„Žmonės ateina pirmą kartą, įsiklauso, pabūna, pagiedama visa giesmė nuo pradžios iki galo. Tada jau paaiškinama kaip, suskirstoma į grupes, pradedame giedoti kaip sutartinę“, – teigė sutartinių maratono organizatorė Skaidra Jančaitė.

Giedoti rinkosi ir jaunimas, ir senjorai, įgudę ar niekada tokio giedojimo nebandę kauniečiai bei miesto svečiai.

„Įveda į tokią meditacinę būseną. Jei galva pilna minčių, tai nepagiedosi sutartinės. Duoda tokį bendrystės jausmą“, – kalbėjo moteris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Organizatoriai sako, kad sutartinės populiarėja, o į susirinkimus giedoti susirenka vis daugiau žmonių. Renginys pavadintas „Suburtynėmis“ vyksta jau trečius metus, pernai giedotojų susirinko apie tūkstantį.

„Procesas vyksta tam, kad žmonės išdrąsėtų, kad žmonės galėtų susirinkti“, – teigė organizatorė S. Jančaitė.

Prie parą trukusio giedojimo jungėsi ne tik atėję fiziškai, bet ir nuotoliu dalyvavo lietuviai, esantys už Atlanto.

„Darome gyvas transliacijas, kad visi galėtų giedoti namuose. Turime draugų Amerikoje, kurie nori jungtis prie mūsų“, – sakė S. Jančaitė.

Šiemet sutartinėse buvo daugiau judesio.

Jei galva pilna minčių, tai nepagiedosi sutartinės.

„Su lietuviais niekas niekada nesėdėjo, visi šoko. Sutartinės turi puikius ritmus, atgyvina kūną, keičia nuotaiką“, – teigė organizatorė.

O judesys kurtas svečių iš Latvijos.

„Mes judėsime aplink muziejų, turėsime ritualą su auditorija. Naudosime medžio šaknis, kurias atsivežėme iš Latvijos“, – kalbėjo „Butoh Lab“ artistė iš Latvijos Simona Orinska.

Naudotos ne tik šaknys, bet ir tikras linas, mat taip kuriamas ryšys su gamta.

„Kartu statysime židinį, savo erdvę pagal skulptūras savo galvoje. Tikslas yra pajusti bendrystę“, – teigė artistė.

Sutartinių nenutraukiamas giedojimas vyko M. K. Čiurlionio muziejuje simbolinėje vietoje – kryžių kalno ekspedicijoje.

„Su didžiausiu džiaugsmu kviečiu jungtis tuos, kurių širdys šaukia pažinti savo šaknis, pabūti dabartyje ir savo skambėjime. Čia ta vieta, kurioje galite pradėti dainuoti, nors niekada to nedarėte. Tarp nepažįstamų žmonių, kur išnyksta statusas, amžius, lytis, patirtis ir socialiniai sluoksniai. Čia kalbamės kita kalba – sutartinėmis“, – sakė folkloro atlikėja Laurita Peleniūtė, jau septintus metus vystanti projektą „Promočių giesmės“, kuris puoselėja šį svarbų mūsų protėvių palikimą.

Sutartinės – vienos seniausių užrašytų lietuviškų liaudies giesmių, saugomos UNESCO kaip nematerialus Lietuvos paveldo turtas. Tai kas gi yra tos sutartinės? Daugiabalsės, ritualinės giesmės giedotos dar prieš šimtmečius žmonių, kurie dirbo žemę, gyveno Saulės ritmu, šventė lygiadienius, maitinosi ir rėdėsi iš gamtos, dirbdami sunkius darbus. Šiandien, keičiantis gyvenimo ritmui, senosios tradicijos atgimsta kitomis spalvomis. Taip ir sutartinių kelias, pasibaigęs ir nuėjęs į užmarštį kaimo bendruomenėse, atgimsta šiuolaikinio miesto žmonių pasaulyje kaip bendrystę nešanti ir širdies ilgesį gydanti dainavimo sistema.

Šiame renginyje sutartines bus galima pažinti ir atrasti iš naujo. Sutartinių mokys ir ratą ves L. Peleniūtė, smuiku pritars ir muzikoje visus lydės Tadas Dešukas.

Pagal Atmintinų dienų įstatymo pataisą, lapkričio 16-oji būtų minima ne tik kaip Tarptautinė tolerancijos diena, bet Lietuvių polifoninių dainų – sutartinių – diena.

Po pateikimo už tai balsavo 98 Seimo nariai, prieš buvo du, su­si­lai­kė 12 parlamentarų.

Pateikdamas projektą „valstietis“ Robertas Šarknickas atkreipė dėmesį, kad su­tar­ti­nės 2010 metų lap­kri­čio 16 dieną buvo įtrauk­tos į pa­sau­lio UNESCO ne­ma­te­ria­laus pa­vel­do są­ra­šą. Todėl būtent šią dieną ir siūloma minėti kaip sutartinių dieną.

„Taip iš­ėjo, kad ne­pel­ny­tai su­tar­ti­nės nė­ra įtrauk­tos į Lie­tu­vos at­min­ti­nų die­nų są­ra­šą, tad mo­ra­liai bū­tų la­bai tei­sin­ga ­grą­žin­ti į mū­sų Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą šią svar­bią da­tą. Bū­tent tos lie­tu­vių po­li­fo­ni­nės dai­nos – su­tar­ti­nės, yra lie­tu­vių tradi­ci­nės mu­zi­kos fe­no­me­nas, itin se­na po­li­fo­ni­jos for­ma, at­si­ra­du­si dar iki Lietu­vos krikš­to“, – teigė parlamentaras.

Jo frakcijos kolega Stasys Tumėnas priminė, kad projekto pateikimas sutapo su „Eurovizijos“ dainų konkursu. Jame Lietuvos atstovė Monika Linkytė dalyvauja su daina, kurioje skamba sutartinės motyvai „Čiūto tūto“.

„Aš ti­kiuo­si, kad ir da­bar po „Eu­ro­vi­zi­jos“, po M. Lin­ky­tės dai­nos su su­tar­ti­nių ele­men­tais „čiū­to tū­to“ dar dau­giau apie tą mū­sų ta­pa­ty­bę, uni­ka­lius da­ly­kus pa­sau­lis iš­girs“, – teigė jis.

„Darbietis“ Valdemaras Valkiūnas teiravosi, kokia sutartinių perspektyva, kaip jas reikėtų puoselėti, kad šimtametis paveldas būtų išsaugotas.

„Ir Bir­žų kraš­te daug su­tar­ti­nių, ir ma­no kai­me Ga­jū­nuo­se bu­vo, ku­rie dai­na­vo, net spe­cia­lią kny­gą iš­lei­do. Ki­ti gal ne­mi­nės, bet Sta­li­no lai­kais iš­drį­so išleis­ti, nes tai yra šimt­me­čio pa­vel­das, o ne vie­no dik­ta­to­riaus ar ki­to, nei vie­nos valdžios, nei ki­tos“, – tvirtino jis.

Toliau projektą svarstys Seimo komitetai.

Sutartinės yra lietuvių muzikinio folkloro rūšis, tai seniausios liaudies daugiabalsės polifoninės dainos, vienu metu jas atlieka dvi, trys, keturios dainininkės arba jų grupės, kartu skamba ne tik skirtingos melodijos, bet ir tekstai.

Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, sutartinės atsirado gimininės ir gentinės visuomenės raidos laikotarpiu, klestėjo XVI–XIX amžiuje, buvo paplitusios Rytų Aukštaitijos šiaurėje ir beveik nežinomos kitose etnografinėse srityse.

Seno ir naujo dermė

„Tos ramybės pas mus namuose nedaug, kai auga trys sūnūs, o du iš jų paaugliai“, – juokiasi Milda ir laukia tradicinio klausimo, kodėl juodu su Žymantu, abu miestiečiai, užaugę Vilniuje ir Elektrėnuose, prieš devyniolika metų atsikėlė gyventi į miškų glūdumą.

