Prieš trečiadienį minint Pasaulinę spaudos laisvės dieną Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Gutteresas (Antoniju Guterišas) kreipėsi į žurnalistus ir žiniasklaidą visame pasaulyje.

„Visa mūsų laisvė priklauso nuo spaudos laisvės“, – sakė jis vaizdo pranešime ir pavadino ją „demokratijos ir teisingumo pagrindu“ bei „žmogaus teisių gyvastimi“.

„Tačiau kiekviename pasaulio kampelyje kėsinamasi į spaudos laisvę“, – pridūrė JT generalinis sekretorius.

Jis įspėjo, kad žurnalistai tampa taikiniais tiek internetinėje, tiek ne internetinėje erdvėje: „Jie nuolat persekiojami, bauginami, sulaikomi ir įkalinami.“

Jau nekalbant apie tuos, kurie tiesiog nužudomi. Organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis, 2022 metais vykdydami savo pareigas žuvo 55 žurnalistai ir keturi žiniasklaidos darbuotojai.

A. Guterresas taip pat apgailestavo dėl žiniasklaidos pramonės koncentracijos kelių galingų veikėjų rankose ir nepriklausomos žiniasklaidos žlugimo.

„Grėsmę tiesai kelia dezinformacija ir neapykantos kalbos, kuriomis siekiama nutrinti ribas tarp faktų ir fikcijos, tarp mokslo ir sąmokslo“, – sakė jis.

Susirūpinimą išreiškė ne tik jis, bet ir UNESCO, kuri trečiadienį Niujorke, Jungtinėse Tautose, organizuoja šiai progai skirtą renginį, vadovė.

UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay (Odri Azulė) teigė, kad skaitmeninis amžius keičia visą informacinį kraštovaizdį, todėl „profesionali, laisva ir nepriklausoma žurnalistika“ tampa kaip niekad reikalinga.

Ji teigė, kad žurnalistų persekiojimas ir bauginimas yra nepriimtinas.

„Be jų asmeninės situacijos, ant kortos pastatyta ne tik jų asmeninė padėtis, bet ir jų teikiamos paslaugos visai visuomenei“, – sakė A. Azoulay.

„The New York Times“ vyriausiasis redaktorius Arthuras Sulzbergeris (Arturas Sulsbergeris) atkreipė dėmesį į amerikietį „The Wall Street Journal“ žurnalistą Evaną Gershkovichą (Evaną Gerškovičą), kuris laikomas Rusijoje dėl kaltinimų šnipinėjimu, kuriuos jis neigia.

Jis „tebėra sulaikytas Rusijoje dėl fiktyvių kaltinimų ir turėtų būti paleistas“, – sakė A. Sulzbergeris.

„Sveikindami premijos laureatus, dar kartą patvirtinkime teisę į spaudos laisvę, pripažinkime esminį žurnalistų vaidmenį ir sustiprinkime pastangas visais lygiais remti laisvą, nepriklausomą ir įvairialypę žiniasklaidą“, – nurodoma pareiškime, kurį A. Guterresas perskaitė žurnalistams.

„Jokia visuomenė negali būti laisva ir teisinga nesant žurnalistų, galinčių tirti pažeidimus, teikti informaciją piliečiams, reikalauti lyderių elgtis atsakingai ir ginti tiesą“, – pridūrė JT vadovas.

Jis išreiškė susirūpinimą dėl intensyvėjančių išpuolių prieš žiniasklaidą tiek internete, tiek asmeniškai – ypač prieš žurnalistes, taip pat dėl plintančios dezinformacijos.

„Tai negali tapti nauja norma“, – pabrėžė A. Guterresas.

„Aktualesnė tema būtų „Rusija žiniasklaidos akimis 2020 metais“. Matome rusų žurnalistų areštą po arešto: (tai) pradeda priminti sustyguotą kampaniją prieš spaudos laisvę“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė ambasados atstovė spaudai Rebecca Ross (Rebeka Ros), nurodydama oficialią Rusijos užsienio reikalų ministerijos paskyrą.

Rusijos užsienio reikalų ministerija savo ruožtu patarė amerikiečiams „užsiimti savais reikalais“.

Anksčiau Maskvoje internetu įvyko konferencija „Pasaulis žiniasklaidos akimis 2020 metais“, kurioje dalyvavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) anksčiau antradienį pranešė sulaikiusi Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėją, buvusį laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistą Ivaną Safronovą.

