Moka branginti laiką

„Bandau užimti save taip, kad paroje tų 24 valandų trūktų“, – šypsosi Viktorija. Jos vyresniajam sūnui Aleksandrui – penkeri, mažajam Aleksejui – metai. Būti mama – Viktorijos pagrindinis darbas, bet neseniai ji grįžo į savo darbovietę – ekonomikos ir kokybės vadybos studijas baigusi moteris dirba rizikos valdymo srityje, kaip pati sako, visai neromantišką darbą.

„Esu iš tų žmonių, kurie kuo daugiau darbų turi, tuo daugiau jų padaro, – sako pašnekovė. – Kai turi daug laisvo laiko, pradedi bimbinėti, galvoti, kad gal kitą dieną kažką padarysi. Tačiau, kai tavo laikas suplanuotas, supranti, kad negali jo švaistyti. Man tai padeda pasiekti, kad viskas vyktų kuo efektyviau, produktyviau, ir net atsirinkti, ką tikrai noriu daryti ir ko – ne“.

Pasirūpinusi šeima, Viktorija užsidaro virtuvėje ir skiria laiką savo pomėgiui – maisto gamybai ir prieš penkerius metus sukurtai intagramo paskyrai „Gaminame ir mėgaujamės“. Kažkada artimieji žiūrėjo į tai kaip į moters žaidimą. Tačiau, kai ji pati sau pasakė, kad reikia arba daryti kokybiškai, arba nedaryti nieko, pasikeitė ir jų požiūris.

Dabar Viktorija su Dmitrijumi susitaria, kada vyras prižiūrės vaikus, kad maisto entuziastė galėtų ne tik ramiai kažką pagaminti, bet ir nufotografuoti, aprašyti, įkelti į savo paskyrą.

Maisto gaminimas man yra meditacija. Virtuvėje esu viena su savo mintimis, ir man tai patinka.

„Maisto gaminimas man yra meditacija. Virtuvėje esu viena su savo mintimis, ir man tai patinka“, – prisipažįsta Viktorija.

Vaikai daug ką pakeitė

Iki vaikų gimimo žinių apie maisto ruošimą pašnekovė sako turėjusi tik tiek, kiek jų reikėjo gaminant valgį vyrui. Maisto ruoša buvo kasdienė rutina, o į pomėgį peraugo tada, kai kilo noras eksperimentuoti.

„Man buvo įdomu bandyti, kitiems buvo įdomu ragauti. Kai trūko žinių, teko skaityti knygas, mokytis, nes toli gražu ne visi mano eksperimentai buvo vykę. Galiausiai pomėgis gaminti peraugo ir į pomėgį viešai dalytis“, – pasakoja apie pokyčius Viktorija.

Kaip pasikeitė maisto gamybos šeimai įpročiai atsiradus vaikams? Pasak Viktorijos, procesas tapo daug efektyvesnis, mat reikėjo išmokti gaminti net ir tokiomis sąlygomis, kai vienas vaikas – ant rankų, o kitas įsikibęs į koją.

„Teko ieškoti būdų, kaip optimizuoti maisto gaminimą, – pasakoja dviejų sūnų mama. – Sudėtingesnius kepinius kepdavau, kai vaikai užmigdavo, o dieną gamindavau greitesnius patiekalus.“

Pradėjusi gaminti vaikams, moteris ėmė daugiau dėmesio skirti ingredientų kokybei: jei anksčiau tikdavo bet koks kiaušinis, dabar renkasi laisvai laikomų vištų ar naminius kiaušinius, jeigu anksčiau cukraus dėdavo pagal receptą, tai dabar jį neretai pakeičia agavų sirupu, medumi. Tad kartu su vaikais į gyvenimą atėjo alternatyvų ieškojimas ir galvojimas, ką dedi į burną.

Tačiau į kraštutinumus pašnekovė sako nepuolusi. „Nesimaitiname vien salotomis ir neskaičiuojame angliavandenių. Esu už įvairovę, už skanų maistą. Nemanau, kad valgyti reikia tik tam, kad išgyventum, – man valgis yra malonumas, todėl valgyti reikia skaniai“, – sako Viktorija.

Praverčia perfekcionizmas

Ką kurią dieną ji gamins, labiausiai įtakos daro sezoniniai produktai. Taip pat ir naujų produktų rinkoje atsiradimas skatina galvoti, kur galėtum juos panaudoti.

Viktorijos arkliukas – desertai. Nuo desertų prasidėjo ir jos gilinimasis į maisto gamybos subtilybes.

Tiesa, energijos ir idėjų nestokojanti Viktorija sako dabar nerianti į duonos kepimo mokymus – nori apie tai daugiau sužinoti ir pati išmokti kepti duoną. Svarsto, kad ateityje norėtų išmokti ir geriau fotografuoti, kad jos patiekalų nuotraukos instagrame būtų kokybiškesnės.

„Esu perfekcionistė, man netinka bet kaip. Man reikia net ne gerai, o labai gerai, – sako Viktorija. – Tad mano paskyroje receptai su nuotraukomis atsiduria ne iš pirmo karto ir net ne visada atsiduria. Būna, pagamini, lyg ir skanu, lyg ir viskas gerai, bet nuotraukoje neskaniai atrodo... Man turi būti ne tik skanu – turi būti ir gražu. Aš visų pirma valgau akimis. Tikiuosi, ir kiti.“

Sūrio pyragas su karamele

1 kg rikotos, maskarponės, pertrintos varškės ar filadelfijos (galite maišyti per pusę rikotą su maskarpone arba filadelfija),

5 kiaušiniai,

200 g cukraus,

300 g sausainių,

200 g sviesto,

mėgstamų riešutų (pakepintų).

Karamelei:

150 g cukraus,

150 ml 30–35 proc. riebumo grietinėlės,

30 g sviesto,

žiupsnelis druskos.

Sausainius susmulkinkite iki trupinių ir sumaišykite su 200 g ištirpinto sviesto. Kepimo formą išklokite kepimo popieriumi, iš sausainių suformuokite dugną ir kraštelius. Sumaišykite kiaušinius su cukrumi, bet neplakite. Įmaišykite rikotos, maskarponės, filadelfijos  ar varškės. Gautą masę supilkite ant sausainių pagrindo ir kepkite apie 1,5 val. 180 °C temperatūroje. Iškepusį pyragą atvėsinkite kambario temperatūroje ir dėkite į šaldytuvą 4–5 valandoms. Karamelei į puodą storu dugnu supilkite cukrų (150 g) ir ant vidutinės ugnies ištirpinkite. Stipriai nemaišykite – tiesiog nuo kraštų vis atsargiai atitraukite tirpstantį cukrų. Kai visas cukrus ištirps ir bus tamsiai gintarinės spalvos, intensyviai maišydami supilkite karštą grietinėlę. Toliau intensyviai maišykite. Masė putos ir bus labai karšta. Jeigu cukrus sukris į vieną gabalą, toliau ant silpnos ugnies kaitinkite – cukrus ištirps. Kai masė bus vienalytė – įdėkite 30 g sviesto ir išmaišykite. Ant atvėsinto pyrago sudėkite riešutus ir užpilkite karamelę.

