Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo, būtina atminti, kad sklype nuolat laikant palaidą šunį šlapimo dėmių atsiranda neišvengiamai, o nuo šuns stambumo priklauso dėmių dydis ir spalva. „Todėl šeimininkas turi apsispręsti, kas jam svarbiau – vejos išvaizda ar šuns laisvė“, – teigia ekspertas.

Šunų šlapimo dėmės yra, ko gero, labiausiai į akį krintantis ir erzinantis estetinis vejos trūkumas. Vejoje pasiskirstę nudžiūvusios rudos žolės ploteliai su tamsiai žalios žolės apvadu aplinkui – įrodymas, kad vejai pakenkė šunų šlapimas.

Mažų veislių šunų šlapimo kiekis nedidelis, tad žolė vietose būna dosniai patręšta, tamsiai žalia ir pastebimai aukštesnė negu aplink, o išdeginimo dėmelių pasitaiko tik augintinio itin pamėgtose ir dažniausiai lankomose vietose. Beje, šunų išmatos žolės beveik negadina, jeigu yra iš karto surenkamos.

Šuns šlapime yra azoto, susidarančio virškinant baltymus, kurių gausu šunų maiste. Nedidelis azoto kiekis tręšia veją, žolė paauga, patamsėja, tačiau perteklinis azotas mažame plote žolę nudegina ir sunaikina. Stambių šunų šlapimo dėmės visada paruduoja ir būna panašios į sniego pelėsio (fuzariozės) padarinius. Tokio plotelio perimetras atrodo net sveikesnis nei likusi veja – taip yra todėl, kad pakraščiuose azoto buvo mažiau, tad jis žolės nesunaikino, tik patręšė.

Pastebėjus, kad keturkojis nusišlapino ant žolės, tą vejos vietą nedelsiant gausiai paliekite vandeniu – taip atskiedžiamas šlapime esantis azotas. Jei pavėlavote, pasak dr. E.Klimo, išdegintus vejos plotelius reikia atsėti, nes savaime nauja žole jie užžels greičiausiai tik kitą sezoną. Atsėjant negyva žolė yra pašalinama, žemė šiek tiek supurenama, ant jos paberiama sėklų ir lengvo dirvožemio mišinio ir gerai sumindoma.

Kita problema, kurios priežastimi tampa augintiniai, – vejoje išraustos duobės. Duobes kapsto ne visi šunys. Tai darantys gali taip pramogauti, neturėti kur išlieti energijos, bandyti pabėgti arba medžioti grobį, pavyzdžiui, kurmius. Kai kurių veislių šunys turi jau įgimtą instinktą kasti žemę.

Dr. E.Klimas pataria šuns išraustą duobę kuo greičiau užlopyti: užpilti dirvožemiu, palaipsniui jį koja suspaudžiant ir pilant tiek sluoksnių, kiek reikia duobei užpildyti, paskui atsėti veją.

Tačiau pašnekovas atkreipia dėmesį, kad, šunį ir toliau laikant palaidą, tiek šlapimo dėmių, tiek išraustų duobių atsėjimas bus besikartojantis ir primins kovą su vėjo malūnais, todėl geriausia ieškoti kitų būdų, kaip išvengti šių problemų.

„Sodybos veja nenukentės, jei stambūs šunys bus laikomi voljeruose, o pasivaikščioti ir pažaisti bus išvedami į atokesnius didesnius plotus ar miškus. Kitas variantas, jei sklypas didelis ir yra galimybių, dalį jo aptverti, kad šuo vaikščiotų tik toje teritorijoje. Vietą reikėtų parinkti toliau nuo reprezentacinės sklypo dalies, galima ją užmaskuoti apsodinant neaukštais krūmais“, – sako jis.

Nenorintys smarkiai riboti šuns laisvės gali bandyti išmokyti savo augintinį atlikti gamtinius reikalus ar kasti duobes tik tam skirtoje vietoje, pavyzdžiui, plotelyje, pripiltame smėlio arba medžio žievės. Be abejo, tam prireiks kantrybės ir kasdienio darbo, tad abejojantys savo sugebėjimais turėtų kreiptis į šunų elgesio ir dresavimo specialistus.

Įsigijo per dieną

Sodybos šeimininkė ir veislyno „Kalvos akis“ savininkė Rūta Žiugždė pasakoja nuo vaikystės auginusi šunis – turėjusi jų daug ir įvairių veislių. Šveicarų aviganiai jos gyvenime atsirado atsitiktinai. „Suradau baltuosius šveicarų aviganius netyčia, ieškodama vokiečių aviganio“, – sako moteris.

Mat kai šeima prieš maždaug aštuonerius metus atsikraustė gyventi į kaimą, ten buvo labai graži, bet apleista, nugyventa vieta. Kadangi netoliese – ežeras, čia įvairaus plauko veikėjai mėgdavo atvažiuoti pasiausti, o jokios tvoros nebuvo.

„Mūsų dvynukai tada jau buvo gimę, mažosios laukiausi, o vyras su vyriausiuoju sūnumi išvažiavo į Alpes palaipioti, – tų dienų įvykius prisimena Rūta. – Aš su dviem vaikais buvau likusi mažame namelyje, o naktį prie ežero atvažiavo neblaivi kompanija... Labai išsigandau.“

Nieko blogo, anot pašnekovės, tada neatsitiko – ta kompanija tiesiog pasiklydo. Tačiau išgąsdinta ryte ji puolė skambinti pažįstamiems veisėjams ir ieškojo vokiečių aviganio įsigyti dabar pat – ne po mėnesio, ne po metų. Tuo metu nė vieno vokiečių aviganių šuniuko nerado, bet vienas veisėjas, Mažeikių veislyno „Mėnulio šviesa“ savininkas, jai pasiūlė šveicarų aviganį. Ji apie tokį net nebuvo girdėjusi. Tačiau, išgirdusi apie charakterį ir daugiau pasidomėjusi šia veisle, apsisprendė per dieną ir šuniuką nusipirko. Tą pačią dieną susitiko su veisėju ir parsivežė naują šeimos narį – kalytę Ariją – namo. „Supratau, kad jis idealus didelės šeimos draugas. Pasirinkimas pasiteisino su kaupu“, – sako R.Žiugždė.

Požiūris: keturių vaikų mama R. Žiugždė įsitikinusi – vaikams būtina turėti gyvūną, kuriuo rūpintųsi ir mylėtų / R. Žiugždės asmeninio archyvo nuotr.

Inteligentiški šunys

Anot veisėjos, šveicarų aviganis – ištikimas, tvirtas, bet švelnus ir itin intelektualus šuo. Jis ne tik paklusnus, bet ir empatiškas – suprantantis savo šeimininką iš žvilgsnio ir gerai jaučiantis, kada prie jo prieiti, o kada netrukdyti. Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti veislę, tai būtų žodis „kompanionas“.

Jis gyvybingas, žaismingas, aktyvus. Tai nėra šuo, kuriam užtenka turėti mylintį šeimininką, gauti maisto ir dukart per dieną išeiti ramiai pasivaikščioti. Atletiškas, žaismingas ir temperamentingas šuo, kuriam reikia veiklos, nuolatinio fizinio krūvio ir protinės stimuliacijos. Negaudamas jo poreikius atitinkančio krūvio, šuo tampa neramus ir gali pradėti niokoti namus.

„Šveicarų aviganiai dresuojami itin lengvai. Lyginant su vokiečių aviganiais, jie yra švelnesnio charakterio, tad ir dresuoti nereikia griežtai. Baltieji aviganiai yra imlūs, tad pakanka kalbėti tvirtai, bet švelniai, kaip ir auklėjant vaikus“, – pasakoja Rūta.

Tai šeimos šuo, ypatingai neišskiriantis vieno šeimos nario, labai mylintis ir saugantis vaikus, puikiai sutariantis su kitais gyvūnais.

Šie šunys, anot R.Žiugždės, neagresyvūs ar skirti apsaugai. Baltasis šveicarų aviganis – inteligentiškas šuo. Kaip ir vokiečių aviganiui ar kitam dideliam šuniui, jam būtinas fizinis krūvis, tačiau labiausiai reikia bendravimo su žmogumi ir jo dėmesio.

„Kaip ir visos veislės, ši veislė turi savo pranašumų ir trūkumų. Vienas iš pranašumų – grožis! – sako pašnekovė. – Antra, tai šeimos šuo, ypatingai neišskiriantis vieno šeimos nario, labai mylintis ir saugantis vaikus, puikiai sutariantis su kitais gyvūnais. Jie tvirto, bet švelnaus charakterio – gina savo teritoriją garsiu lojimu, bet neagresyvus, tad aš visada sakau: jeigu jums reikia apsaugos, ieškokite kitokio šuns.“

Ir nors šveicarų aviganiai nėra agresyvūs, toks didelis gyvūnas, lakstantis kieme, Rūtos teigimu, tikrai neskatina nekviestų svetimų žmonių užeiti į kiemą. O jeigu jų dar du ar trys...