FSB teigimu, I. Safronovas rinko konfidencialią informaciją apie Rusijos kariuomenę, gynybą bei saugumą ir „perdavė ją“ vienos NATO šalies žvalgybai.

Per pavienius jo šalininkų piketus Maskvos centre buvo sulaikyta 25 žmonės, daugiausia žurnalistai.

Be to, pirmadienį Rusijos teismas žurnalistę Svetlaną Prokopjevą, dirbančią „Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo“ (RFE/RL) rusų redakcijoje laisvai samdoma bendradarbe, pripažino kalta dėl „terorizmo teisinimo“ ir skyrė jai didelę baudą,

Paryžiuje įsikūrusi tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (RSF) savo metiniame spaudos laisvės indekse nurodė, kad pandemija „akcentuoja ir didina daugelį krizių“, ir taip metančių šešėlį ant spaudos laisvės.

Pandemija paskatino kai kuriuos režimus „pasinaudoti faktu, kad žmonės yra priblokšti, o mobilizacija susilpnėjo, ir įvesti priemones, kurių nebūtų įmanoma priimti normaliais laikais“, naujienų agentūrai AFP sakė RSF generalinis sekretorius Christophe'as Deloire'as (Kristofas Deluaras).

Indekse, palyginti su praėjusiais metais, didelių pokyčių nedaug. Šiaurės šalys laikomos laisviausiomis, o izoliuotos valstybės Turkmėnistanas ir Šiaurės Korėja yra 180 šalių sąrašo pabaigoje.
RSF apkaltino Kiniją ir Iraną, indekse užimančias atitinkamai 177-ąją ir 173-iąją vietą, koronaviruso protrūkių cenzūravimu.

„Informacijos hiperkontrolė“

Užsimindama apie kaltinimus, kad Pekinas nuslėpė pradinį protrūkio mastą, RSF nurodė, kad Kinija „išlaiko savo informacijos hiperkontrolės sistemą, kurios neigiamas poveikis visam pasauliui pasimatė per koronaviruso... krizę“.

Europa taip pat nebuvo apsaugota: premjero Viktoro Orbano valdoma Vengrija priėmė specialų įstatymą dėl melagingos informacijos, kuris yra „visiškai neproporcinga prievartos priemonė“.

Pasak RSF, yra „aiški koreliacija“ tarp žiniasklaidos laisvės slopinimo reaguojant į koronaviruso pandemiją ir šalies vietos indekse.

Norvegija pirmą indekso vietą užėmė ketvirtus metus iš eilės, o Suomija vėl yra antroje vietoje.

Šiaurės Korėja paskutinėje vietoje pakeitė Turkmėnistaną, o 178 vietoje esanti Eritrėja tebėra šiuo požiūriu prasčiausiai vertinama Afrikos valstybė.

Pagal padarytą pažangą trečias yra Sudanas, kuris nušalinus prezidentą Omarą al Bashirą (Omarą Baširą) pakilo per 16 vietų į 159-ąją.

Prancūzija nukrito per dvi vietas į 32-ąją. Žurnalistai šioje šalyje kartais nukenčia nuo policijos smurto per demonstracijas, nurodė RSF.

Kasmet nuo 2002-ųjų skelbiamu RSF Pasaulio spaudos laisvės indeksu įvertinami tokie veiksniai kaip žiniasklaidos nepriklausomybė, savicenzūra, teisinė aplinka ir skaidrumas. Atitinkamą klausimyną pildo ekspertai.

„Kinijos stiliaus scenarijus“

Turkija, kurios prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) buvo ne kartą kritikuotas dėl spaudos laisvės varžymo, pakilo per tris vietas į 154-ąją, bet RSF sakė, kad taip nutiko dėl „kitų šalių nusmukimo“, o ne dėl teigiamų permainų.

RSF nurodo, kad žiniasklaidos, ypač interneto žiniasklaidos, cenzūra Turkijoje buvo sustiprinta ir dabar šalis yra „autoritariškesnė nei bet kada“.

Prezidento Vladimiro Putino valdoma Rusija yra 149 vietoje ir taip pat toliau „stengiasi kontroliuoti internetą, naudodamasi dar sudėtingesniais metodais“. RSF pamini įstatymą, pagal kurį Rusija savo teritorijoje galėtų atjungti internetą nuo likusios pasaulio dalies.

