KDT atstovai priminė, kad tokie susitikimai Klaipėdoje buvo organizuojami prieš du dešimtmečius, jie vadinosi teatrabariu.

Šių metų lapkritį KDT kavinėje vyko pirmasis bandymas – juo buvo siekiama prikelti teatrabario tradiciją. Susitikime žiūrovai galėjo pasikalbėti su aktoriais apie spektaklius, sužinoti daugiau detalių apie kūrybos procesą, pasidalinti savo patirtimi.

Žiūrovai išties įsitraukė į pokalbį, ir vyko prasmingas dialogas.

Pasak KDT Kultūros projektų koordinatorės Linos Lencevičiūtės, pirmajame susitikime dalyvavo nemažai klaipėdiečių, daugelis jų noriai įsitraukė į pokalbį su aktoriais.

Tąkart buvo kalbama apie Michało Borczucho režisuotą spektaklį „Lost Lost Lost“.

„Pirmasis aktorių susitikimas su žiūrovais paliko labai šiltus jausmus tiek aktoriams, tiek žiūrovams. Žiūrovai nuoširdžiai domėjosi ne tik spektakliais, bet ir repertuaru, aktoriais ir gyvenimu teatre. Žiūrovai išties įsitraukė į pokalbį, ir vyko prasmingas dialogas. To ir siekėme – ne aktorių monologo, o gyvo, šilto bendruomenės pokalbio. Renginio metu dalyviai turėjo galimybę betarpiškai bendrauti, pažinti aktorių ne kaip vaidmenį, bet kaip asmenybę“, – teigė L. Lencevičiūtė.

Lina Lencevičiūtė. D. Rimeikos nuotr.

Jau aišku, kad kitas toks susitikimas vyks sausį, tiksli data bus skelbiama vėliau.

„Džiaugiamės šia iniciatyva ir viliamės, kad vyks tęstiniai susitikimai, ir ateityje pavyks sukurti teatro bendruomenės klubą, galbūt taip atrasime ir naujų žiūrovų. Po praėjusio susitikimo su aktoriais žiūrovai domėjosi, kada vėl vyks renginiai, minėjo, kad laukia kito susitikimo. Artėjantis aktorių susitikimas su žiūrovais vyks sausio mėnesį. Kai žinosime tikslią datą, informaciją paskelbsime“, – sakė L. Lencevičiūtė.

Pirmasis. 2009 metai, ankstyvas pavasaris. Mažame vidurio Lietuvos miestelyje, kuriame esu gimęs ir užaugęs, nakvoju tėvų namuose. Vėlus vakaras, tačiau miegoti dar nėra noro. Įjungiu kambaryje stovintį televizorių. Jis transliuoja filosofo profesoriaus Leonido Donskio vedamą laidą „Be pykčio“. Kitas pokalbio dalyvis – vedėjo kolega Arvydas Šliogeris. Pirmasis įspūdis, pažiūrėjus vos kelias laidos minutes, yra sakantis, kad A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas. Kūno ir mąstymo vienovė, priešinga tuščioms manieroms, reikalaujančioms varžytis ir dalyvaujant pokalbyje išreikšti tik dalį savęs, vengti visa apimančios mentalinės ir fizinės laikysenos. L. Donskio ir A. Šliogerio diskusijos tema – lietuviškoji filotopija, jos praeitis okupacinės priespaudos metais ir tuometiniu, vos antrą dešimtį baigiančios atkurtosios Lietuvos laikotarpiu. Ką mums reiškia vieta? Kokia yra pamatinė filosofo dorybė? Kas yra dvasios aristokratija? Man tik 29-eri, todėl iš šios laidos įsimenu klausimus ir beveik nefiksuoju atsakymų į juos. „Be pykčio“ tą vakarą man atskleidžia, kad ir mūsų šalyje, vis dar atsigaunančioje po laukinio kapitalizmo, įmanomas intelektualinis gyvenimas. Šis netiesioginis susitikimas su A. Šliogeriu nusitęsia pusantrų metų į ateitį, kai atsiverčiu istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Išblukęs žodynas“. Pratarmės autorius – A. Šliogeris, savajame tekste pažymintis, kad viešasis intelektualas privalo į mūsų politinę, socialinę, kultūrinę ir net ekonominę tikrovę žvelgti ir ją vertinti su aistra. Įsitikinu, kad pirmasis kartas, kai išvydau A. Šliogerio veidą TV ekrane, buvo tikras, jokiu būdu nesumeluotas. Filosofo būta ištikimo tiesai, moralei ir minties laisvei.

A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas.