„Šį vienkiemį atradau su pirmuoju, amžinatilsį, savo vyru Rolandu Petkevičiumi. Būdavo, studentiškais laikais išvažiuojame su palapinėmis į gamtą ar į kaimus rinkti folkloro – taip smagu! Kai reikia grįžti į miestą, akys patvinsta ašaromis, širdį užgula liūdesys“, – prisimena tuo metu Vilniaus universitete istoriją, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete etnokultūrą studijavusi Milda.

Moteris juokiasi, kad jaunystėje sprendimai priimami per daug nesvarstant. Taip juodu su pirmuoju vyru iškeitė jo dviejų kambarių butą į 4 ha miško ir apleistą sodybą, kuriai jau nuo pirmųjų dienų prireikė nemažai investicijų. Šiuo metu iš senojo namo telikę tik sienos. Viską pamažu Milda su Žymantu pakeitė.

Ne vienas svečias, pamatęs jų dabartinius namus, stebisi, kad troba – lyg iš Lietuvos liaudies buities muziejaus.

„Mūsų namai yra tradiciška aukštaitiška dviejų galų pirkia su gontais (skiedromis) dengtu stogu. Vienas jos galas priklauso vyresniems sūnums, kitas – mudviem su Žymantu ir mažuoju. Turime du kambarius po 50 kv. m. Per vidurį – priemenė. Vietoj kamaros įsirengėme dušą. Galime pasigirti akmenimis grįstu rūsiu. Ten nešame visas gėrybes, kurių rudenį užkonservuojame“, – pristato savo namus šeimininkė.

Kadangi Milda nenorėjo šiuolaikiškų baldų, Žymantas su tėveliu pagamino didžiulį ąžuolinį stalą, kitus virtuvės baldus. Virš stalo kabo šiaudinis sodas – kad namams suteiktų darnos, laimės, sėkmės.

Iš pirmo žvilgsnio mūsų baldai, interjeras primena senus laikus, bet iš tiesų toji mūsų senovė su šiuolaikinėmis technologijomis sumišusi.

„Iš pirmo žvilgsnio mūsų baldai, interjeras primena senus laikus, bet iš tiesų toji mūsų senovė su šiuolaikinėmis technologijomis sumišusi“, – atvirauja Milda.

Ant laužo valgio šeima irgi neverda – turi indukcinę viryklę. Gal troboje išlikusi ir duonkepė krosnis? Deja, ne. Duonkepė krosnis, drėbta iš molio, buvo suskilusi. Meistrai net nesiryžo jos taisyti: sakė, vis tiek nebus naudos. Tad duoną gausiai šeimai Milda kepa paprastoje orkaitėje, o buvusį užkrosnį dabar naudoja kaip miegamąjį.

Tvyro gera aura

Mildą Žymantas vadina savo meilės deive, savo įkvepėja. Prisipažįsta, kad iki pažinties su ja niekaip negalėjo atsiskleisti. „Ji su manimi padarė kažką stebuklingo – užleido savo kerus“, – negaili gražių žodžių mylimajai Žymantas.

Vidury miškų įsikūrusi šeima nevadina savęs ūkininkais, nors šiokį tokį ūkį turi. Kelios ožkytės neseniai atsivedė ožiukų. Sako, buvo ir vištų, bet jas plėšrūnė lapė išnešiojo, kol Milda su mažuoju sūneliu ligoninėje gulėjo. Savo nedidelį ūkį pora vadina veikiau džiaugsmu nei pragyvenimo šaltiniu.

„Smagu, kai iš ryto pamelži ir parsineši namo kokį litrą šilto pieno. Kitokie ir savos vištos kiaušiniai ar savos daržovės“, – pasakoja Milda.

Paklausta, kaip tris sūnus augindama, Švenčionėlių kultūros centre ir Švenčionių profesinio rengimo centre dirbdama viską suspėja, M. Petkevičienė Dečkuvienė tik skėsteli rankomis: „Nesiginčysiu, kad labai lengva. Juk reikia viską suderinti, sustyguoti. Tačiau sukamės, kaip išmanome.“

Gija: Vydūno raštais susidomėjęs Ž. Dečkus atrado sutartines, o per jas – ir savo mylimąją Mildą. / Dečkų šeimos archyvo nuotr.

Sudėtingiausia, anot Mildos, gyvenant tokiuose namuose kaip jų, – žiemą, nes reikia nuolat kūrenti koklines krosnis. Vyro darbas – visai žiemai malkų prikapoti, berniukų – jų į trobą prinešti, o jos pačios – užkūrus krosnis prižiūrėti, kad viskas būtų gerai.

Būna, kad Žymantas kažkur išvažiuoja savo reikalais, o Milda lieka su vaikais. Ar nebaisu tuomet vieniems tarp miškų? „Net nežinau, ar patikėsite. Nuo to karto, kai atvažiavome į šią vietą, man dar nė karto nebuvo baisu. Gal čia tvyro labai gera aura? Kai pirmąsyk atvykome apžiūrėti šitos sodybos, net vyrui sakiau: galėčiau čia gyventi ir mirti. Tiesiog pajaučiau, kad čia mano pasaulio centras“, – tikina pašnekovė.

Susipažino per sutartines

Studijuodama etnokultūrą Milda pamėgo lietuviškas sutartines. Net įkūrė sutartinių giedotojų kolektyvą „Lakiūtė“. Pavadinimą, sako, pasirinkusi iš pačios gražiausios Švenčionių krašto sutartinės „Sidabro lakiūtė“. Viena kolektyvo narė, pažinojusi Žymantą, pakvietė vaikiną pagiedoti sutartinių. Atvažiavo su draugu.

„Draugas sutartinėmis nesusižavėjo, o Žymantui jos taip patiko, kad liko. Praeitais metais susituokėme, bus jau septyneri metai, kai esame drauge“, – džiaugiasi Milda.

„Toks jausmas, kad mūsų pažintis tarytum buvo nulemta iš aukščiau“, – jai antrina Žymantas. Prieš sutikdamas Mildą vyras studijavo Vydūno raštus, kuriuose lietuvių tautosaka buvo apibūdinama kaip didis gėris. „Netyčia atsirado proga pagiedoti sutartines. Labai patiko. Mainais už puikiai praleistą laiką pasiūliau vadovei, t. y. Mildai, atsidėkoti – padėti jai atlikti visus sunkius ūkio darbus. Tuo metu jos vyras jau sunkiai sirgo ir nebegalėjo padėti ūkyje“, – pasakoja Ž. Dečkus.

Žymantas niekada neslėpė nuo Mildos savo praeities, nors toji toli gražu nebuvo pavyzdinė: priklausomybės, konfliktai, net kalėjimas.

„Aišku, iš pradžių baisoka buvo juo patikėti. Tačiau ilgainiui mane patraukė Žymanto sąžiningumas, jo atvirumas. Supratau, kad ateitis priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo. Žymantas nuėjo doros keliu. Matėsi jo didelis noras gyventi taip, kaip reikia, – natūraliai, tvarkingai, ramiai“, – prisimena draugystės pradžią Milda.

Dabar jos vyras vadovauja jų įkurtai ne pelno viešajai įstaigai „Labas noras“, turi savo statybų mažąją bendriją „Vastata“ ir toliau domisi lietuvių tautosaka, istorija, tradicinėmis giesmėmis. Kviečia į šalia namų jo su draugais pastatytą ekologišką molinę pirkią senųjų amatų meistrus, rengia dirbtuves, edukacijas, stovyklas.

„Tiesiog bandome prie tos lietuvių kultūros iš visų pusių prisiliesti. Organizuojame Žolinės, Rasos šventes, Lygiadienius. Velykų? Ne… Tai juk šeimos šventė. Nesu baigęs etnokultūros, bet savarankiškos Vydūno studijos pagimdė manyje meilę lietuviškam žodžiui, lietuviškam kraštui, tradicijoms. Vydūną atradau, kai pajutau norą geriau pažinti save – kaip žmogų, kaip lietuvį“, – aiškina jis.