Grožis: šuniukai suteikia džiaugsmo tiek vaikams, tiek suaugusiesiems / R. Žiugždės asmeninio archyvo nuotr.

Vardus sugalvojo ukrainiečiai

Dabar šeimos namuose gyvena trys suaugę balti šveicarų aviganiai – Barbė, Amber ir Kalis – ir naujausia šuniukų vada – prieš du su puse mėnesio pasaulį išvydę devyni mažyliai, kurie jau kitą savaitę iškeliaus į naujus namus. Tai trečioji veislyno „Kalvos akis“ šveicarų aviganių šuniukų vada.

Rūta sako, nors nuo 2017 m. ir buvo pasiryžusi įkurti veislyną, šuniukus veisia retai, nes tai labai sukus darbas.

„Pamenu, kai mano vaikai nuėjo į naują mokyklą, pažindinosi su kitais vaikais ir kai kažkuris pasigyrė turintis šunį, maniškiai labai nustebo: tik vieną? Jie nesupranta, kaip galima tik vieną šunį turėti. Juk pas mus, be šveicarų aviganių, kartkartėmis gimstančių šuniukų, gyvena dar ir vokiečių aviganis“, – pasakoja moteris.

Keturių vaikų mama įsitikinusi – vaikams būtina turėti gyvūną, kuriuo rūpintųsi ir mylėtų. Taip vystosi empatija, atjauta. „Aš tikiu, kad gyvūnai padeda užaugti vaikui geru žmogumi“, – sako Rūta.

Įdomu tai, kad naujausios mažylių vados tėvas – šuo iš Lvivo, kurį šeima parsivežė prieš pat Rusijai užpuolant Ukrainą. Žiugždų šeimos sodyboje nuo karo pradžios gyvena ukrainiečių šeima ir Vinycios miesto. Būtent ukrainiečių vaikai ir sugalvojo, kad viena iš mažųjų kalyčių galėtų būti tokiu vardu. Taip vardus, susijusius su Ukraina, gavo visi vados mažyliai: Yalta, Odesa, Vinnytsia, Kyiv, Lviv, Kharkiv, Kherson, Lutsk, Dnipro.

Apie šveicarų aviganius

* Tai dideli šunys. Patinų ūgis gali siekti 58–66 cm ties ketera (svoris 30–40kg) , kalių – 53–61 cm (svoris 25–35 kg). Turi tankų dvigubą vidutinio ilgio arba ilgą baltą kailį. Gyvenimo trukmė – apie dvylika metų.

* Nors veislės pavadinimas sako, kad šie aviganiai kilę iš Šveicarijos, iš tiesų veislės istorija apima net kelis žemynus. Baltųjų šveicarų aviganių veislės ištakos siekia XIX a., kai 1882 m. Hanoverio parodoje pirmą kartą pasirodė baltas vokiečių aviganis – Greif von Sparwasser. Jis buvo Horand Von Grafrath – šuns, nuo kurio prasidėjo vokiečių aviganių veislės istorija, senelis. Tai labai svarbi baltųjų aviganių veislės istorijos detalė, kuri rodo, kad baltą kailio spalvą lemiantis genas egzistavo jau pačioje vokiečių aviganių veislės vystymosi pradžioje.

* Deja, ši detalė neapsaugojo balto kailio aviganių nuo diskriminacijos. Nors balta spalva suteikia šveicarių aviganiams aristokratiškumo, balto kailio aviganiai kadaise užsitraukė Hitlerio nemalonę ir buvo pasmerkti išnaikinimui. Kai XIX a. pabaigoje buvo pradėti veisti vokiečių aviganiai, visos spalvos ir atspalviai buvo įmanomi, tačiau, įsigalėjus nacistiniam režimui, baltieji aviganiai Vokietijoje buvo uždrausti dėl tariamų sąsajų su įvairiomis ligomis – albinizmo, kurtumo ir kt. Vos gimę balto kailio šuniukai buvo slepiami ir neregistruojami veislės knygoje, tad po Antrojo pasaulinio karo baltųjų aviganių Europoje praktiškai neliko.

* Vis dėlto baltieji šveicarų aviganiai išliko ir labai išpopuliarėjo Kanadoje ir JAV. Prie to labai prisidėjo Geraldine Rockeffeler, kuri dar prieš karą į savo veislyną atsivežė baltų šunų iš Vokietijos. Ledi Geraldina turėjo per 150 įvairiaspalvių vokiečių aviganių ir veisė juodai auksinius, vienspalvius juodus ir vienspalvius baltus vokiečių aviganius.

* 1991 m. šveicarai pirmieji registravo šią veislę Europoje ir nuo tada ji vadinama Baltaisiais šveicarų aviganiais (White Swiss Shepherd) pagal TKF klasifikaciją.

* Baltijos šalyse baltieji šveicarų aviganiai veisiami nuo 1993 m. ir dabar yra ne vienas veislynas, veisiantis kilmingus, tvirtos psichikos ir geros sveikatos baltuosius keturkojus.

Kur keturkojis?

Oficialus mišrūno Boso savininkas su širdies drauge, ieškodami ir bandydami susigrąžinti iš namų paimtą augintinį, ant kojų sukėlė tarnybas, o vaizdais iš gyvūnų prieglaudos užtvindė internetą. Tačiau situacija – ne iš lengvųjų ir, tikėtina, su keliais slaptais dugnais.

Antradienio rytą ukrainietė Oksana ir viešai vardo, pavardės nenorėjęs skelbti jos draugas (nes jau yra skandalingai nuskambėjęs spaudoje) leido Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVI) Kauno skyriuje.

Rašė pranešimą apie, jų vertinimu, baisią situaciją gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“. Bandydami dėlioti sakinius ir pasitardami, ką dar reikėtų paminėti, pora kartu kalbėjosi ir su „Kauno diena“. Vienas kitą papildydami jie apie viską pradėjo pasakoti nuo Ukrainos, kur Oksana, gyvendama su keturiais vaikais, augino aštuonis šunis.

Vertinimas: Oksana, ieškodama savo draugo šuns, susigraudino nuo pamatytų sąlygų prieglaudoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Keturis augintinius ji planuoja atsivežti į Kauną, kur dabar gyvena, tačiau kol kas jaudinasi, kur ir kaip yra laikomas augintinis Bosas, kuris dar sausį buvo priglaustas iš kitos prieglaudos – Beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondo, kitaip dar žinomo kaip Kauno gyvūnų gerovės centras „Nojus“.

Tikina, kad rūpinosi

Pirmas logiškas spėjimas – Bosas paimtas kaip beglobis arba dėl nepriežiūros. Klausiame, kaip buvo iš tiesų. „Aš tiek bučinių negaunu, kiek tas šuo gauna“, – pareiškė vyras

Anot poros, šuo nuolat buvo tikrinamas veterinarijos gydytojų. „Mes rečiau lankomės pas gydytojus nei Bosas. Kas geriau juo rūpinsis nei mes“, – sakė moteris. Anot jos, net ir kaimynai patvirtintų, koks mylimas buvo Bosas.

Paprašome patikslinti, kaip dingo šuo. Jis buvo laikomas neįprastose patalpose. „Nuomojamės bunkerį. Yra trys savininkai. Laikinai dviem dienoms persikraustėme į kitą pusę, nes neturėjome, kur gyventi. Šuo buvo viduryje. Tai yra mūsų, vadinsime, bendros patalpos. Trys savininkai. Ten yra trys klubai padaryti. Ir šuo išbėgo į tas patalpas. Bet jis nieko nepuola. Aišku, aštrus šuo. Vyrus puola. Antrą dieną kiaurai ranką ir nosį perkando, nes lenkiausi“, – tiradą papylė vyras.

Kaip supratome, policiją iškvietė kaimynas, dalies bunkerio savininkas, kurio dalyje pora ir buvo pasidėjusi daiktus, laikinai gyveno. „Kodėl reikėjo pasielgti taip niekšiškai?“ – retoriškai klausė Oksana.

Anot moters, penktadienis, kai pareigūnai paėmė Bosą, buvo vienintelė diena, kai keturkojis buvo vienas paliktas namie. „Jis visada su mumis. Visada važiuoja su mumis. Likimo pirštas“, – tikino pora.

Lygino su vaiku

Dar negrįžę namo sužinojo, kad augintinis paimtas. „Visi kaimynai buvo šoke. Jie mums ir pasakė, kad Bosas išvežtas į „Penktą koją“, – teigė vyras. Vėliau patvirtino ir pareigūnai.

