Nuo cukrinio diabeto komplikacijų ir silpno regėjimo kenčianti Ieva Krivickaitė dabar jaučiasi drąsiau, nes jau beveik metus kelią jai rodo keturkojė vedlė Fėja.

„Eidama gatve pradėjau išsitiesti, nes galiu pasitikėti, žinau, kad mane nuves ten, kur reikia, kad nuves saugiai, ko nebūdavo, kai eidavau viena su baltąja lazdele“, – teigė gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėja I. Krivickaitė. 

Lietuva, priešingai nei kitos Europos šalys, vedlių paruošimo nesubsidijuoja. Šunų įsigijimo, rengimo ir priežiūros išlaidas turi padengti patys asmenys su regos negalia. 

„Jau yra žingsnis į priekį, kad Lietuvoje turime pirmą žmonių padovanotą šunį vedlį, kad visuomenė šviečiama, kad apie tai kalbame, kad neregiai pradeda apie tai svajoti“, – tikino I. Krivickaitė. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

I. Krivickaitės keturkojė buvo dresuota Latvijoje ir šiuo metu yra vienintelis šuo vedlys Lietuvoje. Toks šuo kainuoja 25 tūkst. eurų. 

„Žmogui su regos negalia, kuris ir taip yra socialiai pažeidžiamas, rasti 20 arba 25 tūkst. eurų šunio įsigijimui – ypatingai sunku“, – sakė aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Karvelis.

Šuns vedlio įstatymas Lietuvoje įsigaliojo tik nuo šių metų. Taip buvo sudaryta galimybė su tokiu keturkoju judėti tiek viešojoje, tiek privačioje erdvėje.  

Šalyje šiuo metu yra viena mokykla, planuojanti rengti šunis vedlius ir vykdyti jų priežiūrą. Bet kol nėra finansavimo keturkojų rengimui ir juos įsigyti gali tik vienetai, įstaiga negali būti akredituota. 

„Kompetencijų prasme esame tam pasiruošę, atsiremiame tik į finansavimo stygių“, – tikino tarnybinės šunininkystės klubo vadovas Vaidotas Glodenis. 

Šuo vedlys yra ruošiamas dvejus metus, o šunį parengęs specialistas jį prižiūri visą gyvenimą. Tai, jog keturkojį galima įsigyti tik užsienyje, apsunkina priežiūros procesą. 

„Jei iškils kažkokia problema, bus sudėtinga, nes iš Vokietijos instruktoriui atvažiuoti yra didžiuliai kaštai“, – kalbėjo V. Glodenis. 

Kadangi Lietuvoje I. Krivickaitė vienintelė naudojasi šuns vedlio pagalba, panašu, lietuviams trūksta žinių apie jų darbo specifiką. 

„Didžiausia problema – mažus vaikus auginantys tėvai, kurie mato mielą šunį ir jų vaikas nori jį pakalbinti, paglostyti, o aš neleidžiu to daryti, nes tiesiog tai yra šuo, kuris dirba, kuris nėra žaidimams. Aš su juo nežaidžiu ir nesimyluoju, nors to norėčiau“, – pasakojo I. Krivickaitė. 

Kol kas tai – prabangos, bet ne bazinio būtinumo prekė arba pagalbos priemonė asmeniui su negalia.

Pasak viceministrės, pirmiausia reikia įvertinti, kokios paslaugos atlieptų asmenų su negalia poreikius. 

„Kol kas tai – prabangos, bet ne bazinio būtinumo prekė arba pagalbos priemonė asmeniui su negalia. Bet tikrai ateityje, formuojantis poreikiui, formuojantis dresiruojančių organizacijų buvimui, tai galėtų būti dalinai finansuojama“, – sakė Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė J. Jakštienė. 

Vis dėlto, diskusijos dėl šuns vedlio finansavimo vyksta lėtai.

