Kodėl tai svarbu?

Karo istorijos ekspertas prof. Valdas Rakutis su "Kauno dienos" skaitytojais pasidalijo įžvalgomis, kodėl buvo svarbu, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos teritorijos.

"Kariuomenės išvedimas žymėjo sovietinės epochos pabaigą. Ne iki tol buvo, kad mes priėmėme nepriklausomybę, bet reikėjo akis į akį susitikti su okupantų kariuomene. Tad tai tikrai buvo ženklas, kad jų egzistavimas Lietuvoje baigėsi, ir paskutinis akordas Lietuvos laisvės paskelbimo byloje. Manau, kad to meto nuotaiką būtų galima pavadinti palengvėjimu. Tai buvo didelė mūsų laimė, kad mes atsikratėme sovietų kariuomenės", – pastebėjo V.Rakutis.

Kariuomenės išvedimas žymėjo sovietinės epochos pabaigą.

Tol, kol sovietų armija buvo Lietuvoje, žmonės nesijautė saugūs. Jei būtų pasikeitusi padėtis, bet kurią akimirką galėjo būti panaudota jėga ne tik prieš besikuriančią mūsų šalies kariuomenę, bet ir prieš taikius žmones.

"Buvo akivaizdu, kad, pasikeitus situacijai, kariuomenė galėjo tapti Rusijos atsvaros tašku. Ypač mūsų besikuriančios kariuomenės pajėgos nuolat jautė priešo armijos buvimą. Nors paskutiniai sovietų kariai Lietuvoje nebuvo labai politiškai angažuoti, bet spaudimas vis tiek labai jautėsi. Kai sovietinė kariuomenė buvo išvesta, mūsų kariai galėjo pasijausti visapusiškais šeimininkais ir perimti karininkų ramoves, štabus, poligonus ir kitus karinius objektus į savo rankas", – nurodė V.Rakutis.

Išvedimas užtruko

Nors Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1990-ųjų kovo 11-ąją, sovietų valdžia delsė iš teritorijos išvesti karius. Prireikė daugiau nei poros metų tam, kad paskutinis okupanto karys paliktų Lietuvą.

"Nėra paprasta taip greitai visus karius išvesti. Čia buvo įkurta nemažai dalinių, tad juos Rusijoje reikėjo kažkur padėti, sukurti jiems naujas bazes. Tuo pat metu, kai sovietai išvedinėjo kariuomenę iš Lietuvos, toks pats veiksmas buvo atliekamas ir iš Centrinės Europos, kur karinės bazės buvo įrengtos Vokietijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje ir kitose šalyse", – komentavo karo istorikas.

Profesorius tikino, kad ir patys sovietų kariai nelabai norėjo greitai išeiti iš Lietuvos, nes jiems tarnauti mūsų krašte visai patiko.

"Tarnyba Lietuvoje buvo laikoma tokia prestižine, kariams čia tikrai buvo gerai. Tad jie nebuvo suinteresuoti išeiti, todėl viskas taip užtruko. Tačiau labai svarbu yra tai, kad pavyko viską suderinti, jog, išėjus vienai kariuomenei, mūsų kariai galėjo perimti objektus. Žinoma, pereinamuoju laikotarpiu buvo ir turto grobstymo atvejų, bet tuomet dar nebuvo tokių didelių Lietuvos kariuomenės pajėgų, kurios būtų pajėgusios viską perimti, todėl ne visi kariniai objektai išliko", – įžvalgomis pasidalijo V.Rakutis.

Palinkėjimas mūsų kariams

Karo istorikas pažymėjo, kad tuo metu Lietuvoje karių profesionalų nebuvo tiek daug, didesnę dalį sudarė savanoriai. Jiems teko nelengva užduotis – įrodyti, kad jie verti pagarbos ir tikrai pasirengę stoti už Tėvynę.

Mūsų kariams reikia pereiti prie vakarietiško kariuomenės valdymo modelio, kai leidžiamos ir skatinamos individualios iniciatyvos.

"Mūsų kariuomenė turėjo tokio sovietinio mąstymo palikimą, bet nuo to pradėjo valytis, nes jautė pareigą, kad jie yra labai reikalingi, todėl kariai rodė aktyvumą. Tikrai buvo sunki užduotis jaunai kariuomenei perimti paliktą sovietinės kariuomenės turtą. Dabar, sakyčiau, kad Lietuvos kariuomenė daugumoje atvejų yra išsivaliusi nuo rusiško mąstymo, atsikrato vadinamosios dedovščinos, laisviau mąstome, bet yra dar vienas dalykas, kurio reikia išmokti. Mūsų kariams reikia pereiti prie vakarietiško kariuomenės valdymo modelio, kai leidžiamos ir skatinamos individualios iniciatyvos", – savo nuomonę išsakė V.Rakutis.

Pasak pašnekovo, mūsų kariuomenėje dar likę nemažai biurokratijos ir yra atvejų, kai kariai nesiryžta veikti, o laukia vadų nurodymų. Anot karo istoriko, dabartinė kariuomenė reikalauja įvairiapusiško profesionalumo, tad reikia, kad ir vadai kariais pasitikėtų bei leistų jiems patiems priimti daugiau sprendimų.

