Kuo ypatingi B.Banevičiūtės kuriami moksliniais tyrimais paremti spektakliai kūdikiams? Kokį neįkainojamą poveikį teatras gali turėti besiformuojančiai vaiko asmenybei? Kaip reikėtų elgtis tėveliams atėjus į tokį spektaklį? Ką ypač svarbaus dažnas jų pamiršta bendraudamas su savo vaiku? Apie visa tai – pokalbis su režisiere.

– Esate spektaklių kūdikiams pradininkė Lietuvoje. Kas paskatino kurti būtent šios amžiaus grupės vaikams?

– Pirmiausia kūriau spektaklius su vaikais. Ilgus metus dirbau Vilniuje studijoje "Diemedis" su vaikais nuo pusantrų metų, ten susipažinome su kompozitore, ankstyvojo amžiaus vaikų muzikinio ugdymo eksperte Rasa Dikčiene ir taip prasidėjo mūsų ilgametė kūrybinė draugystė.

2006 m. Švedijos kultūros atašė mums pristatė idėją, kaip apskritai yra kuriami šokio spektakliai vaikams. Tuomet vaikams turėjome tik baleto spektaklius Lietuvos operos ir baleto teatre, prie kurių buvo nurodyta, kad jie yra skirti vaikams apskritai, bet vaikai juk yra gana skirtingo amžiaus. Tuo metu kaip tik rašiau disertaciją apie šokio gebėjimų ugdymo ypatumus ankstyvoje paauglystėje. Taip po truputį per visas patirtis atėjau iki spektaklių kūdikiams.

Pirmasis mūsų spektaklis kūdikiams buvo "Mozaika", sulaukęs didžiulio susidomėjimo. Sulaukėme nemažai kvietimų vykti ir į užsienį. Pirmos mūsų gastrolės vyko JAV. Iki šiol nuolat sulaukiame pakvietimų. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje labai nustebiname žiūrovus. Tokių spektaklių pasiūla pasaulyje yra gana maža. Lietuvoje pastaraisiais metais panašių spektaklių padaugėjo, tačiau kai kurie jų yra labiau pramoginiai, juose neįsigilinta į vaiko amžiaus ypatumus ir jų metu labiau džiuginami tėvai. Mano manymu, kūrėjas turi būti labai atsakingas žiūrovui. Savo spektakliuose vaiką gerbiu ir su juo kalbuosi kaip su žmogumi, o ne kaip būtybe, kuri nieko nesupranta.

– Jūsų kuriami spektakliai vaikams visiškai kitokie – juose nėra tradicinės dramaturgijos ir įprastos aktorių vaidybos. Nuo ko viskas prasideda? Kaip gimsta spektaklių siužetai?

– Viskas prasideda nuo vaiko amžiaus ir raidos ypatumų identifikacijos. Pirmiausia susirašau šiuos faktus, koks tam tikro amžiaus vaikui yra mėgstamiausias užsiėmimas. Tada aiškinuosi, kokia žaidimo paskirtis ir t.t. Man labai patinka pasinerti į esmę kuo giliau, labai svarbu, kad spektaklis būtų tikrai paveikus, kad jis nebūtų vien pramoga. Pjeses, jei taip galima pavadinti, savo spektakliams kuriu pati. Kiekvieno spektaklio struktūra ir priemonės yra edukuojančios būtent tam tikro amžiaus vaikus. Vaikams iki trejų metų spektaklius konstruoju ne pagal įprastas istorijas, kuriose – aiškūs veikėjai, jų tarpusavio santykiai ir jų poelgių vertinimas. Šie spektakliai gimsta abstrakčių sąvokų pagrindu, kaip spalva, forma, garsas.

Teatras yra stebuklus kurianti vieta, į kurią tu ateini ir pamatai tai, ko visiškai nesitiki. To siekiu savo spektakliuose, kurie nėra tradicinės pasakos. Tačiau mano spektaklių erdvė nėra ir vaikų žaidimų aikštelė. Neretai pasitaiko, kad tėvai ateina į mūsų spektaklį neformalioje aplinkoje, paleidžia vaiką ir patys į rankas pasiima telefoną. Panašiai kaip žaidimų kambaryje. Mes griežtai prašome nesinaudoti telefonais. Kai tėvai spektaklio metu fotografuoja vaiką, jie jį blaško ir nebelieka emocinio prisiminimo. Blizgantys telefonų ekranai iš karto atitraukia vaikų dėmesį nuo vyksmo. Labai svarbu, kad jeigu vaikas yra susikaupęs, nejudėdamas į kažką žiūri, nereikia jo blaškyti, o leisti jam pabūti taip susikaupus. Mes patys juos dažnai trikdome, o paskui sakome, kad vaikas negali susikaupti.