„Kinijos stiliaus scenarijaus perspektyva [Rusijoje] verčia nerimauti“, – sakė organizacija.

„Nacionalinio interneto uždarymas“ jau yra tikrovė izoliuotoje Centrinės Azijos valstybėje Turkmėnistane, kur tik nedaugelis vartotojų gali naudotis itin cenzūruojama interneto versija, dažnai – kavinėse, kur prieš prisijungdami turi parodyti asmens dokumentą, teigiama indekse.

„Kone visur Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje autoritariški lyderiai tvirčiau suima į savo rankas naujienas ir informaciją“, – pabrėžė RSF.

Panašų pasipiktinimą pagrįstai sukeltų tokia pat premjero ar jo aplinkos intervencija. Kritikos sulauktų stoties savininko nurodinėjimai korespondentams, kad jie neturėtų pranešinėti apie kai kuriuos politikus, net jei savininkas aiškintų, jog jo nurodymus lemia finansiniai, ne politiniai sumetimai. O jei žiniasklaidos organizacijos direktorius ar žinių skyriaus vadovas savo darbuotojams nurodinėtų nekalbėti su tais pačiais politikais ar apžvalgininkais, kaip ir prezidentas ar premjerė, ir dėl panašių priežasčių? Ar tai būtų cenzūra, ar tai pažeistų spaudos laisvę? Ar yra kokių nors svarbių skirtumų, ir kokie jie galėtų būti?

Draudimai yra aiškiausias kišimosi būdas. Galima ne tik drausti, bet ir nurodyti, kad būtina parengti pranešimus apie kai kuriuos politikus, renginius, ir tai daryti ne vieną, bet daugelį kartų. Įsivaizduokime, kad prezidentė paskambina LRT ir pareiškia, kad reikia daugiau laiko ir dėmesio skirti Aušrai Maldeikienei, kuri yra puiki kandidatė į prezidentus. Toks skambutis būtų laikomas neleistinu kišimusi į žiniasklaidos kompetenciją, kėsinimusi į spaudos laisvę. Premjeras sulauktų panašių priekaištų, jų ir sulauktų kurio nors Seimo komiteto pirmininkas. O jei televizijos stoties savininkas, pavyzdžiui, „MG Baltic,“ paragintų LNK, „Info TV“ ir interneto portalą alfa.lt* skirti ypatingą dėmesį A. Maldeikienei? Ar panašus LRT direktoriaus nurodymas būtų spaudos laisvės iškreipimas? Būtų įdomu sužinoti, ar „MG Baltic“ valdomi kanalai dažniau rengdavo reportažus apie savo neva proteguojamus liberalus, dažniau iš jų imdavo interviu nei TV3 ar LRT.

Galima ne tik nurodinėti, kas turi tapti persona non grata, kam nėra vietos žiniose, kam skirti pirmenybę ir ypatingą dėmesį. Yra trečias būdas žinioms iškreipti, būtent nurodant, kad kai kurie politikai ir įvykiai būtų teigiamai ar neigiamai vaizduojami, kad kai kurios temos būtų kritiškai pristatomos, o kitos – „kas naujo ir gero premjere“ dvasia. Kiltų pasipiktinimas, jei politikai šitaip stengtųsi manipuliuoti turiniu. O jei generalinis ar žinių direktorius? Šališkumas nėra toks grubus kišimasis kaip tiesioginiai nurodinėjimai su kuo galima ar negalima kalbėtis laidose, bet jo poveikis platesnis, sunkiau pastebimas ir įrodomas.

Yra skirtumų tarp politiko ir žinių direktoriaus nurodinėjimų. Paprastai politikai kištųsi, siekdami gerinti savo ar partijos įvaizdį, pritraukti ar atgrasyti rinkėjus, paveikti politinį procesą savo naudai. Politikoje nedalyvaujantis žurnalistas tarsi tokių interesų neturi, tad esą reikia kitaip vertinti jo veiksmus. Antra vertus, tiesioginių asmeninių ar partinių interesų neturėtų kadenciją baigiantis, su jokia partija nesusijęs prezidentas, bet jo kišimasis vistiek būtų laikomas nepriimtinu. Ko gero, labiau piktina faktas, kad pristatomas iškreiptas vaizdavimas ar pasakojimas negu tai, kad toks vaizdavimas tarnauja kuriai nors politiniai jėgai. Šiuo atžvilgiu politikai ir žurnalistai yra lygūs, abu gali iškreipti ar stengtis iškreipti žinias, taigi ir tikrovės vaizdavimą.