Antrasis. 2009-ųjų ruduo. Dirbu atkuriamame legendiniame sovietmečio žurnale „Lietuvos švyturys“. Vyriausiasis redaktorius, kurio vardo ir pavardės jau nepamenu, vieną dieną skiria užduotį pakalbinti kokį nors ypatingą žmogų – Asmenybę. Savo valia pokalbio partneriu pasirenku A. Šliogerį. Skambinu jam laidiniu telefonu į namus. Filosofas atsiliepia, sutariame susitikimo laiką. Apstulbstu išgirdęs, kad A. Šliogeris gyvena Vilniuje, Pilaitės rajone, žymiojo vokiečių mąstytojo Imanuelio Kanto vardu pavadintoje gatvėje. Atvažiavęs autobusu, artėju prie daugiabučio. Imu suprasti ir net jausti, kokia kančia A. Šliogeriui turėjo būti gyvenimas daugiabutyje, tarp žemės ir dangaus. Kita vertus, prisimenu jo nuostabiosios knygos „Būtis ir pasaulis“ fragmentą, kuriame filosofas konstatuoja, kad visi mes gyvename „tarp“ būsenoje: tarp gimimo ir mirties, tarp laisvės ir prievartos ir daugelio kitų dalykų. Gana gerai pažinodamas Pilaitės rajoną, tada dar tik nujaučiu, koks būties gėris turėjo būti pasivaikščiojimai šalia daugiabučių tyvuliavusio Salotės ežero pakrantėmis ir užmiesčio pievomis bei laukais. A. Šliogeris pasitinka prie laiptinės, rūkydamas cigaretę. Pakilę liftu, įeiname į jo namus. Prisėdame ant žalia gelumbe aptrauktų fotelių ir imame kalbėtis apie viską, ką tik norime. Pokalbis trunka apie dvi valandas. Imu suprasti, kad prisidariau daug būsimo transkribavimo darbo. Iš to interviu atmintyje šiandien kirba mano klausimas apie Lietuvos išsivadavimo ir Katalikų Bažnyčios veiklos ryšį. Tada supratau, kad jei A. Šliogerio ir būta tikinčiojo Dievą, tai apie jokią konfesiją ir religines apeigas net kalbėti neverta. Jis – ne dogmos žmogus. Jis ištikimesnis paradoksui. Po šio susitikimo dar keliskart iš toli esu matęs filosofą prie „Skalvijos“ kino centro Vilniuje, lūkuriuojantį autobuso namo, į Pilaitę. Daugiau tiesiogiai, be tarpininkų niekada nesusitikome.

Trečiasis. 2015-ųjų vasaris. Ruošiuosi ginti savo kuklią humanitarinių mokslų disertaciją apie poetą, filmininką Joną Meką. Beveik visas šio mokslinio darbo pagrindas – A. Šliogerio idėjos, kurias turėjau garbės tęsti ir interpretuoti. Likus dviem savaitėms iki disertacijos gynimo, vadovai pataria kreiptis į A. Šliogerį, kad jis susipažintų su mano tekstu ir parašytų atsiliepimą. Neminėsiu visų tų liaupsių, kurias elektroniniu paštu gavau po kelių dienų. Regis, prasmingiau būtų įvardyti, ko išmokau iš Filosofo. Tai – gebėjimas į savąjį gyvenimą, artimiausią aplinką, kito mintį ir jausmą žvelgti iš atstumo; iš paskutiniųjų priešintis globaliam išvietinimui; pastangos gyventi tradicinėje tvarkoje, kur svarbus medis, krūmas, žolė ir pievų žiogelis; tai – ir atvirumas kito patirčiai, esybei, ir gebėjimas įžvelgti laiko akimirkas, kai tampa beveik stebuklo būdu įmanoma susitarti, susikalbėti su oponentu garbingai ir nežeminant vienas kito; valia kalbėtis su kitais žmonėmis apie daiktus, reiškinius ir kuo mažiau apie asmeniškumus ar kiekvienam save gerbiančiajam būdingas mažas, bet svarbias paslaptis; tai – ir suvokimas, kad pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mano ar kito žmogaus gyvenimu, kad esama į savotišką kosmosą nunešančių idėjų, prilygstančių intelektualiniam nuotykiui. Ir pagaliau, A. Šliogeris buvo toks žmogus, apie kurį galima tvirtai sakyti žodį „kilnus“, aiškiai suprantant jo reikšmę – gebėjimą kilstelti kitą nuo sriubos lėkštės ir pažvelgti aukštyn, pamatyti horizontą, tačiau stengtis jo neperžengti. Filosofas visu savo gyvenimu manifestavo mąstymo laisvę, net tada, kai beveik niekas ja nebetikėjo.