Kiekvienu savo spektakliu siekiu inspiruoti naujas patirtis, malonius išgyvenimus ir bendrą buvimą kartu. Svarbu, kad suaugusieji atkreiptų dėmesį į tai, ko jų bus prašoma ir kad laikytųsi amžiaus cenzo. Žinoma, gali į spektaklį ateiti vyresni broliukai ir sesutės, bet rekomenduotina, kad jie labiau užimtų stebėtojo vaidmenį. Spektaklio pabaigoje leidžiame visiems patirti viską, bet reikia luktelėti. Viskas daroma būtent dėl kūdikio saugumo ir galimybės nevaržomai tyrinėti. Labai svarbu suprasti, kad skirtingais amžiaus tarpsniais vaikas mąsto ir supranta aplinką skirtingai.

– Kauno lėlių teatre statote pirmą kartą. Kokių dar netikėtumų leido atrasti lėlių teatro raiškos priemonės?

– Statyti spektaklį Kauno lėlių teatre man buvo labai netikėtas pasiūlymas, kadangi esu choreografė ir kuriu šokio spektaklius. Tačiau jau turėjau patirties dirbdama su aktoriais, o ne šokėjais Šiaulių dramos teatre. Kaip ir kituose mano spektakliuose, čia nėra konkrečios pjesės. Pradėjau aiškintis, kas domina 10–24 mėnesių amžiaus vaikus, ką jie gali ir supranta. Ir visai netyčia į mano rankas papuolė straipsnis apie atliktą tyrimą naudojant lėlių teatro raiškos priemones. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kada žmonės pradeda kitus skirstyti pagal rases, kada atsiranda vadinamasis stereotipinis mąstymas, kai žmonės pradedami skirstyti į gerus ir blogus. Buvo vaidinamos scenos su baltaode ir juodaode lėlėmis ir stebimos vaikų reakcijos. Jeigu baltaodis elgiasi blogai, ar vaikai pateisina jį, ar ne ir t.t. Prieita prie labai įdomios išvados, kad vaikai iki trejų metų neturi stereotipinių nuostatų, rasė jiems neturi jokios reikšmės. Jie labiau susitelkdavo į veiksmą ir į jo pasekmes.

Tai mane be galo sudomino ir taip gimė mintis spektaklyje kalbėti apie skirtingus žmones. Spektaklyje bus skirtingų spalvų lėlės, kurios reprezentuoja ne tik odos ar kultūros skirtingumą, bet tiesiog skirtingus žmones. Pavadinimas "Pasaulėliai" tai ir atspindi. Tai yra spektaklis be žodžių, jame kalbama judesiais. Vaidins, tiksliau, šoks ir judės ne tik aktoriai, bet ir lėlės.

Kitas svarbus naujumo aspektas, kad tai yra interaktyvus spektaklis. Vadinasi, jo metu kūdikiai, kai jie pajunta norą kažką išreikšti, gali prisijungti prie aktorių. Vaikai galės lėlę paliesti. Tai yra iššūkis, nes tradiciniame spektaklyje tarp aktorių ir žiūrovų yra atstumas, o šiuo atveju vaikai taps spektaklio dalyviais. Iš pirmo įspūdžio galbūt viskas atrodo gana paprasta, bet taip tikrai nėra. Reikia įdėti daug pastangų ir darbo, siekiant sukurti vaizdą, kuris vaikus skatintų mąstyti ne tik žodžiais, bet ir spalvomis, formomis, garsais.

– Jūsų spektakliuose kūdikis susitinka su kitais kūdikiais. Kokios reakcijos lydi šiuos susitikimus? Kaip juos tai paveikia?

– Įdomu tai, kad dažnai kūdikiai, atvykę į spektaklį, kitą kūdikį pamato pirmą kartą. Dažniausiai jų aplinkoje būna suaugę žmonės ir reti atvejai, kai šeimoje yra dvynukų. Tą jų nuostabą visada prisimenu, pati auginu dvynukus, prisimenu jų žvilgsnį, kai jie pamatė vienas kitą. Tas susitikimas būna labai emocionalus.