"Sunkiais laikotarpiais arba nurodymų nebūna, arba jie gali neatitikti realios situacijos, todėl karys turi būti motyvuotas, imtis iniciatyvos ir nebijoti, kad už tai bus nubaustas", – kokių standartų turėtų siekti Lietuvos kariuomenė, palinkėjo V.Rakutis.

Lemtingos akimirkos

Rugpjūčio 31 d. minima Laisvės diena. Šią dieną 1993 m. 23.45 val. Lietuvos Respublikos sieną kirto paskutinio Lietuvoje dislokuoto Rusijos kariuomenės dalinio likučiai. Tai buvo ilgo ir sudėtingo svetimos kariuomenės išvedimo, iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos, pabaiga.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas pirmųjų buvo iškeltas okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimas. Lietuvos iniciatyva pradėtos derybos su sovietų valdžia nesulaukė geranoriško atsako, o 1991 m. sausį sovietinė valdžia bandė nuslopinti Lietuvos nepriklausomybę panaudodama karinę jėgą.

Žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietinę kariuomenę dislokuotą Lietuvos teritorijoje į savo jurisdikciją perėmus Rusijai, derybos buvo atnaujintos. 1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos ir rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas.

Išvedimas buvo pradėtas rugsėjo 8 d. ir vyko keturiais etapais. Rusijos pusė, bandydama išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų, ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas yra stabdomas. Uždraudus į Rusijos karinius dalinius Lietuvoje įvesti naujokus, tai buvo daroma nelegaliai tiek geležinkelių, tiek oro transportu. Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus. Siekiant, kad Rusijos karinės pajėgos nebūtų papildomos naujokais, Lietuvos kariuomenei ir savanoriams teko blokuoti jos dalinius. Prieš pradedant Rusijos kariuomenės išvedimą, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos (apie 34,6 tūkst. karių).

Galiausiai 1993 m. rugpjūčio 31 d. (kaip ir buvo numatyta patvirtintame išvedimo grafike) Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos buvo baigtas.

Lietuva derybų metu laikėsi principinės nuostatos, kad Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas.

Šaltinis: Krašto apsaugos ministerija

Sekmadienį N.Ušakovas Rotušėje priėmė 130-ojo latvių šaulių korpuso ir latvių partizanų brigadų veteranus.

„Be nacizmo sutriuškinimo, be pergalės Antrajame pasauliniame kare šiandien neturėtume nepriklausomos valstybės, nebūtų galimybės minėti gegužės 4-osios ir lapkričio 18-osios. Todėl mes gerbsime jūsų žygdarbį“, – per susitikimą sakė meras, kuris yra kairiosios prorusiškos partijos „Santarvė“ lyderis.

130-asis latvių šaulių korpusas buvo įkurtas 1944 metų birželio 5 dieną. Prasidedant tų metų rugpjūčiui jame buvo maždaug 16 tūkst. karių.

Kaip nurodo korpuso veteranų draugijos pirmininko pavaduotojas Janis Ivaras Kasparsonas, šiuo metu gyvi tebėra tik 64 buvę kareiviai.

Sausio įvykiai kiekvieno mūsų šalies gyventojo širdyje paliko savo pėdsaką. Klaipėdietis Raimondas Ambrasūnas įsitikinęs, kad prieš 25 metus sausio 14-ąją jį ištikusi nelaimė yra tiesiogiai susijusi su tarybinės kariuomenės priešiškumu mūsų šalies žmonėms.

Matė nubėgančius kareivius

1991-ųjų sausį R.Ambrasūnui buvo devyneri. Tada jis su tėvais ir močiute gyveno Švyturio gatvės 8-ajame name, lankė tada 5-ąja vadintą vidurinę mokyklą.

Nors praėjo ketvirtis amžiaus, jis puikiai pamena, kad sausio 14-oji buvo pirmadienis, tačiau dėl paskelbto gedulo į mokyklą eiti nereikėjo.

Tos dienos įvykius ir net detales klaipėdietis įsiminė labai gerai.

"Mano močiutė dirbo kiemsarge, mes, vaikai, padėdavome jai darbuotis. Ir tą dieną baigėme šluoti po aštuntos ryto. Mūsų kieme yra toks sandėliukas, kuriame kiemsargiai laikydavo savo darbo įrankius. Kai ėjome su bobule namo, mačiau, kad pro tą vietą prabėgo trys ar keturi uniformuoti kareiviai. Tikrai žinau, kad jie vilkėjo ne policininko, o kariška uniforma", – prisiminė R.Ambrasūnas.

Šioje gatvėje pamatyti karius tuo metu nebuvo nuostabu, mat Sportininkų ir Malūnininkų gatvių sankryžoje stovinčiame pastate buvo karių bausmės vieta – vadinamoji gaubtvachta prasikaltusiems sovietų armijos kareiviams, o kiek toliau – karinio dalinio lentpjūvė bei ūkio dalis.

Tądien Raimondo mama jam buvo palikusi rublį, kad vaikas nueitų apsikirpti.

