-
Šokio festivalis tarpušvenčiu: spektaklio premjera Lukiškėse, ukrainiečių kūryba ir šokių kovos 5
Pirmąjį festivalio vakarą įvyks gatvės šokio spektaklio „Vyrsmas“ premjera. Spektaklis, rugsėjį pristatytas Kauno miesto kameriniame teatre, gruodžio 28-ąją bus adaptuotas buvusiame Lukiškių kalėjime, pripildytame savitų kontekstų ir istorijų. Gatvės šokio menininkas, spektaklio kūrėjas ir atlikėjas Marius Eidrigevičius kelia klausimus, kokie emociniai ir psichologiniai barjerai trukdo šiuolaikiniams vyrams atsiverti, ką reiškia būti pažeidžiamiems ir atjaučiantiems savo pačių atžvilgiu? Spektaklis „Vyrsmas“, kuriame vaizduojama vyro vidinė kelionė iš stereotipais grįsto vyriškumo į savęs supratimą ir priėmimą, paremtas ir asmenine kūrėjo patirtimi. „Pačiam nekantru, kaip mums su komanda pavyks tokioje forma ir kontekstais neįprastoje erdvėje pritaikyti visa tai, kas jau sukurta“, – dalijasi M. Eidrigevičius.
Pačiam nekantru, kaip mums su komanda pavyks tokioje forma ir kontekstais neįprastoje erdvėje pritaikyti visa tai, kas jau sukurta.
Gruodžio 29 dieną – galimybė paskutinį kartą šiemet pamatyti kritikų ir publikos pripažinimą drąsiomis, nuoširdžiomis, paliečiančiomis istorijomis, išskirtine muzika ir scenografija jau pelniusį šokio spektaklį (ne)paaugliams „me two / Savoj krūvoj“. Po gastrolių Londone minint artėjantį Vilniaus 700-ąjį jubiliejų, spektaklis grįžta į Menų spaustuvę Vilniuje. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotame spektaklyje žiūrovai kviečiami pažvelgti į paauglystę iš stebėtojo, tėvų, mokytojo, sprendimų priėmėjo žiūros taško ir apmąstyti galios ribas tarpasmeniniuose ir kartų santykiuose.
Trečiąjį festivalio vakarą bus pristatyta ukrainiečių menininkų kūryba ir jaunųjų šokio kūrėjų iš Lietuvos šokio darbo eskizas. Nemokamame vakare Menų spaustuvėje kūrėjai M. Eidrigevičius, Ema Senkuvienė ir Greta Snitkutė pristatys spektaklio „Tiesa-drąsa“ eskizą, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į senosios kartos kolektyvinę pasąmonę, požiūrį į (ne)norą keisti(s) ir pokyčių svarbą visuomenėje.
D. Matvejevo nuotr.
Po jaunųjų kūrėjų prisistatymo Lietuvoje apsistoję ir kūrybinę veiklą tęsiantys ukrainiečių menininkai Maria Koreneva ir Sandro Garibashvili šokio darbu ir trumpametražiu šokio filmu pasakos apie savo karo patirtis Ukrainoje. Šokio darbe „Mriya“ tyrinėjama, kas nutinka svajonėms karo metu ir ką esame pasiryžę padaryti, kad jas išlaikytume. „Karas verčia bėgti paliekant viską – ko imtumėtės, jei teturėtumėte valandą susikrauti daiktus ir išvykti? Savo kompiuterį? Vaikų drabužius? Grąžtą? Plaktuką? O savo svajones? Tikriausiai apie jas pagalvotumėte vėliausiai. Tai ne išgyvenimo klausimas, ar ne?“ – retoriškai klausia darbo choreografas S. Garibashvili ir „akis iš šalies“ M. Koreneva.
Maria Koreneva ir Sandro Garibashvili. / Organizatorių nuotr.
Tą patį vakarą įvyks ir trumpametražio šokio filmo „Tell Me – Де Ти?“ premjera. M. Koreneva režisuotame ir S. Garibashvili prodiusuotame filme keturi šokėjai filme gilinasi į sunkias emocijas ir ribines būsenas, kurias palieka karas, išreikšdami jas šokiu, poezija ir vaizdiniu pasakojimu. Vakaras Menų spaustuvėje užsibaigs neformalia diskusija su lietuvių ir ukrainiečių kūrėjais.
Festivalį gruodžio 30-ąją vainikuos šokio kovos klube „Opera social house“. Improvizuodami pagal DJ parinktą muziką, šokio kovų dalyviai atskleis skirtingų gatvės šokio stilių technikas ir pristatys savo identitetą. Šokio kovų nugalėtojas laimės nemokamą įėjimą į visus šio sezono renginius klube „Opera social house“ ir „Low Air“ Vilniaus miesto šokio teatro spektaklius.