Post scriptum. Atsiliepime apie mano disertaciją A. Šliogeris rekomendavo ją išleisti atskira knyga, prieinama platesniam skaitytojų ratui nei mokslo bendruomenė. Po penkerių metų filosofo žodis virto kūnu. Čia skolingas nelikau. Kitas momentas – prieš ketverius metus pačiam A. Šliogeriui pažadėjau parašyti jo intelektualinę biografiją. Pažado ištesėti, jam gyvam esant, nespėjau. Tebūna šis mano prisiminimų pluoštelis žinia, pakartotas pažadas į amžinybę, kad ištartas žodis nebuvo tuščias skambesys ar viešas plepėjimas. Kas geriau nei Filosofas gali nujausti ir žinoti, kad visa, kas užrašyta, neišnyksta be pėdsako ir turi kuriamąją galią?! Ne vien šio teksto autorius yra skolingas A. Šliogeriui, bet ir Lietuva, Panevėžys ir Ūlos upė, ant kurios kranto jis praleido tiek daug laiko, išsinešdamas iš tos vietos tikrą patirtį, kurios mirtingajam per gyvenimą skirta ne tiek daug. Šalies, miesto ir asmens tapatumas – tai susitikimai ir po laiko. Vis dar turime pareigą ir kartu privilegiją neleisti užmarščiai pasiglemžti A. Šliogerio gyvenimo ir filosofinės, poetinės bei fotosofinės kūrybos.

Anot organizatorių, susitikimų reikšmė – noras teatre burti savotišką scenos meno mylėtojų klubą.

„Ieškosime to, ką kartais šiuolaikinių technologijų laikais prarandame – gyvo ryšio vieni su kitais. Manau, to kartais trūksta tiek žiūrovams, tiek mums, aktoriams“, – sakė KDT aktorius Rimantas Pelakauskas.

Anot jo, tarp 90-ųjų ir 2000-ųjų teatro aktoriai po repeticijų ir spektaklių susitikdavo kavinėse pasikalbėti apie teatrą. Pamažu į šiuos susitikimus susiburdavo įvairių profesijų atstovai – dailininkai, architektai, studentai, dėstytojai. Mezgantis ryšiui, gimdavo originalios kūrybinės idėjos.

Akcentuojama, kad pirmojo susitikimo pamatu taps šį sekmadienį rodomas Michał Borczuch režisuotas spektaklis „Lost Lost Lost“.

Su žiūrovais susitiks KDT aktoriai – Jonas Baranauskas, Karolis Maiskis, Renata Idzelytė ir R. Pelakauskas.

„Kai kūrėme spektaklį, buvome susitelkę ties tuo, kad jo metu bandysime perprasti Jono Meko fenomeną, jo kūrybos principą. Daug kalbėjome apie jo kūrybą, filmus, bet mažiau atkreipėme dėmesį į jį kaip asmenybę, jo gebėjimą burti žmones. Susitikime galėsime atkreipti dėmesį ir į tai – ieškosime ryšio“, – sakė J. Baranauskas.

Tikimasi, kad į susitikimą atėję žmonės jame nebijos diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę, o drąsiausi – ir kritiką.

„Visada norisi pasidalinti ir savanaudišku požiūriu, kad tai ne bažnyčia, tai ir kruvinas darbas. Smagu išgirsti kitus, tik dažnai retas turi drąsos dalintis savo įžvalgomis“, – teigė R. Idzelytė.

Susitikimo dalyviai bus vaišinami kava, veikiausiai gaus ir teatrinių dovanų.

Jis antradienį Vilniuje susitiko su Omano kolega Sayyidu Badru bin Hamadu bin Hamoodu Al Busaidi (Saidu Badru bin Hamadu bin Hamudu Busaidi).

„Omanas, dar vadinamas Persijos įlankos Šveicarija, ne tik padeda spręsti kilusias krizes ir tarpininkauti konfliktų atvejais, tačiau sugeba telkti regiono partnerius vardan bendrų tikslų. Persijos įlankos šalių integracija ir jų stabilumas yra ir ES interesas – norime su šiomis šalimis bendradarbiauti ekonomikos, žmogiškojo potencialo, energetikos, kovos su klimato kaita ir kitose srityse“, – pranešime cituojamas G. Landsbergis.

„Lygiai taip pat svarbu, kad šios šalys aktyviai įsitrauktų stabdant Rusijos agresiją Ukrainoje ir padėtų spręsti maisto saugumo problemas, neišvengiamai kilsiančias Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionui“, – pridūrė jis.