Kaip teigiama LASS kreipimesi į politikus, kitose Europos valstybėse nebekeliamas klausimas, ar šuo vedlys yra būtinybė nereginčiam žmogui, tačiau Lietuvoje situacija nesikeičia jau dešimtmečius.

Šiuo metu esanti pagrindinė pagalbinė priemonė gyventojams su regos negalia – baltoji lazdelė – neužtikrina visų galimybių saugiai judėti ir aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Turime pradėti kalbėti apie aktyvesnį valstybės įsitraukimą mažinant socialinę atskirtį ir plečiant techninės pagalbos priemonių aprašą, į jį įtraukiant ir šunį vedlį – kaip būtinybę regos negalią turinčiam žmogui“, – rašoma kreipimesi.

Rašte politikams taip pat pabrėžiama, kad Lietuva yra vienintelė šalis Baltijos regione, kurioje žmonės su regos negalia turi patys rūpintis šuns vedlio įsigijimu bei priežiūra.

Latvijoje ir Estijoje yra paruošta arba ruošiama po 20 šunų, kurių rengimas nuo 90 iki 100 proc. Tuo metu Lietuvoje yra tik vienas šuo vedlys, kurio įsigijimu ir priežiūra rūpinasi pats regos negalią turintis gyventojas.

LASS išsiųstame kreipimesi prašoma politikų suteikti galimybes regos negalią turintiems valstybės piliečiams gyventi visavertį gyvenimą, inicijuoti bei palaikyti įstatymo pataisas, kuriomis šuo vedlys būtų pripažinta kaip būtina techninės pagalbos priemonė regos negalią turinčiam gyventojui.

Ieva atskleidė, kokias komandas planuoja išmokyti keturkoję, nors ir laukia sudėtingas dresavimo kelias. „Fėja yra šuo vedlys asistentas. Turiu regėjimo negalią, ji man padeda, kaip vedlė mane veda. Esame mokymosi procese, ji mokosi užuosti gliukozės kiekį kraujyje. Taip ji galės mane įspėti apie pavojų tiek dienos, tiek nakties metu. Nėra kažkokios konkrečios komandos, bet ji turi mane taip mylėti, kad visada norėtų mane gelbėti. Kadangi šuo turi labai aiškias taisykles ir discipliną, tas elgesys turėtų būti kitoks nei visada, Fėja turėtų elgtis kitaip, kad aš atkreipčiau dėmesį. Kol kas mes tik 4 mėnesiai kartu ir dar mokomės mylėti viena kitą“, –  dalinosi Ieva.

LNK nuotr. 

Ieva sakė, kad šuo vedlys jokiu būdu negali būti glostomas, myluojamas ir kitaip blaškomas net jai artimiausių žmonių, todėl svarbu, kad Lietuvos gyventojai tai įsidėmėtų. „Fėja yra iš Latvijos, ji 1,5 metų mokėsi latviškai, dabar ji supranta ir lietuviškai, tačiau darbinės komandos yra suomių kalba. Ji yra dresuota pagal suomių programą. Tai buvo daroma todėl, kad niekas kitas nesuprastų ir jos neblaškytų gatvėje kartodami įvairius žodžius. Neįtikėtina, kiek ji gali išmokti, kad galėtų padėti žmogui. Į šunį vedlį maksimaliai reiktų nekreipti dėmesio, nes bet koks pakalbinimas, paglostymas, palietimas yra pagyrimas. Tai protingas gyvūnas, ji greit suprastų, kad geriau priimti kitų lengvai užtarnaujamą dėmesį nei dirbti“, –  ragino I. Krivickaitė

Nepaisydama regėjimo negalios Ieva kabinasi į gyvenimą ir užsiima veiklomis, kurias ryžtasi išbandyti ne kiekvienas. „Dabar jaučiu, kad einu per visokius vidinius potyrius: liūdesį, pyktį, susitaikymą. Manau, čia ilga vidinė kelionė. Tačiau draugai visur mane skatino eiti, veikti, taip aš ir atsidūriau vandenlenčių sporte. Labai norėjau pabandyti, bet girdėjau, kad neregiams tai yra nepritaikyta, nesaugu, pavojinga. Bet aš taip norėjau... Ir radau mokytoją, kuri sakė – pabandom. Tokios praktikos neradome niekur, nei Lietuvoje, nei Europoje. Aš plaukiu su racija, o krante stovintis žmogus mane stebi ir sako ką man daryti, kitaip tariant, yra mano akys“, – savo iššūkiais dalinosi Ieva.