Yra kitų skirtumų. Žurnalistams žinios yra jų kasdieninė duona. Kas rytą jie turi nutarti apie ką pranešinės, kokiu kampu, kiek reikšmės įvairiems įvykiams. Politikui labiau rūpi žinias sukurti, ne jų atranka. Mėgindamas paveikti žinių laidos turinį, jis žengia į svetimą lauką, žurnalistams – tai savas daržas. Bet politikas negali visiškai atsiriboti nuo žinių, ypač jei įtaria, kad jos yra „netikros naujienos“ ar svetimos šalies dezinformacija. Antra vertus, jei žiniasklaidai žinios yra jų daržas, tuo didesnė galimybė jomis manipuliuoti, subtiliai ir ne taip subtiliai suteikiant joms pageidaujamą atspalvį.

Neabejoju, kad žiniasklaidos vadovai gali iškreipti žinias, jas cenzūruoti, nurodydami, ko neįsileisti į eterį, ką pamaloninti nesiliaujančiais kvietimais į diskusijų laidas. Bet ar jie tai daro? Daugiausiai priekaištų, ypač dėl šališkumo, sulaukia LRT, kurią mes visi išlaikome, ir kurį turėtų būti nepriekaištingai objektyvi. Dažnai skundžiamasi dėl kai kurių laidų vedėjų šališkumo, bet tai nėra neįveikiama problema, jei būtų šališkumo įvairovės, jei vieni vedėjai atsvertų kitus, ir viskas nebūtų varoma į tos pačius vartus. Šiuo atžvilgiu LRT pranoksta kai kuriuos JAV transliuotojus. Žinių tinklas „Fox News“ akivaizdžiai palaiko prezidentą D. Trumpą ir jo politiką, elgiasi lyg būtų jo atstovas spaudai. Žinių kanalas CNN nuosekliai ir atvirai kritikuoja prezidentą.

Buvusią LRT administraciją smarkiai kritikuoja ne tik pašaliniai, bet ir jos darbuotojai. Neseniai Vladimiras Laučius rašė, kad per dešimtmetį trukusį Audriaus Siaurusevičiaus valdymą, turėjusį mažytės monarchijos ir jai būdingų favoritizmo požymių, susikaupė kompetencijos problemų, pažeidimų, ekscesų. „Arogantiška monarchija žlugo, popierinė karūna nukeliavo į šiukšlių dėžę“. Bet šalia viso to, ar būta juodųjų politikų ir viešųjų asmenų sąrašų, žmonių, kuriuos vadovybė įsakė ignoruoti, elgtis, lyg jie neegzistavo? Jei teisingai prisimenu, iš LRT eterio dingo Darius Kuolys, kuriam laikui Rasa Juknevičienė ir kiti. Ar tai buvo tiesioginio nurodymo, taigi ir cenzūros pasekmė, ar susiklosčiusių aplinkybių rezultatas? Po kiek laiko kai kurie politikai ir apžvalgininkai gali tiesiog nusibosti ir dėl to nepatekti į eterį.

Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, LRT posėdžiuose nedalyvaudavau. Bet yra žmonių, kurie galėtų atsakyti. Svarbiau tai, kad A. Siaurusevičiaus valdymo stilius buvo gerai žinomas, galimos jo pasekmės numatomos. Bet žiniasklaida apmaudžiai tylėjo, net nemėgino tirti problemų. Gal tai klaninis žurnalistų solidarumas, nuogąstavimai dėl galimų pasekmių? Net kai Seimo komisija viešumon kėlė rimtas problemas, beveik nebuvo reakcijos, o LRT taryba iki paskutiniųjų dienų tikino, kad viskas tvarkoma kuo puikiausiai, kad kritika – eilinis pasikėsinimas į spaudos laisvę.