Spurgytės

1 kiaušinis,

1 šaukštas cukraus,

250 g varškės,

1 stiklinė (250 ml) miltų (jei varškė sausa, berkite mažiau, jei drėgna – visą stiklinę),

0,5 šaukštelio kepimo miltelių,

šiek tiek druskos,

vanilinio cukraus,

aliejaus kepti,

miltelinio cukraus pabarstyti.

Pirmiausia užkaiskite aliejų (jeigu dėsite spurgytes į nepakankamai įkaitusį, jos ne keps, o tiesiog sugers daug aliejaus). Išplakite kiaušinius su cukrumi, sudėkite varškę ir viską išmaišykite. Įsijokite miltus su druska ir kepimo milteliais, viską gerai išmaišykite. Aliejumi pateptomis rankomis formuokite spurgytes ir dėkite jas į aliejų kepti. Aliejui įkaitus, kaitrą sumažinkite, kad spurgytės gerai iškeptų viduje, kitaip jos pasidengs plutele, o viduje bus neiškepusios. Iškepusias spurgytes dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad į jį susigertų riebalų perteklius. Pabarstykite milteliniu cukrumi ir skanaukite.

Sausainiai „Vilnius“

Sausainiams:

170 g kambario temperatūros sviesto,

3 kiaušiniai (kambario temperatūros),

250 g miltų,

120 g cukraus.

Glajui:

380 g miltelinio cukraus,

50 g minkšto sviesto,

40 g vandens,

10 g kakavos miltelių.

Sviestą išplakite su cukrumi iki purios, šviesios masės (plakti apie 5–6 min.). Tuomet po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išmaišydami. Jeigu kiaušiniai bus šalti, masė nebus vienalytė ir sukris gabaliukais. Įsijokite miltus ir viską gerai išmaišykite. Supilkite tešlą į konditerinį maišą ir ant kepimo popieriaus padarykite nedideles „dešreles“. Kadangi kepdami sausainiai pasidaro plokštesni, formuokite juos labiau į aukštį ir atokiau vieną nuo kito, kad nesuliptų kepdami. Kepkite 190 °C temperatūroje 8–10 min. Iškepusius palikite atvėsti. Glajui sumaišykite miltelinį cukrų, sviestą ir vandenį. Virš garų vonelės pašildykite masę, kad būtų lengviau išmaišyti. Tuomet padalykite į dvi dalis ir į vieną dalį įmaišykite kakavos miltelių. Iš gautų masių formuokite ant sausainių kauburėlius, palikite bent jau 2–3 val., kad glajus sutvirtėtų. Geriausia palikti per naktį.

Sostinės keksas

170 g kambario temperatūros sviesto,

170 g cukraus,

170 g razinų,

250 g miltų,

3 kiaušiniai (kambario temperatūros),

1/2 šaukštelio kepimo miltelių,

vanilinio cukraus.

Razinas trumpam užpilkite verdančiu vandeniu, nuplaukite ir nusausinkite. Iki purumo išplakite sviestą su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Į sviesto masę po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išmaišydami. Įsijokite miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Įmaišykite į tešlą razinas. Kepkite formoje, išklotoje kepimo popieriumi, 170 °C  temperatūroje 1–1,20 val. Ar keksas iškepęs, patikrinkite mediniu pagaliuku. Jei viršus pradeda degti, uždenkite folija.

Tarptautinis prekės ženklas

Keturiolikoje pasaulio šalių veikianti spurginė „La Donuteria“ žengia ir į Kauną. Tai pirmoji šio tarptautinio prekės ženklo spurginė Lietuvoje, tad kauniečiai pirmieji galės atrasti išskirtinius spurgų skonius. Vėliau numatoma plėtra ir kituose Lietuvos miestuose.

„La Donuteria“ veikia frančizės pagrindu. Šį prekės ženklą į Kauną atvežė braziliško ir ispaniško kraujo turintis Rodrigo Cerda De Souza. Rodrigo jau tris metus gyvena Kaune, tad natūralu, kad būtent šiame mieste ir nusprendė pradėti pasaulyje gerai atpažįstamos spurginės veiklą.

„Tai frančizės verslas iš Slovakijos. Tačiau spurgų parduotuvės jau veikia ir Ispanijoje, Airijoje, Abu Dabyje, Čekijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. Tai pasaulyje iš tiesų žinomas prekės ženklas, tad džiugu, kad „La Donuteria“ žengia ir į Lietuvą. Startuojame Kaune, nes šiame mieste aš gyvenu, bet tikrai turime planų ateityje kokybiškų spurgų pasiūlyti ir Vilniui“, – kalbėjo frančizės partneris.

Pats Rodrigo Cerda De Souza yra ne vienerius metus gyvenęs Londone, ten dirbo įvairiose viešojo maitinimo įstaigose, maisto industrijos sektoriuje, tad patirties tikrai turi. Todėl kai persikėlė gyventi į Kauną, kilo mintis, jog čia reikia panaudoti turimą patirtį, o tai padaryti padės tvirtai pasaulinėje rinkoje įsitvirtinęs „La Donuteria“ prekės ženklas.

„Šis spurgų parduotuvių tinklas užtikrina kokybę ir turi išskirtinį stilių, todėl ir nusprendžiau jį atvežti ir į Lietuvą“, – nurodė pašnekovas.

„La Donuteria“ nuotr.

Spurgos tarsi meno kūriniai

„La Donuteria“ lankytojai įvairiose šalyse alpsta dėl išskirtinių spurgų, kurios gali priminti mažus meno kūrinius. Kiekviena spurga ne tik apliejama mėgstamiausių skonių glajumi, tačiau ir papuošiami įvairiomis ir netikėtomis detalėmis.

Spurgų parduotuvės „La Donuteria“ socialiniuose tinkluose mirga spalvotos ir akį traukiančios spurgos, kurios kviečia ne tik jų paskanauti, bet ir kartu įsiamžinti bei nuotraukomis taip pat dalytis su savo draugais.

„Turėsime dvylika spurgų skonių. Taip pat bus teikiamos ir proginės, pavyzdžiui, šv. Valentino dienai ar šv. Velykų progai skirtos spurgos. Be to, meniu šiek tiek keisis nuo sezono ir spurgų dekorui naudosime įvairias valgomas puošmenas. Mūsų strategija ir pasižymi tuo, jog mes šiek tiek keisime meniu tam, kad mūsų klientai galėtų atrasti vis ką nors naujo ir netikėto“, – pasakojo „La Donuteria“ frančizės partneris Rodrigo.

Naujos spurgų parduotuvės atstovas tikino, kad klientai galės mėgautis populiariausiais spurgų skoniais: avietiniu, karameliniu, braškiniu, Bostono kremo, riešutų sviesto, kokosiniu ir kitais. Tačiau ant spurgų bus ir įvairių pabarstų, kurie suteiks naujų skonių ir išskirtinę išvaizdą. Štai „La Donuteria“ klientai kitose šalyse labai vertina spurgas su „Oreo“ sausainiais ar šokoladinių batonėlių gabalėliais. Mėgiamos spurgos ir su liofelizuotomis uogomis.