Kaip ir buvo pratęs, vaikas patraukė kiemais, trumpindamas kelią jis pasuko pro tą patį sandėliuką, kur tą rytą matė kareivius.

Suaugusieji nepajuto grėsmės

"Už to sandėliuko pamačiau medinę dėžę. Kaip ir kiekvienam vaikui, man buvo labai įdomu. Paspyriau, dėžė atsidarė ir iškrito kapeikos. Pamenu, buvo penkių, penkiolikos nominalai. Vėliau jos mėtėsi ir mano namuose. Susirinkau tas kapeikas ir pamačiau, kad dėžė pilna keistų, man nepažįstamų daiktų. Tai buvo tokie daikteliai su sriegiais įsukimui. Mane užvaldė smalsumas, pabandžiau, pasirodo, jie susisuka vienas su kitu. Tada dar nežinojau, kad tai rankinių granatų, vadinamųjų limonkių, detonatoriai. Susukau kelis", – kiekvieną smulkmeną atpasakojo R.Ambrasūnas.

Besikrapštantį prie kariškių dėžės vaiką pakalbino kažkokia senutė, klausė, ką jis čia veikia, bet išgirdusi tradicinį atsakymą: "Nieko" nuėjo sau.

Raimondas pamatė kiemo draugą Mindaugą, pakvietė ir jį pažiūrėti keistų daiktelių.

Abu vaikai susuko daugybę detonatorių, prisikišo pilnas jų kišenes.

Berniūkščiai sumanė pasikviesti daugiau vaikų ir eiti į parką. Norėjo susikurti laužą ir pabandyti tuos keistus daiktus įmesti į ugnį.

"Vieną detonatorių mečiau į sieną, ir nieko neatsitiko. Pro šalį ėjo klasės draugo mama. Parodžiau jai, ką radau. Ji nesuprato, kas tai per daiktai, sumurmėjo, kad mes jai kažkokias vinis rodome, ir rimčiau nesureagavo. Sutikome dar vieną draugą, žiūrinėjome radinius ir laukėme namo laiptinėje ketvirto draugo, jį vadinome Ramunėle. Jis turėjo griežtą močiutę, kol nepavalgydavo, į kiemą neišleisdavo. Ramunėlės laukėme laiptinėje tarp pirmo ir antro aukšto", – iš atminties lemtingos dienos įvykius krapštė vyras.

Užtaisas sudraskė plaštaką

Buvo jau po 11 val. Į laiptinę įėjo kaimynas, jam vaikai radinių nerodė.

Kai vyras praėjo, nuobodžiaujantis Raimondas daužė į palangę detonatorius. Pirmą ir antrą kartą nieko blogo neatsitiko.

Tačiau trečią kartą vaikui suzvimbė ausyse, išjungė jo sąmonę, bet berniukas liko stovėti.

"Nepajutau skausmo. Striukės rankovė buvo ilga, nutįsusi, pamaniau, kad tiesiog susižeidžiau pirštą. O, pasirodo, sprogimas sudraskė visą plaštaką. Išbėgo draugo tėvas, nunešė mane namo. Paskui atvažiavo greitoji, policija, karininkai. Pasakiau, jog mano pilnos kišenės tokių pavojingų daiktelių. Galėjo driokstelėti net nuo jų trynimosi vienas į kitą. Netekau dešinės plaštakos. Sprogimas sudraskė visą ranką, sveiki buvo likę tik dalis nykščio ir mažylio", – skaudžiausią gyvenimo įvykį prisiminė R.Ambrasūnas.

Gyvenimas pakrypo į gera

Taip sausio 14-oji tapo antruoju jo gimtadieniu.

Vėliau namiškiai ir kiemo draugai ne kartą kalbėjo, jog šis nuotykis galėjo baigtis kur kas liūdniau, galėjo žūti keturi vaikai, nes berniukai buvo prisigalvoję liūdnai galėjusių pasibaigti pramogų.

Gydytojai padarė, ką galėjo, tačiau vaikui teko amputuoti didžiąją dalį plaštakos. Vyras iki šiol jaučia pirštus, kurių neturi.

Devynmečiui tada teko ne tik iškęsti operacijas, gulėti ligoninėse, bet ir išmokti viską daryti kaire ranka.

Šis įvykis radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Kol mokėsi mokykloje, teko patirti nemažai patyčių.

Būdamas paauglys R.Ambrasūnas įjunko lankytis pas automobilius garaže remontavusį kaimyną. Smalsų berniuką šis žmogus išmokė ne tik vyriškų darbų, bet ir pasitikėjimo savimi.

Kur kas sunkiau buvo jau suaugusiam jam įtikinti darbdavius, kad gali dirbti nė kiek ne blogiau nei bet kuris kitas sveikas žmogus.

Atkaklus vyras ne kartą siūlėsi dirbti bandomąjį laikotarpį be atlygio, kad tik darbdavys įsitikintų jo gebėjimais ir kompetencija.

Dabar vyras yra puikus informacinių technologijų specialistas, turi šeimą ir porą mažylių.