Susitikimas kitokioje erdvėje stipriai inspiruoja vaikus, tai nėra susitikimas kasdienėje aplinkoje – namuose, darželyje, kieme ar gatvėje. Poveikis ne tas, kad vaikas tiesiog prisimins tą susitikimą, bet kad jam yra įdomu susitikti su tuo, kas nauja ir netikėta. Žodis "poveikis" man net nelabai patinka, tai gal labiau reikšmė tolesniam gyvenimui. Buvimas kitoje aplinkoje yra labai svarbus kaupti patirtims, kurios išplečia žmogaus dvasinį pasaulį. Vieni klausia: "Ką tie kūdikiai supranta?" Jie supranta viską. Tik tiek, kad jų supratimas yra kitoks, negu mes suaugusieji esame pripratę. Jų supratimas yra emocinio lygmens. Tai yra pagrindas, kuris vėliau leidžia labiau suvokti savo emocijas ir jas išreikšti.

– Kaip tėveliai jaučiasi atėję į jūsų spektaklius? Ar jų negąsdina tai, kad vaikai gali dalyvauti spektaklyje? Ką svarbu jiems žinoti einant į premjerą?

– Esu pastebėjusi, kad tėvai ateina labiau įsitempę negu vaikai. Jie bijo, kad vaikas nepasielgtų neteisingai, kad jie patys turės kažkaip reaguoti. Šiandien dėl visų drausminimų yra labai jautri situacija. Interaktyvūs spektakliai kūdikiams – labai naudinga patirtis tėvams, kadangi jie čia turi galimybę atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo bet kokio savęs ir savo vaiko vertinimo. Čia nėra teisingo ir neteisingo poelgių. Aktoriai padeda kontroliuoti situaciją, jeigu, tarkim, vaikas norėtų timptelėti už plaukų ar netyčia įdurti pirštu. Bet ne ta prasme, kad tai būtų neteisinga ar negražu, bet tiesiog dėl saugumo, kad visi jaustųsi saugiai ir komfortiškai.

Tėvai dažniausiai nieko neleidžia laikydami vaiką rankose. Tuomet atsiranda konfliktas, nes vaikas nori eiti ir dalyvauti. Mes tam ir kuriame tokią aplinką, kurioje jis saugiai galėtų eiti ir tyrinėti tai, ką mato. Kiti vaikus pradeda instruktuoti: "Žiūrėk, kokią lėlę traukia mergaitė. Žiūrėk, kaip ima, kaip gražiai riša kaspiną, o tu ko čia sėdi? Eik, eik!" Jie vaikus lygina tarpusavyje. Šiuo atveju nereikia visiems daryti visko vienodai, reikėtų vaikui leisti elgtis taip, kaip jam norisi. Man svarbu, kad teatras leistų vaikams patirti pojūčius, emocijas. Ankstyvajame raidos etape tai yra labai svarbu.

Kūdikius, kaip žiūrovus, spektakliuose būtų galima suskirstyti į tris grupes. Stebėtojus, kurie nieko nedaro, bet parėję namo pradeda rodyti, ką matė. Kiti tik įeina ir iš karto bėgdami viską ištyrinėja ir būna tokių, kurie kurį laiką pasėdi ir jau tada įsijungia. Tokio teatro poveikis toks, kad tėvai visai kitaip pamato savo vaikus. Čia vaikai elgiasi kitaip negu namie. Svarbu pripažinti vaiko kitoniškumą. Namie vaikas išmoksta taisyklių ir jų laikosi. Čia daugiau yra ne taisyklės, o siūlomos įvairios idėjos ir yra gerbiamas vaiko sprendimas, kad ir koks jis būtų. Tai yra pasitikėjimo pagrindas. Kviečiame atsisakyti išankstinio vertinimo.

Veidai ir vardai

"Pasaulėliai" – interaktyvus judesio spektaklis 10–24 mėnesių kūdikiams. Spektaklio kūrybinė komanda: idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė, kompozitorė Rasa Dikčienė, dailininkė Medilė Šiaulytytė, Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriai Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė.

Premjera – vasario 22 d. 15 ir 17 val.; kovo 13 d. 11 ir 15 val.; 14 d. 10 ir 11.30 val.

Anot teatro atstovės Kristinos Baguckaitės, spektaklį kurti pakviesta Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota žinoma choreografė, šokio pedagogė, socialinių mokslų daktarė, šokio spektaklių kūdikiams kūrimo tradicijas Lietuvoje pradėjusio šokio teatro „Dansema“ meno vadovė Birutė Banevičiūtė.