Šokio festivalio „Pūga“ programoje taip pat laukia nemokamos šokio pamokos ir vakarėliai. Daugiau informacijos ir registracija į nemokamus festivalio renginius: www.lowair.lt.
-
Festivalyje „Aura“ viešėsiantis choreografas: L. da Vinčis labai džiaugtųsi šiuolaikiniu šokiu
Spektaklyje, kurio choreografiją įkvėpė L. da Vinčio anatominiai piešiniai, Lietuvos žiūrovai turės unikalią galimybę pamatyti ir visiems gerai pažįstamą veidą – vos vienam vakarui prie trupės prisijungs Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Saulius Čiučelis.
„Šokis vos per vieną sekundę gali sujungti du visiškai skirtingus pasaulius: dvasingumą ir kūniškumą“, – sako R. Bianco. – Ant scenos užlipęs aktorius, norėdamas ką nors pasakyti, turi ištarti žodžius. O šokyje užtenka pajudinti rankas ir tai jau daug ką reiškia. Todėl beveik esu tikras, kad Leonardas labai džiaugtųsi šiuolaikiniu šokiu, nes jis padeda tyrinėti judesį ir geriau suprasti žmogaus sielą“.
– Projektą „Ergo Sum“, reflektuojantį pačią egzistencijos sampratą, tiriant iškilių filosofų ir mokslo asmenybių idėjas bei intuicijas, pradėjote kūriniu, paremtu Mišelio de Montenio esė apie žmonių elgesį. Antrojoje projekto dalyje – spektaklyje „Leonardo da Vinci: Anatomie Spirituali“ – nelieka nepastebėtas L. da Vinčio pasaulis. Kas bus trečiasis?
– Albertas Einšteinas.
– O kuo jus patraukė L. da Vinčis?
– Net ir šiandien Leonardas yra labai svarbi Italijos kultūros figūra. Man, kaip choreografui, svarbi anatomija, žmogaus kūnas. L. da Vinčis siekė ištirti kūną ir suprasti, kas slypi jo viduje, o mes tą darome šokio pagalba: analizuojame šokėjų kūno anatomiją, šiek tiek apribojame judesį, stebime, kas įvyksta tada, kai nejuda viena ranka, koja, galva, kaklas ar šonkauliai ir galvojame, ką galime su tuo padaryti. Iš čia ir kilo spektaklio pavadinimas „Anatomie Spirituali“ – dvasinės anatomijos. Tirdami žmogaus kūną suprantame, jog tuo metu, kai juda tam tikra jo dalis, atsiranda kažkas daugiau, ne vien tik judesys, bet ir tam tikras dvasinis judėjimo aspektas. Spektakliu siekiame suvokti, kaip kūnas gali elgtis ir tą aiškinamės įvairiais būdais. Juk kiekvienas kūnas juda tam tikru ritmu, skirtingai reaguoja į dirgiklius. Galiausiai, kūnas kiekvienam mūsų kelia skirtingas emocijas – jūs galite būti juo labai patenkintas, arba priešingai, bjaurėtis juo.
Organizatorių nuotr.
– Spektaklio choreografija padalinta į tris dalis: anatomija, „bestiarijos“ ir epilogas. Kaip vyko jūsų kūrybiniai ieškojimai?
– „Leonardo da Vinci: Anatomie Spirituali“ – paskutinis spektaklis, kurtas prieš pandemiją, jo premjera vyko 2019 metų pabaigoje. Dirbti pradėjome dar vasarą, tą darėme labai ramiai, stengdamiesi suprasti, ką savo kūne norėtume išanalizuoti. Tiesą pasakius, pradėjome nuo pėdų ir labai lėtai kilome aukštyn: čiurnos, blauzdos, keliai ir t.t. Tuo pat metu stengiausi surasti su šia tema susijusių L. da Vinčio raštų, kuriuos skaitėme, norėdami suprasti, ne tik jo požiūrį į žmogaus kūną, bet ir į gamtą, visą pasaulį. Taigi mes pradėjome lyginti tai, ką atradome savo šokių studijoje su L. da Vinčio mintimis, ir galiausiai viską sujungėme į vienį.