Puoselėja senąsias tradicijas

Velykas Dečkų šeima sako švenčianti tradiciškai. Pas močiutę Švenčionėliuose dažo kiaušinius, Velykų rytą daužia, ridena margučius. Iš gretimo kaimo pas juos atvyksta draugų, į svečius atvažiuoja Mildos brolio šeima, abiejų tėvai. „Marginame tik tiek, kiek žinome, kad suvalgysime. Nelabai daug tarp mūsų kiaušinių mėgėjų“, – juokiasi Milda.

Anot jos, tiek per Velykas, tiek ir per kitas kalendorines lietuvių šventes jų namuose garsiai skamba sutartinės. Žymantas net turi įvedęs tokią gražią tradiciją, kad sutartinės giedamos ir minkant duoną (paprastai duoną Milda kepa kartą per savaitę).

Ar sūnūs įsijungia į bendrą chorą? Vyriausiam Audriui tuoj bus trylika, tad, anot tėvų, sutartinėmis jis nelabai domisi. Ko norėti – paauglystė. Viduriniam Ryčiui – dešimt. Berniukas muzikalus, lankė muzikos mokyklą. Kai Žymantas su vyrais statė molinę pirkią renginiams, vakarais traukdavo būgnus ir visi drauge grodavo. Įsijungdavo ir Rytis.

„Sutartines su mumis gieda tik mažėlis Džiugimantas. Jam treji, tad traukia giesmes iš visos širdies ir nesigėdija“, – džiaugiasi abu tėvai.

Priima visus norinčius

Įsibėgėjus pavasariui Dečkų vienkiemyje darbų padaugėja. Milda skuba į šiltnamį sėti ankstyvųjų morkų, salotų. Reikia dar kiemą iš po žiemos sutvarkyti. Tuomet, žiūrėk, ateina metas ir daržams. „Tačiau jau po Velykų. Pernai per anksti su Žymantu visko prisodinome, kol žemė dar buvo įšalusi, tai nieko gero iš tos skubos neišėjo“, – guodžiasi ji.

Kartais nudirbti darbus padeda į sodybą atvykstantys draugai. „Mudu su vyru turime didelį ratą pažįstamų. Visus mielai priimame. Kartais žmonės svajoja apie namus gamtoje, bet palikti miestą ir keltis į gamtą nedrįsta. Tuomet leidžiame jiems pas mus keletą dienų pagyventi, pabandyti, ar jiems toks gyvenimo būdas tinka“, – pasakoja Antaviešės vienkiemyje gyvenanti pora.

Iš pradžių svečius nakvoti kviesdavo į savo trobą. Suguldydavo ant miegmaišių, čiužinių. Vėliau Žymantas su pagalbininkais šalia gyvenamojo namo pastatė namą, skirtą didesniems žmonių sambūriams, edukacijoms, bendraminčių suvažiavimams.

Panaši: ne vienas svečias, pamatęs Mildos ir Žymanto namus, stebisi, kad troba atrodo lyg iš Lietuvos liaudies buities muziejaus. / Dečkų šeimos archyvo nuotr.

Trys drakonai ir atlaidumas

Milda džiaugiasi, kad vaikus į mokyklą surenka ir parveža mokyklinis autobusas, tačiau jei būreliai vyksta vakare – tenka ir patiems taksistais padirbėti. Neretai tenka prašyti ir senelių pagalbos. Švenčionėliuose gyvena Mildos mama, pas kurią po mokyklos vaikai eina pietauti ir laukti mokyklinio autobuso.

Savo sūnus – Audrių, Rytį ir Džiugimantą – Žymantas juokais vadina trimis drakonais: „Jie aktyvūs, vikrūs, žvitrūs, protingi, o kartais – tikri išdaigininkai, padaužos, patrakėliai, bet labai mudviejų su Milda mylimi.“

Sūnų paauglystė, sako, abiem per galvas gerai trinktelėjo. „Turi juos suprasti, prisitaikyti, gal kokių naujų bendravimo formų paieškoti. Net nusipirkome daktaro Rosso Campbello knygą „Kaip mylėti savo paauglį“, kurioje tikimės atrasti naudingų patarimų tėvams“, – atvirauja Milda.

Neapsieina Dečkų šeima ir be taisyklių. Internetas jų troboje nakčiai išjungiamas, televizoriaus nėra, bet filmus, skirtus šeimai, kartais pasižiūri per didelį ekraną. „Žinoma, mūsų šeimoje egzistuoja taisyklės, kurių, kaip ir priklauso vaikams, jie nesilaiko“, – juokiasi Žymantas ir mini atlaidumą, kuris, jo nuomone, veikia geriau už bet kokį griežtumą. „Kai augau aš, būdavo daug tų bausmių, bet manęs jos neveikė. Todėl, manau, ir mano vaikų nepaveiks. Turime ieškoti kitų būdų“, – įsitikinęs trijų „drakonų“ tėtis.

Didžiausia šių dienų vaikų problema, anot Ž. Dečkaus, ekranai. Dėl pamokų vyresnėliams bėdų nėra: dažniau pamirš pareigas namuose, bet mokslų, kurie įdomūs, niekada. Ypač gerai mokslai sekasi vyriausiam Audriui – pernai Lietuvos gamtos mokslų olimpiadoje vaikinas laimėjo pirmą vietą.

Vydūno sekėjas

Dečkų sūnums tenka derintis ir prie bendrų šeimos mitybos taisyklių. Žymantas vegetaras, tad namuose mėsos nebūna: toks susitarimas. Tačiau mokykloje sukirsti sultingą mėsos kepsnį vaikams niekas nedraudžia.

Dečkų šeimos archyvo nuotr.

„Turime tradiciją vakarais susirinkti bendros vakarenės. Kai pagaminamas maistas, einame visi prie stalo be išmaniųjų technologijų ir drauge valgome. Prieš tai maistą palaiminame – turime tokią savo dainą-maldelę. Jei renginys – valgome ir meldžiamės bendrai su visais žmonėmis“, – atvirauja Milda.

Joga, meditacija ir etnokultūra – Žymantui lengvai suderinamos praktikos. Kaip tai įmanoma? „Jūs neskaitėte Vydūno raštų, todėl nežinote, kad išminties šis filosofas, rašytojas sėmėsi iš vedų kultūros, Bhagavadgytos. Tapo vegetaru, darė kvėpavimo pratimus, net išsigydė plaučių džiovą. Savo raštais, gyva veikla propagavo tautiškumą“, – su užsidegimu kalba Vilhelmo Storostos (Vydūno) gerbėjas.

Žymanto žodžiais, vyresni sūnūs į jo praktikas kol kas žiūri su šypsena, kartais net atvirai pasišaipo. Tačiau tėtis tiki, kad viskas ateina su laiku. Diena iš dienos matomas pavyzdys kada nors vis tiek subrandins sąmoningumo daigų – tereikia kantrybės.

Aukso viduriuko paieškos

Paklausta, ką visa šeima mėgsta veikti laisvalaikiu, Milda guodžiasi, kad visų trijų berniukų interesai labai skirtingi. Vienas iš bendresnių jų pomėgių – kelionės. Nebūtinai į užsienį. Smagu ir Lietuvoje. Tyrinėjant Lietuvą vėlgi tenka derintis vienam prie kito.

„Jei vyrai eina važinėtis gokartais – aš sėdžiu ant suoliuko. Jei koks įdomus muziejus – Žymantas išleidžia mane su vyresniais vaikais“, – pasakoja Milda.

Moteris atvirauja, kad net ir jų, rodos, idealioje šeimoje kyla dūmų, kuriuos išsklaidyti galbūt padėtų laikas, praleistas kartu. „Jaučiu, kad turime leisti daugiau laiko visi drauge – kartu keliauti, pakeisti aplinką, kažkur išvažiuoti, antraip šeimos narių ryšiai pradės trūkinėti“, – įsitikinusi ji.

