jau tradicinės žiniasklaidos priemonės paprastai būna tęstinės ir turi už jas atsakingą konkrečią organizaciją, pvz., redakciją. Todėl, skaitytojui pastebėjus, kad kokios nors organizacijos ar konkretaus leidinio skelbiama informacija dažnai būna netiksli, tikėtina, jog ir kitos jų publikuojamos naujienos bus vertinamos atsargiau. Be to, už netikslią informaciją ta organizacija ar informacijos autoriai gali susilaukti neigiamų teisinių ar komercinių padarinių. Tad šiuo atveju egzistuoja bent šiokia tokia viešai skleidžiamos informacijos kontrolė.

Interneto kontekste ši kontrolė yra gerokai mažesnė. Be abejo, portalai, juos talpinantys serveriai ar interneto paslaugų teikėjai taip pat turi juos valdančias organizacijas, kurios teisiškai įpareigotos riboti draudžiamos informacijos sklaidą. Tačiau labai svarbu tai, kad internete paprasta paviešinti informaciją anonimiškai. Tai galima daryti sukuriant interneto puslapius, tekstą „Vikipedijoje“ ar tiesiog įrašus socialiniuose tinkluose. Tikėtina, kad nusikalstamo pobūdžio informacija iš jų bus pašalinta, tačiau tam prireiks laiko, o iki tol ši informacija bus viešai pasiekiama. Be to, tokios informacijos autoriai ir toliau galės skelbti norimas žinutes, nes nustatyti tikrąją jų tapatybę gali būti neįmanoma, o pašalinus informaciją iš vienos interneto priemonės, nesunku ją paskelbti keliose kitose.

Taip pat būtina prisiminti esminį socialinės žiniasklaidos elementą – vartotojų sąveiką. Ji tampa neatsiejama ir tradicinės žiniasklaidos dalimi. Pavyzdžiui, informacinis straipsnis gali būti skelbiamas naujienų portale (taigi, turės ir už jį atsakingą identifikuojamą autorių bei organizaciją), tačiau pateiktą informaciją dažnai lydi visiškai nekontroliuojami anoniminiai komentarai, kurie gali papildyti straipsnio informaciją, bet gali būti naudojami ir visiškai nesusijusiai informacijai viešinti. Todėl komentaruose pateikta informacija gali pakeisti komentuojamo straipsnio informacijos suvokimą. Pvz., komentarai gali paskatinti suabejoti straipsnyje minimais šaltiniais, o kartu ir visa straipsnio informacija. Panašiai gali būti sumenkinta ir rašinyje pateikiamo įvykio svarba arba sudaryta nuomonė, kad „tai yra normalu, nes visi taip daro“. Be to, komentarai gali sunkinti aprašomos informacijos supratimą ir įsiminimą, ypač jei komentarų yra daug ir skaitytojas praleidžia daug laiko juos skaitydamas.

Kadangi komentarai ir pagrindinis straipsnis skaitomi kartu, bendras informacijos kiekis tampa tiesiog per didelis, ir žmogus gali visai nebeatsiminti svarbios naujienos arba atsiminti tik jos dalis. Komentarai net gali paskatinti įsiminti konkrečią straipsnyje pateiktos informacijos dalį, jei bus akcentuojama būtent ji, ignoruojant kitus tekste paminėtus faktus.

Duomenys, paskelbti su konkretaus identifikuojamo autoriaus pavarde, turi didesnę vertę nei anoniminiame komentare minimi procentai.

Be abejo, komentarai gali paveikti ir skaitytojo emocijas, tad net teigiama ar neutrali straipsnyje pateikiama informacija gali būti vertinama neigiamai. Komentarų poveikis gali būti labai įvairus ir turi konkrečius mechanizmus, todėl nenuostabu, kad anoniminiai komentarai tikslingai naudojami siekiant formuoti tam tikras nuostatas apie asmenis, organizacijas ar prekes, ne tik norint pasidalyti asmenine nuomone.

Žiniasklaidos priemonės paprastai diegia tam tikras apsaugos priemones. Pvz., kai kurie komentarai gali būti automatiškai blokuojami ar trinami, pasitelkiant įvairius programinius algoritmus. Tačiau automatinio apdorojimo galimybės ribotos, o gyvas žmogus tiesiog fiziškai nesugebėtų peržiūrėti visų portale esančių komentarų dėl didžiulio jų kiekio ir atsiradimo greičio. Todėl net populiariuose naujienų portaluose nesunku rasti komentarų, kuriuose atvirai skatinama neapykanta konkrečios žmonių grupės atžvilgiu arba pateikiama kitokio nusikalstamo pobūdžio informacija.

Be to, socialinėje žiniasklaidoje svarbūs ne tik komentarai, bet ir patiktukai po žinute, pasidalijimai ir kiti sąveikos būdai. Lengva pasakyti, kad patiktukų ir nepatiktukų skaičius nieko nereiškia, tačiau ar tikrai vienodai vertinsime informaciją, kuri pažymėta daugiausia nykščiais viršun, vien nykščiais žemyn, o gal nykščių visai nėra? Ypač jei tingime atidžiai skaityti ilgą tekstą, bet matome, kad šiuo tekstu socialiniuose tinkluose dalijasi ir „draugai“ (nors socialiniuose tinkluose jais yra nebūtinai realybėje pažįstami asmenys). Juolab kad informacija – ne tik pasaulio naujienos, bet ir, pvz., atsiliepimai apie naują telefoną. Taip pat verta turėti omenyje, kad patiktukai yra svarbi socialinės žiniasklaidos algoritmų dalis ir gali lemti, kad viena informacija ekrane bus pateikiama pirmiau, o norint pasiekti kitą teks arba ilgai „skrolinti“, arba ji bus visai paslėpta. Tad vartotojų sąveika gali lemti, kokia informacija dominuos žiniasklaidos priemonėje.

Vis dėlto svarbu šiuolaikinės žiniasklaidos netapatinti su socialine žiniasklaida, nes kai kuriais atvejais informacijos pateikimas be socialinės sąveikos elementų turi svarbių pranašumų. Pavyzdys galėtų būti mokslinė informacija. Tyrimų duomenis autoriai gali asmeniškai skelbti internete, bet vis dėlto rezultatų patikimumo tikimybė didesnė, jei jie skelbiami pripažintuose moksliniuose žurnaluose, nes tuomet lengviau atsekti ir autorystę, ir su publikacija susijusias organizacijas, o pateikiama informacija, prieš publikuojant, būna peržiūrėta kitų tos srities profesionalų.