 I. Krivickaitės istorija –  trečiadienį, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ per LNK.

Šuns vedlio įteisinimas stringa

Judėjimo negalią turinčiai vilnietei Ajanai vokiečių aviganė Mulan nėra paprastas šuo. Po daugiau nei metų dresūros, ji taps asmenine asistente. Jos padedama, Ajana galės vaikščioti be ramentų, o jei kas nutiks, šuo galės net iškviesti pagalbą.

„Aš turiu gyvenimo džiaugsmą, turiu papildomą veiklą, ko anksčiau tikrai niekada nebuvo. Tai šunys asistentai gali atnešti ne tik man, bet ir kitiems žmonėms su negalia“, – kalbėjo vilnietė.

Šunys asistentai šeimininkus užsienyje lydi į ligonines, kavines, kitas įstaigas. Kad ir Lietuvoje būtų įteisinti tokie šunys, sukurta darbo grupė įstatymui parengti. Tačiau, anot Ajanos, darbai stringa dėl socialinės apsaugos ir darbo viceministrės J. Jakštienės, kuri gegužę dirbo nuotoliniu būdu iš Ispanijos.

„Ji nuolat vėluoja, nuolat sutrumpina mūsų susitikimus, būtent dėl jos grafiko yra viskas nukeliama. Kodėl derinami grafikai pagal ją, kai jos nėra?“ – skundėsi Ajana.

Dėl šuns vedlio žmonės gali gyventi žymiai savarankiškiau. Ir aš norėčiau priminti, kad Lietuva yra įsipareigojusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai.

Kad trūksta laiko darbams, būdama Ispanijoje prisipažino ir pati viceministrė: „Trumpesnėm distancijom galiu prisijungti prie šios darbo grupės. Šie susitikimai dėl bendrų darbų srauto tik retės“, – teigė J. Jakštienė.

Neįgalieji – ne prioritetas?

Viceministrė Ispanijoje dirbo ne visą savaitę, būdavo, kad iš penkių darbo dienų dirbdavo tris, tačiau šuns asistento įstatymo laukiančius neįgaliuosius labiausiai įskaudino ši viceministrės frazė: „Tai nėra prioritetinis darbas. Mes tikrai norim, kad tie šunys asistentai atsirastų, bet prioritetinių darbų srautas yra be galo didelis ir rudens sesijoje jis tiktai augs“.

Rečiau vykstantys posėdžiai Ajanai kelia nerimą. Ir taip per porą mėnesių, anot jos, projekto rengimas nepasistūmėjo.

„Skaudu, liūdna, mes gal nesame pakankamai dideli, pakankamai svarbūs viceministrei, aš nežinau“, – sakė Ajana.

Viceministrės elgesys papiktino ir kinologijos centrą. „Tos kalbos išties ne tiktai mane vieną žeidžia. Žeidžia ir tuos asmenis, kuriems šita paslauga yra būtina. Ir išties taip neturėtų būti, tai – tam tikri prioritetai ir netgi, sakykime, šis prioritetas yra vienas iš svarbesnių“, – kalbėjo Vytautas Gustaitis, Baltijos kinologijos centro vadovas.

Anot kinologų, politikams ir valdininkams jie surinko informaciją, kaip įteisinti šunys asistentai užsienyje, bet įstatymo rengimas vis tiek stringa. „Esame labai didelį darbą padarę, mes susižinojome, kaip kitose valstybėse viskas vyksta. Ir sakėme: imkite šitą patirtį ir adaptuokite Lietuvoje. Bet namų darbai atlikti tik iš mūsų pusės“, – teigė V. Gustaitis.