Artėjančių Velykų proga visoms šeimoms Milda linki kuo daugiau harmonijos. „Kuo daugiau žmonių gyvena po vienu stogu, tuo sunkiau tą bendrą namų mikroklimatą suderinti, – dalijasi gausios šeimos patirtimi. – Gal iš šono atrodo, kad viskas pas mus natūraliai gražiai išeina, bet, patikėkite, kiek daug mums su Žymantu reikia įdėti pastangų. Tad linkiu visiems atrasti tą aukso viduriuką santykiuose, kad galiausiai visi būtų laimingi ir gyventų džiaugsme.“

Sutartinės, paplitusios Šiaurės Rytų Aukštaitijoje, yra sudėtinė meno rūšis, kurioje darniai susilieja žodis, įvairių rūšių daugiabalsis giedojimas, šokis ir muzikavimas skudučiais, ragais, daudytėmis, kanklėmis, lamzdeliais.

Ukmergės kraštas – vienas ilgiausiai ir gausiausiai sutartinių paveldą išsaugojusių Lietuvos regionų. Tautosakininkas Zenonas Slaviūnas, 1935–1936 m. keliaudamas po Ukmergės kraštą, buvo maloniai nustebintas tokios gausos sutartinių pateikėjų. Daugelio jų atliekamos sutartinės buvo įrašytos Kauno radiofone. Tai – tikras krašto pasididžiavimas.

Panevėžio kultūros centro nuotr.

Ukmergės kultūros centro Dailės galerijoje veikianti paroda „Juostų pynimo tradicija: žmonės ir spalvos“ šventės dalyviams ir žiūrovams bus atverta liepos 6 d. nuo 13 iki 15 val. Tarp įvairiaspalvių juostų eksponuojamos archyvinės Ukmergės krašto sutartinių giedotojų nuotraukos – juk tiek giedant sutartines, tiek pinant juostas reikalingas susikaupimas, ramumas, balsų ir spalvų „susimušimas“, darna.

Popietę šventės dalyviai rinksis Ukmergės kultūros centro kiemelyje, po ąžuolais. Vėliau giedotojai išsiskirstys į kaimelius – Vingravą (dabar Liūneliai), Tatkūnus, Užulėnį. Tai tarsi sutartinių sugrįžimas į tas vietoves, kuriose ir buvo užfiksuota jų daugiausiai.

Šventupėje prie dvaro, Užulėnyje prie mokyklos-muziejaus ir Tatkūnuose prie senosios mokyklos prasidės sutartinių giedojimai, ir ne tik. Tatkūnuose archeologas, dr. prof. Vykintas Vaitkevičius papasakos, ką pavyko surinkti iš apylinkių gyventojų ir sutartinių giedotojų giminaičių apie Agotą Gricienę-Našlėnaitę, Barborą Stimburienę-Bugenavičaitę, Marijoną Gricienę-Stimburaitę.

Panevėžio kultūros centro nuotr.

Dr. kalbininkas Aurimas Markevičius papokštaudamas susirinkusiuosius supažindins su vidiškėnų šnektos ypatumais, Vingravos kaimo giedotojomis Apolonija Usoriene, Salemona Mikalauskiene ir Kastule Ališauskiene, kalbėjusiomis ir giedojusiomis sutartines šia tarme. Užulėnyje apie sutartinių giedotojas Teresę Dirsienę-Krištaponaitę, Mortą Jasikonienę-Miškinytę, Marijoną Smetonienę, Karaliną Masiulienę-Krikštaponaitę savo prisiminimais dalysis vienos iš jų vaikaitė Antanina Dirsienė. Gyva atmintis – tikras šių laikų stebuklas!

Vakare Pilies parke, prie dubenėtojo akmens, pagarbinę čia augančias liepas, iškilmingomis eitynėmis nuo Ukmergės kultūros centro dalyviai patrauks link piliakalnio, kur vyks pagrindinis šventės koncertas, o 21 val. drauge su visa Lietuva giedama „Tautiška giesmė“. Po to simbolinė šventės šimtaraštė juosta bus perduota kitų metų „Sutarjėlos“ rengėjams – Panevėžio rajonui.

Trečiajame koncerte pasirodys garsiausia Lietuvoje sutartinių atlikėjų grupė „Trys keturiõse“. Daugiau nei 30 metų gyvuojančios grupės narės bando perprasti senojo intonavimo ir artikuliavimo paslaptis, drauge atskleisdamos ir savo balso tembrų specifiką. Tai koncertų gausa ir įvairumu stebinantis kolektyvas, atpažįstamas visame pasaulyje, savo susigiedojimu žavintis muzikos melomanus.

Visų pirma, tai yra giedojimas sau – ne klausytojui.

Atlikėjos teigia, kad joms sutartinės nėra vien koncertinė muzika – tai kūrybinis procesas, kurio metu ieškoma bendro ritmo pulsavimo, susiklausymo, bendro alsavimo.

„Visų pirma, tai yra giedojimas sau – ne klausytojui. Tai aukščiausia bendrystės giedojimo metu forma. Be to, sutartines giedame ir švenčių metu, kai dalyvaujame žymiai didesniame žmonių būryje. Tiesa, ir pats koncertas mums nėra tik vienokia ar kitokia „koncertinė programa“. Tai tam tikras muzikinis ritualas, bendra visų grupės narių kūryba, kaskart vykstanti vis kitaip, čia ir dabar“, – teigė grupės įkūrėja ir vadovė Daiva Vyčinienė.

Sutartinės – tai dar XX a. pradžioje pradėjusios nykti daugiabalsės dainos, kurių puoselėjimu jau daugybę metų užsiima etnomuzikologė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. dr. D. Vyčinienė. Sutartines giedoti pradėjusi dar mokykloje, ji subūrė bendraminčių būrelį.

Pradėjus giedoti ir pajutus sutartinių muzikoje slypinčias gelmes ir įvairiausias galias, neįmanoma sustoti.

„Galima sakyti, kad sutartinės pasirinko mane, o aš pamažu pritraukiau kitas grupės giedotojas. Aš pradėjau giedoti dar būdama M. K. Čiurlionio menų mokyklos folkloro ansamblio nare, nuo 1982 m. – vadove. Tad sutartinių giedotojų grupelė, vėliau pasivadinusi „Trys keturiõse“, užgimė šiame ansamblyje“, – kalbėjo D. Vyčinienė.

Unikalus skambesys, rituališkumas ir paslaptingumas sužavėjo dainininkes: „Pradėjus giedoti ir pajutus sutartinių muzikoje slypinčias gelmes ir įvairiausias galias, neįmanoma sustoti… Norisi perprasti visas sutartinių kalbos subtilybes, atskleisti jų magiškumo paslaptis, vėl ir vėl patirti tą nepakartojamą įsitraukimo ar įtraukimo į sutartinių muziką jausmą, bendrystės svarbą“, – teigė atlikėjos.

Giedotojos neatsisako amžių nugludintos vertybės – autentiško giedojimo, tačiau mielai eksperimentuoja, autentišką sutartinių giedojimą derindamos su šiuolaikiniais menais. Savitas „Trys keturiõse“ atlikimo stilius ir unikalūs giedotojų tembrai patraukia šiuolaikinės muzikos kūrėjus ir atlikėjus, sutartinės jungiamos su elektronine ir kitokia alternatyvia muzika, vizualiaisiais menais. „Specialaus tikslo jungti sutartines su įvairių kitų žanrų menais neturėjome. Daugelis projektų gimė kaip eksperimantai, meniniai ieškojimai, bendraujant su menininkais. Vis dėlto, modernus sutartinių pateikimas mums nėra būtinybė ar pareiga. Tai įdomūs meniniai ieškojimai, kartais atveriantys netikėtas tiek sutartinių muzikos, tiek ir mūsų pačių raiškos galimybes“, – sakė grupės vadovė.

Ieškant giesmių, atlikėjų akį ir ausį patraukia neįprastos melodijos, reti tekstai, įvairių žanrų sutartinės. Sudomina ir skirtingų kraštų giesmės, kiekvienoje vietovėje turinčios savitų bruožų. Savo meninius ieškojimus grupė taip pat yra sudėjusi į ne vieną albumą, kurtą įvairias sutartines jungiant į savotiškus ciklus.