Todėl duomenys, paskelbti su konkretaus identifikuojamo autoriaus pavarde ir ilgą istoriją turinčios organizacijos pavadinimu, vis dėlto turi didesnę vertę nei anoniminiame komentare minimi procentai, kad ir kaip įtikinamai jie atrodytų ar kad ir kiek patiktukų surinktų.

Apibendrinant galima teigti, kad už šiuolaikinės žiniasklaidos slypi įspūdingi technologiniai pasiekimai ir galimybės, tačiau jos sklaida tebėra panaši į viduramžių miesto turgaus aikštę, kurioje šauklys garsiai skelbdavo žinią, bet ją lydėdavo ir kiti šūksniai aikštėje, o kiekvienus namus ši žinia pasiekdavo jau gerokai pakitusi. Tad žiniasklaidos technologijoms tikrai dar yra kur tobulėti, o kol kas žmonės turi puikią priemonę technologinėms spragoms užlopyti – savo kritinį mąstymą.

Rusija blokavo socialinį tinklą „Facebook“ ir apribojo prieigą prie „Twitter“, bandydama varžyti informacijos apie jos karą Ukrainoje srautą. Abi kompanijos sakė, kad stengiasi atkurti žmonėms Rusijoje prieigą prie šių tinklų, bet varžo rusų valstybinės žiniasklaidos galimybes jais naudotis.

Naudodamiesi vadinamąja sluoksninio maršruto parinkimo technologija, vartotojai šią „Twitter“ versiją gali pasiekti atsisiuntę naršyklę „Tor“, sudarančią sąlygas matyti puslapius „tamsiajame internete“. Šios svetainės vietoje domeno vardo .com naudoja .onion (angl. onion – svogūnas).

Paprastos interneto svetainės, įskaitant twitter.com, taip pat yra prieinamos per „Tor“, bet versijos su .onion yra sukurtos specialiai „Tor“ ir apsaugo nuo piktavalių veikėjų gudrybių.

Nors „tamsusis internetas“ labiau siejamas su nelegaliomis svetainėmis, tokiomis kaip jau nebeveikianti narkotikų rinka „Silk Road“, šį terminą taip pat dažnai vartoja žmonės, dėl savo saugumo norintys anonimiškumo ar norintys pasiekti represinių vyriausybių cenzūruojamus puslapius.

„Facebook“ ir kitos svetainės, tokios kaip BBC, taip pat turi per „Tor“ pasiekiamų versijų. Tokia „Twitter“ versija buvo pradėta kurti dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, trečiadienį patvirtino kompanija.

Programinės įrangos inžinierius ir interneto saugumo ekspertas Alecas Muffettas (Alekas Mafetas), kuris yra kūręs sluoksninės technologijos puslapius ir kitoms kompanijoms, apie naują „Twitter“ paslaugą paskelbė savo tviterio paskyroje.

„Ko gera, tai svarbiausia ir ilgiausiai laukta tviterio žinutė, kokią tik esu parašęs”, – antradienį rašė jis.

Kaip pranešė Vyriausybė, keturių valstybių vadovai išplatino kreipimąsi į „Meta“ (buvusi „Facebook“), „Twitter“, „Google“ ir „YouTube“ vadovus, kuriuo atkreipia dėmesį į Rusijos karo veiksmų pateisinimą, šalies agresorės informacinių kanalų skleidžiamą melą ir tyčinę painiavą apie tikruosius įvykius Ukrainoje.

„Šiandien su savo kolegomis, Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerais, taip pat kreipėmės į didžiąsias socialinių tinklų kompanijas dėl dezinformacijos, kuri yra skleidžiama naudojant šias platformas – ar tai būtų „Meta“, ar tviteris, ar jutubas“, – pirmadienį žurnalistams sakė premjerė Ingrida Šimonytė.

Jos teigimu, kai kuriuos sprendimus, susijusius su Rusijos valdžios kontroliuojamais televizijos kanalais, socialinių tinklų platformos jau yra priėmusios, tačiau atkreiptas dėmesys ir į kitus informacijos šaltinius.

Paraginome, kad būtų atkreiptas į tai dėmesys ir būtų melagienos šalinamos sparčiai ir algoritmai būtų atitinkamai tobulinami.

Laiške technologijų kompanijų vadovams keturių valstybių premjerai ragina stabdyti karą kurstančių, melagingą informaciją skleidžiančių paskyrų veikimą, Rusijos ir Baltarusijos vadovų, oficialių institucijų bei valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos paskyras, skirti didesnį dėmesį faktų tikrinimo iniciatyvoms, paieškos algoritmų tobulinimui, jog vartotojai lengviau rastų patikimą informaciją.

Baltijos ir Lenkijos valstybių vadovai taip pat siūlo savo specialistų pagalbą, siekiant identifikuoti melagienas skleidžiančius kanalus.

„Atkreipėme dėmesį ir į kitus informacijos šaltinius, per kuriuos ta propaganda ir dezinformacija gali būti ir yra skleidžiama – tiek vadovų, tiek oficialių institucijų paskyros, tiek įvairūs kiti mechanizmai“, – teigė Lietuvos Vyriausybės vadovė.

„Paraginome, kad būtų atkreiptas į tai dėmesys ir būtų melagienos šalinamos sparčiai ir algoritmai būtų atitinkamai tobulinami“, – pridūrė ji.

Laiške taip pat atkreipiamas dėmesys į socialinių tinklų ribojimus Rusijoje ir Baltarusijoje bei raginama atsispirti šių valstybių spaudimui cenzūruoti nepriklausomos žiniasklaidos ir aktyvių pilietinės visuomenės balsų paskyras.

„Atkreipėme dėmesį, kad šitie tinklai išnaudojami ne tik propagandai skleisti, bet taip pat ir Rusija Federacija spaudžia šitas organizacijas arba bando įvairiai riboti socialinius tinklus, bando išgauti bendradarbiavimą, cenzūruojant tam tikrą turinį, kurį gauna Rusijos gyventojai, tai paraginome, jog nebūtų kažkokių sprendimų, blokuojant aktyvių pilietinės visuomenės narių paskyras ar nepriklausomos žiniasklaidos, kiek jos iš viso yra dar Rusijoje belikę, arba tų šaltinių, kurie jau turėjo išsikraustyti į kitas valstybes, bet Rusijos yra apklijuoti įvairiomis etiketėmis Rusijos agentų ar kažkokių nepageidaujamų organizacijų“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Premjerai taip pat ragina demonetizuoti paskyras, kurios priklauso Rusijos ir Baltarusijos valdžios kontroliuojamiems dezinformacijos skleidėjams, t. y. neleisti pelnytis iš karo kurstymo.