„Kai kurie skoniai tikrai gerai pažįstami, tačiau mes nusiteikę ir eksperimentuoti bei išgauti tokių skonių, kurie patiktų būtent lietuviams. Mes pridedame dar įvairesnių skonių, dekoruojame jas, tad spurgos tampa tikru gurmanų pasididžiavimu. Be to, tokia spurga tikrai atrodo labai patraukliai ir estetiškai. Būtent dėl to, jog „La Donuteria“ pateikia neįprastas spurgas, ji įvairiose šalyse turi dešimtis tūkstančių sekėjų. Mes norime patiekti išskirtinį produktą, kad būtų ne tik skanu, bet ir neabejotinai gražu“, – pridūrė pašnekovas.

Čia nerasite jokių šaldytų pusfabrikačių, visos spurgos „La Donuteria“ desertinėje yra verdamos vietoje, todėl maistas visada šviežias ir pasižymi ypač geru skoniu.

Prie išskirtinės spurgos „La Donuteria“ kviečia pasivaišinti ir kava, arbata ar naminiu limonadu. Tam, kam trūksta energijos, galės rinktis populiarių prekės ženklų gaiviuosius gėrimus. Artėjant šiltajam metų sezonui meniu pasipildys ir gaiviais pieno kokteiliais.

Beje, „La Donuteria“ spurginėje bus galima iš anksto užsisakyti ir šventėms skirtų mažųjų spurgų rinkinių. Mažosios, tačiau tokios pat žavingos spurgos, tikrai pagyvins kiekvieną šventę ir galės tapti nepamirštamu jos akcentu.

„La Donuteria“ nuotr.

Išskirtinis dizainas

Naujai atsidariusi desertinė pasižymi ir išskirtiniu dizainu. Čia vyrauja klasika ir vintažinio Provanso dvelksmas. Beje, dizainas taip pat pritaikytas pasidaryti išskirtinių asmenukių.

Tik įėjus į „La Donuteria“ apgaubia pastelinės spalvos, o dekoro detalės specialiai parinktos ne modernios, o – vintažinės. Dėmesį atkreipia ir spindintys šviestuvai, ant sienų pakabintos įvairios detalės, kurios kuria jaukią ir šviesius momentus atspindinčią aplinką. Mėgstantiems fotografuotis Kaune atsidariusioje „La Donuteria“ spurginėje yra specialiai įrengta rožių siena.

„Norėjome pasiūlyti visai kitokį dizainą, nei vyrauja Kaune. Pas mus karaliauja klasika, su visa jai būdinga šviesa ir atributika. Tokio stiliaus Kaune dažnai nepamatysi, todėl mes išsiskiriame ir galime pasiūlyti naują dvelksmą“, – apie dizainą pasakojo „La Donuteria“ frančizės atstovas Lietuvoje.

Pasimėgauti spurgomis bus galima tiek jaukioje aplinkoje, tiek pasiimti su savimi išsinešti. Visgi, Rodrigo pripažino, kad labiau norėtų, jog klientai neskubėdami galėtų mėgautis spurgomis pačioje „La Donuteria“ desertinėje ir taip būtų kuriama tarsi savotiška estetiškų spurgų kultūra.

„Norisi, kad žmonės čia užsuktų, paplepėtų su draugais, pasimėgautų spurgomis ir kava ir tiesiog atsipalaiduotų nuo viso skubėjimo. Čia puiki ir jauki vieta, kurioje galima smagiai praleisti laiką su artimaisiais ar užsukti per pertrauką tarp studijų ar darbų. Desertinėje pritaikėme erdves ir mėgstantiems dirbti, o kartu ir mėgautis garuojančia kava bei skania spurga. Be to, mūsų kuriama aplinka tiesiog kviečia nusifotografuoti ir nuotraukomis pasidalyti socialiniuose tinkluose“, – toliau „La Donuteria“ dizaino privalumus vardijo spurgų parduotuvės atstovas.

Naujoje spurginėje nuošalyje nebus palikti net ir mažiausieji lankytojai. Nors jų akys tikrai raibs nuo spalvotų spurgų, kartu su tėveliais jie galės išbandyti ir įvairias desertinės paruoštas užduotėles bei dar smagiau čia praleisti laiką.

„La Donuteria“ lankytojams duris atveria kovo 1 dieną. Kaune nauja desertinė įsikūrė adresu S.Daukanto g. 26.

Daugiau informacijos apie spurginę galima rasti „La Donuteria LT“ socialinio tinklo „Facebook“ ar „Instagram“ puslapiuose.

Laisvės alėja apie 14 val. nusprendęs pasivaikščioti Laurynas negalėjo atsistebėti, kiek daug kauniečių sekmadienį patraukė pasivaikščioti miesto gatvėmis.  

„Pamatęs tiek daug žmonių, iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Žiūriu, jie visi prie „Spurginės“ išsirikiavę. Eilėje laukė apie 50 žmonių. Ko daugiau žmonėms reikia – spurgų, kavos ir drabužių, – pasakojo vaikinas. – Rekomenduojamų atstumų ir kitų reikalavimų, atrodo, kauniečiai laikėsi.“

Anot skaitytojo, eilėje stovėjo įvairaus amžiaus žmonės – tiek tėvai su vaikais,  tiek vyresnio amžiaus žmonės. 

Pats Laurynas teigė spurgomis nesusigundęs, nes jam tokioje ilgoje eilėje stovėti nepakaktų kantrybės. Kaunietis taip pat užfiksavo miestiečius, laukiančius eilėse ir prie kavos namų. Tiesa, šalia jų nusidriekė kur kas mažesnės eilės.

„Spurginės“ gamybos vadovė Bronė Rimonienė portalui kauno.diena.lt teigė, kad lauke yra geras oras, tad ir žmonių netrūksta. 

„Visi laikosi atstumų, niekur neskuba, viskas vyksta palengva – vieni išeina, kiti užeina. Vienas perka dvi spurgas, kitas – dešimt. Dirba dvi pardavėjos, galime įsileisti du žmones. – B. Rimonienė, paklausta, ar pardavėjos spėja suktis, tik nusijuokia. –  Mes pripratę, daugelis mūsų dirbame čia bemaž 40 metų. Ko čia skubėti, viskas vyksta iš lėto.“ 

Anot pašnekovės, daugiausia žmonės renkasi spurgas su džemu, jautiena, varške, įvairias bandeles. 

– Kaip gimė edukacinio projekto "Žolynų namų" idėja?

– Viskas prasidėjo iš nusistebėjimo, kodėl žmogus, kurį šitiek metų lydėjo augalai, staiga sugebėjo juos kažkuo pakeisti ir pamiršti savo šaknis. Kadaise kiekviename Žemės lopinėlyje vyravusią gamtos įvairovę užgožė monokultūros. Ir vis dažniau augalų atlasuose rasite žodžius: naudingas, vartotas, tačiau dabar retas ar beveik išnykęs, o pasiūloje – vis daugiau nevietinių gėrybių, kurioms atgabenti iššvaistoma daugybė energijos. Mes nekalbame apie tai, kad pradėsime visi ar lininius siūlus verpti, ar audimo stakles darytis. Kalbame apie tai, kas dar gali būti pritaikoma mūsų gyvenime, kad pakeistume tą mus užvaldžiusį sintetinį produktą.