„Per ilgą gyvavimo laikotarpį sukauptas didžiulis repertuaras. Tuomet ir atsirado poreikis dėlioti sutartines tarsi mozaiką, jungti jas į dideles temas, bandant atskleisti įvairius prasminius simbolius, moters gyvenimo virsmus ir kita. Taip gimė DVD „Lino laikas“, vėliau – CD „Kas tar taka“, kuriame skamba sutartinės, susijusios su tekėjimu – moters / saulės, vandens / laiko. Visos jos suvertos ant vieno prasminio siūlo. CD „Bitela“ sutartines taip pat vienija savotiška kosmologinė tema, moterų ir bičių gyvenimo (audimo, verpimo, visatos darnos kūrimo) lygiagretės“, – teigia D. Vyčinienė.

Sutartinių klausytis intymioje žiūrovų aplinkoje grupė „Trys keturiõse“ kviečia jau balandžio 22 d., 19 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre. Tai unikali galimybė patirti sutartinių magiją iš arti ir pamatyti filmavimo užkulisius. Čia skambės įvairių grupės kūrybinių etapų sutartinės – daugiausiai kosmologinės tematikos giesmės apie linus, tekėjimą, bites. Tai jau ilgą laiką atlikėjų repertuare skambančios sutartinės, per daugelį metų kiek pakitusios ir prisitaikiusios prie atlikėjų. Koncerto įrašo premjera įvyks balandžio 29 d. 18 val. Vilniaus etninės kultūros centro „Youtube“ paskyroje.

Niekada neįsivaizdavau savęs jokiame renginyje, truksiančiame visą parą, juo labiau – giedant sutartines. Ėjau su gana pesimistiškomis mintimis, nors sakoma: "Nespręsk apie knygą iš viršelio." Vos įžengusią į Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vidinį kiemelį mane nuginklavo aplinka. Ratu sustatyti koplytstulpiai, kabančios saulutės ir kryžiai bei aukštos lubos kūrė atmosferą, kuri sugebėtų patraukti net abejingiausią žiūrovą.

***

Maratonui prasidėjus, saulės spinduliai skverbėsi pro langų stiklus, užliedami kiemelį šiluma ir dar labiau suartindami tiek giedančiuosius, tiek stebėtojus.

Sutartinės užbūrė nuo pirmos sekundės. Tikriausiai daugeliui suvokiamas jausmas, kai ilgai būni po vandeniu ir galiausiai išneri į paviršių įkvėpti oro. Taip veikia ir sutartinės – tarsi naujas, dar neparagautas oro gurkšnis. Iš pradžių jis keistokas. Nesupranti nei ritmo, nei emocijos, o ką jau kalbėti apie žodžius. Klausydamas tam tikrų intarpų, neturint žodžių po nosimi, gali pasirodyti, kad giedama ne lietuviškai.

Sutartinių giedotojos iš Zapyškio kuklinosi esančios ne profesionalės, tačiau klausytojų širdis atvėrė tikrai profesionaliai.

Viena iš giedotojų Jolanta pasakojo sutartines atradusi netikėtai: "Vieną kartą su drauge važiavome automobiliu ir iš neturėjimo ką veikti pradėjome dainuoti sutartines. Vėliau ta pati draugė mane pakvietė prisijungti." Jolantai sutartinės – meditacija. "Iš pradžių gali jaustis nesmagiai. Stengiesi neiškristi iš ritmo, bandai teisingai išdainuoti, išlaikyti savo partiją, kad netrukdytum greta esančiai draugei. Vėliau, kai sutartinės nusėda tavo galvoje, giedi, klausaisi ir apiima malonus bendrumo jausmas", – savo patirtimi giedant sutartines dalijosi Jolanta.

***

Kad magija iš tikrųjų veikia, supranti praėjus pirmai maratono valandai. Negali atplėšti akių ir ausų. Sėdi prilipęs prie kėdės – atrodo, laumės buria. Giedotojos ne tik stovi ir gieda. Balso stygų virpėjimui pritaria visas kūnas. Į šonus tiesiamos rankos, šlamščiantys, trepsiantys batai, judėjimas ratu, susikibimai už rankų, būgno mušimas – visa tai sužadina klausytojo pojūčius.

Maloningos besikeičiančių giedotojų šypsenos ir rankos mostai kvietė prisijungti ir nelikti tik pasyvia klausytoja, tačiau turėjau nepamiršti tinkamai įvertinti savo klausos ir balso galimybių. "Grupėje lengviau", – kviesdama prisijungti visus stebėtojus, šypsojosi pagrindinė "Suburtynės" organizatorė Skaidra Jančaitė.

Net kalbėti sunku, viduje viskas dar skamba – tarsi upės tekėjimas.

Dar kelias valandas likau tik pasyvia žiūrove, negalinčia atsiklausyti sutartinių ir jaukiai jausdamasi jų sukurtame pasaulyje. Išgirdusi pasiteisinimą, kad neturiu klausos S.Jančaitė nusijuokė: "Po kelių valandų visi atsistoja ir gieda kartu, nors sako, kad neturi nei balso, nei klausos." Taip atsitiko ir man. Po daugelio paskatinimų nusprendžiau išbandyti save. Galbūt tai vienintelė galimybė gyvenime giedoti sutartines drauge su patyrusiomis jų giedotojomis.

***

Vos įžengus į ratą pasijunti kaip šeimos narys, kūną užlieja šiluma, atsipalaiduoji ir įsilieji į bendrą atmosferą. Nereikia bijoti, jei nesupranti, kaip giedama. Malonios moterys su šypsena visada paaiškins, suskirstys į grupes, pabus dirigentėmis.

Giedant, sako jos, svarbu sueiti į artimesnį ratelį, juk labai svarbu girdėti savo kaimynus. Be to, sutartinių garsai kuria bendrystę tarp visų giedančių žmonių. Pasijunti savas, nors šiuos dainininkus aplink save matai pirmą kartą gyvenime.

Kiemelio šone pasirodė dvi moterys. Jos ilgą laiką tiesiog stovėjo, neįsitraukė į sutartinių giedojimą. Reikėjo tik akimirkos, kad būtų pradėta nauja sutartinė, ir atvykėlės pradėjo kurti dar vieną magišką reiškinį – šįkart šokio improvizacijos.

Moterims vietoje kuriant spektaklį, iš dainininkų grupės pasitraukė Tautvydas Slaminskas. Jis prisijungė prie kitų dviejų šokėjų – Aistės Kriukelytės ir Rasos Birietos. Šokėjai išnaudojo visą kiemelio erdvę. Basomis kojomis jie lipo ant kėdžių, koplytstulpių, nardė tarp šokėjų, savo judesio giesmę atliko pasitelkę aukštyn keliamas rankas, ištemptas kojas ir kūno lankstumą.

A.Kriukelytė, iš Vilniaus atvykusi šiuolaikinio šokio kūrėja ir šokėja, pasakojo nedvejodama priėmusi S.Jančaitės kvietimą atvykti į "Suburtynę". "Aš judu iš vidinio kūno jausmo, niekada neturiu plano, ką toliau darysiu. Sutartinės kuria magišką atmosferą – ir kūno jausmas yra kitoks, tarsi ne iš šio pasaulio. Tokia maitinanti patirtis. Pašoki – ir jautiesi praturtėjęs", – emocijomis po šokio dalijosi šiuolaikinio šokio kūrėja.

Žiūrėdamas į šokėjus pamiršti, kur esi. Ima regėtis, kad kažkur išskrendi, keliauji į kitą pasaulį, kuriame skamba sutartinių gyva melodija, koja pati pradeda mušti ritmą, kūnas – judėti.

***

Paklausyti įspūdingų sutartinių garsų ateidavo ne tik vyresni žmonės. Užklysdavo ir jaunimas bei mamos su vaikais, kurie, muzikos garsų užliūliuoti, švelniai snausdavo ant mamų rankų.