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą Lietuvos naujienų portalai išjungė komentarus po publikacijomis apie aktualijas, taip siekiant užkirsti kelią galimam dezinformacijos plitimui.

Interneto žiniasklaidos asociacija ragino Vyriausybę, Krašto apsaugos ministeriją, kariuomenę ir kitas institucijas kuo greičiau rasti sprendimus, kaip būtų galima sustabdyti dezinformacijos srautus socialiniuose tinkluose, kur „vis dar yra didžiulė erdvė plisti melagienoms, piktybiškai platinamai dezinformacijai apie situaciją Ukrainoje, kur yra prasidėję kariniai veiksmai su Rusija“.

– Neapykantos kalba – seniai egzistuojantis reiškinys. Kuo ypatingas palyginti neseniai atsiradęs virtualiosios neapykantos kalbos fenomenas?

– Ji išsiskiria masiškumu, nesuvaldomu turinio kiekiu. Nors neapykantos kalba – nenaujas reiškinys, bet tokį turinį fizinėje erdvėje, tarkime, užrašą ant pastato sienos išplatinti yra ganėtinai sudėtinga. Virtualiosios platformos šiuos pasisakymus leidžia tiražuoti neaprėpiamais kiekiais. Taip pat galima ne tik kurti naują turinį, bet ir platinti tai, kas jau sukurta, o tai irgi yra neapykantos skatinimas.

Kitas svarbus klausimas – galimybė virtualųjį turinį teisiškai reguliuoti. Virtualiojoje erdvėje sienų tarp valstybių nėra, tad kyla sunkumų taikant įstatymus, kuriais kovojama su neapykantos kalba. Pavyzdžiui, viename elektroninės muzikos festivalio reklamos filmuke buvo panaudoti Aušvico koncentracijos stovyklos įvaizdžiai, nukreipti prieš mažumas. Reklamos kūrėjai iš Nyderlandų buvo nubausti, o filmuko sklaida šalyje sustabdyta, bet vaizdo klipas buvo toliau platinamas kitose šalyse. Net praėjus keleriems metams po šios baudžiamosios bylos, vaizdo įrašą dar galima rasti „Vimeo“ platformoje.

– Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje jau kuriami virtualieji neapykantos kalbos atpažintuvai, kurie nuskaito tūkstančius komentarų ir bando identifikuoti tuos, kurie yra įžeidūs ar kursto neapykantą. Kaip veikia virtualiosios neapykantos kalbos atpažintuvai?

– Viena iš bazinių kategorijų yra skyrybos ženklai: tarkime, matomas perteklinis ar nepakankamas skyrybos ženklų vartojimas gali suponuoti, kad tai yra rizikingas komentaras. Taip pat gali būti ieškoma didžiųjų raidžių, raidžių sekų ar tarp jų įsiterpiančių skyrybos ženklų. Jei tekste yra daug skaičių, tarpų ar skyrybos ženklų, dažnai paaiškėja, kad nekentėjai sąmoningai ir sistemingai bando neapykantos kalbą užmaskuoti ir taip apeiti automatizuotas priemones: tarkime, komentatorių mėgstamas „3,14diec“, kur skaičiai yra matematinio dydžio Pi raiška.

Vis dėlto, tai yra paviršiniai dalykai ir jų neužtenka – dažnai tokie modeliai apima ir žodžių leksiką – įžeidžius, žeminančius grupių įvardijimus, įvarius epitetus (pvz., snarglius, mazgotės), gyvūnų pavadinimai, asocijuojami su kvailumu, tokie kaip „asilas“. Svarbu ir kaip leksika komentare pasiskirsto, kokie žodžių junginiai vartojami, ar komentare yra keiksmų, vulgarizmų, tiesioginių nuorodų į lytiškumą. Pavyzdžiui, dažnai pasitaiko užgaulūs kreipiniai su „tu“, pvz., „tu šiukšle“, ir paprastai tokiais kreipiniais pradedamas komentaras. Atkreipiamas dėmesys, ar yra išskiriama specifinė visuomenės grupė,  kuriai komentaras skirtas. Pirmosios neapykantos kalbos atpažinimo priemonės buvo paremtos raktinių žodžių sąrašais, savotiškais žodynais. Vis dėlto, labai greitai pastebėta, kad tai neveiksminga, nes neapykantos kalba keičiasi itin sparčiai, joje labai daug variantiškumo – sukuriama naujadarų, neologizmų, kurie taip pat kinta.

Neapykantos kalba dažniausiai skirta LGBTQ+ bendruomenės nariams ir migrantams.

– Kokiuose lietuviškuose kontekstuose neapykantos kalba dažniausiai pastebima?

– Kiek teko susidurti, neapykantos kalba dažniausiai skirta LGBTQ+ bendruomenės nariams ir migrantams – tokio turinio aptinkama daugiausia, taip pat išskirtinis šio turinio variantiškumas. Tarkime, žiniasklaidoje imigrantai dažnai yra nužmoginami, matomi kaip grėsmė, daroma skirtis tarp „jie“ ir „mes“. Kitos pažeidžiamos visuomenės grupės irgi sulaukia komentarų, bet ne tokiu kiekiu. Etniniu pagrindu dažniausiai diskriminuojami musulmonai ir arabų kilmės žmonės. Šiuo atveju leksika ir įvardijamos žeminančios savybės yra daug įvairesnės nei bet kurios kitos kitataučių grupės Lietuvoje atveju – į vieną vietą suplakama tiek daug dalykų, tad sunku net išskirti, ar arabų kilmės žmonės smerkiami etniniu ir religiniu pagrindu.

– Šiandieniniame politiniame kontekste matome išaugusią visuomenės poliarizaciją. Atrodo, kad neapykantos kalbos mastas auga. Galbūt lingvistinė analizė galėtų padėti tokią kalbą suvaldyti?