Į „Penktą koją“ jie nuvyko jau po darbo valandų. Direktorės Agnės Volockytės prieglaudoje nebuvo, kiti atstovai be jos nesileido į kalbas.

Direktorei sakau: jeigu jūsų vaiką pagrobtų ir jums sakytų palaukite iki pirmadienio. Kaip jūs jaustumėtės?

„Penktos kojos“ atstovai pasakė, kad jie dirba iki 16 val., todėl šuns neatiduos. Sakau: gerai, parodykite šunį, jokių problemų. Ne. Kaip ne? Parodykite, kad jį priėmėte. Kas atvežė? Ir prasidėjo. Lijo lietus, Oksana pradėjo filmuoti. Prisiskambinome direktorei. Žodžių žaismas išsivystė“, – pasakojo vyras.

„Kai skambinau, Agnė sakė iš principo neatiduos šuns nė vienam iš mūsų“, – pridurdamas kaunietis piktinosi, kodėl negali atgauti augintinio, nors yra teisėtas jo savininkas, turi tai įrodančius dokumentus, gyvūnas ženklintas, vakcinuotas.

„Direktorei sakau: jeigu jūsų vaiką pagrobtų ir jums sakytų palaukite iki pirmadienio. Kaip jūs jaustumėtės? Aišku, mandagiai nešnekėjau, pratrūkau visokiais žodžiais ant jos“, – pripažino šuns savininkas.

Įsilaužė pro vartus

Važiavusi ieškoti augintinio pora liko už prieglaudos tvoros. Dairydamasi pro ją moteris sakė buvusi nemaloniai nustebinta pamatytų vaizdų. „Man buvo tragedija pamatyti lauke baloje pririštą inkščiantį šunį. 12 °C šilumos, šaltas vėjas. Šuo gali būti po lietumi, bet ne baloje. Grandinė – trumpa. Indo vandeniui nėra“, – „Kauno dienai“ matytas negeroves vardijo ukrainietė.

Vaizdus ji filmavo ir kėlė į feisbuką. Gailėjo ne tik savo, bet ir kitų beglobių šunų.

Boso savininkas, žurnalistams užsiminęs, kad yra praradęs vairuotojo pažymėjimą, pasakojo, kad savaitgalį griebėsi ir neteisėtų veiksmų.

„Aišku, išlaužiau vartus, apėjau langus, nieko nesudaužiau. Grįžau 3 val. nakties. Jau keturi valantiorai su tarnybiniais šunimis laukia. Supratau, kad neįeisiu. Kitą naktį vėl atvažiavome. Jau du policijos ekipažai laukia“, – pasakojo apie savo naktinius nuotykius vyras.

Jis save apibūdino ir kaip „nieką“, tačiau paskui jau postringavo, kad prieglaudos atstovai suprato, jog jis gali „sau daugiau leisti“. „Man baudžiamoji iki 150 eurų nieko nereiškia. Būčiau išdaužęs ir įėjęs. Būčiau matęs savo šunį, būčiau pasiėmęs jį“, – pasitikėjimo nestokojo pašnekovas.

Dingo ne tik šuo?

Nieko nepešęs prieglaudoje praėjusios savaitės pirmadienį kaunietis jau rašė pareiškimą policijoje. „Šeštadienį prieglaudoje pasakė, kad šuo jau ne pas juos, sekmadienį – ne pas juos, pirmadienį – ne pas juos ir šuns neatiduos. Parašiau pareiškimą policijai, vyriausiajam prokurorui, Agnei Bilotaitei ir visiems“, – vardijo vyras.

Pasitikslinome, kieno veiksmus skundė. Gyvūno paėmimą? „Taip, ir dar, kad dingo pinigai, laikrodžiai. Viską skundžiu iš eilės. Bet pirmiausia dėl šuns. Dingo apie 30 tūkst. eurų ir du laikrodžiai. Faktas, kad man reikalingas šuo”, – susiraizgiusį reikalų kamuolį vynioti bandė kaunietis.

Grįžtame prie Boso. Pareigūnai Oksanai praėjusios savaitės pirmadienį nurodė, kad, baiminantis jos draugo reakcijos, šuns prieglaudoje nebeliko ir jis perduotas laikinai globai. „Kaip taip galima?“ – stebėjosi moteris.

Kauno policijos atstovai „Kauno dienai“ patvirtino, kad Bosas buvo paimtas. „Gegužės 27 d. Kaune, Laisvės alėjoje, iš rūsio dėl galimos šuns nepriežiūros ir laikymo sąlygų paimtas šuo. Šuo buvo perduotas į VšĮ „Penkta koja“, kur buvo atvykęs ir pats šuns šeimininkas, grasino ten dirbantiems žmonėms. Praėjus dienai, šuo perduotas laikiniems globėjams. Šiuo metu Kauno miesto Nemuno policijos komisariate tikslinamos šio įvykio aplinkybės“, – komentavo policijos atstovai.

A.Volockytė: tiesiog daromas šou

Praėjusios savaitės antradienį inspektoriai apsilankė „Penktoje kojoje“. Prisijungė ir „Kauno dienos“ žurnalistai. Patikrinimo tikslas – įvertinti gyvūnų laikymo sąlygas.

Patikrinimas: „Penkta koja“ vėl sulaukė inspektorių vizito. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Penktos kojos“ direktorė Agnė Volockytė atsakė ir į „Kauno dienos“ klausimus. Kas iš tiesų nutiko su Bosu?

„Kaip yra liūdna, kad iš tokio šūdo yra daromas šou… Šis žmogus prieš tai turėjo šunį. Klausėte, kur dabar jo šuo? Užmigdytas. Kodėl? Palaukite sekundę, parodysiu jums tuoj, gal suprasite, kas čia yra“, – apie kitą to paties savininko šunį prabilo A.Volockytė. Ir telefone ėmė ieškoti, kaip ji teigė, policijos atstovų jai persiųsto vaizdo įrašo iš poros namų Boso paėmimo dieną.

3 val. nakties važiavo, grasino užmušti, kad mūsų laukia „Nuaro“ likimas ir mums bus šakės.

„Šis šuo buvo laikomas užgrobtoje teritorijoje svetimo žmogaus rūsyje. Be langų, be vandens, be maisto, – pasakojo apie Bosą ir apie jo augintojus. – Jis yra užgrobęs patalpas, prirašyta pareiškimų. Apie šį poną yra straipsnių, kad jis yra susikūręs karalystę ir jokie įstatymai jam negalioja. Policija mums atvežė šunį, kurį paėmė pagal iškvietimą. Jis buvo neprižiūrėtas, rastas svetimoje teritorijoje. Šis ponas atvažiavo, išlaužė vartus, kvietėme policiją. Pavogė iš mūsų gyvūnų transportavimo dėžę, 3 val. nakties važiavo, grasino užmušti, grasino, kad mūsų laukia „Nuaro“ likimas ir mums bus šakės. Tada šunį perdavėme laikinai globai policijos pareigūnams, kad mums būtų ramiau. Šuns čia nėra. Mūsų šunys nė vienas negyvena baloje“, – neatsikvėpdama dėstė prieglaudos vadovė, kol inspektoriai rašė patikrinimo protokolą, o savo šuns ieškantis vyras su širdies drauge laukė kitapus prieglaudos tvoros.

Ji sakė, kad tai nėra eilinis patikrinimas, kalbėjo, kad visa tai vyksta iš dalies dėl blogų santykių su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). „Mums buvo liepta užsidaryti, nes mūsų tiesiog nemėgsta buvęs VMVT viršininkas. Taip yra. Praėjusį kartą darė šou. Atsivežė FNTT, VMI. Visi tyrimus užbaigė, bet neleido tyrimų užbaigti, prašė vis tiek ieškoti“, – dėstė A.Volockytė.

Pažiūrėjusi prieglaudos vadovės persiųstą trumpą vaizdo įrašą, Oksana patvirtino, kad filmuota patalpose, kurioje tuo metu laikinai gyveno ir kuriose, kaip teigė, trumpam buvo palikę Bosą. Bet pažymėjo, kad šuniui buvo įjungta šviesa. Vaizdo įraše judantį šunį apšviečia prožektoriumi. „Kas išjungė šviesą? Išjungė šviesą ir nufilmavo, s***i“, – piktinosi moteris, čia pat atsidususi. – Kaip mums susigrąžinti šunį?“

Rado pažeidimų

VMVT Kauno departamento patarėjas Linijus Valiuška su „Kauno diena“ pasidalijo patikrinimo „Penktoje kojoje“ rezultatais. Anot jo, nustatyta, kad šunys laikomi neužtikrinant gyvūnų gerovės reikalavimų.