Studentas Gustas sakė, kad užklydo čia išgirdęs sutartinių melodiją. "Norėčiau pamatyti šias moteris giedant aplink laužą, nes šios sutartinės tikrai užburia ir nuneša į kitą pasaulį", – juokavo Gustas. Šešiolikmetė Urtė, atvykusi iš Panevėžio, minėjo, kad "Suburtynė" buvo vienas iš tikslų, ką mergina norėjo pamatyti Kaune. "Buvo keista, nedrąsu. Sutartinės pasirodė sunkios, bet ši nauja patirtis labai įdomi" , – žavėjosi Urtė.

Sutartinių pasiklausyti atėjo ir menininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Tapytojas neslėpė ašarų nuskambėjus sutartinėms ir pasakojo, kad seniau, giedant viename ežero krante, atsakydavo iš kito, todėl ši emocija, kurią sukuria giesmės, yra neįkainojama. "Ritmas sutartinėse yra labai svarbus. Čia kaip audžiant – praleidi vieną eilutę, ir viskas sugriūva", – sutartinių subtilybių mokė E.Varkulevičius.

***

Jau Žolinių rytą, sekmadienį, prisijungė giedotojai iš Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro, Vievio kultūros centro ir Kauno kultūros centro. Muziejaus kiemelyje pasirodė ne tik naujų giedotojų, vaikų, bet ir keturkojų klausytojų, kurie giedančių žmonių veiduose įžiebė šypsenas.

Šypsenos neslėpė ir visą naktį giedojusi S.Jančaitė. Nors moters veide buvo matyti nuovargis, tačiau akys švytėjo. Pagrindinė "Suburtynės" organizatorė palaimingai klausėsi atvykusių giedotojų ir džiaugėsi jų sukurta atmosfera.

Daugelis tikriausiai esame įpratę renginius užbaigti audringais plojimais, tačiau sutartinės – tai bendrystė, kuri dar kartą buvo įrodyta maratono pabaigoje. Pabaigus giedoti grupei "Sasutalas" iš Kauno kultūros centro, visi buvo pakviesti į ratą. Susikabinę už rankų, trepsėdami ir pajausdami melodiją, judėjome ratu. Ši bendrystė, kurią teikia sutartinės, unikali. Nepažįstama moteris paėmė mano ranką, tvirtai suspaudė ir giedodama šypsojosi man.

"Mano tikslas – kad sutartinės nuskambėtų per Lietuvą. Noriu, kad kiekvienas galėtų sugiedoti bent po vieną sutartinę savo šeimos nariams ir draugams", – apie "Suburtynės" tikslą kalbėjo S.Jančaitė. Atsisveikindama ir dėkodama ji kiekvienam palinkėjo klestėti ir dovanoti šią šilumą kitiems.

M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotoja Rita neabejoja, kad "Suburtynės" naktis perdažo pasaulį naujomis spalvomis. "Net kalbėti sunku, viduje viskas dar skamba – tarsi upės tekėjimas", – susigraudinus šnekėjo muziejaus konsultantė.

Sutartinės priima ir savo šiluma apgaubia kiekvieną: ir ant mamos rankų snaudžiantį kūdikį, ir dūkstantį vaiką, ir studentą, ir senjorą ar keturkojus augintinius.

Dainuoti gali visi

„Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Dainavos bei kitų mikrorajonų gyventojus į baigiamąjį šių metų renginį „Promočių giesmės. Sutartinių magija“.

Renginys „Promočių giesmės. Sutartinių magija“ unikalus tuo, kad čia žmonės ateina ne tik pasiklausyti sutartinių, tačiau yra ir patys įtraukiami bei mokomi liaudies dainų subtilybių. Nereikia pasiruošimo ar dainavimo įgūdžių, susėsti į vieningą ratą priimami visi.

„Galite būti visiškai nedainavę, bet kiekvienas turite savo balso patirtį: niekas nežino jūsų skausmo ir džiaugsmo. Visa tai yra balse. Kiekvienas iš mūsų turime balso spalvą, tokią, kurios niekas kitas pasaulyje neturi. Dainuoti galima išmokti chore, galima išmokti dainuoti, kaip dainuoja visi, bet savo tikrąjį balsą panaudoti gali tik nedainavęs žmogus“ – renginio pradžioje įžvalgomis dalijosi L.Peleniūtė.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Mintis, kad dainuoti gali visi – pasitvirtino. „Dainuodama sutartines jaučiausi taip, lyg man pavyktų dainuoti, lyg mokėčiau. Dainavau ir galvojau – gal visai nieko?“ – renginio pabaigoje džiaugėsi projekto savanorė Goda. Pasak specialistų, reikėtų sakyti, kad sutartines gieda, o ne dainuoja.

Lietaus nepabūgo

Prieš pat renginį iš dangaus ėmė pliaupti lietus, tačiau programos komanda pasirūpino palapine, tad tai nesukėlė problemų.

Niekas nežino jūsų skausmo ir džiaugsmo. Visa tai yra balse.

Lietus neišgąsdino ir dalyvių – jie pakiliai rinkosi į bendrą ratą, kuris renginio eigoje vis gausėjo. Paskutinis dalyvis prisijungė sutartinių garsams besibaigiant, tačiau pagiedoti dar spėjo. Prie gausaus moterų būrio prisijungė ir du vyriški balsai.

„Jūs labai puošiate mūsų ratą. Be galo džiaugiuosi, kad esate čia“, – su šypsena į vyrus kreipėsi L.Peleniūtė.

Svarbiausia – kurti bendrystę

„Sutartinėje labai svarbu bendrystė. Turime susėsti taip, kad vieni kitus matytume“, – sėdant į bendrą ratą patikino mokytoja.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Tiek sėdėdami, tiek vėliau ir stovėdami dalyviai, padedami atlikėjos, giedojo dvejines, trejines sutartines, o jas užbaigdavo ūktelėjimu – užbaigimo ženklu, kurį lydėdavo ir juokas.

Išskirtinis šio renginio akcentas – L. Peleniūtės sutartinių mokymo metodika. Žodžius dalyviai mokėsi ne, kaip įprasta, iš lapų, bet įsiklausydami į vienas kitą bei paeiliui kartodami sutartinių eilutes.

„Jei lapais užsidengsime veidus, tai tiek to akių kontakto ir teturėsime. Nesukursime dermės“, – paaiškino L. Peleniūtė.

Dalijosi įspūdžiais

Dalyviai dėkojo L. Peleniūtei bei visam būriui už neįkainojamas emocijas, ramybę ir bendrystę, kuri užplūdo giedant sutartines. Vieni teigė, jog sutartines gieda ne pirmą kartą, kitiems tai – nauja patirtis, bet nei vienas neslėpė džiaugsmo.

„Su sūnumi važiavome į Vilnių pasitikti vyro, kuris grįžo iš užsienio. Visai šeimai važiuojant pro Dainavos parką prisiminiau, kad čia vyksta renginys. Su sūnumi šokome iš mašinos ir atskubėjome čia. O juk šiuo metu turėčiau būti pasiilgusi savo vyro“, – juokdamasi pasakojo renginio dalyvė.

Visgi, paskutinį žodį tarė pati projekto sumanytoja L. Peleniūtė. Neslėpdama šypsenos ji dėkojo susirinkusiems dalyviams: „Ačiū, kad bet kokiomis sąlygomis susėdome ir buvome kartu“

Ji – viena sutartinių maratono organizatorių, ansamblio "Skaidrumos" vadovė. Pernai tuoj po karantino vykęs pirmasis maratonas leido įsitikinti ne tik sutartinių giedojimo magija. Paradoksas, tačiau ši UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus paveldo sąraše esanti tradicija – tarsi iš tolimos praeities ateinanti žinia apie socialumo, bendrystės, kuri antraisiais pandemijos metais patyrė daug išbandymų, svarbą. Pokalbyje su "Kauno diena" S.Jančaitė atskleidė maratono atsiradimo aplinkybes ir sutartinių magijos paslaptis.

– Kada gimė "Suburtynės" idėja?