– Remiantis daugelio šalių duomenimis, neseniai Alikantės universitete vykusiose Tarptautinės kalbos ir teisės asociacijos organizuotose konferencijose, padaryta išvada, kad matomas stabilus neapykantos kalbos augimas. Nors gana aišku, kad priešiškumas visuomenėse didėja, bet vienareikšmiškai tai vertinti yra sunku: auga ir žmonių sąmoningumas, vis daugiau kalbama apie neapykantos kurstymą ir nusikaltimus, griežčiau reguliuojami socialiniai tinklai, žmonės yra raginami tokias situacijas atpažinti ir apie jas pranešti. Tad galbūt tokie duomenys byloja ne tik apie neapykantos turinio gausėjimą, bet ir apie augantį žmonių jautrumą jam.

Kalbant apie politinį kontekstą, matome daug pavyzdžių, kurie byloja, kad viešieji asmenys gali daryti įtaką visuomenės priešiškumui. Pavyzdžiui, 2018 m. Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas musulmones moteris, viešojoje erdvėje dėvinčias burkas, palygino su pašto dėžutėmis ir bankų plėšikais. Kaip žinia, žiniasklaida atidžiai seka politikų pasisakymus, tad šie ministro pirmininko žodžiai išplito greitai ir plačiai. Po savaitės organizacija „Tell MAMA“, kuri stebi neapykantos nusikaltimus, užfiksavo keturis kartus didesnį neapykantos kurstymo prieš musulmonus atvejų skaičių.  Į tokius atvejus reikia reaguoti, kitaip kyla neapykantos kurstymo normalizavimo pavojus. Vienas efektyviausių būdų – į neapykantą neatsakyti neapykanta, reaguoti su humoru. Žiniasklaida, viešinanti politikų pasisakymus, irgi turėtų atidžiai įvertinti, kaip tai pateikti visuomenei.

Poveikis smegenims

Kaip teigia Lietuvos priklausomybės ligų instituto valdybos pirmininkas, gydytojas psichiatras Jonas Fugalis, pirmą kartą terminas „priklausomybė nuo interneto“ buvo paminėtas 1995 metais. Svarbu pabrėžti, kad kol kas priklausomybė nuo interneto nėra oficialiai įtraukta tarp psichikos sutrikimų. Nepaisant to, ši tema sparčiai tyrinėjama.

Kol kas ligų ar būklių klasifikatoriuje nelabai atsispindi didelė priklausomybių grupė – elgesio priklausomybės. Prie jų priskiriama, pavyzdžiui, priklausomybė nuo azartinių lošimų, pornografijos, masturbacijos ir panašiai. Į šią grupę galėtų būti priskirta ir priklausomybė nuo interneto ar socialinių tinklų.

„Nors kol kas ši būklė nėra įtraukta prie psichikos sutrikimų, mokslininkai ir klinikinės praktikos atstovai pastebi, kad tai kuo toliau tuo tampa didesnė bėda, – teigia medikas. – Magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad naudojantis socialiniais tinklais ar internetu smegenyse vyksta panašūs procesai kaip ir tada, kai žmogus vartoja psichoaktyvias medžiagas – ar tai būtų nikotinas, ar alkoholis, ar narkotikai. Todėl kalbėti apie priklausomybę nuo interneto yra labai svarbu.“

Pasak J.Fugalio, priklausomybė nuo interneto yra labai plati sritis. Ją galima skirstyti į priklausomybę nuo mobiliųjų prietaisų ar socialinių tinklų. Šios sritys gali, žinoma, persidengti, ir jas išsigryninti labai sunku. Dėl to ir kalbama tiesiog apie priklausomybę nuo interneto.

Kokio masto tai problema? Psichiatro teigimu, įvairūs šaltiniai teigia skirtingai, kadangi dar nėra susitarta, ką mes vadiname priklausomybe nuo interneto, kokie jos kriterijai, požymiai. Manoma, kad šią priklausomybę gali turėti iki trečdalio žmonių. Tai tikrai didžiulis skaičius, todėl svarbu apie tai kalbėti.

Jonas Fugalis. Asmeninio arch.nuotr.

Kaip atsiranda priklausomybė

J.Fugalio teigimu, priklausomybė – tai liguistas potraukis, polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti kažkokią medžiagą, neriboti jos kiekio, veiksmą vis kartoti ir kartoti. Ir tas kartojimas galiausiai tampa trukdantis.

„Kad ir kokią medžiagą vartotume – ar tai būtų alkoholis, ar cigaretė, ar kažkoks narkotikas – jį pavartojus ar įsijungus internetą, sulaukus „like“ po kažkokia savo nuotrauka, smegenyse išsiskiria hormonas, kuris vadinamas dopaminu. Jis iš esmės atsakingas už malonumo pojūtį. Tad sulaukus patiktuko po „Facebook“ postu išsiskiria tam tikras kiekis dopamino ir galima jausti pasitenkinimą“, – aiškina medikas.

Pasak jo, problema ta, kad naudojantis socialiniais tinklais, internetu ar vartojant kažkokias medžiagas pirmą kartą vienoks kiekis teikia didžiausią malonumą. Tačiau tokio didelio malonumo nuo to paties kiekio medžiagos arba nuo tiek pat patiktukų antrą kartą nebebus. Žmogus prisimena tą jausmą, jog jam gera, jis norėtų tai pakartoti. Ir jeigu pirmą kartą užteko, kad keletas žmonių palaikintų nuotrauką, tai kitą sykį jau reikės surinkti dešimt arba penkiolika patiktikų. Jei veiksmas kartojamas daug kartų, prasideda nebe toks intensyvus smegenų atsakas, ir tada jau reikia didinti „dozę“. Priklausomybės nuo socialinių tinklų atveju reikia kelti vis daugiau nuotraukų, priklausomybės nuo alkoholio atveju – jau ne vieną taurę, o visą butelį vyno išgerti. Ir tas ratas yra linkęs užsisukti.

Tiesa, anot J.Fugalio, vieni žmonės genetiškai yra labiau linkę į priklausomybes, kiti – mažiau. Net jeigu žmogus ir neturi kažkokio polinkio šeimoje arba artimoje aplinkoje, bet jeigu, tarkim, pavartos tam tikrą kiekį alkoholio ilgus metus, neabejotinai susiformuos priklausomybė. Ar taip pat yra ir su internetu, dar kalbėti sunku, nes pats internetas yra ganėtinai naujas. Tačiau J.Fugalio praktikoje jau buvo atvejų, kai žmonės pasakojo apie šią problemą, prisipažino, jog jaučiasi tarsi įkalinti užburtame rate.

Magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad naudojantis socialiniais tinklais ar internetu smegenyse vyksta panašūs procesai kaip ir tada, kai žmogus vartoja psichoaktyvias medžiagas.

Svarbu atpažinti problemą

Kaip suprasti, ar interneto vartojimas jau yra išskyręs kažkokio dopamino praeityje ir reikia didesnės dozės pajausti tokį patį malonumą?

„Dozes aš miniu ne be reikalo – taip lengviau įsivaizduoti priklausomybę nuo interneto, lyginant ją su kitomis priklausomybėmis, – sako J.Fugalis. – Nėra tikslaus apibrėžimo, kas yra dažnas naudojimas internetu, bet kai kurie specialistai mano, kad tai – daugiau negu dvi valandos naudojimosi internetu per dieną. Ir čia specialistų nuomonės išsiskiria: vieni sako, kad žalinga yra daugiau dviejų valandų naudojimasis įtraukiant ir darbą, ir pramogas, o kiti – kad darbas neįsiskaičiuoja prie šitų dviejų valandų, tad žalingos būtų daugiau nei dvi valandos kažkokiais rekreaciniais arba nusiraminimo tikslais. Tas skaičius – dvi valandos – pripažinkim, skamba labai nerealistiškai, nes šiaip toks įprastas naršymo laikas, kurį matuoja telefonai, gali būti ir šešios valandos per dieną. O jeigu žmogus dar dirba aštuonias valandas su ekranu, natūralu, kad tas skaičius bus didesnis.“

Vienas iš požymių, kad jau po truputį gali darytis klampu, psichiatro teigimu, – kai pastebite, kad prisijungę prie interneto būnate ilgiau, negu planavote. Pavyzdžiui, grįžote namo, galvojate: gal 10 minučių paskaitysiu naujienas, po to jau eisiu valyti kambario arba ruoštis rytojaus darbams. Bet tos dešimt minučių nejučia išauga į pusvalandį, valandą, ir tai dar ne pabaiga, nes dar šiek tiek norisi. Tai galėtų būti pirmas mažas signalas, kad tampate priklausomi.

Kitas signalas galėtų būti tai, jei esate girdėję, kad jūsų artimieji, nesvarbu – pagrįstai ar nepagrįstai, jūsų nuomone, skundžiasi dėl jūsų internete praleisto laiko. Jeigu viskas priklausytų nuo daugumos tėvų, tai, pavyzdžiui, paaugliai niekada negalėtų sėdėti prie kompiuterio – tai irgi nėra realu. Reiktų vadovautos realybės kriterijumi. Ir jeigu tas jūsų naudojimasis internetu kažkam užkliūva, reiktų pagalvoti: ar čia mano asmeninės savybės užkliūva, ar jau realiai prie ekrano praleistas laikas tampa sunkiai kontroliuojamas.

Specialistas įvardija ir dar vieną požymį, galintį įspėti apie problemą. Pavyzdžiui, sakote ar galvojate: „dar šiek tiek“, „dar keletą minučių“. Jeigu ši frazė tampa kasdienybės palydovu, tada jau galima galvoti, kad tai ne vienkartinis atvejis.

Jeigu pastebite, kad internete praleidžiate daugiau laiko ir kyla noras truputėlį sumažinti, bet nepavyksta, – tai jau didesnis šauktukas. „Tai gali po truputį tapti bėda, – atkreipia dėmesį J.Fugalis. – Visos priklausomybės pasireiškia savęs apgaule: sau meluojame, kad problemos nėra. O aplinkiniai žmonės, natūralu, tai gali pastebėti truputėlį greičiau.“

Na, ir dar vienas požymis, kuris galėtų atskleisti, kad naudojimasis internetu darosi vis rimtesnė ir rimtesnė bėda, – slėpimas nuo kitų, kiek laiko praleidžiate naršydami internete. Jeigu kažkas paklausia: ką vakar veikei? Ai, šiek paskaičiau naujienas. Kiek laiko skaitei tas naujienas? Na, dešimt minučių. O iš tiesų – valandą ir dvi. Pasinėrus į socialinius tinklus galima prarasti laiko pojūtį, tad jeigu jau slepiame nuo kitų, meluojame sau – vertėtų sunerimti, tai neabejotinai gali turėti emocinių pasekmių.

Abstinencija ir tolerancija

Kaip dar gali pasireikšti priklausomybė nuo interneto? Vienas iš simptomų, būdingų ir kitoms priklausomybėms, – abstinencija.

Kas yra ta abstinencija? Pavyzdžiui, aiškina J.Fugalis, žmogus pusę metų vartoja priklausomybę galinčius sukelti raminančius vaistus, nes be jų neišsimiega. Ir kažkada gydytojas jų neišrašo, nes nemano, kad jie reikalingi, nori pasaugot žmogų. Neturint ir nepavartojus tablečių keletą dienų žmogui negerai: ima drebėti rankos, kilti nerimas. Arba jeigu nuo alkoholio priklausomas žmogus negauna išgerti, jis pradeda prakaituoti, kyla negeros, net paranojinės mintys. Taip kūnas reikalauja tam tikrų medžiagų.

Psichiatro teigimu, įvertinti elgesio priklausomybių abstinenciją gali būti labai sunku, nes tai nėra kažkokių biologinių medžiagų vartojimas. Tačiau specialistai, kurie domisi šia tema, sutaria, kad iš esmės galima įžvelgti tam tikrus signalus, kuriuos būtų galima pavadinti abstinencijos ženklais nesinaudojant internetu.

„Pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Kažkada buvau išvykęs ir nebuvo galimybės prisijungti prie interneto. Po poros dienų jau pradėjo kilti mintys: ar ten viskas mano namiškiams gerai, ar kažkas naujo įvyko šaly, ar nieko blogo nenutiko? – pasakoja gydytojas. – Man kilo tokie pasvarstymai, bet gali kilti dirglumas, pyktis, įtampa. Galiausiai nedžiugina net aplinka, nes jeigu einu ir nufotografuoju kažkokį gražų pastatą, bet negaliu jo parodyti socialiniuose tinkluose ir sulaukti reakcijos, tai ir tas gražus pastatas nebedžiugina. Taip pat gali kilti nuobodulio jausmas, nervingumas, net nuotaikos svyravimai.“

Kalbant apie priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, minimas dar ir toks reiškinys kaip tolerancija. Pavyzdžiui, pirmą kartą pavartojus alkoholio, jo pakanka labai nedidelio kiekio, kad žmogus jaustųsi apsvaigęs. Vėliau to paties kiekio jau nebepakanka – reikia vis didesnio, kad pajustum tą apsvaigimo jausmą.