Idealiomis aplinkybėmis žiniasklaida save prižiūri, pati pataiso savo trūkumus, užtikrina, jog laikomasi aukščiausių žurnalistikos standartų. Tikrovė visada yra sudėtingesnė, ypač jei įsitvirtina apgulties mentalitetas, kuris kiekvieną kritišką žodį laiko neteisėtu kišimusi į spaudos laisvę. Pati žiniasklaida gali riboti spaudos laisvę, bet nežinosime, ar ji tai daro ir kiek ji tai daro, kol žiniasklaida netirs ir nevertins savęs. Šiuo klausimu apologetų daug, tiriamosios žurnalistikos mažai.

* Komentare minimas portalas alfa.lt nuo 2017 metų rudens nepriklauso koncernui „MG Baltic“.

Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvaujantis kancleris jos užkulisiuose atsakė į vieno Vidaus reikalų ministerijos pareigūno siūlymą iki minimumo apriboti bendravimą su kritiška žiniasklaida.

Kiek anksčiau laikraščiai „Der Standard“ ir „Kurier“ pranešė, kad gavo vieno regioninių policijos pajėgų pareigūno laišką, kuriame skundžiamasi dėl „labai vienašališkų ir negatyvių pranešimų“ tam tikrose žiniasklaidos priemonėse.

„Leidžiu sau pasiūlyti apriboti komunikaciją su šiomis žiniasklaidos priemonėmis iki visiškai (teisiškai) neišvengiamos“, - rašoma laiško ištraukoje, publikuotoje laikraštyje „Der Standard“, kuris taip pat minimas tarp kritikuoti linkusių žiniasklaidos priemonių.

Reaguodamas S. Kurzas atsakė, kad Austrijoje „negali būti jokios konkrečios žiniasklaidos priemonės išskyrimo ar boikoto“, nes „bet kokie spaudos laisvės suvaržymai yra nepriimtini“, pranešė Austrijos valstybinė naujienų agentūra „The Austria Press Agency“.

„Tai skirta tiems, kurie yra atsakingi už komunikaciją visose ministerijose ir valstybinėse institucijose“, - pareiškė kancleris. Jis pridūrė, kad į tai turėtų atsižvelgti ir partijos.

Vidaus reikalų ministerijai vadovauja kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija (FPOe), nuo praėjusio gruodžio dirbančios S. Kurzo koalicinės vyriausybės jaunesnioji koalicijos partnerė.

Pirmadienį ministerijos išplatintame pareiškime sakoma, kad minėtame laiške buvo „patarimai ir komentarai“, o ne instrukcijos ar nurodymai.

Jį išplatino vienas ministerijos atstovas, neturėdamas jokių vidaus reikalų ministro Herberto Kicklo (Herberto Kiklo) arba kitų aukšto rango ministerijos pareigūnų nurodymų, priduriama pareiškime.

Netrukus bus paruoštos naujos „skaidrios komunikacijos“ rekomendacijos, paskelbė ministerija.

Žurnalistų teises ginančios organizacijos „Reporters Without Borders“ (RSF) Austrijos skyriaus vadovė pareiškė, kad gautas elektroninis laiškas yra „neįtikėtinas, nepriimtinas spaudos laisvės suvaržymas“. Ji paragino H. Kicklą atsistatydinti.

„Stiprėjant populistinėms jėgoms“, kurstyti neapykantą ir panieką žurnalistams yra „žaidimas su ugnimi“, - pareiškė organizacijos atstovė Katja Gloger. Ji pridūrė, jog, „deja, tai vis labiau pastebima ir Europos Sąjungos (ES) šalyse narėse“. Keturios iš penkių šalių, kurių vieta naujame reitinge pablogėjo labiausiai, yra Europoje. Tai Malta, Čekija, Slovakija ir Serbija.

Labiausiai sąraše smuko Malta - 18-a pozicijų iki 65-os. Tiriamosios žurnalistikos atstovės Daphnės Caruanos Galizios nužudymas esą aiškiai parodė, kaip glaudžiai ES šalyje susijusi politika, teisėsauga ir ekonomika.

Per pirmuosius JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijos metus dviem pozicijomis iki 45 vietos vėl smuko JAV. D. Trumpas nepavargsta nemėgstamas žiniasklaidos priemones vadinti „melagingomis“, sakoma raporte. Be to, jis yra vadinęs žurnalistus „liaudies priešais“.