„Nustatyta, kad trūkumai, kurie buvo nustatyti ankstesnio patikrinimo metu, pašalinti iš dalies. Nustatyta, kad gyvūnams suteikiamas plotas neatitinka minimalių gyvūnų augintinių laikymo ploto normų, narvuose grindys grotuotos (įdėti paklotai sustumti, susiglamžę), šunys laikomi ir pagalbinėse patalpose, dalyje laikymo įrangos neįrengta poilsio vietų, gyvūnų laikymo įranga nenumeruota, patalpos nepaženklintos (nenurodyta jų paskirtis). Tiriant pranešimą nustatyta, kad lauke aikštelėse ir rišimo vietose susidarę vandens sankaupų. Patikros metu nepateikta dokumentų, patvirtinančių, ar gyvūnas perduotas pagal rašytinę gyvūnų laikino laikymo sutartį, nepateikta sutarties su gyvūnų globėju, kuriam perduotas augintinis, nepateikti priimamų, laikomų, perduodamų ir nugaišusių (nugaišintų) gyvūnų apskaitos dokumentai“, – nurodė L.Valiuška.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasiteiravus apie Boso istoriją, L.Valiuška teigė, kad inspektoriams „Penktos kojos“ vadovė nurodė, jog prieglaudoje šis šuo neišbuvo paros ir perduotas laikinam globėjui. „Patikrinimo metu perdavimo dokumentų nebuvo pateikta“, – komentavo inspekcijos atstovas.

Atsiėmė tik su policija

Tai ne pirmas VMVI gautas skundas, susijęs su „Penkta koja“. Kai kada patikrinimų inspektoriai negalėjo atlikti, nes tuo metu prieglaudoje nebuvo atsakingo asmens ar negalėjo tuo metu atvykti. Tam, kad inspektoriai prieš dvejus metus būtų įleisti į prieglaudą, prireikė net kreiptis į teismą.

A.Volockytei ne kartą skirta 390 eurų bauda, o „Penkta koja“ VMVI yra pateikusi trūkumų pašalinimo planą su terminais, atrodo, kad jų nepavyksta laikytis.

„Gruodį buvo atvejis Batniavoje, kai „Penkta koja“ laikinai globai buvo perdavusi penkis šunis ir jie buvo laikomi tvarte sukaltuose garduose visiškoje tamsoje“, – apie vieną atskirų atvejų pasakojo L.Valiuška.

A.Volockytė apie šią istoriją atsiliepė taip: „Padarė didelį burbulą iš eilinės situacijos. Taip mes ir gyvename. Lengva ateiti ir sakyti: jūs neturite vietos. Taip, mes neturime vietos. Bet tada pasakykite, ką mums su šunimis daryti? Kur juos padėti? Palikti gatvėje, nepriimti?“

Dar viena istorijų – du kartus iš namų pasprukusį ir „Penktoje kojoje“ atsidūrusį augintinį savininkai atgavo tik kreipęsi į policiją ir VMVI.

Tačiau nemažai fiksuojama ir atvejų, kai gyvūnai laikomi netinkamai, yra skriaudžiami, žalojami pačių savininkų.

Maria Efimovna nepaliko savo šuniuko Bonjos, kai Kyjivo srities gyventojai buvo evakuojami bombarduojant Rusijai.

Močiutę dabar pažįsta visa Ukraina. Fotografas nufotografavo, kaip moteris stovi šalia šuns, apvynioto skara – taip močiutė bandė išgelbėti Bonją nuo sprogimų. Ji uždengė šuniui ausis, kad šis nenukentėtų.

Raketų skeveldros lėkė tiesiai į močiutės kiemą. Jai buvo pasiūlyta evakuotis, bet ji nusprendė likti su šuneliu.

„Ji man kaip vaikas, ir man jos buvo labai gaila. Negaliu pasakyti, kokia ji protinga... Ji laižė mano ašaras“, – sakė moteris.

Močiutė labai pasiilgsta savo šeimos, jos anūkas dabar kovoja už Ukrainą Donbase. Jo dukra bei žmona išvyko į užsienį.

Močiutės namuose išdaužyti langai, stoge – skylė. Tačiau ji nesiskundžia, nes džiaugiasi, kad namas bent jau stovi. Močiutei gegužę sukaks 80 metų. Ji laukia pavasario pabaigos – nori sodinti bulves.

Incidentas įvyko ketvirtadienio vakarą, apie 19.30 val.., Rinktinės gatvėje, pranešė policija.

Kilus konfliktui, nepažįstamas vyras necenzūriniais žodžiais išplūdo šunį vedžiojusią 46 metų moterį ir trenkė jai. Nukentėjusioji nuo smūgio į veidą nugriuvo ant žemės.

Praeivė pastebėjo, kad moterį su šuniu užpuolė nepažįstamo vyro vilkšunis, apie 30-ties metų vyras pabėgo link Krokuvos gatvės, buvo iškviesta policija.

Nukentėjusiajai greitosios medikai pagalbą suteikė įvykio vietoje.

Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja BNS sakė, kad atvykę policijos patruliai rado nukentėjusią moterį. Ji pareigūnams paaiškino, kad jai vedžiojant šunį tarp jos ir nepažįstamo vyro, kuris taip pat vedžiojo šunį, kilo konfliktas. Vyras kumščiu sudavė moteriai į veidą, ji nukrito ant žemės, sudužo akiniai.

Konfliktą matė ir daugiau žmonių, jie padėjo moteriai atsikelti.

Vėliau paaiškėjo, kad naktį neblaivus įtariamasis svetimu automobiliu sukėlė avariją ir trenkėsi į medį

Apie 1.24 val. policija gavo pranešimą, kad Vilniaus pakraštyje, V. A. Graičiūno gatvėje, į medį atsitrenkė automobilis BMW.

Atvykę pareigūnai rado nuo kelio nuvažiavusią mašiną, viduje miegojo 23 metų vyras. Jis neigė, kad vairavo.

Jam buvo nustatytas 2,18 promilių girtumas. Paaiškėjo, kad vyras vairavo svetimą automobilį – automobilio savininkas policijai nurodė, kad su 23 metų vyru bute vartojo alkoholinius gėrimus, o šis vėliau be jo leidimo pasiėmė mašiną ir išvyko.

Neblaivus vairuotojas dėl galvos traumos buvo išvežtas į ligoninę.

Policija jam pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šuns savininkės sveikatos sutrikdymo ir vairavimo išgėrus.

Pusantro metro pasaulis

Nežinia, kiek laiko šuo, gelbėtojų vėliau pavadintas Bo, gyveno Jonavoje, sodų bendrijoje „Draugystė“, galėdamas judėti vos 1,5 m spinduliu – tokio ilgio buvo jo grandinė. Kadangi taip apribojo keturkojo judesius, Bo galinių kojų raumenys tiek susilpnėjo, kad kojos pradėjo sunkiai jo klausyti.

Nepaisant to, kad keturkojis galėjo džiaugtis tik sodų bendrijos narių atneštu maistu, nes nuolatinės priežiūros šeimininkas jam neparūpino, Bo neprarado meilės žmogui, o su Jonavoje beglobiais gyvūnais besirūpinančių savanorių pagalba surado nuolatinius namus. Tiesa, tai padaryti pavyko ne iš pirmo karto. Murzinas, susivėlęs ir negražus – taip šunį apibūdino žmonės, kurie buvo atvykę su juo susipažinti.

Tačiau kartą atvyko moteris, kuri nedvejojo ir pasiėmė keturkojį gyventi į Vilnių – nepabūgo purvo, blusų, sąvėlų, pati kaip kūdikį įkėlė Bo į automobilį ir išrūko. Taip prie būdos gyvenęs šuo tapo augintiniu, galinčiu džiaugtis šilta pastoge ir minkštu guoliu.

Visgi Bo istorija tuo nesibaigė. Kadangi gyvenimo vingiai jo šeimininkę nubloškė į Ugandą Afrikoje, šiandien jis taip pat gyvena ten. Ši Bo – dabar jau Mažulio – istorija ir besąlygiška šeimininkės meilė jam tik įrodo, kad nieko nėra neįmanomo: jei priimi gyvūną, tai visam gyvenimui, kad ir kur gyvenimas nublokš.

Ugandoje, kai ėmė klausinėti oro uosto darbuotojų, kur jai pasiimti šunį, visi galvojo, kad juokauja arba prastai kalba angliškai.

Per karantiną – laikina globa

Naujoji šuns šeimininkė Danutė Bakaitytė pasakoja, kad nuo vaikystės augo su augintiniais – šeimoje visada buvo šuo.