Kitas dalykas – kaip padaryti tą namų aplinką praktišką. Man labai keista, kai žmonės išsišienauja visas pieveles, skuta jas kas savaitę, o paskui burnoja, kodėl pas mus atsirado kažkokių šliužų ar kurmiai pievelę išrausė. Nėra visuminio tos vietos supratimo, kaip ji gali funkcionuoti. Užsodiname hibridizuotais kultūriniais augalais, nors tas pats gėlynas ar daržas gali būti ir estetiškas, ir kartu praktiškas.

Visai kitu kampu į tuos augalus pradėjau žiūrėti, per praktiškumo pusę: kas tu, ką tu duodi aplinkai, ką gali duoti man, o ką aš galiu duoti tau, kad mes čia gražiai sugyventume?

Tas praktiškumas žmogaus aplinkoje turi ir edukacinę prasmę: vaikas mato, kad kieme auganti gėlė atkeliauja į virtuvę, į Kalėdų puokštes, į jo rankdarbius, ar mama kažką iš jos daro. Mato, kad gėlytės auga pievoje, kurią gal šiaip tėtis nušienautų, bet mama sako – palikime, nes man šita žolytė reikalinga. Tada tas vaiko požiūris į aplinką tampa visai kitoks – jis tampa globojantis.

Taip ir atsirado projektas "Žolynų namai". Tai naudingų augalų ir žinių ūkis – edukacinis projektas. Projektas, kurio tikslas – augalų globojimas. Ir kultūrinių, ir senovinių veislių, ir laukinių praktiškai naudojamų augalų. Mokome pažinti, naudoti gamtos duotybes bei, vadovaudamiesi gamtinės žemdirbystės principais, sau ir kitiems auginame ir ruošiame įvairias gėrybes. Žinoma, "Žolynų namų" atsiradimas susijęs ir su mano ekologiniu požiūriu, su baigtomis biologijos–žemės ūkio pagrindų studijomis.

– Bet juk reikėjo teritorijos, kur natūraliai vykstantys gamtos procesai dar nepažeisti?

– Projekto pradžia 2013 m. tapo Trakų rajono pakraštyje iš dviejų pusių ežero apgaubtas žemės plotas. Šią žemę ne savo valia daugiau kaip prieš 70 metų turėjo palikti seneliai, ji tapo sovietinio ūkio dalimi. Atgauta daugiau kaip prieš 20 metų nevalingai buvo palikta ilsėtis.

Kadaise graužęsi dėl apleistos žemės ūkio paskirties žemės, dabar džiaugiamės, kad visus šiuos metus neradome laiko įsikišti ir sugadinti čia vykstančio natūralaus atkuriamojo proceso. Be jokio žmogaus įsikišimo šie 6 ha tapo kampeliu, kur į ežerą įbridusį alksnyną keičia pieva, perauganti į jauną rudmėsėmis nusėtą pušyną, užsibaigiantį tarp jų įsiterpusiomis prisirpusių žemuogių pievelėmis. Čia yra ir durpingų, ir sukulentų pilnų pievelių, ir molingų šlaitų, ir beržynėlių. Čia niekas netręšiama, ir nevažinėja jokia įprasta žemės ūkiui technika. Čia augalai arba auga draugaudami su savo kaimynais natūraliomis sąlygomis, arba auginami vadovaujantis gamtinės žemdirbystės principais. Šiuo metu auginame laistymo nereikalaujančius prieskoninius-aromatinius augalus ir kuriame gamtos sodą.

2015 m. netoli Vilniaus įsigyta sodyba tapo "Žolynų namų" praktiškai naudojamų augalų kolekcijos namais ir vieta, kur gali atvykti ištroškę žinių, patirties ir įspūdžių. Čia kaupiame praktiškai naudojamų augalų kolekciją: aromatiniai, prieskoniniai, vaistiniai, kultūriniai, laukiniai augalai, kurie gali augti Lietuvos sąlygomis.

Kad augalas patektų į kolekciją, aš jį labai išsamiai apžiūriu – koks jo fitoterapinis poveikis, kur dar jį kažkada kažkas kažkaip naudojo, ar įmanoma tai perkelti į šiuolaikinį gyvenimą.

– Dar auginate gana daug daržovių, bet jos yra šiek tiek kitokios?

– Kam auginti paprastą bulvę, jeigu galima spalvotą. Arba paprastą morką, jeigu galima užsiauginti, pavyzdžiui, violetinę, kuri turi daugiau antioksidantų. Tad tas mūsų daržas yra spalvotas. Jame – daržovių veislės, kurios įdomios man pačiai, lankytojams, taip pat senovinės veislės, kurios supažindina, kaip atrodė pirmapradės mūsų daržovės.

Antroji mūsų veiklos kryptis yra edukacinė – iš to, ką aš sukaupiau, kokius eksperimentus atlikau, atsiranda edukaciniai užsiėmimai. Sužindiname su augalais, kurie auga pievose, bet kuriuos, pavyzdžiui, darže galima pasisėti rudenį, o valgyti ankstyvą pavasarį, knaisiojamės po šakneles – degustuojame, mokome margučius marginti gamtos dažais, tai man pačiai yra labai įdomu. Dar viena edukacijos kryptis – tiems, kurie nori pradėti kažką auginti. Rengiame žoliavimo, gėlių naudojimo maistui ir puošybai edukacinius užsiėmimus. Floristika – dar viena kryptis, kuri mane labai žavi. Man įdomu žiūrėti, kaip bet kurį augalą tam tikroje jo gyvenimo stadijoje galima paruošti, kad jis tiktų būtent floristinėms kompozicijoms.

– Esate baigusi biologijos studijas, tad augalų jums nereikėjo pažinti iš naujo?

– Reikėjo, nes nepakanka to, ką kažkada sužinojau studijuodama, – turi su jais gyventi kiekvieną dieną. O aš ilgą laiką su jais negyvenau. Kurį laiką dirbau gamtininkų būrelio vadove, paskui daug metų – ryšių su visuomene, rinkodaros, projektų vadybos srityje.

Tad pradėjus kurti "Žolynų namus" teko sėdėti pievose, naršyti internete, skaityti knygas ir viską pažinti iš naujo. Net ne tas pats pažinimas, o požiūris keitėsi labiausiai – visai kitu kampu į tuos augalus pradėjau žiūrėti, per praktiškumo pusę: kas tu, ką tu duodi aplinkai, ką gali duoti man, o ką aš galiu duoti tau, kad mes čia gražiai sugyventume? Tiesą sakant, galėtum čia visą gyvenimą specializuotis – tokia neišsemiama yra ta mūsų biologinė aplinka, kad nublanksta prieš bet kokį žmogaus kūrinį.

Nemažai augalų man buvo visai nežinomi. Naujiena buvo, pavyzdžiui, saldžioji drėgmenė, kurios šaknys turi salstelėjusį poskonį. Tai salierinių šeimos augalas. Lietuvos gamtoje jis lyg ir sutinkamas, tačiau gyvenime aš jo nebuvau mačiusi. Kitas augalas – pajūrinė balža, kurios jauni lapai ir lapkočiai anksti pavasarį skoniu nenusileidžia lapiniams kopūstams, žiedynai privilioja daug vabzdžių, o sėklų galvutės iki pat rudens puošia gėlyną.