Turkijoje, kuri dviem vietomis nukrito į 157-ąją, kalėjimuose, „Reporteriai be sienų“ duomenimis, sėdi daugiau profesionalių žurnalistų nei jokioje kitoje pasaulio šalyje.

Labiausiai reitinge pagerėjo Vakarų Afrikos valstybės Gambijos padėtis, kuri iš 143 vietos pakilo į 122.

180 valstybių apimančio reitingo viršuje yra Norvegija, Švedija ir Nyderlandai. Trys paskutinės šalys, kaip ir pernai, yra Turkmėnija, Eritrėja ir Šiaurės Korėja.

Lietuvos pozicija per metus nepasikeitė. Ji sąraše liko 36-a.

Kadangi Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) apgailestavo negalėsiąs dalyvauti tradicinėje žurnalistų vakarienėje, joje nebuvo juokaujama apie prezidentą ir jo pasisakymus apie politiką bei spaudą. Prabangiu renginiu, kuriame paprastai dalyvauja „Oskarų“ laureatai, televizijos ir sporto žvaigždės, įžymybės šiemet didelio susidomėjimo neparodė.

Šiemet svečiai diskutavo apie spaudos laisvę ir atsakomybę bei prieštaravo D.Trumpo kaltinimams dėl nesąžiningo informavimo.

Šių metų vakaro žvaigždėmis tapo žurnalistai Bobas Woodwardas (Bobas Vudvardas) ir Carlas Bernsteinas (Karlas Bernsteinas), išgarsėję per „Watergate“ skandalą. Jie papasakojo, ką išmoko apie žurnalistiką, kai dirbo laikraštyje „The Washington Post“, o jų straipsniai prisidėjo prie prezidento Richardo Nixono (Ričardo Niksono) atsistatydinimo prieš daugiau kaip 40 metų.

„Kaip ir politikai ir prezidentai, kartais, galbūt pernelyg dažnai, darome klaidų ir nueiname per toli, – sakė B.Woodwardas. – Kai taip nutinka, turėtume tai pripažinti. Tačiau šiandienos pastangos išgauti geriausią tiesos versiją daugiausiai yra pasiekiamos sąžiningai. Žiniasklaida nėra „melagingos naujienos“, pone prezidente.“

Vis dėlto vakaro metu būta pokštų ir apie D.Trumpą, ir apie žiniasklaidą.

„Turime kreiptis į dramblį, kurio nėra kambaryje“, – sakė Hasanas Minhajas (Hasanas Minhadžas), pramoginės laidos „The Daily Show“ komandos narys iš televizijos „Comedy Central“.

„Mūsų šalies lyderio čia nėra. Nes jis gyvena Maskvoje. Labai toli skristi. Kas dėl to kito vaikino, manau, jis yra Pensilvanijoje, nes jis nesupranta pokštų“, – sakė jis.

D.Trumpas iš tiesų tuo metu buvo Pensilvanijoje, Harisburge, kur surengė mitingą, skirtą pirmosioms 100 savo prezidentavimo dienų pažymėti. Tą renginį jis pradėjo netrumpa ir familiaria kalba, kritikuojančia žiniasklaidą bei nuvertinančia žurnalistų vakarienę ir jos dalyvius.

„Vieno viešbučio salėje mūsų šalies sostinėje šiuo metu renkasi didžiulė grupė Holivudo aktorių ir Vašingtono žurnalistų“, – sakė D.Trumpas. „Ir aš negaliu labiau džiaugtis negu būdamas daugiau kaip 100 mylių nuo Vašingtono pelkės ir leisdamas savo vakarą su jumis visais, daug, daug didesne minia ir daug geresniais žmonėmis, ar ne?“ – pridūrė prezidentas.

D.Trumpas tapo pirmuoju JAV prezidentu nuo 1981 metų, praleidusiu tradicinę žurnalistų vakarienę. Pastarąjį kartą taip pasielgė Ronaldas Reaganas (Ronaldas Reiganas), tačiau jis renginyje nedalyvavo, nes buvo sukrėstas po pasikėsinimo į jo gyvybę.