„Pirmą šunį įsigijome, kai man buvo penkeri. Pirmą mano šunį, kuris mane pripažino kaip šeimininkę, tėtis man padovanojo, kai mokiausi dešimtoje klasėje. Kai išvažiavau į Vilnių studijuoti fizikos, jis liko gyventi su tėčiu“, – pasakoja Danutė.

Ji teigia ilgą laiką jautusi, kad augintiniui dėl greito gyvenimo tempo tiesiog nebūtų laiko. Per karantiną sustojus gyvenimo ritmui ir nurimus komandiruotėms, be augintinio jau buvo sunku. Du šunis mergina buvo pasiėmusi laikinai globoti, jais rūpinosi ir bandė surasti naujus šeimininkus. Vienas šunį globojo beveik mėnesį, antrą – beveik du mėnesius.

„Atidavusi antrą šunį, kurį buvau paėmusi laikinai globoti, pajutau tuštumą, kad man trūksta rytinių pasivaikščiojimų ir kompanijos, – sako pašnekovė. – Kelionėms laisvėjant, nusprendžiau pradėti dairytis naujo darbo, kad būtų mažiau komandiruočių ir galėčiau pasiimti šunį visam laikui. Kadangi laiko gyvūnui per dieną galėjau skirti palyginti nedaug, nusprendžiau imti ne mažą šuniuką, o jau suaugusį šunį.“

Pasitikėjimas: nors ir buvo žmonių skriaustas, Mažulis nori žmogaus draugijos – glaustosi, laukia būti glostomas ir myluojamas.

Savo šuns ji ieškojo apie porą mėnesių, naršydama visus prieglaudų puslapius ir skelbimus socialiniuose tinkluose. Vieno bėdulio buvo nuvažiavusi apžiūrėti į Alytų, bet tiesiog nepajuto su juo ryšio. Ieškojo šuns, kuris turėjo atitikti tik du kriterijus: didelis ir neagresyvus, kad galėtų, jei reikės, palikti pagloboti draugams ir giminėms.

„Kai perskaičiau Bo istoriją, tiesiog pajutau, kad tai būtent tas šuo, kurio ieškojau, – sako Danutė. – Tą patį vakarą paskambinau, sutarėme kitą rytą susitikti Jonavos soduose. Iš ten ir pasiėmiau Bo namo.“

Naujas gyvenimas ir vardas

Kadangi į vardą Bo šuo nereagavo, moteris nusprendė naujam augintinio gyvenimo etapui išrinkti jam naują vardą. Joks vardas taip ir nepritapo. Kadangi visada mielai į jį kreipdavosi „mažuli“, tai galiausiai ir liko šis vardas – Mažulis.

Sunkiausia, anot Danutės, buvo tai, kad Mažulis buvo labai silpnas ir prastai ėdė. Teko daug važinėti pas veterinarus, tikrinti, ieškoti priežasčių. Laimė, po kastracijos šuns apetitas pasitaisė, jis atsigavo.

Mažulis vis dar gana mažai laksto, bet jau daug geriau jaučiasi ir taip nedrasko širdies dėl savo silpnumo. Tiesa, D.Bakaitytė neneigia, kad pirmą savaitę buvo daug abejonių, kam sugalvojo taip sau gyvenimą apsunkinti – juk augintiniu teks rūpintis iki mirties nežinia kiek metų. Bet jau po savaitės visas neigiamas mintis išblaškė jo šiluma ir meilumas. Dabar jai jau sunku būtų įsivaizduoti savo gyvenimą be Mažulio.

„Apskritai Mažulis nelabai ką veikia – eina drauge pasivaikščioti, miega ir ėda. Bet mane iškart pavergė tai, kad jam labai norisi žmogaus draugijos. Glaudžiasi, kad tik jį paniurkytum, visada nori būti šalia žmogaus, glostomas ir myluojamas, – sako Danutė. – Tiesa, Mažulis niekada nelaižo žmogaus veido ar rankų. Nežinau, ar buvo stipriai už tai muštas, ar tiesiog jo toks charakteris.“

Iššūkis: kelionė į Afriką truko apie šešiolika valandų – du skrydžiai ir persėdimas, bet Mažuliui pavyko viską įveikti.

Į kitą žemyną – kartu

Praėjus beveik trims mėnesiams nuo Mažulio atsiradimo D.Baikaitytės namuose, ji gavo pasiūlymą dirbti Ugandoje.

„Prieš man priimant darbo pasiūlymą didžiausias galvos skausmas buvo, ar pavyks Mažulį nusigabenti į Ugandą, nes palikti Lietuvoje jo aš ir nenorėjau, ir negalėjau. Tad arba abu į Ugandą, arba abu liekame, – pasakoja atsakinga augintinio šeimininkė. – Pasirodo, nusigabenti šunį į kitą žemyną nėra taip jau sunku, tiesiog reikia noro ir šiek tiek daugiau sumokėti. Labai džiaugiuosi Vilniaus oro uosto darbuotojais, kurie mumis rūpinosi ir vis vadino Mažulį puikiausiu dienos keleiviu.“

Kelionė į Afriką truko apie šešiolika valandų – du skrydžiai ir persėdimas. Šuns visą šį laiką šeimininkė nematė. Ugandoje, kai ėmė klausinėti oro uosto darbuotojų, kur jai pasiimti šunį, visi galvojo, kad juokauja arba prastai kalba angliškai. Tik po geros valandos atėjo jos paklausti, ar ten tikrai jos „gyvas gyvas gyvas šuo“, iškrautas iš lėktuvo. Oro uoste visiems jis sukėlė daug šypsenų.

Tiesa, dar teko pavargti, kol pavyko surasti viešbutį, kuris priimtų su augintiniu. Bet kai jau priėmė, tai išskėstomis rankomis. Ir dabar, Danutei būnant darbe, vienas viešbučio berniukas per pietus Mažulį išveda pasivaikščioti.

„Ugandoje esame dar tik antra savaitė, o planas gyventi čia – dvejus trejus metus. Tad jau pradėjau ieškoti buto, bet ne visi nuomoja žmonėms su augintiniu. Tačiau tai – tik detalės, šiek tiek ilgiau paieškosiu ir rasiu“, – sako optimistiškai nusiteikusi lietuvė.

Nauja: Mažulis netrukdo šeimininkei dirbti, tyrinėja naują aplinką.

Svetima, bet jauki

D.Bakaitytei kelionės į svečias šalis – ne naujiena. Ir ankstesniame darbe tekdavo vykti į komandiruotes, kurios trukdavo nuo savaitės iki kelių mėnesių. Kadangi šį kartą išvyko keleriems metams ir tenka daug dirbti su kolegomis Lietuvoje, tai ir dabar jaučiasi labiau ilgoje komandiruotėje, nei išsikrausčiusi iš Lietuvos.

Dėl to, kad Uganda yra mažiau saugi šalis, teigia nesijaudinusi, greičiau atvirkščiai – įdomu pažinti kitokią kultūrą.

Pirmi pašnekovės įspūdžiai apie Ugandą geri: tai labai jauki šalis, kurios žmonės – draugiški ir malonūs.

„Nors buvau įspėta dėl vagysčių, ko gero, vaikštant su šuniu, vagysčių tikimybė stipriai mažėja, – sako Danutė. – Siunčiu nuotraukas draugams ir dažnas pakomentuoja, kad šalis atrodo liūdnai. Bet man taip neatrodo – greičiau primena vaikystę, kai visi vaikai žaisdavome šalia baisių sovietinių pastatų. Ugandoje yra daug skurdo ir nepritekliaus, bet kartu ir daug laimės, meilės ir gyvenimo.“

Afrikoje Danutė anksčiau nebuvo ir apskritai mažai keliavo ne darbo reikalais. Kai keliaudavo, rinkdavosi ne įspūdingus pastatus, o gamtą: perėjo šv.Jokūbo kelią Ispanijoje, buvo dviejų savaičių solo žygyje palei Baltijos jūrą.

„Man visada svarbiau buvo kelionė nei tikslas. Ir šiuo atžvilgiu Uganda nuostabi, nes čia dar yra labai daug žmoniškumo, rūpesčio vienas kitu“, – pastebi pašnekovė.

Kaip svečioje šalyje jaučiasi Mažulis? „Vietinių reakcija į šunį mane labai stebina. Dauguma, pamatę mudu su Mažuliu, prašo atiduoti arba parduoti šunį. Keista, nes jau pastebėjau, kad Ugandoje pilna palaidų šunų, jie jau turėtų būti prie jų įpratę. Gal nepratę prie šuns, vedamo su pavadėliu? Visi Mažulį čia vadina vilkšuniu – gal tikrai mano, kad grynaveislis?“ – svarsto Danutė.