Visą choreografiją suskirstėme į tris dalis. Viena jų – anatomija, kita – tai, ką aš vadinu „bestiarijomis“. „Bestiarijos“ yra labai linksmas Leonardo kūrinys, nes pasakoja apie gyvūnus ir gyvūnų elgesį. Tai metafora, nes kalbėdamas apie gyvūnus kūrėjas kalba apie žmogaus elgesį, kai kuriuos vyrus ir moteris lygindamas su tam tikrais žvėrimis ir jų elgesiu visuomenėje. Ši spektaklio dalis labai šviesi, jos metu scenoje aktorius skaito tekstą, o šokėjai juda skirtingomis kryptimis.
Paskutinė spektaklio dalis kalba apie laimę, nuoširdų žmogaus elgesį, norą būti mylimam bei kitus jausmus, su kuriais tenka susidurti gyvenime. Baigiame savotišku epilogu, susijusiu su žmogaus egzistencija.
Leonardas buvo žmogus, savo mąstymu pralenkęs laiką, kuriame gyveno. Dėl to jis neturėjo nei lengvo, nei ramaus gyvenimo.
– Visame spektaklyje skamba Alessandro Cortini, italų kompozitoriaus, dirbančio JAV, elektroninė muzika. Išskyrus šią paskutinę dalį, kuriame girdimas senovinis skambesys, atliekamas neįprastu instrumentu.
– Taip, trečiojoje dalyje skamba viola organista – pianino ir violončelės hibridas. Tai L. da Vinčio susapnuotas instrumentas, kuriam jis buvo nubraižęs schemas, tačiau niekada nesukonstravo – tą pavyko padaryti prieš keletą metų. Šio instrumento garsas skamba paskutinėje spektaklio dalyje, kurioje žmonės stebi erdvę ir bando surasti egzistencijos ir visatos tiesą.
– Spektaklyje šokėjai labai tiksliai stumia, lenkia, tempia kiekvieną savo kūno centimetrą, regis, patikrindami, kaip fizionomija ir besikeičianti veido išraiška suartina žmones ir gyvūnus. Kiek šis aspektas jums buvo svarbus?
– Mes bandėme surasti ribinę veido ir kūno padėtį, nes priartėti prie gyvūno formos yra labai svarbu – jei pažvelgsite į kai kuriuos Leonardo piešinius, pamatysite ir groteskišką jų dalį. L. da Vinčis stengėsi sutelkti dėmesį į žmogaus kūno detales, išraiškas, veidą, o mes norėjome tą atskleisti šokiu. Štai kodėl spektaklyje pamatysite labai stiprų fiziškumą ir ribines kūno formas.
– Negalima nepastebėti jūsų susižavėjimo L. da Vinčiu. Kuo jis jums svarbus kaip kūrėjui ir kaip asmenybei?
– Leonardas buvo žmogus, savo mąstymu pralenkęs laiką, kuriame gyveno. Dėl to jis neturėjo nei lengvo, nei ramaus gyvenimo – keliaudavo iš vieno miesto į kitą, dažnai neturėjo pinigų, kur apsistoti, o jo idėjos ir kūryba dažnai nerasdavo bendraminčių. Tuo jis mane žavi kaip asmenybė – galėjimu visa tai išgyventi ir nesulaukus pritarimo tęsti savo darbus. Man atrodo, kad taip turėtų elgtis kiekvienas menininkas – savo protu, išraiška padėti visuomenei keistis, kurti naujoves.
Kalbant apie jo, kaip menininko pusę, manau, kad L. da Vinčis yra vienas geriausių. Labai retai galime sutikti žmogų, kuris vienu metu gali būti ir mokslininkas, ir menininkas. Jis buvo ir tebėra vienas didžiausių Italijos kūrėjų. Ką išmokau iš L. da Vinčio – suprasti, kad visatai tirti turime labai platų galimybių spektrą.
Visa festivalio programa: https://www.dancefestival.lt/aura31/
-
Kaune ir Zapyškyje – specialūs festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymai 3
Kūrybinei grupei patiko Zapyškis
„Origamis“ – tai šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymas po atviru dangumi, mašinos ir šokėjos duetas, pramoninė romantika, kurioje konteineris apglėbia trapų žmogaus kūną. Įkvėptas senovės japonų origamio technikos spektaklis 40 pėdų krovininį konteinerį paverčia besikeičiančia pasirodymų erdve. Per stulbinamai vizualią ir giliai poetinę patirtį kūrėjai į vieną sujungia šokį, judančią architektūrą ir kraštovaizdį.
Pasirodymo kūrybinis duetas iš Prancūzijos, atlikėja Satchie Noro ir konstruktorius, Silvainas Ohlas, nuo 2015 m. šį unikalų darbą pristatė beveik visoje Europą, Čilėje. Šį projektą festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatoriai į Lietuvą norėjo atvežti jau seniai, bet tik šiais metais kūrėjai atrado laisvas dvi savaites kelionei į Lietuvą.