Ministras pabrėžė Omano pastangas tarpininkaujant, siekiant regiono saugumo ir stabilumo. Taip pat akcentavo, kad Lietuva ir Omanas – gyventojų skaičiumi panašios šalys, siekiančios diversifikuoti savo ekonomikas, užtikrinti tvarų ekonominį augimą, todėl mato galimybes plėsti dvišalį bendradarbiavimą informacinių technologijų, turizmo, transporto ir kitose srityse.

Susitikimo metu ministrai aptarė dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą, globalias Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmes, Artimųjų Rytų regiono aktualijas ir ES dėmesį strateginei partnerystei su Persijos įlankos šalimi, teigia Užsienio reikalų ministerija.

Vizito metu Omano užsienio reikalų ministras bus apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

2022 metais minimas Lietuvos ir Omano diplomatinių santykių trisdešimtmetis.

Pasak organizacijos, išanalizavusios parlamentarų darbotvarkes, pernai Seimo nariai paviešino 1179 susitikimus su interesų grupėmis ir registruotais lobistais, lyginant su 971 susitikimu 2017 metais.

Mažiau susitikimų šioje kadencijoje skelbta rudens sesijoje (525), pavasarį jų skelbta per 650. Susitikimus viešino apie pusė visų parlamentarų.

Aktyviausiai susitikimus skelbė Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė (59), Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen (39) Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Simonas Gentvilas (32). Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Andrius Vyšniauskas ir Dalia Asanavičiūtė bei Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė Vilija Targamadzė paskelbė po 21 susitikimą.

Susitikimus skelbė visi 11 Laisvės frakcijos narių, 8 iš 12 Liberalų sąjūdžio atstovų, 9 iš 15 Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narių, po maždaug pusę socialdemokratų ir konservatorių, daugiau nei trečdalis „valstiečių-žaliųjų“, du iš 10 Darbo partijos frakcijos atstovų bei nė vienas iš Lietuvos regionų frakcijos narių.

Labai norėčiau, kad visuomenė galėtų dar lengviau sužinoti, su kuo bendravo ir tarėsi politikai, priimdami mums visiems svarbius sprendimus.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad politikos ir sprendimų priėmimo skaidrumas šiomis dienomis yra itin svarbus, kadangi mažina terpę neteisėtam trečiųjų šalių poveikiui bei kuria pasitikėjimą valdžios institucijomis.

„Labai norėčiau, kad visuomenė galėtų dar lengviau sužinoti, su kuo bendravo ir tarėsi politikai, priimdami mums visiems svarbius sprendimus. Svarbu, kad Seimo kanceliarija tęstų dar praeitą kadenciją pradėtus darbus ir palengvintų Seimo nariams darbotvarkių pildymą, o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija teiktų dar daugiau duomenų apie lobistinę veiklą atviru formatu, pavyzdžiui, palikdama viešose deklaracijose minimus vardus ir pavardes”, – teigė S. Muravjovas.

Analizuojant Seimo narių darbotvarkes buvo skaičiuojami politikų 2021 metų rugsėjo 10-osios – 2022 metų vasario 16-osios oficialiuose darbo kalendoriuose paskelbti susitikimai. Analizę galima rasti adresu manoseimas.lt. 

G.Grajausko poezijos rinkinys

Šį penktadienį 17.30 val. I.Kanto bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9) vyks klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių knygos „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ pristatymas.

„Mane visada ypatingai domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo“, „meniškumo“ tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie sugeba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. Idealiu atveju skaitytojai pasijunta, lyg patys juos būtų parašę. Dažnai jie trumpi, lakoniški, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą, – pasakojo G.Grajauskas. – Kita knygos ašis – „Paguodos giesmės“, eilėraščių ciklas, kurį kažkada pradėjau, iš karto žinodamas, kad jis niekada nebus baigtas. Eilėraščiai į šį ciklą ateina patys – nenoriu nieko forsuoti ir skubinti. Gal net atvirkščiai – norėtųsi, kad ciklas pildytųsi kuo lėčiau. Nes dauguma ciklo eilėraščių vienaip ar kitaip susiję su man svarbiais žmonėmis, kurių jau nebėra. Konkrečių dedikacijų norėjau išvengti – nors kai kur jos nesunkiai nuspėjamos. Vis dėlto „Paguodos giesmės“ skirtos ne mirusiems, o gyviesiems, tebegyvenantiems. Visų gyvųjų sustiprinimui ir paguodai. Kitos dalies eilėraščių stilistika – atpažįstama iš mano ankstesnių knygų. Paradoksalūs, (auto)ironiški. Kai kurie aštroki.“

Konkurse „Klaipėdos knyga 2021“ dalyvaujančią knygą pristatys poetė Elena Karnauskaitė. Pristatyme dalyvaus knygos autorius G.Grajauskas.