Draugą tikrai rasite

Tiems, kurie palieka savo šunį išvykdami, moteris teigia nelabai ką galinti pasakyti. Jos įsitikinimu, jei mylėtų – nepaliktų. Belieka džiaugtis, jei palieka prieglaudoje, o ne išmeta ar muša, kankina ir badu marina. „Kai pamačiau, kaip mano šuo anksčiau gyveno, tai prieglauda atrodo tarsi išganymas“, – sako Danutė.

Svarstantiesiems pasiimti šunį iš prieglaudos ji linki nebijoti. Prieglaudose gausu mažų, jaunų, senų ar didelių šunų – ten tikrai galima rasti savo svajonių šunį, tik nereikia savęs spausti imti pirmą pamatytą gyvūną. Jei bijote, kad suaugęs šuo nebus toks prieraišus, klystate.

„Galiu paliudyti, kad prieglaudos šuo bus daug prieraišesnis už grynaveislį, – tikina pašnekovė. – Vis juokauju, kad aš esu geriausias dalykas, nutikęs mano šuns gyvenime. Tad dabar ne aš, o mano šuo bijo, kad galiu pabėgti, todėl jau po savaitės, praleistos kartu, į pasivaikščiojimus eidavome be pavadėlio.“

Ma. Melmanas, nusprendęs šeimai padovanoti pudeliuką, nė nedvejodamas ieškojo augintinio su dokumentais. „Iš gerų rankų, grynaveislio pudelio. Nors šiaip sakau, kad visi šuniukai yra geri. Jeigu nebūtų problemos dukrai su astma, tiesiog nueičiau į prieglaudą ir pasiimčiau bet kokį šuniuką: ir išgelbėji, ir turi draugą. Bet šiuo atveju mes buvome prisirišę prie veislės“, – pasakos dainininkas.

Vardą pudeliukei išrinko Makso dukra Amelie. Kai Leksi atkeliavo į namus, pirmosios savaitės Maksui buvo labai netikėtos. Dainininkas nė nesitikėjo, kad trijų mėnesių šuniukas gali turėti tokį aiškų charakterį. „Ji užsispyrusi. Ir žiauriai sumani. Jeigu mes kalbame apie pirmąsias dienas, tai  buvo įdomybių. Išvedžiau į lauką prieš naktį. Ji padarė savo mažus reikalus. Sakau, jeigu tu dar padarysi didelius reikalus, išvis būsi nuostabiausias šuo pasaulyje. Ji pasižiūrėjo į mane, pasakė  „okey“ ir padarė didelį. Galvoju, viskas gerai, suradome bendrą kalbą“, – šypsodamasis apie pirmąsias Leksi dienas su šeima pasakoja Maksas.

Tačiau jau po keleto dienų Leksi Maksui iškrėtė šunybę – žaisdama nutraukė jo auskarą. Maksas pamanė, kad Leksi papuošalą prarijo. Kuo baigėsi pirmoji Leksi šunybė Maksui? Kaip išmokyti keturkojį cirko triukų ir kodėl kiekvienam šuniui reikalingi drabužiai, sužinosite ir pamatysite šį šeštadienį 17.55 val. LNK laidoje „Gyvūnų pasaulis“.

Pasak centro vyriausiosios specialistės Daivos Miliauskienės, į registrą 2021-aisiais naujai įtraukta 72,5 tūkst. gyvūnų, arba beveik trečdalis visų, šiuo metu esančių registre. Didžioji dalis naujai registruotų augintinių – šunys (46,5 tūkst.) ir katės (25,8 tūkst.).

Iš viso gyvūnų registre šiuo metu yra įtraukta 233,7 tūkst. augintinių: 157,1 tūkst. šunų, 76,1 tūkst. kačių, 434 šeškai, po keletą kitų gyvūnų.

„Skaičius išaugo dėl gegužės 1-ąją įvesto privalomo gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo. Tas augimas šiuo metu gal šiek tiek sumažėjo, bet bendrai statistika didėja: lyginant tik su 2020-aisiais, naujai registruojamų gyvūnų išaugo dvigubai“, – BNS sakė D. Miliauskienė.

Anot jos, dažniausiai registruojami kačių ir šunų mišrūnai, registruoti privaloma ir naminius šeškus. Taip pat galima, bet neprivaloma, registruoti jūrų kiaulytes, didesnius paukščius, kai kuriuos driežus, šinšilas. Šie gyvūnai turi būti paženklinti mikroschema, kaip numato europinės taisyklės.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, populiariausi pernai registruotų šunų vardai buvo Bela (658), Luna (526), Pupa (375), Maja (357), Arčis (293). Populiariausių kačių vardų penketuke – Bela (337), Simba (297), Maja (165), Pūkis (158), Murka (153).

– Kaip dabar jaučiasi Brasas? Kaip suprantu, jo gyvybę išgelbėti padėjo jūsų žinios apie šunis ir greita reakcija?

– Dabar jau galiu drąsiai pasakyti ir pasidžiaugti, kad Brasas išgyvens. Iki šiol kasdien kankino nerimas, kad mano mylimas keturkojis skaičiuoja paskutines dienas. Turėjau pažvelgti realybei į akis – jis jau senas šuo, eina dvyliktus metus. Skrandžio apsivertimas – gana dažna vokiečių aviganių problema ir ištverti net kelias operacijas tokio amžiaus šuniui labai sudėtinga. Laimei, labai padėjo veterinarai Vaida Misiūnienė ir Audrius Kiselis iš veterinarijos klinikos „Divaura“.

Kol gyvenime neatsitinka toks vakaras, kokį patyrėme su Brasu, tol nesupranti, kad viskas taip greitai gali baigtis. Vos trys minutės galėjo pakeisti situaciją 180 laipsnių. Šeštadienio vakarą su šeima išsiruošėme pavakarieniauti su draugais. Apsirengiau striukę, aunuosi batus ir staiga matau, kad Brasas pradeda lakstyti lyg būtų suviduriavęs, lyg jį pykintų. Griebiu už pavadėlio ir lekiu į lauką. Po akimirkos matau, kaip Braso pilvas ima pūstis. Pagalvojau – apsivertė skrandis. Nieko nelaukdamas skambinu V. Misiūnienei – ji patvirtina mano mintis. Sako galinti atlikti operaciją, bet nespėsiu šuns atvežti. Suprantu – turiu daugiausia pusantros valandos.

Sėdu į mašiną, Brasas narve aimanuoja. Kovoju su emocijomis ir suprantu, kad tik sveikas protas gali išgelbėti šioje situacijoje. Vėl susisiekiu su Vaida ir prašau, kad paskambintų Klaipėdoje dirbantiems veterinarams chirurgams. Skambinu visiems Klaipėdoje esantiems draugams, kad padėtų rasti chirurgą. „Googlinu“ ir pats skambinu Klaipėdos veterinarams. Vienos klinikos administratorius pakelia ragelį. Paaiškinu situaciją, o jis man: „Pirmadienį 10 val. ryto galime priimti“. Sakau: „Jūs suprantate, ką sakote? Jis bus jau miręs“. Sako: „Suprantu“.

Telefonas kaista nuo skambučių, automobilio variklis užvestas – pasiruošęs važiuoti, kad ir kur reikės. Dar po dešimties minučių gaunu Mindaugo Lidžiaus telefono numerį. Paskambinu. Sako: „Skubėkite, mes su žmona pasiruošę operuoti“. Tai buvo paskutinė viltis. Tačiau iki operacinės – beveik 80 kilometrų. Sninga, pusto, plikledis, bet į kliniką, kaip vėliau paaiškėjo, atvykome pačiu laiku.

Brasą išgelbėti pavyko. Ir žinios, kurias įgijau per dešimtmetį važinėdamas po įvairiausius seminarus, labai padėjo. Tiesa, po operacijos išvažiavau gyventi į Kauną, kad visuomet šalia būtų mūsų veterinarai Vaida ir Audrius. Teko atlikti ir dar vieną operaciją – išvalyti žaizdą, bet dabar jau viskas gerai.

Žvaigždė: filmuotis kine Brasui patiko, o ir uždirbdavo jis daugiau nei tikri aktoriai. P. Kaupelio asmeninio archyvo nuotr.

– Paprastai daugelis šuniuko nori vaikystėje. Jūs Brasą įsigijote būdamas jau, kaip sakoma, sąmoningo amžiaus. Kaip pavyko taip ilgai iškęsti?

– Vaikystėje ir aš labai norėjau šuniuko. Su seserimi dalijomės vieną kambarį. Kadangi ji vyresnė ir taip pat labai norėjo šuniuko, tėvai padovanojo pudeliukę Džesę. Žinoma, vedžioti reikėjo man, tačiau kalytė mano niekada nebuvo.