Kad Lietuvos valdžia neturi delsti su šuns vedlio įteisinimu, sako ir žmogaus teisių ekspertai.

„Dėl šuns vedlio žmonės gali gyventi žymiai savarankiškiau. Ir aš norėčiau priminti, kad Lietuva yra įsipareigojusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai, kurioje yra labai aiškiai pasakyta, kad valstybė privalo viską daryti, kad žmonės su negalia gyventų kuo savarankiškiau“, – kalbėjo Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertas Jonas Ruškus.

Anot socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, neįgalieji yra ministerijos prioritetas. Darbų dėl jų gerovės padaryta nemažai. Bet toliau kartojo, kad iš kur dirba viceministrė, jai nesvarbu: „Ar vienas viceministras jungiasi iš Lietuvos, būdamas nuotoliu, ar iš Ispanijos, būdamas nuotoliu, man nebuvo skirtumo darbo organizavimo prasme, nes visi dirba dabar nuotoliu“.

Tik dėl viceministrės pasisakymo, kad neįgalieji – ne prioritetas, M. Navickienė nesidžiaugia: „Aš manau, kad tikrai turime galvoti apie žodžius, kurie yra pasakomi, ir aš tiktai galiu pasakyti, kad neįgalieji, šeimos, kurios augina negalią turinčius vaikus arba prižiūri tuos asmenis, kurie turi negalią, ir man, ir šitai vyriausybei yra prioritetas ir bus visus ketverius metus“.

Su pačia viceministre susisiekti nepavyko, nes ji šią savaitę atostogauja. Tačiau nuo pirmadienio, anot ministrės, ji dirbs Lietuvoje.

Lietuva ne tik paskutinė iš Baltijos šalių įsivedė eurą. Deja ji nepirmauja ir rūpindamasi savo neįgaliaisiais. Latvija prieš 3,5 metų už Europos Sąjungos (ES) pinigus pradėjo projektą, pagal kurį buvo parengti pirmieji trys šunys vedliai akliesiems. Dabar jų jau per dešimt. Estijoje – 35, o Lietuvoje – nė vieno ir artimiausioje ateityje nenumatoma įsigyti.

Rygoje gyvenantis Aleksejus sako, kad jo gyvenimas visiškai pasikeitė, kai prieš trejus metus jame atsirado Teodoras. Šis labradoras – ne tik jo akys, bet ir rankos.

„Jei einu su baltąja lazdele ir man kas nors iškrenta – niekas nepakels: reikia rankomis graibyti – ar švarios grindys, ar purvinos, pavyzdžiui, autobuse. O šuo – čikšt – pakelia ir įduoda į rankas. Galiu pademonstruoti. Jis net monetas gali pakelti, jei parduotuvėje iškrito. Autobuse, restorane jis parodo laisvą vietą, kur niekas nesėdi. Suranda kasą, jei daviau tokią komandą“, – pasakojo Aleksejus Volkovas.

Kitai rygietei Natašai su Latvijos aklųjų sąjunga bendradarbiaujanti kinologė padėjo pačiai išsiauklėti pagalbininkę Lati, kurią ji rado šunų prieglaudoje.

„Dabar aš pamiršau, ką reiškia stulpai, duobės, balos ir visa kita. Anksčiau nuolat su tuo susidurdavau – ypač su stulpais. Ji mane visur vedžioja, parodo kelią. Kasdien su Lati einu į darbą. Dabar ji mūsų kolektyvo narė“, – sakė Nataša Muravjova.