– 2019 m. Modris Tenisonas (Lietuvos pantomimos teatro pradininkas, gilinęsis į baltiškąsias kultūros tradicijas – red.past.) pasiūlė man suorganizuoti trijų valandų sutartinių maratoną. Jeigu nebūčiau turėjusi "Skaidrumų", Modriui nebūtų į galvą atėję taip pasakyti. Aišku, sutikau, bet pasakiau, kad surengsiu 24 valandų maratoną. Atsiklausėme tuometės M.K.Čiurlionio muziejaus direktorės, ji leido. Pernai rugpjūčio 15–16 d. surengėme "Suburtynę", bet lygiai po mėnesio, rugsėjo 16 d., Modris mirė.

– Kiek laiko užtrunka pasiruošti tokiam renginiui kaip "Suburtynė"?

– Tai visų metų darbas, bet jis nėra nuolatinis. Pavyzdžiui, turėjau laiko, surengiau Kauno "Suburtynę", Vilniaus "Suburtynę", pasiūliau pagiedoti, dirbome nuotoliniu būdu.

– Kokią įtaką jums darė pandemija?

– Kadangi viskas užsidarė, repetavome nuotoliniu būdu. Taip sunkiau, bet vis tiek kažką gali išmokti. Kalbant apie "Suburtynę", pernai žmonės buvo su kaukėmis, bet tiems, kurie gieda, buvo leidžiama jas nusiimti. Aišku, vis tiek buvo tam tikros įtampos. Tačiau šalia erdvės, kur vyko renginys, yra kita erdvė, kiemas, tad galėjai nueiti į tą kiemą, atsisėsti vienas ir klausytis arba giedoti kartu, jei tik girdi kažkokį balsą. Šių metų "Suburtynėje" pora ansamblių negalėjo prisijungti, bet prisijungė kitų.

– Ar šiemet tikitės sulaukti daugiau kolektyvų, žmonių?

– Dar ne pabaiga, kolektyvai vis jungiasi, tikiuosi, kad dar kas nors atsiras. Per Žolinę labai daug kas yra pakviesti tai į vestuves, tai kažkur kitur. Be to, ir ansambliai labai išsiskirstė per pandemiją, labai daug jų subyrėjo, nebesusitinka, nebegieda. Todėl, manau, "Suburtynė" tiesiog būtina. Net tiems, kurie giedojo, visą laiką turėjo pagrindą po kojomis, svarbu ateiti ir pabūti toje savo įprastoje tėkmėje.

– Ką jums reiškia sutartinės, jų giedojimas?

– Man tai yra tokia visuotinė harmonizacija, tarsi malda. Tai apskritai yra didžiulis kultūrinis palikimas, tikrasis UNESCO kultūros paveldas. Ir ne koks nors primestas iš Europos ar iš dar kur nors – čia mūsų, atpažįstama. Kai pradeda skambėti sutartinė, jaučiu, kaip tos moterys ir vyrai pasikeičia, jie įsigalina, įgauna daugiau gyvasties. Pamatytumėte, kaip pernai buvo gražu, viena moteris iš ansamblio atvažiavo su kūdikiu, kuris ant jos rankų pramiegojo tris valandas!

Apskritai, sutartinė ir yra todėl, kad turi sutarti su kažkuo, reikia būti bent dviese – tai tarsi socializacija. Sutartinių giedojimas daro poveikį. Čia viskas gyva – įdėjai sėklą, puoselėsi – išaugs kažkas, ne – tai ne.

Ryšys: S.Jančaitė (centre) meile muzikai dalinasi su savo suburtu folklorinių improvizacijų ansambliu "Skaidrumos".

– Kokie yra sutartinių atlikimo būdai?

– Yra trys būdai. Dvejinė – atrodo sunku, bet žmonės nepainioja. Yra trejinė, kai kaip kanonu dainuojama. Dar yra ir keturinė, kai padainuoja viena pora, paskui kita, tuomet vėl du ir t.t. Galima žaisti natomis – tu dainuoji truputį aukščiau, aš truputį žemiau, ritmu – mes lyg žaidžiame, o kiti du pakartoja tas pačias melodijas. Tu dainuoji, o aš ilsiuosi. Taip paprastai sugalvota viskas! Aš pailsėjau ir vėl įsijungiu, kol išdainuoju visą tekstą.

Aišku, yra ir kolektyvinės sutartinės, kai visi balsai vienu metu skamba – labai linksma. Ir kas įdomu, nėra sukurtos melodijos – tu kuri savo melodiją pagal žodžius, improvizuoji. Aš net įsivaizduoju, kaip anksčiau buvo smagu tas sutartines kurti.

– O dabar žmonės kuria sutartines?

Kai giedi sutartines, tomis akimirkomis tikrai nesėdi kaip koks burokas. Kažkas įvyksta. Ypač jeigu giedant atsiranda tas švaros pojūtis.

– Aš nežinau, ar kas nors kuria, bet mūsų "Suburtynėje" buvo sukurtos penkios sutartinės. Aš jų neužrašiau, bet jos yra įrašytos – mes viską darėme gyvos transliacijos metu. Anksčiau kaimuose sutartinės net nebuvo užrašomos, vadinasi, jas kūrė tikrai neraštingi žmonės, bet jie rėmėsi gamta – girdėjo paukščius, medžius, audrą, vandenį. Viskas keliavo iš lūpų į lūpas. Ritmą sukurdavo pagal darbo įrankių garsus. Jei anksčiau žmonės galėjo kurti sutartines, kodėl mes negalime dabar?

– Kada būdavo giedamos sutartinės?

– Labai įvairiai. Ir vaikams kaip lopšinės, ir švenčių metu, ir dirbant. Įsivaizduokite, nuobodu vienai dirbti, susitinka kokios penkios merginos, sueina pas vieną, susėda su savo rateliais – joms smagiau. Ir kai tu verpi, nuolat girdi garsą, ir pradedi dainuoti. Koks gėris, kaip tada sklandžiai siūlas vejasi!

– Kada sutartinės atsirado jūsų gyvenime?

– Anksčiau jos buvo draudžiamos. Sužinojau, kad tokios egzistuoja tik mokydamasi J.Gruodžio konservatorijoje, kai man buvo septyniolika aštuoniolika metų. Atėjusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į pirmą kursą, per vakaronę pirmą kartą padainavau sutartinę. Tuomet aš nesupratau, ką ten dainuoju. Paskui pradėjau suprasti, kuo sutartinės skiriasi. Kuo daugiau informacijos gauvau, tuo labiau suprantau, kad čia gėris.

– Kodėl svarbu puoselėti sutartines?

– Dėl to ryšio, dėl artimumo. Pavyzdžiui, vyksta repeticija, matome, kad vienas žmogus yra labai sutrikęs, psichologiškai nestabilus. Ir tuomet vyksta terapijos procesas: kiti žmonės sugeba padėti jam įsijungti, prisitaikyti. Repeticijos pabaigoje jaučiamės gerai, nes mums pavyko tai padaryti. Auga ir bendruomeniškumo, tautiškumo, lietuviškumo jausmas.

– Ar gali būti, kad "Suburtynė" išaugs į ką nors daugiau, plačiau?

– Tegul, kol kas Lietuvai to tikrai labai reikia. Tegul vyksta daugiau. Žmonės labai norėjo "Suburtynę" rengti kas mėnesį. Aš tikrai galiu, bet muziejus planavo tik kas metus. Kažkada norėjome vykdyti tokį projektą – sutartinės kelionė per Lietuvą. Galvojome, kad per kokius trejus metus galėtume perkeliauti per visą Lietuvą, kad kiekvienas žmogus nors žinotų principą, kaip sugiedoti tą minimalų sutartinės variantą, galėtų parėjęs namo ir savo močiutei ar tėvams parodyti. Projektą pateikėme, bet negavome jokio finansavimo, o be finansavimo nelabai kas išeina. Dabar kur tik galiu, imu ir įtraukiu tą sutartinę į programą.