Panašiai yra ir esant priklausomybei nuo socialinių tinklų arba interneto – atsiranda noras prie interneto praleisti vis daugiau laiko. Dar vienas išaugusios tolerancijos požymis – jeigu žmogus domisi kompiuterine technika, tai jam norisi vis naujos. Turiu kažkokią įrangą pusę metų, viskas puikiai veikia, bet pagaminta nauja versija ir man jos labai reikia.

Neigiamos pasekmės – įvairios

Jeigu žmogus vartoja alkoholį ar narkotikus, neigiamos to pasekmės daugumai žinomos. O kokios neigiamos pasekmės gali būti prisijungus prie socialinių tinklų ar naudojant internetą?

„Pastebėta, kad žmogui įsitraukus į elgesio priklausomybes, gali atsitikti taip, jog jis nebeturi realių asmeninių santykių arba jie palaipsniui sunyksta, – teigia J.Fugalis. – Žmogus vietoj to, kad susitiktų pasikalbėti su savo pažįstamu, pradeda rašyti žinutes. Taip jis save apgauna, įsivaizduoja, kad santykiuose niekas nepasikeitė. Deja, santykiai pakito – jie tapo virtualūs.“

Šiomis pandemijos sąlygomis, anot gydytojo, tai nebūtinai blogai, nes internetas, socialiniai tinklai ir visokios programėlės gali padėti palaikyti ryšį, kai jo neįmanoma palaikyti kitaip. Tačiau įsivaizduokime, jeigu nebūtų tokio viruso ir žmonės be jokios objektyvios priežasties bendrautų tiktai virtualiai. Juk kiltų klausimas – kas čia vyksta?

Pasak specialisto, problema ta, kad stipriai į internetą įsitraukęs žmogus po truputį pradeda apleisti realius tarpasmeninius santykius. Internetiniai santykiai kurį laiką gali atstoti realų bendravimą, bet ilgesnėje perspektyvoje tai nėra tas pats. Žmonių tarpusavio ryšys nenusakomas tik raidėmis, garso žinute ar kažkokiu vaizdo pokalbiu. Sakoma, kad 90 proc. komunikacijos bendraujant vyksta net ne žodžiais: svarbus balso tonas, intonacija, nes tą patį galime pasakyti skirtingais būdais ir tai reikš visiškai skirtingus dalykus. Kitas dalykas – kūno kalba, kuri taip pat labai svarbi norint suprasti žmogų. Pašnekovo nematant ar matant tiktai zoominę galvą, natūralu, kad tą ryšį išlaikyti sunkiau: reikia daugiau komunikuoti, daugiau sakyti, daugiau mėginti paaiškinti. Tad ta „meta visata“, kad ir koks ji būtų geras pakaitalas, ji yra pakaitalas.

Virtualūs romanai paprastai vystosi greičiau nei realybėje ir tame dalyvaujantys gali patys nesuprasti, kur įsivėlė. O virtualus flirtas ar virtuali neištikimybė iš esmės yra ne kas kita, kaip partnerio apgaudinėjimas.

Dar viena pasekmė – tai, kad turintys interneto priklausomybę iš esmės daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar telefono, todėl nukenčia moksleivių ar studentų pažymiai, suaugusiųjų pasiekimai darbe. Priklausomybei, kaip jau minėta, būdinga tai, kad vis daugiau laiko yra skiriama tai veiklai norint gauti tą patį pasitenkinimą ar tą patį efektą, o kitoms veikloms laiko lieka mažiau. Tad jeigu žmogus ieško gražių vietų pasaulyje laikas nuo laiko – šaunu. Tačiau jeigu jis vietoje to, kad eitų pasivaikščioti į gražų miškelį, sėdi internete – jau blogai.

„Faktas, kad priklausomybė nuo interneto ar socialinių tinklų kenkia mūsų emocinei sveikatai, komunikaciniams gebėjimams, socialiniams santykiams, – sako J.Fugalis. – Tačiau reikia suvokti, kad priklausomybė yra lėtinė biologinė smegenų liga, o ne valios neturėjimas. Priklausomybė niekada nesiformuoja iš gero gyvenimo, todėl aplinkiniai turėtų suvokti, kad tai atsitinka dėl kažko – žmogaus menkos savivertės, dėmesio stokos, vaikystėje patirtų traumų ar pan.“

Kaip aš dabar užfiksuosiu ir pasauliui parodysiu sniegą už lango, Kalėdoms papuoštus namus ir gatves? Kam eiti iki miesto eglės, jei jokio posto iš to nebus? Vis tiek neatrodys, kad buvau nuėjus. Visiškai be ryšio.

Nusprendžiau likti namie. Kad nebūtų taip liūdna, paėmiau knygą į rankas. Taigi man visuomet patiko skaityti! Bet kur tau – šį kartą pavyko tik pavartyti. Pavyko, bet nepatiko. Jau po pirmų dviejų puslapių pavargau. Pabodo sekti raides paeiliui, erzinančiai niekas nesisvaipino, nebuvo jokių paveikslėlių, jokių spalvų. Tik nespalvoti lapai. Visiškas negatyvas.

Mečiau skaityti ir ėmiau rašyti. Rašyti pasirodė gerokai įdomiau ir patraukliau. (Regis, tai visiems šiandien gerokai įdomiau.) Pamaniau, kad galbūt kaip tik pasitaikė puiki proga pagyventi be technologijų. Na, bent be telefono. Tik aš ir vordas.

Taip džiaugiausi savimi! Tik norėjosi kam nors pasipasakoti, su kuo nors tą pačią sekundę pasidalyti šiuo absoliučiai įspūdingu faktu, pa(si)rodyti. Griebiau telefoną ir jau nutaikiau gerą kampą nuotraukai – kad matytųsi tik data kompiuterio kampe, bet tekstą būtų sunku perskaityti – ir... Po kelių desperatiškų pamaigymų prisiminiau, dėl ko rašau: kišeninis pramogų pasaulis nebeveikia.

18.02 val.