Du D.Musteikio romanai

Kovo 8 d. 17 val. I.Kanto biblioteka buria į virtualų susitikimą su Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvaujančių romanų „Čia bus Mėmelio pilis“ ir „Mėmelio komtūro kalavijas“ autoriumi klaipėdiečiu Dariumi Musteikiu. Tiesioginė transliacija vyks bibliotekos feisbuko paskyroje @kmsvb.

Būsimo Klaipėdos jubiliejaus proga D.Musteikis parašė istorinį romaną su nuotykių elementais, kuris, nebūdamas istoriniu veikalu ar vadovėliu, įtraukia skaitytojus į maloniai užkrečiamą skaitymo pramogą „skaniai praryti knygą“ ir leidžia pažvelgti į Klaipėdos miestą pirmųjų Mėmelio gyventojų akimis.

Beje, abiejų romanų autorius D.Musteikis gimė Klaipėdos gimtadienio dieną – rugpjūčio 1-ąją, tik 713 metais vėliau, ir romaną „Čia bus Mėmelio pilis“ dedikuoja savo gimtinei.

Knygoje „Mėmelio komtūro kalavijas“ (romano „Čia bus Mėmelio pilis“ tęsinys) siūloma pasitelkti vaizduotę ir persikelti į daugiau nei prieš 760 metų vykusius nepakartojamus ir įtraukiančius įvykius Dangės žiotyse ir rytinėje Baltijos pakrantėje. Kartu su knygos personažais kviečiama atkakliai ginti Mėmelį nuo jį puolančių Algmino žemaičių, spręsti miesto vystymo ir apsaugos klausimus, džiaugtis naujų miesto gyventojų gimimu, pamąstyti apie bendražmogiškas vertybes.

B.Puidoko eilėraščiai

Kovo 9 d. 16 val. I.Kanto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49) bus pristatyta konkurse „Klaipėdos knyga 2021“ dalyvaujanti Broniaus Puidoko eilėraščių knyga „Dainuoju gyvenimą“, kurią išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Užsitęsusios pandemijos metu nerimo, nežinios, slogių nuotaikų dažnai prisipildo mūsų namai, o jei dar dangų užvaldo pilki lietų nešantys debesys, į sielą ima skverbtis pilkuma. Prasta nuotaika smelkia iki kaulų, pranyksta net mažiausi džiugesio blyksniai. Turi sau prisipažinti – užvaldė depresija. 2021 m. išleistoje antrojoje B.Puidoko eilėraščių knygutėje visiškai kita nuotaika – čia užkoduotas proveržio iš pandeminės nuotaikos troškimas. Autoriaus optimizmą rodo ir pavadinimas „Dainuoju gyvenimą“. Grėsmės akivaizdoje apdainuojamas gyvenimas, meilė, gamtos gyvybingumas. Autoriaus akiratis platus: jis mėgsta keliauti, domisi istorija, istoriografija, žavisi garbinga Lietuvos praeitimi, lyg metraštininkas aprašo iškilias asmenybes. Eilėraščiuose minimi Lietuvos kunigaikščiai, karalienė Barbora Radvilaitė, paskirti eilėraščiai palaimintajam Jurgiui Matulioniui, kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę Nijolei Sadūnaitei, neužmiršta įdomi asmenybė – Klaipėdos dainininkė, daug metų žavėjusi savo publiką jausminga populiariąja muzika, Nelė Paltinienė.

Skaitytojai rinks populiariausią knygą, o gražiausią leidinį išrinks ekspertų komisija.

Fotoalbume – prasminga tradicija

Kovo 15 d. 17 val. I.Kanto bibliotekos Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81 A) vyks Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvaujančio fotoalbumo „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ pristatymas. Fotoalbumą išleido „Eglės“ leidykla. Renginyje dalyvaus leidėjas ir šio leidinio sudarytojas Antanas Stanevičius.

Fotoalbumas skirtas prasmingai ir romantiškai klaipėdiečių tradicijai – kasmet pagerbti Kristijono Donelaičio gimtadienį sausio pirmąją dieną 12 valandą. Sueigos, prasidėjusios 1989-aisiais, tampa vis gausesnės, turiningesnės. Knygoje nuolatiniai susirinkimų dalyviai pasisako apie K.Donelaičio reikšmę jiems asmeniškai ir visai Lietuvai.