Baltųjų rūmų korespondentų asociacija (WHCA) metinius pietus rengia nuo 1921 metų. Pastaraisiais dešimtmečiais šis renginys būdavo galimybė Vašingtono žurnalistams pasipuošti prabangiais drabužiais ir pabendrauti su garsenybėmis. Pastaroji tradicija pastebima nuo 1987 metų, kai leidinio „Baltimore Sun“ reporteris Michaelas Kelly (Maiklas Kelis) atsivedė į renginį su Irano ir kontrų skandalu (dar vadinamu Irangeitu) susijusio centro sekretorę Fawn Hall (Fon Hol).

WHCA prezidentas Jeffas Masonas (Džefas Meisonas) prieš renginį sakė, kad šių metų vakarienė, jei joje dalyvautų D.Trumpas, būtų buvusi kitokia „dėl įtampos, kuri egzistuoja santykiuose ir kai kurių dalykų, kuriuos jis pasakė apie spaudą. Bet kokiu atveju ruošiamės kitokiai vakarienei“.

Korespondentų vakarienę šeštadienio popietę trumpam užgožė vėlyvo vakaro šou „Full Frontal“ žvaigždė Samantha Bee (Samanta Bi), pakvietusi garsenybių į pirmąją „Ne Baltųjų rūmų korespondentų vakarienę“. Tarp svečių buvo Alysia Reiner (Alisija Reiner) iš serialo „Oranžinė – naujoji juoda“ (Orange is the New Black), serialo „Parkai ir rekreacija“ (Parks and Recreation) žvaigždė Retta (Reta) ir Mattas Walshas (Metas Volšas) iš serialo „Viceprezidentė“ (Veep).

S.Bee surengtame šou, kuriame buvo parodijuojamos Amerikos naujienų organizacijos, be kitų svečių dar dalyvavo ir aktorius Willas Ferrellas (Vilas Ferelas). Susirinkusieji juokavo apie D.Trumpą ir jo sąjungininkus. Pajamos už šios laidos transliaciją bus skirtos ne pelno organizacijai Žurnalistų gynimo komitetui (CPJ).

Šiemet per Baltųjų rūmų korespondentų vakarienę buvo išdalyti ir WHCA apdovanojimai.

Aldo Beckmano (Aldo Bekmano) memorialinį apdovanojimą laimėjo Gregas Jaffe‘as (Gregas Džefas) iš „The Washington Post“ už istorijas apie prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) kalbas ir politiką, kuriose atsispindėjo 2016-ųjų realybės ir 2008-ųjų vilčių kontrastas.

Merrimano Smitho (Merimano Smito) apdovanojimo už geriausią darbą skelbiant skubias naujienas iš Baltųjų rūmų tapo Edwardas-Isaacas Dovere‘as (Edvardas Isaakas Doveras) iš leidinio „Politico“ už aprašytą istorinį B.Obamos ir Kubos prezidento Raulio Castro (Raulio Kastro) susitikimą.

Edgaro A.Poe (Edgaro A.Po) apdovanojimas atiteko Davidui Fahrentholdui (Deividui Farentholdui) iš laikraščio „The Washington Post“. Jis buvo apdovanotas už reportažą, kuriame buvo abejojama D.Trumpo pareiškimais apie dosnią labdarą.

Spendimus atidėti du Turkijos ministrų mitingus Vokietijoje „priėmė municipalitetai, o iš esmės Vokietijoje galioja žodžio laisvė, – sakė ji. – Dar aš manau, kad mes turime teisę kritikuoti bet kokius spaudos laisvės suvaržymus“.

Ketvirtadienį vakarinio Gagenau miestelio valdžia atšaukė ankstesnį susitarimą dėl salės nuomos Europos turkų demokratų sąjungos (UERD) sueigai, kurioje dalyvauti turėjo Turkijos teisingumo ministras Bekiras Bozdagas (Bekiras Bozdahas).

Maždaug 3 tūkst. gyventojų turinčio miestelio valdžia nurodė, kad minėta salė yra per maža daug žmonių pritrauksiančiam renginiui.

Turkijos teisingumo ministras ketvirtadienį atšaukė planuotą vizitą į Vokietiją, be to penktadienio rytą miestelis sulaukė grasinimo apie rengiamą sprogdinimą.

Savo ruožtu Kelno miesto valdžia taip pat pranešė neleisianti UETD pasinaudoti viena sale sekmadienį, kada Turkijos ekonomikos ministras Nihatas Zeybekci (Nichatas Zeibekdži) ketino kreiptis į mitingo dalyvius.