Vėliau studijos universitetuose, draugai, pasinėriau į darbą – rytais radijas, paskui televizija, savaitgaliais renginių vedimas... Laiko šuniui nebuvo. Tik katytei ir žuvytėms. Taip,  turėjau katę Lukreciją (prieš keletą metų ji išvažiavo gyventi pas mano mamą). Ir tik tada, kai baigiau mokslus, tapau pakankamai suaugęs prisiimti atsakomybę, įsigijau Brasą. Tai buvo dovana sau 2011-ųjų Kalėdoms. Tai tas laikas ir leido suprasti, kad šuo – tai atsakomybė.

– Kodėl pirkote būtent vokiečių aviganį? Kuo ši veislė patraukė?

– Žinoma, dėl TV serialų ir filmų, kuriuose vokiečių aviganiai vaizduojami kaip itin protingi šunys – bebaimiai, galintys skrosti stiklą ar ugnį. Ir juk tada galvojau, kad užtenka tik įsigyti vokiečių aviganį ir jis savaime bus komisaras. Tačiau Brasui, kaip ir kiekvienam šuniui, iki tokio protingumo buvo ilgas kelias. Tuomet ir pradėjau važinėti po seminarus, gilinti dresūros žinias, dalyvauti tarptautinėse IGP dresūros varžybose.

Brasas iš tiesų tapo komisaru, tiksliau – inspektoriumi. Kartu su Mariumi Jampolskiu jis vaidino TV seriale „Inspektorius Mažylis“. Prieš tai dar vaidino Varį kartu su Giedriumi Arbačiausku seriale „Namai, kur širdis“, filmavosi seriale „Juodosios našlės“ ir kituose.

Tuomet supratau, kad vokiečių aviganis iš tiesų yra labai protingas šuo. Labai gabus ir gražus keturkojis. Tačiau reikalingi tinkami mokslai, kad jis ne tik girdėtų šeimininką, bet ir mielai atliktų visas komandas tiek varžybų metu, tiek namuose.

Ne kiekvienas gali būti dresuotojas, bet kiekvienas gali išmokti suvaldyti savo augintinį kasdienėse situacijose.

– Koks yra Brasas? Juk kaip ir žmogus, kiekvienas šuo savo charakterį...

– Nors dresūros aikštelėje sutinku įvairiausių šunų, tačiau tokio gilaus mąstymo keturkojo sutikti dar neteko. Net šunų sporto pasaulio čempionai, susipažinę su Brasu, stebėjosi, kad yra tokių aiškiai savo poreikius ir mintis parodančių šunų. Brasas toks – jei jam kas nors nepatinka arba ko nors nori, vien pasižiūrėjęs į jo akis gali suprasti. Jis turi charakterį. Jis moka padėkoti. Moka parodyti, kad myli arba priešingai – nekenčia. Na, tarkim, kaip dabar: jam kasdien reikia leisti vaistus, girdyti tabletes, tai kai tik ateina tas metas, jis aiškiai parodo – atsikabink, nebereikia man tų vaistų. Bet vos tik pasakai: „Brasai, reikia“ – nuleidžia vargšas galvą ir prieina.

– Brasas – aktorius. Jis tai jaučia? Kieno buvo idėja – Brasui filmuotis? Ar reikėjo specialiai filmavimams kažko jį mokyti?

– Jis labai jaučia, kai reikia filmuotis. Kai buvo jaunesnis, kiekvieną filmavimą priimdavo kaip malonumą, nes gauna nemažai skanėstų! Tačiau dabar, kai tenka filmuotis mano laidoje „Gyvūnų pasaulis“, nors ir gauna skanėstų, tačiau jo išraiškos būna tokios, kurios sako: „Na gerai, pakentėsiu, bet gal galima greičiau“. Jei filmuojame keletą laidų iš eilės, nors ir gauna paskatinimą, dažnai jis tiesiog atsikelia ir išeina. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad tokiame amžiuje aš iš jo nieko nereikalauju, dažnai duodu jam pačiam pasireikšti (to negalima jauniems aktyviems šunims, nes namuose bus netvarka).

Pirmus vaidmenis Brasui gavo jo veisėja. Kino filmų ar serialų prodiuseriai kreipiasi į veislynus prašydami, kad jie pasiūlytų paklusnių gražių šunų. Kai Brasas buvo pačiame jėgų žydėjime, jis ir tiko minėtiems vaidmenims. Tiesa, tais laikais Brasui pavydėdavo visi aktoriai – jis per pusvalandį uždirbdavo tiek, kiek aktorius uždirba per visą pamainą. Tik nebuvo viskas labai paprasta – kartu su Brasu smulkmeniškai ruošdavomės kiekvienai scenai. Režisierius atsiųsdavo scenarijų, paaiškindavo detales, ir tuomet kokią savaitę treniruodavomės. Tačiau vieno dalyko man nereikėjo ištreniruoti – išgelbėti skęstančio žmogaus. Režisieriui sakiau – Brasas šį instinktą turi, patikėkit, viskas bus gerai. Jei ką, vietoj kažką sugalvosim. Ir... Užteko vieno dublio – Brasas iš upės išgelbėjo skęstančią aktorę. Visi buvo sužavėti. Tai truko 10 minučių.

Talentingas: P. Kaupelis dresūros aikštelėje sutinka įvairiausių šunų, tačiau Brasą giria kaip išskirtinį. / P. Kaupelio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kodėl jūsų namuose atsirado belgų aviganis Kanas? Ar Kanas labai skiriasi nuo Braso, vokiečių aviganiai nuo belgų aviganių?

– Kanas mano gyvenime atsirado tada, kai Brasui buvo penkeri metai ir mes dalyvavome Estijos IGP šunų sporto čempionate. Čia Brasas užėmė pirmą vietą. Tuomet teisėjas iš Švedijos man pasakė: jei su parodiniu šuniu gali pasiekti tokias aukštumas, gal pabandyk su darbiniu? (Kai kurios šunų veislės yra skirstomos į darbinius ir parodinius šunis. Parodiniai skirti parodoms – veisėjai, veisdami šiuos šunis, stengiasi išveisti kuo tobulesnės išvaizdos keturkojus. O darbinių linijų veisėjai stengiasi išveisti augintinius su kuo geriau išreikštais instinktais).

Taigi, ieškojau gero šuns ir radau geresnį, nei tikėjausi. Palangiškis Kanas pranoko visus lūkesčius. 2019-aisiais su juo dalyvavau Pasaulio IGP dresūros čempionate, vykusiame Austrijoje, buvau Lietuvos rinktinės kapitonas. Rinktinė iš 48 dalyvavusių šalių užėmė tryliktą vietą. Kanas sunkiausioje rungtyje pateko į TOP penketuką. Pasaulyje!

O Kanas nuo Braso iš tiesų labai skiriasi. Brasas yra mąstytojas, o Kanas – vykdytojas. Vokiečių aviganiai yra labai aktyvūs šunys, tačiau belgų – superaktyvūs. Taigi, jis turi net bėgimo takelį, o treniruotėms reikia skirti mažiausiai dvi valandas kasdien!

– Jūsų augintinių laimėjimai parodose nemenki. Ar tai – sudėtingas, bet įtraukiantis užsiėmimas ir šunims, ir žmonėms?

– Brasas – Lenkijos jaunimo vicečempionas, Lietuvos, Baltarusijos, Estijos IGP sporto pirmosios vietos laimėtojas. Kanas – IGP šunų sporto dalyvis ir prizinių vietų laimėtojas. Drąsiai galiu teigti, kad IGP sportas yra vienas sudėtingiausių šunų pasaulyje. Tai reikalauja visų šuns instinktų ir nuolatinės dresūros.

IGP – tai pėdsekystė, paklusnumas ir apsauga. Pėdsekystės rungtyje šuo turi preciziškai eiti svetimo žmogaus pėdomis ir rasti pamestus iš skirtingų medžiagų pagamintus daiktus, juos pažymėti. Paklusnumo rungtyje – sutelkęs visą koncentraciją į vedlį eiti šalia, greitai atsisėsti, atsigulti, atsistoti, peršokti kliūtis ir kt. Apsauga – sunkiausia rungtis – šuo, bėgiodamas po stadione pastatytas palapines, turi surasti nusikaltėlį, jį aploti ir kąsti į specialią rankovę tik tada, kai šis mėgina pabėgti. Be to, turi vykdyti visas šeimininko komandas.

Šio sporto procesas turi patikti, nes jei galvosi tik apie pergales – nieko nepasieksi. O įtraukia jis tuo, kad gali kasdien džiaugtis kiekvienu mažu laimėjimu. Ir dar tai yra savotiška meditacija, nes dresūros metu esi čia ir dabar.