„Pagrindinė interaktyvaus judesio spektaklio mažyliams idėja – kūdikio savęs, kaip vientisos būtybės, suvokimas bei kito atpažinimas. 8-24 mėnesių mažyliai intensyviai tyrinėja save ir artimuosius – mamą, tėtį, senelius, vyresnius brolius ir seses, tačiau ne mažiau svarbus jiems yra susitikimas su kitu kūdikiu. Tai mažyliams paprastai sukelia itin stiprų įspūdį pamačius kažką panašų į save. Dažnai ši nauja patirtis nugąsdina kūdikius, ir jiems prireikia laiko susipažinti bei susidraugauti su kitu, panašiu į juos“, – kūdikių raidos ypatumais paremtą premjeros idėją pristatė režisierė B. Banevičiūtė.

Spektaklio metu įvairių formų, spalvų ir garsų pilnoje erdvėje mažųjų žiūrovų laukia naujos patirtys ir skatinanti smalsumą bei įkvepianti atradimams aplinka. Galimybė nekasdienėje erdvėje susitikti kitą, panašų į save, laisvai judėti ir iškilus poreikiui patyrinėti aplinką, leis mažyliams patirti pozityvius išgyvenimus. Tai, be jokios abejonės, turės teigiamos įtakos emocinei vaiko raidai.

Pastatymo dailininkė – Romoje šiuo metu gyvenanti bei kurianti scenografė ir kostiumų dailininkė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Medilė Šiaulytytė. Spektaklio muzikos autorė – kompozitorė, ankstyvojo amžiaus vaikų muzikinio ugdymo ekspertė, muzikos vaikams kūrėja, Menų darželio ir pradinės mokyklos „Diemedis“ įkūrėja Rasa Dikčienė. Atlikėjai – jaunieji Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriai – Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas bei Vigita Rudytė.

Spektaklio kūrybinė komanda, remdamasi psichologijos mokslo tyrimais, ieško teatro kalbos, tinkamos bendrauti su dar nekalbančiais teatro žiūrovais.

Spektaklyje matysime kūdikių gestų kalbą (paplitusią JAV), kuri gali padėti vaikams ir tėvams ištirpdyti įtampas, susikalbėti širdimis. Moksliškai įrodyta, kad gestų kalba padeda išvengti nesusipratimų ir užmegzti artimesnį kontaktą, kol mažylis dar nekalba.

"Manuliukų" idėjos autorei ir režisierei G.Latvėnaitei norisi padėti vaikams greičiau suprasti šį sudėtingą pasaulį, o mamoms – atsipalaiduoti ir pamatyti savo vaikelį kitokį. Scenoje kuriamas pasaulis bus iš spalvų, judesių, garsų ir jausmų. Spektaklis "Manuliukai" suteiks progą prisiminti, kad visose situacijose gelbsti žaidimas. Net netyčia išbertos kruopos gali būti idėja žaidimui!

Įdomu kurti spektaklį be žodžių. Kiek daug gali išreikšti mūsų kūnas!

Pradėjusi kurti šį spektaklį režisierė galvojo apie mamas – tad spektaklis pirmiausia reikalingas joms. Tai jos atsineš savo vaiką į teatrą, jos vėl taps mažomis mergaitėmis – įsileis į save pasaką ir stebuklą.

"Mūsų repeticijose daug saulės, juoko, atradimų. Esame įdomiame kūdikių tyrinėjimo kelyje, – sakė režisierė. – Kartais jaučiamės kaip kūdikių tyrimo centro mokslininkės. Vis matuojame ir sveriame – kas tinka ir patinka kūdikiams ir jų tėveliams, ką naudingo galime duoti jaunai šeimai. Įdomu kurti spektaklį be žodžių. Kiek daug gali išreikšti mūsų kūnas! Ir kūdikiai kalba daug, dar nemokėdami kalbėti. Spalvomis, nuotaikomis, garsais mes apkabinsime mūsų mažuosius žiūrovus. Ir, be abejo, visi ko nors išmoksime."

Spektaklyje vaidinančios aktorės G.Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė ir Božena Aleksandrovič pasakos apie sapnų šalį, kurioje gyvena spalvoti, gražūs ir linksmi žmogeliukai – Manuliukai. Jie minkšti, šilti ir švelnūs. Jie spalvoti. Jais galima apsigobti, su jais saugu ir ramu. Jie labai daug pluša, nes kiekvieną dieną vaikams siunčia spalvotus sapnus.

"Svarbu būti spalvingam, bet kartu ir paprastam. Stebuklingą, švelnų pasaulį muzikos garsais kuria kompozitorė Zita Bružaitė, lengvą ir aiškią scenografiją – Antanas Dubra. Kviečiu į premjerą, o po jos – likti pažaisti scenografijos detalėmis ir išgerti skanios arbatos", – sakė G.Latvėnaitė.