Sėdžiu, akys bėgioja po kambarį, kažką spaudau čia ir jaučiuosi keistai. Gal išeiti pasivaikščioti? Bet labiausiai dabar norėčiau nueiti į feisbuką. Arba iki instagramo... O gal vis dėlto grynas oras padėtų? Griebiau šuns pavadėlį ir, demonstratyviai palikusi nepatenkintai burzgiantį tebeišsižiojusį kompiuterį, išbėgau pro duris.

Tačiau ir lauke neišvengiau socialinių tinklų filosofijos: mano ištikimasis šuo (o dar sako – geriausias žmogaus draugas!) pradėjo iš manęs tyčiotis! Suuodęs kito šuns paliktus geltonus ir rudus postus, maniškis atseit nekaltai ėmė juos vieną po kito laikinti. Aišku, pasitaikė ir tokių, kurie jo visiškai nedomino, tačiau pastaruosius atmestinai praskrolinęs, patikusius ženklino dar intensyviau. Galiausiai, suradęs jam labiausiai patikusį, pakomentavo.

Aš, žinoma, rūpestinga šeimininkė, tai iš to komentaro po poros minučių tik kvapas beliko, bet jau lauke nebuvo ką veikti.

18.22 val.

Grįžau namo. Vėl dairausi. Atrodo, net galvą ima skaudėti nuo minties, kad viskas, absoliučiai viskas kambaryje prašyte prašosi, tiesiog maldauja nuotraukos – mano mąsli poza, atidarytas vordo dokumentas, garuojanti arbata puodelyje, į sieną atremta ukulėlė, vaikystės žaislais puošta eglutė ir po ja susiraizgęs šuo... O ypač, žinoma, išsijungęs, nebeveikiantis telefonas. Kad galėčiau dabar kaip nors jį nufotografuoti ir papostinti!

18.30 val.

Gana – šią savaitę gyvensiu be telefono. Ir rašysiu. Man akivaizdžiai to reikia. Labai. Tokia tegu būna mano dovana prieš Kalėdas sau. Kas žino, gal kas nors gero iš to išeis.

Nuspręsta – savaitė be telefono.

Gerai, gerai, bent dvi dienos.

2021 m. gruodžio mėn. 17 d.

Atsikėlus ryte fotkių trokštančių objektų tik padaugėjo... Kaip išgyventi!!!

Susimąsčiau. Kai nebuvo tokių įspūdingų telefonų, gerokai mažiau ir fotografavome. Apskritai fotografijos menu prieš kelis dešimtmečius užsiėmė ganėtinai išskirtiniai žmonės, tam dažniausiai paskyrę visą savo gyvenimą. Kitaip tariant, šį darbą atliko profesionalūs fotografai. Su dideliais ir rimtais aparatais, puikiai išmanantys savo amatą, apšvietimo niuansus, technines subtilybes ir pan. Paprastas žmogus gal ir žinojo vieno kito garsaus fotografo pavardę, gal net buvo matęs keletą darbų. Bet tikrai nebūtinai.

Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių!

O kai rankose atsirado fotografuojantys išmanieji, pyškinti ėmė ir paprastas žmogelis. Atsimenu: iš pradžių tas blykčiojimas vyko ramiai, atsirenkant tik įdomiausius kadrus – taip sakant, pataupant. Pagautos akimirkos dažniausiai nebuvo nei ryškių spalvų, nei taikliai sufokusuotos, nei pakreiptos tinkamu, įdomiu kampu. Gal ir į naudą išėjo, kad tada dar neturėjome feisbukų ir instagramų: būtume patvinę tamsiose, išbėgusiose nuotraukose ir neryškiuose, šnypščiančiuose vaizdo ar garso įrašuose. Aišku, gerai neįžiūrėjęs, vis tiek laikintum draugo vaizdo įrašą – jau vien iš solidarumo. Gal net pakomentuotum ką nors nenuoširdaus. Lygiai taip, kaip dabar. Komunikacijos nei blogais, nei gerais kadrais nesustabdysi.

2021 m. gruodžio mėn. 17 d., vakaras

Visą dieną tik ir suku galvą apie tas prakeiktas nuotraukas ir kaip pasiilgau snapčato ausų. Buvo kaimynas iš apačios užsukęs, kažką kalbėjo, lyg skundėsi dėl mano garsaus vaikščiojimo, o aš negalėjau akių atplėšti nuo jo vešlios barzdos ir didžiulių menininko akinių. Vis galvojau – kaip nuostabu mums būtų dabar susikeisti veidais! Kaip juokingai atrodytume! Baisu ir nuspėti, kiek laikų susilaukčiau... Kam gi nepatinka facesvapintis?!

2021 m. gruodžio mėn. 18 d.

Na, va. Ištvėriau antrą dieną, bet jausmas tas pats. Nė kiek ne lengviau. Ranka kaip nevaldomas aparatas – nykščiu kas kelias sekundes vis mėgina atidaryti nuostabaus filtrų pasaulio vartus. Draugai, kadangi prisiskambinti nepavyksta, kaip senais laikais, ėmė belstis į duris ir kviesti į lauką. Taip, atsimenu, tik per gumą pašokinėti draugės yra kvietusios.

Bet aš net bijau pagalvoti apie išėjimą į pasaulį, kur kiekvienas paukštis, kiekvienas medis ir pastatas, kiekvienas juokingai apsirengęs praeivis, grafitis ant namo ar tilto sienos atlieps mano nevaldomą fotografavimo troškimą. O gyvenant Šnipiškėse be filtrų neapsieisi.

Ne, šiandien dar pabūsiu namie. Parašysiu.

2021 m. gruodžio mėn. 18 d., vidurnaktis

Niekada nebuvau pagalvojus – kiek iš viso esu padariusi nuotraukų? Kiek vaizdo įrašų esu susukusi? Kiek jų ištryniau, o kiek papostinau?.. Tūkstančius? Milijonus? Dar daugiau? O kiek įvairiausių vaizdų veikėja esu pati? Bet tikrai – į kiek nuotraukų ar vaizdo įrašų esu patekusi aš?

Ne kartą esu mačiusi, kaip koks nors praeivis, pavyzdžiui, svetimos (kad ir savos) šalies turistas, fotografuojantis Šv. Onos bažnyčią, Senelį Išminčių, Druskininkų fontaną ar Martyno Gaubo galvos kopiją, laiko atsukęs telefoną (kad ir rimtą fotoaparatą), atrodo, tiesiai tiesiai į mane. Kartais imdavau ir papozuodavau, bet taip lengvai nepažįstamojo susikaupimo neišvaikysi – vis vien pyškindavo!