"Manau, ši nelaimė pakreipė mano gyvenimą į gerą pusę. Mano dabar jau amžinatilsį tėvukas smarkiai išgerdavo. Jei nebūčiau sužeistas, kas žino, gal ir aš būčiau nelabai gerais keliais nuėjęs, – svarstė savo vaikystės nuotykį vertindamas vyras. – Po to įvykio man Naujųjų metų fejerverkai kelia siaubą, mano šeimoje pripažįstamos tik šaltosios ugnelės, o visos petardos ir pirotechnika atrodo siaubingai pavojingi dalykai."

Nenorėjo pyktis su kariškiais

Tąkart miesto teisėsaugos pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes, bet kaltų taip ir nerado. Tyrimas buvo nutrauktas nenustačius kaltininko.

Niekas iš tuo metu uostamiesčio teisėsaugos struktūrose dirbusių asmenų nepamena šio atvejo.

Tuometis prokuratūros vadovas Ignas Laucius, policijoje tarnavęs Dainius Smatavičius, Lietuvos saugumo pagrindus kūręs Algirdas Grublys neprisiminė bendravimo su sovietų kariais, kurių tyčia ar netyčia pamesti granatų detonatoriai galėjo ne tik sužaloti, bet pražudyti ne vieną vaiką ar suaugusįjį.

Pats R.Ambrasūnas ir jo artimieji įsitikinę, jog po Sausio įvykių sovietų kariai tyčia pametė pavojingus sprogmenis, ant dėžės padėjo smulkių monetų, kad priviliotų vaikus.

"Kas dabar bežino, kiek panašiai sužeistų ar kitaip nukentėjusių žmonių buvo. Viską užgožė 14 žuvusiųjų Vilniuje. O dar prisiminkime tą įtampą tarp dar nepripažintos Lietuvos pareigūnų ir sovietų kariuomenės, kuri mūsų šalyje buvo iki 1993 m. Visi stengėsi užglaistyti bet kokius incidentus, nekelti jokių pretenzijų, kad būtų išvengta kraujo praliejimo. Bet karas yra karas. Ir dabar kariaujančios šalys gamina žaislus su sprogstamomis medžiagomis, tyčia, kad vaikai žūtų ar būtų sužaloti", – įsitikinęs R.Ambrasūnas.

Dabar Vilniuje gyvenantis vyras kasmet minint Sausio įvykius dar kartą gyvai išgyvena ir savo paties nelaimę.

Šio atvejo nepamiršo ir jo draugai.

Kažkuris bendraudamas su Raimondu socialiniame tinklalapyje prisiminė, kaip policininkai juos klausinėjo apie sprogmenis, o jie, gerai nesuvokdami grėsmės, slėpė pavojingus radinius.

Po daugelio metų vaiko sužalojimo faktą prisimenantys žmonės nebežino šios nelaimės priežasčių.

Kažkas dar kalba, kad sprogmenis berniukas rado laiptinėje, čia juos esą buvo padėjęs buvęs kariškis, nepatenkintas vaikų keliamu triukšmu.

Šiame name tikrai gyveno buvusio kariškio šeima, tačiau R.Ambrasūnio mama niekada netikėjo, kad jis būtų galėjęs vaikams pakišti sprogmenis.

Kaimynai puikiai sugyveno ir žmonių tautiniu ar ideologiniu požiūriu vieni kitų neskirstė.

Artėjant tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios nakties įvykių kulminacijai, sausio 11-ąją sovietų armijos agresija Lietuvoje vis augo, stiprėjo. 25 metams praėjus, primename tos dienos įvykių kroniką.

1991-ųjų sausio 11-oji.  Penktadienis. Vadinamasis „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas“,  vadovaujamas vieno iš perversmininkų Juozo Jermalavičiaus, Aukščiausiajai Tarybai siunčia ultimatumą, kuriame reikalauja iki 15 valandos atkurti sovietinės Lietuvos Konstituciją, kaip sausio 10-ąją to reikalavo SSRS prezidentas M. Gorbačiovas. Aukščiausiajai Tarybai į  ulrtimatumą nereaguojant, 15 valandą Komunistų partijos Centro komiteto pastate surengtoje spaudos konferencijoje Ideologijos skyriaus vedėjas Juozas Jermalavičius skelbia, kad Lietuvoje sukurtas „Lietuvos SSR gelbėjimo komitetas“, kuris visą valdžią šalyje ima į savo rankas.

Ignalinos Atominės elektrinės darbuotojai praneša parlamentui, kad jie pradeda dviejų valandų įspėjamąjį streiką ir reikalauja, kad iki 15 valandos būtų atkurta sovietinė Konstitucija, o Aukščiausioji Taryba atsistatydintų. Neišpildžius reikalavimų, grasinama nuo sausio vidurio nutraukti elektros tiekimą.

Tuo metu sovietų armija tęsia savo agresiją. Vilniaus įgulos viršininkas generolas Vladimiras Uschopčikas, vėliau pabėgęs į Baltarusiją, informuoja Aukščiausiąją Tarybą apie Vilniuje prasidedančius „karinius manevrus“ ir pasitraukusių iš armijos kareivių gaudymą.