„Svarstėme keletą galimų vietų variantų, bet dėl matomumo, įspūdingo kraštovaizdžio ir dėl kai kurių techninių detalių nusprendėme šį renginį daryti Zapyškyje, prie senosios bažnyčios. Spektaklio kūrybinei komandai patiko Nemuno pakrantės vaizdai ir tai, kad ši vieta yra toliau nuo miesto“, – sako festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.
Pasak pačios atlikėjos, kadangi konteineris yra netikėtai atsiradęs objektas žiūrovams įprastose erdvėse arba itin kontrastuojančioje aplinkoje, žiūrovus greitai pagauna šokio ir poetiškumo jausmas.
Bando vienas kitą ir patys save
Gegužės 4 d. Kauno kameriniame teatre pristatomas festivalio svečių iš Nyderlandų spektaklis „Dar blogiau“, į kurį žiūrovus kviečia trys žymiausi urbanistinio ir šiuolaikinio šokio šokėjai bei choreografas Guilherme’as Miotto.
Shane’as Boersas, Simonas Busas ir Evangelosas Biskasas – trys puikiai tarpusavyje derantys šokėjai iš labai skirtingų sričių: nuo šviežiausio breiko iki eksperimentinio hiphopo ir šiuolaikinio šokio. Šiame spektaklyje visi stiliai maišosi ir formuoja naują, ypatingą šokio žodyną. Regime tris jaunus, virtuoziškų motorikos sugebėjimų turinčius vyrus atsainios, bet ir įtemptos buvimo kartu būsenos, kiekvienas jų – besigrumiantis su savo manijomis ir baimėmis.
Įkvėpti savo bendruomeniškumo jausmo dinamikos jie kuria herojiškų įvaizdžių scenas, kad išbandytų vienas kitą ir patys save. Tai besipriešinantys, tai pasiduodantys jie vis ištrūksta iš vienas kito paspęstų situacijų. Tyra energija virsta išgrynintu fiziškumu. Kartais perdėtas, kartais skausmingas, kai kada ir liūdnas, bet kiekvieną kartą priverčiantis sulaikyti kvapą. Choreografas G. Miotto 2015 m. buvo įvertintas „Andre Gingras“ apdovanojimu. Tąkart žiuri sakė: „Atsisakydamas savo radikalaus vientisumo, Miotto sukuria itin unikaliu, prieštaringu parašu pažymėtus pasirodymus. Jo darbai persunkti mūsų amžiaus sudėtingumo, jo atlikėjai, atrodo, varomi aplinkos energija, jų kūnai grumiasi stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą.“
KAUNAS
Gegužės 1 d., trečiadienis
17 val. prie senosios Zapyškio bažnyčios:
Satchie Noro & Silvain Ohl (Prancūzija);
Origamis (35’);
Renginys nemokamas.
Gegužės 4 d., šeštadienis
18 val. Kauno kamerinis teatras:
Guilherme Miotto / Corpo Maquina (Nyderlandai);
Dar blogiau (45’);
Bilietų kaina – 15, 20 eurų.
Visą informaciją apie šiųmečio festivalio trupes ir spektaklius rasite čia. newbalticdance.lt.
Festivalį organizuoja „Lietuvos šokio informacijos centras“ ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Pasirodymus Kaune ir Zapyškyje palaiko „Kaunas 2022“.
-
„Naujasis Baltijos šokis“: du spektakliai, verti daugiau nei jūsų dėmesio
Antradienio ir trečiadienio vakarai skirti dviem ypatingiems šokio spektakliams – svečių iš Kanados ir Belgijos darbams. Tai – Claros Furey ir Peterio Jaško „Nesusiję pasakojimai“ bei Florencios Demestri ir Samuelio Lefeuvre'o „Le Terrier“, rašoma organizatorių pranešime.
Išbandymai, stebuklai ir nežinomybė
Louise Murphy knygoje „Tikroji Hanselio ir Gretelės istorija: apie karą ir išlikimą“ populiarioji pasaka apie Jonuką ir Grytutę perkelta į Antrojo pasaulinio karo Lenkiją, kur du žydų vaikai turi slėptis miškuose ir, kad išliktų gyvi, persivadinti Hansu ir Grėte. Prieš trejus metus įkvėpti šio romano kanadietė šokėja, choreografė, dainininkė ir aktorė C. Furey ir slovakas šokėjas ir choreografas P. Jaško sukūrė valandos trukmės spektaklį „Nesusiję pasakojimai“ (angl. „Untied Tales“). Juodu seka niūrią pasaką, kur veikėjų laukia susitikimas su kitu, išbandymai, stebuklai ir nežinomybė.