Nežinau, ką galvoja profesionalai, tikiuosi, kad negalvoja, jog aš noriu iš jų duoną atimti. Yra juk įvairių sutartinių festivalių, bet jie kitokie – ten gieda profesionalai. Yra gal tik kelios sutartinės, kai jie gale pakviečia ir visus žmones giedoti. Bet per dvi tris sutartines nespėju nė išsijudinti, balsas nesušyla, nesusilieja į harmoningą garsą. Tad man atrodo, kad 24 valandos – pats tas. Vienas žmogus geriau jaučiasi ryte, kitas – vakare, o tretiems labiau patinka naktį giedoti. O kadangi sutartinės skamba visą parą be sustojimo, jeigu kolektyvas baigia, o kito kolektyvo dar nėra, tuomet iškart giedame visuotinę sutartinę. Čia ateina visi, kas nori giedoti, nesvarbu – moka ar nemoka, visi klausosi, o paskui pradeda kartu giedoti.

"Suburtynėje" tam tikru laiku giedos ir ansambliai, o tarp jų pasirodymų palikti tarpai. Šiemet dar bus vaikų valanda: 14 d. 15 val. prasidės vaikų valanda – dalyvaus vaikų ansamblis su skudučiais ir sutartinėmis.

– Kvietimas į maratoną pažymėtas šūkiu "Pakylėkime Kauną virš žemės". Ką jis reiškia?

– Gal čia taip drąsiai pasakyta, bet aš manau, kai giedi sutartines, tomis akimirkomis tikrai nesėdi kaip koks burokas ant suolelio ar ant žolės. Kažkas įvyksta. Ypač jeigu giedant atsiranda švaros pojūtis, kurio ir reikia sutartinėje, ir tuomet visi skrenda.

Labai svarbi ir erdvė – ji garantuoja gerą akustiką. Klausydamas, kaip ansambliai dainuoja, jauti pakylėjimą. Žinau daug meno sričių, žanrų, esu išbandžiusi, man labai daug kas patinka, bet sutartinės – tai kažkokia malda.

Labai būtų gerai, kad į "Suburtynę" ateitų kuo daugiau tų, kurie nieko nežino. Suprantu, kad girdėti sutartinę yra didelis gėris, bet dainuoti ir dalyvauti... Man atrodo, kad reikia ne tik mokėti giedoti sutartines, bet, jei šalia yra žmogus, kuris nežino, kaip jas giedoti, turi jam perduoti sutartinę, padėti puoselėti palikimą. Mes dažnai ieškome svetimų tautų gėrio, važiuojame į kitas šalis, bet juk čia pat turime tokį grožį.

Kas? Sutartinių maratonas "Suburtynė".

Kada? Rugpjūčio 14 d. 12 val. – 15 d. 12 val.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Sutartinė – kaip malda

Fone skambant sutartinėms, apie jas papasakojo mokymus vedusi sutartinių grupės "Kadujo" vadovė L.Lukenskienė: "Stengiamės tradiciniu būdu, neiškraipant pateikti sutartines kuo arčiau tradicijos. Paskui gali interpretuoti, daryti įvairius šiuolaikinius dalykus, bet tik tada, kai išmanai, kai supranti, kas čia vyksta, kur esmė – tada galima daryti kažką toliau, o ne tada, kai žinios yra tik paviršutiniškos", – įsitikinusi pašnekovė.

Pasak L.Lukenskienės, sutartinė yra ir žmonių bendravimas, nes vienas nepadainuosi, turi dainuoti kartu. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

Pasak jos, sutartinės visų pirma yra malda. "Būdavo lankomi rugiai, linai – viskas, ką augindavo, kad jie augtų, buvo dainuojama, todėl tai yra kaip malda, nes ji – su linkėjimu. Sutartinės, žinoma, kaip ir visa muzika, turi labai daug jogos elementų, dabar tai madinga, o tai yra mūsų kultūra ir gyvenimo būdas. Kartais tai pamirštame ir bėgame ieškoti į Indiją, į svetimas šalis, o viskas jau yra mūsų kultūroje, tik be tokio atskiro vardo. Sutartinė yra ir žmonių bendravimas, nes vienas nepadainuosi, turi kartu. Tai yra komplikuota, gal todėl jos taip sunkiau išliko – reikia ir gerų dainavimo įgūdžių, ir ansamblinio muzikavimo, ir tada jau gali dainuoti. Neužtenka atsisėsti ir medituoti. Mūsų kultūroje, aišku, nepamedituosi, sušalsi", – juokėsi Laura.

Ne pirmą kartą vykstantys sutartinių giedojimo mokymai yra vienas iš projekto "Atviros kūrybinės dirbtuvės Etnosodas" užsiėmimų. Apie šį projektą papasakojo jo organizatorė Inga Zinkevičiūtė. "Atviros kūrybinės dirbtuvės Etnosodas" yra pernai vykusio projekto tęsinys. Pernai organizavome ir sutartinių giedojimą, mokėmės amatų. Pamatėme, kad žmonių susidomėjimas didžiulis, kad jie vertina senąją mūsų kultūrą, todėl teikėme paraišką projektui kartoti. Džiaugiamės, kad kultūros taryba mumis patikėjo ir skyrė finansavimą. Šiemet vėl tęsiame šį projektą", – kalbėjo Inga.

Kartais tai pamirštame ir bėgame ieškoti į Indiją, į svetimas šalis, o viskas jau yra mūsų kultūroje.

Daugiau planų

Pasak I.Zinkevičiūtės, visas projekto veiklas galima skirstyti į tris grupes: pirma yra giedojimas, į ją renkasi daugiausia moterys, tačiau gali atvykti ir vyrai, taip pat šeimos.

"Labai skatiname, kad žmonės ateitų kartu, bendruomeniškai dalyvautų veiklose. Kūrybinės dirbtuvės, kuriose gali susitikti su įvairiais amatininkais, nusivyti juostą, mokysime verpimo, kviesime keramiką, taip pat piname iš žolynų, jau pasigaminome gintarinį amuletą. O vaikų grupės užsiėmimai prasidės rugpjūtį mūsų bibliotekos Girstupio padalinyje – ten dvi šaunios etnologės stengsis sudominti etnokultūra pačius mažiausius. Kviesime vaikus su tėveliais, seneliais, tetomis, močiutėmis. Bus dainų, šokių, žaidimų – visko, kas primena mums senąją kultūrą", – planais dalijosi I.Zinkevičiūtė.

Jos teigimu, projekto koncepcija yra tokia: parodyti, kad senoji kultūra yra artima šiandieniniam žmogui, kad viskas yra pritaikoma ir gali būti funkcionalu – senieji dirbiniai gali būti pritaikyti tiek buityje, tiek kitur. "Sutartinės, pavyzdžiui, taip pat gali būti patrauklios šiuolaikiniam žmogui, todėl bandome tą parodyti, papasakoti. Šiais metais projektą dedikuojame Marijos Gimbutienės metams, bandome parodyti sąsajas su jos tyrinėta baltų kultūra", – pridūrė pašnekovė.

Kipro Rimavičiaus nuotr.

Paveldo vertybė

Šį kartą į užsiėmimą susirinko apie 20 žmonių. Kadangi projektas skirtas šeimai, amžius – nuo paties mažiausio, trejų metų, iki 70 ir daugiau.

"Susirenka ir jaunimo, neišskirčiau, kas jaunimui yra įdomiau, ko gero, tolygiai dalyvauja veiklose. Pastebėjau, kad dažnai ateina jaunos merginos su savo mamomis", – pastebi I.Zinkevičiūtė.

Anot jos, šiandien giedame sutartines, nes jos yra pačios seniausios mūsų žinomos giesmės – tai yra archaika, į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta vertybė. "Sutartinės pradeda populiarėti – matome, kad žmonės po truputį pradeda jomis domėtis, bet nelabai supranta, kas tai yra. Pradėjus nuo jų, galima eiti toliau – dainos ir visi kiti kultūriniai dalykai", – įsitikinusios sutartinių mokymų organizatorės.