Ta pati kiaulpienė buvo naujiena. Kaip ją paruošti, kad žiedai tiktų floristikai arba stalo puošybai, lapai – arbatai, kad šaknis, kurios yra be galo gera priemonė ir turi daug fitoterapinių savybių, būtų patogu naudoti. Sugalvojome tokias kiaulpienių šaknų juosteles – storą kiaulpienės šaknį raižai plonomis juostelėmis, džiovini ir išeina tokie tarsi kramstukai. Juos labai skanu valgyti, ypač jei kiaulpienių šaknis susirenki lapkričio mėnesį, kada augalas ruošiasi žiemai ir visai kitokia jo šaknies chemija – nėra to kartumo, kuris būna pavasarį, šaknies poskonis būna salstelėjęs.

– Minėjote gamtinę žemdirbystę. Kas tai yra?

– Savo ūkyje mes taikome tam tikrus gamtinės žemdirbystės principus. Pirmas – be reikalo nešienauk, neravėk ir kitaip netrukdyk tam, kas vyksta toje vietoje tol, kol tavo auginamam augalui tai netrukdo. Kitas – organikos tėkmė. Į mūsų sklypus neatkeliauja jokia cheminė priemonė – nei trąšos, nei herbicidai, nei pesticidai. Augalams susitvarkyti su kenkėjais padeda pati aplinka ir mūsų rankos, o gauti maistinių medžiagų padeda šalia susidaranti organika – tvenkinio dumblas, miško lapai, pievos žolė. Augalai nelepinami, kasdien jų niekas nelaisto, tad jie yra vienovėje su visa aplinka, įgauna šiek tiek kitokių skonių, o svarbiausia, kad yra absoliučiai sveiki vartoti.

Gamtinėje žemdirbystėje yra toks požiūris: nėra čia ko kankintis, vis tiek kažkada bus lietaus ar saulės, ir tai, kas reikalinga, įvyks. Reikia tiesiog išlaukti, turėti kantrybės ir būti tame procese. Žinoma, kai kas užauga, kai kas neužauga, bet kai yra didžiulė augalų įvairovė, kultūrų, rūšių ir veislių įvairovė, jeigu vienas neužaugs, kitas tikrai užaugs. Gamta kai kuriuos dalykus puikiausiai susitvarko ir be mūsų – visiškai nebūtina sodininkaujant ar daržininkaujant žmogui visur kištis.

– Jūs gyvenimo būdą, iškeliaudama į gamtą, pakeitėte iš esmės. Nebuvo baisu?

– Jeigu eini į darbą ir tave vis dažniau aplanko mintis: "Dieve mano, ką aš čia darau, kodėl aš tai darau ir kokia to prasmė?" – tai yra ne tavo kelias. Aš dirbdama tikrai labai nuostabius darbus gerose darbovietėse, su puikiais vadovais ir kolektyvais, tiesiog save pagaudavau taip pamąstant. Mano iš močiutės gauta prigimtis ir genetika, nes aš iš Kazlų Rūdos miškų kilusi, prieštaravo, šaukė man, kad aš šiek tiek ne tuo keliu nuėjau.

Tas darbas prie kompiuterio, kurį aš dirbau apie 20 metų, baigėsi ir pervargimu, ir tam tikromis ligomis, susijusiomis su judėjimo aparatu, sausgyslėmis. Dabar tos ligos dingo. Aš jaučiuosi savo kelyje net ir dirbdama rutininį darbą – žoles tvarkydama ar daržus mulčiuodama.

– Kokie patyrimai labiausiai įstrigo atmintin prisimenant pačią pradžią?

– Kai sukūriau "Žolynų namus" ir pradėjau ragauti tai, ką gauname iš gamtos, man didžiausią įspūdį padarė skoniai. Būtent tie laukinių augalų skoniai. Varnalėšų, builių, laukinių morkų šaknys, sibirinių barščių kvapas ir skonis, ankstyvos garšvos, gurgžtys, kurių sėklų skonis panašus į kmyninių kuminų, ar tų pačių builių lapelis. Kiek yra spalvų, aromatų, skonių!

Kai pradėjome selekcionuoti daržoves, nuėjome ta kryptimi, kad turėtume kuo daugiau masės, o augalas prarado visą tą didžiulį spektrą tikrųjų skonių ir kvapų. Juk toje mažoje masėje susikoncentravę daugiau aktyviųjų medžiagų ir skonių, eterinių aliejų. Tie skoniai iki šiol kelia nuostabą.

Tarkime, aš pradėjau kepti duoną su žolių miltais šeimai. Be grūdų, į ją dar dedu dilgėlių, garšvų, raudonėlių, balandų, vynuogių, krienų lapų – tokį specialų mišinį esu susikūrusi, kuris labai praturtina tos duonos skonį. Kepu aš ją jau gal 10 metų. Tai puikus įrodymas, ko galima pasiekti net į paprastą maistą pridėjus to laukinio augalo skonio.

Pastaruoju metu man labai įdomu pastebėti, kokioje stadijoje vienas ar kitas augalas yra gražiausias sudžiūvęs. Tarkime, išmokome kiaulpienės žiedą sudžiovinti taip, kad jis ir liktų toks geltonas kaip pievoje, ar taip, kad jis nepamestų tų savo pūkų. Labai įdomu buvo tai atrasti ir išmokti.

Dalijimosi sukauptomis žiniomis procesas taip pat teikia malonumo. Dabar mano darbas yra tarnystė. Jeigu reikia, aš tarnauju žolininkams, jeigu reikia – floristams, jeigu reikia – tiems, kurie nori pažinti, susipažinti ar pabandyti dirbti tuos darbus.

R.Buslavičienė siūlo išmėginti

Duona su žolių miltais

Iš kur ta duona su žolių miltais atsirado? Mūsų močiutės kepdavo pelų duoną. O ją kepdavo tada, kai jau nebūdavo ko valgyti, pavasarį, kai visi aruodai išsemti. Eidavo moterys į šalinę ir sušluodavo šieno likučius – juos ir dėdavo į tą paskutinę duoną. Aš pagalvojau – kodėl gi neįdėjus gražiai paruoštų žolių miltų?

Duonai reikia duonos raugo, kokių nori miltų (mes naudojame rupiai maltus speltų ir rugių miltus). Kilogramui miltų dedami 5 kupini šaukštai žolių mišinio, 3 nubraukti šaukštai prieskonių (gali būti krapai, kmynai, kalendros arba jų mišinys), iki 3 nubrauktų šaukštelių druskos, 600–700 mililitrų vandens. Viskas išminkoma, dedama į formas, kildinama devynias valandas ir kepama 180 laipsnių temperatūroje 55 min.

Į žolių mišinį galima dėti įvairiausias žoleles – reikia paeksperimentuoti, kas jums labiausiai patinka. Aš dedu dilgėlių, garšvų, raudonėlių, balandų, vynuogių lapų, krienų lapų. Žolės sudžiovinamos, sutrinamos rankomis per nerūdijančio plieno sietą ir gaunami žolių miltai. Turite balandų – dėkite jų, neturite penkių šaukštų mišinio – įdėkite tiek, kiek turite. Tiesiog bandykite.