5–20 mėnesių kūdikiams skirtas pasirodymas buvo įkvėptas laikrodžio mechanizmo dalių – rodyklių, krumpliaračių, žadintuvo skambučio – judėjimo sukeliamų garsų.

Spektaklyje mažųjų žiūrovų lauks iš dailininkės Medilės Šiaulytytės sukurto šokėjo kostiumo pasirodančios judesio ir garso staigmenos. Kūdikiai galės tapti spektaklio dalyviais, judesio ir muzikos, sukurtos kompozitorės Jurgitos Mieželytės, bendraautoriais ir, tyrinėdami spektaklyje naudojamus muzikos instrumentus, sukurti bendrą muzikinį akompanimentą spektaklio veiksmui.

Tai pirmas tokios formos spektaklis kūdikiams Lietuvoje, išskirtinis ir tuo, kad tai solo spektaklis, atliekamas vyro šokėjo. Muzikinį "Laikrodininko" veiksmą kartu su kūdikiais pasikeisdami kurs pripažinti šiuolaikinio šokio šokėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis.

Anot "Dansemos" šokio teatro meno vadovės, spektaklio idėjos autorės ir choreografės Birutės Banevičiūtės, šis spektaklis kurti pradėtas dar praėjusių metų rudenį "Kaunas 2022" iniciatyva. Europos kultūros sostinės komanda siekė Kauno auditoriją iš arčiau supažindinti su scenos menais kūdikiams, kartu su "Dansema" rengė didelio susidomėjimo sulaukusias kūrybines judesio laboratorijas kūdikiams ir jų tėvams.

"Kadangi gastrolių metu kauniečiai kaipmat išperka bilietus į kitus mūsų spektaklius Kaune, nusprendėme šįkart premjeros džiaugsmą padovanoti jiems. Tai bus pirmoji mūsų premjera ne Vilniaus mieste", – apie keliavimą pas kito miesto mažuosius žiūrovus pasakoja "Dansemos" choreografė.

Kas? Spektaklio kūdikiams "Laikrodininkas" premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Balandžio 14 d. 11, 15, 17 val.

Klaipėdos lėlių teatras šį šeštadienį 11 ir 12 val. pristatys premjerą kūdikiams – paskutiniąją „Sapnų pasakėlių“ trilogijos dalį „Žemė“.

Režisieriaus Donato Savickio, dailininkės Angelinos Furmaniuk-Savickienės, aktorių Aušros Bakanaitės, Monikos Mikaluskaitės ir Vytauto Kairio sukurta spektaklių kūdikiams trilogija – unikalus projektas, lėlių teatro priemonėmis – vaizdu ir garsu supažindinantis mažylius su juos supančiu pasauliu.

Pirmoji „Sapnų pasakėlių“ dalis, pasakojanti apie dieną ir naktį, mažųjų žiūrovų akis nukreipė į dangaus erdvę. Antroji dalis kvietė pasinerti į vandenyno gelmes ir supažindino su paslaptingais jūrų gyventojais. O trečioji dalis atskleis žemės slėpinius.

Spektaklio „Sapnų pasakėlė – Žemė“ siužetas – labai pavasariškas. Tai istorija apie tai, kaip iš sėklytės išauga medis. Jos kūrėjai pasirinko kūdikiams labai artimą ir gerai pažįstamą vizualinės raiškos priemonę – dėlionę. Iš geometrinių figūrų spektaklio metu aktoriai sudėlios įspūdingą vizualinę dėlionę, kurią jam pasibaigus mažieji galės iš arti apžiūrėti, paliesti, žaisti su ja.

„Sapnų pasakėlė – Žemė“, kaip ir ankstesnės „Sapnų pasakėlės“, bus atmosferinis spektaklis, kurio pagrindiniai komponentai – vaizdas, garsas ir lytėjimas. Tai spektaklis be žodžių, tačiau su nuostabiais gyvos muzikos garsais, kuriuos įvairiais instrumentais kurs aktoriai.

Spektaklis „Sapnų pasakėlė – Žemė“ skirtas kūdikiams nuo trijų mėnesių amžiaus, tačiau ypatinga jo atmosfera suteiks ramybės, atsipalaidavimo ir gerumo bet kurio amžiaus žiūrovams.

Spektaklis „Sapnų pasakėlė – Žemė“ šį mėnesį dar bus rodomas balandžio 26 d. 11 ir 12 val.