Vilniuje, Alytuje ir Šiauliuose šarvuočiai užgrobia Krašto apsaugos departamento pastatus, Kaune – savanoriškosios draugijos armijai ir laivynui remti patalpas. Grobiami kiti strateginiai objektai. Vidurdienį sovietų kariškiai jėga užgrobia Spaudos rūmus. 

„Tai paprasčiausia diktatūra ir Stalino laikų grąžinimas. Akivaizdu, kad vyksta perversmas. Visos demokratijos pabaiga“, – tada rusiškai kalbėjo jaunuolis minioje.

Po pasipriešinimo šiam jaunuoliui kovine kulka peršautas skruostas. Už tai, kad kariškius apipylė vandeniu.

Spaudos rūmų šturmą užfiksuoja Norvegų žurnalistas Hansas Steinfeldas, kurio filmuoti vaizdai apskrieja visą pasaulį.

„Tokių vaizdų Europa nematė nuo 1968-ųjų rugpjūčio, kai sovietų tankai važinėjo Prahos gatvėmis“, – anuomet teigė žurnalistas.               

„1941-aisiais, kai rusai spruko iš Lietuvos, aš buvau maža mergaitė ir kareivius girdžiau pienu. Tai buvo jų tėvai. O jų sūnūs dabar man automatais grasina“, – tada kalbėjo įvykių liudininkė.

Apie pusę dviejų dienos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis skambina SSRS prezidentui M. Gorbačiovui. Pokalbis neįvyksta, nes prezidentas esą pietauja. Užsienio reikalų ministerija į Maskvą išsiunčia  protesto notą dėl sovietinės armijos siautėjimo Lietuvoje.

Vėliau, Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, Ministras pirmininkas Albertas Šimėnas pristato 11 naujos vyriausybės ministrų, kurie prisiekia ištikimybę Lietuvai. Kitą priesaiką ginti Aukščiausiąją Tarybą ir nepriklausomybę duoda Lietuvos savanoriai. Juos šventina kunigas Robertas Grigas.

Prieš vidurnaktį vienas šarvuočių ekipažas įsiveržia į Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Traukinių eismas sustabdomas.

Teismas pirmadienį nurodė Generalinei prokuratūrai suteikti nepriklausomybės akto signatarui Egidijui Bičkauskui informaciją apie Rusijos teisinės pagalbos prašymą dėl tarnauti sovietų kariuomenėje atsisakiusių jaunuolių persekiojimo.

„Teismas įpareigojo supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą“, - pranešė Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Signataras, buvęs Lietuvos vyriausybės atstovas Maskvoje E.Bičkauskas prašė Generalinės prokuratūros leisti susipažinti su iš Rusijos gautu teisinės pagalbos prašymu, susijusiu su Lietuvos piliečių šaukimu į sovietinę armiją 1990 metais.

Generalinė prokuratūra atsisakė tai padaryti, motyvuodama, kad gauta medžiaga yra konfidenciali.

E.Bičkauskas šį Generalinės prokuratūros sprendimą apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri taip pat atmetė jo skundą.

E.Bičkauskas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymas suteikia jam teisę iš valstybės institucijos gauti su visuomeniniais-valstybiniais klausimais susijusią informaciją. E.Bičkausko teigimu, informacija, kurios jis prašė iš Generalinės prokuratūros, nėra valstybės, tarnybos paslaptis ar ikiteisminio tyrimo duomenys, todėl turėjo būti suteikta.

Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pernai rugsėjį paskelbta, kad Rusijos teisėsauga bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems, kurie paraginti Lietuvos valdžios po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti - tai rodo Lietuvos generalinės prokuratūros iš Rusijos gautas teisinės pagalbos prašymas dėl Lietuvos piliečio, kuris atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje.

Lietuvos vyriausybė tokius veiksmus pavadino absurdu.

Sovietų armijoje sužaloti kariai galės gauti vienkartinę išmoką.

Seimas antradienį priėmė įstatymo pataisą, kuria tokiems asmenims bus išmokama vienkartinė 835 eurų kompensacija.

Ją galės gauti asmenys, kurie karo gydytojų sprendimu dėl sužalojimų ar ligų sovietų armijoje buvo pripažinti netinkamais karo tarnybai.

Pataisos priimtos už balsavus 89 ir prieš vienam Seimo nariui. Jos įsigalios nuo liepos, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

Nerimstant diplomatiniam karui tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, Maskva užsimojo nubausti tuos, kurie, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsisakė tarnauti Sovietų Sąjungos kariuomenėje. „The Economist“ rašo, kad niekas Vilniuje neabejoja, jog šio klausimo kėlimo laikas susijęs su tarptautine padėtimi.

45-erių metų kalbintas lietuvis vairuotojas Tomas (vardas pakeistas) planavo savo dukroms parodyti Baltarusijos vietas, kuriose pats, kaip sovietų armijos karys, tarnavo jaunystėje. Vyras – vienas iš daugiau nei 1,5 tūkst. lietuvių, griūnant Sovietų Sąjungai atsisakiusių privalomos tarnybos kariuomenėje. O dabar Krašto apsaugos ministerija įspėja jį nekeliauti į Rusiją ar į kitas šalis, kurios nepriklauso Europos Sąjungai ar NATO.