– Kas jus paskatino imtis dresūros? Ko labiausiai reikia tokiam darbui? Ar visus šunis galima išmokyti klausyti komandų ir ar visus juos reikia mokyti?

– Šunų dresūra domėtis pradėjau tuomet, kai įsigijau Brasą ir supratau, kad jei šio aktyvaus sutvėrimo nemokysiu elementaraus elgesio taisyklių, turėsiu daug problemų. Dresūrai labiausiai reikalingos žinios ir sugebėjimai „skaityti“ šuns mintis – matyti, kaip jis jaučiasi, ką jis tuo metu galvoja, ir, žinoma, sugebėjimas pritaikyti turimas žinias. Ne kiekvienas gali būti dresuotojas, bet kiekvienas gali išmokti suvaldyti savo augintinį kasdienėse situacijose. Šunys yra individai, negalima to paties metodo taikyti kiekvienam šuniui, ir nėra vienos taisyklės, kaip, tarkim, šunį reikia išmokyti atsisėsti. Turi pamatyti, pabendrauti ir pajausti, kas jam geriausiai tinka. Žinoma, kiekvieną šunį reikia mokyti. Juk šuo sukurtas būti su žmogumi ir jam padėti, tad ir žmogus negali įsigyti šuns ir jo palikti likimui.

– Kada ir kodėl sugalvojote kurti TV laidas apie gyvūnus?

– Iki „Gyvūnų pasaulio“ buvo „Gyvūnų policija“, kurią vedžiau su Agota Mašanauskaite. Tuomet siekėme padėti visiems gyvūnams – nesvarbu, ar tai apleisti šunys, pririšti prie metro grandinės purvyne, ar arkliai, marinami badu. Ši LNK laida tęsėsi tris sezonus ir buvo labai populiari. Tačiau vėliau situacija gyvūnų pasaulyje sparčiai ėmė gerėti, todėl nusprendėme, kad reikalinga pozityvi laida – per žinomų žmonių ir jų augintinių istorijas edukuoti žiūrovus, kaip tinkamai rūpintis naminiais gyvūnais. Laidą kuriame kartu su Janita Januškauskaite-Plunge, kuri pritarė mano idėjai. Pasitelkėme ekspertus, laidoje rodome ir dresūros pamokėles. Ši laida tapo populiariausia laida apie gyvūnus.

Kompanija: dar viena Pauliaus namų gyventoja – prieglaudinukė Pievutė, geriausia Braso draugė. P. Kaupelio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar buvo tokių susidūrimų su gyvūnų nepriežiūra ar netinkamu elgesiu su gyvūnais, kuriuos iki dabar prisimenate?

– Kiekvienas išvažiavimas į įvykio vietą, kur buvo netinkamai laikomas augintinis, giliai įstrigo atmintyje. Pamenu, kai vienoje mokymo įstaigoje, bandomajame ūkyje, žmonės rado mirštančią karvutę. Atvažiavus mūsų filmavimo komandai to ūkio vadovas pareiškė, kad karvutė sunkiai sirgo, tai prieš mirtį jai leido pakvėpuoti grynu oru. Po tokių įvykių supranti, kad gyvūnai yra žymiai geresni už daugumą žmonių.

– Filmuodamas laidas susitinkate su gausybe žmonių, auginančių šunis. Ar galima pastebėti, ką jie turi bendro?

– Pastebėjau vieną dalyką – žmonės, įsigiję šunį, tampa kur kas laimingesni nei iki to momento, kol jo neturėjo. Visi vienbalsiai sako tą patį.

– Ar kiekvienam žmogui galima turėti šunį? Ar apskritai pakanka jį tik „turėti“?

– Tikrai ne kiekvienas žmogus nusipelnė šuns. Būna tokių, kurie įsigyja tik dėl to vaizdelio – žmona, vaikai, automobilis, namas, pasodintas medis ir šuo. Gyvūnas tampa daugiau įvaizdžio dalimi, o ne šeimos nariu.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie sugalvojo įsigyti šunį?

– Labai paprasta – jeigu žmogus nori šuns, tai tegul pabando bent mėnesį prieš pradėdamas jo ieškoti keltis valanda anksčiau ir išeiti pasivaikščioti. Ir vakare valandą pasivaikščioti, nesvarbu, ar lauke minus 10, ar šlapdriba. Jei visą mėnesį tai padarysite, tai bus pirmas žingsnis link šuns įsigijimo. Dar reikia suprasti, kad įsigiję šunį nebeturėsite pasirinkimo – privalėsite juo rūpintis bent penkiolika metų. Šuo turi gauti geriausią pašarą, medicininę priežiūrą, kuri yra labai brangi, ir, žinoma, dėmesį 24/7. Pasiruošę? Tad pirmyn!

– Kas dar, be Braso ir Kano, gyvena jūsų namuose? Jeigu susiruoštumėte turėti naują augintinį, kas tai būtų?

– Kartu gyvena Pievutė. Prieglaudinukė. Ji yra geriausia Braso draugė. Ir kol Brasui nebuvo atsitikusi ši nelaimė, negalvojau, kad šie šunys taip myli vienas kitą. Kai po operacijos atvežėme Brasą ir paguldėme miegamajame, Pievutė gulėjo prie durų įtempusi ausis, kad tik girdėtų, kas vyksta. Ji visada Brasui išvalo ausis ir kai šalta, miega viename guolyje. Kol kas apie naują augintinį negalvoju, bet, be abejonės, tai būtų šuo. Be šuns savo gyvenimo neįsivaizduoju.

Šeimininkė susitinka su augintiniu Bugu po mėnesio. Berno zenenhundo veislės šuo pabėgo gruodžio 19-ąją. Šeimininkė mano, kad jį galėjo išvilioti. 

„Jokio klausymo. Jis per tvorą – ir dingo. Vyras iš karto į mašiną. Apvažinėjome viską aplinkui, šuo dingo kaip į vandenį“, – pasakoja šuns šeimininkė Lukrecija Šidlauskienė. 

Apie besiblaškantį šunį prieglaudai pranešė kaimynė. 

„Paskambino moteris, kad tas šuo blaškosi po sodų bendriją. Parsivežėme, patikrinome mikroschemą ir viskas aišku. Šeimininkė pradėjo to šuns ieškoti po savaitės“, – sako „Penktos kojos“ vadovė Agnė Volockytė.

Šeimininkė sako sulaukusi skambučio, kad Bugo neatgaus. 

„Neatiduosime, viską darysime, kad iš jūsų šuo būtų atimtas. Mes parašėme raštą policijai, kad mūsų šuo nusavintas, kad jis tikrai buvo išviliotas“, – kalba šuns šeimininkė.

Šuo prieglaudoje atsidūrė jau ne pirmą kartą, todėl A. Volockytė prašė tarnybų dėl nepriežiūros jį konfiskuoti dar anksčiau. Nenorėjo grąžinti ir dabar. 

„Jis buvo mažo svorio, kai mes jį pasvėrėme. Rašėme pareiškimą ir VMVT tarnybai, kad tai yra Berno zenenhundo mišrūnas ir jo kūno bendras svoris yra tiesiog per mažas. Bet jie buvo nusprendę gyvūną vis tiek grąžinti šeimininkei, skirdami jai baudą dėl gyvūno nepriežiūros“, – teigia „Penktos kojos“ vadovė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tarnybos patikrino Bugo gyvenimo sąlygas namuose. 

Nuspręsta šunį grąžinti šeimininkei, o iš „Penktos kojos“ jį turi perimti „Nuaras“. 

Tarnybų neįleido į prieglaudą, nes nebuvo vadovės. Paaiškėjo, kad šuns prieglaudoje irgi nėra. 

A. Volockytė paaiškina, kodėl šunį perdavė kitiems, ir rodo medžiagą, kaip šuo gyveno tuo metu, kai buvo Vilniuje. 

„Bugas prieglaudoje tikrai stresavo. Seilės tekėjo, jis blaškėsi ir taip toliau. Todėl mes Bugui radome laikiną globą. Jis visą mėnesį ten ir buvo. Visoms tarnyboms buvo pranešta“, – kalba „Penktos kojos“ vadovė.

Specialistai sako, kad šunį konfiskuoti gali tik valstybinės tarnybos. 

Prieglauda parašė pareiškimą policijai dėl šeimininkės žiauraus elgesio ir šuns nepriežiūros. Šeimininkė – dėl šuns nusavinimo. 

Pasak tarnybų, vis dažniau pasigirsta istorijų visoje Lietuvoje, kai prieglaudos  paima šunis ir jų negrąžina. Vien aplink Kauną tokių įvykių per mėnesį buvo keli.