Savo sprendimą pareigūnai motyvavo tuo, kad per tokį trumpą laiką nespės užtikrinti mitingo dalyvių saugumo.

Turkijos piliečiai balandžio 16-ąją balsuos referendume dėl naujos politinės sistemos kūrimo. Pasak Ankaros, ji bus panaši į Prancūzijos ir JAV sistemą bei užtikrins politinį stabilumą. Vis dėlto kritikai tvirtina, kad naujoji sistema dar labiau susilpnins parlamentą ir įves Turkijoje vienvaldystę.

Šios nevyriausybinės organizacijos vykdomasis direktorius Joelas Simonas (Džoelas Saimonas) sakė, kad grėsmė žurnalistikai didėja visame pasaulyje, įskaitant Jungtines Valstijas, kur prezidento rinkimus laimėjo respublikonas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), pagrindinės srovės žiniasklaidą vadinęs apgavikiška ir po rinkimų nesurengęs nė vienos spaudos konferencijos.

„Tai labai bauginanti, priešiška aplinka, – prieš ceremoniją sakė J. Simonas. – Nelyginsime su kai kuriais iš dalykų, kuriuos pamatysime šįvakar, bet klimatas tikrai pasikeitė. Faktas, kad mes čia gyvename šiame (JAV konstitucijos) 1-osios pataisos rojuje, gindami labiau pažeidžiamų kolegų visame pasaulyje teises. Šis atotrūkis reikšmingai sumažėjo.“

Indijos naujienų svetainei Scroll.In dirbanti Malini Subramaniam buvo puldinėjama policijos ir agresyvių gyventojų, nes kritiškai rašė apie žmogaus teisių pažeidimus Čhatysgarho valstijos Bastaro rajone. Ji sakė, jog gautas apdovanojimas yra svarbus norint pasiųsti žinią vyriausybei, kad ji yra stebima.

„(Tai) taip pat svarbu tiems žurnalistams, kurie yra čia. Net jei tokiai mažai vietai kaip Bastaras Čhatysgarhe buvo skirta dėmesio tarptautinėje žiniasklaidoje, faktas, kad jų situacija buvo suprasta ir savaime yra labai gerai“, – sakė M. Subramanian.

Grasinimai mirtimi

Taip pat buvo apdovanotas salvadorietis Oscaras Martinezas (Oskaras Martinesas), padėjęs įsteigti pirmojo centrinės Amerikos interneto žurnalo „El Faro“ tiriamąjį padalinį „Sala Negra“. O. Martinezas buvo priverstas trims savaitėms pabėgti iš Salvadoro dėl grasinimų mirtimi, kurių sulaukė tirdamas aštuonių įtariamų gaujos narių žūtį policijos rankose.

Apdovanotas Turkijos dienraščio „Cumhuriyet“ vyriausiasis redaktorius Canas Dundaras (Džanas Diundaras) 2015 metų lapkričio 26 d. buvo areštuotas dėl paskelbto straipsnio, kuriame tvirtino, kad vyriausybės žvalgybos tarnyba siekė nusiųsti ginklų Sirijos sukilėlių grupuotėms. Jis buvo apkaltintas valstybės paslapčių atskleidimu, šnipinėjimu ir pagalba teroristinei grupuotei, ir nuteistas kalėti penkerius metus. Kol kas jis kalėjime praleido 92 dienas ir dabar laisvėje laukia, kol bus išnagrinėta jo apeliacija.

Nuo 2013 metų rugpjūčio 14 dienos kalinamas egiptiečių fotografas Abou Zeidas (Abu Zeidas) apdovanojimo ceremonijoje nedalyvavo. Jis buvo apkaltintas ginklų laikymu, nužudymu ir bandymu nužudyti, taip pat dėl dalyvavimu neteisėtuose susirinkimuose – kaip ir šimtai protestuotojų, dalyvavusių nušalintojo prezidento Mohamedo Mursi (Mohamedo Mursio) šalininkų susirėmimuose su Egipto saugumo pajėgomis. Jis pats visus kaltinimus neigia.

CNN žurnalistė Christiane Amanpour (Kristian Amanpur) gavo Burtono Benjamino (Bertono Bendžamino) atminimo apdovanojimą už išskirtinius ilgalaikius pasiekimus spaudos laisvės srityje.