Pačius žolių miltus galima naudoti daug kur – įdėti šaukštą kepant blynus, gaminant troškinį ar bet kurį kitą patiekalą. Jame yra daug vitaminų, mikroelementų, chlorofilo. Mišinio galima pasiruošti visai žiemai. Iš dilgėlių žiedų išeina labai puikūs miltai, nes patys sudžiovinti dilgėlių žiedai jau yra kaip miltai.

Arbūzų ir nakvišų kokteilis

Kokteilio su paskutiniaisiais nakvišų žiedais idėja. Susiplakite arbūzų ir nakvišų kokteilį, jei norisi – paskaninkite medumi ir citrina. Ir skanu, ir sveika.

Nakvišos – iš Šiaurės Amerikos atkeliavęs augalas, kurio sėklų aliejus gelbsti moteris menopauzės metu. Nakvišos visos dalys valgomos: lapai, šaknys, žiedai, sėklos. Tad kai nakvišos baigia žydėti, reikėtų susirinkti jų sėklas – jas galima naudoti kepiniams.

Moliūgų išspaudos mūsų virtuvėje

Spaudžiant sultis, be tikėjimo jų nauda, mane nuolat kamuoja abejonės: ar mes gerai elgiamės burzgindami įvairiausias sulčiaspaudes ir į šiukšlių konteinerius ir kompostines išmesdami ne mažiau vertingą daržovių bei vaisių dalį – ląstelieną. Žiūrint į lėkštes obuolių, topinambų, moliūgų, burokėlių ar kitų daržovių išspaudų ir suvokiant jų naudą, nekyla ranka palydėti to turinio į kompostą. Na, galų gale tai dar ir neekonomiška. Taigi pradėjau eksperimentuoti ir dalijuosi šeimos palaimintais labai paprastais receptais. Tiesa, patiekalai gaminti iš lėtaeige sulčiaspaude gautų išspaudų. Moliūgai – vandeninga daržovė, tad jos nuvandeninimas tik palengvina kai kurių patiekalų ruošimą.

Margablyniai su moliūgų išspaudomis ir nakvišų sėklomis

Į išspaudas įpilame panašų kiekį miltų, įmušame 1–2 kiaušinius, įpilame pieno arba vandens, porą šaukštų aliejaus, pagal skonį įberiame cukraus ir žiupsnį druskos. Tešla užmaišoma tokio tirštumo, kad lengvai kabintųsi šaukštu. Į tešlą, jei turime, įpilame saują nakvišų sėklų. Kepame blyninėje. Gardiname jogurtu, uogiene, uogomis, pušų sirupu.

Varškėtukai su moliūgų išspaudomis

Lygiomis dalimis sumaišome išspaudas ir varškę. Įmušame kiaušinį. Miltų pilame tiek, kad tešla nebūtų skysta. Pagal skonį saldiname ir druskiname. Kukuliukus formuojame rankomis. Jei prie jų labai limpa – tešlą ir rankas pabarstome miltais. Verdame šiek tiek pasūdytame vandenyje.

Mielinės bandelės su moliūgų išspaudomis

Šiek tiek tirštesnė tešla nei spurgyčių. Rankomis formuojame bandeles. Skardoje pakilusias bandeles kepame orkaitėje apie 180 laipsnių temperatūroje.

Spurgytės su moliūgų išspaudomis

Šiek tiek tirštesnė nei margablynių tešla kildinama pasitelkus mieles. Iš pakilusios tešlos šaukštu formuojame spurgytes ir verdame įkaitintame lydytame svieste arba aliejuje. Apibarstome milteliniu cukrumi.

Kaip suvartoti pastarnokus

Mes, moterys, išradingos ir, tiesą sakant, suktos. Bet dėl vienos suktybės man nei gaila, nei gėda. Netgi, sakyčiau, drįstu didžiuotis. Suktybės kodinis pavadinimas: "Kaip šeimai sumaitinti pastarnokus."

Pastarnokas – pati nereikliausia daržovė. Pati išsisėja bei užauga ir nelabai derlingoje dirvoje. Dažnai juos galima sutikti ir laukinėje gamtoje: pakelėse, pievose, dykvietėse. Vidurvasarį taip išskleidžia lapiją, kad galima juos pamiršti iki tol, kol prireiks į patiekalą – jokia naujai išdygusi žolė jų nebeužstelbs. Šaknų dydžiu jie dažnai pralenkia morkas ir gali prisivyti ir cukrinį runkelį. Be to, neteko matyti, kad juos kas nors mėgtų apgraužti. Ir dar: jie žiemoja dirvoje, tad jei žemė neįšalusi, galite jų šaknis kasti kad ir viduržiemį. Tad atrodo, kad užsisėjai daržą pastarnokais ir gali miegoti kur ant krosnies – tikras daržininkų džiaugsmas ir gerovės pagrindas turėtų būti ta didžiulė, riebi balta šaknis. Juolab kad pastarnokų šaknyse yra ir baltymų, ir cukrų, ir fosforo, ir vitamino C, ir dar daug ko.

Deja, jie turi vieną bėdą: dėl eterinių aliejų ir aromatinių medžiagų kvapo ir specifinio skonio ne visi juos mėgsta. Namų bandymų su užsiaugintais pastarnokais buvo atlikta kuo įvairiausių: pertrintos sriubos, troškiniai, salotos, blyneliai ir kt. Šeimos verdiktas visais atvejais buvo vienas: "Fu…" Pirmą kartą to iš savo keturių šeimos narių neišgirdau, kai pastarnokų griežinėlius pabandžiau iškepti lydytame svieste. Valio. Beje, tikrai skanu. (Taip galima kepti net varnalėšų šaknis.)

Antras būdas – pastarnokų kava.

Trečias būdas – įvairių daržovių sultys įmaišant ten ir pastarnokų sulčių.

Ketvirtas būdas gimė tuomet, kai apsiašarojusi nuo smulkinamų krienų pradėjau mąstyti, kuo tą koncentratą praskiedus, kad nenukentėtų konsistencija ir spalva. Ir po ranka pasipainiojo šaldytuve nuobodžiaujantis pastarnokas.

Nedrąsiai šaukštelį naujųjų krienų ištiesiau vyrui ir jis net nesuprato, kad ten yra pastarnokų – krienai užslopino specifinį jų kvapą ir skonį. Krienus palaimino ir uošvis – tikras šio patiekalo ekspertas.

Taigi dabar mes krienus gaminame paprastai ir greitai: supjaustome abi daržoves nedideliais gabaliukais ir malame lėtaeige sulčiaspaude, paskui jų sultis ir tirščius sumaišome. Pagaminame mišinį iš vandens, cukraus, citrinų rūgšties ir druskos (literatūroje rekomenduojamas santykis 300 g krienų masei – 450 g vandens, po 20 g cukraus ir druskos, apie 10–15 g citrinų rūgšties arba 250 g 9 proc. acto). Daržovių masę marinatu skiedžiame iki norimos konsistencijos bei skonio ir dedame į šaldytuvą. Taip pagaminti krienai nejuoduoja ir greitai negenda.