Fotoalbume yra kompaktinė plokštelė su K.Donelaičio kūryba, kurią deklamuoja Klaipėdos dramos teatro aktoriai, su Liudviko Rėzos tautosakiniu palikimu, dainuojamu

Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro folkloro ansamblio „Aušrinė“.

E.Barauskienės „Kovingoji Ėvė“

Kovo 16 d. 17 val. I.Kanto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49) – Editos Barauskienės knygos „Kovingoji Ėvė: kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“ pristatymas. Renginyje svečiuosis konkurse „Klaipėdos knyga 2021“ dalyvaujančios knygos autorė E.Barauskienė, aktorė Virginija Kochanskytė, knygą išleidusios leidyklos „Eglė“ vadovas A.Stanevičius.

Ievos Simonaitytės 125-osios gimimo metinės paskatino priekuliškę pedagogę ir rašytoją Editą Barauskienę pažvelgti į lietuvių literatūros klasikės tautinę, pilietinę veiklą, į jos atkaklią kovą su priespauda, neteisybe. Visa tai I. Simonaitytė patyrė vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame gyvenime nuo savųjų kaimynų, nuo vokiečių ir tarybinės valdžios. Fizinę negalią turėjusi rašytoja buvo nepaprastai stipri savo dvasia, ji nenuolaidžiavo tiems, kurie kėsinosi pažeminti žmogiškąjį orumą, visiškai nepelnytai bausti jos gentainius. Vienas pačių skaudžiausių laikotarpių I.Simonaitytės gyvenime – Antrasis pasaulinis karas ir pokaris, kai ištuštėjusio Klaipėdos krašto gyventojai buvo masiškai tremiami į Sibirą, o grįžusieji neapsikentę emigravo į Vokietiją.

„Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“ – taip kovingoji Ėvė pasidžiaugė 1923-iųjų vasario 16-ąją, prabėgus mėnesiui po Klaipėdos ir Lietuvos susivienijimo. Rašytojos lietuviškasis patriotizmas – sektinas pavyzdys.

„Su kovingąja Ėve gyvenau visą gyvenimą – ir tiesiogiai Priekulėje, ir per jos kūrybą“, – teigė E.Barauskienė, savo mintis sudėjusi į knygą „Kovingoji Ėvė: kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“.

Kur balsuoti

Su konkurse „Klaipėdos knyga 2021“ dalyvaujančiomis knygomis galima susipažinti ir balsuoti už populiariausią I.Kanto bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt ir šešiuose bibliotekos padaliniuose: Skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Turgaus g. 8), Meno skyriuje (J.Janonio g. 9), Jaunimo skyriuje (Tilžės g. 9), „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49), Kalnupės padalinyje (Kalnupės g. 13) ir Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81 A).

Iki balandžio 24-osios skaitytojai rinks populiariausią knygą, o gražiausią leidinį išrinks ekspertų komisija.

„Šiuo metu bene labiausiai aptariama COVID-19 suvaldymo priemonė yra siūlymas, kad leisti fizinius susitikimus, bendravimą tik tarp to paties namų ūkio narių, t. y. vienuose namuose gyvenančių asmenų. Tai neturėtų būti taikoma neatidėliotiniems atvejams, kai reikia prižiūrėti sergančius ar savimi negalinčius pasirūpinti žmones. Nesiimsiu ilgai aprašinėti, kaip tai mums skaudu, kaip tai paveiks mūsų bendravimą. Manau, kad tai visi supranta. Aš taip pat. Čia norėčiau trumpai pagrįsti, kodėl ši priemonė turėtų būti svarstoma ir net jai pritariama“, – penktadienį socialiniame tinkle „Facebook“ rašė M. Stankūnas.

Tiesiog palinkėsiu ramybės ir sveikatos Jums ir Jūsų artimiesiems. Likime namie.

Pasak jo, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenys rodo, kad šiuo metu didžiausias viruso plitimas vyksta būtent šeimose.

„Pasaulio mokslininkų publikacijos tą visiškai pagrindžia. Nesvarbu, ar tai tyrimai iš Kinijos, ar JAV, bet jie visi rodo, kad pagrindinis infekcijos plitimo šaltinis yra namų ūkiai. Ir ekspertai pasisako, kad būtent viruso plitimas namuose yra ypatingo dėmesio reikalaujama sritis. Vienos iš metaanalizės rezultatai teigia, kad užsikrėtimo rizika yra dešimt kartų didesnė namų ūkio aplinkoje, nei tarp kitų kontaktų. Ši rizika yra tris kartus didesnė tarp suaugusių, nei tarp vaikų. Panašų teiginį, dėl didesnės rizikos užsikrėsti namuose – artimoje aplinkoje vyresnio amžiaus asmenims patvirtina ir kitos metanalizės duomenys. Apskritai, mes galime sakyti, kad artimi kontaktai, kurių metu nėra naudojamos kaukės ar saugus atstumas tampa pagrindiniu viruso plitimo „greitkeliu““, – turimomis žiniomis dalijosi profesorius.