Prieš penkerius metus Latvijos aklųjų sąjunga pradėjo ketverių metų programą, pagal kurią ES lėšomis buvo parengti trys šunys vedliai, kurie iškeliavo į Latvijos rajonus. Už aklųjų pagalbininkų šėrimą ir gydymą, taip pat kinologų konsultacijas dabar moka Latvijos valstybė. Ir nors ES finansavimas jau baigėsi, entuziastai tęsia aklųjų vedlių ir asistentų mokymą, dabar jau patys tam rinkdami pinigus iš privačių aukotojų.

„Tai brangus malonumas. Skaičiuojam, kad šuo gali kainuoti apie 50 tūkst. eurų per visą jo gyvenimą. Be to reikalinga nuolatinė kinologo priežiūra. Jeigu aklasis susirgo ar išvažiavo ir nėra kam padėti, šuo grįžta pas mane. Taip pat, jei keturkojis jau per senas dirbti.

Latvijoje tai mažiausiai dešimt tokių šunų jau yra. Jei viskas gerai – šiemet bus dar du.  Suomijoje jų per 200, Estijoje – 35. Kiekviena šalis savaip sprendžia šias problemas – vienur už tai moka valstybės, kitur visuomeninės organizacijos renka pinigus“, – kalbėjo kinologė Zaiga Klavina.

Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno šuns vedlio. Su baltąja lazdele vaikščiojantis vilnietis Karolis sako, kad apie keturkojį  pagalbininką pradėjo svajoti jau prieš 10 metų, kai studijavo aukštojoje mokykloje ir jam reikėjo daug važinėti visuomeniniu transportu.

„Kai aš pradėjau domėtis, ar su tuo šuniu vedliu aš čia Lietuvoje galėsiu laisvai judėti – pasirodo ne. Gyvūnų laikymo taisyklės mūsų teisės aktuose nėra šuns vedlio, reiškia, kad aš negalėčiau su juo įlipti į transportą, aš iš Vilniaus, tarpmiestiniu maršrutu niekur negalėčiau su juo važiuoti, nes tai yra draudžiama“, – teigė verslininkas Karolis Verbliugevičius.

„Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, didelės iniciatyvos, atvirai sakant, nerodėm dėl to, kad to poreikio nebuvo suformuota ir žmonės nėra taip kreipęsi, kad kategoriškai reikalautų, kad tie šunys vedliai rastųsi. Tai yra ir visuomenės požiūris, nes nesenai buvo mergina atvažiavusi iš Vokietijos studijuoti ir kada reikia eiti į tam tikras įstaigas, viešajame transporte iš karto neigiama reakcija iš visuomenės“, – tikino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas.

Du aukštuosius baigęs ir tris verslus įkūręs Karolis sako, kad praėjus 10 metų šuns vedlio jam nebereikia, nes dabar jis turi automobilį su vairuotoju. Aišku tokių vienetai. Karolis sako, kad išsivysčiusio Vakarų pasaulio, kur vedliai skaičiuojami šimtais, pavyzdys rodo, kad tokie pagalbininkai labai reikalingi, tik Lietuvoje nėra kam tuo dideliu darbu užsiimti.

Didžiosios Britanijos buitinės technikos gamintojas „JTM Service“ rinkai pristatė skalbimo mašiną, kuri ima veikti vos šuniui sulojus, skelbia rusų Computerra.Ru.

Belieka nuraminti, kad tai ne namuose laikomų keturkojų išnaudojimo priemonė, o naujas būdas padėti šeimininkams su negalia.

Taigi nuo šiol šunys vedliai gali ne tik pavedžioti neregį šeimininką po miestą ar pakloti sėdinčiajam vežimėlyje lovą, bet ir sukrauti nešvarius rūbus į skalbimo mašimą, ją įjungti ir viską išplauti.

Tai leidžia buitiniai prietaisai su „pėdute“ pažymėtu specialiu pedalu. Šuniui jį nuspaudus, atsidaro skalbimo mašinos durelės. Jas atverti pilnai šuo gali pritaisyta virvele. Skalbiamieji milteliai į reikiamą plovimo skyrių patenka automatiškai. Keturkojui belieka tik amtelėti.