Kai įeina žiūrovai, Clara ir Peteris guli ant žemės suvystyti nuo galvos iki kojų kaip dvi bejėgės būtybės. Jų duetas – tarsi atvirkštiniai galios žaidimai, kur kūnai traukia vienas kitą, kad vėl išsiskirtų naujame, tamsiame pasaulyje. Kaip ir sapnuose, kuriuose vaikai pasimeta miško vidury, jų nerimas didėja, iki įžengiame į pasaulį nelyg Platono olą. Jame garsas tampa juntamas, o scenos šviesos atskleidžia tik tai, ką nusprendžia atskleisti.
Spektakliui, kupinam poezijos ir kvapą atimančio judėjimo, muziką sukūrė C.Furey brolis Tomas Furey, o visa tai pamatyti savo akimis ir išgirsti savo ausimis galite gegužės 8-osios vakarą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
Jei „juoda dėžė“ įgautų kūno pavidalą
„O ką, jei teatras, tas fikcijų fabrikas, lauktų žiūrovų tik tam, kad įtrauktų ir perkeistų juos taip, kaip jam patinka? Kas, jei ši „juoda dėžė“, „juoda ola“ įgautų kūno pavidalą ir imtų aiškiai reikšti savo valią ir norus? Kokias istorijas ji tuomet pasakotų?“ – klausia spektaklio „Le Terrier“ (liet. „Ola“), kuris Menų spaustuvėje bus rodomas gegužės 9-ąją, kūrėjai.
O ką, jei teatras, tas fikcijų fabrikas, lauktų žiūrovų tik tam, kad įtrauktų ir perkeistų juos taip, kaip jam patinka?
Bet, ar teatras metaforiškai to nedaro? Atsispirdami nuo šių kiek absurdiškų, bet labai artimų realybei fantazijų, Briuselyje gyvenanti argentinietė šokėja ir choreografė F. Demestri ir prancūzas choreografas S. Lefeuvre'as sukūrė spektaklį, balansuojantį tarp šokio ir teatro: jie neria į bedugnę, lenda į olą, kur vizijų/pojūčių daugiau nei pasakojimo. Gimsta vingiuotų takų poema, siekianti iškraipyti mūsų kūnų, erdvės ir laiko suvokimą. Tai kvietimas dalytis erdvę ir dalyvauti sceniniame žaidime.
„Pirmoji mintis buvo tokia: žiūrovė palieka auditoriją ir atsiduria scenoje, kasdamasi kelią per priekinę uždangą – kaip lapės oloje. Kas gali nutikti paskui? Iš esmės – bet kas! Mums patiko idėja „juodą dėžę“ suvokti kaip paslaptingą jėgą, veikėją, labirintą“, – apie spektaklio idėją pasakojo S.Lefeuvre'as.
Paklausta, ką šiuo darbu siekia perduoti žiūrovams, F.Demestri sakė: „Norime kurti vizijas ir dalytis jomis su žiūrovais. Mums būtų malonu, jei jie sugebėtų paleisti jausmą teisti ir leistų sau pasinerti į pojūčius.“
Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė C.Furey, P.Jaško, S.Lefeuvre'ą ir F.Demestri vadina išskirtinėmis asmenybėmis, pakerinčiomis savo paprastumu ir nuoširdumu. Pasak jos, dirbdami su garsiausiais šokio, cirko, teatro, šiuolaikinio meno kūrėjais (Alainu Plateliu, Claudio Stellato, Benoît Lachambre ir kt.) jie išvystė savo unikalų kūrybinį žodyną.
„Clarą su Peteriu atradau prieš keletą metų, o su Samueliu ir Florencia susipažinau tik prieš keletą mėnesių dėka vieno garsiausių prancūzų cirko atlikėjų Boriso Gibé, kuris pernai Lietuvoje pristatė savo premjerinį darbą „L’absolu“. Samuelis ir Flora buvo šio išskirtinio projekto kūrybinės komandos dalis, – pasakoja G.Masteikaitė. – Abu spektakliai – „Nesusiję pasakojimai“ ir „Le Terrier“ – yra daugiau, nei verti visų mūsų dėmesio. Tai daugiau nei spektakliai. Tai – išskirtinės emocijos ir patirtys, kurios jus užplūs nuo pirmųjų pasirodymo akimirkų.“
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis '18“ gegužės 4–13 d. vyksta Vilniuje. Visą informaciją apie trupes ir spektaklius rasite portale newbalticdance.lt. Festivalį organizuoja „Lietuvos šokio informacijos centras“ ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