Taip pat ir mano pačios nuotraukose iš įvairių kelionių, koncertų ar vietinių barų visą laiką būna į kadrą atsitiktinai pakliuvusių prašalaičių. Kur žmonės, ten ir lankyti objektai. Kur lankytini objektai, ten be sustojimo blyksi telefonai. Kiek jų pagavo mane?

2021 m. gruodžio mėn. 19 d.

Šiandien didžioji diena – nusipirkau naujutėlį telefoną (su sutartimi, bet užtat su beribiu internetu), prisijungiau prie visų savo puslapių, sutikrinau visus notificationsus. Nėra ko dienoraščiui meluoti – nuotaika išties puiki. Vėl pasijaučiau mėgstama, juokinga, reikalinga, o pasaulis nušvito ryškiomis larko, ginghamo, ludvigo, adeno ir kt. nuostabių filtrų spalvomis!

Tačiau trys dienos be ryšio neabejotinai įpūtė naujų vėjų. Pasaulinio lygio projektas prasidėjo – patikrinsiu, kaip gerai veikia visus žemynus užkariavęs feisbuko aparatas! Užuot kasdieniškai įmetusi selfį (#MondayMood, #SundayFunday, #FoodPorn etc.), štai ką pasirašiau ant savo feisbuko sienos:

Ei, draugai! Reikia jūsų visų pagalbos! Kreipiuosi ne tik į jus, bet ir į jūsų artimuosius, gimines, draugus ir pažįstamus visose pasaulio šalyse, visuose kontinentuose! Noriu surasti kuo daugiau kitų darytų nuotraukų, kuriose esu aš. Nesvarbu, ar matausi gerai, ar esu tik neryškiame gražios bažnyčios ar aikštės fone – padėkite surasti jų kuo daugiau! Lai paieškos prasideda! Hashtagas ten, kur rasite mano veidą –  #itsmeG

Tokius lietuviškus, angliškus, kiek aplamdytus rusiškus, ispaniškus, prancūziškus postus įmečiau į įvairias grupes ir puslapius, kai kuriems net nupirkau feisbuko reklamą. Labai norisi, kad reikalai kuo greičiau pajudėtų!

2022 m. gegužės mėn. 30 d.

Labas, dienorašti!

Seniai matėmės! Nepyk, vis kaupiausi, taupiausi – laukiau, kol turėsiu galimybę pasidalyti išties puikiomis naujienomis. Tai štai!

Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių! Apie #itsmeG kartkartėmis užsimena ir lietuviška žiniasklaida. Daugelis žmonių (pažįstamų ir visiškai ne) po visą platųjį pasaulį kartu su manim ieško mano nuotraukų, drauge jas skaičiuoja – paklaikusiai smalsu, kiekgi  iš viso jų pavyks surasti! Be to, nemažai žmonių pradėjo panašius asmeninius projektus ir, regis, jiems taip pat visai neblogai sekasi. Dėl to džiaugiuosi ir visuomet itin atidžiai peržiūriu savo darytas nuotraukas – ką gali žinoti, galbūt kurį nors jų esu ir aš netyčia nufotografavusi!

Taigi po kiek daugiau nei penkių mėnesių feisbukas surado 12 834 nuotraukas, kuriose esu aš! Ir fone, ir profiliu, ir centre, ir užsimerkusi, ir išsižiojusi, ir valganti, ir besijuokianti, ir net stovinti nugara! 12 834! Iš įvairių Lietuvos miestų, Prancūzijos, Anglijos, Rusijos, Ispanijos, Nyderlandų, Norvegijos, Belgijos, Maroko, Škotijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Italijos... O jas padariusių fotografų tautybės apskritai nesuskaičiuojamos! Panašu, kad ši pernai prieš Kalėdas įsukta avantiūra nežada greitai sustoti. Na ir tegu – tegu būna šis projektas ne tik viso pasaulio, bet ir viso gyvenimo!

Šįsyk pasižymėjo dar viena humanitarinė šventovė – Kultūros ministerija, kurios šventinis palinkėjimas turėtų versti klerkus raudonuoti.

"Kultūros ministerija sveikina su šv. Kalėdų ir artėjančių 2022 metų proga!", skelbiama Vyriausybės puslapyje. Matyt, nepavyko apsispręsti, ar tauta sveikintina "Kalėdų proga" ar "su Kalėdomis", todėl atsainiai sukergti abu variantai.

Dar vienas kreivas niuansas čia – dėl dviprasmiškai skambančių sutrumpinimų. Visais laikais valgyklose mielai perkamas srėbalas, šalia kurio ant lapelio parašyta "šv. agurkų sriuba". Ne, čia tikrai ne šventieji agurkai turėti galvoje, čia tiesiog žodis "šviežias" taip sutrumpintas dėl proftechninio mandrumo.

Tačiau, regis, visus pralenkė iškili TV vedėja G.Gurevičiūtė, per pačias Kalėdas per LNK apreiškusi, kad viena žinoma nuomonės formuotoja dabar pinigus leidžia "ant buto remonto". Viešpatie tu, dieve! Tą patį vedėja kartojo ir paskutinę metų dieną per "Info TV".

Šįsyk pasižymėjo dar viena humanitarinė šventovė – Kultūros ministerija, kurios šventinis palinkėjimas turėtų versti klerkus raudonuoti.

Na, tikrai būna visko: kas lipa ant kamščio, kas ant artimojo, o kas ant savo komunalinės prigimties, visaip atsitinka pakrikusiame pasaulyje.

Tiesa, anksčiau dar buvo viešų frazių apie plaunamą galvą "bliūde", apie tikslą nusipirkti brangią "tašę", pamąstymų apie "gerbūvį" ir poreikį "išdiskutuoti".

Iš kur lenda tos visos tamsumos? Gal iš prasto skonio, proletarinės kilmės ir tos palaidos balos, kuri vadinama socialiniais tinklais?

Iš tiesų maldaknyge tapęs feisbukas jau seniai virto dvasinės esaties kapinėmis, kurių padrikuose plotuose kasdien laidojama filologija, humanitarinė kultūra ir sveikas protas. Realybėje lieka tik nemokšiškumas, disproporcijos ir asmenys, neverti savo užimamų pozicijų.