Lietuvos generalinė prokuratūra teigia, kad Rusija teikia teisinės pagalbos prašymus dėl „dezertyrų“, tačiau šie nėra patenkinami. Tačiau Lietuvos pareigūnai sunerimę – kitos šalys gali padėti Maskvai, todėl šiems žmonės yra patariama likti gimtojoje šalyje.

Sausio 13-ąją Lietuva mini 1991-ųjų krauju aplaistytą susidūrimą prie Vilniaus televizijos bokšto tarp nepriklausomybės siekiančių demonstrantų ir sovietų karių – įvykį, tapusį ikona šalies istorijoje. Šiuo metu santykiai tarp Maskvos ir šios vienos iš Baltijos valstybių – kaip niekada įtempti: Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai Rusiją pavadino „teroristine valstybe“, o anksčiau Kremlius pagrasino nuteisti sovietų armijos „dezertyrus“. Ir tai tik keli diplomatinio karo, vykstančio tarp Maskvos ir Baltijos valstybių, pavyzdžiai.

Lietuva nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos atgavo 1990 m. kovo 11-ąją. Kitą dieną nauja šalies valdžia Vilniuje atleido vyrus nuo privalomos karinės tarnybos sovietų armijoje. Dar po dviejų dienų Tomas (kurio motina buvo ištremta į Sibirą, kai dar buvo maža) pabėgo iš savo dalinio Baltarusijoje, sudraskė sovietinę uniformą ir pasislėpė.

„Buvome tokie laimingi: pagaliau būsime Lietuvoje, ne Sovietų Sąjungoje“, – rusiškai leidiniui „The Economist“ pasakoja Tomas.

Kai kurie lietuviai, kurie pabėgo iš dalinių, ieškojo prieglobsčio psichiatrinėje ligoninėje Vilniaus pakraštyje. Jie buvo stebimi Raudonojo Kryžiaus ir užsienio reporterių. Tačiau sovietų desantininkai ten įsiveržė kovo 27-ąją ir paskui save paliko kraujo žymes.

Mantas (vardas pakeistas), dabar sostinėje dirbantis taksi vairuotoju, pasakoja, kad jis buvo vienas iš kelių dešimčių, kurie tą naktį „kaip triušiai“ bėgo į naktį nuo rusų. Tie, kurie liko viduje, buvo žiauriai sumušti, kai kurie jų vėliau buvo išsiųsti į Magadaną – Rusijos Tolimuosius Rytus.

Po 25-erių metų Lietuva svarsto, kodėl Rusija sugalvojo kelti bylas, kurios susijusios su jau nebeegzistuojančia valstybe. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tai vadina provokacija.

O Artūras Paulauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, sako: „Tai [organizuojama] ne tiek prieš šiuos vyrus, kiek prieš pačią Lietuvos visuomenę.“

Niekas Vilniuje neabejoja, kad šio klausimo kėlimo laikas susijęs su tarptautine padėtimi. Lietuva yra viena ištikimiausių Ukrainos rėmėjų: nuo simbolinių vilnonių pirštinių, kurias Maidane dalijo ambasadorius, iki oficialaus pareiškimo praėjusių metų lapkritį apie suteikiamą [neletalinę] karinę pagalbą. Vilnius taip pat apkaltino Rusiją blokuojant automobilius pasienyje, o viso to viršūnė – maisto importo iš ES draudimas.

Klausydamas oficialaus patarimo, Tomas atšaukė savo planus aplankyti draugus Maskvoje Naujųjų metų proga. „Tikras KGB pareigūnas viską prisimena labai ilgai“, – baigia pokalbį lietuvis.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir suprantama: Rusija po 20-ies metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga, nusprendė teisti tuos, kurie vengė tarnybos sovietų kariuomenėje ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl tokių mūsų šalies piliečių.

Generalinė prokuratūra pripažino, kad toks teisinės pagalbos prašymas gautas dar vasarą, o Valstybės saugumo departamentas net išplatino pranešimą, ragindamas piliečius, atsisakiusius tarnauti sovietinėje armijoje 1990-91 metais, nevykti į Rusiją, Baltarusiją ir kitas ne Europos Sąjungos ar ne NATO valstybes.

O tada ir kilo klausimas, kodėl kelis mėnesius tylėjo prokuratūra – juk žmonėms buvo kilusi grėsmė. Ji aiškina, kad tai valstybės paslaptis, bet jeigu ta informacija pasirodė žiniasklaidoje, tai kas tą paslaptį nutekino. Prasidėjo diskusijos, kieno kaltė didžiausia.
„Savaitės“ kalbinti ekspertai tikina, kad tai galėjo būti gerai suplanuota Rusijos tarnybų žvalgybos akcija, kai atsakymas iš prokuratūros visai nereikalingas, nes jis labai aiškus, o štai sukelti sumaištį visuomenėje ir supriešinti valstybės institucijas – buvo tikrasis šios akcijos tikslas.