Nemokamomis spurgomis – lenkiškai „pončkomis“ Poznanėje susiviliojo net 90 smaližių.

Kelis šimtus spurgų rijimo varžyboms pateikė Poznanės ir jos priemiesčių kepyklos.

Kiekvienas varžybų dalyvis gavo po dešimt spurgų, sveriančių po 80 gramų.

"Man nesvarbu, kas spurgų viduje, svarbiausia jas kuo greičiau suvalgyti", - teigė vienas varžybų dalyvis.

Po 5 min. ir 3 sek. paaiškėjo varžybų nugalėtojas. Paklaustas, kaip jis ruošėsi šioms varžyboms, vyras atsakė: "Vakar suvalgiau gabalą pyrago. Ir šiaip mėgstu saldumynus".

Pranešimas apie šią pamokančią nelaimę, po kurios įvykio vietoje kartu su ugniagesiais gelbėtojais, policija bei greitosios pagalbos medikais pasirodė ir civilinės saugos specialistai, buvo gautas apie 18 val.

Lampėdžių gatvės 10-ąjį numerį turinčio bendrabučio gyventoja pranešė, kad jos bute trečiajame aukšte netikėtai pradėjo byrėti lubos, o laiptinėje pasklido svilėsių kvapas. Nuskubėjus pas viršuje gyvenančią šeimą, rastas degantis puodas ir išbyrėję langai. Tačiau persigandusi kaimynė nieko paaiškinti nesugebėjo.

Atskubėjus ugniagesiams gelbėtojams, konstatuota, kad jokio gaisro nėra, tačiau į priekį su visa stakta pasistūmėjęs vienas šio liūdnos reputacijos bendrabučio ketvirtojo aukšto langas. Buto, kuriam jis priklauso, šeimininkė prisipažino rengusis virti šeimai spurgas. Tačiau viskas baigėsi netikėtu sprogimu.

Konstatavus, kad jo banga pažeidė ne tik langą, bet ir daugiabučio konstrukciją – pasistūmėjusi ir viena jo išorinė siena, pastebėti įtrūkimai ir aplink kitus trečiojo bei ketvirtojo aukšto langus – nuspręsta įvykio vietą aptverti „Stop“ juosta ir pradėti gyventojų evakuaciją.

Evakuoti šalia buto, kuriame buvo įvykio epicentras, buvę trijų aukštų gyventojai. Anot ugniagesių gelbėtojų, tarp jų buvo ir mažamečių vaikų. Kai kurie iš jų buvo nelaimę prišaukusios moters mažamečiai anūkai, buvę tuo metu tame pačiame bute.

Tačiau, buto, esančio virš įvykio epicentro, duris nuspręsta laužti, nes niekas jų neatidarė. Tik išlaužus paaiškėjo, kad nukentėjusiųjų nėra, nes butas tuščias.

Tačiau greitosios pagalbos medikų prireikė nelaimę prišaukusiai 57-erių moteriai, kurią vėliau išsivežė ir policija. Bet po to po apklausos paleido.

Kaip portalui kauno.diena.lt pasakojo šio įvykio aplinkybes tiriantis Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiasis tyrėjas Dainius Abalmasovas, nelaimę prišaukė minėtos moters neatsargus elgesys. Rengdamasi virti spurgas, ji užkaitė savo bute ant elektrinės viryklės, o ne bendro naudojimo virtuvėje, metaliniame puode apie du litrus aliejaus. Ir uždengė puodą dangčiu. Atidengus jį maždaug po pusvalandžio, greičiausiai nuo to, kad nuo dangčio į puodą pateko vandens, užsidegė aliejaus garai. Išsigandusi moteris, pastačiusi puodą ant grindų, puolė jį gesinti. Tačiau ne audeklu, kaip buvo būtina tokioje situacijoje, kad ugnis uždustų, bet puodeliu su vandeniu iš krano. Šliūkštelėjus vandens ir gavosi ugnies pliūpsnis, po kurio į šį daugiabutį jau skubėjo visos Kauno specialiosios tarnybos.

Įvykio vietą apžiūrėję civilinės saugos specialistai evakuotiems penkiaaukščio gyventojams maždaug po poros valandų leido grįžti į namus. Išskyrus įvykio, per kurį įtrūko ir viršuje bei apačioje esančių butų lubos ir sienos, kaltininkės šeimą, gyvenusią socialiniame bute. Teigiama, kad įvykio metu ji buvo blaivi.

Nors Lietuvoje vis labiau populiarėja amerikietiškos spurgos, gaminant tradicines lietuviškas varškės spurgas, stengiamasi išsaugoti tradicijas, o ir žmonėms dėl saugomų tradicijų ir natūralios sudėties jos labiau patinka. Taip LRT RADIJUI teigia lietuviškas spurgas kepančios pašnekovės. Amerikietiškas spurgas gaminančios bendrovės vadovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje kepamos amerikietiškos spurgos vis dėlto nėra visiškai tokios, kokias ragautumėte JAV.

Spurga – visame pasaulyje labai populiarus desertas, kurio rūšių ir paruošimo būdų nesuskaičiuosi ant rankos pirštų. Amerikoje populiarios žiedo formos spurgos, glazūruotos šokoladu. Savai kultūrai pritaikytos spurgos labai populiarios ir Čilėje, Australijoje. Su medumi ir kokoso drožlėmis šis desertas valgomas Pietų Afrikos Respublikoje. Lietuvoje nuo seno populiarios tradicinės apvalios varškės spurgos.

Viena iš kilmės teorijų sako, kad spurgas gaminti pradėjo olandai, atsikėlę į Šiaurės Ameriką. Per paskutinius metus Lietuvoje padaugėjo amerikietiškų spurginių, duris atvėrusių ne vien Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Smaližiams jos siūlo didžiulį skirtingų rūšių ir skonių pasirinkimą: su įdaru, glazūruotas šokoladu ar apibarstytas riešutais.

Tokias amerikietiškas spurgas gaminančios įmonės „Donut Lab“ direktorius Andrius Zaveckas sako, kad tradicinės amerikietiškos spurgos nuo kepamų tokio tipo spurgų Lietuvoje vis dėlto skiriasi. Mūsų šalyje jos gaminamos atsižvelgiant į sveikesnės mitybos principus. Čia, Lietuvoje, pamėgtų spurgų valgymo tradicija gerokai skiriasi nuo egzistuojančios JAV. Mums spurga vis dar ypatingas desertas, kurio nevalgome kasdien.

„Mes pusryčiams valgome košę ar kažką kita, o JAV visiškai normalu ryte pusryčiams suvalgyti šešias spurgas. Amerikoje tai tapo maisto atmaina, bet Lietuvoje to nėra. Tai vis dar yra desertas, užkandis, bet ne pagrindinis patiekalas“, – aiškina A. Zaveckas.

Tradicines lietuviškas spurgas kepančios spurginės vis dėlto amerikietiškų spurgų neišsigando. Kaune veikiančios spurginės direktorės pareigas laikinai einanti Milda Miklaševičienė sako, kad paslaptis slypi tradicijose.