Ką reikėtų daryti? M. Stankūno teigimu, tyrimai iš Italijos, kuri bene labiausiai nukentėjo „pirmojo piko“ metu, rodo, kad kuo atidesnis karantino sąlygų laikymasis ir kuo mažesnis karantino vienetas t .y. namų ūkis, ar kartu besikarantinuojantys asmenys, tuo mažesnis antrinių užsikrėtimų skaičius.

„O neseniai publikuota 226 šalių taikytų COVID-19 suvaldymo priemonių efektyvumo apžvalga parodė, kad mažų susibūrimų uždraudimas gali sumažinti Rt reikšmę iki -0,4. Tai pati efektyviausia priemonė įvardinta toje apžvalgoje. Dabar kaip ir galioja draudimas-rekomendacija susitikti nedaugiau nei dviem šeimoms iki dešimt žmonių. Tai gal galėtų būti efektyvi priemonė, bet vis tik griežtesnis reikalavimas turėtų duoti didesnį efektą. Bent jau tą rodo kitos apžvalginės studijos rezultatai, kad reikalavimas likti namie yra efektyvesnė priemonė, nei reikalavimas sumažinti susitikimų skaičių iki dešimt asmenų“, – rašė jis.

O paskutiniam teiginiui iliustruoti pateikė pavyzdį. „Sakykim, kad aš esu užsikrėtęs COVID-19. Simptomų nejaučiu arba jie labai minimalūs ir į juos nekreipiu didelio dėmesio. Švenčiam Kūčias ir šiai vakarienei pasikviečiu savo tėvus (5+2). Per šv. Kalėdas nuvažiuoju pas uošvius (5+2), aplankau tuo pačiu ir žmonos brolio šeimą (5+5). Antrą Kalėdų dieną užsuku pas brolį (5+5) ir kaip be mano krikštuko ir visos jų super šeimynėlės (5+5). Taigi, aš nepažeisdamas taisyklių per 48 val. kontaktuoju su 19 žmonių, kurie turi didelės rizikos kontaktą ir gali užsikrėsti. Sakykim, kad bent po vieną šeimos narį iš mano kontaktuotų užsikrėtė. Viruso inkubacinis laikotarpis iki simptomų pasireiškimo yra 5-7 dienos, tačiau žmogus gali platinti virusą dar 1-2 dienos iki simptomų pasireiškimo. O kas bus praėjus 5-7 dienom nuo šv. Kalėdų? Ogi Naujieji Metai! Mano visi apkrėsti artimieji tvarkingai laikosi dviejų namų ūkių taisyklės, nejaučia simptomų, su savo artimaisiais sutinka Naujuosius metus ir…“, – detalizavo profesorius ir pridūrė, kad apibendrinimų ar išvadų šiam pavyzdžiui nepateiks, nes visame tame svarbiausia – tiesiog likti namie.

„Tiesiog palinkėsiu ramybės ir sveikatos Jums ir Jūsų artimiesiems. Likime namie“, – linkėjo jis vildamasis visuomenės supratimo.

Lietuvos atstovai užima 19 vietą iš 27 pagal susitikimus viešinančių europarlamentarų dalį, rodo „Transparency International“ Europos Sąjungos skyriaus pirmą kartą atlikta apžvalga.

Kas trečias EP narys (259 iš 704) paviešino po bent vieną tokį susitikimą.

Lietuvos europarlamentarai – Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius ir Petras Auštrevičius – paviešino 17 susitikimų. Jie daugiausia susitiko su nevyriausybinių organizacijų atstovais, teigia ataskaitą apžvelgęs „Transparency International“ Lietuvos skyrius.

Panašiai į Lietuvos atstovus (27 proc.) susitikimus skelbia Airijos (31 proc.) bei Slovakijos (29 proc.) europarlamentarai. 9 iš 10 Švedijos (90 proc.), 8 iš 10 Liuksemburgo (83 proc.), 7 iš 10 Suomijos (71 proc.) atstovų EP skelbia susitikimus, tačiau to nėra padaręs nei vienas Kroatijos ir Kipro delegacijų narys.