Pirmadienį svarbiausia žinia Lietuvoje – iškilo grėsmė 40-metį perkopusiems vyrams, kurie po 1990 kovo mėn., paraginti Lietuvos valdžios, pasitraukė arba atsisakė eiti į sovietų armiją.

Generalinė prokuratūra viešai patvirtino, kad dėl vieno jų gautas Rusijos prokuratūros teisinės pagalbos prašymas. Esą būta jų ir daugiau, Lietuva atsisakė vykdyti, tačiau Rusijos karinėje prokuratūroje tokių bylų gali būti pusantro tūkstančio, o gal ir daugiau.
Po šios žinios sekė Valstybės saugumo departamento pranešimas. Už grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą atsakinga institucija primygtinai ragino visus su šia istorija susijusius vyrus nevykti į Rusiją ar Kremliaus politiką palaikančias šalis. Tačiau nenurodė nei kuriam laikui įspėjimas galioja, nei kaip elgtis mišrias šeimas sukūrusiems ar savo verslą Rusijoje turintiems.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas teigė apie grėsmę Lietuvos piliečiams sužinojęs iš žiniasklaidos ir iš karto ėmėsi priemonių perspėti žmones. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas pripažino, kad prokurorai politikus informavo rugsėjo 2 d.

„Šį klausimą komitete aptarėme ir kreipėmės į Generalinę prokuratūrą, kad ji išslaptintų dalį tos informacijos, pateiktų visuomenei savo vertinimą, ką jie ir padarė, ir perspėtų žmones“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas.
Generalinės prokuratūros atstovė tvirtina, kad informacija žiniasklaidoje pasirodė ne prokuratūros iniciatyva. Ji susijusi su teisinės pagalbos prašymu, tačiau visas jo turinys, kaip to reikalauja dvišaliai susitarimai su Rusija, lieka po valstybės paslapties šydu.
„Pranešimo Generalinė prokuratūra spaudai apie tarptautinės teisinės pagalbos prašymo gavimą neplatino“, – teigė Generalinės prokuratūros atstovė Elena Martinonienė.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė tiek laiko prokurorų nuo visuomenės slėptą grėsmę vadina skandalu. Rusijos grasinimai atnaujinti baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos piliečiams, vadovaujantis sovietų sąjungos įstatymais, absurdiški, neturi nieko bendro su tarptautine teise ar Lietuvos susitarimais su Rusija

„Rusijos paslaptys negali būti mūsų paslaptys. Tai yra aksioma ir turime ieškoti būdų, kaip įveikti šią silpną Lietuvos vietą, kuri labai aktyviai naudojama prieš pačią Lietuvą. Aš matau daug tokio keisto nesusivokimo, ne tik Generalinėje prokuratūroje, bet ir teisėsaugos institucijose, daugelyje jų galbūt dirba žmonės, kurie nieko nėra girdėję, ypač iki tų įvykių, kurie dabar vyksta, kokiais metodais dirba Rusija“, – aiškino buvusi krašto apsaugos ministrė, parlamentarė R. Juknevičienė.

Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus diagnozuoja tiesiai šviesiai: tai – apgalvota Rusijos žvalgybos operacija. Lietuvai išsiųstas teisinės pagalbos prašymas skirtas ne Generalinei prokuratūrai, o visuomenei, siekiant sukelti sumaištį bei priešpriešą tarp politikų ir valstybės institucijų

„Iš prokuratūros Rusijai šiuo atveju nieko nereikia. Ji žino, kokį atsakymą gaus. Jiems reikėjo būtinai, kad šita tema kaip nors prasibrautų į viešumą ir kad ji išeitų, pagaliau ji išėjo ir mes svarstome visi. Ir piktinamės, ir kaltinam Prokuratūrą, ji ginasi. Jau yra kuo užsiimti. Tai eis toliau ir klausimų daugės. Kas nors pasigaus kokią nors pikantišką temą. Jų visada būna. Pasigaus kokį nors grėsmės atvejį. Vėlgi gali būti. Tai – klasikinė žvalgybinė situacija, kuri dažnai yra vadinama aktyviąja priemone, kuri visada yra orientuota į ilgai grojančią plokštelę. O rezultatas yra tas, kad tie, kurie žiūri į šitą reakciją, nes žmonių reakcija visada yra žvalgybinės operacijos dalis, ir žiūri į šitą reakciją, ir žiūrės kokio, lygio ji yra, ir planuos kitą“, – tikino buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas M. Laurinkus.

Buvęs valstybės saugumo vadovas sako manąs, kad Rusijos žvalgyba kaip panorėjusi manipuliuoja visuomene, reikalingą informaciją nutekindama žiniasklaidai per savo įtakos agentus.

„Manau, kad nutekino tie, kurie tą ir ruošė. Tai paprastai taip būna per trečius asmenis, paprasčiausiai suranda įtakos agentą, kurių čia pilna, visada galima bet ką nutekinti. Jeigu kelis kartus bandė, ji viešumos nepasiekė, tai sakė: reikia pasistengti, kad pasiektų. Ir viskas. Mano tokia versija“, – pridūrė M. Laurinkus.