„Viskas gaminama iš šviežių produktų, spurga neišpučiama papildais, naudojamos gyvos mielės. [...] Čia žmonės jau lankosi iš kartos į kartą. Ir močiutės, ir seneliai, ir jų vaikai, anūkai ateina. [...] Žinoma, atidaroma naujų vietų. Ir kitoje gatvės pusėje atidaryta nauja spurginė, bet tai jautėme tik kelis pirmus mėnesius. Kas yra valgę tas glazūruotas spurgas, sako, kad jos labiau primena pyragaitį. Klientai lieka ištikimi, ypač prieš Kalėdas“, – juokiasi M. Miklaševičienė.

Kad tradicinės varškės spurgos vis dar labai paklausios ir iš mados veikiausiai niekada neišeis, patvirtina ir Vilniuje įsikūrusios „Senolių kepyklėlės“ savininkė Alma Taraškienė. Jos gaminama tešla spurgoms – iš kartos į kartą perduodamas receptas, kurio kepyklėlės savininkė niekam, net savo dukrai, nepatiki.

A. Taraškienė tikina, kad nuomonė, jog spurga kaloringa ir skęsta aliejuje – klaidinga. Pašnekovė teigia, kad neverta apsigauti ir manyti, jog bandelė mažiau kaloringa ar sveikesnė už varškės spurgą.

„Žmonės sako, kad spurgoje daug kalorijų, ir renkasi bandelę. 60 proc. bandelės sudaro miltai, 40 proc. – sviestas. Spurga sveria apie 120 g. Joje – apie 90 g natūralios varškės. Visa kita – priedai“, – nurodo A. Taraškienė.

Pasak jos, gaminant tradicines lietuviškas spurgas siekiama išsaugoti senąsias tradicijas. „Noriu, kad [...] galėtume patys paragauti iš mokyklos laikų atsimenamą spurga ir kad mūsų vaikai apie varškės spurgą sužinoti ne iš pasakojimų, o pajustų jos skonį“, – tikisi A. Taraškienė.

Spurga keičiasi, įgauna naujų skonių, iš deserto virsta ir pagrindiniu patiekalu – ir Lietuvoje galima paragauti varškės spurgos su vištiena ar saulėje džiovintais pomidorais. Nors spurgų pasiūla skirtinga, mėginant įtikti kiekvieno skoniui, šio deserto esmė tokia pati – akimirka džiaugsmo smaližiams.

Iš desertinio meniu nesitraukiančios spurgos žavi savo įvairove. Tradicinės, amerikietiškos, varškės... ir moliūgų. Tokių ragauti tikriausiai teko nedaugeliui.

Reikės

500 g moliūgų,

2,5 stiklinės miltų,

2 šaukštų cukraus,

15 g mielių,

1 šaukšto saulėgrąžų aliejaus (tešlai),

500 ml aliejaus kepti,

2–3 šaukštų miltelinio cukraus.

Gaminimas:

Nuvalyti moliūgo žievę. Išvirtą pasūdytame vandenyje moliūgą sutrinti iki vientisos masės, truputį atvėsinti. Į gautą masę sudėti mieles, miltus, 2 šaukštus cukraus, įpilti šaukštą aliejaus. Užmaišyti tešlą ir palikti dviem valandoms pakilti. (Gauta tešla neturi lipti prie pirštų – jei limpa, dėti dar miltų). Iš jos lipdyti rutuliukus arba kitos formos spurgytes ir kepti, kaip įprasta, aliejuje iki auksinės spalvos. Spurgytes gausiai apibarstyti milteliniu cukrumi.

Vilniuje spurgų parduotuvę valdanti įmonė "Spurgų parduotuvė" iki šių metų pabaigos ketina Vilniuje turėti 4 parduotuves, rašo "Verslo žinios".

"Kai pradedi vykdyti verslo planą, tenka jį šiek tiek koreguoti. Jau dabar aišku, kad iki metų pabaigos plėtrą įvykdysime Vilniuje, o po naujųjų - kituose miestuose. Pradėdami verslą, siekėme sparčios plėtros, nes kuo daugiau prekybos vietų turime, tuo lengviau išlaikyti gamybos patalpas", - dienraščiui sakė "Spurgų parduotuvė" direktorius Simas Želvys.

Anot jo, šiuo metu norint truputį sutaupyti patalpų naujoms parduotuvėms ieškoma ne miesto centre, o atokesniuose rajonuose. Iki metų pabaigos Vilniuje turėtų veikti iš viso 4 parduotuvės.

Jungtinių Valstijų policija trečiadienį pranešė tirianti vaizdo įrašą, kuriame neva matyti, kaip popmuzikos žvaigždė Ariana Grande (Ariana Grandė) laižo tuščiavidures spurgas vienoje parduotuvėje Pietų Kalifornijoje.

Leik Elsinoro, kuriame yra ta parduotuvė, policija pranešė, kad kartu su Riversaido apygardos visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnais tiria nutekintą vaizdo įrašą, kuriame neva užfiksuota 22 metų atlikėja su nežinomu vyriškiu „piktybiškai laižo“ spurgas.

Kasininkė Mayra Solis (Maira Solis), dirbusi parduotuvėje „Wolfee Donuts“ tuomet, kai į ją įėjo A.Grande, sakė, kad dainininkė nenusipirko nė vienos iš jos nulaižytų spurgų.

„Ji buvo tikrai atžari“, – sakė M.Solis naujienų agentūrai „The Associated Press“.

Paskalų svetainei TMZ paskelbus minėtą vaizdo įrašą, socialinėje žiniasklaidoje kilo pasipiktinimo banga, mat jame užfiksuota kaip A.Grande, pažvelgusi į spurgas, nusikeikia ir taria „Nekenčiu Amerikos“.

Skandalui netylant A.Grande trečiadienį pareiškė „mylinti“ savo šalį. „Labai didžiuojuosi, kad esu amerikietė ir visada aiškiai leidau suprasti, kad myliu savo šalį“, – sakė jį viename pareiškime.

„Tai, ką pasakiau būdama privačioje aplinkoje su draugu, kuris pirko spurgas, buvo išimta iš konteksto ir aš atsiprašau, kad nebuvau labiau atsargi rinkdamasi žodžius“, – pareiškė A.Grande.

Anksčiau retai visuomenei svarbiais klausimais pasisakydavusi atlikėja paragino skirti daugiau dėmesio „persivalgymo pavojams ir nuodams, kuriuos dedame į savo kūnus“.

„Mes turime reikalauti daugiau iš savo maisto pramonės“, – sakė ji.

A.Grande išreiškė susirūpinimą, kad Jungtinės Valstijos turi „didžiausią vaikų nutukimo rodiklį pasaulyje“.

Praėjusiais metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktos tyrimo rezultatai rodo, kad Jungtinių Valstijų vaikų nutukimo rodikliai yra didesni už vidutinius, nors tokiose šalyse kaip Graikija ar Naujoji Zelandija jie yra dar blogesni.

Dėl šio spurgų skandalo A.Grande, turėjusią kitą savaitę pasirodyti Pagrindinės krepšinio lygos „Visų žvaigždžių“ mače, buvo pakeista kita atlikėja – Demi Lovato.

Pati A.Grande paaiškino, kad šie pokyčiai yra susiję su jai atliekama burnos operacija.