Tik dviejų frakcijų - Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas  (91 proc.) ir „Atnaujinkime Europą“ (57 proc.) - nariai turi daugiau negu pusę atstovų, kurie paskelbė po bent vieną susitikimą. Nepriklausomi EP nariai nėra paskelbę tokios informacijos.

Europos Parlamentas šios kadencijos pradžioje 2019 metais įvedė naujas taisykles, kuriose numatoma, kad komitetų pirmininkai, pranešėjai ir šešėliniai pranešėjai susitikimus su lobistais ir interesų grupių atstovais turi skelbti EP svetainėje. Naujos taisyklės taip pat skatina visus europarlamentarus savanoriškai viešinti savo susitikimus.

„Džiaugiuosi, kad kolegos Briuselyje taip pat skiria vis daugiau dėmesio lobistinės veiklos skaidrumui bei vis geriau supranta, su kuo susitinka Europos parlamentaro nariai. Tikiuosi, jog po metų Lietuvos europarlamentarai niekuo nenusileis kolegoms iš Švedijos ar Suomijos ir atsidurs tarp daugiausia savo susitikimus skelbiančių politikų“, – pranešime spaudai teigė „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Apžvalgoje pateikiama informacija surinkta tiesiogiai iš individualių europarlamentarų paskyrų EP puslapyje ir buvo aktuali 2020 m. birželio 19 d. Visa informacija apie daugiau nei 8300 susitikimų, kuriuos paskelbė 259 Europos Parlamento nariai, skelbiama kiekvieną mėnesį atnaujinamoje internetinėje svetainėje „EU Integrity Watch“.

Su verslu ir nevyriausybininkais deklaruota atitinkamai 183 ir 180 susitikimų, su švietimo ir mokslo atstovais – 126.

Nuo 2017 metų pavasario penkis kartus padaugėjo Seimo narių, skelbiančių savo susitikimus su registruotais lobistais, pernai rudens sesijos metu 14 Seimo narių paviešino 25 tokius susitikimus.

Daugiausiai susitikimų per rudens sesiją paskelbė „valstietė“ Virginija Vingrienė – 59, liberalai Viktorija Čmilytė-Nielsen – 50 ir Simonas Gentvilas – 41, Mišrios Seimo narių grupės narė Aušrinė Armonaitė – 37 ir „valstietis“ aplinkos ministras Kęstutis Mažeika – 36.

Iš viso 74 Seimo nariai paskelbė bent po vieną susitikimą su interesų grupių atstovais.

„Kai tik daugiau negu pusė Seimo narių skelbia apie susitikimus su interesų grupių atstovais, akivaizdu, kad pasitempti visam Seimui dar yra kur. Bet smagi žinia yra tai, kad deklaruojamų susitikimų nemažėja, parlamentarai skelbia apie savo susitikimus detaliau, tai reiškia, kad mes galime atidžiau stebėti, ką veikia mūsų išrinktieji politikai“, – LRT radijui sakė „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Kai tik daugiau negu pusė Seimo narių skelbia apie susitikimus su interesų grupių atstovais, akivaizdu, kad pasitempti visam Seimui dar yra kur.

„Taip pat akivaizdu, kad jie patys yra pasiruošę laikytis pozicijos, kas geras politikas yra ir aktyvus, ir skaidrus politikas“, – sakė jis.

2019 metų rudens sesija – antra pagal aktyvumą šios Seimo kadencijos sesija. Daugiausiai susitikimų – 737 parlamentarai paskelbė 2018 metų rudens sesijos metu.

„Transparency International“ duomenimis, nuo 2017 metų pavasario sesijos penkis kartus padaugėjo Seimo narių, skelbiančių savo susitikimus su registruotais lobistais: praėjusios rudens sesijos metu 14 Seimo narių paviešino 25 tokius susitikimus.

Aktyviausiai susitikimus skelbė Liberalų sąjūdžio frakcija – devyni iš dešimties frakcijos narių paviešino 126 susitikimus. Septyni iš aštuonių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narių paskelbė 45 susitikimus ir padarė didžiausią pažangą – prieš pusmetį jos nariai nebuvo paskelbę nė vieno susitikimo.

31 iš 49 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovų paviešino 354 susitikimus. 

Trys Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariai paviešino 12 susitikimų, 11 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių – 54 susitikimus, keturi Mišrios Seimo narių grupės atstovai – 54 susitikimus, trys Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos nariai –  13 susitikimų.

Nuo šio Seimo kadencijos pradžios parlamentarai paskelbė beveik 3,6 tūkst. susitikimų su interesų grupėmis ir registruotais lobistais.