Sulaukusi pylos už nedovanotiną delsimą, Generalinė prokuratūra viešai pasiaiškino, kad buvo imtasi tam tikrų priemonių, net surengtas koordinacinis atsakingų institucijų atstovų pasitarimas. Kada jis vyko – valstybės paslaptis, kas dalyvavo – taip pat nenurodoma. Anot mūsų šaltinių, kokių priemonių imtis, tartasi dar vidurvasarį. Dalyvavo abiejų žvalgybos institucijų, policijos atstovai. Tačiau neradę išeities, po mėnesio kreipėsi į parlamentinį komitetą.

M. Laurinkus sako, kad tokiomis provokacijomis Rusija mus atakuos dar ne kartą, todėl privalome būti pasirengę atremti grėsmes oriai.
Valstybėje daug atsakingų institucijų, tačiau nėra analitinio centro, kuris iškilus ypatingai situacijai gebėtų priimti sprendimus, prisiimtų atsakomybę. Laurinkus siūlo steigti analitinį centrą prie Valstybės gynimo tarybos. O kol kiekviena žinyba veiks pagal savo reglamentą, tai ir rezultatas toks kaip Krylovo pasakėčioje, kai gulbė, lydeka ir vėžys įsikinkę bandė judinti iš vietos vežimą, tačiau traukė jį į skirtingas puses.

Rusijos kreipimasis dėl sovietų armijoje atsisakiusių tarnauti lietuvių yra bandymas juos įbauginti, sako ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

„Lietuva yra nepriklausoma šalis daugiau kaip 24–eri metai ir labai keista, kad tokia informacija yra skleidžiama, kuri yra visiškai man nesuprantama (...). Čia yra savotiškas gal bauginimas ar gąsdinimas tam tikrų Lietuvos žmonių, kurie ryžosi ir nepakluso Tarybų Sąjungos tuo metu priimtiems įstatymams. Lietuva jau buvo nepriklausoma šalis ir turėjo savo teisę sukurtą. Ir aš manau, kad tie jauni žmonės pasielgė labai teisingai ir šitokio klausimo kėlimas visiškai yra nesuvokiamas ir nesuprantamas“, – Žinių radiui ketvirtadienį sakė A.Butkevičius, paklaustas, kaip vertina Rusijos kreipimąsi į Lietuvos teisėsaugą dėl teisinės pagalbos.

Tokius veiksmus jis pavadino baimės skiepijimu, siekiant sukelti paniką.

„Kai yra skiepijama baimė, tai gali kilti ir panika. Bet aš manau, kad mes esame gana išmintingi ir suprantame dėl ko visa tai daroma ir tikrai niekas dėl to nekels jokių klausimų, bet bus suprantama, kaip dar vienas propagandinių dalykų“, – įsitikinęs ministras pirmininkas.

Vyriausybės vadovas taip pat patvirtino, jog tarnauti sovietinėje kariuomenėje atsisakę asmenys kol kas turėtų susilaikyti nuo kelionių į Nepriklausomų valstybių sandraugos ir kai kurias kitas šalis.

Kaip informavo BNS, Lietuvos generalinė prokuratūra iš Rusijos sulaukė teisinės pagalbos prašymo dėl Lietuvos piliečio, kuris atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje.

Rusijos baudžiamasis persekiojimas gresia tiems Lietuvos piliečiams, kurie paraginti Lietuvos valdžios po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti.

Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai - 1465 jų, siekdami išvengti prievartinės tarnybos ir represijų, buvo priversti slapstytis, palikti šeimas. 67 jaunuoliai buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius, 20 nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trims iškeltos baudžiamosios bylos, o trys jaunuoliai žuvo.

Krašto apsaugos ministerija (KAM) tikslina ir pildo sąrašą asmenų, kurie atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje. Jame atsidūriusieji bus informuoti tiesiogiai apie galimus Rusijos veiksmus.

„Krašto apsaugos ministerija, reaguodama į gaunamas užklausas, informuoja, kad turi sąrašą asmenų, kurie atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje, tačiau jis nėra išsamus. Sąrašas šiuo metu yra tikslinamas ir pildomas, tačiau nebus viešinamas, taip siekiant apsaugoti jame esančių asmenų saugumą. Sąrašas bus naudojamas informuoti asmenis tiesiogiai, jeigu dėl jų atsisakymo 1990-1991 m. tarnauti sovietų kariuomenėje iškiltų grėsmė jų saugumui“, - teigiama KAM informacijoje.

Anksčiau skelbtais KAM duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius - iš jų 21 jaunuolis 1990 metų kovo 27-osios naktį išvežtas į Magadano sritį, kiti 46 - sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius. 20 vaikinų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trims iškeltos baudžiamosios bylos, o trys jaunuoliai žuvo.

1465 vaikinai, norėdami išvengti prievartinės tarnybos ir sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų, buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, palikti šeimą.

Rusijos teisėsauga bando atgaivinti šių asmenų baudžiamąjį persekiojimą. Tai rodo Lietuvos generalinės prokuratūros iš Rusijos gautas teisinės pagalbos prašymas dėl Lietuvos piliečio, kuris atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje.